--

-

-

-

-

Šiandien skaitykite:

SODYBA, 7

ŠEŠTADIENIS, 11

, 21

-

---

-

Rokiškietė Regina Sketerskienė, atstovaujanti Lietuvos Raudono-jo Kryžiaus draugijai, prieš Kalė-das aplankys ne vieną vienišą senolį, pasveikins švenčių proga, iš krep-šio ištrauks dovanų. Tačiau ji žino, kad vieni tarp keturių sienų dienas leidžiantys žilagalviai labiau laukia šilto žodžio ir gyvo bendravimo nei šventinio lauknešėlio.

„Jie labai laukia mūsų, vaišina kava ar arbata, būna ir saldumynais iš anksto pasirūpinę. Tie žmonės ne-

paprastai išsiilgę, tiesiog išalkę pa-prasto, nuoširdaus bendravimo“, – pasakojo svetimų godų prisiklausanti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus drau-gijos Rokiškio skyriaus sekretorė.

Šios draugijos nariai ir savanoriai Rokiškio krašte aplankys 20, o vi-soje šalyje – apie 500 vienišų sene-

lių. Į kitų artimųjų meilės ir šilumos stokojančių senolių namus pasibels kitų katalikiškų organizacijų, Lie-tuvos „Carito“, socialinės paramos organizacijų atstovai. Kaimiškose vietovėse, kur dar nenutrūkę ir gai-vinami bendruomeniški saitai, vie-nišų pasiligojusių žmonių neaplei-

-

džia stipriau krutantys kaimynai, seniūnijų darbuotojai, aktyvesni kai-mo bendruomenių atstovai.

„Mūsų krašte, kaip ir kitur Lie-tuvoje, nemažai žmonių per Kalėdas rymos vieni. Ir iš mūsų rajono daug žmonių emigravo, ne visi jie grįžta aplankyti senų tėvų. Bet prieš šven-tes juos prisimena labdaros organi-zacijos, kalėdines dovanėles paruo-šia Socialinės paramos centras, kuris teikia dienos globos paslaugas“, – sakė Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjo pava-duoja Zita Čaplikienė.

Iki sunkmečio, kai savivaldos biu-džetai buvo pilnesni, senyvo amžiaus vienišiems gyventojams kalėdinių dovanų paruošdavo ir savivaldybės. Dabar daugiau pagalbos tikimasi iš labdaros organizacijų. Rokiškio ra-jono savivaldybė tepadalins saldainių socialiai remtinų šeimų vaikams, ne-lankantiems darželių.

„Mūsų visuomenė sparčiai sens-ta. Tai verčia nuogąstauti dėl senų žmonių priežiūros. Neturime gajų jų globos tradicijų. Visuomenė la-biau rūpinasi, kaip padėti vaikams. Tai, aišku, gerai. Bet reikia nepa-miršti ir senosios kartos“, – samp-rotavo Lietuvos Raudonojo Kry-žiaus draugijos generalinė sekretorė Gražina Jevgrafovienė.

2

fotodiena.lt

2 Nr. 102 (9430)

Atkelta iš 1 p.

Molėtų rajono Giedraičių seniū-nas Vytautas Valansevičius savo se-niūnijoje suskaičiavo apie pusšimtį vienišų senelių, kuriuos reikia aplan-kyti ne tik artėjant šventėms. „Juos lanko socialiniai darbuotojai, o se-niūnija kartais nusiunčia viešuosius darbus dirbančius pašalpų gavėjus nupjauti žolę kieme, prikapoti mal-kų. Tiek ir galime jiems padėti“, – kalbėjo seniūnas.

Anot jo, dauguma vienumoje dienas leidžiančių žmonių turi vai-kų, anūkų, giminaičių, tačiau jie yra išvykę į užsienį arba gyvena šalies didmiesčiuose. O kai kurie senus tėvus užmiršo dėl netikusio gyve-nimo būdo.

Seniai seniūnijai vadovaujantis V.Valansevičius ne vieną vienišą se-nelį į paskutinę kelionę lydėjo be jo artimųjų ir giminaičių. Tačiau ne-trukus po laidotuvių jie atvažiuoda-vo apžiūrėti mirusiojo turto.

„Nuo 1997 m., kai dirbu seniūni-joje, valstybės lėšomis teko palaido-

ti 9 vienišius. Iš jų tik vieno mirties liudijimas liko seniūnijoje. Visus ki-tus pasiėmė prisistatę turto paveldė-tojai“, – nelinksmas istorijas prisi-minė V.Valansevičius.

Žmonių likimai labai skirtingi, tad ir vienišą senatvę lemias gana įvai-rios priežastys. Tačiau šimtus vieni-šumą išgyvenančių Lietuvos gyven-tojų vienija šaliai skaudžiai smogusi emigracija. Ji ištuštino ištisus kaimus ir miestelius. Kai kuriose vietovėse kone iš kiekvienos trobos į Angliją, Airiją, Norvegiją ir kitas šalis išvažia-vo darbingo amžiaus tautiečių.

„Emigracijos mastai siaubingi, todėl suprantama, kad daugėja pa-liktų ir užmirštų senų tėvų, kai ku-rie jau ne vienus metus nematė savo vaikų, anūkų. Senyvo amžiaus žmo-nės dažniausiai nesugeba naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, jų neturi, tad praranda bet kokį ryšį su artimaisiais. Graudu, ir tiek“, – kal-bėjo ne vieną išsiskyrimo su vaikais sielvartą išgyvenantį kraštietį guo-džianti R.Sketerskienė.

Moteris neskubėjo smerkti ar-timus žmonės palikusių emigran-tų. „Jie išvažiavo ne iš gero gyveni-mo. Kai kurie ten įsitvirtino, o kai kurie nieko gero nerado. Jiems pa-tiems nelengva, todėl ir tėvų nelan-ko. Sunku pasakyti, kas dedasi jų širdyje“, – svarstė ji.

Senajai kartai tenka nelengvi iš-bandymai ne tik dėl vaikų emigra-cijos. Dar labiau širdį spaudžia, kai netoliese gyvenantys vaikai ar vai-kaičiai degraduoja, skęsta svaigalų liūne. „Pas seną motiną ateina, kad paskutinius centus atimtų. Geriau jau neaitrintų sielos“, – sakė seno-lius užjaunčianti rokiškietė.

„Pirmą emigracijos bangą paju-tome prieš 4–5 metus. Mūsų seniū-nija nuošalesnė, čia nėra daug darbo vietų, tad žmonės patraukė į Airiją, paskui – į Angliją. Mažiau išvažia-vo į Norvegiją, Vokietiją. Emigravo apie 300 seniūnijos gyventojų“, – skaičiavo Šilutės rajono Kintų se-niūnas Antanas Kližentis.

Jis pabrėžė, kad emigrantai ne-pamiršo gimtų sodybų ir ten likusių tėvų, senelių. „Nežinau tokių, kurie nepalaiko ryšio, kai kurie kone kas-dien bendrauja per skaipą, o Kalė-doms ar vasaroti grįžta namo. Yra iš-vykusiųjų didelėmis šeimomis – nuo senelių iki anūkų, tad jiems nėra ko ir grįžti“, – pasakojo A.Kližentis.

Kad ir kur gyventų iš namų iš-vykę vaikai – užsienyje ar Lietuvos miestuose, vieni likę seni tėvai pa-našiai išgyvena vienišumo jausmą. „Todėl labai svarbu tiek šeimose, tiek artimose bendruomenėse tvir-tinti dvasinius ryšius. Mes stengia-mės nepalikti vienų seniūnijos gy-ventojų, išlaikyti bendrumo ryšius. Kartais pasikalbėjus su prastos nuo-taikos apimtu žmogumi, jam gy-venimas prašviesėja, pagerėja nuo-taika“, – pasakojo seniūnas, kuriam tenka būti psichologu ir nuoširdžiu pokalbiu paguosti seniūnijos gy-ventojus.

Kalbinti seniūnai ir labdaros or-ganizacijų atstovai su džiugesiu pa-sakojo, kad senoliai, kiek išgalėdami, stengiasi išlaikyti Kalėdų tradicijas: pasirūpina tradiciniais Kūčių val-giais, tvarkosi namuose, papuošia Kalėdų eglutę ar šaką. „Kalėdos – šeimos šventė. Jei žmonės daugiau dėmesio skirtų bendravimui, dvasi-niams ryšiams tvirtinti, nebūtų to-kio susvetimėjimo. Dabar vartoji-mas, sudaiktėjimas užgožia šventės sakralumą“, – įsitikinęs A.Kližentis.

„Būtų gražu, jei kaimuose bend-ruomenės, miestuose namų bend-rijos ar kitos organizacijos subur-tų vienišus žmones prie bendro šventinio stalo. Tokios tradicijos mūsų senėjančioje visuomenėje būtų labai prasmingos“, – pabrėžė Z.Čaplikienė.

Sociologas, tautotyrininkas, pub-licistas Romualdas Grigas įsitikinęs, kad tokią nykstančio kaimo, kuria-me nebelieka gyvybės, tradicijų tą-

sos, būtį buvo galima numatyti vos atkūrus Lietuvos nepriklausomy-bę, kai buvo pradėti sparčiai ardyti kolchozai.

„Tada buvo aišku, kad Lietuvos kaimui bus suduotas nepataisomas smūgis. Tuos kolchozus reikėjo pa-versti agrofirmomis ir išvengti tokio masto emigracijos, kaimo nykimo ir to vienišumo, kuris dabar labai jaučiamas. Man nuoširdžiai gaila tų senolių. Kaime gyvybė vos rusena: uždarytos mokyklėlės, bibliotekos, neliko erdvės, kurioje anksčiau reiš-kėsi sakralinė Kalėdų dvasia“, – nu-sivylimo ir širdgėlos dėl nykstančio kaimo neslepė profesorius, sociali-nių mokslų daktaras.

Vartotojiškos kultūros ir preky-bininkų muge virtusias miesto Ka-lėdas R.Grigas vadina butaforija arba jų imitacija. Kalėdos – gamtos virsmo laikas, tad jų sakralumą ga-lima išgyventi jaučiant gamtos cik-lus, ramybėje.

„Dvasinę rimtį, susitelkimą į es-minius dalykus, atsigręžimą į savo vidų užgožė amerikietiškas dovanų ieškojimo, dovanojimo bumas. Šita sumaištis iškreipia mūsų bendravi-mą, ryšius, tikrųjų vertybių suvoki-mą“, – bedvasiu kalėdiniu šurmuliu bodėjosi Lietuvos mokslų akademi-jos narys emeritas.

Mokslininkas pripažino, kad šei-mos ir dvasinius saitus ardo ne tik emigracija. „Kartų nesusikalbėjimas tampa dramatiškas. Anarchistiniu individualizmu užsikrėtusi jaunoji karta, panirusi į socialinius tinklus ir prisirišusi prie virtualios realy-bės, netenka emocinio potencialo, be kurio neįmanomas gyvas ben-dravimas. Suprantama, kad tai – ne tik Lietuvos, bet visos Vakarų kul-tūros nelaimė, apie kurią kalba ir įspėja pasaulio filosofai, sociologai ir kiti mokslininkai. Kai kuriuos jau-nus žmones jau ištiko emocinė at-rofija, jie negeba visavertiškai jausti kito žmogaus, kalbėtis žvilgsniu: juk bendraujant virtualiai viso to nerei-kia. Todėl visuomenėje matome vis daugiau netikrų šypsenų ir netikrų jausmų“, – sakė R.Grigas.

Jis apgailestavo, kad ta nūdienos pasaulio kaita, tarsi koks nesustab-domas smagratis, regis, su augančia jėga atplėšia jaunąją kartą nuo tėvų ir protėvių, gimtosios žemės, įgim-tos kultūros, jos paveldo ir nuo bet kokių dorovinių įsipareigojimų.

Aktualijos

.

15.55.

RytojŠiandien

-

orai.lt, VL inf.

-1 +4°

-3 +2°

0 +5°

-1 +4°

Poryt -2 +3°

-2 +3°

Taip, jau nupirkau.

Lietuvių literatūros tyrinė-tojai dr. Daliai Emilijai Dilytei-Staškevičienei Martyno Mažvy-do premija įteikta už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui, už mo-nografiją „Kristijono Donelaičio pasakėčios“. Už geriausius vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus apdovanoti viešosios įs-taigos „Vikingų kaimas“ direktorė Judita Korsakienė, tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Za-navykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė ir Klaipėdos savivaldy-

bės etnokultūros centras. Apdo-vanota ir Anykščių kultūros cen-tro Troškūnų skyriaus darbuotoja Jolanta Pupkienė.

Už tradicinės kultūros puoselė-jimą ir skleidimą pagerbti asocia-cijos „Seredžiaus S.Šimkaus mo-kyklos bendruomenė“ pirmininkė Margarita Baršauskienė, šio mieste-lio S.Šimkaus pagrindinės mokyk-los direktorius Petras Baršauskas, dailininkės Diana Tomkuvienė ir Jelena Torgovič. Premijas už mu-ziejininkystės darbus gavo Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos sky-riaus vedėja Vilma Jenčiulytė, Prano Gudyno restauravimo centro Meta-lo dirbtuvių vadovas, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos metalo dirbinių restauratorius Rimvydas Derkinčius.

Ministerija apdovanojo ir pu-blicistus Henriką Gudavičių, Audronę Meškauskaitę ir Eglę Wittig. O žurnalistė Justina La-sauskaitė premijuota už tarpkul-tūrinio dialogo skatinimą. Balio Buračo fotografijos meno premija įteikta fotomenininkui Gintarui Česoniui, o Vilniaus universiteto bibliotekos direktorei Irenai Kri-vienei atiteko apdovanojimas už bibliotekininkystės tyrinėjimus ir praktinę veiklą. Vizualaus meno kūrėjas Vitalis Augustas Serapi-nas gavo Metų debiuto premiją, o režisierius Artūras Areima, mu-zikas Gediminas Gelgotas, me-nininkas Robertas Narkus – Jau-nojo kūrėjo.

VL inf.

3Nr. 102 (9430) Aktualijos

Valdas Kvedaras

-

-

-

Du bene ryškiausi ir šiandien vie-šumoje dažniausiai aptarinėjami konf-liktai – tarp „Achemos“ akcininkų ir tarp vilniečių verslininkų Dainiaus Dundulio bei Sergejaus Rachinštei-no. Žiniasklaidos priemonės gausiai ir dažnai tendencingai aprašo šiuos konf-liktus. Mediacijos specialistų teigimu, šie konfliktai daro žalą ne tik minė-tiems verslininkams, jie kenkia visam verslui. Kliūva ir teismams – jie mažų mažiausiai kaltinami tendencingumu ar šališkumu. Ir tada jau sunku nusa-kyti ar nustatyti, kokį poveikį teismų sprendimams daro žiniasklaidoje mir-ganti nuomonių bei aptarimų kruša.

Draugavo šeimomis

D.Dundulis su S.Rachinšteinu susipažino maždaug prieš 15 metų, kai kartu ėmė kurti kiekvienas savo, bet labai glaudžiai susijusius verslus: S.Rachinšteino šeima vykdė nekilnoja-mojo turto projektus – įrenginėjo pre-kybos centrus, o D.Dundulis plėtė pre-kybos tinklą. Abipuse finansine nauda

pagrįstas bendradarbiavimas peraugo ir į artimą draugystę: buvo bendraujama šeimomis, kartu švenčiamos šventės. Iš šalies žiūrint, buvo galima susidaryti nuomonę, kad tai – vienas verslo orga-nizmas. Vyrai net planavo kartu plėto-ti prekybos verslą Rusijoje, Maskvoje.

Tačiau jau kiek laiko tarp Rachinš-teinų ir D.Dundulio iškastas karo kir-vis. Abu vyrai savo verslo nesutarimų aiškinimąsi seniai perkėlė į teismus, bet to pasirodė maža. Jau porą metų prieš S.Rachinšteiną vyksta tikras in-formacinis karas viename didžiausių žiniasklaidos leidinių. Matyt, nekelia nuostabos tai, kad tame pačiame lei-dinyje gausiai reklamuojama „Norfos mažmenos“ grupė. Nenuostabu, kad tokiu intensyvumu ir per tokį ilgą laiką viešojoje erdvėje jau tvirtai suformuo-tas „blogojo“ S.Rachinšteino paveikslas ir atvirkščiai – teigiamo D.Dundulio ikona. Bet ar taip yra iš tikrųjų?

Aišku, konflikto priežastys žinomos tik dramos dalyviams – buvusiems partneriams. Tačiau verslo pasaulis aptarinėja kelias karo pradžios versi-jas. Viena iš jų siekia gerus ikikrizinius laikus. Draugai buvo jau įsibėgėję ir iš-vystę gana didelį nekilnojamojo turto bei prekybos tinklą: S.Rachinšteino šeima pastatė ir išnuomojo „Norfai“ 13 parduotuvių, o „Norfos“ seserinė „Rivona“ valdė 8 parduotuves, ku-riose veikė ta pati „Norfa“. Partneriai buvo sutarę visą šį nekilnojamąjį turtą ir nuomos verslą pelningai parduoti. Tačiau šių verslininkų aplinkos žmo-nės kalba, kad D.Dundulio godumas ir gudravimas pakišo koją pelningam sandoriui. Nors valdo mažesnį nekil-nojamojo turto „paketą“, D.Dundulis pareikalavo didesnės gaunamo pel-no dalies, brangiai įvertindamas savo „brendą“. S.Rachinšteinas su nelygia-vertėmis sąlygomis nesutiko ir bendras

sandoris žlugo. D.Dundulis vis dėl-to pardavė savo turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau kur kas pigiau nei galėjo. Bet negi kaltinsi save? Kaltas liko bu-vęs partneris, santykiai atšalo, o buvusi draugystė ir partnerystė peraugo į am-bicijų demonstravimą.

Yra ir kita buvusių partnerių nesu-tarimų pradžios versija. Pasitikėjimas ir duotas žodis versle yra aukso vertės. S.Rachinšteino ir D.Dundulio verslo projektai buvo „išsprendžiami“ tele-fonu aptariant, kurioje vietoje ir ko-kio dydžio prekybos centras turi atsi-

rasti, o vėliau susitarimą užfiksuojant paprastoje užrašų knygutėje, kad kas nors nebūtų užmiršta: vieta, būsimo prekybos centro dydis, nuomos kaina ir partnerių parašai. To pakako, kad S.Rachinšteinas drąsiai pradėtų dar-bus: jis pirkdavo žemės sklypą, atlik-davo detalųjį planavimą, samdydavo architektus, mokėdavo už projekta-vimą, statybos darbus, pastato įregis-travimą ir „paruoštą saldainį“ perduo-davo – išnuomodavo „Norfai“. Taip gimdavo naujas šio prekybos tinklo imperijos kūdikis.

Tačiau kartą, kai tai pasirodė ne itin naudinga, D.Dundulis atsisa-kė savo žodžio, atsainiai mesdamas: „Mano parašas galioja tik du mėne-sius.“ Nuo partnerių susitarimo tuo metu buvo praėję trys mėnesiai. Po tokio partnerio akibrokšto investuo-tojas liko ant ledo: nupirktas brangus sklypas, o nuomininkas pasipustė pa-dus. Sklypą teko parduoti su nuosto-liu. Tarp partnerių atsirado nepasiti-kėjimas: strategiškai svarbi parduotuvė Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, buvo iš-nuomota jau ne „Norfai“, o „Maxi-mai“. Žmonės sako, kad šitokio „įžei-dimo“ D.Dundulis iškęsti nebegalėjo.

Tai, kad buvusių draugų kare visos priemonės tinka, puikiai parodo gin-čai, įgiję „kvadratinių metrų“ pavadi-nimą. Batalijos užvirė neva todėl, kad „Norfos mažmena“ permokėdavo Ra-chinšteinų šeimai už faktiškai mažes-nį parduotuvių plotą, nei nurodytas nuomos sutartyje. Skirtumas – nuo kelių iki keliolikos kvadratinių metrų, priklausomai nuo objekto.

Šios istorijos užkulisius žinantys verslo žmonės jau nuo pat pradžių

kraipė galvas: visi puikiai prisimena, kaip ir kokiu principu verslą plėto-jo D.Dundulis bei S.Rachinšteinas. Kaip jau minėta, verslo projektus par-tneriai derino vienu telefono skam-bučiu ar pietaudami, pagrindinius skaičius užrašydami ant popierinės servetėlės kavinėje. Verslo šulai spren-dimą priimdavo nustatydami būsi-mo prekybos centro vietą ir objekto nuomos kainą, pavyzdžiui, 20 tūkst. litų per mėnesį už 1 aukšto 1 000 kv. metrų parduotuvės nuomą Justiniš-kėse. Vadovaudamasi šiais skaičiais, Rachinšteino šeima imdavo kreditus projektui įgyvendinti.

Taip buvo pastatyta ir „Norfos mažmenai“ išnuomota 13 objektų. „Norfa“ šiuose objektuose pati įsiren-gė prekybos centrus ir mokėjo nuomos mokestį. Tačiau vėliau, alsuojant ne-gailestingam karo kirviui, vienas par-tneris „apsižiūrėjo“, kad „permoka“. Iš tokios logikos juokėsi prisistatyti ne-panoręs nekilnojamojo turto projektų vystytojas: „Pastatęs ar suremontavęs pastatus parduotuvėms, jų savininkas pats neėmė liniuotės ar ruletės ir ne-skaičiavo, koks pastatų plotas, – tai darė atestuoti matininkai. Pagaliau statiniai buvo įregistruoti Registrų centre, kur statinių plotas nurodomas centimetro

tikslumu. Kita vertus, sunku patikėti ir nuomininko „neapsižiūrėjimu“, ne-svarbu, ar mažą, ar didelį plotą jis nuo-mojasi.“ Taigi, ne plotas D.Dunduliui buvo svarbus, o parduotuvė ir jos vieta, todėl, nepaisydama formaliai sutarty-se su plotu susieto nuomos mokesčio, „Norfa“ pareigingai mokėjo nuomą. Bet užvirus ambicijoms visos priemo-nės tinka, todėl ir kvadratinius metrus galima perskaičiuoti.

Nepaisydama visų sveikam pro-tui prieštaraujančių argumentų, „Norfa“ pateikė daugybę ieškinių. Po beveik trejų metų bylinėjimosi šalys sudarė taikos sutartį, taip pri-pažindamos, kad būtent toks ir buvo susitarimas – mokėti konkrečią nuomos kainą už konkretų objek-tą, o ne įkainius už kvadratinį met-rą. Tai dėl ko tada buvo kariauta?

Kita istorija, jau kiek laiko nušvie-čianti buvusių partnerių karo lauką, daug įdomesnė. Maždaug prieš sep-tynerius metus, gerais ekonominio pūtimosi laikais, D.Dundulis nutarė

plėsti verslą Maskvoje. Verslo ryk-lys Maskvoje tuo metu jau nebuvo naujokas – pastatė ir valdė prekybos centrą Mityščių priemiestyje, iš ku-rio vėliau, po konflikto su šio pasta-to valdytojais, teko pasitraukti. Verslo rimtumą patvirtina ir Maskvoje vei-kusios įmonės pavadinimas – „Nor-fa“ stroitelnaja kompanija („Norfos“ statybų kompanija).

Darbų D.Dundulis ėmėsi iš peties: ne kartą lankėsi Maskvos ir jos rajonų merijose, dalijo interviu vietos televi-zijoms, dėstė planus apie tuoj atsira-siančius „Norfos“ prekybos centrus. Dirbo architektai, D.Dundulis tvir-tino brėžinius, zujo statybininkai – „Norfa“ atėjo į Maskvą. Tačiau vienas lauke – ne karys. D.Dundulis ieškojo patikimų partnerių ir kreipėsi ne į ką kitą, o į Rachinšteinų šeimą ir pasiūlė investuoti Rusijoje. Prasidėjo naujas bendradarbiavimo etapas.

Bet vėliau atsitiko kažkas, apie ką D.Dundulis nemėgsta kalbėti: vie-ną dieną jis netikėtai nusprendė pa-sitraukti iš verslo Maskvoje. Rachinš-teinų šeimai, jau investavusiai daug lėšų į verslą Rusijoje, nelieka kito pa-sirinkimo, tik išpirkti partnerio tu-rimas akcijas. Sprendimas labai ri-zikingas: šeima, prieš tai tiesiogiai

nedalyvavusi įmonių valdyme, turėjo pasikliauti ta informacija, kurią su-teikė D.Dundulis. Be to, buvo per-kamos akcijos tik tų įmonių, kurios turi „galimybių“: valstybės instituci-jų skirtus žemės sklypus, nupirktus nežinia kokios būklės nekilnojamojo turto objektus, kuriuose galima išvys-tyti prekybos centrus. Todėl sutarti-mis „Norfa“ prisiėmė atsakomybę ir įsipareigojimus dėl parduodamų įmo-nių valdomo turto kiekio bei kokybės. Verslo požiūriu tai – savaime supran-tamas dalykas, juk akcijų kaina – 7 mln. litų.

Yla iš maišo išlindo netrukus, kai paaiškėjo, jog parduotų įmonių tur-tas arba yra ne toks, koks buvo ap-tartas sutartyse, arba jo visai nėra. Pasirodė, kad parduotų įmonių ba-lanse turėję būti 10 ir 5,6 hektaro žemės sklypai Maskvoje išgaravo! Be to, kitos įmonės valdomi sklypai realybėje buvo mažesni, nei sutarta.

Pirkinys pasirodė esąs „tuščias kiaušinis“, sutartys realiai buvo nie-ko vertos, nes pirkėjas nusipirko ne tai, kas buvo sutarta ir užfiksuota sutartyje. Rachinšteinai, tai pastebė-ję, kreipėsi į partnerį. Beveik metus trukęs susirašinėjimas palaidojo vil-tį susitarti. D.Dundulis turėjo savo supratimą apie pirkimo ir pardavi-mo etiką: pardavėjas visada teisus.

Šį kartą Rachinšteinams nelieka kitos išeities, tik kreiptis į teismą: jie reikalauja grąžinti pinigus už nupirk-tą „orą“: kartu su delspinigiais ir nu-matytomis baudomis iš viso 12 mln. litų. D.Dundulio paaiškinimai teis-me, kad 7 mln. litų vertės „sandoris“ gali būti pateisinamas tuo, jog pirkė-jas turėjo žinoti, kad perka Rusijoje ar kad pirkėjas ne taip ir ne laiku parašė laišką, matyt, skambėjo neįtikinamai, todėl buvo imtasi kitų priemonių.

Teismui jau išnagrinėjus bylą ir laukiant sprendimo, „Norfos“ rekla-ma atsirado viename didžiausių šalies dienraščių, kurio tame pačiame nu-meryje lyg tyčia pasirodė rašinys apie teisėją, nagrinėjantį bylą: su nuotrau-ka, beveik asmeninio gyvenimo apra-šymu, o pats teisėjas įvardijamas kaip vykdantis Rachinšteino valią ir t. t.

Nežinia, kiek toks poveikis lėmė teisėjo sprendimą, bet ignoruoti aki-vaizdžių įrodymų jis nedrįso ir Ra-chinšteinų ieškinį patenkino iš da-lies. Vargu ar galima abejoti, kad, pajutęs žiniasklaidos vėzdo galią, bu-vęs partneris toliau sėkmingai nau-dojo patikrintą metodą: juk laikraš-čiu galima užmušti ne tik musę ir banką. Tad nekeista, jog Apeliacinis teismas panaikino pirmosios instan-cijos teismo sprendimą ir pripažino, kad Rachinšteinų valdoma „Serneta“ sutartis nutraukė neteisėtai. Ir, nors dabar paskutinį žodį buvusių par-tnerių skyrybų Maskvoje istorijoje turėtų tarti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nežinia, kiek teisėjo ranką vedžios nematomos, bet galingos ži-niasklaidos virvutės.

Šioje istorijoje daug neaiškumų ir keistų sutapimų. Be masinio ir nuo-latinio spaudimo viename didžiau-sių šalies dienraščių bei naujienų portalų teismo posėdžių išvakarėse ir patarimų teisėjams, kas teisus, o kas – ne, Vilniuje buvo ir gandų, kad buvęs partneris giriasi sunaikinsian-tis Rachinšteiną – pasodinsiantis jį už grotų arba kitaip išspręsiantis šią problemą. Tokie grasinimai ne juo-kais išgąsdino S.Rachinšteiną, ir jis dar 2013 m. kreipėsi į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimų D.Dundulio grasinimų.

-

-

fotodiena.lt nuotraukos

-

-

--

---

-

-

Sveikata

Kitus straipsnius skaitykite laikraštyje

Šeštadienis

Sodyba

9 p.7 p.

21 p.

Ritualai, kuriais nuo seno pasitinkama grįžtanti saulė, visada turėjo gilią prasmę. Didžioji gamtos virsmo paslaptis baugino ir žavėjo žmo-nės. Ir dabar Kalėdų laukimas – ypatingas metas.

Nijolė Baronienė

Netrukus dirbtinėmis ir natūraliomis eglutė-mis bus papuoštos ne tik miesto aikštės, įstaigos, bet ir gyvenamųjų namų kiemai, butai. Tačiau ne visi žino, kaip tinkamai puošti namus, kad šven-tinės eglutės neprišauktų nelaimės.

Rapolas Tamošiūnas

Jau lapkritį Lietuvoje pa-kvimpa Kalėdomis. Preky-bininkai verčiasi per gal-vas, stengdamiesi mums prakišti bet kokį šlamštą, vadindami tai Kalėdų do-vanomis ar net stebuklais, vartotojai irgi ima elgtis it galvas pametę... O Roten-burge prie Tauberio visus metus vyrauja rami kalėdi-nė nuotaika, bet čia nieka-da nebūna jų šurmulio, ne-bent vienu metu atvažiuoja daugiau turistų autobusų. Čia gyvena Kalėdos.

Nijolė Petrošiūtė

Saulės pasitikti švaria siela ir kūnu

Naujausi mokslo duome-nys rodo, kad Europos šalyse daugėja antibioti-kams atspariomis bakteri-jomis užsikrėtusių gyven-tojų. Todėl kyla grėsmė ne tik žmonių sveikatai, bet ir jų gyvybei. Pasau-lio sveikatos organizacija įspėja: jei žmonės ir toliau vartos daug antibiotikų, ateityje jie nebepadės.

Aušrinė Šėmienė

Kalėdos gyvena Rotenburge prie Tauberio

11 p.

Šiaudai kaip Viešpaties lopšys

21 p.

19 p.

Antibiotikams atsparios bakterijos kelia grėsmę visuomenei

10 patarimų, kaip nepersivalgyti per šventes

Kęstutis Dvareckas priklausomiems asmenims sukūrė šeimą, kurioje šie, apsupti tokių pat likimo brolių ir sesių, gali jau blaiviai ištarti: „Aš esu.“

Rūta Klišytė

Žaliaskarė gali prišaukti ir nelaimę

Persivalgymas – viena di-džiausių nuodėmių. Tačiau pas mus beveik per visas šventes stalai lūžta nuo patiekalų gausybės, o val-gymas tampa vieninteliu šventės džiaugsmu. Medi-kai teigia, kad persivalgy-mas gali ne juokais sutrik-dyti sveikatą.

Alė Sima