• Andrius Pojavis į muzikinį Lietuvos gyvenimą nukrito tarsi iš Mėnulio. Tačiau jis atsirado kaip tik vietoje ir pačiu laiku – tapo ne tik „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos nugalėtoju, bet ir metų atradimu.

• Pažintis su garsiu Lietuvos gėlių selekcininku ambicingam jaunuoliui atvėrė kelius į paslaptingą augalų pasaulį ir galbūt į būsimą šlovę.

• Ką tik saliutais ir gerais palin-kėjimais nuaidėję Naujieji metai priminė, kad įveikę metų slenkstį nepamirštume ir kito – namų – slenksčio.

• Solidarizuodamiesi su viso pa-saulio žiemos maudynių mėgėjais, Lietuvos sveikuoliai sausio 1-ąją nėrė į eketes.

2013 m. sausio 5 d., šeštadienis • Nr. 1 (9226) • Išeina trečiadieniais ir šeštadieniais • Kaina 2,49 Lt

Šiandien skaitykite:

ŠEŠTADIENIS, 11 p.

Apie tai – 4 p. Apie tai – 21 p.

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo atstovai viešai kaltina politikus, kad šie nevykdo pažadų, ir sako esantys įsitikinę, jog valdžios abejingumas pablogins kriminogeninę padėtį šalyje.

SODYBA, 7 p.

Trečiadienį VL su priedais:Ūkininkų žiniosMoters pasaulis

SODYBA, 7 p.

SVEIKATA, 23 p.

Ko taip daugelis veržiasi į tautos šventovę. Jiems reikia garbės, valdžios, pinigų ar privilegijų? Atsižvelgiant į Seimo, kaip institucijos, populiarumą visuomenės nuomonės apklausose, dėl garbės galima būtų ginčytis. O štai pinigai – visai kas kita.

Vismantas ŽuklevičiusVL žurnalistas

Europoje dažniausiai puošiamos žaliaskarės eglutės, o štai šiltuose kraštuose – palmės. Amerikiečiai Kalėdų neįsivaizduoja be kepto ka-lakuto, o graikai – be saldžios duo-nos kepalo. Katalikai prie šventinio stalo buvo susėdę beveik prieš dvi savaites, o ortodoksai Kalėdas dar tik švęs sausio 7-ąją. Kalbinti užsie-nyje gyvenantys lietuviai vienin-gai teigė, kad Kalėdos – tai šeimos šventė, o senieji metai dažniausi palydimi draugų kompanijoje.

Kūčių vakarą – šernienos kepsnys

Pasak Berlyne gyvenančio ir dirbančio marijampoliečio Ai-varo Gorskio, šventiškos nuo-taikos Vokietijoje įsivyravo pra-sidėjus adventui, t. y. keturias savaites prieš Kalėdas. „Religin-go vokiečio namuose buvo da-romas advento vainikas su ke-turiomis žvakėmis ir kiekvieną sekmadienį uždegama viena žva-kė. Galiausiai per Kūčias jau degė visos keturios žvakės“, – pasakojo A.Gorskis.

Advento laikotarpiu Vokietijoje prasideda itin populiarios tarp vietos gyventojų ir turistų kalėdinės mu-gės, kuriose galima įsigyti visokiau-sių šventinių dekoracijų, rankdarbių, naminių saldumynų, pavalgyti riebių dešrelių, išgerti karšto vyno.

„Vokietijoje per Kalėdas ke-pamas tradicinis vaisinis pyragas, gardinamas kardamonu, cinamo-nu, marcipanų įdaru, razinomis, riešutais ar migdolais, o puošia-mas cukriniu glajumi, – pasakojo A.Gorskis. – Kalėdas pradedama švęsti gruodžio 6 dieną, kuri vadi-nama Švento Mikalojaus (Niko-laus) diena. Vaikai išvakarėse nu-blizgina savo batus ir pakabina juos prie židinio arba palieka laiptinėje už durų. Kalėdų naktį juos aplanko šv. Mikalojus. Jei vaikai buvo geri,

jis prideda į batus saldumynų, o jei blogi – palieka tik medžio šaką. Be to, šią dieną vaikai rašo laiškus su dovanų pageidavimais Kalėdų Se-niui ir taip pat įdeda į batus.“

Vokiečiai, A.Gorskio teigimu, Kalėdų eglutę namuose dažniau-siai puošia Kūčių dieną, klausosi senų kalėdinių dainų ir tai yra ypa-tingas įvykis šeimoje. Kūčių stalo valgiai lietuvius tikrai nustebins: pagrindinis patiekalas, pasak lie-tuvio, būna antis arba šernienos kepsnys! „Pasninko vokiečiai ne-silaiko, visi čia mėgsta sočiai ir riebiai pavalgyti, – šypsodamasis pasakojo vyras. – Desertui namų šeimininkės kepa obuolius su varš-kės įdaru. Per Kalėdas aplankomi draugai ir gimines.

Nukelta į 5 p.

Didžiųjų metų švenčių maratonas

EPA-Eltos nuotrauka

Kiekviena šalis turi savas Kalėdų šventimo ir Naujųjų metų sutiktuvių tradicijas.

2 2013 m. sausio 5 d. • Nr. 1 (9226)Valstiečių laikraštisAktualijos

2013-aisiais viliasi teisingų permainųPraėję metai buvo paženklinti mokytojų strei-kais, smulkiųjų verslininkų nepasitenkinimu ir žemdirbių kova dėl didesnių tiesioginių išmokų. Vida TavorienėVL žurnalistė

Metų sandūroje kiekvienas permąstome nuveiktus darbus, sumuojame rezultatus ir viltin-gai žvelgiame į ateitį. „Valstiečių

laikraštis“ tradiciškai klausia po-litikos, pramonės, verslo, žemės ūkio, švietimo, kultūros ir kitų sričių atstovų, kokie laimėjimai, džiaugsmai ir nusivylimai lydėjo juos praėjusiais metais ir ko jie tikisi iš naujųjų.

Algirdas Butkevičius, Ministras Pirmininkas

Vyriausybė susiformavo prieš pat naujuosius metus, tad pasigir-ti itin dideliais nuveiktais darbais dar negalime. Tačiau jau pirmosio-mis savaitėmis pradėjome vykdyti per rinkimų laikotarpį duotus įsi-pareigojimus – minimalus mėne-sio atlyginimas buvo padidintas iki 1 000 Lt. Priimdami biudžetą ra-dome reikiamus 39 mln. Lt nacio-nalinėms tiesioginėms išmokoms. Papildomos tiesioginės išmokos, skiriamos iš valstybės biudžeto, kėlė didelį Lietuvos žemdirbių su-

sirūpinimą. Pavyko rasti išeitį, kad elektros kaina vartotojams didėtų 1,5 ct mažiau, negu buvo planuo-ta ankstesnės Vyriausybės valdymo laikotarpiu.

Esame žmonių Vyriausybė, tad prioritetus skirsime eilinių žmo-nių gyvenimui gerinti. Kelia neri-mą didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyvenimo. Todėl mažinsime šiuos socialinius skirtumus, siekda-mi darnaus atskirų regionų vysty-mosi, didinsime kaimo gyventojų užimtumą, skatinsime darbo vie-tų kūrimą, vietos veiklos grupių ir bendruomenių aktyvumą, partne-rystę, gerinsime infrastruktūrą.

Nerimas dėl socialinių skirtumų

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

Pozityvi praėjusių metų tendencija – pramonės eks-porto plėtra, kuri buvo svarbiausias Lietuvos ekonomi-kos lokomotyvas. Kol kas nesimato prastų ženklų, kurie galėtų stabdyti eksporto augimą. Tačiau kol neišspręstos � nansinės euro zonos problemos, labai džiūgauti dėl to nevertėtų. Be to, Vakarų Europos valstybėse pastebimas tam tikras ekonomikos lėtėjimas.

Blogai, kad neatsigavo vidaus vartojimas. Bankai kol kas labai nuosaikiai skiria kreditus, o tai turi įtakos vi-daus rinkos plėtrai. Vidaus vartojimui atsigauti neleidžia neapibrėžtumas ES.

Pramonei, verslui labai svarbu, kad naujoji valdžia ne-išbalansuotų mokesčių sistemos. To neturėtų atsitikti, nes Vyriausybė tikina, kad mokestiniai pokyčiai bus daromi atsargiai, atidžiai įvertinus visas pasekmes. Tikimės, kad bus peržiūrėta energetikos strategija pagal mūsų valsty-bės galimybes. Labai viliamės ir laukiame, kad ši Vyriau-sybė ryžtingai imsis šalinti administravimo ir biurokratijos trukdžius. Praėjusios Vyriausybės norai šioje srityje buvo geri, tačiau nelabai ką pavyko nuveikti.

Ekonomiką tempė eksportas

Svarbu visiems susikalbėtiAndriejus Stančikas, LR žemės ūkio rūmų pirmininkas

Dar 2011-ųjų pabaigoje paaiš-kėjus, kad mums tenka vienos ma-žiausių tiesioginių išmokų, teko suremti pečius su kolegomis iš Lat-vijos ir Estijos. Smagu, kad gebė-jome susivienyti dėl bendro tikslo. Buvo gerų ženklų: išmokų už hek-tarą suma nuo 144 eurų buvo pa-didinta iki 196 eurų. Tačiau pernai ES valstybių vadovai naujo � nan-sinio laikotarpio biudžeto nepatvir-tino. Taigi reikia toliau siekti, kad neliktume nustumti į nuošalę. Mes neakcentuojame konkretaus tiesio-ginių išmokų dydžio: pirmiausia pabrėžiame, kad išmokos neturė-tų iškreipti konkurencinių sąlygų.

Kalbant apie metų rezultatus, reikėtų vertinti ne tik žemdirbių pa-jams, bet ir išlaidas. Augalininkystės šakai metai buvo gana palankūs, nes buvo geras derlius ir kainos. Tačiau reikia nepamiršti, kad pastaraisiais metais nuolat augo gamybos sąnau-dos. Prastai buvo pieno gamintojams. Nuo metų pradžios pieno supirkimo kainos krito, o pieno gamybos sąnau-dos didėjo. Dėl to sumažėjo pieno gamyba. Per pastaruosius penkerius metus karvių skaičiaus mažėjimą tar-

si atsverdavo didėjantis produktyvu-mas, o 2012-ųjų pabaigoje sumažė-jo ir pieno žaliavos gamyba. Pieno gamintojai vis buvo maitinami pa-žadais, kad ūkius pasieks išmokos už kvotinį pieną. Tačiau metus bai-gėme be jų. Tikimės, kad numatyti 96 mln. Lt už kvotinį pieną sausį bus pradėti mokėti. Blogai, kad biudžete nebuvo numatyta visiems įsiparei-gojimams vykdyti reikalinga tiesio-ginių nacionalinių išmokų suma – 166 mln. Lt. Iš jų beliko tik 114 mln. Lt. Ir tai dalis jų bus paimta iš to paties „žemdirbių krepšelio“ – 39 mln. Lt perskirstyta iš bendrojo ES paramos � nansavimo.

Andrius Navickas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas

Švietimo bendruomenei praė-ję metai buvo pažymėti streikais. Didžiausi streikai vyko Zarasų rajono mokyklose. Pedagogai rei-kalavo keisti dabartinę švietimo įstaigų � nansavimo sistemą (mo-kinio krepšelio metodiką), kore-guoti darbo apmokėjimo tvar-ką ir kt. Yra ir lokalių problemų: vyksta mokyklų valgyklų, mokyk-linių autobusiukų privatizacija, Lietuvoje labai skriaudžiamos neformalaus ugdymo įstaigos – meno, sporto mokyklos. Dėl ma-žėjančio vaikų skaičiaus mažė-ja darbo krūviai, mokyklose kyla įtampa. Reikėtų svarstyti, ar ne-galėtų egzistuoti mažesnės kla-sės ir mažesnės mokyklos. Tada vaikai būtų arčiau namų, nerei-kėtų spręsti mokinių pavėžėjimo problemų, mokytojams būtų dar-bo. Gal net ir be papildomo � -nansavimo, jei vis nemažintų lėšų švietimui. Bet � nansuojama pa-gal mokinio krepšelį: nėra vai-ko – nėra lėšų. O kokios libera-lių reformų pasekmės, mažai kam rūpi. Naujoji valdžia prieš rinki-mus žadėjo, kad naikins mokinio krepšelį, tačiau dabar jau ne taip ryžtingai kalba apie tai. Neramu, kad ir švietimo sistemoje kon-centruojama valdžia: mažiau ga-lių bendruomenei, daugiau mo-kyklų vadovams. O juos tvirtai valdo darbdaviai – savivaldybės.

Pedagogai streikavo Algis Gaižutis,

Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas

Didžiausia blogybė Lietuvoje – vertybių krizė, kai kalbama vie-na, daroma kita, o galvojama tre-čia. Deklaruojama, kad gerbiama privati nuosavybė, tačiau kuriami įstatymai, kurie ją laipsniškai ir nuosekliai riboja. Štai ir praėjusių metų pabaigoje buvo paminta pri-vati nuosavybė. Prastumta Miškų įstatymo pataisa, įteisinanti ser-vitutą, kurio turėtojui suteikiama teisė keisti tikslinę žemės paskirtį, gauti leidimus kirsti mišką be sa-vininko žinios ir sutikimo. Tai pa-neigia privačios nuosavybės teisių neliečiamumo ir apsaugos princi-pus, įtvirtintus Lietuvos Konsti-tucijoje. Pagrindiniam šalies įsta-tymui prieštarauja ir kai kurios Medžioklės įstatymo nuostatos, tačiau jos daugelį metų nekeičia-mos. Tai rodo valdžios požiūrį į teisinę sistemą, į šalies gyvento-jus. Nepagarba žmogui, jo nuosa-

vybei ir darbo rezultatams priveda iki to, kad norisi bėgti iš šio kraš-to. Norisi tikėti, kad bus grįžtama prie vertybių.

Per praėjusius metus būta ir nusivylimų, ir džiaugsmų. Mūsų asociacija 2012-uosius tradiciškai užbaigė konferencija „Miškas – žmogui, žmogus – miškui“, kur apdovanoti pavyzdingai besitvar-kantys miško savininkai. Žmonės įveisė daug miškų, atkūrė didumą 2010-ųjų škvalo suniokotų me-dynų, plėtojo rekreacinius plotus.

Miškų ūkio srityje yra daug keistinų dalykų. Reikia pareng-ti naują privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, teisinį regla-mentavimą pritaikant racionaliam ūkininkavimui smulkiose privačio-se miško valdose, atsisakyti pertek-linių aplinkosaugos reikalavimų ir nepagrįstų draudimų, sudaryti sąly-gas žmonėms įsikurti savo žemėje ir kt. Kaimo plėtros 2014–2020 m. programoje būtina nustatyti ne mažesnį kaip 10 proc. � nansavimo lygį miškininkystės priemonėms.

Didžiausia blogybė – vertybių krizė

32013 m. sausio 5 d. • Nr. 1 (9226)Valstiečių laikraštis Aktualijos

(Užs. 8)

Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas

Praėjusieji metai buvo pažen-klinti kova dėl didesnių tiesioginių išmokų, nestokojo ir kitų išbandy-mų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad 2012-ieji buvo labai palankūs au-galininkystei. Tačiau taip mano tie, kurie neaugina javų. Iš tikrųjų au-galininkystės ūkiai turėjo nemažai rūpesčių: daug lijo, sunku buvo nu-imti derlių, plito ligos, daugiau są-naudų prireikė grūdams ir rapsams džiovinti. Tai sumažino augalinin-kystės pelningumą. Sunkiai gyveno gyvulių augintojai, ypač pieno ūkiai. Nukritus pieno supirkimo kainoms, jie patyrė daug nuostolių.

Dabar žemdirbiai nekantriai lau-kia, kokie susitarimai dėl � nansinės paramos 2014–2020 m. bus pasiek-ti. Svarbiausias mums klausimas – tiesioginės išmokos. Pernai kartu su kitų Baltijos valstybių kolegomis dė-jome daug pastangų, kad tiesioginės išmokos pasiektų ES išmokų vidur-kį. Žinia, kol kas mūsų pastangos be-

vaisės. Lapkritį Briuselyje kartu su latviais ir estais surengtame mitinge vylėmės, kad ES šalių viršūnių susi-tikime bus pasiektas susitarimas dėl paramos biudžeto, tačiau taip neįvy-ko. Jei tiesioginės išmokos nebus pri-artintos prie ES vidurkio (268 eurai už ha), mūsų žemdirbiai, gaudami apie 140 eurų už ha, bus diskrimi-nuojami ir bendrojoje rinkoje nega-lės lygiavertiškai konkuruoti. Svarbu, kad nebūtų mažinama ir investicinė

parama žemės ūkiui. Mes esame įsi-tikinę, kad pasaulyje augant maisto paklausai, žemės ūkis turi būti remia-mas. Labai viliamės, kad naujoji val-džia nesiims kokių nors žemės ūkiui nepalankių permainų. Premjeras Al-girdas Butkevičius žadėjo žemės ūkio politikos tęstinumą. Mums svarbu, kad ūkininkų pajamų ir nekilnoja-mojo turto mokesčiai nebūtų itin dideli. Pastarieji metai parodė, kad žemės ūkis palaikė valstybės ekono-miką, tad šiai šakai turi būti skiriama deramai dėmesio.

Kova dėl tiesioginių išmokų

Dainius Kepenis, Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas

Metų pabaigoje labai nudžiugino naujojo sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio pozicija dėl sveikatos apsaugos politikos. Jo nuosta-ta, kad reikia atskirti gydymą nuo sveikatinimo ir daugiau dėmesio skirti pro� laktikai, pranoko mūsų, sveikuolių, lūkesčius. To laukėme dvidešimt metų! Labai tikimės ir norime palinkėti, kad ministro žodžiai taptų kūnu.

Ir visuomenėje matome labai palankias tendencijas. Vis daugiau žmonių supranta, kad reikia keisti požiūrį į gyvenimo būdą, mitybą, aktyviau judėti, grūdintis, ugdyti dvasią – holistiškai žiūrėti į sveikatą. Daug kas permąsto, kad gydyti reikia galbūt tik vieną iš trijų pacientų, kurie ateina į gydymo įs-taigas. Kitiems reikia pro� laktinių priemonių. Kai apie tai pradeda kalbėti o� ciali valdžia, geras pasiekimas. Tai – ir Sveikuolių sąjungos indėlis. 2013-ieji paskelbti sveikatingumo metais. Vadinasi, mūsų idėjos įgyvendinamos.

Plinta sveikuoliškos idėjos

Zita Sorokienė, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos vadovė

Smulkiajam ir vidutiniam verslui praėjusieji, kaip ir kiti buvusios koa-licijos valdymo metai, nebuvo palan-kūs. Dešiniųjų valdžia stipriai suvaržė verslo sąlygas. Labiausiai nukentėjo

užsiimantys individualia veikla pa-gal pažymą, verslo liudijimų turėto-jai. Palyginti su 2008 m., tokia veikla sumažėjo maždaug trečdaliu. Aiš-ku, reikia įvertinti ekonominę krizę. Tačiau tam nemažai įtakos turėjo ir valdžios sprendimai. Žmonės, įver-tinę, kad Lietuvoje dėl perteklinių reikalavimų ir nepalankios mokesčių bazės negalės kurtis ar vystyti vers-lo, emigravo į Vakarus arba pasuko į darbo biržas. Buvusi valdžia nebuvo linkusi įsiklausyti į smulkiųjų versli-

ninkų problemas. O tai buvo naudinga stam-biajam verslui. Nuvylė mus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, deklara-vusi, kad reikia tramdy-ti monopolininkus, oli-garchus. Tačiau realybė tokia – jų įtaka tik su-stiprėjo.

Blogai tai, kad sprendimai buvo prii-mami neišanalizavus ir neįvertinus jų pasekmių.

Štai įvedus kasos aparatus mėsos parda-vėjams turguose buvo skelbiama, kad bus su-

rinkta 100 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. O atsitiko taip, kad maž-daug trečdalis turgaviečių vietų liko tuščios. Asociacija atliko 4 mėnesių analizę ir pateikė statistiką, kuri pa-rodė, kad stipriai sumažėjo parda-vimas. Tačiau Vyriausybė tuo metu skelbė, kad apyvarta padidėjo. Gali-ma įtarti, kad skaičius „nukabino nuo lubų“. Mūsų manymu, kasos apara-tų įvedimas naudingiausias buvo jų pardavėjams, o pasitraukusių smul-kiųjų vietas užėmė stambieji gamin-tojai. Smulkiųjų verslininkų veikla buvo stipriai suvaržyta ir diskrimi-nuota įteisinus nuostatą, kad su vers-lo liudijimais dirbantieji juridiniams asmenims gali parduoti tik 10 proc. prekių ir paslaugų.

Sveikintina, kad atsirado naujos formos įmonė – mažoji bendrija. Ta-čiau dar nėra aiškios tvarkos, kaip ji turi veikti. Buvo ir kitų gerų sprendi-mų, bet neigiami viską užgožė.

Tikimės, kad naujoji valdžia bus palankesnė smulkiajam ir viduti-niam verslui, išgirs mus ir nekurs įstatymų neįvertinusi jų pasekmių. Štai pirmas sprendimas didinti mi-nimalų mėnesio atlyginimą neigia-mai atsilieps smulkiajam verslui.

Dešinieji smaugė smulkųjį versląNida Lungienė,

Rokiškio kultūros centro direktorė

Kultūros darbuotojams liūdna, kad jų atlyginimai tebėra mažiausi. Pakėlus minimalų mėnesio atlygini-mą, jų uždarbis prilygs valytojų, ap-tarnaujančio personalo atlyginimui. Skaudu, kad mūsų valstybėje never-tinamas išsilavinimas, darbas kultū-ros srityje. Ir taip jau daugelį metų. Nepaisant mažų atlyginimų, mes dar

turime taupyti, eiti nemokamų atos-togų. Taigi, iš to menko uždarbio dar nurėžia. Kad ir kaip būtų dėl to skau-du, kultūros darbuotojai nestokoja entuziazmo, idėjų ir sukuria bei įgy-vendina daug gražių projektų. Nori-me tikėti, kad šiemet bus atkreiptas dėmesys į kultūros darbuotojus.

2012-ieji Rokiškio kultūros centrui buvo sunkiausi. Dėl men-ko � nansavimo buvo sunku skleistis kūrybiškiems mūsų darbuotojų su-manymams. Tačiau darbai nesusto-jo – atsirado rėmėjų, kurie prisidėjo prie mūsų renginių. Taip surengė-me Rokiškio miesto šventę. Pernai kultūros centre šurmuliavo trys te-atrų festivaliai – tradicinis Lietu-vos profesionalių teatrų „Vaidiname žemdirbiams“ ir tarptautinis „Inter-rampa“ bei Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų šventė „Atspindžiai“.

Kultūros darbuotojus įkvėpė pernai lapkritį įvykusi Lietuvos kultūros centrų veiklos 10-mečio proga surengta konferencija, vaini-kavusi pasiaukojamą kultūros žmo-nių darbą.

Kultūrai – podukros vieta

4 2013 m. sausio 5 d. • Nr. 1 (9226) Valstiečių laikraštis

Gediminas Stanišauskas

Kažkurį vakarą svarsčiau, ko taip veržiasi į tautos šventovę Antanas Nedzinskas. Jam reikia garbės, val­džios, pinigų ar privilegijų? Atsi­žvelgiant į Seimo, kaip institucijos, populiarumą visuomenės nuomonės apklausose, dėl garbės galima būtų ginčytis. Kai esi vienas iš 141 parla­mentaro, valdžia irgi nelabai kvepia.

Pinigai – kas kita. Eilinis Seimo narys uždirba 6 910 Lt neatskaičius mokesčių, o atsižvelgiant į tai, kad A.Nedzinsko stažas Seime – 4 metai, jam dar priklausytų ir 415 Lt prie­das. Sakykime taip: kadangi vidu­tinė mėnesio alga Lietuvoje – apie 2 200 Lt, gauti triskart didesnį dar­bo užmokestį nei eilinis šalies gy­ventojas išties nėra blogai. Bet reikia nepamiršti kito fakto – į rinkimų kampaniją parlamentarai paprastai investuoja kelias dešimtis tūkstančių litų, tad gal vis dėlto A.Nedzinskui rūpi privilegijos?

Neseniai paskambinau ilgame­čiam Seimo nariui Algimantui Sa­lamakinui ir tiesiai šviesiai jo pa­klausiau, ar parlamentarai naudojasi

privilegijomis. Jis atsakė, kad nelabai tų privilegijų ir likę. Štai 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, kurį pasirašė Vytautas Landsbergis, tuomečiai deputatai turėjo teisę be eilės gauti viešbutį ir medicinos pa­galbą bet kurioje gydymo įstaigoje, lyg būtų neįgalūs Lietuvos piliečiai. Taip pat jiems būdavo leidžiama ne­mokamai važiuoti visų rūšių keleivi­niu transportu, išskyrus taksi.

Šių nuostatų, kurias A.Sa la ma­kinas pavadino „sovietmečio atgyve­na“, nelikę jau nuo 1996 metų. Net už parlamentinei veiklai skirtas vals­tybės lėšas (ketvirčiui – 6 430 Lt) Seimo nariai privalo atsiskaityti iki paskutinio cento. O juk prisimena­te, kai dar 2008 m. Lietuva baisėjo­si Seimo nariais, už parlamentinei veik lai skirtas lėšas pirkusiais puode­lių rinkinius, knygas ar net portfelius.

Vargšams Seimo nariams, pasak A.Salamakino, kol kas likusi vienin­telė privilegija – už Seimo bendra­butyje gyvenančių parlamentarų ko­munalines paslaugas sumokama iš valstybės iždo. Ir ne tik už jų, bet ir už jų šeimų narių išleistą kiekvieną vandens kubą ar išdegintos elektros kilovatvalandę taip pat sumokama iš mūsų kišenės. Žinoma, būtų gra­žu, kad ir šios privilegijos neliktų,

bet svarsčiau, ar išties privilegijos yra sovietmečio atgyvena. Pasirodo, nė velnio. Sovietmetis čia dėtas nebent tuo, kad per jį išpopuliarėjo įvairių paskyrų automobiliams, baldams ir dar krūvai daiktų, kurių tuo metu trūko (bet šiandien gali nevaržomai nusipirkti), dalybos, nes išties pri­vilegijos Seimo nariams buvo su­teikiamos nuo XX a. pradžios, kai Lietuva tik pradėjo skaičiuoti pir­muosius nepriklausomybės metus.

Štai 1922 m. priimtos Konsti­tucijos 39 punkte juodu ant balto parašyta, kad atstovai (tai yra Sei­mo nariai) turi teisę nemokamai važinėti visais Lietuvos geležinke­liais, o „už savo darbą gauna atlygi­nimą“. Jiems rūpėjo ne tik privile­gijos. Darbo užmokestį tuomečiai išrinktieji pasikeldavo kur kas daž­niau nei dabartiniai. 1920 m. Sei­mo nariai kiekvieną mėnesį gau­davo 2 000 auksinių atlyginimą. Po dvejų metų, tai yra 1922 m., jų mėnesio alga padidėjo dvigubai (iki 4 000 auksinių), o nepraėjus nė trims mėnesiams nuo šio sprendimo parlamentarų alga padidėjo net iki 6 000 auksinių, dar po mėnesio – iki 9 300 auksinių. Beje, tais me­tais eilinis kareivis gaudavo tik 210 auksinių atlyginimą, mokytojai –

apie 500. Eilinių gyventojų ir tuo­mečių Seimo narių darbo užmokestį skyrė šviesmečiai, o dabar, kaip mi­nėta, skirtumas tėra 3 kartai.

1922 m. spalį jau cirkuliavo litas, todėl Seimo nariai gaudavo 200 Lt algą, o už kiekvieną posėdį komi­sijose prisidurdavo po 5 Lt. Įdomu tai, kad 1924 m. išrinktųjų atlygini­mai buvo jau 900 Lt, o šalia komisi­jų atsirado komisijėlės. Už kiekvieną dalyvavimą komisijų ir komisijėlių posėdžiuose Seimo nariai papildo­mai užsidirbdavo jau po 10 Lt.

Dabartiniai Seimo nariai galėtų tik pasvajoti apie savo pirmtakų ga­limybes. Juk dirbti dviejose vieto­se dabartiniai parlamentarai negali (nebent už kūrybinę veiklą negautų atlygio), bet jei dabar būtų 1925­ieji, parlamentaras galėtų dirbti ir Seime, ir kitoje valstybės institucijoje, ir iš

abiejų darboviečių gauti darbo už­mokestį. Tiesą sakant, vėlesnių įsta­tymų nenagrinėjau, bet neabejoju, kad tų privilegijų tarpukariu parla­mentarai turėjo gerokai daugiau nei nūdienos politikai. Bet jei tų privile­gijų, kaip teigė A.Salamakinas, Sei­mo nariai dabar beveik neturi, tai ko taip veržiasi į Seimą A.Nedzinskas? Jis sako, kad siekia dirbti žmonėms. Patikėjote? Aš ne.

Pradėdami Naujuosius metus, ateiname pas Viešpatį paprašyti jo palaimos 2013 metais. Bažny­čia šia proga meldžiasi psalmės žo­džiais: „Tebūna mums Dievas di­džiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo.“

Naujųjų metų pirmoji diena yra skiriama pagerbti Švč. Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Ši ti­kėjimo tiesa buvo iškilmingai pa­tvirtinta Bažnyčios Efezo Susirin­kime. Ji netvirtina, kad Marija yra aukščiau už Dievą, bet sako, jog ji yra Jėzaus Kristaus – Dievo ir žmo­gaus – Motina.

Bažnyčia, skirdama Dievo Gim­dytojai pirmąją metų dieną, skatina mus per visus metus atidžiai žvelgti į šią Mergaitę ir Motiną bei moky­tis iš jos tikėjimo, meilės ir pasiti­kėjimo Dievu.

Marija buvo gilaus tikėjimo mo­teris. Jos tikėjimo kelionė nebuvo pabarstyta rožių žiedais; dažniau – spygliais. Kokio didelio tikėjimo

reikėjo, stovint po savo Sūnaus kry­žiumi ar jį mirusį laikant ant ran­kų. Galime tik įsivaizduoti, kokiu svoriu slėgė ją mintis: kodėl taip įvyko? Kodėl dangaus Tėvas neat­siliepė, kai jos Sūnus ant kryžiaus dejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Marijos gyvenimas buvo pažy­mėtas gražiausia meile. Šios meilės šviesoje prabėgo Jėzaus vaikystė ir jaunystė iki visiško žmogiškojo su­brendimo. Iš savo Motinos jis mo­kėsi mylėti visus žmones ir jais rū­pintis.

Marijos gyvenime aiškiai ma­tomas tvirtas pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Nuo Marijos pirmojo žodžio „Tebūnie tavo valia“ iki už­migimo Viešpatyje matome jos ne­palaužiamą pasitikėjimą Dievo ve­dimu. Sunkiausiais ir migločiausiais gyvenimo momentais ji nesvyruoja, nesiblaško, bet eina ten ir daro tai, kur įžvelgia Dievo valią.

Pirmąją Naujųjų metų dieną Marija, Jėzaus ir mūsų Motina, sto­

vi tarsi kelrodė, rodanti gyvenimo kryptį. Ta kryptis – jos Sūnus Jėzus Kristus, kurio kasdien turime ieško­ti, prie jo glaustis, iš jo mokytis ir į jį sudėti savo troškimus.

Neklysdami galime teigti, kad Marija rodo į tai, kur lengviausia rasti jos Sūnų. Tai Dievo žodis ir ypač Eucharistija. Jėzus Kristus prieš savo kančią įsteigė Eucharis­tijos sakramentą ir paliepė tai dary­ti jo atminimui. Mišios yra Jėzaus paliktas sakramentas, juo naudo­damiesi labiausiai susivienijame su Dievu.

Mūsų dėmesys Eucharistijai ne­turi apsiriboti tik dalyvavimu sek­madienio Mišiose. Katalikų baž­nyčioje yra plačiai paplitusi labai brangi pamaldumo forma – Šven­čiausiojo Sakramento adoracija, ja garbinant eucharistinį Jėzų.

Lietuvos vyskupai pritarė pačių tikinčiųjų iškeltai minčiai, kad Ti­kėjimo metų proga be pertraukos visus metus Lietuvos bažnyčiose vyktų Eucharistijos adoracija. Šią

adoracijos estafetę perims visos Lie­tuvos parapijos.

Adoruodami Eucharistiją ti­kintieji yra įpratę giedoti ar garsiai melstis. Tai pagirtina praktika, ta­čiau, norint iš adoracijos gauti dau­giau naudos, reikia daugiau laiko skirti tyliai maldai. Sėkmingiausia adoruoti turint su savimi Šventąjį Raštą, kuris skaitomas, o paskui ty­lomis mąstoma ir klausiama savęs, ką man šią valandą pasakytų Jėzus. Tokia tylos malda adoracijoje yra labai brangi. Tikrai verta pabandy­ti su Šventuoju Raštu eucharisti­

nio Jėzaus akivaizdoje pabūti ilgesnį laiką, nes tyloje Dievas mums gali pasakyti labai svarbių dalykų, ku­riuos užgožia skubėjimas ir gyve­nimo triukšmas.

Svarbiausias Tikėjimo metų tiks­las – mums patiems paaugti tikėji­me. Bažnyčia turi tūkstantmetę pa­tirtį, kad tikėjimas auga, kai žmogus rūpinasi gera malda ir šiam tikslui nepagaili laiko. Švenčiausiojo Sak­ramento adoracija yra Dievo pado­

vanotas laikas, kai galime nurimti ir pabūti jo akivaizdoje, pasakant jam, ko mums reikia, ir klausantis, ką jis pasakys mums.

Nuolatinė adoracija bus puiki proga melstis už Lietuvos dvasinį atgimimą, už Bažnyčią ir kitomis svarbiomis intencijomis. Matome daugybę suglumusių, gyvenimu nu­sivylusių ir kenčiančių žmonių. Ma­tome, kaip atsakingi valstybės žmo­nės sunkiai vykdo jiems patikėtas pareigas. Matome, kad net Bažny­čioje kunigams ne visada pasiseka būti gerais Evangelijos liudytojais. Šventosios Dvasios paramos reikia be išimties visiems žmonėms. Kur kitur, jei ne Eucharistijos adoraci­joje, galėtume Dievui išsakyti savo prašymus ir troškimus?

Ne kiekvienas žmogus galės nu­vykti į bažnyčią ir dalyvauti tenai vyksiančioje adoracijoje. Tačiau tai vaisingai galima atlikti ir namuose, ypač kai sergama ar dėl senatvės ne­pajėgiama nueiti į bažnyčią. Reikia tik pasiskirti laiką, kad mums niekas netrukdytų, ir melstis panašiai kaip ir bažnyčioje, tik dvasiniu būdu.

Dvasinės adoracijos metu galima kalbėti Rožinį, apmąstant jo paslap­tis. Juk Rožinis yra trumpa Evan­gelija, mums pristatanti visą Jėzaus gyvenimą nuo motinos įsčių iki gar­bingo įžengimo į dangų! Dvasinė adoracija užbaigiama prašymu, kad Viešpats palaimintų patį adoruoto­ją, visus Lietuvos žmones, ypač tuos, kurie mums yra artimi ir brangūs.

Komentarai

Savaitės komentaras

41 proc.

Tokį klausimą buvome pateikę interneto puslapyje valstietis.lt.Pasimatyti su giminėmis.

Dovanų. Vaišių stalo.

Švenčių nešvenčiu ir nieko nelaukiu.

Ko per didžiąsias metų šventes labiausiai laukiate?

11 proc.

15 proc.

33 proc.

Delčia.Saulė teka 8.40, leidžiasi 16.08.

RytojŠiandien

Šeštadienį, tolstant ciklonui, negausių kritulių (daugiausia šlapdribos ir snie-go) zona pamažu trauksis į Rytus. Visą parą pūs žvarbus ir smarkokas šiaurės vakarų, šiaurės vėjas. Temperatūra naktį bus artima nuliui, o dieną, ypač an-troje pusėje, pradės šalti. Formuosis plikledis, bus slidu. Sekmadienio naktį kritulių tikimybė bus maža, bet reikėtų pasisaugoti plikle-džio. Visoje šalyje pašals iki 2–7 laipsnių, tik pajūrio ruože temperatūra liks artima nuliui. Sekmadienio dieną iš Vakarų priartės eilinis ciklonas. Vakariniuose ir centri-niuose rajonuose vėl prognozuojami krituliai, greičiausiai sniegas ir šlapdriba. Nestiprus pietvakarių vėjas į vakarinį šalies pakraštį vėl atneš teigiamą tempe-ratūrą. Kitur Lietuvoje laikysis nedidelis šaltukas. Laikysis ir plikledis.Ateinančios savaitės pradžioje numatomi ramūs, nešalti, bet su krituliais orai.

orai.lt, VL inf.

Dieną: -1 -6°

Naktį: -2 -7°

Dieną: -4 +1°

Naktį: 0 -5°

PorytDieną: 0 -5°

Naktį: -2 -7°

Mielieji,sausio 26 d.

„Valstiečių laikraštis“ išeina su specialiai

parengtu nauju priedu „PusiaužieMis“. Tai – mažytė kompensacija

skaitytojams, nesulaukusiems

mūsų leidinio pernai gruodžio 29 d.

Redakcija

Dievo Gimdytoja – kelrodė į Jėzų

Kodėl A.Nedzinskas veržiasi į Seimą?

Svarbiausias Tikėjimo metų tikslas – mums patiems paaugti tikė-jime. Bažnyčia turi tūkstantmetę patirtį, kad tikėjimas auga, kai žmogus rūpinasi gera malda ir šiam tikslui nepagaili laiko. Šven-čiausiojo Sakramento adoracija yra Dievo padovanotas laikas.

28 2013 m. sausio 5 d. • Nr. 1 (9226) Valstiečių laikraštis