Turinys

1. Įžanga 2

2. 1922 metų Konstitucijos vidinės ir išorinės formavimosi prielaidos 5

3. Istorinė situacija priimant 1992 metų Konstituciją 20

4. Konstituciniai principai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 28

5. Seimas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 36

5.1 Seimo nariui keliami reikalavimai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 37

5.2 Seimo sudėtis, rinkimų tvarka 39

5.3 Seimo nario veiklos garantijos 40

5.4 Seimo kompetencija 42

6. Valstybės vadovas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 52

7. Vyriausybės institutas 1922 ir 1992 metų konstitucijose 57

8. Teismai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 61

9. Savivalda 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 68

10. Išvados 76

Literatūra 78

Santrauka 80

Summary 81

1. Įžanga

Valstybė, kaip sistema, organizuodama valstybinį valdymą, užtikrindama žmogaus teises ir

teisingumo vykdymą, susiduria su viena pagrindinių problemų, kurios esmė – pačios valdžios

kontrolė. Kaip žinia, valdžia, kokia teisinga ji bebūtų, yra linkusi ir dažniausiai išsigimsta. Siekiant

užkirsti kelią valdžios savivalei ir iki minimo sumažinti pirmapradiškai pasirinkto valstybės modelio

išsigimimą, buvo sukurtas teisės aktas, kurio galios tokios didelės, jog sugebėjo sutramdyti net

valstybinę valdžią. Tas teisės aktas – Konstitucija. Tai – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių

teises ir laisves bei nustatantis valdžios institucijų tarpusavio ryšius ir joms priskirtus įgaliojimus. Šis

terminas kilęs iš lotyniško žodžio Constitutio, kurio pirminė reikšmė yra bet koks svarbus įstatymas.

Lietuva yra ypač reikšminga konstitucinio reguliavimo atsiradimui pasaulyje. Lietuva kartu

su Lenkija – pirmosios Europoje ir antrosios pasaulyje – sukūrė savo rašytines konstitucijas, taip

padėdamos pagrindus visoms dabartinėms demokratiškai valdomoms valstybėms. Vėliau sekę

istoriniai įvykiai, Abiejų Tautų Respublikos okupacija ir aneksija, sutrukdė išplėtoti ir įgyvendinti

tai, kas buvo užfiksuota minėtame pagrindiniame dokumente. Norint suprasti Konstitucijos reikšmę

ir prasmę šiuolaikinės valstybės gyvenime, ypač svarbu suvokti savo konstitucingumo ištakas bei

tradiciją. Būtent todėl šio darbo pagrindinis tikslas ir uždavinys – palyginti du mūsų valstybės

konstitucingumui reikšmingus teisės aktus: 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją ir

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Tema „1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija ir 1992 m. Lietuvos

valstybės Konstitucija: lyginamoji analizė“ nėra sena, kaip ir apskritai dabartinės

Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės egzistavimas. Šiuo metu ji itin

reikšminga ir aktuali. Kiekvienos valstybės teisė ir konstitucinis reguliavimas

pagrįstas savita logika, kurią lemia tam tikros istorinės aplinkybės. Dažniausiai

konstitucionalizmas ir teisė vystosi tolygiai perimdami bei papildydami

konstitucijas ir teisės tradicijas. Todėl ypač dabar, sustiprėjus Lietuvos valstybei,

tobulėjant teisei, svarbu atsigręžti ir suprasti, koks yra tas palikimas, kurio

pagrindu, aišku, jį modifikuojant, reikėtų toliau formuoti ir tobulinti mūsų teisės

sistemą. Kaip tik palyginus nagrinėjamas konstitucijas galima nustatyti, ar toli

nukrypome nuo savo konstitucinių šaknų, t. y. 1922 metų Lietuvos Respublikos

Konstitucijos.

2

Kita vertus, ši tema – sudėtinga, nes nors mokslinių straipsnių ir

monografijų, nagrinėjančių tiek 1922 metų Konstituciją, tiek 1992 metų

Konstituciją, yra apstu, tačiau visapusiško jų palyginimo nėra. Esama medžiaga

nagrinėja konstitucijas ne kaip visumą, o kaip atskirus nesusijusius teisės aktus,

todėl jais, žinoma, remsiuosi, tačiau dėmesį koncentruosiu ne į kiekvienos iš

nagrinėjamų konstitucijų aptarimą, o į jų tarpusavio palyginimą. Beje,

neįmanoma suprasti konstitucijų turinio nežinant jų atsiradimo aplinkybių, todėl

pirma darbo dalis skirta išnagrinėti, kokiems istoriniams bei teisiniams

procesams vykstant susiformavo būtent tokios konstitucijos. Nagrinėjant 1922

metų Konstitucijos atsiradimo prielaidas pagrindinis dėmesys bus skiriamas

M. Romerio suformuluotai paradigmai. Vieningos nuomonės apie 1992 metų

Konstitucijos formavimosi prielaidas nėra, todėl rėmiausi straipsnių rinkiniu „Mūsų

konstitucionalizmo raida“ bei Vytauto Andriulio, Mindaugo Maksimaičio, Vytauto Pakalniškio,

Justino Pečkaičio, Antano Šenavičiaus veikalu „Lietuvos teisės istorija“. Antroji darbo dalis

nagrinėja 1992 metų ir 1922 metų konstitucijų principus. Ši dalis skirta suvokti, ar principų prasme

nagrinėjamos konstitucijos yra giminingos. Kaip ir kitais aspektais, šia tema literatūros ir mokslinių

straipsnių daug, tačiau lyginamųjų darbų mažai. Nagrinėdamas šią temą rėmiausi pačiomis

konstitucijomis ir dr. K. Lapinsko išsakyta nuomone straipsnių rinkinyje „Konstitucija, žmogus,

teisinė valstybė: konferencijos medžiaga“. Trečioji darbo dalis skirta pagrindinių valdžios institucijų

įgaliojimams, jų vietai ir svarbai valstybės valdyme palyginti. Bus lyginamos Seimo, Vyriausybės,

Teismo ir Prezidento institucijos 1992 metų Konstitucijos ir 1922 metų Konstitucijos rėmuose.

Pagrindiniai lyginimo šaltiniai, savaime aišku, Konstitucijų tekstai ir juos papildantys paprastieji

įstatymai bei kiti teisės aktai. Nagrinėjant 1992 metų Konstituciją ieškant įstatymų ir kitų teisės aktų

problemų nekilo. Tuo tikslu naudojausi Lietuvos Respublikos Seimo internetiniu tinklalapiu. 1922

metų Konstituciją papildančių teisės aktų paieška buvo sudėtingesnė. Šiems šaltiniams išnagrinėti

bei apžvelgti rėmiausi dviem įstatymų sąvadais: pirmasis „Lietuvos valstybės teisės aktai“, parengtas

V. Andriulio, R. Mockevičiaus ir V. Valeckaitės, išleistas Vilniuje 1996 metais, antrasis – „Lietuvos

įstatymai“, parengtas A. Merkio ir išleistas Kaune 1922 metais. Ketvirta darbo dalis skirta savivaldos

institutui, reglamentuotam nagrinėjamose konstitucijose, palyginti. Šios darbo dalies pagrindinė

medžiaga yra 1922 ir 1992 metų konstitucijos, 1994 metų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos

įstatymas bei 1919 metų Savivaldybių įstatymas.

3

Taigi šio darbo tema – nagrinėjamų konstitucijų teisinės ir istorinė prielaidos, pagrindinių

valdžios institucijų tarpusavio ryšiai bei jų vieta valdžių padalijimo sistemoje, taip pat šių

konstitucijų principai, jų panašumai ir skirtumai. Paskutinėje darbo dalyje bus nagrinėjamas

savivaldos institutas.

Pagrindinis šio baigiamojo darbo nagrinėjimo metodas – lyginamoji analizė, kuria remiantis

buvo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos 1992 ir 1922 metų konstitucijos ir jas papildantys teisės

aktai.

Temos naujumas ir aktualumas grindžiamas tuo, jog vystantis teisinei Nepriklausomos

Lietuvos sąmonei ir minčiai vis daugiau asmenų supranta istorinio ir konstitucinio tęstinumo svarbą.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu didžioji visuomenės dalis laikosi nuomonės, jog

Lietuva iš esmės yra nauja, besivystanti tauta ir valstybė, kurianti naują teisinę ir demokratinę

visuomenę. Toks požiūris dažnai palaikomas ir kai kurių politikų bei visuomenės informavimo

priemonių. Dr. S. Stačioko teigimu, „Ši nuostata neretai apibūdinama kaip pragmatiška ir racionali,

bet kaip tik todėl ji ir yra pavojinga Lietuvos nepriklausomybei, nes a priori neigia arba geriausiu

atveju nutyli Lietuvos valstybingumo istoriją ir jos savitą teisės kūrimo ir konstitucingumo patirtį“1.

Tokiai nuostatai būtina priešintis, nes labai svarbu išlaikyti teisinę ir politinę tautos savimonę, kuri

formavosi šimtmečiais. O juk ji ir tik ji buvo tas pagrindinis postūmis atkurti nepriklausomą

valstybę. Jei ne tautos politinis ir teisinis savęs suvokimas, vargu ar kada Lietuvos gyventojams būtų

kilusi idėja išsivaduoti iš politinės SSRS priespaudos. Tad ši tema yra aktuali, nes visuomenė privalo

suprasti ir vertinti savo teisės kilmę, ir būtent 1922 metų Konstitucija yra modernios šiuolaikinės

Lietuvos teisės ištakos. Temos naujumą rodo ir tai, kad dar ir dabar nėra pakankamai mokslinių

straipsnių, pabrėžiančių ypač svarbius čia nagrinėjamų konstitucijų ryšius.

Darbo uždaviniai – aptarti, kokios teisinės, istorinės bei politinės aplinkybės lėmė

nagrinėjamų konstitucijų turinį, palyginti konstitucijose įtvirtintus teisės principus, pagrindinių

valdžios institucijų – Seimo, Vyriausybės, Prezidento ir Teismo – funkcijas ir tai, kiek visa valdžios

sistema užtikrina valdžių padalijimo principą, taip pat palyginti savivaldos institutą 1922 metų ir

1992 metų konstitucijose.

Darbo tikslas – nustatyti, ar galima teigti, kad 1922 metų konstitucija yra 1992 metų

konstitucijos prototipas, taip pat nustatyti 1992 metų ir 1922 metų konstitucijų panašumus bei

skirtumus.

1 Lietuvos teisininkų draugija. Lietuvos teisės kūrimo principai. Vilnius, 1995. p. 7.

4

2. 1922 metų Konstitucijos vidinės ir išorinės formavimosi prielaidos

Lietuvos geografinė padėtis visą laiką lėmė dvejopą mūsų valstybės, visuomenės ir teisės

prigimtį. Viena vertus, Lietuvos teritorijos buvo paskutinis vakarietiškos kultūros forpostas, tačiau

visada buvo veikiama vadinamosios Rytų kultūros, kurios didžiausia skleidėja buvo Maskvos

Didžioji Kunigaikštystė, vėliau Rusijos valstybė, dar vėliau Rusijos imperija. Ne išimtis buvo ir

Lietuvos situacija XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. 1795 metais panaikinus Abiejų Tautų

Respubliką, dabartinė Lietuvos teritorija buvo padalyta tarp dviejų didžiųjų valstybių – Prūsijos ir

Rusijos.

XIX amžiaus pabaigoje susiklostė tokia situacija, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje

egzistavo dvi teisinės sistemos. Viena vakarietiško tipo, besiremianti Prancūzijos civiliniu kodeksu,

kita rytietiško tipo sistema, kuri rėmėsi Rusijos imperijos įstatymais.

Užnemunėje nuo 1808 metų galiojo Napoleono civilinis kodeksas, su tam tikrais pakeitimais

galiojęs iki 1940 metų. Tai jau naujų laikų kodifikacija. Šis kodeksas pirmą kartą Europos istorijoje

įtvirtino lygybės įstatymui principą. „Kodekso ideologiniai ramsčiai buvo privatinė nuosavybė,

sutarties laisvė ir patriarchalinė šeima“2. Kodekse buvo giežtai atsiribota nuo feodalinės praeities.

Napoleono kodeksas laikytinas klasikinės civilinės teisės ir kodifikacijos pradžia. Tuo metu jis buvo

moderniausias teisinės minties kūrinys. Taigi Prancūzijos civilinis kodeksas su tam tikrais vėlesniais

pakeitimais buvo teisinis Užnemunės gyvenimo pagrindas. Kodekso nuopelnas, kad 1808 m.

valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos (nesuteikiant žemės nuosavybės), įvesti Grigaliaus

kalendorius bei valstiečių vietos savivalda, sparčiau nei likusioje Lietuvoje plėtojosi prekyba ir

verslas, kilo kultūra ir žemės ūkis, daugiau vaikų baigdavo mokslus, formavosi iš valstiečių kilusi

lietuvių inteligentija (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt.). Visos šios sąlygos sudarė

prielaidas XX a. pabaigoje Užnemunei tapti lietuvių tautinio judėjimo centru.

2Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002.

p. 295.

5

Kitoje didesnėje Lietuvos dalyje, tiesiogiai įjungtoje į Rusijos sudėtį, situacija buvo

chaotiška. Įstatymų kodifikavimas buvo labai žemo lygio. 1795 metais Rusijoje vienintelis ir

didžiausias kodifikuotų įstatymų rinkinys buvo 1649 metų Soboro teisynas, visai neatitikęs tuometės

visuomenės poreikių. Padėtis šiek tiek pagerėjo, kai šių darbų ėmėsi M. Speranskis. Jo pastangų

dėka 1830 metais buvo išleistas „Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys“, kurį sudarė

stulbinančios 40 tomų apimties rinkinys, kiekvienas tomas buvo daugiau nei 1000 puslapių. Dėl

didėlės rinkinio apimties juo buvo sunku ir nepatogu naudotis. Lietuvos teritorijoje jis įsigaliojo

1840 metais. Apibendrinant Rusijos teisės padėtį ir teisės sistemą, esminis jos bruožas –

archajiškumas ir chaotiškumas. Primityvaus lygio teisės aktų sisteminimas: buvo sisteminama

chronologinių rodyklių principu. Pasitaikė teisės sisteminimo ir pagal kodeksus, tačiau jis nebuvo

sėkmingas ir nespėjo atitikti gyvenimo realijų.

Taigi Lietuvos teritorija buvo veikiama dvejopai. Viena vertus, joje veikė tuometinis teisinės

minties avangardas – Prancūzijos civilinis kodeksas, su visomis jame įkūnytomis moderniomis

teisinėmis idėjomis: lygybės įstatymui, pasaulietinės valstybės, asmens lygybės idėjomis. Kita

vertus, Lietuva, būtent didžioji dabartinės teritorijos dalis kartu su Rusijos imperija, buvo teisinės

minties ariergarde, kartu su chaotiška, primityvia teisėkūra, teisės nesistemiškumu, teisės aktų

archajiškumu bei neatitikimu tų laikų visuomenės poreikiams. Tokioje dvilypėje situacijoje prasidėjo

lietuvių tautos kelias į valstybingumą ir savo tautinės teisės kūrimą.

Norint įgyvendinti tautos siekį kurti valstybingumą svarbūs du dalykai: tai – objektyvios

sąlygos ir galimybės valstybingumui realizuoti. Išnagrinėjus tarptautinę politinę situaciją,

susiklosčiusią 1916–1918 metais, galima išskirti kelias tokias sąlygas. Pirma ir esminė sąlyga buvo

Rusijos imperijos išstūmimas iš vakarinių jos teritorijų. 1915 metais vokiečių kariniai daliniai

visiškai užėmė dabartinę Lietuvos teritoriją. Šis įvykis, M. Romerio teigimu, sudarė prielaidas

pasireikšti individualiai tautinei savimonei, kuri kaip tik paskatino „veikėjų“, galinčių ir norinčių

pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis valstybingumui sukurti. „Nuvalytose nuo Rusų Imperijos

valdžios teritorijose tada ėmė reikštis jų individualus tautinis veidas, kuris iki tol <...> nebuvo

pastebimas, kaip Rusų valstybingumo užguitas“3. Antra prielaida valstybingumui sukurti buvo

komunistų pergalė Rusijoje. Didžiosios Vakarų valstybės buvo nesuinteresuotos komunistų

įsigalėjimu dar ir buvusiose vakarinėse carinės Rusijos teritorijose, todėl naujos komunistų valdžios

3 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius.- 1990. p. 35.

6

nepalaikė. Trečia priežastis – sunki Vokietijos padėtis karo metu. Ši situacija lėmė kiek nuosaikesnę

imperialistinę politiką, kuri tapo prielaida valstybingumo idėjoms formuotis.

Valstybingumo idėjos teisinė išraiška – 1918 metų Nepriklausomybės aktas, kuris laikomas

Lietuvos valstybės teisine pradžia. Jis taip pat yra svarbiausias atkurtos Lietuvos valstybės

konstitucinis aktas. Tai, kaip taikliai pastebėjo profesorius M. Maksimaitis, Lietuvos

konstitucionalizmo pagrindas ir programa. Reikšmingiausią poveikį būsimiems konstituciniams

aktams darė trys Nepriklausomybės akto teiginiai: nepriklausomos Lietuvos atkūrimo faktas,

Steigiamojo Seimo sukūrimo faktas ir valstybės tvarkymas demokratiniais pagrindais.

Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo faktas yra svarbus tuo, kad užkirto kelią konstitucijų atsiradimui,

kurios savo normomis apribotų valstybės suverenumą. Steigiamojo Seimo sukūrimo faktas lėmė tai,

kad tauta įgijo savo valios reprezentantą, kuris pabaigs valstybės teisinį įforminimą taip pat nustatys

valstybės konstitucinius pagrindus, kurie galės būti keičiami arba papildomi Steigiamojo Seimo

nustatyta tvarka. Valstybės valdymo demokratiniais pagrindais faktas lėmė tolesnį imperatyvų

reikalavimą būsimiems konstitucijų kūrėjams ir reformatoriams, kuris teigė, jog valstybės valdymas

privalo vadovautis demokratiniais principais.

Šie trys teiginiai, faktai privalėjo būti visų būsimų konstitucijų pagrindas.

1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas pradeda naują Lietuvos konstitucijų

raidos etapą – laikinųjų Lietuvos valstybės konstitucinių aktų raidos etapą. Šiam etapui priklauso

Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių konstitucinis dokumentas, Lietuvos

Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių konstitucinis dokumentas (1919 m. balandžio

4 d. redakcija) ir Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šie trys dokumentai kartu su

Nepriklausomybės aktu tapo nuolatinės 1922 metų Konstitucijos pagrindas ir ištakos.

1918 metų lapkričio 2 dienos Pamatinių dėsnių reikšmė yra ta, kad jie įvedė svarbius

konstitucinius principus į Lietuvos teisę ir Konstitucijų raidą, t. y. Konstitucijos viršenybės prieš

kitus įstatymus principą, taip pat visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principą, kuris buvo

įtvirtintas 6 dokumento skyriuje. Be to, 5 skyriuje įtvirtinti lygiateisiškumo principas, kurio esmė

asmenų lygybė įstatymui, nuosavybės neliečiamybės principas bei iš dalies pasaulietinės valstybės

principas. Minėti principai daro šį konstitucinį aktą svarbų kelyje į valstybingumą ir savos teisinės

sistemos kūrimą.

1919 metų balandžio 4 dieną Valstybės taryba papildė Pamatinius dėsnius. Naujieji

Pamatiniai dėsniai daugelyje vietų atkartojo 1918 metais priimtuosius. Nauja buvo valstybės

7

valdymo organų sistema – panaikintas kolegialus valstybės vadovas, jo vietoje atsirado vienasmenis

– Prezidentas. 1919 metų Pamatiniai dėsniai tapo prielaida dviem konstitucijų raidą lėmusiems

principams išsikristalizuoti, t. y. valdžių padalijimo principui ir vykdomosios valdžios atskaitomybės

principui.

Tolesnę Lietuvos konstitucijų raidą tęsia Steigiamojo Seimo priimta Laikinoji Lietuvos

Valstybės Konstitucija (toliau – Laikinoji Konstitucija). Tai panašios struktūros ir apimties

dokumentas kaip ir Pamatiniai dėsniai. Vykdomoji valdžia organizuojama Steigiamojo Seimo

renkamo Prezidento, kurio įgaliojimuose buvo numatyta, kad jis kviečia Ministrą Pirmininką, paveda

sudaryti jam Ministrų kabinetą, skiria ir parenka valstybės kontrolierių. Įstatymų leidžiamoji valdžia

priskiriama Steigiamajam Seimui, kuris Laikinojoje Konstitucijoje neabejotinai užima dominuojantį

vaidmenį valdžių sistemoje. Taip apie Steigiamojo Seimo reikšmę Laikinojoje Konstitucijoje rašo

M. Maksimaitis: „Šiam Steigiamajam seimui – konstitucija pavedė ne tik išimtinę teisę leisti

įstatymus, bet ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti sutartis su kitomis

valstybėmis. Tik įstatymų iniciatyvos teisę Steigiamasis seimas pasidalijo su Ministrų

kabinetu.Vykdomoji valdžia taip pat priklausė nuo Steigiamojo seimo...“4.

Nors Laikinoji Konstitucija buvo panašios apimties dokumentas kaip ir Pamatiniai dėsniai,

tačiau jei Pamatiniai dėsniai, galima teigti, neaptarė daugelio principinių klausimų, tai Laikinoji

Konstitucija pasižymėjo tais bruožais, kurių trūko jos pirmtakėms. Visų pirma Laikinoji Konstitucija

įtvirtino valstybės valdymo formą – Respubliką. Tai reiškė, kad Lietuva yra valstybė, kur

suverenitetas priklauso tautai. Ši valdymo forma siejasi su demokratiniu politiniu režimu. Ta sąsaja

taip pat atsispindi Laikinojoje Konstitucijoje, kurioje įtvirtinta, kad Lietuva yra demokratinė

respublika. Demokratinės santvarkos valdžios šaltinis – tauta. Valstybės valdžios tikslas –

įgyvendinti bendrus tautos interesus. Sprendimai priimami remiantis daugumos nuomone, tačiau

atsižvelgiama ir į mažumų teises. Tokioje santvarkoje gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, o

valdžios galios yra ribojamos teisės. Laikinosios Konstitucijos 1 paragrafas taip pat reiškia, kad

suformuluojami du konstituciniai principai – tautos suvereniteto principas ir demokratinės valstybės

principas. Šie du principai, anot E. Kūrio, „tai dvi vienos monetos pusės...“5, t. y. suvereni tauta

tvarko valstybės reikalus per atstovus arba tiesiogiai, o demokratija yra ta priemonė, kuria gali būti

užtikrintas realus tautos ir valstybės suverenitetas. Galima daryti išvadą, kad demokratijos ir tautos

4 Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija.- Vilnius, Justitia, 2005. p. 102.5 T. Birmontienė ir kiti. Lietuvos konstitucinė teisė. - Vilnius, LTU, 2001., p. 255.

8

suvereniteto principai yra pamatiniai, lemiantys visą valstybės funkcionavimą, valstybės santykį su

piliečiais.

Laikinosios Konstitucijos reikšmingumas yra ir tai, kad joje pirmą kartą buvo suformuluoti

tautos suvereniteto ir demokratiškumo principai, įtvirtintos korespondencijos ir sąžinės, streikų,

piliečio gyvybės neliečiamybės teisės. Laikinoji Konstitucija taip pat nustatė esminius Lietuvos

valstybės sandaros klausimus deklaruodama, kad Lietuva yra demokratinė respublika, ji nustatė

valstybės valdymo formą ir politinį režimą. Suformulavusi šiuos reikšmingiausius valstybės kūrimo

teiginius, Laikinoji Konstitucija tapo savotiškas planas, kurio pagrindu buvo kuriama pirmoji

nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Kaip bebūtų nagrinėjamos 1922 metų Konstitucijos teisinės istorinės prielaidos, negalima jų

nagrinėti atskirai, neatsižvelgiant į teisinės minties raidą Europoje. Lietuvos 1922 metų Konstitucija

priklauso naujųjų Centrinės, Rytų ir Šiaurės Rytų Europos valstybių konstitucijų grupei, kurios

pasižymi pabrėžtinu demokratizmu ir nacionalizmu. Taip apie šią nagrinėjamą grupę pasisako

M. Romeris: „svarstant <...> 1922 metų Konstituciją, tiek visas kitas naujų Europos Centro ir Rytų

bei Šiaurės Rytų respublikų konstitucijas, – tai ryškiai užakcentuota demokratija su kontinentinio

parlamentarizmo šablonu, pridengiančiu kiek slepiamus nacionaldemokratinius palinkimus...“6.

Ši konstitucijų grupė apima Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekoslovakijos,

Vokietijos, Austrijos konstitucijas. Kaip jau buvo minėta, šių konstitucijų esminis išskirtinumas –

demokratijos principų išaukštinimas ir iškėlimas, kuris daugelyje vietų buvo perdėtas ir galbūt

netinkamas visuomenėms, kurios neturėjo demokratinio valdymo patirties, kurių visuomenės ar net

jų šviesuomenė tik labai paviršutiniškai įsivaizdavo tikruosius realaus demokratinio valdymo

principus. Demokratinio valdymo principai toms tautoms buvo ne valstybės darbui taikytini metodai,

o šūkiai, kuriais remiantis bandoma pasipriešinti imperinių valstybių jungui. Demokratinio valstybės

valdymo tradicijų šios valstybės neturėjo, tačiau tuometinėje Europoje vyravo didžiulis pasitikėjimas

demokratija, kuri, M. Romerio teigimu, buvo kaip laimės ir socialinio teisingumo receptas, kaip

universali panacėja, suteikianti valstybinei santvarkai tobulumą. Toks demokratijos idealizavimas

neatsitiktinis, tam įtakos turėjo didžiųjų valstybių pozicija, ypač sureikšminusi demokratizmo ir

tautų apsisprendimo teisę. Žinoma, jei būtų kalbama apie Rusijos ir Vokietijos vaidmenį šių idėjų

plėtroje, būtų galima pasakyti, kad jų pozicija buvo veidmainiška, nes eskaluodamos šias idėjas

imperijos tiesiog bandė pridengti savo imperinius tikslus ir tokia politine demagogija siekė

6 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. - Vilnius, 1990., p. 122.

9

susilpninti viena kitos vidinę tvarką. Kitoks vaidmuo populiarinant demokratizmo idėjas tenka JAV,

kurios vidinė organizacija buvo pagrįsta demokratijos principais. Šios valstybės prezidento

V. Vilsono paskelbta 14 punktų deklaracija buvo „demokratinais principais pagrįsto tarptautinio

teisingumo manifestas“7, kuris, skirtingai nei Vokietijos ar Rusijos imperijų spekuliacijos, buvo

išties rimtas ir nuoširdus demokratijos principų užtikrinimas, juk būtent šiuo lozungu JAV pradėjo

savo dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Toks didžiosios valstybės lozungas davė viltį

užguitoms Europos tautoms sukurti savo valstybę. „Demokratija, demokratiniai principai,

demokratinė valstybės santvarka, demokratinės konstitucinės institucijos – tai buvo populiaciška

kaip socialinės tiesos aksioma, kaip apreikštoji tiesa – socialinio tikėjimo dogma, kurios net nereikia

diskutuoti 8.

Dėl to mažosios tautos, tikėdamos sulaukti JAV palaikymo, tik jos eskaluotais principais

besiremdamos, konstravo savo konstitucijas ir visą valstybinį gyvenimą.

Esant takiam demokratizmo idėjų pakilimui, reikėjo rasti modelį, kuris būtų tinkamas jas

fiziškai įgyvendinti valstybės valdyme. Tuometinėje Europoje buvo keliolika demokratiniais

pagrindais besitvarkančių valstybių, tai Skandinavijos valstybės, taip pat Olandija, Belgija,

Prancūzija, Portugalija, Šveicarija, Anglija. Tačiau didžioji dalis čia išvardytų demokratijų –

monarchijos. Mūsų nagrinėjamos valstybių grupės tautos tiesiog paniškai bijojo dar vieno monarcho

atsiradimo savo valstybėje, visiems jau buvo gana Rusijos, Vokietijos, Austrijos–Vengrijos

imperatorių. Todėl neatsitiktinai buvo pasirinkta Respublikos valstybės valdymo forma. Tam

geriausiai tiko demokratinė respublika – Prancūzija, kurios „Didžiosios Revoliucijos didvyriška

legenda spinduliuoja visame Europos kontinente kaip Demokratijos saulė“9. Kaip tik ši M. Romerio

akcentuota istorinė Prancūzijos, kaip demokratijos ir respublikos lopšio, legenda vertė daugelio

naujų valstybių, tarp jų ir Lietuvos Konstitucijos kūrėjus, ieškoti valstybės modelio pavyzdžio

prancūzų teisėkūroje. Dėl Prancūzijos Konstitucijos įtakos 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje

atsirado labai stiprus parlamentas, nuo jo priklausomas prezidentas, kuris kaip ir Prancūzijoje

renkamas parlamento; taip pat atsirado nuostata, kad prezidento aktams reikia ministro

kontrasignacijos. Taip, kaip ir Prancūzijos Konstitucijoje, 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje

įtvirtinami lygiateisiškumas, sąjungų, spaudos, tikėjimo, darbo ir verslo laisvė, asmens ir nuosavybės

neliečiamybė.

7 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990. p. 127.8 Ten pat.9 Ten pat, p. 128.

10

Be Prancūzijos, Europoje egzistavo dar dvi demokratinės respublikos, tai Portugalija ir

Šveicarija. Portugalija demokratine respublika tapo tik 1911 metais, be to, ji buvo nutolusi ir dėl šių

priežasčių netapo nagrinėjamos konstitucijų grupės etalonu ir, kaip teigia M. Romeris, „pati

susitvarkė Prancūzijos konstituciniu šablonu pamėgdžiodama prancūzišką parlamentarizmą“10.

Kitokia padėtis buvo Šveicarijoje, kuri laikoma klasikinės demokratijos šalimi, jos demokratizmas

nebuvo iškreiptas kompromisų su monarchija. Lietuva iš šios šalies konstitucijos tradicijų

pasiskolino tokius svarbius institutus kaip referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvą, visuotinio

lygaus balsavimo principą.

Svarbi ir 1919 metų Vokiečių Reicho konstitucija, kitaip dar vadinama Veimaro konstitucija.

Šios konstitucijos pavyzdžiu formavosi daugelis lietuviškosios 1922 metų Konstitucijos idėjų,

nuostatų bei principų. Veimaro konstitucija buvo pradėta kurti pasibaigus Pirmajam pasauliniam

karui, tam buvo sušaukta Vokietijos nacionalinė asamblėja. Jos tikslas buvo sukurti naujo tipo

valstybę – demokratinę federacinę respubliką, kuri būtų valdoma prezidento ir parlamento. Veimaro

konstituciją sudarė dvi dalys, padalytos į 12 skyrių, kurie padalyti į 180 straipsnių. Pirma

Konstitucijos dalis buvo skirta valstybinės valdžios sudėčiai ir galioms, taip pat federacinės ir žemių

valdžios santykiams reglamentuoti. Konstitucija skelbė, kad valstybės valdžia priklauso tautai.

Vokietijos imperija yra savanoriškas vokiškų žemių (Länder) junginys, prie kurio jos prisijungė

laisvo apsisprendimo būdu. Federacinei valdžiai buvo priskirti įgaliojimai spręsti pilietybės, užsienio

politikos, kolonijų, emigracijos, imigracijos, ekstradicijos, gynybos, monetarinės politikos

klausymus. Be to, federacinės valdžios kompetencijai priklausė muitų ir prekybos reguliavimas visos

imperijos mastu. Vietinei žemių valdžios kompetencijai buvo palikti visi kiti reikalai, kuriuos ši

galėjo tvarkyti kaip tinkama, tačiau nesutampant federacinės valdžios teisei su žemių teise viršesne

buvo laikoma federacinė teisė. Iškilusius konfliktus tarp žemių ir federacinės valdžios sprendė

Aukščiausiasis teismas. Kiekviena Reicho provincija turėjo priimtą konstituciją, kurios buvo

numatytas vietos parlamentas (Landtag), renkamas lygiu slaptu balsavimu, ir vietos vyriausybė.

Vietos vyriausybė galėjo vykdyti savo veiklą tik tokiu atveju, jei turėjo vietos parlamento

pasitikėjimą. Federacinę valdžią sudarė parlamentas (Reichstag), prezidentas ir šalies taryba

(Reichsrat). Parlamentas posėdžiavo valstybės sostinėje – Berlyne. Parlamento atstovai buvo

renkami visų Vokietijos piliečių, kuriems rinkimų dieną buvo sukakę 20 metų. Rinkimai buvo slapti

ir lygus, naudojama proporcinė rinkimų sistema. Parlamento atstovai atstovavo visai federacijai,

10 Ten pat, p. 130.

11

vadovavosi tik savo sąžine ir nebuvo niekaip kitaip varžomi. Perlamento nariai naudojosi teisiniu

imunitetu, jų laisvės nebuvo galima varžyti ir niekaip kitaip nedaryti kliūčių vykdant savo pareigas.

Parlamentas buvo renkamas ketverių metų laikotarpiui. Paleisti parlamentą turėjo teisę Reicho

prezidentas, tačiau po paleidimo praėjus ne mažiau kaip 60 dienų privalėjo būti renkamas naujas

parlamentas. Reicho prezidentas naudojosi gana dideliais įgaliojimais. Juo galėjo būti renkamas bet

kuris Reicho pilietis, sulaukęs 35 metų amžiaus, tiesioginiais slaptais rinkimais. Jo kadencija truko

septynerius metus, atstatydinti jį buvo galima tik referendumu, kuris buvo skelbiamas parlamento

(už tai privalėjo pasisakyti 2/3 visų parlamento narių). Tautos išreikštas pasitikėjimas referendume

reiškė, kad jis perrenkamas, o parlamentas privalėjo atsistatydinti. Prezidentas taip pat naudojosi

teise skirti ir atleisti vykdomosios valdžios valdininkus, į jų sudėtį įėjo ir aukščiausi šalies pareigūnai

– ministrai ir kancleris. Prezidentui buvo suteikta teisė panaudoti ginkluotą jėgą vienai iš federacijos

žemių pažeidus Reicho įstatymus ir taip ją priversti laikytis įsipareigojimų. Be to, prezidentas, kilus

grėsmei Reicho teritoriniam integralumui ar viešajai tvarkai, galėjo suspenduoti tam tikras piliečių

teises ir panaudoti ginkluotą jėgą tvarkai atkurti; tokiam sprendimui buvo būtinas parlamento

pritarimas.

Reicho vyriausybė – kancleris ir ministrai – privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą. Jeigu

jiems buvo pareiškiamas nepasitikėjimas, jie privalėjo atsistatydinti. Vyriausybės kancleris buvo

atsakingas už vyriausybės darbą ir privalėjo atsiskaityti parlamentui. Vyriausybės sprendimai buvo

priimamai balsų dauguma, balsams pasiskirsčius po lygiai, lemiamas buvo prezidento balsas.

Reichstagas turėjo galimybę apskųsti bet kurį vyriausybės sprendimą, kaip prieštaraujantį Reicho

konstitucijai ar įstatymas. Tokio sprendimo teisėtumą nagrinėjo Reicho aukščiausiasis teismas, kuris

jį galėjo pripažinti negaliojančiu.

Reicho taryba, arba Reichsratas, buvo institucija, sudaryta iš Reicho žemių parlamentų

atstovų. Jos tikslas buvo suteikti galimybę federacijos žemėms dalyvauti teisėkūros procese visos

federacijos lygiu. Vyriausybės ministrams buvo privalu informuoti Reichsratą apie priimamus

įstatymus ar administracinius nutarimus, taip buvo numatyta galimybė žemių atstovams pateikti savo

pasiūlymus ir prieštaravimus.

Įstatymų iniciatyvos teise naudojosi Reichstago ir vyriausybės atstovai. Įstatymai buvo

priimami Reichstage už pasisakius daugumai jo narių. Reicho prezidentas naudojosi labai svaria veto

teise. Jis galėjo sustabdyti parlamente priimto įstatymo galiojimą ir pateikti jį tautai svarstyti

referendume. Veto teise naudojosi ir Reichsratas, kuris turėjo galimybę sustabdyti Reichstago

12

priimto įstatymo galiojimą. Reichsratui pasinaudojus savo teisėmis, Reicho prezidentas privalėjo

arba panaikint priimto įstatymo galiojimą, arba skelbti referendumą. Reichstagas galėjo panaikinti

Reichsrato veto 2/3 visų narių balsų dauguma, tokiu atveju Reicho prezidentas privalėjo arba

paskelbti įstatymą, arba skelbti referendumą.

Teismų sistema buvo taip pat novatoriška. Konstitucijoje buvo įtvirtintas teismų

nepriklausomumo principas. Teismai, vykdydami teisingumą, vadovavosi tik įstatymais. Septintas

Konstitucijos skyrius numatė Aukščiausiojo teismo sukūrimą, taip pat teisėjų skyrimą iki gyvos

galvos, nustatant amžiaus limitą, iki kurio asmuo galėjo būti teisėju. Buvo numatytas ir

administracinių teismų, kurių tikslas suteikti šalies gyventojams galimybę gintis nuo biurokratinės

savivalės, sukūrimas,

Antroji Vokiečių Reicho konstitucijos dalis skirta pagrindinėms Reicho piliečių teisėms ir

pareigoms reglamentuoti. Įtvirtintas platus katalogas, nors daugelyje vietų remiamasi dar 1848 metų

Vokietijos imperijos konstitucija. Veimaro konstitucijoje įtvirtinta susirinkimų ir spaudos laisvė.

Kiekvienam gyventojui garantuota lygybė įstatymui nepriklausomai nuo lyties kilmės ar

išsimokslinimo. Kilmės suteiktos privilegijos buvo panaikintos. Kiekvienas Reichą sudarančių

žemių pilietis kartu buvo ir visos imperijos pilietis. Piliečiams buvo užtikrinta judėjimo laisvė, teisė

užsiiminėti prekybą ir įsigyti nuosavybę. Jie naudojosi teise emigruoti, imigruoti, taip pat buvo

ginami savo valstybės nuo užsienio valstybių valdžios. Veimaro konstitucija numatė plačias teises

tautinėms mažumoms. Jos galėjo vartoti savo tautines kalbas moksle, savivaldoje, teisinėje

sistemoje.

Žmogaus teisės ir laisvės pripažintos nesulaužomomis. Žmogaus laisvės gali būti suvaržytos

arba atšauktos tik pagal įstatymą. Asmuo naudojasi teise jam apribojus laisvę sužinoti to priežastį

per 24 valandas po suėmimo, jam turi būti sudarytos sąlygos apsiginti ir apskųsti tokį valstybinės

valdžios sprendimą. Kiekvieno Reicho gyventojo namai yra neliečiami, gyventojai naudojasi žodžio

laisve, cenzūra uždrausta. Garantuojamas susižinojimo slaptumas telefonu, paštu, telegrafu.

Valstybės piliečiams garantuojama taikių ir neginkluotų susirinkimų laisvė, teisė burtis į klubus ir

bendruomenes ir jas įteisinti. Jų legalumas negali būti panaikintas dėl jų religinių, politinių,

socialinių–politinių tikslų. Vokiečiams užtikrinti laisvi ir slapti rinkimai, taip pat teisė gauti

valstybės tarnybą, atitinkančią jų sugebėjimus. Diskriminavimas lyties pagrindu uždraustas.

Valstybės tarnautojai nereprezentavo atskirai partijai, o atstovavo visai vokiečių tautai. Tarnautojai

naudojosi politine laisve, t. y. galėjo priklausyti bet kokiai partijai arba būti nepartiniai. Vokietijos

13

piliečiai buvo įpareigoti atlikti tam tikras prievoles valstybei ir bendruomenei. Nustatyta privalomoji

karinė tarnyba. Reicho konstitucija garantavo tikėjimo ir sąžinės laisvę. Laisvas religijos

praktikavimas buvo užtikrintas Konstitucijos ir ginamas valstybės. Valstybinė religija neegzistavo.

Konstitucija įvedė privalomą pagrindinį išsilavinimą, kuris buvo vykdomas Reicho, žemių

valdžios ir vietos bendruomenių. Iki 18 metų buvo garantuojamas nemokamas mokslas.

Ekonominis valstybės gyvenimas buvo reglamentuotas Reicho konstitucijos 151–165

straipsniuose. Konstitucija įtvirtino principą, kad ekonominis gyvenimas turi vadovautis teisingumo

principu, kurio tikslas užtikrinti orų gyvenimą kiekvienam valstybės piliečiui ir garantuoti

ekonominę nepriklausomybę kiekvienam šalies gyventojui. Nuosavybės teisė – garantuota valstybės,

turto nusavinimas galimas tik visuomenės labui ir atitinkamai atlyginus nuostolius. Valstybė taip pat

įsipareigojo ginti dirbančiųjų teises. Įteisintos profsąjungos, kurių tikslas buvo ginti darbuotojų

teises, gerinti darbo sąlygas, reguliuoti darbo laiką. Leidimas kurti profsąjungas buvo suteiktas visų

sričių darbuotojams.

Veimaro konstitucija teoriškai buvo viena demokratiškiausių ir liberaliausių konstitucijų

visame XX amžiuje, ji turėjo garantuoti beveik nesunaikinamą valstybės demokratiškumą, tačiau

realiai jos mechanizmas buvo ydingas. Visų pirma, pasirinkta proporcinė rinkimų sistema privedė

prie plataus masto partinės sistemos skaidymosi. Dėl proporcinės rinkimų sistemos, kurios ypatybė

atstovauti visoms partijoms, tačiau ne vienodai, bet proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui.

1930 metų Reichstage buvo atstovaujama 28 politinėms partijoms, o 1933 metų parlamente partijų

skaičius išaugo iki 40. Esant tokiai struktūrai buvo nepaprastai sunku suformuoti daugumą

Reichstage, o ją suformavus išlaikyti ilgesnį laiką darbinga. Tokia situaciją vedė valstybę į chaosą ir

anarchiją.

Antras Veimaro konstitucijos trūkumas – pagrindinių valdžių pusiausvyros nebuvimas.

Prezidento galios buvo neproporcingai didelės. Jam buvo suteikta teisė atstatydinti Reicho kanclerį,

nors šis ir naudotųsi Reichstago pasitikėjimu, ir atvirkščiai, jeigu net vyriausybės kanclerio

kandidatūros nepatvirtino Reichstagas, prezidentas galėjo jį paskirti neatsižvelgdamas į parlamento

prieštaravimus.

Trečias šios Konstitucijos trūkumas buvo nepaprastosios padėties įgaliojimas. Tiksliau, 48

Veimaro konstitucijos straipsnis prezidentui suteikė plačias galias apriboti daugelį svarbių teisių ir

laisvių. Esant nepakankamai išplėtotai stabdžių ir atsvarų sistemai, tokie platūs įgaliojimai lėmė

vėlesnį totalitarizmo įsigalėjimą Vokietijoje.

14

Nors Lietuva ir Vokietija savo valstybine struktūra nebuvo panašios: viena – unitarinė, kita –

federacinė, tačiau Lietuvos 1922 metų Konstitucija perėmė dalį svarbių institutų būtent iš Veimaro

konstitucijos. Abi konstitucijos įtvirtina tautos suverenitetą, t. y. tai, kad valstybės valdžia priklauso

tautai. Konstitucijos atmeta bet kokį diskriminavimą, teigiama, kad vyrai ir moterys yra lygūs

įstatymui, naikinamos titulų teikiamos privilegijos. Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos piliečiams

garantuota asmens neliečiamybė. Suvaržyti ją galima tik įstatymų nustatyta tvarka, tačiau

Vokietijoje ne vėliau kaip per 24 valandas, o Lietuvoje per 48 valandas privalu nurodyti suėmimo

pagrindą. Abiejų valstybių piliečiams garantuojama būsto neliečiamybė, tikėjimo ir sąžinės laisvė,

susižinojimo ir spaudos laisvė, draugijų ir sąjungų laisvė, taikių susirinkimų laisvė, nuosavybės

neliečiamumo teisė, kuri gali būti pažeista tik atsiradus viešajam interesui. Nuosavybės

neliečiamumo teisės klausimas lietuviškoje Konstitucijoje dviprasmiškas. Viena vertus, Konstitucija

garantuoja nuosavybės neliečiamumą, kita vertus, iškilus viešajam interesui, valstybė negarantuoja

teisingo žalos atlyginimo. Vokietijos konstitucijoje šito dviprasmiškumo nėra, 153 straipsnis teigia,

kad ekspropriacija vykdoma teisingai atlyginant nuostolius ir esant viešajam interesui.

Piliečių pareigų požiūriu konstitucijos iš dalies sutampa: tiek Lietuvos, tiek Vokietijos

piliečiai buvo įpareigoti dalyvauti savo valstybės teritorijos gynime, numatyta privalomoji karinė

tarnyba. Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos konstitucijos nenumatė valstybinės religijos. Teigiama, kad

visoms religinėms bendruomenėms suteikiamos vienodos teisės. Religinėms organizacijoms

suteikiamos juridinio asmens teisės. Naujos religinės organizacijos pripažįstamos tuo atveju, jei jų

tikslai neprieštarauja viešajai tvarkai ir dorai. Vokietijos konstitucija numato, kad naujos religinės

organizacijos, pripažįstamos valstybės, privalo būti ilgalaikės, t. y. turėti tam tikrą narių skaičių ir

struktūrą.

Kiekvienam piliečiui Konstitucija garantuoja, kad sekmadieniai ir valstybinės šventės bus

poilsio ir dvasinio pakilimo dienos. Be to, garantuojama, kad kariams turi būti suteikta laisvo laiko

tikybinėms pareigoms atlikti. Ligoninėse, kalėjimuose ir kitose viešose įstaigose laikomiems

žmonėms turi būti duodama galimybė atlikti savo religines pareigas. Pastebėtina, kad Vokietijos

konstitucijos 139, 140, 141 straipsniai visiškai sutampa su Lietuvos 1922 metų Konstitucijos 86, 87

straipsniais.

Švietimo sistema Vokietijos ir Lietuvos konstitucijose taip pat panaši. Abiejose šalyse

įvedamas nemokamas privalomas mokslas. Tik Lietuvoje privalomas yra pradinis išsilavinimas, o

Vokietijoje privalomas mokymasis iki 18 metų. Tačiau esminis skirtumas tarp Vokietijos ir Lietuvos

15

švietimo sistemų, įtvirtintų konstitucijose, buvo religijos vaidmuo mokyme. Lietuvos valstybė nors ir

deklaravo, kad valstybinės religijos nėra, tačiau 80 straipsnyje buvo teigiama, jog religijos mokslas

privalomas, tuo tarpu Vokietijos konstitucijoje to nebuvo. Lietuvos Konstitucija buvo unikali savo

plačiomis bažnyčiai suteiktomis teisėmis. Be minėto 80 straipsnio suteiktų teisių, bažnyčiai buvo

skirta išimtinė teisė registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus (85 straipsnis). Religinės

organizacijos gavo teisę laisvai steigti mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamo ir

nekilnojamo turto.

Išnagrinėjus išorinį poveikį, dariusį įtaką Lietuvos Konstitucijos kūrimo procesui, galima

teigti, kad tai buvo V. Vilsono išaukštintos demokratijos idėjos, kurios buvo populiarios tarp visų

naujai besikuriančių valstybių. Demokratijos pakilimas savo ruoštu nukreipė Lietuvos

konstitucionalizmo pradininkų žvilgsnius į tuo metu gryniausios demokratijos šalis Šveicariją ir

Prancūziją. Šių šalių pavyzdžiu toliau buvo formuojamas konkretus valstybės konstitucinis modelis.

Jis pasižymėjo stipria parlamento padėtimi valdžių padalijimo sistemoje, silpna prezidento galia,

moderniu požiūriu į asmenį, kur jam užtikrinama lygiateisiškumas, sąjungų, spaudos, tikėjimo, darbo

ir verslo laisvės, asmens ir nuosavybės neliečiamybė, taip pat „...kai kurių Šveicarijos tiesioginiai

demokratinių institucijų pasiskolinimu“11, t. y. referendumo institutu, visuotinio lygaus balsavimo

principu ir piliečių įstatymų iniciatyvos teise. Nors Lietuvos 1922 metų Konstitucija daug esminių

institutų perėmė iš Prancūzijos ir Šveicarijos konstitucijų, tačiau, kalbant apie piliečių teises ir

pareigas, tikybos ir kulto dalykus, šveitimo reikalus, neabejotinai didžiausia buvo Vokietijos

Veimaro konstitucijos įtaka

Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija pripažįsta ir įteisina pagrindines žmogaus teises ir

laisves, politinės sistemos žaidimo taisyklės aiškiai apibrėžtos (valdžių atskyrimo principas, jų

tarpusavio sąveikos metodai ir normos, kolegialumas ir kt.) ir pagrįstos demokratinėmis vertybėmis.

Tačiau normos ir vertybės, įtvirtintos konstitucijoje, ne visada įsitvirtina realiame gyvenime, dažnai

faktinė, materialioji konstitucija neatitinka juridinės. Ši tendencija gana dažnai pasitaiko tose

valstybėse, kurios yra nutolusios nuo demokratinių vertybių ir normų; tas nutolimas reiškiasi

istorinėmis aplinkybėmis – tai ilgas autoritarizmo galiojimas šalies teritorijoje arba naujos valstybės

nepatyrimas, jos nesugebėjimas ir nenoras įgyvendinti konstitucijoje deklaruotų normų.

Lietuva ir kitos 1918 metais naujai susikūrusios valstybės neturėjo tradicijų ir rimto

pasiruošimo tvarkytis demokratiniais pagrindais, dar daugiau – Lietuvos atveju jos visuomenė buvo

11 Ten pat, p. 130.

16

atsilikusi, sudaryta daugiausia iš valstiečių, pratusių prie autoritarinės carinės valdžios. Dėl to labai

svarbu palyginti, ar Lietuvos gyvenime buvo skirtumas tarp formaliosios ir realiosios konstitucijų.

Formaliai Lietuvos 1922 metų Konstitucija garantavo piliečio asmens, jo būsto

neliečiamumą, korespondencijos, laisvo susižinojimo teises, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų

sąjungų laisves, tačiau 32 straipsnyje buvo nustatyta, kad, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar

kitokiems neramumams Ministrų kabinetui pasiūlius, Respublikos Prezidentas gali visoje Valstybėje

ar jos dalyje sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas. Dėl vykstančių karo veiksmų, taip pat

stengiantis išvengti komunistų agresijos, karo padėtis Lietuvoje Steigiamojo Seimo įvesta 1920 m.

liepos 24 d. Ji paskelbta visoje Lietuvos teritorijoje. Vėliau jos teritorinės ribos šiek tiek apribotos,

nors visiškai ji nebuvo panaikinta iki 1926 m. liepos 2 d. Suprantamas nepaprastosios padėties

galiojimas 1920–1922 metų laikotarpiu, kai iš tiesų vyko kariniai veiksmai ir valstybė kovojo dėl

išlikimo. Tačiau į Konstitucijos rėmus netelpa tolesnis nepaprastosios padėties režimo galiojimas,

kuris nepagrįstai apribojo daugelį žmonių teisių ir laisvių. Tai yra pirmas aspektas, kai formalioji

Konstitucija prasilenkia su realiąja.

Antras neatitikimas pastebimas išnagrinėjus Konstitucijos 13 straipsnį, kuris skelbia, kad

pilietis turi tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tikėjimo laisvė aiškintina kaip asmens, piliečio laisvas

apsisprendimas tikėti, ką tikėti ir ar iš viso tikėti. Laisvė netikėti, t. y. tikėjimo laisvė, buvo

pažeidžiama nesukūrus civilinės santuokos instituto. Nors formaliai civilinė metrikacija buvo

leidžiama, tačiau realiai egzistavo tik kanoninė santuoka, o civilinė metrikacija buvo tik papildoma,

tuo tarpu kanoninė metrikacija buvo privaloma visiems valstybės gyventojams. Pasak M. Romerio,

tokia situacija buvo didžiulis apsileidimas valstybei, kuri laikėsi sąžinės ir tikybos laisvės režimo.

Greta bažnytinės santuokos privalėjo egzistuoti ir civilinė santuoka, jos instituto neįkūrimas

prieštaravo Konstitucijai, ir tai yra antrasis juridinės ir realiosios konstitucijų neatitikimas.

Kitas svarbus aspektas – tautinės mažumos. Lietuvos Respublikos 1922 metų Konstitucija

turėjo atskirą skyrių, skirtą tautinių mažumų teisėms reglamentuoti. Septintas Konstitucijos skyrius

įtvirtino nuostatas dėl tautinių mažumų kultūrinės nacionalinės savivaldos. Konstitucijos 73

straipsnis skelbė: „Tautinės piliečių mažumos, kurios sudaro žymią piliečių dalį, turi teisės įstatymų

ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus – liaudies švietimą, labdarybę,

savitarpinę pagalbą – ir šiems reikalams vesti įstatyme nustatyta tvarka renka atstovaujamus

organus“12. Reikėtų pastebėti, kad tai, kas yra žymi piliečių dalis, nei Konstitucijoje, nei įstatymuose

12 http://lt.wikisource.org/wiki/Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija_(1922_m._rugpj%C5%AB%C4%8Dio_1_d.)

17

nubuvo reglamentuota. Kaip pažymi E. Mažul, „Panašu, kad Lietuva, kaip ir kai kurios kitos

valstybės, siekė apriboti bei komplikuoti tautinės mažumos sąvoką taip, kad jos teritorijoje nebūtų

pripažinta esama nė viena tautinė mažuma ir todėl valstybė neturėtų realių tarptautinių

įsipareigojimų, pagrįstų mažumų apsaugos režimu“13. Dar vienas 1922 metų straipsnis,

reglamentavęs tautinių mažumų padėtį, numatė, kad „tautinės mažumos turi teises, eidamos tam

tikrais įstatymais, apkrauti savo narius mokesniais tautinės kultūros reikalams ir naudojasi teisinga

dalimi sumų, kurios Valstybės ir savivaldybių yra skiriamos švietimo ir labdarybės reikalams, jei šių

reikalų netenkina bendros Valstybės ir savivaldybės įstaigos“14.

Ypač svarbi tautinėms mažumoms nagrinėjamos Konstitucijos preambulė, kurioje vartojamas

terminas „Lietuvos tauta“, reiškiantis, kad Lietuvoje įtvirtinama tautos samprata pagrįsta ne tautiniu

nacionaliniu aspektu, o politiniu, t. y. tauta laikomi ne tik Lietuvių tautinės priklausomybės asmenys,

bet visi valstybės piliečiai nepriklausomai nuo jų etninės kilmės. Šis faktas nepaprastai svarbus

įtvirtinant tautinių mažumų apsaugą ir jų teises dalyvauti valdant valstybę.

Nagrinėjant faktinę tautinių mažumų padėtį 1922–1928 metų laikotarpiu, reikia išskirti du

etapus: iki 1926 metų gruodžio 16 dienos perversmo ir po jo, iki 1928 metų.

Pirmasis laikotarpis buvo gana liberalus ir nuosaikus – daugelio tautinių mažumų teisės buvo

gerbiamos, atviros valstybės palaikomos diskriminacijos faktiškai nebuvo. Veikė tautinių mažumų

švietimo sistema. Buvo užtikrintas pradinis ir vidurinis mokymas gimtąją mažumų kalba, iš dalies ar

visiškai finansuojamas valstybės. 1926 metų pradžioje Lietuvoje veikė 117 žydų, 24 lenkų, 16

vokiečių, 13 rusų ir 7 latvių mokyklos. Taip pat veikė 14 žydų, 3 lenkų ir viena rusų gimnazija.

Tačiau po 1926 metų perversmo padėtis pasikeitė: buvo likviduota dauguma tautinių mažumų

organizacijų ir mokyklų, o jų turtas eksproprijuotas. Tautinių mažumų padėties blogėjimas niekaip

neatsispindėjo įstatymuose, tačiau visuomenės informavimo priemonės pradėjo kurti neigiamą

viešąją nuomonę apie tautines mažumas. Be to, tautinės mažumos buvo pradėtos diskriminuoti

įsidarbinant viešajame sektoriuje bei stojant į prestižines aukštųjų mokyklų studijų programas.

„Diskriminacija taip pat ėmė reikštis ir laisvųjų profesijų atlikimo, ūkinės veiklos vykdymo, viešųjų

paslaugų teikimo ir biurokratinių reikalų tvarkymo srityse“15 .

Pastebėtina, kad tautinės mažumos Lietuvoje buvo traktuojamos nevienodai. Žydai, būdami

skaitlingiausia ir geriausiai organizuota tautinė mažuma, naudojosi išskirtinėmis teisėmis. Žydų 13 Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius, 2006. 14 http://lt.wikisource.org/wiki/Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija_(1922_m._rugpj%C5%AB%C4%8Dio_1_d.) .15. Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius ,2006, p. 95.

18

bendrijos turėjo juridinio asmens teisę ir teisę rinkti nustatyto dydžio mokestį iš kiekvieno savo

nario. 1922 metų Konstitucija žydų tautinei bendruomenei realiai užtikrinto teises ir laisves. Žydai,

be kita ko, užsiėmė ir švietimo, ir visuomenine veikla; be jau minėtų mokyklų, jie buvo įsteigę

pedagoginę seminariją ir dvi dvasines akademijas. Stambesniuose miestuose buvo įkurti žydų

senatvės ir globos namai. Kaune veikė profesionalus žydų teatras. Visoje šalyje ėjo daug žydiškų

laikraščių.

Kita privilegijuota tautinė mažuma buvo vokiečiai. Lietuvoje jie koncentravosi Klaipėdos

krašte, kur sudarė 40 procentų visos populiacijos. Ši mažuma užėmė ypatingą vietą pramonėje ir

prekyboje, dėl to išsaugojo nemažą politinę įtaką ir sukūrė daugybę kultūrinio pobūdžio

organizacijų. Vokiečių organizacijos naudojosi teise vartoti savo gimtąją kalbą viešajame gyvenime.

Vokiečių kalba buvo leidžiama daug laikraščių, knygų.

Bene blogiausioje padėtyje atsidūrė lenkų tautinė mažuma, kuri nesinaudojo panašiomis

privilegijomis kaip vokiečių ar žydų tautinės mažumos. Lenkų tautinės mažumos padėtį ypač

blogino tai, kad beveik per visą tarpukario Lietuvos egzistavimą nebuvo normalių dvišalių

diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kiekybinė lenkų dalis Lietuvos valstybėje nebuvo

didelė – lenkai sudarė apie 3 procentus visos populiacijos, tačiau politinės realijos (Vilniaus krašto

užgrobimas) lėmė, kad tai buvo bene labiausiai diskriminuojama tautinė mažuma. Centrinė valstybės

valdžia atvirai kvestionavo lenkų tautinį tapatumą, buvo teigiama, kad lenkai nėra lenkai o tik

sulenkėję lietuviai, todėl jie negali naudotis tautinių mažumų teisėmis.

Apžvelgus tautinių mažumų padėtį, galima pažymėti, kad „priimdama įstatymus, susijusius

su tautinėmis mažumomis, ir įgyvendindama tautinę politiką, Lietuvos valdžia laviravo tarp pagrįstų

ir visuotinai pripažįstamų mažumų teisių pripažinimo ir strateginių Lietuvos valstybės ir tautos

interesų.“16 1922 metų Konstitucija turėjo atskirą skyrių, skirtą tautinių mažumų teisėms.

Išnagrinėjus faktinę tautinių mažumų padėtį galima teigti, kad jos naudojosi specialiomis joms

skirtomis teisėmis, nors būta ir išimčių (lenkų tautinė mažuma), tačiau jų padėtis pradėjo blogėti po

1926 metų perversmo. Tautinių mažumų aspektu juridinė ir faktinė konstitucijos iš esmės sutampa.

Taigi, nors egzistuoja tam tikri skirtumai tarp realios ir juridinės konstitucijų, tačiau žvelgiant

iš esmės darytina išvada, kad tie skirtumai neesminiai. Lietuvos 1922 metų Konstitucija nebuvo vien

deklaratyvi: ji įtvirtino esminius demokratinius principus, joje realiai galiojo valdžių padalijimo

principas, vyko laisvi rinkimai, daugiau ar mažiau buvo gerbiamos tautinių mažumų teisės, kai

16Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61, Vilnius, 2006, p. 97.

19

kurioms iš jų užtikrinta autonomija. Tikybos laisvė taip pat reglamentuota, visoms tikyboms leista

tvarkytis pagal savo kanonus. Realiai šalia Romos Katalikų religijos egzistavo dar 11 konfesinių

grupių, pripažįstamų valstybės, 8 iš jų gavo finansines dotacijas iš valstybės biudžeto. Žinoma,

Romos Katalikų bažnyčia naudojosi didžiausia valstybės parama, tačiau nereikia užmiršti, kad

Lietuvoje 85,72 procento visų gyventojų buvo katalikai, todėl ir paramos dalis jiems buvo

didžiausia. Apžvelgus šiuos faktus galima teigti, kad juridinė ir faktinė konstitucijos 1922–1928

metų laikotarpiu sutampa.

Apibendrinant vidines ir išorines nuolatinės 1922 metų Lietuvos Konstitucijos istorines–

teisines prielaidas, reikėtų pažymėti, kad Konstitucijai ir valstybingumui atsirasti padėjo palankios

istorinės aplinkybės. Pirma sąlyga buvo Rusijos imperijos išstūmimas iš vakarinių jos teritorijų,

antra prielaida valstybingumui sukurti buvo komunistų pergalė Rusijoje, trečioji priežastis – sunki

Vokietijos padėtis Pirmojo pasaulinio karo metu, ketvirta priežastis – tų pačių vokiečių galutinis

pralaimėjimas, kuris sudarė prielaidas iš valstybingumo deklaravimo 1918 metų vasario 16 dieną

pakilti į aukštesnį lygmenį, t. y. į realų valstybės kūrimą. Nagrinėjant išorines pastoviosios

konstitucijos raidos prielaidas ypač svarbus yra demokratiškumo pakilimas pasaulyje, kurio zenitas –

V. Vilsono 14 punktų aktas, tarptautinėje teisėje įtvirtinęs tautų apsisprendimo principą. Šios idėjos

veikiama formavosi lietuvių nuostata, kad privalo būti kuriama demokratinė respublika, kurios

įgyvendinimo modelis buvo kuriamas Prancūzijos, Vokietijos ir Šveicarijos pavyzdžiu. Dėl šių šalių

konstitucinės teisės įtakos mūsų 1922 metų Konstitucijoje atsirado stiprus parlamentas, palyginti

silpnus įgaliojimus turintis prezidentas, modernus pagrindinių teisių ir laisvių katalogas,

referendumo institutas.

Taigi, išnagrinėjus 1922 metų Konstitucijos prielaidas, galima teigti, kad jos atsiradimas,

forma, turinys buvo nulemti palankių istorinių sąlygų, demokratiškumo idėjų, klestėjusių tų laikų

Vakarų Pasaulyje, taip pat vidinės tautos teisinės sąmonės, kurios formavimuisi didžiulę įtaką turėjo

Užnemunėje galiojęs Napoleono kodeksas, su savo novatoriškomis teisinėmis idėjomis, taip pat

despotiškas Rusijos imperijos režimas, lietuvių sąmonėje išugdęs prielankumą demokratijai ir savo

valstybės laisvei.

3. Istorinė situacija priimant 1992 metų Konstituciją

20

Didžiulės įtakos Lietuvos išsilaisvinimui turėjo 1985 metais SSRS prasidėjusi „Perestroika“

su M. Gorbačiovu priešakyje. Neatskiriama šios reformos dalis buvo viešumas. Žurnalistai ir visi

kiti, kas tik norėjo, pirmą kartą galėjo viešai prabilti apie sovietų nusikaltimus, ir tai, kas buvo

žinoma tik partijos viršūnėlėms, dabar tapo viešų svarstymų objektu. Baltijos šalims ir kitoms

sovietų respublikoms tai reiškė leidimą viešai svarstyti okupaciją. Tuo sėkmingai pasinaudojo

Lietuva, kurioje jau nuo 1988 metų berželio 3 dienos susikūrė naujasis judėjimas „Sąjūdis“,

siekiantis Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Kartu su viešumu ir Lietuvos persitvarkymo

sąjūdžio veikla prasidėjo pirmasis etapas kelyje į šiuolaikinę konstitucinę tvarką.

Visas valstybinis gyvenimas 1988 metais buvo grindžiamas 1978 metais priimtos Lietuvos

Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos, todėl svarbu aptarti jos pagrindinius bruožus ir joje

įtvirtintas idėjas. Tai buvo teisinis kūrinys, kuris pats savaime išreiškė gana modernias

demokratizmo, asmens laisvė idėjas, tačiau realybėje Konstitucijos normų nebuvo paisoma. „Galima

pridurti, kad egzistavusi teisinė tvarka apibūdintina kaip quasi teisinė, o konstituciniame lygmenyje

– quasi konstitucinė“17.

Taigi 1977 metais SSRS buvo priimta nauja Konstitucija, kuri 1978 metais tapo adaptuota

Lietuvos TSR. Konstitucija susidėjo iš preambulės ir dešimties skyrių, padalytų į 172 straipsnius.

Apibendrinat 1978 metų LTSR Konstituciją galima teigti, kad tai buvo deklaratyvių teiginių kupinas

dokumentas, kuris nors ir deklaravo pagrindines demokratinės konstitucijos nuostatas, tačiau jų

įgyvendinimo aparatas nebuvo numatytas, o veikiau visa tuometinės valdžios sistema buvo nukreipta

prieš demokratijos slopinimą. „Ir toliau pagrindinės demokratinės konstitucijos nuostatos liko

popieriuje, išsaugota gili praraja tarp ideologinių dogmų ir gyvenimo realybės.“18 Nors buvo

didžiulis skirtumas tarp realybės ir to, kas fiksuota Konstitucijoje, tačiau mūsų konstitucionalizmo

raidoje negalime visiškai atmesti 1978 metų Konstitucijos reikšmės, nes kaip tik jos pagrindu,

adaptuojant joje įtvirtintus principus ir idėjas, susiformavo kitas svarbus Lietuvos konstitucinis

paminklas – Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas.

Kaip tik tuo metu, kai Lietuvos valstybingumas iš esmės buvo sunaikintas, o TSRS valdymo

organų pagrindinis tikslas buvo slopinti bet kokius demokratizmo daigus ir kiek galima labiau

apriboti sąjunginių valstybių suverenitetą, prasidėjo pirmasis šiuolaikinės konstitucinės tvarkos

formavimosi etapas, pasižymėjęs tuo, kad buvo bandoma peržiūrėti galiojančią politinės sistemos

17 Lietuvos konstitucingumo raida, p. 20618 Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002p. 473

21

tvarką. Buvo atkurtos tradicinės ir savo veiklą pradėjo netradicinės Lietuvos partijos, visuomeninės

organizacijos. Partijų atkūrimą legalizavo 1989 metų vasario 17 dieną išleistas LTSR

Aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo

tvarkos“. Pirmame šio dokumento straipsnyje teigiama, kad šio teisės akto paskirtis yra „Iki tol, kol

bus priimti įstatymai dėl savanoriškų draugijų, nustatyti šią piliečių iniciatyva įsteigtų draugijų,

visuomeninių savaveiksmių organų, kitų visuomeninių organizacijų, jų sąjungų ir visuomeninių

judėjimų (toliau vadinamų visuomeninėmis organizacijomis) įstatų registravimo tvarką“19. Šis

dokumentas paklojo pamatus naujoviškai daugiapartinei sistemai ir ji tapo pagrindas formuojantis

naujai politinei sistemai, kurios pagrindas buvo ne komunistų partijos dominavimas, o tikras politinis

pliuralizmas.

Kitas reikšmingas teisės aktas išleistas 1988–1990 metų laikotarpiu buvo 1989 metų gegužės

18 dienos įstatymas „Padaryti pakeitimus Lietuvos TSR Konstitucijoje“, kurio 70 straipsnyje buvo

įtvirtinta: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti

įstatymai“20. Ši norma reiškė, kad Lietuvoje privaloma tvarka neįsigalioja joks TSRS įstatymas.

Naujai priimti TSRS įstatymai galioja, jeigu tik jie yra patvirtinti ir įregistruoti Lietuvos

Aukščiausiosios Tarybos. Aukščiausioji Taryba turėjo teisę sustabdyti bet kokio TSRS išleisto akto

galiojimą Lietuvos TSR teritorijoje. Be to, ši LTSR Konstitucijos pataisa numatė, kad žemė, jos

gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, visas judamas ir nejudamas turtas, energetikos,

transporto ir ryšių tinklai yra Lietuvos Respublikos turtas ir yra jos jurisdikcijoje. Pakeistame 31

straipsnyje buvo konstatuota, kad Respublikoje nustatoma Lietuvos TSR pilietybė, o 37 straipsnis

garantavo visas socialines, ekonomines, politines, asmenines teises ir laisves, kurios yra skelbiamos

Respublikos įstatymais ir visuotinai pripažintais tarptautiniais teisės aktais.

Taigi LTSR Konstitucijos pataisa iš esmės pradėjo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir

savo konstitucinės sistemos kūrimą. Priimti pakeitimai įtvirtino įstatymų atskirumą, turtas ir kitos

gėrybės tapo ne TSRS, o LTSR jurisdikcijos dalimi, be to, buvo garantuotos žmogaus teisės ir

laisvės, grindžiamos ne vien valstybiniais įstatymais, bet ir visuotinai pripažintomis tarptautinėmis

sutartimis. Buvo labai svarbus tarptautinių sutarčių paminėjimas, nes jų pripažinimas reiškė, kad

Lietuva paskelbė pripažįstanti platesnes žmogaus teises ir laisves, nei tai buvo pripažįstama likusioje

19 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=18931&p_query=&p_tr2= 20 Valančius K.L. Lietuvos valstybės konstitucijos.- Vilnius, 2001. p.103.

22

TSRS teritorijoje. Tad galima daryti išvadą, kad Konstitucijos pataisų priėmimas buvo vienas

lemiančių veiksnių, formuojant savarankišką teisinę sistemą ir valstybingumą.

1990 metų pradžioje įvyko rinkimai į Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kuri kokybiškai

buvo kitokie, tai buvo 1988–1990 metų laikotarpiu vykusių procesų išdava. Juose galėjo dalyvaut ne

vien Komunistų partijos iškelti kandidatai, bet ir opozicinės jėgos – sąjūdininkai. Rinkimus

triuškinama persvara laimėjo nepriklausomos valstybės šalininkai. Jie gavo daugiau nei 90 procentų

vietų Aukščiausiojoje Taryboje. Tokia padėtis sudarė prielaidas visiškai atkurti Lietuvos

nepriklausomybę. Visiškos nepriklausomybės atgavimą ir pirmojo šiuolaikinės konstitucinės tvarkos

formavimosi etapo pabaigą įtvirtina vienas svarbiausių šiuolaikinės istorijos ir teisės dokumentų –

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės

atstatymo“ (toliau – ir Nepriklausomybės aktas). Jame visų pirma deklaruotas valstybės

nepriklausomumas „...nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“21. Pripažinti tarptautinės

teisės principai ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę

visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis

suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje

Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“22. Pakartotinai

deklaruoti principai, kuriuos Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtino Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario

16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija. Ši akto

nuostata yra svarbi ne tik tuo, kad pakartojo 1918–1920 metų laikotarpiu suformuluotus

konstitucinės tesės principus, bet ir pradėjo formuluoti dar vieną – konstitucinio perimamumo

principą, kuris nuosekliai buvo formuluojamas ir tolesniuose Aukščiausiosios Tarybos aktuose. Štai

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-13 skelbia „kad

1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai

1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, –

siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises nutaria <...> 3. Atnaujinti

1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos

teritorijoje”23. Lietuvos valstybė pripažindama konstitucinio perimamumo principą paneigė 1940–

1990 metais vykusio Lietuvos okupavimo teisėtumą. Anot profesoriaus A. Pumpučio, „Vystantis

valstybei kinta ir jos teisių sistema, kartu ir konstitucija. Valstybei vystantis evoliucijos būdu

21 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=24&p_query=&p_tr2= 22 Ten pat. 23 Valančius K.L. Lietuvos valstybės konstitucijos.-Vilnius, 2001. p.121.

23

konstitucijos raida visada grindžiama perimamumo principu. Perimamumas nėra konstitucinio

reguliavimo principas, o tiktai savybė, patvirtinanti atskirų periodų konstitucinių aktų tarpusavio

ryši“24. 1940 metais Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungos sudėtį, jai buvo mechaniškai pritaikyta nuo

1936 metų TSRS galiojusi Konstitucija. Lietuvoje pradėjo gyvuoti tokios institucijos ir tokie teisės

principai, kurie niekaip nebuvo suderinami su ligtoline konstitucinio reguliavimo patirtimi. Lygiai

tokia pati situacija išliko ir priėmus 1978 metų Lietuvos TSR Konstituciją. Galima daryti išvadą, kad

galiojusi konstitucinė sistema 1940–1988 metų laikotarpiu prieštarauja konstitucinio tęstinumo

principui, todėl negali būti pagrindas tolesniam valstybingumo ir konstitucijos vystymuisi.

1990 metų Kovo 11-osios nepriklausomybės aktas paneigia teisinio, politinio, visuomeninio

gyvenimo principus ir patirtį, įgytą 1940–1988 metų laikotarpiu, ir remdamasis konstitucinio

tęstinumo principu tolesnio konstitucionalizmo pagrindu laiko principus, patirtį ir tradicijas, įgytas

1918–1940 metų laikotarpiu.

Šis įstatymas svarbus ir tarptautinės teisės požiūriu: „taikus ir grynai teisinis

nepriklausomybės atkūrimo atvejis yra unikalus XX a. tarptautinės teisės istorijoje, todėl jau dabar

literatūroje jis traktuojamas kaip „nuostabi tarptautinės teisės pergalė“, užbaigusi ilgą 50 metų

moralinį, politinį ir teisinį išbandymą“25. Norint suprasti Lietuvos 1938 metų Konstitucijos atkūrimo

svarbą 1990 metais reikia pasigilinti į Lietuvos valstybės atkūrimo teisėtumą tarptautinės teisės

požiūriu. Reikėtų paminėti, kad jau nuo 1918–1920 metų užkariavimas kaip teisėta teritorijos

gavimo priemonė buvo uždrausta. Dar daugiau, agresijos, okupacijos ir aneksijos neteisėtumas

tarptautinėje teisėje yra galutinai išspręstas – tai kvalifikuojama kaip tarptautiniai nusikaltimai.

Akademikas Pranas Kūris išskiria kelis tarptautinius dokumentus, kurių pasirašymas lėmė Lietuvos

okupacijos neteisėtumą, tai 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Tarybų

Respublikų Sąjungos sutartis, pagal kurios 3 straipsnį „kiekviena susitariančioji šalis pasižada

susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš antrąją šalį“; 1929 m. balandžio 1 d. Protokolas dėl

atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos instrumento, šiuo Protokolu Lietuva prisijungė prie

1928 m. Briano–Kellogo pakto, kitaip dar vadinamo Paryžiaus paktu; 1933 m. Londono konvencija

užpuolimui apibrėžti, pasirašyta Lietuvos ir TSRS“26.

1938 metų Konstitucijos galiojimo atkūrimas 1990-aisiais buvo ne vien simbolinis žingsnis,

jis įtvirtino konstitucinio tęstinumo principą, be to, buvo svarbus ir Tarptautinės teisės aspektu: šis

24 Lietuvos valstybingumo teisinės problemos: straipsnių ir tezių rinkinys. Vilnius, 1993, p. 2.25 http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html 26 http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html

24

žingsnis parodė pasaulio bendruomenei, kad Lietuvos valstybingumas teisiškai nebuvo nutrūkęs ir

kad Lietuvos valstybė ne sukuriama, o tik atkuriama po neteisėtai įvykusios okupacijos ir aneksijos

1940 metais.

1990 metų Kovo 11 dienos nepriklausomybės aktas atkūrė visišką valstybės suverenitetą.

Taip apie Lietuvos atkūrimą rašo profesorius V. Landsbergis „1990 m. kovo 11 d. Lietuvos

demokratiškai išrinktas parlamentas paskelbė apie tautos valia atkuriamą nepriklausomą valstybę,

kurios aukščiausioji valdžia – Aukščiausioji Taryba – nuo tos dienos „pradeda realizuoti visą

valstybės suverenitetą“27. Be to, Nepriklausomybės aktas įtvirtino konstitucinės teisės principus,

galiojusius 1918–1940 metų laikotarpiu, įtvirtino konstitucinio perimamumo principą. Šiuo aktu

valstybė prisiėmė įsipareigojimą įtvirtinti ir gerbti, ginti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kaip

to reikalauja visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai. Taigi Nepriklausomybės aktas numatė

pagrindines tolesnes valstybinio ir teisinio vystymosi gaires bei perspektyvas.

Nors 1990 metų Kovo 11 dienos nepriklausomybės aktas turėjo principinę reikšmę, tačiau

jame nurodytų pertvarkymų mastas ir realizavimas valstybiniame ir teisiniame Lietuvos gyvenime

per tokį trumpą laiką buvo gana problemiškas. Sutvarkyti ir harmonizuoti teisinę sistema, sukurti

pastoviąją Lietuvos Respublikos Konstituciją reikėjo laiko. Priėmus Nepriklausomybės aktą

prasideda antrasis visuomenė ir valstybės konstitucinių pagrindų formavimosi etapas, kuris galėtų

būti vadinamas pereinamuoju etapu. Jo metu susiformavo Lietuvos visuomenės partinė sistema,

konstitucinė koncepcija, be to, buvo pradėti kurti konkretūs konstitucijų projektai. Pereinamasis

etapas siejamas su Laikinojo pagrindinio įstatymo galiojimu, kuris baigėsi 1992 m. spalio 25 d,, t. y.

tuo metu, kai įsigaliojo dabartinė Lietuvos Konstitucija. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas paliko

Lietuvos teritorijoje galioti įstatymus, kurie neprieštaravo jam, t. y. buvo įtvirtintas Konstitucijos

viršenybės įstatymas prieš kitus teisės aktus. Laikinąją Konstituciją sudarė 132 straipsniai,

suskirstyti į 16 skirsnių. Konstitucijos 1 straipsnis įtvirtina kitą svarbų principą – tautos suverenumą,

jis skelbia, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Ypač ryškiai Konstitucijos paveikta buvo

ekonominė sistema, kuri remiasi Lietuvos Respublikos nuosavybe, ją sudaro „piliečių privatinė

nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė“28. Tai

reiškė, kad Lietuva atsisako planinės ekonomikos modelio, kurios pagrindas valstybinė nuosavybė ir

27 http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/4243decf9f3f1

28 K.L. Valančius. Lietuvos valstybės konstitucijos. - Vilnius, 2001. p. 129.

25

privataus kapitalo neegzistavimas, ir pereina prie rinkos ekonomikos, kur pagrindą sudaro privatinė

nuosavybė ir privatus kapitalas. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas įtvirtino valdžių padalijimo

principą. Konstitucijos 2 straipsnis skelbė, kad valstybinę valdžią vykdo Aukščiausioji Taryba,

Vyriausybė ir Teismas. Nors principas deklaruotas, tačiau realus jo įgyvendinimo mechanizmas

nebuvo sukurtas. Dominuojantis valdžios organas buvo Aukščiausioji Taryba, kurios įgaliojimai

išvardijami Konstitucijos 78 straipsnyje: priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją, daryti joje

pakeitimus; tvirtinti Lietuvos Respublikos svarbiausių ekonominio ir socialinio vystymo programų

projektus; tvirtinti Lietuvos Valstybės biudžetą; kontroliuoti, kaip vykdomos programos ir biudžetas;

tvirtinti jų įvykdymo ataskaitas; jei reikia, daryti biudžeto pakeitimus; taip pat aiškinti Lietuvos

Respublikos įstatymus; nustatyti Lietuvos Respublikos prokuratūros, teismų ir kitų teisingumo

organų sistemą, įstatymiškai įtvirtinti jų kompetenciją bei veiklos tvarką; skirti Lietuvos Respublikos

Ministrą Pirmininką ir kitus Vyriausybės narius, daryti Vyriausybės pakeitimus, Vyriausybės

pasiūlymu sudaryti ir panaikinti Lietuvos Respublikos ministerijas; skirti Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo pirmininką, šio teismo skyrių pirmininkus, Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu skirti

šio teismo teisėjus, tvirtinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo paskirtus

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, skirti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą ir jo

pavaduotojus, skirti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų

vadovus; tvirtinti Lietuvos Respublikos prokuratūros ir kitų steigiamų Lietuvos Respublikos

Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų kolegijas; svarstyti Lietuvos Respublikos

užsienio politikos klausimus; nustatyti Lietuvos Respublikos užsienio politikos pagrindinius

principus. Išnagrinėjus Aukščiausiajai Tarybai suteiktų įgaliojimų mastą tampa akivaizdu, kad apie

paritetą tarp valstybės valdžių sunku kalbėti. Vykdomajai valdžiai atstovavo Ministrų taryba, kuriai

buvo pavesta priiminėti nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir kontroliuoti jų vykdymą. Ministrų

tarybos veikla apėmė ekonomikos, teisėtumo užtikrinimo, krašto apsaugos, socialinio aprūpinimo,

mokslo, švietimo sferas. Ministrų Tarybos kompetencijai buvo priskirti visi klausimai, kurie nebuvo

Laikinojo pagrindinio įstatymo priskirti Aukščiausiajai Tarybai, Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumui ar Aukščiausios Tarybos pirmininkui. Vyriausybės nariu galėjo būti tik Lietuvos pilietis

ir pareigas galėjo eiti neilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Taigi Laikinasis Pagrindinis Įstatymas buvo vienintelė Laikinoji Konstitucija, galiojusi po

antrojo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Šios Konstitucijos negalime vadinti stabilia,

jau po pirmųjų jos taikymo mėnesių buvo pradėtos daryti pataisos. Jos turinys taip pat buvo

26

savotiškas, kaip jau minėta, tai buvo iš esmės modifikuota 1978 metų Lietuvos TSR Konstitucija,

joje išliko daug sovietinių konstitucinių reliktų. Tačiau kaip tik dėl tų reliktų ją buvo patogu taikyti

pereinamuoju laikotarpiu, kai ir teisinė sistema, ir pati visuomenė dar nebuvo atsigavusi nuo beveik

50 metų diegtų sovietinės gyvensenos šablonų. Tai buvo pereinamojo laikotarpio Konstitucija, kuri

buvo reikšminga tuo, kad įtvirtino tautos suvereniteto, demokratiškumo ir valdžių padalijimo

principus, taip pat jos galiojimas suteikė postūmį rinkos ekonomikos vystymuisi ir žmogaus teisių ir

laisvių katalogo plėtrai.

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo kurta remiantis daugelio Vakarų Europos

šalių konstitucinio mokslo patirtimi. 1992 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji

Taryba suformavo teisininkų komandą, kurios tikslas buvo parengti nuolatinės Konstitucijos

projektą. Jos pirmininku paskirtas J. Žilys. Darbo grupei buvo nurodyta galutinį projekto variantą

parengti iki 1992 metų spalio 15 dienos. Rengdami Konstitucijos projektą, komisijos nariai ypač

glaudžiai bendradarbiavo su Austrijos ir Vokietijos konstitucinių teismų teisėjais. Buvo išanalizuotos

1920 metų Austrijos konstitucija, 1958 metų Prancūzijos konstitucija, 1974 metų Švedijos

Karalystės konstitucija, 1975 metų Graikijos, 1981 metų Ispanijos konstitucija, buvo nagrinėjami

Latvijos ir Estijos konstitucijų projektai, didelis dėmesys skirtas 1787 metų JAV konstitucijai.

Komisija analizavo kelis konstitucinius valstybės valdymo modelius – parlamentinės

respublikos, prezidentinės respublikos ir mišrios parlamentinės–prezidentinės respublikos. Lietuvos

konstitucionalizmo raida turėjo dvi kryptis: 1922 metų Konstitucija atstovavo demokratiškajam

raidos modeliui, o 1938 ir 1928 metų konstitucijos autoritariškajam modeliui. 1992 metais kilo

panaši dilema: kur nukreipti dabartinę Konstituciją? Žinoma, niekas nenorėjo visiškai sugrįžti prie

smetoniškojo autoritarizmo, kuris Europoje būtų buvęs anachronizmas, neatitinkantis situacijos ir

modernios šiuolaikinės visuomenės poreikių. Daugiausia ginčų kilo dėl Prezidento, Vyriausybės ir

Seimo galių paskirstymo. Visuomenė pasidalijo į dvi dalis: viena pusė reikalavo kurti konstituciją

išplečiant Prezidento galias, kita pasisakė už demokratinę parlamentinę respubliką, kurioje

dominuojanti būtu tautos atstovybė būtų Seimas. Konfrontacija pasiekė tokį lygi, kad prezidentinės

respublikos šalininkai surengė referendumą „Dėl Prezidento institucijos atkūrimo“, kurį pralaimėjo,

tačiau „Praktiškai šalyje susidarė patinė situacija, tai yra politinė krizė, vedanti valstybę į chaosą.

Reikėjo ieškoti visiems priimtino sprendimo“29.

29 Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003, p 243.

27

Suvokdami situacijos beviltiškumą, aukščiausiosios valdžios atstovai suformavo

„Konstitucinių problemų derinimo grupę“, kuri dirbo ieškodama kompromiso, susitarimo keliu.

Galiausiai buvo susitarta dėl kompromisinio Konstitucijos projekto, kuris 1992 m. spalio 25 d. buvo

pratvirtintas tautos referendume.

1992 metų spalio 25 dienos Lietuvos Respublikos Konstitucijos formavimuisi buvo palanki

vidinė šalies situacija. TSRS prasidėjusi „Perestroika“ sudarė prielaidas Sąjūdžiui atsirasti, paviešino

sovietų nusikaltimus, išlaisvino visuomenę nuo grėsmės už savo politines pažiūras sulaukti fizinės

prievartos ar įkalinimo. Šių pokyčių rezultatas –1989 m. vasario 17 d. LTSR Aukščiausiosios

Tarybos įsakas „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos“ ir

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės

atstatymo“. Šie teisės aktai įtvirtino esminius principus, kurie buvo galutinai reglamentuoti

1992 metų Konstitucijoje. Ypač svarbus buvo 1990 metų Kovo 11-osios nepriklausomybės akte

įtvirtintas konstitucinio perimamumo principas, kuris tolesnę Lietuvos konstitucionalizmo raidą

susiejo su patirtimi, įgyta 1918–1940 metų laikotarpiu. Be vidinių veiksnių, Lietuvos Konstitucijos

kūrimą lėmė ir išoriniai veiksniai, t. y. Vakarų Europos valstybių ir jų mokslininkų patirtis.

Konstituciją rengianti komisija rėmėsi ir analizavo 1920 metų Austrijos konstituciją, 1958 metų

Prancūzijos konstituciją, 1974 metų Švedijos Karalystės konstituciją, 1975 metų Graikijos, 1981

metų Ispanijos ir 1787 metų JAV konstitucijas.

4. Konstituciniai principai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Konstitucijos principas – tai bendra idėja, nuo kurios priklauso konstitucijos forma, turinys ir

konstitucinių institutų ypatumai. Universalieji konstituciniai principai yra teisinės valstybės,

teisingumo ir teisėtumo, valdžių padalijimo, tautos suvereniteto, demokratijos, žmogaus teisių ir

laisvių pirmumo principai. Ši darbo dalis skirta palyginti 1922 metų ir 1992 metų Lietuvos

konstitucijų principus ir jų turinį.

Abiejose lyginamose konstitucijose įtvirtintas tautos suvereniteto principas. 1922 metų

Konstitucijos 1 straipsnyje teigiama: „suvereninė valdžia priklauso tautai“, 1992 metų Konstitucijos

2 straipsnyje taip pat nurodyta, kad suverenitetas priklauso tautai. Taigi abiejuose konstitucijose

pripažįstamas tautos suverenumo principas, tačiau 1992 metų Konstitucijoje suvereniteto principas

pateiktas dualistiškai subjektų požiūriu. Štai 1992 metų Konstitucijos 142 straipsnyje pavartotas

28

terminas – „valstybės suverenumas“. Galima teigti, kad 1992 metų Konstitucijoje yra du

suverenumo subjektai – tauta ir valstybė. Kaip bebūtų, nors suvereniteto šaltiniai yra du, tačiau jie

giminingi, nes valstybės suverenitetas kyla iš tautos suverenumo. „Tik suvereni Tauta kuria valstybę,

taigi tauta yra valstybės suverenas. Kita vertus, tik suvereni nepriklausoma valstybė yra laikoma

visaverte valstybe, galinčia lygiateisiais pagrindais bendrauti su kitomis valstybėmis“30. Valstybės

suverenumas ir tautos suverenumas glaudžiai susiję, jie vienas be kito negalėtų egzistuoti. Jei

apribotas valstybės suverenumas, suvaržomas arba visai panaikinamas tautos suverenumas. Taigi

valstybės suverenumas yra Tautos suverenumo garantas.

Nors ir yra kai kurių tautos suverenumo principo interpretacijų skirtumų, tačiau abi

konstitucijos savo pagrindiniu suverenumo šaltiniu laiko tautą ir pripažįsta nagrinėjamą principą.

Antrasis principas, besikartojantis 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose, yra žmogaus teisių

ir laisvių pirmumo principas. Jo egzistavimas pirmiausias patvirtina tai, kad normos,

reglamentuojančios Žmogaus teises ir laisves, yra įtvirtintos pirmuosiuose konstitucijų straipsniuose.

Šie straipsniai eina prieš straipsnius, nustatančius valstybinės valdžios reglamentavimo ir

kompetencijos dalykus. Tai tik formalus aspektas. Kitas žymiai svarbesnis momentas yra susijęs su

pirmiau nagrinėtu suvereniteto principu, kuris teigia, kad suverenitetas priklauso tautai ir jį kuria

tauta. Tauta yra fizinių asmenų grupė, pilietinė tauta yra piliečių grupė. Pilietinė tauta turi teisinių

galių, kurios yra būtinos formuojant valstybės valdžios institucijas, t. y. Seimą. Iš šito išplaukia, kad

valstybės pilietis per savo suverenias galias kuria valstybę. Pilietis savo suverenumą per rinkimus ir

referendumus perduoda teisėtoms valdžios institucijoms, kurios jau naudojasi antriniu suverenitetu.

Taigi galima sakyti, kad valstybė negalėtų egzistuoti be tautos, be žmonių.Valstybė, jos institucijos

yra žmogaus kūrybos vaisius. Todėl aišku, kad abi nagrinėjamos konstitucijos įtvirtina žmogaus

teisių ir laisvių prioriteto principą, nes valdžios pirminiu šaltiniu laiko žmogų.

1922 metų ir 1992 metų konstitucijos atkartoja žmogaus teisių ir laisvių prioriteto principą,

tačiau skiriasi teisių ir laisvių katalogo apimtis. 1922 metų Konstitucijoje vengiama definicijos

žmogus, vietoj jos naudojamas piliečio terminas, ir tai labai susiaurina Konstitucijoje reglamentuotų

normų taikymo sferą. Laisvės ir teisės taikomos ne visiems tos valstybės teritorijoje gyvenantiems

asmenis, t. y. žmonėms, o tik piliečiams – kur kas siauresniam asmenų ratui. Tokia išlyga yra

natūrali, nes nereikia pamiršti, kad žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir pirmumo principai labiausiai

30 Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997. p 42.

29

išsiplėtojo jau po 1945 metų, o nagrinėjama Lietuvos pirmoji Konstitucija parašyta 1922 metais,

todėl tokie ryškūs žmogaus teisių ir laisvių katalogo apimties skirtumai.

Kaip matyti, Žmogaus teisių ir laisvių prioriteto principas įtvirtintas abiejose konstitucijose.

Pirmiausia jo egzistavimą įrodo normų išdėstymas, t. y. žmogaus teises ir laisves reglamentuojantys

straipsniai yra išdėstyti prieš valdžios įgalinimus reglamentuojančius straipsnius. Kitas svarbus

aspektas – tai, kad abiejose konstitucijose valstybės suverenumas yra kildinamas iš tautos, t. y. iš

žmonių. Tuo pabrėžiamas asmens pirmumas prieš valstybę. Skiriasi šio principo taikymo mastas:

1922 metų Konstitucijoje jis taikomas piliečiams, o 1992 metų Konstitucijoje – žmonėms. Antras

skirtumas – žmogaus teisių ir laisvių katalogo dydis, 1992 metų Konstitucijoje jis platesnis.

Trečias ir vienas iš ryškiausių principų yra demokratijos principas. Jis aiškiai įtvirtintas

abiejose nagrinėjamose konstitucijose. 1922 metų Konstitucijoje šis principas pirmiausia paminėtas

preambulėje „ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus,

sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o

žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą“31, toliau jis tiesiogiai įtvirtintas pirmame

Konstitucijos straipsnyje: „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“32.

Demokratijos principas įtvirtintas ir 20 straipsnyje „Piliečiai turi įstatymų iniciatyvos teisę: 25

tūkstančiai piliečių, turinčių teises rinkti į Seimą, gali patiekti Seimui įstatyme nurodyta tvarka

įstatymo sumanymą, kurį Seimas privalo svarstyti“33. Taip pat demokratijos principas įtvirtintas 23,

24 ,103 straipsniuose, kuriuose kalbama apie rinkimų teisę, referendumo rengimo tvarką. Visų šių

normų egzistavimas bei jų turinys rodo demokratijos principo buvimą 1922 metų Konstitucijoje.

1992 metų Konstitucijoje demokratijos principo egzistavimą įrodančios normos randamos

keliolikoje straipsnių. Jau pirmame Konstitucijos straipsnyje konstatuojama, kad „Lietuvos valstybė

yra nepriklausoma demokratinė respublika“34. Tokia formuluotė yra identiška 1922 metų

Konstitucijos pirmajam straipsniui.

Kitos svarbios normos, įrodančios demokratijos principą yra vienijimosi teisė, rinkimų teisė,

teisė dalyvauti valdant šalį. „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per

31http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb %C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija 32http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb %C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija33 Ten pat.34 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

30

demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos

valstybinę tarnybą“35.

Pasak dr. K. Lapinsko, žmogaus teisės ir laisvės bei jų įgyvendinimo garantavimas yra

pagrindinės prielaidos demokratijai atsirasti.

Demokratijos principo patvirtinimų randame ir nagrinėdami valstybės valdžios institucijų

sudarymo tvarką. Štai pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne

mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Ši norma parodo, kad Seimo sprendimai priimami

vadovaujantis demokratizmo principu, t. y. sprendimus priima dauguma. Panašių normų galima

surasti ir kituose konstituciniuose institutuose, tokiuose kaip savivaldos formavimo, referendumo

institutai.

Palyginus 1992 ir 1922 metų konstitucijas, akivaizdu, kad abiejose dokumentuose ypač

ryškiai atsispindi demokratizmo principas, kuris yra kertinė demokratinės valstybės nuostata. Jis

išsakomas tiesiogiai pirmajame 1992 metų Konstitucijos straipsnyje, taip pat jis įtvirtintas ir 1922

metų Konstitucijoje; abiejuose konstitucijose net formuluotės sutampa. Toliau principas nuosekliai

plėtojamas kituose konstitucijų dalyse, tiek dalyje, reglamentuojančioje žmogaus teisės ir laisvės,

tiek savivaldą reglamentuojančiose normose. Anot K. Lapinsko, žmogaus teisės ir laisvės yra

pagrindinė prielaida demokratijai egzistuoti. Kadangi 1992 metų Konstitucijoje žmogaus teisės ir

laisvės yra platesnės, galima daryti išvadą, kad ir demokratizmo principas 1992 metų Konstitucijoje

išreikštas išsamiau. Demokratizmo principas yra vienas esminių abiejose nagrinėjamose

konstitucijose.

Reikšmingas modernios demokratinės valstybės bruožas – valdžių padalijimas, taigi ne

mažiau svarbus yra ir konstitucinis valdžių padalijimo principas. Jis įtvirtintas abiejose

nagrinėjamose konstitucijose. 1992 metų Konstitucijos 5 straipsnyje konstatuojama „Valstybės

valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“36, beveik tokia

pati norma randama ir 1922 metų Konstitucijoje „Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir

Teismas“37. Taigi akivaizdu, kad iš esmės abi konstitucijos deklaruoja klasikinę valdžių padalijimo

trinarę sistemą. Nors egzistuoja ir skirtumų – tai Prezidento institucija, kuri 1922 metų

Konstitucijoje prie valdžios vykdytojų neminima, nes prezidentas 1922 metų Konstitucijos rėmuose

35 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

36 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm37http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb %C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija.

31

turėjo palyginti nedidelius įgalinimus, o 1992 metų Konstitucijoje Prezidento institucija yra žymiai

svarbesnė, turinti daugiau galių formuojant vykdomąją valdžią ir skiriant aukščiausio rango

valstybės pareigūnus, todėl atskirai paminėta 5 straipsnyje, o 1922 metų Konstitucija sulieta su

Vyriausybės institutu. Kitas ypač svarbus skirtumas, randamas 1992 metų Konstitucijos 5

straipsnyje, tai nuostata „Valdžios galias riboja Konstitucija“38. Šios normos prasmė yra ta, kad jau

pati Konstitucija nustato ribas, kuriose gali veikti įgaliotos valdžios institucijos, atskiria valdžias,

nustatydama kiekvienos įgaliojimus, kurių jos negali peržengti. Taip yra užtikrinamas kiekvienos

valdžios savarankiškumas. Šios normos prasmę panašiai apibūdina ir K. Lapinskas „Ši nuostata

pirmiausia išreiškia konstitucinį reikalavimą tiksliai apibrėžti kiekvienos valdžios įgaliojimus

siekiant realiai užtikrinti valdžių atskyrimą <...> Kita šios nuostatos prasmė – pabrėžti, kad valstybės

valdžios institucijos veikia tik neperžengdamos joms suteiktų įgaliojimų ribų, o aukščiausiųjų

valdžios institucijų galių ribas nustato pati Konstitucija“39.

Taigi 1922 metų ir 1992 metų konstitucijos įtvirtina valdžių padalijimo principą,

pasirinkdamos trinarę valdžių padalinimo schemą, tačiau 1992 metų Konstitucijoje išskiriama

Prezidento institucija. Esminis skirtumas tarp 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų šiuo aspektu yra

nuostata, kad valstybės institutų valdžią riboja pati Konstitucija.

Teisinės valstybės principas abiejose nagrinėjamose konstitucijose išreikštas netiesiogiai.

Štai 1922 metų Konstitucijoje šį principą galime įžvelgti 3 paragrafe, kuriame teigiama, kad

Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai. Teisinės valstybės principo

egzistavimą pagrindžia ir 64 Konstitucijos paragrafas, kuriame nurodoma, kad teismas sprendžia

vadovaudamasis įstatymais. Remiantis 3 ir 64 paragrafais, galima teigti, kad 1922 metų

Konstitucijoje yra suformuluoti du teiginiai: pirmas – Konstitucijos pirmumas prieš kitus valstybės

įstatymus, antras – įstatymų pirmumas prieš valstybės valią, t. y. valstybės įgaliotos institucijos gali

sprendimus atlikti tik remdamosis įstatymu. K. Lapinsko manymu, kaip tik įstatymų viešpatavimo

(dominavimo) idėja, iškelta anglosaksų teisinės sistemos, kontinentinės teisės sistemoje vadinama

teisinės valstybės principu.

1992 metų Konstitucijoje, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, deklaruojama Konstitucijos

viršenybė kitų įstatymų atžvilgiu (7 straipsnis): „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas

38 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm.39 Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997 .p. 46.

32

Konstitucijai“40. Taip pat deklaruojamas įstatymų dominavimas (109 straipsnis): „Teisėjai,

nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“41, tačiau 1992 metų Konstitucijoje teisinės valstybės

principas išreikštas plačiau. Egzistuoja svarbus konstitucinės priežiūros institutas – Konstitucinis

teismas, kuris Lietuvos konstitucionalizmo raidoje įtvirtintas pirmą kartą. Konstitucinės priežiūros

institutas yra vienas pagrindinių požymių, rodančių modernios teisinės valstybės egzistavimą.

Tiek 1922 metų, tiek 1992 metų konstitucijose randamas teisinės valstybės principas, kurio

esmę sudaro įstatymų dominavimo ir konstitucijos viršenybės prieš paprastus įstatymus idėjos.

Tačiau 1992 metų konstitucijoje atsiranda vienas svarbus institutas – Konstitucinis teismas, kuris

užtikriną konstitucinę priežiūrą.

Teisi išsikristalizuoti ngumo ir teisėtumo principas fiksuojamas abiejuose konstitucijose.

Principas įvardijamas jau preambulėse. 1922 metų Konstitucijos preambulėje teigiama: „ir

norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti

sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę...“42.

Taigi teisingumo ir teisėtumo principas 1922 metų Konstitucijos preambulėje įvardijamas

tiesiogiai. Kiek kitokia situacija yra 1992 metų Konstitucijoje – čia teisingumo ir teisėtumo

principas nėra įvardytas tiesiogiai, tačiau teigiama, kad „siekdama atviros, teisingos, darnios

pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės...“43. Teigiama, kad siekiama sukurti teisinę valstybę,

kurios vienas iš požymių yra teisėtumas ir teisingumas. Galima daryti išvadą, kad 1992 metų

Konstitucijos preambulėje teisėtumo ir teisingumo principas nenurodytas tiesiogiai, jis yra

išvestinis.

Teisėtumo ir teisingumo principo buvimą galima pagrįsti keliolika Konstitucijos straipsnių.

1922 metų Konstitucijoje: „Lietuvos Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas

Konstitucijai“44. Ši Konstitucijos nuostata, K. Lapinsko teigimu, išreiškia aukščiausiojo teisėtumo

– konstitucinio teisėtumo – idėją, sudarančią teisėtumo principo pagrindą. 1922 metų Konstitucijos

11 straipsnis įtvirtina: „Piliečio asmuo neliečiamas. Traukti pilietis „tieson“ galima tik įstatymuose

nurodytais atsitikimais ir tvarka. Pilietis gali būti suimtas arba jo laisvė suvaržyta tik užtikus jį

nusikalstamąjį darbą bedarant arba teismo valdžios organo nutarimu. Suimtajam piliečiui turi būti

40 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm 41 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm 42http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb %C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija43 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm44http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb %C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija

33

ne ilgiau kaip per 48 valandas įteiktas nutarimas dėl jo suėmimo ir nurodytas suėmimo pagrindas.

Negavęs šio nutarimo suimtasis tuojau paleidžiamas“45. Remiantis šiuo straipsniu galima

konstatuoti, kad 1922 metų Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės teisėtumo principo prielaidos –

asmeninės laisvės apribojimas tik įstatymų pagrindu, deklaruojama asmens neliečiamybė ir laisvė.

Teisingumo ir teisėtumo principo garantijų galime rasti ir kituose 1922 metų Konstitucijos

straipsniuose: 64 straipsnyje: „Teismas sprendžia eidamas įstatymais Respublikos vardu“, 69

straipsnyje: „Teismas visiems piliečiams yra lygus“.

Panašių normų, įtvirtinančių teisėtumo ir teisingumo principą, randame ir 1992 metų

Konstitucijoje. Septintas Konstitucijos straipsnis pagrindžia teisėtumo principą, jame teigiama:

„Negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“46; 29 straipsnis įtvirtina asmenų

diskriminacijos draudimą ir jų lygybę prieš įstatymą. Principas veikia tiek, kiek užtikrinama jo

galiojimo kontrolė. Konstitucijos 30 straipsnis užtikrina teisminę gynybą diskriminacijos ar teisių

suvaržymo atveju: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į

teismą“47. Teisminės teisėtumo principo garantijos yra įtvirtintos ir kituose 1992 metų

Konstitucijos straipsniuose, svarbiausios iš jų yra VIII skirsnyje „Konstitucinis teismas“ ir IX

skirsnyje „Teismas“. Kaip pabrėžia K. Lapinskas, „Svarbiausiomis teisingumo ir teisėtumo

principo garantijomis laikytinos Konstitucijos 73 straipsnio normos, pirmą kartą įvedančios Seimo

kontrolierių institutą, bei 74 straipsnio normos, nustatančios aukščiausiųjų valstybės pareigūnų

apkaltos procedūrą už ypač šiurkščius teisėtumo pažeidimus“48. Dar vienas išskirtinis 1992 metų

Konstitucijos bruožas yra tai, kad teisėtumo principo veikimo sfera išplečiama ir taikoma ir

tarptautinei teisei, tai deklaruojama 135 Konstitucijos straipsnyje „Lietuvos Respublika,

įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais

ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų

teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“49.

Taigi teisėtumo ir teisingumo principas įtvirtintas abiejose nagrinėjamose konstitucijose.

Tačiau 1992 metų Konstitucijoje teisėtumo principas labiau išplėtotas, sukurta efektyvesnė

principo vykdymo kontrolė, taip pat valstybės kontrolės institucija – Konstitucinis teismas, be to,

45 Ten pat.46 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm47 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm48 Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997. p. 46.

49 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

34

1992 metų Konstitucijoje įtvirtinta platesnė principo taikymo sfera, jis taikomas ir tarptautinei

teisei.

Apžvelgus 1922 ir 1992 metų konstitucijų principus, galima daryti tokias išvadas.

Suverenumo principas – abi konstitucijos savo pagrindiniu suverenumo šaltiniu laiko tautą,

valstybės suverenumas kildinamas iš tautos suverenumo.

Tiek 1922 metų Konstitucijoje, tiek 1992 metų Konstitucijoje plačiai išplėtotas žmogaus

teisių ir laisvių prioriteto principas. Jo egzistavimą pagrindžia konstitucinių teisės normų išdėstymas,

t. y. žmogaus teises reglamentuojančios teisės normos Konstitucijoje išdėstytos prieš normas, kurios

reglamentuoja valdžios institucijų įgalinimus. Tai daugiau simbolinis žmogaus teisių ir laisvių

prioriteto principo įrodymas, kertinis principo įtvirtinimas, randamas konstitucijose – valstybės

suverenumo kildinimas iš tautos suverenumo ir asmens pirmumo prieš valstybę legalizavimas.

Abiejose konstitucijose išplėtotas demokratizmo principas, kuris yra modernios teisinės

valstybės pagrindas. Demokratizmo principas konstatuojamas tiesiogiai jį išsakant jau pirmuosiuose

konstitucijų straipsniuose. Simboliška yra tai, kad net savo formuluote 1922 metų ir 1992 metų

konstitucijose šis principas sutampa. Abiejų konstitucijų pirmieji straipsniai teigia: „Lietuvos

Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“50. Toks sutapimas yra neatsitiktinis, jo prasmė

pabrėžti Lietuvos konstitucinės tradicijos egzistavimą ir Lietuvos teisės tęstinumą.

Valdžių padalijimo principas yra abiejų nagrinėjamų konstitucijų pagrindas, tačiau valdžių

galių pasiskirstymas nėra tapatus, kaip ir teisines valstybės principas, kuris nors ir įtvirtintas abiejose

konstitucijose, tačiau 1992 metų Konstitucijoje jo galiojimas užtikrintas konstitucinės priežiūros

institutu – Konstituciniu teismu.

Taigi, nors dėl didelio laikotarpio, nagrinėjamas konstitucijas skiria 70 metų, neišvengiamai

atsiranda skirtumų, tačiau, išnagrinėjus suverenumo, žmogaus teisių ir laisvių prioriteto,

demokratizmo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės ir teisėtumo bei teisingumo principus, galima

teigti, kad 1992 metų Konstitucija išnagrinėtų principų požiūriu yra labiau išplėtota, principai

taikomi platesnei sferai ir platesniam asmenų ratui, tačiau tiek artimas abiejų konstitucijų principų

turinys, tiek pačių principų pagrindimas panašiomis konstitucinėmis normomis rodo, kad 1922 metų

Konstitucija principų požiūriu yra 1992 metų Konstitucijos prototipas.

50 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

35

5. Seimas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Esminis šiuolaikinės valstybės elementas yra valdymas. Tauta ima kurti valdymą tokiu būdu

sukurdama valstybę. Valstybė yra valdoma valdžios, todėl svarbu, kad valdžia atstovautų tautos, o

ne asmens ar asmenų grupės interesams. Siekiant apsaugoti tautos interesus ypač svarbus valdžių

padalijimo principas, įtvirtintas Konstitucijoje. Valdžios padalijimas turi užkirsti kelią valdžios

koncentracijai vienose rankose ir deklaruoti, kad valdžios yra savarankiškos. Valdžios padalijimo

principas susideda iš keturių sudėtinių elementų: tai valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių

pusiausvyra „stabdžiai ir atsvaros“, tarpusavio kontrolė, valdžių sąveika.

Valdžios atskyrimas ir savarankiškumas Lietuvoje reiškiasi tuo, kad yra suformuotos atskiros

institucijos: Seimas (įstatymų leidžiamoji valdžią), Vyriausybė ir Prezidentas (vykdomoji valdžia) ir

Teismai, kurių funkcija vykdyti teisingumą. Kiekviena valdžia vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir

negali vykdyti kitoms institucijoms priskirtų funkcijų. Įtvirtinant valdžių atskyrimo principą

valstybėje lemiama reikšmė suteikta Konstitucijai. Konstitucijoje konkretūs įgaliojimai yra priskirti

tam tikrai valstybės valdžios institucijai, jokia kita valstybės valdžios institucija jų negali pasisavinti;

tokių įgaliojimų negalima perduoti ar atsisakyti. Tai garantuoja Konstitucijos viršenybės prieš kitus

įstatymus principas. Valdžios institucijos yra tarsi „supančiotos“ Konstitucijos ir gali veikti tik joms

Konstitucijos suteiktų įgaliojimų ribose. Suprantant valdžių padalijimo principo reikšmę, svarbu

palyginti 1992 metų ir 1922 metų konstitucijose įtvirtintus pagrindinius valdžios institutus – Seimą,

Vyriausybę, Prezidento instituciją ir Teismus. Tolesnė šio darbo dalis skirta kaip tik tokiam tikslui.

Seimo institutas vienas seniausių Lietuvos teisės istorijoje, jo užuomazgas galime rasti jau

ankstyvojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisėkūroje. Seimo svarba ypač didelė esant trinarei

valdžių padalijimo sistemai, kur jis yra vienas iš valdžios narių, t. y. institutas, kuris vienintelis turi

įgaliojimus įstatymams kurti. Lietuvos Konstitucinis Teismas, tikslindamas Lietuvos valdymo

formą, 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos atitikimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Lietuva yra Parlamentinė Respublika: „Pagal

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės

valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai“51

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra pagrindinis institutas Lietuvos valstybės valdyme ir

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl svarbu palyginti 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų

51 http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l0110a.htm

36

reglamentuotą Seimo kompetenciją, Seimo sudarymo tvarką, Seimo narių veiklos garantijas, Seimo

nariui keliamus reikalavimus.

5.1 Seimo nariui keliami reikalavimai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Seimą sudaro tautos atstovai,

kurie turi atisitikti tam tikrus reikalavimus, t. y. būti Lietuvos piliečiai, ir nustatomas amžiaus cenzas

norint kandidatuoti į Seimą. Aktyvi rinkimų teisė suteikiama piliečiui, sulaukusiam 21 metų, o

pasyvi piliečiui, sulaukusiam 24 metų amžiaus. Seimo rinkti ir būti renkami negalėjo asmenys,

nuteisti už tėvynės išdavimą arba kitą ypač sunkų nusikaltimą, kuriems teismo yra atimtos arba

susiaurintos teisės. Taip pat į Seimą negalėjo būti renkami asmenys, tesimo nubausti už nusikaltimą,

kuris „žmogaus garbę plėšia“52. Tokiems nusikaltimams priskiriama vagystė, svetimo turto

pasisavinimas, vogtų daiktų pirkimas, kyšininkavimas, slaptas degtinės varymas. Asmenys, teisti už

išvardytus nusikaltimus, negalėjo naudotis rinkimų teise trejus metus po bausmės atlikimo. Trečia

grupė asmenų, kuriems buvo apribota rinkimų teisė, protiškai neįgalūs arba, kaip nurodoma

1922 metų Seimo rinkimų įstatyme, „globojami“.

Pagal 1992 metų Konstituciją pasyvi rinkimų teisė suteikiama Lietuvos Respublikos

piliečiui, sulaukusiam 25 metų amžiaus, taip pat piliečiui taikomas sėslumo cenzas, t. y. asmuo,

norintis tapti Seimo nariu, privalo nuolat gyventi Lietuvoje. Aktyvi rinkimų teisė suteikiama

piliečiams, kuriems rinkimų dieną sukako 18 metų. Konstitucijos 56 straipsnyje yra nurodyta, kad

Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės, taip pat asmenys, teismo

pripažinti neveiksniais. Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu

su kita užsienio valstybe. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1998 m. lapkričio 11 d.

dienos nutarime taip yra išaiškinęs šios normos prasmę ir tikslą: „Taigi Konstitucija iš Seimo nario

besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti

jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai

valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu

Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe,

kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija

52 Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 56.

37

taptų dviprasmiška”53. Be to, Konstitucinis teismas konstatavo, kad ši norma taip pat draudžia Seimo

nariui turėti dvigubą pilietybę: asmuo privalo atsisakyti kitos valstybės pilietybės, nes kitos valstybės

pilietybės turėjimas tai yra tas pats, kas ir susisaistymas priesaika su kita valstybe.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose iškeltus reikalavimus tautos atstovams,

galima išskirti šiuos cenzus. Pirma, amžiaus cenzas – 1922 metų konstitucijoje norint pasinaudoti

aktyvia rinkimų teise reikia būti sulaukusiam 21 metų amžiaus, o 1992 metų – 18 metų; pasyvi

rinkimų teisė 1922 metų Konstitucijoje suteikiama piliečiui, sulaukusiam 24 metų, o 1992 metų

Konstitucijoje – 25 metų. Antrasis reikalavimas taikomas asmenims, norintiems būti išrinktiems į

Seimą, – pilietybė. Šis cenzas taikomas abiejose nagrinėjamose konstitucijose. Trečias reikalavimas,

randamas abiejose konstitucijose, yra piliečio veiksnumas – kandidatas privalo būti veiksnus.

Ketvirtas apribojimas taikomas nuteistiems asmenims, kurių teistumas nepasibaigęs. 1992 metų

Konstitucija neatima teisės piliečiui, kuris buvo nuteistas, bet atliko bausmę, balotiruotis į Seimą,

tačiau pagal 1992 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą toks kandidatas

privalo savo anketoje pažymėti, kad buvo teistas. Jei dėl kažkokių priežasčių to nepadaroma, tai

„Vyriausioji rinkimų komisija jo neregistruoja kandidatu į Seimo narius, o jei buvo įregistravusi,

nedelsdama panaikina jo registravimą kandidatu į Seimo narius“54. Kiek kitokia situacija

1922 metais priimtoje Konstitucijoje, kurioje nėra normos, draudžiančios balotiruotis nuteistiems ar

teistiems asmenims, tačiau 1922 metų Seimo rinkimų įstatymas numato, kad į Seimą rinkti ir būti

renkami negalėjo asmenys, nuteisti už tėvynės išdavimą arba kitą ypač sunkų nusikaltimą, kuriems

teismo yra atimtos arba susiaurintos teisės. Taigi už tėvynės išdavimą ir už ypač sunkų nusikaltimą

teisti asmenys negalėjo naudotis nei pasyvia, nei aktyvia rinkimų teise. Panašios sankcijos,

neleidžiančios naudotis pasyvia rinkimų teise, randamos 1992 metų Seimo rinkimų įstatyme. „Seimo

nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų

ar panaikino jo Seimo nario mandatą“55. Penktas apribojimas, taikomas kandidatams į Seimo narius,

susijęs su priesaika svetimai valstybei. 1992 metų Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad kandidatas į

Seimo narius privalo nebūti susaistytas priesaika su kita valstybe. Susisiejimas priesaika, kaip

išaiškino Lietuvos Konstitucinis Teismas, yra ir dvigubos pilietybės turėjimas. Šeštas apribojimas,

randamas 1992 metų Konstitucijoje, yra sėslumo cenzas – kandidatas privalo nuolat gyventi

Lietuvoje.

53 http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l1111a.htm 54 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267672 55 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267672

38

Taigi išnagrinėjus reikalavimus, taikomus kandidatui į Seimą pagal 1922 ir 1992 metų

konstitucijas, galima teigti, kad jie panašūs. Abiejose konstitucijose kandidatams taikomas amžiaus,

pilietybės, veiksnumo, teistumo cenzas. 1992 metų Konstitucijoje atsiranda keli papildomi

reikalavimai – tai sėslumas ir nesusisaistymas priesaika su kita valstybe (dvigubos pilietybės

neturėjimas).

5.2 Seimo sudėtis, rinkimų tvarka

Apie Seimo narių skaičių 1922 metų Konstitucijoje tiesiogiai nekalbama. Konstitucijos 23

paragrafas nurodoma, kad rinkimų tvarką ir atstovų skaičių nustato įstatymas. Seimo rinkimų

įstatymas, priimtas 1922 metų spalio 12 dieną, teigia, kad narių skaičius nėra pastovus: „Renkamųjų

Seimo narių skaičius nustatomas skyrium kiekvienai rinkimų apygardai. Renkamųjų Seimo narių

skaičius nustatomas toks, kad 25 tūkstančiams gyventojų tektų vienas atstovas“56. Tokia tvarka

galiojo iki 1926 metų, kai buvo nutarta papildyti Seimo rinkimų įstatymą ir įtvirtinti pastovų 85

atstovų skaičių. Kitaip nei 1922 metų Konstitucijoje, 1992 metų Konstitucijoje nurodomas pastovus

ir nekintantis 141 atstovo skaičius. Remiantis 1922 metų Konstitucija, Seimas renkamas pagal

proporcinę rinkimų sistemą. Seimo kadencija yra treji metai. Kiekvienas Seimo narys Respublikos

Prezidentui atidarius Seimą prisiekia ir iškilmingai pasižada eiti Seimo nario pareigas. Atstovas,

kuris atsisako prisiekti ar pasižadėti arba kuris prisiekia ar pasižada lygtinai, nustoja atstovo

įgaliojimų“57. 1992 metų Konstitucija nustato ilgesnį – ketverių metų – Seimo kadencijos laikotarpį.

Tautos atstovai renkami pagal mišrią rinkimų sistemą, t. y. 71 Seimo narys yra renkamas

vienmandatėse rinkimų apygardose pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, o 70 atstovų renkami

daugiamandatėje rinkimų apylinkėje pagal proporcinę rinkimų sistemą. Pasirinkta sistema užtikrina,

kad būtų kuo plačiau atstovaujama rinkėjų interesams. Pasirinkus arba mažoritarinę, arba proporcinę

rinkimų sistemas nukentėtų rinkėjai. Mažoritarinės sistemos neigiamas bruožas – tai, kad

neužtikrinama dalies rinkėjų atstovavimo, tačiau atveriama galimybė balsuoti už asmenybes, kurias

rinkėjai pažįsta ir pasitiki. Proporcinė rinkimų sistema pasižymi tuo, kad rinkėjai balsuoja už

pasirinktą partijos sąrašą, o ne už asmenį. Tokia sistema palankesnė mažoms partijoms, jos esmė

atstovauti visoms partijoms, tačiau nevienodai, o proporcingai gautų rinkėjų balsų skaičiui, t. y. nors

ir negavusioms absoliutaus palaikymo politinėms partijoms bus atstovaujama Seime. Tai leidžia

didesniam rinkėjų skaičiui turėti jų interesams atstovaujančius politikus. Pasirinkta mišri rinkimų

56 Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 56.57 http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija#I._Bendrieji_d.C4.97sniai

39

sistema leidžia pasinaudoti tiek mažoritarinės, tiek proporcinės rinkimų sistemos pliusais ir sumažina

abiejų sistemų trūkumus.

Nagrinėjamose konstitucijose skiriasi Seimo atstovų skaičius: 1992 metų Konstitucija

numato 141 nario Seimą, o 1922 metų Konstitucija – 85 narių. Kadencijos trukmė taip pat skirtinga:

dabar galiojančioje – ketveri metai, o 1922 metų Konstitucijoje – treji metai. Skiriasi ir rinkimų

sistemos, kurių pagrindu organizuojami Seimo rinkimai. Dabar galiojanti Konstitucija numato mišrią

rinkimų sistemą, o tarpukario Konstitucija (1922 metų) – proporcinę. Abiejose konstitucijose

svarbus priesaikos institutas. Tiek 1992 metų, tiek 1922 metų Konstitucijoje neprisiekęs Seimo narys

netenka įgaliojimų.

5.3 Seimo nario veiklos garantijos

Demokratinės valstybės vystymuisi labai svarbu, kad įstatymų leidžiamosios institucijos

atstovai turėtų tam tikras teises, užtikrinančias jiems laisvę laisvai reikšti mintis ir suvaržančias,

apsunkinančias baudžiamąjį persekiojimą. Tam 1922 metų Konstitucijoje numatytos Seimo nario

veiklos garantijos. Seimo narys naudojasi imuniteto teise, t. y. 1922 metų konstitucijos 38 paragrafe

nustatyta: „Atstovo asmuo neliečiamas. Atstovą suimti galima tik Seimui sutikus, išskyrus tuos

atsitikimus, kada atstovas yra užtiktas nusikaltimo vietoje“58. 1924 metų Seimo statute nustatyta, kad

suimti Seimo atstovą galima tik dviem trečdaliams Seimo narių nutarus. Be imuniteto teisės, Seimo

narys naudojasi ir indemniteto teise. Ji apsaugo Seimo narį nuo persekiojimo už jo balsavimą Seime

ar už kalbas jame. Ši Seimo nario teisė yra įtvirtinta 1922 metų konstitucijos 37 paragrafe: „Atstovas

dėl savo kalbų, pasakytų pareigas einant, negali būti teismo baudžiamas“59.

Nemažiau svarbi yra finansinė nepriklausomybė, Seimo narys privalo būti finansiškai

nepriklausomas. 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 paragrafe numatyta, kad atstovai

už savo darbą gauna atlyginimą. Taip pat atstovas turi teisę nemokamai važinėti visais Lietuvos

geležinkeliais.

Seimo nario nepriklausomumą garantuoja imuniteto ir indemniteto teisės, taip pat

finansinės garantijos, t. y. alga ir nemokamas naudojimasis geležinkeliais. Be kita ko, Konstitucijoje

58 http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija#I._Bendrieji_d.C4.97sniai

59 http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija#I._Bendrieji_d.C4.97sniai

40

yra aiškiai nurodyta, kad atstovai vadovaujasi savo sąžine ir negali būti jokių mandatų varžomi.

Tokios garantijos užtikrina, kad Seimo nariai galėtų laisvai, nesibaimindami parsekiojimo, priimti

sprendimus.

1992 metų Konstitucijoje Seimo nario veiklos garantijos įtvirtintos 62 straipsnyje: „Seimo

nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon

atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė“60. Ši Konstitucijos 62 straipsnio

norma įtvirtina imuniteto, t. y. asmens neliečiamumo, teisę. Kaip ir 1922 metų Konstitucija, taip ir

1992 metų Konstitucija, garantuoja Seimo nariui indemniteto teisę: „Seimo narys už balsavimus ar

kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti

traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka“61. Detaliau Seimo nario veiklos garantijas reglamentuoja

1994 metų Seimo statutas. Jame numatyta, kad, be 1992 metų Konstitucijoje numatytų garantijų,

Seimo narys turi teisę nekliudomas lankytis visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, turi teisę

reikalauti, kad jos suteiktų jam informaciją, tai turi būti atlikta neatidėliojant. Seimo nariui

užtikrinama finansinė nepriklausomybė, jis už savo darbą gauna užmokestį, jam užtikrinamas

gyvenamasis plotas, skiriamos lėšos su parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti: „Seimo

nariams kanceliarijos, pašto, telefono, transporto ir kitoms su parlamentine veikla susijusioms

išlaidoms kas mėnesį skiriama 3 VMDU dydžio suma“62.

Palyginus 1992 metų ir 1922 metų Lietuvos konstitucijose įtvirtintas Seimo nario veiklos

garantijas, galima teigti, kad jos didele dalimi sutampa. Abiejose konstitucijose Seimo nariui

užtikrinta indemniteto ir imuniteto teisės, taip pat finansinės nepriklausomybės garantija, kuri

pasireiškia algos mokėjimu, transporto nemokamumu, ar transporto išlaidų kompensavimu. Tačiau

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės aktuose geriau išvystytas

Seimo nario veiklos garantijų užtikrinimo mechanizmas. Kalbant apie finansines garantijas Seimo

nariui, 1922 metų Konstitucija ir ją detalizuojantys teisės aktai neužtikrino gyvenamojo ploto

suteikimo, o 1994 metų Seimo statutas tokią valstybės pareigą numato. Be to, 1994 metų Seimo

statute yra reglamentuota Seimo nario teisė nekliudomai lankytis visose įmonėse, įstaigose ir

organizacijose, teisė reikalauti, kad jos suteiktų jam informaciją, tokios veiklos garantijos 1922 metų

Konstitucija Seimo nariui nesuteikia. Taigi nepaisant labai panašių Seimo nario garantijų,

60 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm 61 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm62 http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324790

41

reglamentuotų nagrinėjamose konstitucijose, 1992 metų Konstitucija suteikia Seimo nariui platesnes

veiklos garantijas ir nustato efektyvesnį jų įgyvendinimo mechanizmą.

5.4 Seimo kompetencija

Nagrinėjant instituciją būtina apžvelgti ir jos kompetenciją, t. y. įgaliojimų visumą, per

kurią atsikleidžia pagrindinės institucijos funkcijos. Šioje darbo dalyje bus lyginama 1922 ir 1992

metų konstitucijose reglamentuota Seimo kompetencija. 1922 metų Konstitucijoje Seimo

kompetencija apibrėžiama III skyriuje. Seimo kompetencijai priskiriama: įstatymų leidyba,

vykdomosios valdžios kontrolė, valstybės biudžeto tvirtinimas, vyriausybės sutarčių tvirtinimas,

karo pradėjimas ir pabaigimas, Respublikos Prezidento rinkimas. 1992 metų Konstitucijoje Seimo

kompetenciją reglamentuoja 67 straipsnis. Dėl didelės medžiagos apimties šioje darbo dalyje bus

lyginamos keturios tiek 1922 metų Konstitucijos, tiek 1992 metų Konstitucijos Seimui suteiktos

funkcijos: įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios kontrolės, tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir

denonsavimo bei valstybės biudžeto tvirtinimo. Bus lyginamos nagrinėjamų funkcijų įgyvendinimo

priemonės, jų procedūriniai skirtumai ir panašumai, numatyti 1924 metų Seimo statute ir 1994 metų

Seimo statute bei 1992 metų ir 1922 metų konstitucijose.

Pagrindinė Seimo instituto funkcija 1922 metų Konstitucijos rėmuose – leisti įstatymus,

kurių leidimo tvarka nustatyta įstatymo. Įstatymų iniciatyvos teisę turi Seimas, 25 tūkstančiai

rinkimų teisę turinčių piliečių, Vyriausybė. 1922 metų Konstitucija nedetalizuoja įstatymų leidimo,

rengimo tvarkos, šią funkciją atlieką vienas iš svarbiausių įstatymų – Seimo statutas. 1924 m.

birželio 18 d. priimtas Seimo statutas numato, kad įstatymų projektai įteikiami Seimo prezidiumui.

Norint pateikti įstatymo projektą tiesiogiai svarstyti Seimui, reikia, kad jis būtų pasirašytas bent

aštuonių Seimo narių; jei nesurenkamas toks skaičius įstatymo projektas teikiamas svarstyti

atitinkamai komisijai, kuri sprendžia, ar įstatymo projektą teikti svarstyti Seimui. Įstatymo projektas

svarstomas trimis skaitymais. Tarp skaitymų negali būti mažesnio tarpo nei vienas posėdis. Išimtis

daroma tik tokiu atveju, jei komisija, svarsčiusi projektą, arba šešių Seimo narių grupė pasiūlo

svartyti įstatymo projektą skubia tvarka.

Pirmuoju skaitymu pradedant svartyti įstatymo projektą išklausoma komisijos pranešimo ir

paaiškinimų. Pradedama atvira diskusija dėl projekto esmės ar dėl jo skyrių ir dalių. Pirmuoju

skaitymu pataisos nepriimamos. Pasibaigus diskusijai žodį gauna pranešėjas, kuriam baigus kalbėti

42

Seimas nutaria, kad įstatymo projektas svarstytinas arba ne; jei tuo pačiu klausimu yra keli įstatymo

projektai, tai kuris iš jų yra svarstytinas.

Prieš prasidedant antrajam skaitymui, kiekvienam Seimo nariui turi būti pateiktas pataisų

sąrašas. Už kiekvieną projekto straipsnį Seimas balsuoja atskirai, tačiau, Seimui nutarus, galima

balsuoti ir už projekto straipsnių grupę. Vykstant antrajam skaitymui pataisos teikiamos Seimo

Pirmininkui ir tuoj pat skelbiamos. Įvykus antrajam skaitymui pateiktos pataisos susisteminamos ir

ta santrauka tampa pagrindas trečiajam skaitymui. Prieš prasidedant paskutiniam svarstymui,

įstatymo projektas perduodamas Teisių komisijai, kuri projektą grąžina su savo pataisomis Seimo

prezidiumui.

Trečiasis skaitymas pradedamas nuo bendros diskusijos dėl viso projekto esmės, po to

balsuojama už kiekvieną straipsnį ir už visą įstatymo turinį. Dėl redakcinių pataisų nebalsuojama,

tačiau po svarstymo projektas atiduodamas redakcinei komisijai. Komisijos suredaguotas įstatymas

Seimo Pirmininko įteikiamas Respublikos Prezidentui paskelbti.

1923 metų gruodžio mėnesio Įstatymų skelbimo tvarkos ir jų įsiteisėjimo įstatymas numato

tokią įstatymų skelbimo tvarką. Seimo priimtas įstatymas Seimo Pirmininko įteikiamas Respublikos

Prezidentui paskelbti. Respublikos Prezidentui ar Ministrui Pirmininkui pasirašius, įstatymas

įsiteisėja ir yra skelbiamas. Įstatymas yra skelbiamas „Vyriausybės žiniose“, kurias redaguoja

Ministrų kabineto kanceliarija. „Valstybės žinios“ yra leidžiamos atskirais numeriais, „kurių

kiekvienas savo viršuje turi tos dienos pažymėjimą, kada yra išėjęs iš spaustuvės jo tekstas“63. Jeigu

pačiame įstatyme nenumatyta kitaip, jis įsigalioja po 14 dienų po įstatymo paskelbimo „Valstybės

žiniose“. Įstatymų originalai laikomi Respublikos Prezidento kanceliarijoje.

1992 metų Konstitucijoje pagrindinė, esminė Seimo funkcija išlieka ta pati – įstatymų

leidyba. Konstitucijoje nėra detalaus reglamentavimo, kaip turi būti priimami įstatymai.

Konstitucijos 69 straipsnyje nurodyta, kad įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos

procedūros. Įstatymo priėmimo procedūra detaliai reglamentuota 1994 metų Seimo statute.

1992 metų Konstitucijoje numatyta, kad įstatymas yra priimtas, kai už jį balsavo dauguma

dalyvaujančių posėdyje narių. Konstitucijos ar konstitucinių įstatymų priėmimui reikalavimai

griežtesni. „Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau

kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma“64.

Konstitucijoje taip pat reglamentuota, kas turi įstatymų iniciatyvos teisę. Konstitucijos 68 straipsnis

63 Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 151.64 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

43

ją suteikia Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, taip pat 50 tūkstančių rinkimų

teisę turinčių piliečių.

Jau minėta, kad detalią įstatymų leidybos tvarką reglamentuoja Seimo statutas. Tam skirta jo

penktoji dalis „Įstatymų leidybos procedūra“. Skiriami šie įstatymų leidybos procedūros

reikalavimai. Pirmasis etapas – įstatymų projektų registravimas, jo reikalavimai reglamentuoti Seimo

statuto 135 straipsnyje. Tik juos įgyvendinus, įstatymo projektas gali būti registruojamas Seimo

sekretoriate. „Įstatymų ir kitų teisės aktų projektai kartu su aiškinamuoju raštu perduodami Seimo

Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai, o prireikus

– ir atitinkamoms savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas65 Privaloma gauti Seimo

kanceliarijos Teisės departamento išvadą, kad siūlomas projektas neprieštarauja galiojantiems

įstatymams ir atitinka juridinės technikos taisykles. Privalu gauti Seimo Teisės ir teisėsaugos

komiteto išvadą, kad priimamas projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šis

reikalavimas reglamentuotas Seimo statuto 139 straipsnyje. Jeigu įstatymo projektas atitinka visus

jam keliamus reikalavimus, pradedamas kitas priėmimo etapas – įstatymo projekto pateikimas Seimo

posėdyje. Dėl pateikto projekto Seimas gali priimti kelis sprendimus: gali pradėti projekto svarstymo

procedūrą, atidėti svarstymo procedūrą ir nurodyti, kokius veiksmus privalo atlikti iniciatoriai, kad

įstatymo projektas būtų pakartotinai pateiktas Seimui, gali atmesti įstatymo projektą, tačiau privalo

nurodyti savo motyvus. Įstatymo svarstymas suskirstytas į tris etapus: svarstymas pagrindiniame

komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir projekto priėmimas Seime.

Seimas pateiktą įstatymo projektą perduoda svarstyti Seimo komitetui. Komitetas privalo

ne vėliau kaip per savaitę savo posėdyje apsvarstyti pasirengimą projektą nagrinėti komitete.

Įstatymo projektas svarstomas pagrindinio komiteto posėdyje ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms

iki svarstymo Seimo posėdyje. Seimo komitetas gali priimti šiuos sprendimus dėl įstatymo projekto:

pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms;

daryti svarstymo komitete pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti išvadų

rengėjams, kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus; grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti;

projektą atmesti.

Seimo komisijai pritarus įstatymo projektui, jis svarstomas Seimo posėdyje. Nagrinėjimas

pradedamas nuo nagrinėjusio komiteto išvadų pristatymo. Išnagrinėjęs komiteto pristatytas išvadas

Seimas sprendžia: „pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su Seimo posėdžio metu

65 http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221540

44

priimtomis pataisomis ir paskirti įstatymo priėmimo datą ne anksčiau kaip po 2 darbo dienų;

paskelbti projektą visuomenei svarstyti. Tuomet procedūra kartojama nuo svarstymo pagrindiniame

komitete; grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės. Šiuo atveju įstatymo projekto svarstymo

procedūra kartojama nuo pateikimo Seimo posėdyje; grąžinti projektą pagrindiniam komitetui

patobulinti. Jeigu priimamas toks nutarimas, kartu turi būti priimtas Seimo protokolinis nutarimas,

kuriame turi būti suformuluotos pagrindinės nuostatos, ką pagrindinis komitetas turi projekte

pataisyti. Šio protokolinio nutarimo projektą turi pateikti Seimo narys, teikiantis siūlymą grąžinti

projektą pagrindiniam komitetui patobulinti. Šiuo atveju procedūra kartojama nuo svarstymo

pagrindiniame komitete. Toks sprendimas svarstant projektą gali būti priimtas tik vieną kartą;

atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują“66.

Seimo posėdyje priėmus įstatymo projektą, pradedamas balsavimas. Kaip jau buvo minėta,

Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija numato, kad įstatymai yra priimti, jei už juos balsavo

daugiau nei pusė Seimo posėdyje dalyvavusių atstovų. Balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto

dalių. Jeigu Seimas nenutaria kitaip, straipsniai priimami iš eilės. Tuos straipsnius, dėl kurių nėra

jokių pasiūlymų, galima priimti be balsavimo, jeigu tam neprieštarauja nė vienas Seimo narys. Kitais

atvejais balsuojama dėl kiekvieno straipsnio. Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius,

balsuojama dėl viso įstatymo projekto. Jeigu įstatymo projektas nepriimamas, Seimas gali pavesti

projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti naują projektą. Be to, Seimo statuto 161

straipsnis numato, jeigu įstatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali būti

siūlomas vėl ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo projekto atmetimo dienos.

Kaip ir 1924 metų Seimo statutas, 1994 metų Statuto 24 skirsnis numato įstatymo

nagrinėjimą skubos tvarka. Jei taikoma skubos tvarka, trumpinamas laikas tarp projekto svarstymo

stadijų: svarstymo pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje, priėmimo; taip pat

trumpinami ir kiti šiame statute nustatyti terminai, susiję su įstatymų leidyba. Skirtingai nei

nagrinėjamame tarpukario Seimo statute, 1994 metų dokumente randame ypatingos skubos

nagrinėjimo institutą. Pradėti svarstyti įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka galima

Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Vyriausybės motyvuotu teikimu. „Pagal ypatingos

skubos tvarką po pateikimo, jeigu projektas išdalytas Seimo nariams ir įvykdyti šio statuto

devynioliktojo skirsnio reikalavimai, iš karto gali būti pradėta priėmimo procedūra, o 155 straipsnio

reikalavimai netaikomi, tačiau visos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų teikiamos

66 http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221540

45

pataisos turi būti pateiktos raštu ne vėliau kaip likus 2 valandoms iki priėmimo procedūros

pradžios“67.

1992 metų Konstitucijoje įtvirtinta, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos

pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas. Respublikos Prezidentas privalo ne

vėliau nei per 10 dienų pasirašyti Seimo priimtą įstatymą ir oficialiai jį paskelbti arba motyvuotai

gražinti įstatymą vėl svarstyti. Jei Konstitucijos 71 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytu laiku Seimo

priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti ir nepasirašo, toks

įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir „Valstybės žiniose“ paskelbia Seimo Pirmininkas.

Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai

paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas

nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo

Pirmininkas.

Palyginus įstatymų leidybos funkciją, jos įgyvendinimo procedūras, taip pat asmenų ir

institucijų, galinčių naudotis įstatymų iniciatyvos teise, ratą, galima teigti, kad tiek statutuose, tiek

pačiose konstitucijose reglamentuota tvarka daugelyje vietų sutampa. Iniciatyvos teise abiejų

Konstitucijų rėmuose gali naudotis Piliečių grupė, Seimo narių grupė, Vyriausybė. 1992 metų

Konstitucija numato, kad įstatymų iniciatyvos teise gali naudotis ir Respublikos Prezidentas, to 1922

metų Konstitucijoje nerandame, tačiau nereikia užmiršti, kad šios Konstitucijos 40 paragrafe

nurodyta, jog vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Tai reiškia, kad ir

Respublikos Prezidentas 1922 metų Konstitucijos rėmuose gali naudotis įstatymų iniciatyvos teise,

kaip tai numatyta 1992 metų Konstitucijoje. Egzistuoja ir skirtumų. Štai norint pasinaudoti įstatymų

iniciatyvos teise piliečių grupei 1922 metų Konstitucijoje numatytas 25 tūkstančių piliečių skaičius,

o 1992 metų Konstitucijoje – jau 50 tūkstančių. Išnagrinėjus Seimo statutuose reglamentuotą

įstatymų projektų svarstymo ir priėmimo tvarką randama daug panašumų. Abu Seimo statutai

numato įstatymo projekto registravimo stadiją: 1924 metų Statuto rėmuose registruojama Seimo

Prezidiume, 1994 metų Statute numatytas registravimas Įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre. Taip

pat abiejose statutuose numatyta įstatymų projektų pateikimo Seimo posėdyje stadija. Seimas turi

nuspręsti, ar registruotas įstatymo projektas svarstytinas toliau. Pradedama įstatymo projekto

svarstymo stadija Seimo komitetuose (1924 metų Statute – komisijose). Šioje stadijoje atsiranda

skirtumų: nagrinėjant paprasta tvarka 1994 metų Seimo statute nagrinėjamos komisijose stadija yra

67 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221540

46

privaloma, o 1924 metų Seimo statuto rėmuose ji gali būti ir eliminuota, jei įstatymo projektas yra

pasirašytas aštuonių Seimo narių. Nors abu Seimo statutai numato svarstymo komisijose

(komitetuose) stadiją, tačiau viename ji privaloma, kitame ne. Svarstymo Seimo pasėdžio metu

stadijos sutampa. 1924 metų Seimo statute numatyti trys skaitymai, kurių reikšmė atitinka 1994

metų Statute 22 ir 23 skirsniuose reglamentuotą tvarką. Įstatymas yra priimamas tada, kai už jį

balsuoja daugiau kaip pusė Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių. Tokios daugumos būtinumas

reglamentuotas tiek 1922 metų Konstitucijoje, tiek 1992 metų Konstitucijoje. Abiejose

nagrinėjamose Konstitucijose įstatymas įgauna galią, kai jį pasirašo Respublikos Prezidentas ir

paskelbia „Valstybės žinios“. Tačiau 1923 m. gruodžio 5 d. įstatyme „Dėl įstatymų skelbimo tvarkos

ir jų įsiteisėjimo“ numatyta, kad norint, jog įstatymas įsiteisėtų, jis privalo būti kontrasignuotas

Ministro Pirmininko arba atitinkamos srities ministro. Toks kontrasignavimas 1992 metų

Konstitucijoje nenumatytas.

Taigi, palyginus abiejose konstitucijose Seimui priskirtą įstatymų leidybos funkciją, galima

teigti, kad sutampa įstatymų iniciatyvos teisę turinčių institucijų ir asmenų ratas, labai panaši

įstatymų projektų registravimo ir priėmimo tvarka, numatyta 1994 metų ir 1924 metų Seimo

statutuose. Nors panašumų daug, tačiau skiriasi įstatymų projektų priėmimo stadijų privalomumas –

1924 metų Seimo statute nagrinėjimas komisijose neprivalomas. Skiriasi įstatymų skelbimo tvarka ir

jų įsiteisėjimas, kai įstatymams įsigalioti nepakanka vien tik Respublikos Prezidento, kaip kad

reglamentuota 1992 metų Konstitucijoje, o reikia ir ministro parašo.

Kita svarbi funkcija, numatyta Seimui 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose, yra biudžeto

tvirtinimas ir tarptautinių sutarčių ratifikavimas bei denonsavimas.

1922 metų Konstitucijoje yra nustatyta, kad valstybės biudžeto tvirtinimas pradedamas nuo

finansų ministro pasisakymo. Finansų ministro biudžeto projektas pateikiamas svarstyti Seimo

Biudžeto komisijai, jai aprobavus projektą, šis pirmuoju skaitymu svarstomas Seime. Antrasis

skaitymas prasideda bendra diskusija dėl atskirų ministerijų, toliau Biudžeto įstatymas svarstomas

bendrąja tvarka, numatyta Seimo statute. Išimtis taikoma Krašto apsaugos ministerijos etatams karo

metu; šios ministerijos biudžetas svarstomas tam tikros Seimo išrinktos komisijos, kurios nutarimai

priimami Seimo be smulkaus apsvarstymo. Tokia tvarka suprantama, nes, norint operatyviai reaguoti

į karinius priešo veiksmus ir skirti papildomų lėšų puolimui ar gynybai, būtina sprendimus priimti

greitai, o bendroji tvarka to neužtikrintų .

47

2007 metų Biudžeto sandaros įstatyme numatyta, kad biudžeto projektas yra rengiamas

Finansų ministerijos. Vyriausybė, parengusi Biudžeto įstatymo projektą, ne vėliau kaip likus 75

dienoms iki biudžetinių metų pabaigos, pateikia projektą Seimui. Projektas turi atitikti reikalavimus,

numatytus Biudžeto įstatymo 18 straipsnyje. Preliminariai valstybės biudžeto projektas svarstomas

komitetuose ir Seimo Biudžeto ir finansų komitete. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, gavęs kitų

komitetų išvadas, kartu su vyriausybe apsvarstęs projektą, pateikia savo išvadas

Valstybės Biudžeto įstatymas po Seimo Biudžeto ir finansų komiteto išvadų svarstomas

Seimo posėdyje, priimami projekto pasiūlymai ir papildymai. Valstybės biudžetas tvirtinamas Seimo

posėdyje dalyvavusių narių balsų dauguma.

Sutarčių, numatytų 1922 metų Konstitucijos 30 paragrafe, tvirtinimas detalizuojamas

Seimo statute: „Seimui tvirtinti pateiktos Vyriausybės padarytos valstybės sutartys duodamos pirma

apsvarstyti atitinkamoms Seimo komisijoms ir drauge Teisių komisijai ir pateikiamos visiems

atstovams. Toliau tarpvalstybinių sutarčių tvirtinimas svarstomas bendra tvarka, numatyta pirmajam

įstatymų projektų skaitymui“. 1992 metų Konstitucijos 138 straipsnyje numatyta, kad Seimas

ratifikuoja ar denonsuoja tarptautines sutartis, be to, numatytas nebaigtinis sutarčių sąrašas: „dėl

Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo; dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio

valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios gynybinio pobūdžio

sutartys68. Sąrašas nėra išsamus jį papildo ir konkretizuoja įstatymas. Sutartys ratifikuojamos Seimo,

Respublikos Prezidento teikimu. Įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas 2/5 visų

Seimo narių balsų dauguma; jei sutartimi keičiamos sienos, sprendimas gali būti patvirtintas tik 4/5

visų Seimo narių balsų dauguma.

Kaip matyti, abi nagrinėjamos konstitucijos Seimo kompetencijai priskiria valstybės

biudžeto tvirtinimo funkciją ir tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo funkciją. Vis tik

skirtumų yra. Štai svarstant biudžetą 1924 metų Statute yra nuostata, kad išimtinis svarstymas yra

taikomas biudžeto daliai, kuri finansuoją Krašto apsaugą, 1992 metų Konstitucijoje ir ją

papildančiuose įstatymuose panašios išlygos nėra. Denonsuojant ir ratifikuojant tarptautines sutartis

randama procedūrinių skirtumų: 1992 metų Konstitucijoje tarptautinė sutartis ratifikuoti ar

denonsuoti teikiama Respublikos Prezidento, o 1922 metų Konstitucija nenumato Respublikos

Prezidento teikimo.

68 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

48

Vienas pagrindinių demokratinės valstybės bruožų – valdžių atskyrimas. Įgyvendinant šią

nuostatą, svarbi kita – Seimo vykdomosios valdžios kontrolės funkcija. 1922 metų Konstitucijos 28

paragrafe numatyta, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus. Priežiūra atliekama duodant

paklausimus ir interpeliacijas, skiriant revizijas, pareiškiant nepasitikėjimą. Priimtina interpeliacija

teikiama Ministrui Pirmininkui ar atitinkamam ministrui. Apsvarstęs interpeliaciją Seimas priima

nutarimą, ar atsakymas patenkinamas, jei ne, Seimas turi teisę pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe ar

atitinkamu ministru, arba Ministru Pirmininku. Pareiškus nepasitikėjimą Ministru Primininku arba

Vyriausybe, privalo atsistatydinti visas Ministrų kabinetas. Balsuojant dėl nepasitikėjimo,

nepasitikėjimas yra pareikštas, kai už ji balsuoja daugiau kaip pusė Seimo narių.

Kita vykdomosios valdžios kontrolės priemonė – paklausimai. Kiekvienas Seimo atstovas

turi teisę Vyriausybei duoti paklausimus. Paklausimas duodamas raštu Seimo Pirmininkui, kuris

siunčia jį Ministrui Pirmininkui ar atitinkamam ministrui. Paklausimas privalo būti atsakytas

ministro ar jo pavaduotojo ne vėliau kaip po 7 dienų nuo paklausimo įteikimo dienos. Vyriausybės

atstovui atsakius, pareiškėjas gali reikalauti atstovo papildymo, atstovui atsakius, paklausimas

laikomas baigtu.

1992 metų Konstitucijoje 67 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Seimo kompetencijai

priskiriama teisė prižiūrėti Vyriausybės veiklą, reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar

ministru. Ši konstitucinė norma iš esmės įtvirtina vykdomosios vadžios kontrolės funkciją arba, kaip

teigia K. Jovaiša, Vyriausybės atsakingumo Seimui principą. Šios funkcijos įgyvendinimas

reglamentuotas 1994 metų Seimo statuto VII dalyje, kurioje numatyti septyni kontrolės būdai.

Vyriausybės narių ir valstybės institucijų vadovų ataskaitos. Seimo reikalavimu

Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą.

Vyriausybės metinė ataskaita ir diskusija. Kiekvienais metais (iki kovo 31 d.) Vyriausybė

privalo pateikti savo metinę veiklos ataskaitą, kurioje taip pat turi būti aptarti ir artimiausio

laikotarpio Vyriausybės veiklos prioritetai.

Vyriausybės narių atsakymai į klausimus Seimo posėdyje. Seimo sesijos metu

kiekvieno ketvirtadienio Seimo vakarinio plenarinio posėdžio pradžioje Vyriausybės valandos metu

Vyriausybės nariai 60 minučių atsakinėja į Seimo narių žodžiu užduodamus klausimus.

Valstybės institucijų vadovų atsakymai į Seimo narių klausimus Seimo posėdyje.

Seimo sesijos metu kiekvieną antradienį Vyriausybės pusvalandžio metu į Seimo narių iš anksto

raštu pateiktus klausimus turi atsakyti atskiri Vyriausybės nariai, valstybės kontrolierius, kiti

49

valstybės institucijų vadovai, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo

pritarimas, taip pat kiti valstybės institucijų vadovai, išskyrus teisėjus.

Raštiniai klausimai ir paklausimai. Rašytiniu klausimu yra laikomas klausimas, kurį

raštu Seimo narys arba jų grupė pateikė Vyriausybės nariui arba valstybės institucijos vadovui ir į

kurį jie pageidauja gauti atsakymą raštu.

Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe. Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo

narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, reikalaudama paaiškinti šių

pareigūnų priimtus sprendimus. Jeigu Seimo nutarimas dėl interpeliacijos priimamas, Ministras

Pirmininkas ar ministras, kuriam pareikštas nepasitikėjimas, privalo atsistatydinti. Seimo sesijos

metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti motyvuoto nutarimo, kuriame reiškiamas

tiesioginis nepasitikėjimas Vyriausybe, projektą. Nepasitikėjimo Vyriausybe klausimo nagrinėjimo

Seimo posėdyje metu Seimo nariai gali paklausti visus ministrus, suteikiant galimybę ministrams

atsakyti. Nutarimas dėl tiesioginio nepasitikėjimo Vyriausybe gali būti priimtas slaptu balsavimu

daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma. Vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas,

privalo atsistatydinti.

Valstybės biudžeto vykdymo priežiūra. Valstybės biudžeto vykdymo bendrąją nuolatinę

priežiūrą atlieka Biudžeto ir finansų komitetas. Vyriausybė parengia ir iki kovo 31 dienos pateikia

Seimo Pirmininkui praėjusių metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Valstybės kontrolierius

turi pateikti Seimo Pirmininkui išvadą apie valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Gavus valstybės

kontrolieriaus išvadas, artimiausiame Seimo posėdyje išklausomas Vyriausybės pranešimas apie

valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą, taip pat valstybės kontrolieriaus papildomas pranešimas. Ne

vėliau kaip iki lapkričio 20 dienos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita ir valstybės kontrolieriaus

išvada dėl jos kartu su ateinančių metų valstybės biudžeto projektu turi būti apsvarstytos Seimo

posėdyje. Jei valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita nepatvirtinama, Seimas sprendžia klausimą dėl

pajamų ar išlaidų teisėtumo atkūrimo tvarkos.

Taigi tiek 1992 metų Konstitucija, tiek 1922 metų Konstitucija priskiria Seimui

vykdomosios valdžios kontroles funkciją. Skiriasi priemonės, kuriomis įgyvendinama vykdomosios

valdžios kontrolė. 1922 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose įstatymuose numatytos šios

kontrolės priemonės – tai interpeliacijos, paklausimai, revizijos, nepasitikėjimo pareiškimai.

1994 metų Statute reglamentuotas platesnis priemonių spektras: tai valstybės institucijų vadovų

atsakymai į Seimo narių klausimus Seimo posėdyje, Vyriausybės metinė ataskaita ir diskusija,

50

valstybės biudžeto vykdymo priežiūra, Vyriausybės narių ir valstybės institucijų vadovų ataskaitos.

Tad galima daryti išvadą, kad 1992 metų Konstitucijoje Seimui užtikrintos platesnės skaičiumi, bet

ne galia, vykdomosios valdžios kontrolės priemonės. Kalbant apie galią daryti įtaką vykdomosios

valdžios veiksmams, labai svarbi funkcija, kuri tik 1922 metų Konstitucijoje priskiriama Seimui, yra

Respublikos Prezidento rinkimas: „Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine

atstovų balsų dauguma“69. Ši 1922 metų Konstitucijos Seimui priskirta funkcija labai sustiprina

Seimo galias daryti įtaką vykdomajai valdžiai. Taigi platesnius įgaliojimus Seimui suteikia

1922 metų Konstitucija.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų reglamentuotą Seimo kompetenciją, Seimo

sudarymo tvarką, Seimo narių veiklos garantijas, Seimo nariui keliamus reikalavimus, galima daryti

išvadą, kad šiais aspektais konstitucijos yra panašios. Konstitucijose kandidatams taikomas amžiaus,

pilietybės, veiksnumo, teistumo cenzas. Abiejose Konstitucijose svarbus priesaikos institutas. Tiek

pagal 1922 metų, tiek pagal 1992 metų Konstituciją neprisiekęs Seimo narys netenka įgaliojimų.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų Lietuvos konstitucijose įtvirtintas Seimo nario veiklos garantijas

pastebėtina, kad konstitucijos Seimo nariui užtikrinta indemniteto ir imuniteto teises, taip pat

finansinės nepriklausomybės garantiją, kuri pasireiškia algos mokėjimu, transporto paslaugų

nemokamumu ar transporto išlaidų kompensavimu. Palyginus įstatymų leidybos funkciją, jos

įgyvendinimo procedūras, taip pat asmenų ir institucijų, galinčių naudotis įstatymų iniciatyvos teise,

ratą, galima teigti, kad konstitucijose reglamentuota tvarka daugeliu aspektų sutampa. Be to, tiek

1992 metų Konstitucija, tiek 1922 metų Konstitucija priskiria Seimui vykdomosios valdžios

kontrolės funkciją, valstybės biudžeto tvirtinimo funkciją bei Tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir

denonsavimo funkciją. Be minėtų panašumų, konstitucijos toli gražu nėra identiškos. Analizės metu

aptikta ne tik panašumų, bet ir skirtumų. 1992 metų Konstitucijoje atsiranda keli papildomi

reikalavimai kandidatams į Seimą – tai sėslumas ir nesusisaistymas priesaika su kita valstybe

(dvigubos pilietybės neturėjimas). 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ją

papildančiuose teisės aktuose geriau išvystytas Seimo nario veiklos garantijų užtikrinimo

mechanizmas. 1994 metų Seimo statute yra reglamentuota Seimo nario teisė nekliudomai lankytis

visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, teisė reikalauti, kad jos suteiktų jam informaciją. Tokios

veiklos garantijų 1922 metų Konstitucija Seimo nariui nesuteikia. Taigi, nepaisant labai panašių

Seimo nario garantijų, reglamentuotų nagrinėjamose konstitucijose, 1992 metų Konstitucija suteikia

69 http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija

51

Seimo nariui platesnes veiklos garantijas ir nustato efektyvesnį jų įgyvendinimo mechanizmą.

Nagrinėjant valstybės biudžeto tvirtinimo funkciją, pastebėta, kad 1924 metų Statute yra nuostata,

kad išimtinis svarstymas yra taikomas biudžeto daliai, kuri finansuoja Krašto apsaugą, o 1992 metų

Konstitucijoje ir ją papildančiose įstatymuose panašios išlygos nerandame. Denonsuojant ir

ratifikuojant tarptautines sutartis randame ir procedūrinių skirtumų. 1992 metų Konstitucijoje

tarptautinė sutartis ratifikuoti ar denonsuoti teikiama Respublikos Prezidento, o 1922 metų

Konstitucija nenumato Respublikos Prezidento teikimo. Vykdomosios valdžios kontrolės funkcija

savo turiniu taip pat nėra identiška nagrinėjamose konstitucijose. 1992 metų Konstitucijoje Seimui

užtikrintos platesnės skaičiumi, tačiau ne galia, vykdomosios valdžios kontrolės priemonės. Kalbant

apie įtakos galią vykdomosios valdžios veiksmams, labai svarbi priemonė, kuri tik 1922 metų

Konstitucijoje priskiriama Seimui, tai Respublikos Prezidento rinkimas. Ši Seimui 1922 metų

Konstitucijos priskirta priemonė sustiprina Seimo galias daryti įtaką vykdomajai valdžiai. Taigi

platesnius įgaliojimus Seimui šiuo aspektu suteikia 1922 metų Konstitucija.

6. Valstybės vadovas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Bet kokiai struktūrai reikalingas vadovas, koordinuojantis organizacijos veiklą, atstovaujantis

jai oficialiuose renginiuose, garantuojantis organizacijos stabilumą. Valstybėje tokias funkcijas

atlieka valstybės vadovas, kuriam suteikta pakankamai įgaliojimų koordinuoti įstatymų

leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios veiksmus. Taigi jis turi svertus, darančius įtaką

visoms išvardytoms valdžioms. Nagrinėjamose 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose įtvirtinta, kad

valstybės vadovas yra Respublikos Prezidentas. Lietuvos valstybės vadovo institutas susiformavo

dar XIII amžiuje. Būdama monarchija Lietuva turėjo savo nuosavą Karalių, vėliau dėl tam tikrų

istorinių aplinkybių jo titulas buvo Lietuvos Didysis Kunigaikštis, dar vėliau, nuo Liublino Unijos

pasirašymo, Lietuvos vadovas iki pat 1795 metų buvo Lenkijos Karalius. Prezidento institucijos

ištakos siejamos su Lietuvos Tarybos 1919 metais balandžio 4 dieną priimtu nutarimu, kuriuo buvo

įsteigta Prezidento institucija ir pirmuoju Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Vėlesnėse 1920,

1922, 1928, 1938 ir 1992 metų konstitucijose Prezidento institucija taip ir neišnyko. Šios darbo

dalies tikslas – palyginti Prezidento institucijos įgaliojimus, reikalavimus keliamus kandidatui į

Respublikos Prezidentus, taip pat Respublikos Prezidento rinkimų tvarką, reglamentuotą 1922 metų

ir 1992 metų konstitucijose ir jas papildančiuose teisės aktuose.

52

1922 metų Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentu gali būti renkamas

asmuo, kuris gali būti renkamas Seimo nariu ir yra ne jaunesnis kaip 35 metų. Kitaip tariant, asmuo

privalėjo būti Lietuvos pilietis, būti veiksnus, nebūti nuteistas už valstybės išdavimą arba kitą ypač

sunkų nusikaltimą ir būti ne jaunesnis nei 35 metai. Prezidento kadencija treji metai. 1992 metų

Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme numatyta, kad Respublikos

Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus metus gyvenęs

Lietuvoje, jei jis yra ne jaunesnis kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.

Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką

asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario

mandatą. Prezidento kadencija penkeri metai.

Taigi abiejose Konstitucijose numatyta, kad kandidatas privalo būti sulaukęs tam tikro

amžiaus, taip pat jis privalo turėti Lietuvos pilietybę. Palyginus reikalavimus, keliamus kandidatui,

galima konstatuoti, kad šiuo aspektu griežtesni reikalavimai keliami 1992 metų Konstitucijoje; be

jau sutampančių reikalavimų, dabartinė galiojanti Konstitucija iškelia lietuviškos kilmės ir sėslumo

cenzą, taip pat reikalavimą, kad asmuo nebūtų prieš tai sulaužęs priesaikos.

Išnagrinėjus Prezidento rinkimą, reglamentuotą nagrinėjamose konstitucijose, galima teigti,

kad jos šiuo aspektu visiškai skirtingos. 1922 metų Konstitucija numato, kad Respublikos Prezidentą

renka Seimas: „Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine atstovų balsų

dauguma“70. Tai yra pasirinktas netiesioginių rinkimų būdas, kurio metu rinkėjas pats tiesiogiai

atstovų nerenka, o renka rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą. Rinkikai šiuo atveju yra Seimo

nariai, kurie ir renka Respublikos Prezidentą. 1992 metų Konstitucija numato, kad Respublikos

Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir

tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas

numato, kad Prezidentas renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą tiesiogiai. Šis rinkimo būdų

skirtumas parodo Prezidento pareigybės reikšmingumą. Tiesiogiai renkamas Prezidentas, be

Konstitucijos jam suteiktų įgaliojimų, naudojasi dar ir politiniu autoritetu, kurį jis susikuria būdamas

išrinktas visos tautos, o ne jos atstovų. Be to, kai Prezidentas renkamas Seimo, kaip tai nustatyta

1922 metų Konstitucijoje, neišvengimai išrenkamas asmuo, kuris yra remiamas Seime

dominuojančios politinės partijos ar partijų sąjungos, taip jis tampa priklausomas nuo Seimo ir

70 K.L. Valančius. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius, 2001, p. 28.

53

lengviau gali būti paveiktas įstatymų leidžiamosios valdžios. Kitaip yra, kai valstybės vadovas savo

mandatą gauna tiesiogiai iš tautos. Pirmiausia paliekama didesnė galimybė kandidatuoti

nepartiniams atstovams, kurie nebūtinai susiję su Seime dominuojančia partija, kita vertus, išlieka

galimybė, kad Prezidentu bus išrinktas asmuo, kuris yra partinis, tačiau nepriklauso tuo metu

valdančiai partijai. Tokia situacija sustiprina Prezidento pozicijas daro jį mažiau priklausomą nuo

įstatymų leidžiamosios valdžios ir kartu padidina valdžių padalijimo efektyvumą.

Kalbant apie Prezidento įgaliojimus 1922 metų Konstitucijoje reikia pažymėti, kad formaliai

jo teisės tikrai reikšmingos. Respublikos Prezidentas buvo pagrindinis reprezentacinis valstybės

asmuo tarptautiniuose santykiuose, be to, skyrė ir atleido svarbiausius valstybės valdininkus, tarp jų

ir valstybės kontrolierių. Respublikos Prezidentas galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose,

taip pat tvirtino Ministro Pirmininko jam teikiamas ministrų kandidatūras, turėjo bausmės

dovanojimo teisę, turėjo teisę paleisti Seimą, vetuoti įstatymus. Respublikos Prezidentas buvo

vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kuris, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems

pavojams, gali Ministrų kabineto siūlymu įvesti šalyje nepaprastąją ar karo padėtį ir laikinai apriboti

kai kurias konstitucines piliečių teisių garantijas. Nors formaliai 1922 metų Konstitucija Respublikos

Prezidentui numatė daug ir svarbių teisių, tačiau faktiškai jis nebuvo politiškai reikšminga figūra.

Prezidento padėtį silpnino Konstitucijos 44 straipsnis, kuriame teigiama, kad Respublikos

Prezidentas gali būti apstatydintas 2/3 visų atstovų balsų dauguma. Tokia paprasta atstatydinimo

tvarka dar labiau apribojo Prezidento instituto savarankiškumą, palyginimui galima paminėti, kad

1992 metų Konstitucijos 86 straipsnis numato, jog Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką

pašalintas iš pareigų tiktai šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat

paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, ir tik apkaltos proceso tvarka. 1922 metų Konstitucija

nereikalavo iš Seimo tam tikrų svarių priežasčių, norint atleisti valstybės vadovą užteko politinio

nepaklusnumo ar kitokio mažmožio ir Respublikos Prezidentas netekdavo savo posto.

Pats svariausias momentas, nulemiantis faktiškai nereikšmingą Prezidento padėtį, yra tiek

Seimo, tiek Prezidento kadencijų sutapimas. Tai lėmė didžiulį Prezidento priklausomumą nuo

Seimo, kurį dar labiau sustiprino tas faktas, kad jo mandatas gaunamas iš Seimo. Dar vienas

Prezidento instituciją silpninantis faktorius – pernelyg paprasta jo atleidimo tvarka, nereikalaujanti

svarių priežasčių, o apsiribojanti tik paprastu reikalavimu, kad už jo atstatydinimą balsuotų 2/3 visų

54

Seimo narių. Taigi galima teigti, kad 1922 metų Konstitucijos rėmuose Prezidento institucija buvo

silpna ir pernelyg priklausoma nuo įstatymų leidžiamosios valdžios.

Kitokia situacija konstruojama 1992 metų Konstitucijoje. Čia Prezidentas reikšminga figūra,

kuriai ne tik formaliai, bet ir faktiškai suteikta daug svarbių įgaliojimų. Prezidento figūros svarbą

galima numatyti jau penktame Konstitucijos straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Valstybės valdžią

Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybe, Teismas. Remiantis šiuo straipsniu,

galima daryti išvadą, kad valstybinės valdžios hierarchijoje Konstitucija laiko Respublikos

Prezidento institutą tokiu pat reikšmingu, kad kaip Seimą, Vyriausybę ar Teismą. 1992 metų

Konstitucijos 84 straipsnis nurodo platų Prezidento įgaliojimų sąrašą. Jis atstovauja valstybei, taip

pat sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus, pasirašo tarptautines sutartis, skiria ar

atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus, priima kitų šalių diplomatų įgaliojamuosius ir

atšaukiamuosius raštus. Santykiuose su Seimu jis turi teisę tam tikroms aplinkybėms susiklosčius

paleisti Seimą, taip pat turi teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, kurie gali būti vėliau priimti tik

1/2 Seimo narių balsų dauguma. Prezidentas naudojasi teise teikti valstybės kontrolieriaus, Lietuvos

banko valdybos pirmininko kandidatūras. Valstybės vadovas dalyvauja Vyriausybės sudaryme, t. y.

Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, taip pat tvirtina Vyriausybės sudėtį, tačiau

kandidatas į Ministrus Pirmininkus privalo būti remiamas Seimo daugumos: „...remiantis

parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos

Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais

minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“71. Taigi

Prezidentas yra svarbus formuojant Vyriausybę, bet savo įgaliojimais gali naudotis atsižvelgdamas į

Seimo nuomonę. Šiuo atveju aiškiai matomi valdžių padalijimo principo pliusai, kai nė vienai

valstybinės valdžios institucijai neleidžiama įgauti per daug galių.

Išimtis yra Lietuvos Respublikos Prezidento ir teisminės valdžios santykis. Teismai yra

vienintelė valdžios institucija, teisėtai Lietuvos teritorijoje vykdanti teisingumą. Vienintelis

valstybės pareigūnas, galintis skirti ir atleisti tesėjus, yra Respublikos Prezidentas. 1992 metų

Konstitucijos 84 straipsnis suteikia Prezidentui teisę teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų

kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikti Seimui skirti

Aukščiausiojo Teismo pirmininką, taip pat skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio

teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Respublikos Prezidentas skiria apygardų

71 http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l0110a.htm

55

ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas ir įstatymo numatytais atvejais

teikia Seimui atleisti teisėjus. Be to, Prezidentas teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų

kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio

Teismo pirmininko kandidatūrą. Iš šio Konstitucijos straipsnio matyti, kad Respublikos Prezidentui

priskirti labai platūs įgaliojimai formuojant teisminę valdžią, jis dalyvauja formuojant visą teisėjų

korpusą pradedant nuo apylinkių teisėjų ir baigiant Konstitucinio Teismo teisėjais. Tačiau, kaip ir

įprasta valstybėse, kuriose galioja valdžių padalijimo principas, teisėjų korpuso formavimo sferoje

Prezidentas nėra visiškai nepriklausomas: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo

1999 metų gruodžio 21 dienos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25 (1), 26,

30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69 (1) ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai” konstatavo, kad Respublikos Prezidentas privalo tartis su teisėjų savivaldos institucija

– Teisėjų taryba, jeigu patarimas nėra gautas, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo,

susijusio su teisėjo paskyrimu, paaukštinimu ar atleidimu iš pareigų. „Taigi pagal Konstituciją

speciali teisėjų institucija ne tik padeda Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara

Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą. Kita

vertus, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip

svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas“72.

Taigi išnagrinėjus Lietuvos Respublikos Konstituciją ir susipažinus su Lietuvos

Konstitucinio Teismo nutarimu galima konstatuoti, kad pagrindinis institutas, lemiantis Teismų

sistemos formavimą, yra Respublikos Prezidentas.

Be plačių teisminės valdžios formavimo įgaliojimų, Respublikos Prezidentas naudojasi

įgaliojimais teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, valstybinius apdovanojimus, malonę

nuteistiesiems, skelbti nepaprastąją padėtį, suteikti aukščiausius karinius laipsnius, skirti ir atleisti

kariuomenės vadą bei saugumo tarnybos vadovą.

Respublikos Prezidentas 1992 metų Konstitucijos rėmuose yra viena iš keturių pagrindinių

valstybės valdžių, kurios įgaliojimai itin reikšmingi užsienio, vidaus saugumo ir teismų formavimo

srityse. Prezidento instituto tikrąją galią sustiprina tiesioginis jo rinkimas, taip pat kadencijos

trukmė, kuri nesutampa su Seimo kadencija, taip užkertant galimą Respublikos Prezidento

priklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios valdžios. 1922 metų Konstitucija Respublikos

Prezidento institutą realių įgaliojimų prasme sumenkina. Formaliai jis naudojasi reikšmingais

72 http://www.lrkt.lt/dokumentai/1999/n9l1221a.htm

56

įgaliojimais, tačiau jo netiesioginis rinkimas, vykdomas įstatymų leidžiamosios valdžios, taip pat

visiškas jo kadencijos sutapimas su Seimo kadencija ir pernelyg supaprastinta Respublikos

Prezidento atleidimo procedūra suponuoja pernelyg didelį priklausomumą nuo parlamento taip

žlugdydama Prezidento instituto reikšmę ir pažeisdama valdžių padalijimo principą.

7. Vyriausybės institutas 1922 ir 1992 metų konstitucijose

Vyriausybė tiek 1992 metų, tiek 1922 metų konstitucijos yra pripažįstama kaip viena

aukščiausiųjų valdžios institucijų. Tai valstybės vykdomoji valdžia, kurios paskirtis vykdyti Lietuvos

Respublikos Konstituciją, kitus įstatymus, kartu su Respublikos Prezidentu vykdyti užsienio politiką,

saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Kitaip tariant Vyriausybė yra

ta institucija, kuri daro daugiausiai įtakos einamiesiems valstybės reikalams, todėl turi didžiausią

reikšmę valstybingumo raidai. Juk, pasak S.E. Finerio, „valstybės gali egzistuoti be Prezidento, o

autoritarinės valstybės – net ir be parlamento. Tačiau jokia valstybė negali egzistuoti be teisminės

valdžios ir Vyriausybės“73.

Pirmosios Vyriausybės, kaip instituto, užuomazgos randamos jau XIV amžiuje –

Kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose minima Išmintingųjų taryba, patariamoji institucija prie

Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio. Ši institucija vėliau peraugo į faktinę LDK vyriausybę-Ponų tarybą.

Jos įgaliojimai tiesiogiai ribojo LDK valdovo valdžią, o tokia padėtis juridiškai buvo įtvirtinta 1492

metų Aleksandro privilegijoje. Ponų tarybos kompetencijai priklausė karo tarnybos, teisės

kodifikavimo, krašto gynybos ir teismų partvarkymo reikalai. Ponų tarybą sudarė nuo 35 iki 50

nuolatinių narių, žymiausių bajorų didikų giminių atstovų, savo pareigas paprastai ėjusių iki mirties.

Vėliau 1795 metais Rusijai okupavus dabartinę Lietuvos teritoriją, jos valstybingumas nutrūko iki

pat 1918 metų, o kartu su juo ir vyriausybės instituto raida.

1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, atsinaujino ir vykdomosios valdžios raida.

1918 m. lapkričio 2 dienos Laikinoji Konstitucija nustatė, kad vykdomoji valdžia priklauso

Valstybės Tarybos prezidiumui, kuris ją įgyvendina Ministrų kabineto pagalba. Ministrų kabinetą

formuoja Ministras Pirmininkas, o jo sudėtį tvirtina Valstybės Tarybos prezidiumas. Ministrų

kabinetas privalo turėti Valstybės Tarybos pasitikėjimą, o jį praradęs privalo atsistatydinti. 73 Lietuvos teisės istorija. Vytautas Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Pečkaitis, Antanas Šenavičius. Vilnius: Justitia, 2002, p. 752.

57

Naujas Vyriausybės instituto raidos etapas sutampa su 1922 metų Konstitucijos priėmimu.

Šios darbo dalies tikslas – palyginti 1922 metų ir 1992 metų Konstitucijose įtvirtintus Vyriausybės

įgaliojimus ir jos sudarymo tvarką.

1922 metų Konstitucijos 40 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro

Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Taigi Vyriausybė yra dualistinio pobūdžio ją sudaro

dvi institucijos. Respublikos Prezidento įgaliojimai jau buvo apžvelgti ankstesnėje darbo dalyje, o

šioje dalyje bus aptarti Ministrų kabineto įgaliojimai ir sudarymo tvarka. Konstitucijos 56 straipsnyje

nurodoma, kad Ministrų kabinetą sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministerijų skaičių ir jų

darbų pasiskirstymą nustato įstatymas. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu egzistavo aštuonios pastovios

ministerijos, kurios kuravo joms pavestos srities einamuosius reikalus, tai: Vidaus reikalų

ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Šveitimo reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija,

Teisingumo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija, Finansų ministerija.

Be šių pastovių ministerijų, tam tikru laikotarpiu egzistavo dar du ministrai be portfelio, – tai žydų

reikalų ministras ir gudų reikalų ministras. Pagrindinės Ministrų kabineto funkcijos: rengti bei

pristatyti Seimui įstatymų projektus, tarp jų valstybės biudžeto projektą, vykdyti Lietuvos

Respublikos Konstituciją ir įstatymus, užsienio bei vidaus politiką, saugoti Respublikos teritorijos

neliečiamybę ir vidaus tvarką.

1992 metų Konstitucijos 91 straipsnyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę

sudaro Ministras pirmininkas ir ministrai. Taigi, skirtingai nuo 1922 metų Konstitucijos, dabar

galiojanti Konstitucija nenumato dualistinio Vyriausybės pobūdžio. Konstitucijoje nereglamentuota

tikslaus ministrų skaičiaus ir jų darbų pasiskirstymo, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, tai nustatoma

įstatymu. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme numatyta keturiolika

ministerijų „Lietuvos Respublikoje yra šios ministerijos: Aplinkos ministerija, Energetikos

ministerija, Finansų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir

mokslo ministerija, Teisingumo ministerija, Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Vidaus

reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija“74. Konstitucijos 94 straipsnis numato pagrindines

Vyriausybės funkcijas: tvarkyti krašto reikalus, saugoti Lietuvos teritorijos neliečiamybę, vykdyti

įstatymus ir kitus teisės aktus, koordinuoti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengti

74 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=349350&p_query=&p_tr2=

58

valstybės biudžeto projektą, rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus, užmegzti

diplomatinius santykius ir palaikyti ryšius su užsienio valstybėmis.

Taigi išnagrinėjus Vyriausybės įgaliojimus 1992 metų ir 1922 metų konstitucijose galima

daryti išvadą, kad jos iš esmės sutampa, jeigu lyginsime tuos įgaliojimus, kurie suteikti Ministrų

kabinetams. Esminis skirtumas yra tas, kad 1922 metų Konstitucija numato, jog Vyriausybė yra

dualistinis valdžios institutas, sudarytas iš Ministrų kabineto ir Respublikos Prezidento, o 1992 metų

Konstitucijos rėmuose Vyriausybė – tai Ministrų kabinetas.

Nagrinėjant Ministrų kabineto tvarką 1922 metų Konstitucijoje lemiamą vaidmenį turi

Respublikos Prezidentas ir Seimas. Respublikos Prezidentas kviečia Ministrą pirmininką ir paveda

jam sudaryti Ministrų kabinetą, taip pat tvirtina sudarytą Ministrų kabinetą. Ministrų kabineto

ministrų kandidatūras parenka Ministras Pirmininkas. Ministrų kabinetas už savo veiklą yra

solidariai atsakingas Seimui. Ministrai asmeniškai ir Ministrų kabinetas privalo turėti Seimo

pasitikėjimą: „Ministrų Kabinetas ir kiekvienas Ministeris turi atsistatydinti, jei Seimas stačiai

pareiškia jiems nepasitikėjimą“75. Taigi, norint suformuoti Ministrų kabinetą, būtinas dviejų

institucijų pasitikėjimas, t. y. kandidatūra privalo būti patvirtinta Respublikos Prezidento ir turėti

Seimo pasitikėjimą. Teoriškai tokia situacija turėtų garantuoti valdžių padalijimo principą, kai

formuojant vykdomąją valdžią negali dominuoti kuri nors valdžia, tačiau Respublikos Prezidentas iš

esmės buvo visiškai priklausomas nuo Seimo, todėl praktiškai Ministrų kabinetas buvo pavaldus

Seimui. Nagrinėjant Ministrų kabineto veiklą, svarbus priesaikos institutas. „Pradėdami eiti savo

pareigas, Ministeriai prisiekia arba iškilmingai pasižada bešališkai ir sąžiningai eiti savo pareigas ir

pildyti Konstituciją ir įstatymus“76. Taigi formuojant Ministrų kabinetą svarbiausi trys aspektai –

Prezidento ir Seimo pasitikėjimas bei priesaika.

1992 metų Konstitucijoje, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, numatyta, kad formuojant

Vyriausybę dalyvauja Respublikos Prezidentas ir Seimas. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu

skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako

Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Kiekvienas ministras, vadovaudamas jam priskirtai sričiai,

atsakingi Seimui, Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui. Kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, įgaliojimus

75http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb %C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija76http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb %C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija

59

ministrai gauna tik iškilmingai prisiekę būti ištikimiems Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos

ir įstatymų. Vyriausybė turi atsiskaityti Seimui už savo veiklą. Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai

Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, kai Seimas visų Seimo

narių balsų dauguma pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybei arba Ministrui Pirmininkui, kai Ministras

Pirmininkas atsistatydina arba miršta, ir po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo

1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė programos“ atitikimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra detaliai paaiškinęs, kokiu būdu formuojama Lietuvos

Respublikos Vyriausybė. Kadangi Lietuvos Respublika priskiriama parlamentinių respublikų grupei,

tai lemiamą vaidmenį formuojant Vyriausybę turi Seimas. Konstitucinio Teismo teigimu, Seimas,

pritardamas Vyriausybės programai, suteikia jai įgaliojimus veikti, taip įgyvendinamas

Konstitucijoje įtvirtintas Vyriausybės atskaitingumo Seimui principas. Vyriausybės programos

šaltinis yra rinkimus laimėjusių politinių partijų programos, kurios savo teisinį statusą įgyja per

Vyriausybės programą, taip teisiškai įpareigodamos Vyriausybę ir Seimą veikti pagal minėtas

programose įtvirtintas nuostatas. Kaip tik toks Vyriausybės programos reikšmės pripažinimas yra

būdingas parlamentinei demokratijai. „Būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo

daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali

pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma“77.

Kalbant apie Seimo ir Prezidento įgaliojimų santykį formuojant Vyriausybę, Konstitucinis

Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti ministrų ar Ministro

Pirmininko kandidatūrų, nes jų paskyrimas visais atvejais priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar

nepasitikėjimo jais. Tačiau Konstitucinio Teismo teikimu Prezidento galia pasireiškia tuo, kad jis

gali lemti Vyriausybės personalinės sudėties formavimą. Taigi, išnagrinėjus Lietuvos Respublikos

Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, darytina išvada, kad esminė

institucija, formuojanti Vyriausybę ir ją kontroliuojanti, yra Seimas, iš jo Vyriausybė gauna

įgaliojimus veikti, taip pat laimėjusių politinių jėgų programų pagrindu yra kuriama Vyriausybės

veiklos programa.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose Ministrų kabinetams suteiktus įgaliojimus,

galima teigti, kad jie sutampa. Esminis 1922 metų Konstitucijos ir 1992 metų Konstitucijos

skirtumas vyriausybinės valdžios požiūriu yra tas, kad tarpukario Konstitucija numato dualistinę

77 http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l0110a.htm

60

Vyriausybės sandarą, kai Vyriausybę sudaro ne tik Ministrų kabinetas, bet ir Prezidentas. Ministrų

kabineto formavimo tvarka nagrinėjamose Konstitucijose taip pat labai panaši: pagrindinė institucija,

lemianti Vyriausybės sudarymą, yra Seimas. Tik Seimo pasitikėjimą turinti Vyriausybė gauna

įgaliojimus veikti. Prezidento vaidmuo sudarant Ministrų kabinetą skiriasi. 1992 metų Konstitucijoje

Prezidentas yra reikšminga figūra, todėl jo galios pasireiškia parenkant personalinę Ministrų

kabinėto sudėtį. 1922 metų Konstitucijoje Prezidentas viso labo Seimo satelitas, tokioje situacijoje

Ministrų kabineto kontrolė ir sudarymas iš esmės yra tik Seimo prerogatyva.

8. Teismai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

S. E. Finerio teigimu, valstybės egzistavimas neįsivaizduojamas be vykdomosios valdžios,

tačiau kita būtina valdžia – teisminė valdžia. Tačiau atskiras ir nepriklausomas šios valdžios

egzistavimas Lietuvos istorijoje sietinas tik su mūsų nagrinėjama 1922 metų Konstitucija, kurioje

pirmą kartą teismams suteiktas atskiros valdžios statusas. Lietuvos teisminės sistemos ištakos

fiksuojamos dar LDK laikais. Pirmasis teisės kodifikavimo bandymas – Kazimiero Teisynas,

kuriame buvo numatyti dviejų tipų teismai: tai bajorų teismai dėl neteisėto nuosavybės pasisavinimo

ir LDK Kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų bei kitų žemesnio luomo asmenų pažeidimų

ir savivalės. Kitą teismų raidos stadiją žymi Lietuvos statutų atsiradimas ir teismų pertvarka XVI a.

viduryje. 1565–1566 Vilniaus Seimas įgyvendino administracinę reformą, kurios metu buvo

suformuota 30 administracinių vienetų – pavietų. Kiekviename paviete įkurta teismo apygarda.

Pavietų teismai buvo sudaryti išimtinai tik kilmingųjų ginčams spręsti, valstiečių teisena priklausė

išimtinai ponų sudarytiems privatiems dvarų teismams. Pavietų teismai buvo suskirstyti į tris

porūšius – Žemės, Pakamario, Pilies teismus. Žemės teismas nagrinėjo civilines bylas, Pilies teismas

– baudžiamąsias, o Pakamario teismas buvo skirtas ginčams dėl žemės ribų nagrinėti. Buvo nustatyta

ir apeliacinė institucija visiems šiems teismams – Vyriausiasis Tribunolas. Tačiau teismai buvo

priklausomi nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, be to, teisingumas buvo daugiau

kilmingųjų privilegija. Tikroji teismo, kaip nepriklausomos valdžios institucijos, istorija prasideda

1922 metais kartu su Konstitucijos įsigaliojimu. Šios darbo dalies tikslas yra palyginti teismų

sistemą, numatytą 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose.

1922 metu Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad valstybinė valdžia priklauso Seimui,

Vyriausybei ir Teismams. „Nė viename Lietuvos ankstesnių laikinųjų konstitucinių aktų apie

61

teismus ir jų vietą aukščiausiųjų valstybės organų sistemoje visai nebuvo užsimenama“78. Tokia

situacija, anot M. Romerio, susiklostė dėl pernelyg mažo lietuvių teisininkų kontingento, jų Lietuvos

teisingumo ministras P. Leonas turėjo viso labo dvidešimt ir dar tiek pat profesionalių teisininkų ne

lietuvių, kurie nemokėjo nei kalbėti, nei skaityti lietuviškai. Trūkstant profesionalių, patikimų

teisininkų Lietuvos valdžia buvo priversta skirti nevisiškai pasirengusius asmenis, todėl negalėjo

pasitikėti atitinkamos kvalifikacijos neturinčiais teisėjais ir teismu. Dėl tos pačios priežasties

konstituciškai nebuvo įtvirtintas teismo nepriklausomumas ketinant prireikus įsikišti į jo darbą ir

keisti asmeninę teismo sudėtį. Situaciją teoriškai pakeitė 1922 metų Konstitucija, kurios 64–69

straipsniai įtvirtino keletą esminių nuostatų, darančių teismų veiklą savarankišką. Teismas priima

sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, teismas priimdamas įstatymus vadovaujasi tik įstatymu ir,

trečia, teismo sprendimai gali būti panaikinti tiktai teismo. Tokia padėtis iš esmės atpalaidavo teismą

kaip instituciją nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios kišimosi, tačiau, kaip pastebėjo

M. Romeris, „Konstitucijoje realiai neužsimenama apie priemones ir būdus, padedančius realiai

užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, be kurio neįmanoma čia pat deklaruojamas taisykles

įgyvendinti“79 Taigi darytina išvada, kad nors teismams teoriškai ir buvo užtikrintas

nepriklausomumas, tačiau faktiškai nebuvo mechanizmo, kuris būtų užtikrinęs tą nepriklausomumą,

nes įstatymų bazė tuo aspektu buvo netobula ir nevisavertė. Nagrinėjamu laikotarpiu galiojo

1918 metais priimtas Laikinasis teismų santvarkos įstatymas, kurio laikinumas užsitęsė net iki 1933

metų. Taigi, nors Konstitucija įtvirtino daugelį svarbių nuostatų, būtinų teismų nepriklausomumui

garantuoti, tačiau detalizuotas mechanizmas tam įgyvendinti nebuvo sukurtas, tokiu būdu de facto

paliekant teismą pernelyg priklausomą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Panaši

situacija susiklostė su Konstitucijos 68 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismas sprendžia

administracijos įsakymų teisėtumą. Tai reiškia, kad Konstitucija iš esmės numato administracinių

teismų sukūrimą, tačiau ši Konstitucijos nuostata realiai taip pat nebuvo įgyvendinta. Konstitucijos

nepaisymas lengvai paaiškinamas, pačios valdančiosios partijos pripažindavo, kad tokia situacija yra

specialiai sudaryta. Lietuvos valstybė būdama jauna neturi pakankamai profesionalios valdininkijos,

savo veikloje ji remiasi vyresnybės, t. y. politinės vadovybės nurodymais. Jos veiksmai toli gražu

nėra teisiškai tobuli, tačiau „galų gale valstybės administracijos problemas išsprendžia ne

blogiausiai“80. Administracinio teismo sukūrimas į veikiančią sistemą įneštų chaoso ir taip pakenktų

78. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija.- Vilnius, Justitia, 2005. p. 147.79 Ten pat. p. 149.80 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990. p. 410.

62

valstybės valdymui. „Vis dėl to darbas pamažu taisosi vyresnybei vadovaujant ir prityrimui augant,

pašalinis gi teisminis šio darbo teisėtumo tikrinimas galėtų tiktai supainioti darbą ir pakenkti

administracijai. Tad mūsų sąlygomis geriau su administraciniu teismu neskubėti“81. Administracinio

teismo nesukūrimas, nors toks sprendimas – antikonstitucinis, dar kartą įrodo, kad nors teisminei

valdžiai buvo suteikta autonomija ir tam tikros vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios

kontrolės funkcijos, tačiau dėl įstatymų nebuvimo ir dėl antikonstitucinių valdžios veiksmų realiai

teismas tokių įgaliojimų neturėjo.

1922 metų Konstitucijoje nustatyta, kad teismų struktūrą įtvirtina įstatymas. 1918 metų

Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas numatė trijų pakopų teismų sistemą. Ją

sudarė Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, apygardų teismai, taikos teisėjai. Vyriausiasis Lietuvos

Tribunolas buvo ir pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinė institucija. Kaip pirmosios instancijos

teismas jis sprendė aukštųjų valdininkų tarnybinių nusikaltimų bylas, taip pat jo kompetencijai

priklausė bylos dėl Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, ministrų tarnybinių nusikaltimų ar

dėl valstybės išdavimo. Kaip apeliacinė institucija jis nagrinėjo apygardos teismo apeliacine tvarka

apskųstas bylas. Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas buvo aukščiausia Lietuvos teismų sistemos

grandis, jo sprendimai negalėjo būti skundžiami.

Apygardos teismas, kaip ir Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, buvo ir pirmosios instancijos

teismas, ir apeliacinė institucija. Kaip pirmosios instancijos teismas jis nagrinėjo visas civilines ir

baudžiamąsias bylas, pagal kompetenciją nepriskirtas taikos teisėjams. Kaip apeliacinė institucija jis

nagrinėjo apeliacine tvarka apskųstas taikos teisėjų bylas, tačiau tik tą bylos dalį, kuri buvo

skundžiama. Apygardos teismo, kaip pirmosios instancijos teismo, nutarimai nebuvo galutiniai, jie

galėjo būti apskųsti Vyriausiajam Lietuvos Tribunolui.

Taikos teisėjai nagrinėjo civilines ir mažareikšmes baudžiamąsias bylas (kai taikoma laisvės

atėmimo bausmė ne ilgesnė nei vieneri metai). Taikos teisėjai – žemiausia Lietuvos teismų grandis.

Juos skyrė ir atleido teisingumo ministras. Taikos teisėjo kadencijos laikas neribojamas. Taikos

teisėjo jurisdikcija buvo griežtai ribojamas teritorijos, t. y. jo nuovados. Jis vykdė teisingumą tik dėl

nusikaltimų ar pažeidimų, įvykusių jo nuovados teritorijoje. Taikos teisėjų sprendimai galėjo būti

apskųsti Apygardos teismui.

81 Ten pat. p. 411.

63

Taigi 1922 metų Konstitucija, nors teoriškai ir numatė teisminės valdžios savarankiškumą,

tačiau realiame valstybės gyvenime nebuvo įstatyminės bazės, kuri būtų galėjusi realiai užtikrinti

teismų autonomiškumą. Kitokia situacija 1992 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės

aktuose. Dabartinėje Konstitucijoje, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, įtvirtinta, kad valstybinę

valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Taigi abi

nagrinėjamos Konstitucijos teismus traktuoja kaip atskirą autonomišką valdžios struktūrą. 1992 metų

Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai,

kad jie yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, o teismas priima

sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Iš esmės 109 straipsnis pakartojo 1922 metų Konstitucijos

64 ir 65 straipsnius, tačiau 1992 metų Konstitucijoje tiesiogiai yra konstatuotas teismų

nepriklausomumas. Be to, šioje Konstitucijoje yra fiksuota ir teisėjo asmens apsauga: 113 straipsnyje

nustatyta, kad „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių

partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą

draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę“82. Taip pat ši Konstitucija teisėjui suteikia

ir imunitetą baudžiamajam persekiojimui „Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon

atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be

Respublikos Prezidento sutikimo“83. Konstitucija numatė ir baigtinį sąrašą priežasčių, dėl kurių

teisėjas gali būti atleistas iš savo pareigų. Tokia teisėjų padėtis dabartinėje Konstitucijoje skiriasi nuo

1922 metų Konstitucijos, kur nebuvo minimos jokios teisėjų veiklos garantijos. 1992 metų

Konstitucija tiesiogiai reglamentuoja teisėjų laisves ir apsaugo juos nuo politinio susidorojimo

numatydama baigtinį sąrašą priežasčių, dėl kurių teisėjai gali būti atleisti iš pareigų. Kita vertus, ši

Konstitucija nustato ir apribojimus teisėjais dirbantiems asmenims: jiems neleidžiama eiti jokių kitų

renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse.

Tokia Konstitucijoje reglamentuota situacija suteikia teisėjo asmeniui reikiamą suvaržymų ir laisvių

mastą, būtiną jo pareigoms vykdyti, to nerandame 1922 metų Konstitucijoje.

Svarbi vieta siekiant įtvirtinti teismų nepriklausomumą tenka teismų savivaldai. Konstitucijos

112 straipsnis įtvirtina teismų savivaldos sukūrimą: „Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo

ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų

institucija“84. Ši Konstitucijos norma suponuoja imperatyvą įstatymo leidėjui suformuoti teismų

82 Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos.- Vilnius, 2001. p. 198. 83 Ten pat. 84 Ten pat.

64

savivaldos institucijas, nes be jų egzistavimo būtų pažeidžiama Konstitucija. Pagrindinis teismų

savivaldos susiformavimo postūmis buvo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.

gruodžio 21 d. nutarimas, kuriame nustatyta, kad 1994 metais priimto Lietuvos Respublikos teismų

įstatymo normos „sudaro teisingumo ministrui galimybę įsiterpti į teisingumo vykdymą“85. Tokio

Konstitucinio Teismo nutarimo išdava buvo 2002 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos teismų

įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2002 metų gegužės 1 dieną. Šiame įstatyme

reglamentuota teismų savivaldos sistema, kurią sudaro Visuotinis teisėjų susirinkimas, Teisėjų

taryba ir Teisėjų garbės teismas. Visuotinis teisėjų susirinkimas – aukščiausia teismų savivaldos

institucija. Teisėjų taryba – vykdomoji teismų savivaldos institucija, o Teisėjų garbės teismas –

institucija, nagrinėjanti teisėjų drausmės bylas ir bylas dėl teisėjų garbės gynimo. Abi institucijos yra

atskaitingos Visuotiniam teisėjų susirinkimui.

„Teismų savivalda – tai teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos

Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai spręsti teismų veiklos klausimus“86. Šis

įstatymas sustiprino teismų nepriklausomumą, suformavo jų organizacinį savarankiškumą, kuris yra

įgyvendinamas per teismų savivaldą.

Kaip ir 1922 metų, taip ir 1992 metų Konstitucijoje, numatyta galimybė steigti specializuotus

teismus, tačiau, skirtingai nuo 1922 metų Konstitucijos, tokia specializuotų teismų sistema dabar yra

sukurta ir funkcionuoja. 1999 metų sausio 14 dieną Lietuvos Respublikos administracinių teismų

įsteigimo įstatymu buvo sukurta specializuotų teismų – administracinių teismų sistema. Ją sudaro 5

apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apygardos

administracinis teismas pirmoji instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo

kompetencijai. Vyriausiasis administracinis teismas yra: pirmoji ir galutinė instancija

administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija byloms dėl

apygardų administracinių teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių; apeliacinė instancija

administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų. Jo reikšmė ypač didelė – tai

institucija, kuri užkerta kelią vykdomosios valdžios savivalei: „Administracinis teismas užtikrina tai,

ko jokia atskirų įstaigų rutina ir valdininkų prityrimas nepajėgs užtikrinti: teisinę harmoniją, teisinį

85 Nacionalinė teismų administracija . Lietuvos teismai: istorinė apžvalga.-Vilnius, 2008. p. 76.86 Ten pat. p. 77.

65

vieningumą“87. M. Remerio teigimu, Administracinis teismas eliminuoja riziką, kad valdžios

neteisėti veiksmai bus pateisinti ir palikti galioti.

Nagrinėjamos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija,

tačiau formali deklaracija Konstitucijoje nėra veiksminga be įgyvendinančio mechanizmo. Šis

mechanizmas – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo instituto

reglamentavimas 1992 metų Konstitucijoje yra esminis teismų sistemos išskirtinumas palyginus su

1922 metų Konstitucijoje reglamentuota teismų sistema. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar

įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės

aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas yra ta

institucija, kuri kontroliuoja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą normą, konstitucinį principą, kad

valdžios galias riboja Konstitucija. Be to, Konstitucinio Teismo institutas yra svarbus niveliuojant

skirtumus tarp formaliosios ir realiosios konstitucijų. Pasak M. Romerio, skirtumus tarp realiosios ir

formaliosios konstitucijos lengviausiai panaikina tokia situacija, kai „joks konstitucijos nuostatams

priešingas valdžios aktas, o ypatingai joks nekonstitucingas įstatymas negalėtų valstybėje veikti. Jei

tai bus pasiekta, tai geresniosios garantijos, didesnio konstitucijos „tobulumo“ reikalauti negalima.

Tada konstitucija taps lex perfecta. Vadinasi, geriausią ir tikriausią garantiją sudarys ta priemonė, ta

institucija, kuri padės pasiekti nekonstitucingo įstatymo negaliojimo“88. Visiškai eliminuoti

galimybės, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas bus priimtas, neįmanoma, todėl,

M. Romerio teigimu, „ypatingai reikia rasti priemonę nutraukti išleistojo nekonstitucingo įstatymo

veikimą (galią). O tai ir yra konstitucinio teismo institucija“89.

Taigi Konstitucinis Teismas yra ta institucija, kuri užtikrina formaliosios ir realiosios

konstitucijų sutaptį, taip pat institucija, kuri įgyvendina ir užtikriną konstitucijos viršenybės prieš

kitus įstatymus principą, be to, eliminuoja galimybę, kad Konstitucijai prieštaraujanti įstatymas bus

paliktas galiojantis.

Be nagrinėtų specializuotų teismų, Lietuvos Respublikos Konstitucija numato ir bendrosios

kompetencijos teismus. Jų sistemą sudaro apylinkių teismai, apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis

teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apylinkės teismai yra pirmosios instancijos teismai

87 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. - Vilnius, 1990. p. 411.

88 Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. – Kaunas, 1931. p. 133.89 Ten pat.

66

baudžiamosioms ir civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai, nagrinėti. Apygardų

teismai yra pirmosios instancijos teismai ir kartu apeliacinė institucija nutartims, priimtoms

apylinkių teismuose, nagrinėti. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų

teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų. Aukščiausiasis Teismas yra

vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų

sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis

Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir

kitus teisės aktus. Aukščiausiasis Teismas analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės

aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus. Taip pat Aukščiausiasis Teismas gali konsultuoti

teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais.

Skirtingai nuo tarpukario Lietuvos teismų sistemos, kurioje neegzistavo kasacinė institucija,

1992 metų Konstitucija ir ją papildantys teisės aktai numato tokią instituciją, dar daugiau Lietuvos

Aukščiausiajam Teismui yra suteikta teise formuoti bendrąją teismų praktiką ir konsultuoti teisėjus

įstatymų aiškinimo ir taikymo klausymais. Nagrinėjant specializuotų teismų problemą, pastebėtina,

kad nors 1922 metų Konstitucija numatė tokių teismų kūrimą, tačiau realiai toks teismas nebuvo

sukurtas. 1992 metų Konstitucijoje ne tik numatyti, bet ir sukurti specializuoti administraciniai

teismai. Nagrinėjamos konstitucijos pripažįsta Konstitucijos viršenybės prieš kitus teisės aktus

principą, tačiau 1922 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės aktuose nenumatytas joks

kontrolės mechanizmas. 1992 metų Konstitucijoje situacija pasikeičia: sukuriamas institutas –

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris tampa garantas to, kad Konstitucija nebus

pažeidinėjama, o jeigu tokia situacija susiklostytų, tai toks antikonstitucinis teisės aktas bus

pripažintas negaliojančiu ir panaikintas. Kalbant apie teisminės valdžios autonomiją, galima būtų

teigti, kad 1922 metų Konstitucija nenumatė efektyvaus mechanizmo ir neužtikrino teisminės

valdžios nepriklausomumo, taip pažeisdama valdžių pusiausvyros principą. Teisminė valdžia buvo

pernelyg priklausoma nuo Seimo ir Vyriausybės, nebuvo sukurta teismų savivalda, kuri yra teismu

sistemos nepriklausomumo pagrindas. 1922 metų Konstitucija nenumatė jokių teisėjų veiklos

garantijų, o tai dar labiau sustiprino priklausomą teisminės valdžios padėtį. Kitokia situacija

1992 metų Konstitucijoje, kurioje numatytos teisėjų veiklos garantijos, jiems suteiktas baudžiamasis

imunitetas, taip pat numatyta, kad teisėjas gali būti suimtas tik tam tikromis aplinkybėmis ir tam

reikia arba Seimo, arba Respublikos Prezidento sutikimo. 1992 metų Konstitucija numato baigtinį

sąrašą priežasčių, dėl kurių teisėjas gali būti pašalintas iš pareigų; taip užkertama galimybė Seimui ar

67

Vyriausybei susidoroti su teisėju dėl jo sprendimų bylose, kurie galėjo nepatikti tam tikros valdžios

atstovams. 1922 metų Konstitucijoje tokio baigtinio priežasčių sąrašo nėra, tai rodo teisėjų

neapsaugotumą nuo išorinio poveikio.

9. Savivalda 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Valstybė, valdoma tik centrinės valdžios, negali tinkamai tarnauti žmonėms, todėl yra svarbu

sukurti smulkesnius junginius ir taip užtikrinti, kad būtų paisoma vietos bendruomenių interesų,

poreikių. Toks decentralizacijos procesas yra vykdomas centrinės valdžios įgaliojimus deleguojant

savivaldybėms. Savivaldybėms vadovauja vadovai, jos turi patvirtintus biudžetus ir savarankiškas

savivaldybės institucijas, kurios yra nepriklausomos nuo centrinės valdžios institucijų. Tokia sistema

yra būtina, nes „Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių

ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės“90. Šios

darbo dalies tikslas – palyginti savivaldos sistemą, reglamentuotą 1992 metų ir 1922 metų

Konstitucijose.

Savivaldos ištakas galima rasti jau viduramžiais. XIII amžiuje susiformavo dvipakopis vietos

administracinis suskirstymas. Pirmoji pakopa buvo valsčius, o keletas valsčių sudarydavo stambesnį

administracinį vienetą – žemę. Situacija pasikeitė 1413 metais, pradėjo formuotis sudėtingesnis

administracinis suskirstymas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kūrėsi vaivadijos, kurios buvo

suskirstytos į valsčius. Valsčiuose egzistavo ir smulkesnis administracinis vienetas – dvaras. Ši

sistema galutinai įdiegta 1569 metais, po Liublino unijos. Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo ir

Magdeburgo teisė, kuri suteikė didesniems miestams savivaldą. Pirmasis Magdeburgo teisę gavo

Vilnius – 1387 metais, vėliau ši teisė buvo suteikta ir kitiems miestams – Trakams, Kaunui,

Veliuonai. Dar viena savivaldos institucija – seimeliai, kurie egzistavo nuo 1566 metų iki 1863

metų. Jų sudarymo tvarką reglamentavo III Lietuvos Statutas. Seimelius rinkti galėjo tik vietos

bajorai. Seimeliai vykdė įvairias funkcijas: rinko kandidatus į apskrities pareigūnus, sprendė vietos

finansinius ir administracinius klausimus, tačiau po 1863 metų sukilimo Rusijos imperija panaikino

seimelius ir sugriovė vaivadijų administracinę sistemą. Rusijos imperijai okupavus Lietuvos

Didžiąją Kunigaikštystę, pradėta diegti Rusijos administracinė sistema: vietoje vaivadijų buvo

sukurtos gubernijos, o jos suskirstytos į apskritis, vadinamas „ujezdais“. Po baudžiavos panaikinimo

90 Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. - Vilnius, LTU, 2001. p. 796.

68

sukurti ir specialūs valstiečių savivaldos administraciniai vienetai – valsčiai. Gubernijų, apskričių ir

valčių sistema išliko iki pat 1914 metų.

1922 metų Konstitucijoje savivaldai reglamentuoti skirtas VI skyrius „Vietos savivaldybė“.

Konstitucijoje valsčiams ir miestams laiduojama savivaldos teisė. Savivaldybės valdžios institucijos

yra renkamos, o rinkimai vykdomi remiantis visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu.

Savivaldybėms užtikrinta teisė rinkti mokesčius tam tikriems savivaldybių reikalams. Savivaldybė

privalo laikytis valstybės įstatymų ir vykdyti joms įstatymo priskirtas funkcijas. Savivaldybių veiklą

prižiūri Vyriausybė. Vietos savivaldos mechanizmas buvo nustatytas įstatymu. Nagrinėjamu

laikotarpiu su pakeitimais galiojo 1919 metų „Savivaldybių įstatymas“. Šis įstatymas nustatė, kad

valstybėje yra šios vietos savivaldybės: valčių, apskričių, miestų, o visa Lietuva yra padalyta į

apskritis, valsčius ir į seniūnijas.

Valsčiaus plotas nustatomas to ploto gyventojų nutarimu. Valsčiaus gyventojų kiekis turėtų

būti apie 5000, o valsčiaus ploto spindulys būtų apie 16 kilometrų (15 varstų). Valsčiaus savivaldybę

sudaro Valsčiaus taryba ir valdyba, taip pat revizijos komisija. Valsčiaus savivaldybės įstaigoms

priklauso rūpintis valsčiaus pajamų ir išlaidų sudarymu, valstybinių mokesčių rinkimu, mokyklų ir

knygynų steigimu, ugniagesių draugijų steigimu ir palaikymu, kelių, gatvių ir tiltų statymu bei

remontu. Vyriausioji valsčiaus savivaldybės įstaiga yra Valsčiaus taryba. Valsčiaus tarybą sudaro

rinktieji valsčiaus atstovai. Vienas atstovas renkamas nuo 300 gyventojų. Valsčiaus tarybos narių

skaičius negali būti mažesnis nei 12 asmenų. Valsčiaus taryba renka Valsčiaus valdybą ir skiria jos

nariams algas, nustato valsčiaus institucijų veikimo tvarką ir duoda joms instrukcijas, prižiūri ir

tvirtina pajamų ir išlaidų sąmatą, įveda ir panaikina mokesčius vietos reikalams, sprendžia valsčiaus

nekilnojamo turto įgijimo ar pardavimo klausimus, gali imti paskolas valsčiaus reikalams, rūpinasi

kitais valsčiaus kompetencijai priskirtais reikalais.

Vykdomoji valsčiaus institucija yra Valsčiaus valdyba, kurią sudaro pirmininkas (viršaitis),

jo padėjėjas ir iždininkas. Viršaitis ir valdybos nariai yra renkami trejiems metams iš asmenų,

mokančių rašyti ir turinčių ne mažiau nei 24 metus. Valsčiaus valdybą renka Valsčiaus taryba.

Valsčiaus Valdyba pildo Tarybos priimtus sprendimus, prižiūri valsčiaus mokesčių rinkimą ir

valsčiaus išlaidas, skelbia vyriausybės nutarimus, prižiūri įsakymų vykdymą. Valsčiaus Viršaitis

samdo ir atleidžia valsčiaus tarnautojus.

69

Valsčiaus valdybos darbams patikrinti ir jo metinio darbo apyskaitai peržiūrėti Valsčiaus

taryba renka revizijos komisiją iš trijų asmenų. Revizijos komisijos funkcija kontroliuoti Valsčiaus

valdybos darbą, valsčiaus biudžeto panaudojimą ir kitą valsčiaus turtą.

Stambesnis administracinis vienetas, susidedantis iš kelių valsčių, yra apskritis. Apskrities

savivaldybės įstaigos sprendžia ir vykdo tas pačias funkcijas kaip ir valsčius tik apskrities mastu.

Apskrities savivaldybės įstaigos tai Apskrities taryba ir Apskrities valdyba.

Vyriausioji Apskrities savivaldybės įstaiga (iki 1924 metų) yra Apskrities taryba. Apskrities

tarybą sudaro valsčių atstovai, išrinkti valsčių tarybų dvejiems metams. Vienas atstovas renkamas

nuo trijų tūkstančių asmenų. Jei išrinktasis nebuvo Valsčiaus tarybos narys, tai išrinktas į Apskrities

tarybą jis kartu tampa ir Valsčiaus tarybos nariu. Apskrities taryba pirmame posėdyje renka sau

pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Nutarimai taryboje priimami paprasta balsų dauguma.

Apeliacijos ir skundai dėl Apskrities tarybos darbo svarstomi Savivaldybių departamente.

Savivaldybių departamento nurodymai yra vykdomi, tačiau Apskrities taryba gali juos apskųsti

teismui.

Apskrities vykdomosios valdžios institutas yra Apskrities valdyba, kuri susideda iš

pirmininko ir dviejų narių. Apskrities valdyba yra renkama Apskrities tarybos dvejiems metams iš

asmenų, turinčių ne mažiau nei 24 metus. „Apskrities Valdybos kompetencija, jos veikimo vidujinė

tvarka, jos narių atlyginimo sąlygos, jos santykiai prie Ap. Tarybos žemesniųjų ir viršesniųjų

savivaldybės ir Vyriausybės organų nustatomi tais pačiais pamatais, kaip pasakyta šiame įstatyme

apie Valsčiaus Valdybą“91.

Kaip ir valsčiuje, taip ir apskrityje yra suformuota kontrolės institucija – Revizijos komisija,

kurios tikslas Apskrities valdybos darbų kontrolė. Apskrities taryba renka iš savo tarpo Revizijos

komisiją, kurią sudaro trys asmenys, renkami trejiems metams.

Miestai, kurie turi valsčių teisę, tvarkomi kaip valsčiai, o miestai, kurie turi apskričių teises,

tvarkomi pritaikant Savivaldybių įstatymą. Spendžiamasis miesto institutas – Miesto taryba,

vykdomasis institutas – Miesto valdyba. Valdybos pirmininkas vadinamas burmistru. Miesto

valdybos narių skaičius negali viršyti penkių. Apeliacijų ir skundų dėl Miesto tarybos sprendimų

91 Andriulis V, Mockevičius R, ir kt, Lietuvos valstybės teisės aktai. - Vilnius, 1996. p. 298.

70

nagrinėjimas priklauso Savivaldybių departamentui, kurio sprendimai privalomi, tačiau gali būti

apskųsti teismui.

Smulkiausi administraciniai vienetai, numatyti Savivaldybės įstatyme, yra seniūnijos

(šaltyšystės). Seniūniją sudaro valsčiaus dalis, kurioje gyvena apie šimtas asmenų. Seniūnijos

reikalus sprendžia jos sueiga Krivulė. Krivulėje dalyvauja visi seniūnijos gyventojai, turintys

rinkimų teisę savivaldos institutų rinkimuose. Krivulėjė pirmininkauja seniūnas. Visi reikalai

Krivulėje sprendžiami paprasta visų dalyvaujančių balsų dauguma. Visus Krivulės nutarimus

seniūnas praneša Valsčiaus valdybai. Krivulės nutarimai gali būti panaikinti Valsčiaus tarybos.

Kiekvienoje seniūnijoje yra vienas seniūnas ir vienas jo pavaduotojas. Seniūnas yra vykdomoji

seniūnijos institucija. Seniūnu gali būti išrinktas asmuo, kuris gali būti Krivulės nariu ir ne mažiau

kaip 24 metų amžiaus.

Panaši sistema į tarpukario savivaldybių sistemą susiformavo ir 1990 metais Lietuvai atgavus

nepriklausomybę. 1994 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių

vienetų ir jų ribų įstatymas, kuriuo nustatyti teritorijos administraciniai vienetai apskritys ir

savivaldybės. Lietuvoje dabar funkcionuoja šešiasdešimt savivaldybių ir dešimt apskričių.

„Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė

turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio

vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją

ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo“92. Taigi

esminis savivaldos administracinis vienetas – Savivaldybė. Jos teises ir veikimo mechanizmą nustato

1994 metų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – Savivaldos įstatymas).

Savivaldos įstatyme nustatyta, kad savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba.

Savivaldybės taryba susideda iš demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų –

savivaldybės tarybos narių. Tarybos kompetencijai priklauso reglamento tvirtinimas, mero rinkimai,

jo atleidimas iš pareigų prieš terminą, mero darbo užmokesčio nustatymas, savivaldybės

administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, sprendimų dėl seniūnijų

steigimo ir jų skaičiaus nustatymo ir kt. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių

gali sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją. Kolegijos tikslas yra analizuoti savivaldybės teritorijoje

esančių valstybės institucijų padalinių veiklą, teikti siūlymus savivaldybės tarybai dėl šių padalinių

92 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2=

71

veiklos gerinimo ir jų vadovų išklausymo. Kolegija svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės

teritorijos raidos analizės, dėl bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių,

demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų

rengimo organizavimo. Kolegija svarsto klausimus dėl savivaldybės valstybės tarnautojų pareigybių

steigimo ir jų skaičiaus nustatymo. Kartu su savivaldybės taryba veikia meras, kuris yra

savivaldybės vadovas. Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.

Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Meras planuoja

savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes,

kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų

veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus; vadovauja

savivaldybės tarybos sekretoriato darbui ir kt. Savivaldybės tarybos kartu su meru iš esmės atitinka

1919 metų Savivaldos įstatyme įtvirtintą Valsčiaus tarybos institutą.

Valsčiaus Valdybos analogas – savivaldybės administracijos direktorius (vykdomoji

institucija), kuris pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui.

Savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai. Jis yra įstaigos

vadovas. Administracijos direktorius tiesiogiai atsako už vyriausybės ir savivaldybės tarybos

sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės administracijos direktorius

„organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių

padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus

administravimą savivaldybės administracijoje“93. Kartu su savivaldybės administracijos direktoriumi

veikia savivaldybės administracija. „Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią

sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir

struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (savivaldybės administracijos filialai)“94.

Savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės

institucijų sprendimų įgyvendinimą, administruoja viešųjų paslaugų teikimą, rengia savivaldybės

institucijų sprendimų ir potvarkių projektus ir kt. Smulkiausias savivaldybės administracijos

struktūrinis vienetas – seniūnija, jos vadovas seniūnas. Jis yra karjeros valstybės tarnautojas,

skiriamas ir atleidžiamas savivaldybės administracijos direktoriaus. Seniūnija, neviršydama savo

įgaliojimų, seniūnijos teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų

93 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2= 94 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2=

72

įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina, pagal kompetenciją organizuoja vaikų teisių apsaugos

prevenciją, dalyvauja organizuojant civilinę saugą ir kt. Seniūnas atlieka seniūnijos vidaus

administravimą, rengia seniūnijos veiklos programas, seniūnijoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje

nėra civilinės metrikacijos įstaigų, registruoja mirtis, Notariato įstatymo nustatyta tvarka

neatlygintinai atlieka seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams notarinius veiksmus, prižiūri

prekybą viešose vietose ir kt.

Savivaldybės darbui kontroliuoti yra numatyta savivaldybės kontrolieriaus institucija.

Savivaldybės kontrolierius „atlieka išorės finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje,

savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės kontroliuojamose įmonėse; kiekvienais

metais rengia ir reglamente nustatytais terminais ir tvarka teikia savivaldybės tarybai išvadą dėl

savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto ir patikėjimo teise valdomo valstybės turto

ataskaitos ir išvadą dėl pateikto tvirtinti biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio; rengia ir savivaldybės

tarybai teikia sprendimus priimti reikalingas išvadas dėl savivaldybės naudojimosi bankų kreditais,

paskolų ėmimo ir teikimo, garantijų suteikimo ir laidavimo kreditoriams už savivaldybės

kontroliuojamų įmonių imamas paskolas“95 ir kt. Be savivaldybės kontrolieriaus instituto, sukurta ir

savivaldybės centralizuota vidaus audito tarnyba, kurios tikslas atlikti vidaus auditus ir jų rezultatų

pagrindu formuluoti rekomendacijas. Auditoriai atlikto audito ataskaitas teikia savivaldybės

administracijos direktoriui. Vidaus audito ataskaitos gali būti teikiamos savivaldybės tarybai,

savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui, merui ir savivaldybės kontrolieriui, kai jie raštu to prašo,

taip pat savivaldybės administracijos direktoriui ir audituojamos institucijos vadovui privalomai.

Siekiant išvengti šališkumo auditoriai privalo nedalyvauti savivaldybės administravimo institucijų,

savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdymo organuose. Be vidinės kontrolės, yra numatytas

išorinis kontroliavimo institutas – Vyriausybės atstovai, kurie prižiūri, kaip savivaldybės laikosi

įstatymų, kaip vykdo Vyriausybės sprendimus. Taigi numatyta gana sudėtinga kontrolės sistema,

kuri sujungia trijų pakopų kontroliuojantį mechanizmą.

Nors kontrolės mechanizmas gana griežtas, tačiau Savivaldos įstatymas aiškiai

reglamentuoja, kad savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Šis aspektas yra esminis

skirtumas tarp 1919 metų Savivaldos įstatymo ir įstatymo, galiojančio dabartinėje Lietuvoje.

Esminis tikros savivaldos bruožas yra jos nepriklausomumas nuo centrinės valdžios, žinoma, tam

95 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2=

73

tikri kontrolės mechanizmai, siekiant kontroliuoti savivaldybes, būtini norint užkirsti kelią valstybei

subyrėti. Tarpukario 1919 metų Savivaldos įstatymas apskritį laikė savivaldos dalimi, tačiau realiai ji

atitiko tarpininko vaidmenį tarp centrinės ir valčių valdžios. Apskritis po 1924 metų negali būti

laikoma savivaldos atstovu. Tokiai situacijai klostytis reikšmingas apskrities viršininko postas. Jis

buvo skiriamas vidaus reikalų ministro, tačiau iki 1924 metų negalėjo tiesiogiai kištis į apskrities

savivaldybės reikalus. 1924 metais priėmus naują Savivaldos įstatymo redakciją apskrities

viršininkas tapo Apskrities valdybos pirmininku. Tokiu būdu centrinė valdžia galėjo daryti įtaką

savivaldybių reikalams. Dar daugiau, naujoji įstatymo redakcija numatė, kad Apskrities taryba gali

būti paleista Ministrų kabineto arba vidaus reikalų ministro. Apskrities viršininkas taip pat gavo teisę

kištis į valsčių savivaldybių veiklą. Jam buvo suteikta teisė skirti valsčiaus viršaitį. Tik pradėjus

kurtis, tikra laisva savivalda jau 1924 metais buvo apribota. Apskritys tapo centrinės valdžios

satelitais, o valsčių savivaldos teisės buvo gerokai suvaržytos. Tokioje situacijoje atsidūrusi

savivalda negali būti laikoma nepriklausoma. 1994 metais priimtame Lietuvos Respublikos

savivaldos įstatyme pakankamai įtvirtinti savivaldybių savarankiškumas ir nepriklausomumas.

Įstatymais nustatytos savivaldybių teisės negali būti varžomos niekaip kitaip tik įstatymų nustatytais

atvejais, t. y. įstatymas garantuoja savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal

Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principą. Ir nors savivaldos situacija

problematiška ir dabartiniu metu, tačiau, palyginus 1922 metų Konstitucijos ir ją papildančių teisės

aktų reglamentuotą savivaldą ir 1992 metų Konstitucijos savivaldą, galima teigti, kad esminis

skirtumas yra savivaldos nepriklausomumas, kuris tarpukario Lietuvoje buvo smarkiai apribotas.

74

10. Išvados

Apibendrinant vidines ir išorines nuolatinės 1922 metų Lietuvos Konstitucijos istorines–

teisines prielaidas galima teigti, kad Konstitucijai ir valstybingumui atsirasti padėjo palankios

istorinės aplinkybės bei demokratiškos idėjos, klestėjusios tų laikų Vakarų pasaulyje, taip pat vidinė

tautos teisinė sąmonė, kurios formavimuisi didžiulę įtaką turėjo Užnemunėje galiojęs Napoleono

kodeksas. Ne mažiau svarbus buvo ir despotiškas Rusijos imperijos režimas, lietuvių sąmonėje

išugdęs prielankumą demokratijai ir savo valstybės laisvei. 1992 metų Konstitucijai susiformuoti

didelė įtaką turėjo 1985 metais SSRS prasidėjusi „Perestroika“ bei Vakarų Europos valstybių ir jų

mokslininkų patirtis, taip pat tarpukario Lietuvos konstitucinė tradicija.

Apžvelgus 1922 ir 1992 metų konstitucijų principus, galima daryti tokias išvadas, kad

1992 metų Konstitucija išnagrinėtų principų požiūriu yra labiau išplėtota, principai taikomi platesnei

sferai ir platesniam asmenų ratui, tačiau tiek artimas abiejų konstitucijų principų turinys, tiek pačių

principų pagrindimas panašiomis konstitucinėmis normomis rodo abiejų konstitucijų giminingumą.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų reglamentuotą Seimo kompetenciją, Seimo

sudarymo tvarką, Seimo narių veiklos garantijas, Seimo nariui keliamus reikalavimus, galima daryti

75

išvadą, kad šiais aspektais konstitucijos yra panašios, tačiau randama ir tam tikrų skirtumų.

1992 metų Konstitucijoje reglamentuotas detalesnis Seimo funkcijų įgyvendinimo mechanizmas,

suteiktos didesnės Seimo nario veiklos garantijos, sukurti papildomi cenzai taikomi asmenims,

norintiems tapti Seimo nariais, tačiau vis dėlto konstitucijos nagrinėjamu aspektu yra giminingos ir

neabejotinai fiksuojama ta pati konstitucinė tradicija.

Prezidento instituto statusas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose skiriasi. 1992 metų

Konstitucijoje prezidento institucija reikšminga ir formaliai, ir realiai. 1922 metų Konstitucija

Respublikos Prezidento institutą realių įgaliojimų prasme sumenkina. Formaliai jis naudojasi

reikšmingais įgaliojimais, tačiau jo netiesioginis rinkimas, vykdomas įstatymų leidžiamosios

valdžios bei jo kadencijos sutapimas su Seimo kadencija ir pernelyg supaprastinta Respublikos

Prezidento atleidimo procedūra suponuoja didelį priklausomumą nuo parlamento taip žlugdydama

Prezidento instituto reikšmę ir pažeisdama valdžių padalijimo principą.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose Ministrų kabinetams suteiktus įgaliojimus,

galima teigti, kad jie sutampa. Tačiau tarpukario Konstitucija numato dualistinę Vyriausybės

sandarą, kai Vyriausybę sudaro ne tik Ministrų kabinetas, bet ir Prezidentas. Ministrų kabineto

formavimo tvarka nagrinėjamose konstitucijose labai panaši; svarbiausia institucija formuojant

ministrų kabinetą – Seimas. Prezidento vaidmuo sudarant Ministrų kabinetą skiriasi. 1992 metų

Konstitucijoje Prezidentas yra reikšminga figūra, jo galios pasireiškia parenkant personalinę

Ministrų kabinėto sudėtį. 1922 metų Konstitucijoje Prezidentas tik marionetė Seimo rankose, todėl

1922 metų Konstitucijoje ministrų kabineto sudarymas išimtinai tik Seimo prerogatyva, o 1992 metų

konstitucijoje – Seimo ir prezidento.

Teismo institutas nagrinėjamose konstitucijose reglamentuotas (realia prasme) skirtingai.

Konstitucijos deklaruoja, kad valstybinę valdžią Lietuvoje vykdo ir Teismas, Lietuvos valstybėje

neturi galios joks įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai, teismo sprendimas gali būti keičiamas tik

teismo, teismas visiems piliečiams yra lygus, tačiau 1922 metų Konstitucijoje šie postulatai išlieka

tik deklaratyvaus, formalaus pobūdžio. 1992 metų Konstitucija minėtais aspektais numato realų

mechanizmą, kaip visa tai įgyvendinti ir paversti Konstitucija ne tik formalia, bet ir realia.

Savivaldos institutas tiek forma tiek turiniu skiriasi. Visų pirma, 1922 metų Konstitucija

numato dvipakopę savivaldos sistemą, o 1992 metų vienpakopę Antras ir svariausias aspektas,

skiriantis nagrinėjamų konstitucijų savivaldos institutus, yra nepriklausomumas nuo centrinės

76

valdžios – esminis savivaldos elementas. 1922 metų Konstitucijoje savivaldos savarankiškumas nuo

centinės valdžios smarkiai apribotas.

Taigi, išnagrinėjus temą „1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija ir 1992 m.

Lietuvos valstybės Konstitucija: lyginamoji analizė, galima daryti išvadą, kad

nors egzistuoja nemažai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų turinio

nesutapimų – skiriasi Teismo, Prezidento institucijų įgaliojimai ir reali galia,

tačiau konstitucinių principų turinio ir pagrindimo panašumai tapati vyriausybės

įgaliojimų schema, Seimo kaip dominuojančios valstybės valdžios vaidmens

reikšmingumas leidžia teigti, kad 1922 metų Konstitucija yra 1992 metų

Konstitucijos prototipas. Šis ryšys yra esminis ir neturėtų būti užmirštas arba

ignoruojamas, nes tik konstitucingumo ir teisės tradicijos yra pagrindas naujajai

Lietuvos Respublikos Konstitucijai tapti Lietuvos valstybės, jos teisinės sistemos

pagrindu, kuriuo piliečiai galėtų didžiuotis ir Konstituciją suvokti ne tik kaip

neaiškios kilmės teisinį dokumentą, o kaip laisvės, teisingumo garantą, sukurtą

ne paskirų politinių jėgų, o išsikristalizavusį iš pačios tautos teisinės sąmonė ir

teisinės istorinės tradicijos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002.

2. Andriulis V, Mockevičius R, ir kt. Lietuvos valstybės teisės aktai. - Vilnius, 1996.

3. Barkauskas J, Biržiška V, ir kt. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918- 1928. –

Kaunas, Šviesa, 1990.

4. Birmontienė T, Jerašiūnas E, ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius , LTU , 2001

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 1 dalis, - Vilnius: Jpį, teisės Institutas, 2000.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 2 dalis, - Vilnius: Jpį, teisės Institutas, 2002.

7. Merkys A. Lietuvos įstatymai.- Kaunas , 1922.

8. Merkys A. Lietuvos įstatymai.- Klaipėda , Rytas, 1925.

9. Bartusevičius A, Taljūnaitė M, ir kt. Lietuvos valstybingumo teisinės problemos.- Vilnius,

1993.

10. Vinkleris P. LR Prezidento statusas ir įgaliojimai.- Vilnius, TIC, 2002.

77

11. Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose.- Vilnius, Pozicija, 1994.

12. Romeris M. Vastybė. Tomas I,- Vilnius, Pradai, 1995.

13. Romeris M. Vastybė. Tomas II,- Vilnius, Pradai, 1995.

14. Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990.

15. Žylys J. Konstitucinis teismas- teisinės ir istorinės prielaidos . - Vilnius, 2001.

16. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija. – Vilnius, Justitia, 2005.

17. Maksimaitis M, Miknys R, ir kt. Mykolo Romerio mokslas apie valstybę.- Vilnius, 1997.

18. Valančius K.L. Lietuvos Valstybės Konstitucijos.- Vilnius, EMC, 2001.

19. Vaitiekienė E, Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, Justitia, 2001.

20. Kiselienė B, Railienė B. Stasys Stačiokas bibliografinė rodyklė.- Vilnius, LMAB, 2008.

21. Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: Konferencijų medžiaga.- Vilnius, Lietuvos žmogaus

teįsių centras, 1998.

22. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje.- Vilnius, Litimo, 2000.

23. Lietuvos teisininkų draugija. Lietuvos teisės kūrimo principai. – Vilnius, 1995.

24. Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. - Vilnius. 2003.

25. Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius, 2006.

26. Kūris P. Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė . Teisės

problemos. Vilnius, 1998 .

27. Nacionalinė teismų administracija . Lietuvos teismai: istorinė apžvalga.-Vilnius, 2008. p. 76.

28. Red. Kemežys V. Lietuva 1918- 1938. – Kaunas, Šviesa, 1990.

29. Red. Jarašiūnas E., Mesonis G. Užsienio šalių konstitucijos. Vilnius, LTU, 2004.

30. Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą. Vilnius, 2005

31. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992 Nr. 331014.

32. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas // Valstybės žinios. 1993 Nr. 5-89.

33. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 43-772.

34. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 15-249.

35. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 46-851.

36. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 55-1049.

37. http://www.lwl.org/westfaelischegeschichte/portal/Internet/finde/

langDatensatz.php?urlID=843&url_tabelle=tab_quelle

38. http://www.lrs.lt

78

39. http://www.lrkt.lt

40. http://www.teismai.lt

41. http://www.litlex.lt

42. http://www.infolex.lt

43. http://lt.wikisource.org

Santrauka

Lietuva yra ypač reikšminga konstitucinio reguliavimo atsiradimui pasaulyje. Lietuva

kartu su Lenkija – pirmosios Europoje ir antrosios pasaulyje – sukūrė savo rašytines konstitucijas,

taip padėdamos pagrindus visoms dabartinėms demokratiškai valdomoms valstybėms.

Tema „1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija ir 1992 m. Lietuvos valstybės Konstitucija:

lyginamoji analizė“ nėra sena, kaip ir apskritai dabartinės Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės

egzistavimas. Šiuo metu ji itin reikšminga ir aktuali. Kiekvienos valstybės teisė ir konstitucinis

reguliavimas pagrįstas savita logika, kurią lemia tam tikros istorinės aplinkybės. Dažniausiai

konstitucionalizmas ir teisė vystosi tolygiai perimdami bei papildydami konstitucijas ir teisės

tradicijas. Todėl ypač dabar, sustiprėjus Lietuvos valstybei, tobulėjant teisei, svarbu atsigręžti ir

suprasti, koks yra tas palikimas, kurio pagrindu, aišku, jį modifikuojant, reikėtų toliau formuoti ir

tobulinti mūsų teisės sistemą. Kaip tik palyginus nagrinėjamas konstitucijas galima nustatyti, ar toli

nukrypome nuo savo konstitucinių šaknų, t. y. 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

79

Kita vertus, ši tema – sudėtinga, nes nors mokslinių straipsnių ir monografijų,

nagrinėjančių tiek 1922 metų Konstituciją, tiek 1992 metų Konstituciją, yra apstu, tačiau

visapusiško jų palyginimo nėra. Esama medžiaga nagrinėja konstitucijas ne kaip visumą, o kaip

atskirus nesusijusius teisės aktus, todėl jais, žinoma, remsiuosi, tačiau dėmesį koncentruosiu ne į

kiekvienos iš nagrinėjamų konstitucijų aptarimą, o į jų tarpusavio palyginimą.

Ši tema yra aktuali, nes visuomenė privalo suprasti ir vertinti savo teisės kilmę, ir būtent

1922 metų Konstitucija yra modernios šiuolaikinės Lietuvos teisės ištakos.

Darbą sudaro tokios pagrindinės dalys: konstitucijų teisinės ir istorinė prielaidos,

pagrindinių valdžios institucijų tarpusavio ryšiai bei jų vieta valdžių padalijimo sistemoje, taip pat

šių konstitucijų principai, jų panašumai ir skirtumai. Paskutinėje darbo dalis skirta savivaldos

institutui.

Trumpai apibendrinant galima daryti išvadą, kad nors egzistuoja nemažai 1922 metų ir

1992 metų konstitucijų turinio nesutapimų, tačiau konstitucinių principų turinio ir pagrindimo

panašumai tapati vyriausybės įgaliojimų schema, Seimo kaip dominuojančios valstybės valdžios

vaidmens reikšmingumas leidžia teigti, , kad 1922 metų Konstitucija yra 1992 metų Konstitucijos

prototipas.

80