-

--

-

-

-

-

-

SODYBA

SODYBA

ŠEŠTADIENIS

--

-

-

-

Prezidentės D.Grybauskaitės dek-retą pristatė jos vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė. Jos teigimu, įstatymu nustačius prievolę išsaugoti esamas 42 miškų urėdijas, nepagrįstai suvaržomi konstituciniai Vyriausybės įgaliojimai efektyviai valdyti miškų ūkį.

„Seimas yra įgaliotas nustaty-ti miškų ūkio politikos kryptis, o Vyriausybė, atsižvelgdama į valsty-bės ekonominę politiką, miškų ūkio sektoriaus finansinius ir ekonomi-nio efektyvumo rodiklius, yra įga-liota priimti būtinus sprendimus, leidžiančius užtikrinti didžiau-sią valstybės miškų valdymo efek-tyvumą ir socialinę bei ekonomi-nę naudą šaliai. Taigi Vyriausybė, formuodama miškų ūkio valdymo strategiją, kartu ir spręsdama miškų urėdijų skaičiaus klausimą, įparei-gojama atsižvelgti į Seimo nustaty-tas miškų ūkio politikos kryptis“, – tvirtino R.Svetikaitė. Prezidentės atstovės teigimu, priimto įstaty-mo nuostata dėl konkretaus urėdi-jų skaičiaus nustatymo užkerta ke-lią bet kokioms reformoms miškų valdymo srityje, nors jos būtų ir rei-kalingos siekiant efektyvaus miškų valdymo.

Seimo narys Gediminas Jaka-vonis, kaip ir keletas prieš urėdijų reformą pasisakančių parlamenta-rų, replikavo, kad, naikinant urėdi-jas, kaimo vietovėse bus panaikin-ta daug darbo vietų. „Bene ketvirtą kartą bandoma Seime prastumti pa-taisas, kurios leistų sunaikinti urėdi-jas. O urėdijos dirba gerai. Pataisos, kurių reikalauja Prezidentė, būtų tik medienos perdirbėjų naudai“, – rep-likavo G.Jakavonis.

Seimo nario Lino Balsio repli-ka buvo konkretesnė. Jis pacitavo šios Vyriausybės priimtą ir Seimo patvirtintą veiklos programą, ku-rioje konstatuojama, kad „pagrin-diniai miškų valdymo klausimai šalyje yra išspręsti ir tolesnis val-dymo klausimų koregavimas ga-limas tik esant neišvengiamam būtinumui (kai kurių urėdijų stambinimas arba sujungimas)“. Politikas pabrėžė, kad Vyriausy-bės programoje taip pat sakoma, jog „pagrindiniai miškų valdymo klausimai šalyje yra išspręsti“, ir paprašė R.Svetikaitės neklaidinti visuomenės.

2

--

Etot denj pobedy porochom propach... -

-

-

--

-

Didžiausio žmonijos istorijoje karo, pražudžiusio apie 70 mln. žmonių, pa-baiga laikoma gegužės 8 diena – na-cistinės Vokietijos kapituliacijos akto pasirašymo data. Aukščiausi mūsų ša-lies asmenys vakar pagerbė karo aukas, bet padarė tai kitaip nei ligi šiol. -

scanpix.ee

2 Nr. 38

Atkelta iš 1 p.

Beje, prezidentūra yra išplatinusi pranešimą, kad Miškų įstatymo pa-taisas Prezidentė grąžino Seimui pa-kartotinai svarstyti ministro pirmi-ninko Algirdo Butkevičiaus prašymu. Tačiau yra ir kita medalio pusė: į pre-zidentūrą yra kreipusis Lietuvos pra-moninkų konfederacija, prašydama reorganizuoti urėdijas. Verslininkų taikinyje – pigesnė mediena.

Ministras – vienaip,

Vienas – apie ratus, kitas – apie batus... Taip būtų galima pavadinti aplinkos ministro Kęstučio Trečio-ko ir naujojo generalinio miškų urė-do Rimanto Prūsaičio kalbas apie galimą urėdijų reorganizaciją.

R.Prūsaitis anksčiau yra prasita-ręs, kad urėdijų apskritai nebus – bus vienintelė Generalinė miškų urėdi-ja. Girdi, prieš šešerius metus tokią reorganizaciją, remdamiesi Švedijos pavyzdžiu, padarė kaimynai latviai, ir tokios permainos, teigiama, pasitei-sino. Tačiau netrukus urėdas į viešu-mą išmetė jau naują versiją – pakaks 9 urėdijų. Susidaro įspūdis, kad urėdas kalba ne savo žodžiais, o yra tampo-mas už virvutės – vėl grįžta prie vie-nos urėdijos versijos: „Aš irgi tik už vieną įmonę, bet vienu etapu padaryti iš karto vieną darinį nerealu. Per daug teisės aktų ir įstatymų reikėtų keisti. Normaliai reformai reikalingos tar-pinės grandys darbų organizavimui, jų kontrolei, visokioms kitoms už-duotims įgyvendinti. Šiuo atveju tos devynios grandys jas ir at-liktų. Jei jos pasiteisintų, tam pritarčiau, jeigu ne, lieka vie-nas kelias – viską organizuoti per vieną įmonę.“

Argi neįdomios tokios valdininko klejonės? Panai-kiname 42 urėdijas, įsteigiame devynias. Jei jos nepasiteisins, bus viena. Kas galėtų įrodyti, kad būtent viena pasiteisins?

O aplinkos ministro K.Trečioko pozicija visai kitokia. Jo teigimu, jo-kio konkretaus miškų ūkio pertvar-kos modelio Aplinkos ministerija dar nėra patvirtinusi, tėra sudaryta moks-lininkų, Generalinės miškų urėdijos, Miškų departamento atstovų ir urėdų darbo grupė. Ji turės įvertinti esamą situaciją, atliks reikalingus ekonomi-nius skaičiavimus, ir tik tada Vyriau-

sybei, jei reikės, bus pasiūlytas vienoks ar kitoks urėdijų pertvarkos modelis. „Galiu užtikrinti, kad, jei bus pasiūly-tas konkretus modelis, jis iš anksto bus pristatytas tiek miškininkų bendruo-menei, tiek Seimo nariams, tiek vi-suomenei“, – sakė aplinkos ministras.

Jei generalinio miškų urėdo mintys klaidžioja, aplinkos minist-ras sako mažų mažiausiai netiesą. Premjerui jau pristatytas urėdijų re-organizacijos planas.

„Man labai keista girdėti apie dar nuo praėjusiųjų metų aptarinėjamą miškų urėdijų reorganizaciją, nes Sei-mui, Seimo Aplinkos apsaugos ko-mitetui jokių projektų nepateikta. Galima išgirsti tik viešas generali-nio miškų urėdo, aplinkos ministro kalbas“, – kalbėdamas su „Valstiečių laik raščiu“, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pir-mininkas Algimantas Salamakinas piktino-si, kad Vyriausybės at-stovai veikia už politi-kų nugarų.

Miškininkas, pro-fesorius, habilituo-

tas biomedicinos mokslų daktaras, išugdęs ne vieną miškininkų kartą, Anta-nas Juodvalkis kalbėjo pa-našiai: „Bėda ta, kad nau-jasis generalinis miškų urėdas viską daro paslap-čia, už miškininkų nugarų. Prem-jerui pateiktas variantas, apie kurį mes girdėjome tik iš gandų. Kadan-gi pas premjerą esu buvęs, jį gavau.“

„Mano nuomonė vienareikšmiška ir griežta – kategoriškai šitai sche-mai nepritariu. Pirma, nėra jokio rimto pagrindo draskyti dabartinę sistemą. Beje, reorganizavimo vajus buvo kilęs jau prieš septynerius me-tus. Urėdijos dirba pelningai, visos išsilaiko ir kalbėti apie bankrotus ne-prasminga. Antra, galima kalbėti, ar

42, ar keturias penkias, kuriose ma-žos kirtimų apimtys, neprijun-

gus prie gretimų urėdijų“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė A.Juodvalkis.

Pasak profesoriaus, da-bar siūlomas vadinamųjų devynių regioninių urėdi-jų variantas. Taigi 33 urėdi-

jos beveik nušluojamos nuo žemės paviršiaus, panaikinama 350 etatų – ne valytojų, o bene labiausiai kvali-fikuotų specialistų: miškų urėdų, jų pavaduotojų, vyriausiųjų miškininkų, vyriausiųjų inžinierių, miškotvarkos specialistų. Be to, sugriaunama visa infrastruktūra, nekilnojamasis tur-tas bus arba parduodamas aukcio-

nuose, arba atiduotas Turto bankui. „Tam, kas dabar siūloma, nė vienas miškininkas negali pritarti“, – tvirti-no A.Juodvalkis. Jo teigimu, mano-ma, kad, sumažinus darbuotojų, bus sutaupyta 5 mln. eurų.

„Niekas nesako, kad dabartinis urėdijų valdymas yra idealus. Aps-kritai idealaus valdymo niekur pa-saulyje nėra. Viską galima tobulinti, bet ne už nugarų: girdi, liepos pra-džioje jau turi būti parengtas Vy-riausybės nutarimas, o nuo kitų metų pradžios reorganizuojamos urėdijos“, – piktinosi A.Juodvalkis.

„Prezidentė akcentuoja, neva Vy-riausybės programą uzurpuoja Sei-mas. Tačiau Vyriausybės programoje įrašyta, kad miškų reforma yra baigta ir tik išskirtiniu atveju galima urėdi-jas mažinti. Todėl aš manau, kad tie Seimo nariai, kurie balsavo, kad būtų 42 urėdijos, laikosi Vyriausybės prog-ramos. Antras dalykas, nemanau, kad mes uzurpuojame Vyriausybės funkci-ją dėl urėdijų reorganizacijos. Tereikia aplinkos ministrui ar Vyriausybei gerai pasirengus ateiti į Seimą ir įrodyti, kad reikia vienos, dešimties ar trisdešimties urėdijų. Seimo nariai nėra nesupratin-gi, supras reformos naudą ir balsuos. Jei ministrui nepavyks įrodyti, tada nebal-suosime. Mes kaip tik įtvirtiname vals-tybinių įmonių – urėdijų – stabilumą, ir čia nematau jokio blogo žingsnio, tai, ką mes darome, nėra taip blogai. Manau, Seimas parodė savo galią, kaip ir numato Konstitucija, kad be Seimo valios revoliucijų neturėtų būti“, – kal-bėjo A.Salamakinas.

Politikas prisipažino esąs nuste-bęs, kad generalinis miškų urėdas R.Prūsaitis nuomonę apie urėdijų skaičių keičia it kojines. „Šios kalbos tik sustiprina mano nuomonę: ponai, mes visiškai nepasirengę reorgani-zacijai. Jei pasirengę reorganizacijai, pirmiausia dėkime skaičius: kokia bus ekonominė nauda, kaip bus pre-

kiaujama mediena, kiek bus atleista žmonių, kur tuos žmones įdarbinsime. Jei mes sakome, kad atleisime apie ke-

turis šimtus žmonių, bandysime juos įdarbinti, atsiprašau, čia ne argumen-tai. Juk miškininkams perkvalifikuoti reikia laiko. Antras ir bene pagrindi-nis dalykas – kodėl reikia atleisti žmo-nes, jei visos urėdijos dirba pelningai? Ar to reikia verslininkams?“ – svarstė A.Salamakinas.

Prezidentūra neslepia, kad yra su-laukusi verslininkų prašymų reorga-nizuoti miškų urėdijas. Tačiau norų pigiau pirkti medieną iš valstybinių miškų, o ateityje juos privatizuoti iki galo neišsakė. Verslininkai yra da-lyvavę ir Seimo Aplinkos apsaugos komitete svarstant Miškų įstatymo pataisas, vienas iš variantų buvo pa-rengtas pagal jų pageidavimus.

„Kai kitą savaitę komitete svarsty-sime Prezidentės pasiūlymą, vienoje

pusėje bus miškininkai ir moksli-ninkai, kitoje – trys P“, – šmaikš-tavo A.Salamakinas. Paklaustas, kas tie trys P, politikas paaiškino: „Ogi du vieni didžiausių medie-nos pramonės „ryklių“ – Sigitas Paulauskas ir Gintautas Pango-nis bei generalinis miškų urėdas R.Prūsaitis. Man apskritai ne-suprantamas verslininkų dalyva-vimas šioje diskusijoje.“

Politiko manymu, jei žmogus turi malūną ir perka grūdus, o juos sumalęs parduoda, jam nerūpi, kiek šalyje yra ūkininkų, kiek žemės ūkio bend rovių. Jam svarbu nusipirkti grūdų. „Dabar verslininkai ponai Pangonis, Paulaus-kas pradeda aiškinti politikams, kad Lietuvoje nereikia urėdijų. Tai koks jų interesas? Ar nusipirkti medie-nos, ar naikinti urėdijas? Man kyla įtarimų, kad čia kažkas nešvaru“, – piktinosi A.Salamakinas.

Seimo narys jau anksčiau „Vals-tiečių laikraščiui“ yra prasitaręs, ko-kius iš tikrųjų planus puoselėja vers-lininkai. „Sumažinus urėdijų skaičių, ims verslininkai ir nepirks medie-nos iš vienos. O tai – tiesus kelias į bank rotą, vėliau urėdijų, o kartu ir valstybinių miškų laukia privatizaci-ja. Kai kurie verslininkai tokių būsi-mos privatizacijos planų neslepia“, – A.Salamakinas atskleidė, kas ateityje laukia milijardų vertės valstybės turto.

A.Salamakinas sakė neseniai kal-bėjęsis su Raseinių miškų urėdijos urėdu, Miškų urėdų tarybos valdy-bos pirmininku Antanu Kilčiausku. Jis su grupe urėdų neseniai lankė-si Latvijoje. „Sako, neduok Dieve, tokių reformų, kaip Latvijoje. Ten nė vieno miškininko miške nebe-liko. Sėdi vienas miškininkas, kuris neva valdo 20 tūkst. hektarų miško, o jo funkcija – skelbti miško kirti-mo konkursus. Jis net neturi laiko nueiti į mišką ir pažiūrėti, kas tame miške darosi“, – A.Kilčiausko įspū-džius perpasakojo A.Salamakinas.

„Latviai nuėjo pramoniniu ke-liu. Ten pastatyta nemažai medienos perdirbimo gamyklų. Skandinavijoje, Švedijoje, kur didžiuliai miškų plotai, pramoninis modelis, kurį bandoma įsiūlyti ir Lietuvai, tinka. Tačiau Vaka-rų Europoje (Vokietijoje, Lenkijoje), kur vyrauja miško ūkinis kelias, dau-giausia dėmesio skiriama miškams. Čia mediena sudaro tik pusę tos nau-dos, kurią teikia miškas. Jei mes, kaip latviai, pasuksime pramoniniu keliu, ainiai mus prakeiks“, – įsitikinęs pro-fesorius miškininkas A.Juodvalkis.

Aktualijos

Martyno Vidzbelio nuotrauka

fotodiena.lt nuotrauka

-VL archyvo nuotrauka

3Nr. 38 Aktualijos

valstietis.lt.

.

21.07.

--

-

-

orai.lt, VL inf.

1

Šiemet gėlės ir vainikai buvo pa-dėti sostinės Panerių memoriale, Antakalnio karių kapuose ir Vingio karių kapinėse. Pabrėšiu, kad pagerb-ti buvo ir per karą išžudyti žydai, ir karo aukomis tapę lietuviai, ir sovie-tų bei vokiečių kariai. Istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius pasveiki-no šią naujovę ir pastebėjo, kad šie-met mūsų valdžia, pagerbdama visas karo aukas be jokių išlygų, pasielgė išmintingai ir toliaregiškai.

Tuo abejoti neišeina. Juk ir Stalin-grade žuvęs vokiečių kareivis, ir dujų kameroje nukankintas žydas, ir rusų pėstininkas, savo kūnu tiesęs kelią tan-kams į Berlyną, – visi jie yra to karo aukos. Karas pelenais paverčia laisvą žmogaus valią bei moralę, o mirtis vi-sus sulygina. Ir lietuvių tremtinys, miręs badu ant Lenos ledo, ir miško brolis, sau palikęs paskutinę šautuvo kulką, – tai taip pat šio karo aukos, jiems An-trasis pasaulinis pasibaigė daug vėliau, baisūs jo padariniai siekė labai toli.

Kaip pastebėjo istorijos profeso-rius, naują mūsų valdžios požiūrį ir visiškai kitokį karo pabaigos sukakties minėjimą nulėmė hibridinis Rusijos karas Ukrainoje, sukėlęs ir pasaulio vi-suomenės atminties karus. Būtent dėl to įtakingiausių Europos ir pasaulio valstybių vadovai šiemet lyg susitarę ignoravo V.Putino kvietimą stebėti karinį paradą Raudonojoje aikštėje.

Bet ar tie prof. E.Aleksandravi-čiaus minimi „atminties karai“ neru-sena nuo pat 1945 m. net ir pačioje Rusijoje? Tiktai ši priešprieša šių metų gegužės 9-ąją, tapo akivaizdi. Faktiš-kai savo pergalę „didžiajame tėvynės kare“ Rusija švęs viena, o kompaniją jai palaikys ne godotini aukšti svečiai, o pataikūnai vasalai. Radijas „Svobo-da“ šmaikščiai pavadino šį kasmetį ka-rinės galios demonstravimą Pergalės dieną „monstrualiniu ciklu“.

Šiemet „monstrai“ ir vėl renkasi į puotą, tiktai jų gretos smarkia išretė-jusios. Net tokie amžini Rusijos są-jungininkai kaip Baltarusija, Venesu-ela ar Šiaurės Korėja surado pretekstą išvengti karinio parado stebėjimo iš tribūnos greta V.Putino. O vienos skurdžiausių pasaulio valstybių Bur-

kina Faso vadovas neatvyks įsižeidęs, kad buvo Kremliaus įtrauktas į daly-vių sąrašą be jo žinios.

Mąstančiai ir šviesią atmintį iš-saugojusiai rusų inteligentijai neįpūsi pasididžiavimo mitu tapusia Perga-lės diena. Nes ji taip pat puikiai, kaip karo pabaigą, prisimena šio karo pra-džią ir tuos, kurie jį pradėjo. Rusų is-torikas prof. Olegas Budnickis tiesiai šviesiai sako, kad jokio Didžiojo tė-vynės karo jis neprisimena, nes tokio nebuvo. „Buvo Antrasis pasaulinis, pradėtas Stalino ir Hitlerio 1939 m. Rytų Europos padalijimu. Stambus jo epizodas buvo išrautas iš konteksto ir pavadintas Didžiuoju tėvynės karu, kuris buvo laimėtas neva išmintingo Stalino ir partijos vadovavimo dėka, – interviu radijui „Svoboda“ sakė isto-rikas. – O ir tas Didysis tėvynės karas iš tikrųjų buvo visiškai kitoks, nei ap-dainuotas sovietinių filmų ar pavaiz-duotas oficialiuose istorijos veikaluo-se. Šia tema mūsų istorikai meluoja susiriesdami – tokių buvo ir yra tun-tai, ir visi jie neturi sąžinės.“

Tačiau Rusijoje yra ir kitokių, karą sąžiningai studijavusių ir ap-rašiusių. Garsus rusų istorikas ir ra-šytojas Viktoras Suvorovas garsiai tvirtina, kad Didysis tėvynės karas – tai propaganda. „Savo anūkei pa-sakosiu apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame Sovietų Sąjunga nuo pat pirmos dienos dalyvavo kaip agre-sorė, ir kaip agresorė jį pabaigė“, – viešai kalbėjo istorikas.

Anot prof. O.Budnickio, pergalė prieš hitlerinę Vokietiją buvo didžiau-sias Sovietų Sąjungos pasiekimas per visą jos istoriją: niekuo daugiau pasi-girti ji negalėjo, todėl ta pergale gyrėsi be jokios gėdos. Gyrėsi nutylėdama, ką padarė su iš nacių išvaduotomis valstybėmis, kaip įžengė į jas purvi-nu karišku batu ir pasiliko, o kitas sudorojo kaip karo grobį, išplėšusi iš jų gerą gabalą su visa mėsa. Šį so-vietų pergalės mitologizavimą tęsia V.Putinas. Jis begėdiškai išnaudoja pergalės kare mitą kurdamas naują nenugalimosios Rusijos mitologiją.

Vaikystėje ir man darė įspūdį se-nelio Jakovo, mano sibirietės močiu-tės brolio iš motinos pusės, medaliai. Jis perėjo visą frontą iki pat Berly-no per stebuklą išvengęs rimtesnės kontuzijos. Pergalės dieną, žinoma, jis būtinai švęsdavo, o mums į Lie-tuvą atsiųsdavo sveikinimą ir savo nuotrauką su kariška uniforma ir vi-somis regalijomis. Bet kai paaugusi kartą ėmiau kamantinėti giminaitį apie kovą dėl Berlyno, jis, jau žilas, kretantis senukas, tiktai apsiašarojo ir išėjo lauk. Tada sumišau, o dabar suprantu, kad tai ir buvo skaudi atvi-rumo akimirka po visu tuo paradiniu šventimu, kuriai senas karys pritrūko žodžių. Kontuzija gali būti ne tiktai fizinė – dvasinė kartais kur kas bai-sesnė: jos skeveldrų neišoperuosi iš jį patyrusio žmogaus atminties.

Tą milžinišką žaizdą, kurią paliko karas sovietų liaudies kūne, iškart po karo dar metus kitus priminė jo vete-ranai – per stebuklą gyva išlikusi pa-trankų mėsa. Anot progresyvaus isto-riko Olego Budnickio, gyvu pergalės kainos priminimu buvo „samovarai“: taip liaudis pokariu vadino bekojus, berankius karo invalidus, judėjusius ratukais. Jie nuėjo iki Berlyno, išvada-vo savo didžiąją tėvynę ir grįžo namo, bet čia jų niekas nelaukė. Nepažįsta-mai suluošinti, praradę artimuosius, namus po karo „samovarai“ užplūdo miestų gatves ir čia gyveno pusbadžiu elgetaudami.

Tačiau 1949 m., Stalino 70-mečio išvakarėse visi jie kažkur dingo: val-džia vos per vieną dieną iššlavė juos iš šalies miestų – kad negadintų gražaus prisiminimo apie didžiąją pergalę ir giedros komunizmo nuotaikos. Jums įdomu, kur galima buvo padėti de-šimtis tūkstančių invalidų?

Monstro Stalino braižas ir pokariu nepasikeitė. Karo didvyrių invalidų klausimas buvo išspręstas per nak-tį, pasitelkus liaudies milicijos būrius. Dalis jų buvo sušaudyta, dalis sugau-dyta ir sugrūsta į vagonus be jokios kaltės, be teismo, ir išsiųsta į tolimas šiaurės salas, Sibiro glūdumą, koncen-tracijos lagerius. Precedento neturinti

operacija, utilizavusi karo didvyrius ir išvaliusi iš sovietinio žmogaus atmin-ties tikrąją pergalės kainą...

Apie „samovarus“ pirmąkart išgir-dau 1988 m. vasarą Valaamo (Kare-lijos AR) saloje. Šioje Ladogos ežero šiaurinės dalies saloje teko lankytis su medikų grupe: tai buvo smagi pramo-ginė kelionė su nakvyne, mat tada ža-lio supratimo neturėjau, kur plaukiu. Būtent į apgriuvusį vienuolyną Valaa-mo saloje 1956–1984 m. buvo suvežti karo invalidai. Negerą įtarimą pasėjo vienuolyno sargas, parodęs mums ne tik programinį obeliską, bet ir nuve-dęs į plynę miškelyje. „Tut samovarovo kladbišče“, – paaiškino, nors ten nebu-vo nė vieno kryželio, nė vieno užrašo su vardu ar pavarde.

Po „Karo invalidų namų“ iškaba Valaame iš tikrųjų buvo koncentracijos lageris. Kokie tai buvo siaubo namai, atskleidžia buvęs ekskursijų vadovas Jevgenijaus Kuznecovas savo knygoje „Valaamo sąsiuvinis“.

Taigi bekojai berankiai jauni did-vyriai, tapę dar ir bevardžiais, buvo gyvi palaidoti Solovkuose, Valaame, Šiaurės Sibire. O juk jie – tai ir šlo-vingo Berlyno šturmo, apie kurį man nieko nepapasakojo senelis Jakovas, dalyviai. Maršalas Žukovas 1945 m. kovo–balandžio mūšiuose, taupyda-mas tankus, siųsdavo pėstininkus tie-siai į mirtį, į minų laukus, kad jų lavo-nais išklotų tankams kelią į Berlyną, į didžiąją pergalę. Atrodytų, tai tik ne-draugų prasimanymas, tačiau šį faktą liudija sovietų sąjungininko, tuomečio JAV prezidento Dwighto Eisenho-werio prisiminimai. Pasirodo, nete-kusiam žado prezidentui amerikiečiui sovietų maršalas pats gyrėsi padaręs tankams gyvąjį koridorių.

Ar „samovarai“ bus paminėti Mas-kvoje gegužės 9-ąją? Rusų dailininkas Genadijus Dobrovas, gyvenimą pa-skyręs jų atminimui įamžinti, sukū-rė visą galeriją portretų iš natūros ir atminties. Visiškai palaikau tų rusų nuomonę, kurie laiko juos savo šven-taisiais, atidavusias tėvynei viską, o iš jos gavusiais agoniją be jokios vilties. Man regis, G.Dobrovo sukurti „sa-movarų“ portretai ir yra tikrosios rusų pergalės kare ikonos. Tačiau Pergalės dieną jų neišneš į Raudonąją aikštę – ten vyks „monstrų balius“ žvangant karinio parado ginklams.

Sveikata

Kitus straipsnius skaitykite laikraštyje

Šeštadienis

Sodyba

7 p.7 p.

21 p.

Vis daugiau žmonių ne-bekreipia dėmesio į spal-vingas pakuotes, o daržo augalų sėklųj sėkmingai užsiaugina patys.

Nijolė Baronienė

Gegužės pradžia – palan-kiausias laikas įsirengti ar atnaujinti veją. Tai galima daryti visą vasarą, žolių vegetacijos metu. Tačiau specialistai ragina rinktis geriausią laiką, kai dirva pakankamai drėgna.

Vijolė Aguonaitė

Senųjų veislių renesansas

Pajautę pirmuosius karš-čius, žmonės traukia į pa-plūdimius, prie ežerų ir upių, į sodybas, norėda-mi pailsėti, išsimaudyti ir, žinoma, gražiai įdegti. Ta-čiau nedaugelis susimąs-to, kad deginimasis gali baigtis visai nepatraukliai atrodančiu nudegimu.

Klementina Puolikaitė-Guobė

11 p.

Klaipėdoje siaučia uraganas Aurelijus

21 p.

Geroji motina ar piktoji pamotė? Įnoringa streso liauka

Aurelijus Liškauskas – puikus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjas ir choreografas, tačiau ar daug apie jį anksčiau girdėjote? Iš nežinomybės jūros ant savo nugarų jį išnešė delfinai, tačiau jis pats į šią „gelbėjimo operaciją“ žiūri pašaipiai.

Rūta Klišytė

Vejai dėmesio nebūna per daug

Lietuvoje dviem iš dešim-ties pacientų diagnozuoja-mas skyd liaukės funkcijos sutrikimas. Ilgalaikis stre-sas, įtemptas darbas, jodo stygius, paveldėti genai – tai dažniausios skydliaukės ligų priežastys.

Klementina Puolikaitė-Guobė

Žemaičių dailės muziejus jau ruošiasi įspūdingoms restauruotų M.K.Oginskio rūmų atidarymo iškil-mėms, kad deramai su-tiktų plungiškius ir miesto svečius.

Danutė Einikienė

M.K.Oginskio rūmai Plungėje iškilmingai atvers duris

19 p.