sportas nr9 (2015m)

24
3 p. 9 p. 11 p. 12 p. ŽVILGSNIS IŠ ARTI TALENTAS TEMA Karatė Luką Kubili ų užgrūdino, apgynė gatvėje, atvedė ant garbės pakylos pasaulio čempionate Japonijoje ir padėjo sukurti šeimą. Alinančiose treniruotėse išugdyta jėga, greitis, ištvermė padeda ugniagesiams ne tik varžybose, bet ir pagrindiniame jų darbe. Penkiolikmetis stalo teniso talentas Medardas Stankevi čius tęsia šeimos tradiciją – rakete mojavo ir jo tėvas, ir senelis. Lietuvos olimpinis sporto centras stengiasi, kad sportininkams būtų kuo mažiau rūpesčių rengiantis olimpinėms žaidynėms. AUKSINIS FINIŠAS „Jeigu atvirai, kol kas neį sivaizduoju savo gyvenimo be futbolo. Tiesą sakant, man dar norisi žaisti. Bet realiai į vertini ir supranti, kad auga puikus jaunimas. Kad reikia jam užleisti viet ą“, – teigia futbolininko karjerą nusprendęs baigti vienas geriausi ų visų laikų Lietuvos futbolininkų Deividas Šemberas. 4 p. 2015 Nr. 9 (998) ŽIEMOS SUTIKTUVĖS Patyręs treneris Laimis Bartasūnas kiekvienam, planuojančiam žiemą pasinerti į slidinėjimo malonumus, pirmiausia pataria paplušėti sporto salėje. 14 p. www.sportas.info Metai bėga, talentas išlieka. 22 p. S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S S U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U S U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U U T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T OS ĖS Patyręs treneris Laimis Bartasūnas kiekvienam, žiemą pasinerti į slidinėjimo malonumus, pirmia paplušėti sporto salėje. ŽIEMO T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T T TIKTUVĖ Viliaus Aleksandravičiaus nuotr.

Upload: sporto-leidiniu-grupe-sporto-leidiniu-grupe

Post on 24-Jul-2016

247 views

Category:

Documents


0 download

DESCRIPTION

LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS LEIDŽIAMAS NUO 1956 METŲ

TRANSCRIPT

Page 1: SPORTAS Nr9 (2015m)

3 p.

9 p.

11 p.

12 p.

ŽVILGSNIS

IŠ ARTI

TALENTAS

TEMA

Karatė Luką Kubilių užgrūdino, apgynė gatvėje, atvedė ant garbės pakylos pasaulio čempionate Japonijoje ir padėjo sukurti šeimą.

Alinančiose treniruotėse išugdyta jėga, greitis, ištvermė padeda ugniagesiams ne tik varžybose, bet ir pagrindiniame jų darbe.

Penkiolikmetis stalo teniso talentas Medardas Stankevičius tęsia šeimos tradiciją – rakete mojavo ir jo tėvas, ir senelis.

Lietuvos olimpinis sporto centras stengiasi, kad sportininkams būtų kuo mažiau rūpesčių rengiantis olimpinėms žaidynėms.

AUKSINIS FINIŠAS

„Jeigu atvirai, kol kas neįsivaizduoju savo gyvenimo be futbolo. Tiesą sakant, man dar norisi žaisti. Bet realiai įvertini ir supranti, kad auga puikus jaunimas. Kad reikia jam užleisti vietą“, – teigia futbolininko karjerą nusprendęs baigti

vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Deividas Šemberas. 4 p.

2015 Nr. 9 (998)

ŽIEMOS SUTIKTUVĖS

Patyręs treneris Laimis Bartasūnas kiekvienam, planuojančiam žiemą pasinerti į slidinėjimo malonumus, pirmiausia pataria paplušėti sporto salėje. 14 p.

www.sportas.info

Metai bėga, talentas išlieka. 22 p.

SSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUU

S

UUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTT

OS ĖS

Patyręs treneris Laimis Bartasūnas kiekvienam,žiemą pasinerti į slidinėjimo malonumus, pirmia

y ę

paplušėti sporto salėje. ą p įąŽIEMO

TTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTIKTUVĖ

Vilia

us A

leks

andr

avič

iaus

nuo

tr.

Page 2: SPORTAS Nr9 (2015m)

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected] [email protected] Daugėlaitė[email protected]

REKLAMATel. 8 655 59 270Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos rytas“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 512016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvus jau yra įvykdęs arba atranką įveikęs 51 mūsų šalies sportininkas, įskaitant vyrų krepšinio komandą.„

Pirmuoju lietuviu, žaidusiu Anglijos „Premier“ lygoje, tapo „Watford“ vartininkas GIEDRIUS ARLAUSKIS. Jo ekipa svečiuose laimėjo prieš Birmingemo „Aston Villa“ 3:2.

Dainius Zubrus iš „velnio“ tapo „rykliu“.

Vasarą NHL klubui „New Jersey Devils“

atsisakius 37 metų lietuvio paslaugų, jis

ilgai buvo be komandos, bet lapkritį galiausiai

pasirašė sutartį su „San Jose Sharks“.

Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) piešinys

2016 m. Rio de Žatranką įveikęs 51 m

„Kai pastebėjau, kad teisėjas parodė, jog pridedamos 10 min., mintyse pagalvojau, kad tai bus sunkiausios 10 min. mano karjeroje. Man buvo išties labai sunku, nes žaidžiau ne nuo pradžių (67 min., kai rezultatas buvo 1:1). Todėl tiesiog mąsčiau: „Laimėkime šias rungtynes ir važiuokime namo.“

JUSTINAS KINDERIS

ROMUALDAS BAKUTIS

AURIMAS DIDŽBALIS

RIMANTAS KVESELAITIS

Dohoje (Kataras) vykusiose šiuolaikinės penkiakovės Čempionų čempiono taurės varžybose antrąją vietą iškovojo Justinas Kinderis. Moterų varžybose trečiąją vietą užėmė Gintarė Venčkauskaitė.

Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentu vėl išrinktas 55 metų Romualdas Bakutis. Šis verslininkas LDSF vadovavo 2008–2013 metais. Generaline sekretore patvirtinta Rasa Ališauskienė.

Pasaulio sunkiosios atletikos čempionate JAV Aurimas Didžbalis rovimo rungtyje iškėlė 180 kg svorio štangą ir iškovojo mažąjį sidabro medalį, tačiau stūmimo rungtyje nepakėlė pradinio 210 kg svorio.

Lapkričio 23 d. naujuoju Lietuvos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos pirmininku išrinktas Rimantas Kveselaitis. Jis daugumos tarybos narių sprendimu šiame poste pakeitė Edį Urbanavičių.

Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“ nuoširdžiai užjaučia artimuosius dėl Mykolo Kačkano, ilgamečio sporto darbuotojo, mirties.

Page 3: SPORTAS Nr9 (2015m)

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

ŽVILGSNISLUKAS KUBILIUS pasaulio čempionate tapo ir lentelių laužymo rungties nugalėtoju.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Kiokušin šeimoje žodis „osu“ turi didelę ir gilią prasmę. Tai ne tik „labas“, „viso gero“, „taip“, „gerai“, „atsiprašau“, „ačiū“. „Osu“ reiškia „laikytis iki paskutinio, ištverti visus sunkumus“.

Iki paskutinio pasaulio čempionate, kuriame nėra svorio kategorijų ir kuris kas ketverius metus rengiamas išskirtinai Japonijoje, laikėsi Lietuvos karatė meistras Lukas Kubilius. Vienintelis iš septyniolikos į šio kovos meno tėvynę nuvykusių Lietuvos karatė meistrų. „Turime eiti, turime nugalėti“, – prieš paskutinę kovą traumuotą ir, regis, jau paskutines jėgas ant tatamio palikusį klaipėdietį trenerio Vladimiro Silvaško žodžiai pakėlė lemiamai kovai. „Pailsėjau, susikaupiau ir grįžau baigti. Ėjome „va banque“ ir pavyko“, – atpildas už geležinę valią lietuviui buvo pasaulio čempionato bronza.Iš viso Tokijuje varžėsi 184 dalyviai iš 59 šalių. L. Kubiliui (105 kg) ant tatamio teko lipti 7 kartus. Pakeliui į pusfi nalį lietuvis įveikė varžovus iš Ukrainos, Japonijos, Rusijos. Tačiau pusfi nalyje stipresnis buvo šeimininkas Yuji Shimamoto (89 kg). Mažajame fi nale, sukaupęs jėgų likučius, lietuvis sugebėjo įveikti japoną Shotą Maedą (75 kg) ir pasipuošė bronzos medaliu.Be to, L. Kubilius tapo „Tamawashiwari“ (lentelių laužymo) rungties nugalėtoju. Jis šiame čempionate sulaužė net 24 lenteles ir už tai gavo specialų prizą. „Per treniruotes lentelių nelaužome. Su mokytoju dirbome tobulindami techniką, trajektoriją, mokėmės, kaip taisyklingai mušti. Lenteles gali daug kas sulaužyti, bet esmė ta, kad turi tai padaryti tiksliai, techniškai, kad nepatirtum traumos“, – pasakoja L. Kubilius.

Sugrįžo į ritmąPo pasaulio čempionato praėjo mėnuo. L. Kubiliaus gyvenimas jau sukasi įprastu ritmu. Tačiau sūraus prakaito skonį, kurį teko pralieti siekiant, kad tas medalis žibėtų ant jo krūtinės, karatė meistras puikiai prisimena. Rengiantis čempionatui treniruočių krūvis padidėjo maždaug dvigubai – vietoj įprastų 4–5 kartų per savaitę jis treniruodavosi 10–12. „Jau nuo praeitų metų rugsėjo pradėjau didinti krūvius, treniruotės vyko kiekvieną dieną po 2–3 kartus. Likus trims mėnesiams iki varžybų jos tapo dar intensyvesnės. Mano mokytojas V. Silvaško yra iš Akmenės, tad kiekvieną savaitę po porą kartų papildomai važinėdavau pas jį. Kai kurias savo grupes teko perleisti kitiems treneriams, kad spėčiau tinkamai pasiruošti varžyboms“, – tęsia sportininkas, savo karatė klube „Shodan“ ir pats dirbantis mokytoju.Psichologinio tvirtumo pasaulio čempionato medalininkas mokėsi visus 18 metų – tiek jis užsiima šia sporto šaka. „Pradėjus sportuoti, patirtis po truputį kaupėsi. Tas jausmas, kai reikia kovoti, nugalėti save, varžovą, varžybos po varžybų stiprėja. Europos, pasaulio čempionatai padėjo pasiruošti psichologiškai, tad šįkart nuvažiavęs į Japoniją buvau ramesnis negu anksčiau. Mažiau jaudulio, viskas labiau sava“, – prieš ketverius metus Japonijoje, kai klaipėdietis liko ketvirtas, įgyta patirtis taip pat buvo vertinga.Apie sportinės karjeros pabaigą 32-ejų karatė meistras kol kas negalvoja: „Traumų rimtų nėra, o pačios varžybos ir pasiruošimo joms procesas, karatė gyvenimas teikia malonumą.“Ir viršūnė dar nepasiekta. Šiemet 11 kartą Japonijoje surengto čempionato vyrų varžybų dar nė karto nepavyko laimėti užsieniečiui. „Noro yra“, –

tvirtina L. Kubilius, trokštantis įveikti japonų tvirtovę.Juolab kad Vilniuje 2013 m. vykusiose pasaulio pirmenybėse šių metų pasaulio čempioną Yuji Shimamoto klaipėdietis pusfi nalio kovoje yra įveikęs: „Bet tada buvo kitaip, beveik visa arena palaikė mane, o Japonijoje visa arena palaikė japoną. Tai suteikia nemažai jėgų, ypač kai vyksta aukšto lygio varžybos, varžovų meistriškumas panašus“, – Tokijuje savo kovotojus palaikė dešimttūkstantinė minia, iš kurios gal tik 500 buvo kitataučių.

Šeima – kertinis dalykasKaratė L. Kubilių į porą suvedė ir su žmona Viktorija. Po pergalingos kovos Tokijuje klaipėdietis dėkojo ne tik savo treneriams, mokytojams, bet ir žmonai, palaikiusiai jį čia pat, tribūnose, tėvams. „Šeima – kertinis dalykas, esu dėkingas tėvams ir žmonai, kuri ir pati yra karatė meistrė. Mes vienas kitą suprantame, turime apie ką pasišnekėti, tuo gyvename, tą jaučiame ir kol kas sekasi“, – teigia vyras. Penktus metus einantis sūnus tėvo kovas stebėjo televizoriaus ekrane. „Labai liūdėjo, kai pralaimėjau pusfi nalyje, bet paskui labai džiaugėsi“, – į sporto sūkurį įsitraukė ir mažasis. Berniukas kartu su tėvais eina į treniruotes, kartu vyksta ir į varžybas. Tačiau karatė jam kol kas – ne vienintelis užsiėmimas. „Tokio amžiaus vaikui viskas patinka – žaidžia futbolą, krepšinį, užsiima gimnastika“, – pasakoja L. Kubilius, vasario mėnesį su žmona sūpuosiantis antrąją atžalą.

Moko savo pavyzdžiuNuo aštuonerių metų L. Kubilius lankė futbolą. Supratęs, kad sportuodamas nori būti atsakingas už savo rezultatus pats, su šia komandine sporto šaka atsisveikino ir susidomėjo savigyna. Keturiolikmetis

vaikinas atrado karatė. „Atėjo paauglystė, tuo metu ir susidomėjau. Žinojau, kad galima išmokti apsiginti, sustiprėti, norėjau pabandyti. Psichologinis poreikis apsiginti, man atrodo, visada yra. Vyras turi mokėti apsiginti pats ir apginti šeimą. Visi vaikinai tai žino.“ Karatė meistrui vėliau išties keletą kartų yra tekę gatvėje gintis nuo chuliganų.Karatė tapo Kubilių šeimos gyvenimo būdu. „Tai ne tik fi zinis darbas treniruotėse, tai ir vaikų ugdymas“, – sako karatė meistras. Tad pasaulio čempionato medalininkas savo karjerą stengiasi suderinti su jaunosios kartos ugdymu. „Iš pradžių norėjau būti geras treneris, mokytojas ir išugdyti kuo daugiau gerų sportininkų. Bet dabar suprantu, kad pats svarbiausias dalykas – išugdyti gerų žmonių, kad jie būtų sportiški, norėtų sportuoti ir siekti aukštumų, kad charakteris būtų tvirtas, ir, aišku, savo laimėjimais rodyti pavyzdį. Džiugu, kad pavyksta“, – džiaugiasi Lukas. „Shodan“ klubo auklėtiniai kilnojo įspūdingą žvilgančią pasaulio čempionato medalininko taurę ir bronzos medalį. Sveikindami mokytoją vaikai dovanojo jam gėlių, saldainių ir savo piešinių.

tjJppkį3

Lukas Kubilius tapo

trečiuoju lietuviu,

užkopusiu ant pasaulio čempionato

be svorio kategorijų

garbės pakylos. Anksčiau

tai pavyko vicečempionais

tapusiems Donatui Imbrui

(2007 m.) ir Margaritai Čiuplytei (2011 m.).

GYVENIMAS PAGAL KARATĖ

Karatė Luką Kubilių užgrūdino, apgynė gatvėje, atvedė ant garbės pakylos pasaulio čempionate Japonijoje ir padėjo sukurti šeimą

Su treneriu V. Silvaško ir septintąją vietą pasaulio čempionate užėmusiu E. Sečinskiu. Jono Pivoriūno nuotr.

L. Kubilius dar neketina sustoti.Kęstučio Masilionio nuotr.

Page 4: SPORTAS Nr9 (2015m)

4 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

POKALBIS DEIVIDAS ŠEMBERAS yra Lietuvos ir Rusijos čempionas, UEFA taurės laimėtojas.

Spalio 30-ąją paaiškėjo, kad 2015-ųjų Lietuvos futbolo pirmenybių čempionu trečią kartą iš eilės ir šeštą kartą apskritai tapo Vilniaus „Žalgiris“. Nors iki ofi cialios pirmenybių pabaigos tada buvo likęs beveik mėnuo.

O lapkričio pradžioje apie artėjančią savo karjeros pabaigą pareiškė „Žalgirio“ kapitonas Deividas Šemberas, vienas daugiausiai pasiekusių visų laikų Lietuvos futbolininkų, prieš dešimtmetį kartu su Rusijos Maskvos CSKA komanda iškovojęs UEFA taurę (dabartinė Europos lygos taurė).Paskutinį mačą Deividas žaidė lapkričio 28 dieną. Tai buvo paskutinės „Žalgirio“ rungtynės šį sezoną – principinis susitikimas su šalies vicečempionais „Trakais“. Prieš jas buvo surengtos D. Šembero palydėtuvės. Dvikovą žalgiriečiai laimėjo 3:0. Kapitonas žaidė iki 78-osios minutės. O tada jis ovacijomis buvo palydėtas iš aikštės. Vienam tituluočiausių visų laikų Lietuvos futbolininkų žiūrovai plojo stovėdami, jį sveikino ne tik žalgiriečiai, bet ir „Trakų“ komandos žaidėjai. Po rungtynių kartu su komandos draugais D. Šemberas kėlė Lietuvos čempionų taurę ir maudėsi pergalės šampano pursluose.Kitaip nei daugelis futbolininkų, D. Šemberas nesvajoja vos baigęs karjerą tapti treneriu. Jam labiau imponuotų darbas kabinete. Ir nebūtinai susijęs su futbolu. Be futbolo „Žalgirio“ kapitonas sugeba

gyventi. Ir gyvena. Grįžus namo pas draugę Oksaną Zlatkovaitę, kalbos apie futbolą nesisuka.Su D. Šemberu kalbėjomės apie 2015-ųjų sezoną. Paskutinį vilkint profesionalaus futbolininko marškinėlius. Ir ne tik.

Ar sunkus buvo sezonas?Nepasakyčiau, kad sunkus. Komandos nariai pasitikėjo savimi, vieni kitais, jautėme, kad esame stipresni už varžovus. Tiesiog padarėme tai, ką turėjome ir galėjome padaryti, ir įvykdėme komandos vadovų iškeltas užduotis. Juk niekas ir neabejojo, kad „Žalgiris“ yra stipriausia komanda Lietuvoje.

Taip, Lietuvoje „Žalgiris“ yra stipriausias. Bet Čempionų lygos atrankoje niekaip nepajėgia pralenkti bent vieno varžovo. Kodėl? Viskas vyksta etapais ir palaipsniui. Taip, šiuo metu „Žalgiris“ dar nepajėgus įveikti pirmojo etapo. Nors jau buvome labai arti. Iš to mokomasi: ir sirgaliai, ir komandos vadovybė matė, ko mums trūksta per rungtynes su „Malmö“. Ir kitais metais, tikiuosi, tie trūkumai bus pašalinti, padarytos išvados, ištaisytos klaidos. Nežinau, ar kitąmet pavyks savo tikslą įgyvendinti, tačiau vietoje niekas nestovi ir kiekvienais metais „Žalgiris“ yra vis labiau pasiruošęs pereiti kurį nors etapą. Be to, nepamirškime, kad Čempionų lyga – ne Europos lyga. Vis dėlto joje žaidžia visų šalių aukščiausio lygio komandos, todėl daug sudėtingiau žaisti ir laimėti prieš čempionus, komandas, pratusias

„„Tiesą sakant, man dar norisi žaisti. Bet realiai įvertini ir supranti, kad auga puikus jaunimas. Kad reikia jam užleisti vietą. Tikrai ne man būti vietos įsikandus. Manau, kad dabar kaip tik yra laikas gražiai išeiti iš komandos. Iškelti paskutinę čempionišką taurę ir išgerti iš jos šampano. Juk kiekvienas tokio atsisveikinimo pavydės.“

Prieš grįždamas į „Žalgirį“ ilgus metus žaidėte Rusijoje. Ar sugrįžimas iš didelių stadionų šalies, kurioje futbolas sulaukia didelio susidomėjimo, buvo sunkus?Nesunkus, nes grįžau namo. Kur mėgstamas miestas, vaizdas, aplinka. Jokio diskomforto nejaučiau. Greitai prisitaikiau prie to, kad čempionatas yra žemesnio lygio, priėmiau viską, kas su tuo susiję. Juolab kad „Žalgiris“ puikiai mane priėmė – ir vadovai, ir žaidėjai. Čia normali darbinė aplinka. Ko daugiau reikia? Tikrai esu dėkingas „Žalgiriui“, pradedant vadovybe ir žaidėjais ir baigiant sirgaliais. Labai džiaugiuosi, kad grįžau į Lietuvą ir šiuos dvejus metus žaidžiau „Žalgiryje“.

Tačiau ne visur buvote sutinkamas vienareikšmiškai. Daug buvo nepatenkintųjų kartais prasiveržiančiomis Deivido Šembero emocijomis.Aš į tai reaguoju ramiai. Na, ir ką padarysi? Esu emocingas žaidėjas. Padarai klaidų, po to jas pripažįsti. Toks yra gyvenimas ir sportas. Tiesą sakant, nemanau, kad esu ką nors labai blogo padaręs, ir nesigailiu. Futbolas be emocijų būtų ne futbolas.

Ką manote apie skandalus su kitais klubais, sutartas rungtynes, pašalinimus iš A lygos?Jeigu kalbama apie tuos, kurie įtariami nešvariu žaidimu, lažybomis, tokius reikia pašalinti. Ir kuo greičiau, tuo bus geriau visam Lietuvos futbolui.

Alfredo Pliadžio nuotr.FUTBOLININKAS DEIVIDAS ŠEMBERAS

DABAR IŠEITI – GERIAUSIAS LAIKASlaimėti ir demonstruojančias laimėtojų mentalitetą. O to, kad Lietuvos futbolas gerokai nusileidžia Kroatijos ar Švedijos futbolui, negalima nepripažinti. Manau, kad, laikantis tokio klubo vadovybės požiūrio ir nors kiek pasisekus traukiant burtus, tikrai galima įveikti varžovus. Nes komanda yra teisingame kelyje ir, jei dirbs taip, kaip dabar, per trejus artimiausius metus tikrai gali tikėtis sėkmingų rezultatų.

Ar seniai nutarėte baigti karjerą?Sprendimas nebuvo spontaniškas. Jis brendo. Jau prieš kelis mėnesius kalbėjomės su vadovybe. Nors tada nepasakiau griežto ir kategoriško „viskas, baigiu“, dabar manau, kad tam pats laikas. Išeiti kaip čempionui ir palinkėti komandai geriausios ateities. Juo labiau kad tikrai tikiu šviesia „Žalgirio“ ateitimi. Šis klubas, padedamas sirgalių, išgyveno labai sunkų laikotarpį. Apie tai derėtų parašyti knygą. Tai didis ir garbingas klubas ir aš labai džiaugiuosi, kad teko garbė būti jo istorijos dalele.

Kaip save įsivaizduojate be futbolo?Jeigu atvirai, kol kas neįsivaizduoju... Tiesą sakant, man dar norisi žaisti. Bet realiai įvertini ir supranti, kad auga puikus jaunimas. Kad reikia jam užleisti vietą. Tikrai ne man būti vietos įsikandus. Manau, kad dabar kaip tik yra laikas gražiai išeiti iš komandos. Iškelti paskutinę čempionišką taurę ir išgerti iš jos šampano. Juk kiekvienas tokio atsisveikinimo pavydės (juokiasi).

Po paskutinių rungtynių – atsisveikinimas su sirgaliais.Sauliaus Čirbos nuotr.

Page 5: SPORTAS Nr9 (2015m)

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

Daug kam netikėtai olimpinį kelialapį iškovojusios Lietuvos irkluotojų keturvietės sėkmės receptas – su aštriais prieskoniais. 6p.p.

Manau, čia galime pasimokyti iš kaimynės Latvijos. Ji pradėjo tą kovą jau pernai ir šiuo metu Latvijoje sutartų rungtynių gerokai sumažėjo. Kuo ilgiau nepradėsime su šiais dalykais kovoti, tuo daugiau tikimybių, kad tai bus per vėlu daryti. O kad dėl taškų perskaičiavimo nukenčia kokia nors nieko bendra neturinti komanda, yra varžybų nuostatų problema, ji nesunkiai pataisoma. Per visą karjerą jums nėra tekę žaisti sutartose rungtynėse?Lyg ir neteko, bet kartais būdavo įtarimų, kad varžovų komanda žaidžia keistai. Buvo tokių atvejų ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Išeini į aikštę, o varžovai, atrodo, priešinasi dėl akių. Dviprasmis jausmas. Lyg ir laimėjai, bet jauti kartėlį ir ta pergalė nėra tokia maloni.

Kaip antroji pusė žiūri į futbolą ir ar džiaugiasi, kad nutarėte baigti karjerą?Mano draugė futbolu nesidomi. Ir, suprantama, jau ne kartą klausė, kada baigsiu jį žaisti. Todėl jai mano karjeros pabaiga tikrai nebus tragedija. Per beveik šešerius kartu praleistus metus ji į stadioną buvo atėjusi gal du kartus. O man patinka, kad ji nelabai domisi nei futbolu, nei sportu apskritai. Grįžti namo ir supranti, kad yra žmonių, kurie gyvena be futbolo. Ir tai puiku, nes nereikia namie kalbėti apie darbą, gali pailsėti nuo futbolo ir užsimiršti. Aišku, kai tapome čempionais, pasveikino ir ranką paspaudė. Draugė žino, kada laimime ir kad pralošus mano nuotaika bus blogesnė. Taip ir taikomės vienas prie kito. Ir prisitaikome.

DEIVIDAS ŠEMBERASDGimė 1978 m. Vilniuje. 1996–1997 m. – Vilniaus „Žalgiris“1998–2001 m. – Maskvos „Dinamo“ (Rusija)2002–2012 m. – Maskvos CSKA (Rusija)2012–2014 m. – Vladikaukazo „Alanija“2014–2015 m. – Vilniaus „Žalgiris“Lietuvos rinktinėje sužaidė 82 rungtynes.LaimėjimaiLietuvos čempionas (2014, 2015 m.)Lietuvos taurės laimėtojas (2014, 2015 m.)Rusijos čempionas (2003, 2005, 2006 m.)Rusijos taurės laimėtojas (2001–2002, 2004–2005, 2005–2006, 2007–2008, 2008–2009, 2010–2011 m.)Rusijos supertaurės laimėtojas (2004, 2006, 2007, 2009 m.)UEFA taurės laimėtojas (2005 m.)Geriausias Lietuvos futbolininkas (2005 m.)Geriausias Lietuvoje žaidžiantis futbolininkas (2014 m.)

A LYGAA„SMScredit.lt A lygos“ galutinė turnyro lentelė (vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, įvarčiai, taškai)

1. Vilniaus „Žalgiris“ 36 31 1 4 104:25 942. Trakų „Trakai“ 36 27 3 6 92:33 843. Klaipėdos „Atlantas“ 36 21 7 8 65:34 70 4. Marijampolės „Sūduva“ 36 21 4 11 76:34 67 5. Kauno „Spyris“ 36 13 6 17 47:74 456. Utenos „Utenis“ 36 11 9 16 41:50 427. Kauno „Stumbras“ 36 11 8 17 51:74 418. „Klaipėdos granitas“ 36 6 9 21 37:83 279. Šiaulių „Šiauliai“ 36 5 5 26 37:94 2010. Pakruojo „Kruoja“ 36 4 8 24 23:72 20

Rezultatyviausi čempionato žaidėjai: T. Radzinevičius („Sūduva“) – 28, D. Aršakianas („Trakai“) – 25, A. Paniukovas („Atlantas“) ir A. Rimkevičius („Stumbras“) – po 20 įvarčių.

D. Šemberas ir jo gyvenimo draugė

O. Zlatkovaitė.

Page 6: SPORTAS Nr9 (2015m)

6 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

SITUACIJA Kelialapius į olimpines žaidynes jau iškovojo net 10 mūsų šalies irkluotojų.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Per šių metų pasaulio irklavimo čempionatą Prancūzijoje mūsų šalies porinės keturvietės įgula – Dominykas Jančionis, Žygimantas Gališanskis, Martynas Džiaugys ir Aurimas Adomavičius – kelialapį į olimpines žaidynes iškovojo dar pusfi nalyje, kai fi nišavo pirma ir į fi nalą pateko pasiekusi absoliučiai geriausią rezultatą (5 min. 46,17 sek.).

„Tai buvo pats geriausias keturvietės startas, pelnęs kelialapius į Rio de Žaneirą“, – pripažįsta Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Mykolas Masilionis.Iš viso kelialapius į kitų metų olimpines žaidynes jau iškovojo net penkios Lietuvos įgulos – be porinės keturvietės, tai padarė vienvietininkai Mindaugas Griškonis ir Lina Šaltytė, porinės dvivietės atstovai Rolandas Maščinskas ir Saulius Ritteris bei Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė.

Teisingas federacijos sprendimas Susodinti keturis augalotus vyrus į vieną valtį ir greitai pasiekti gerų rezultatų sudėtinga. Mažiausiai penkerius šešerius metus reikia kartu irkluoti. Visi irkluotojai gali būti didelio meistriškumo, bet porinė keturvietė nebus pajėgi kaip komanda. Pirmiausia turi sutapti vyrų charakteriai, įgula turi būti vieninga. Lietuvos irklavimo federacijai (LIF) nusprendus, kad būtų gerai suburti vyrų porinę keturvietę, ją treniruoti patikėjo vilniečiui Virgaudui Leknickui. Mat jo auklėtinis D. Jančionis su kauniečiu A. Adomavičiumi 2013 m. tapo pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempionais irkluodami porinę dvivietę, o buriant porinę keturvietę buvo vieni jos lyderių. Pasak M. Masilionio, LIF 2014-aisiais atrodė, kad jeigu šie du irkluotojai jaunimo grupėje ir toliau irkluos porinę dvivietę, jie negaus fi nansavimo. Tad per pasaulio suaugusiųjų čempionatą jiems geriau irkluoti porinę keturvietę ir užimti, tarkime, 12 vietą, negu laimėti pasaulio jaunimo čempionatą. Tada ir buvo pradėta galvoti apie porinę keturvietę.Naujai buriamą įgulą V. Leknickui padėjo treniruoti M. Masilionis ir rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione. Per tą trumpą laiką buvo įvairiausių variantų, kas irkluos porinę keturvietę. Padėtį sunkino sportininkų traumos, valtyje vienus irkluotojus keitė kiti. 2014-ųjų vasarį prie komandos prijungus brolius Andrių ir Vytautą Lapatiukus, įgulos

irkluotojai treniravosi Graikijoje ir rengėsi Europos čempionatui.Dabar porinės keturvietės pagrindas jau aiškus, valtyje tie, kurie Prancūzijoje iškovojo kelialapius į olimpines žaidynes: yrininkas A. Adomavičius, D. Jančionis, M. Džiaugys ir Ž. Gališanskis. Vienas iš kandidatų – Dovydas Nemeravičius.

Įspūdingas sugrįžimas Šiemet ypač patobulėjo fi ziškai stiprus kauniečio trenerio Valdo Vilkelio auklėtinis 29 metų M. Džiaugys, turintis bene mažiausiai titulų. Mat jis 2006-aisiais dėl sveikatos buvo priverstas palikti irklavimą. Septynerius metus Martynas neėmė irklų į rankas. Įkūrė transporto ir logistikos paslaugų įmonę Kaune ir jai vadovauja. Susidomėjo triatlonu, pradėjo dalyvauti mėgėjų varžybose. Tačiau praėjusiais metais, M. Griškonio pakalbintas, vėl sugrįžo į irklavimą. „Martynas atkreipė į save dėmesį 2014-aisiais, kai, nedalyvaujant M. Griškoniui, tapo Lietuvos vienviečių čempionu. Žiemą jis puikiai rungtyniavo per Lietuvos irkluotojų testų varžybas. Kaunietį pakvietėme

į rinktinę ir išvežėme į pirmąją treniruočių stovyklą Graikijoje. Šiemet jis debiutavo Europos čempionate Poznanėje ir irklavo porinę dvivietę su gerokai už save jaunesniu Ž. Gališanskiu“, – teigia M. Masilionis.

Treneris nutarė trauktisPorinę keturvietę pretendavo irkluoti 5–6 sportininkai. Rengiantis pasaulio čempionatui, per kontrolines varžybas Trakuose, kur reikėjo irkluoti vienvietes, dvivietes ir keturvietes, prastai pasirodė V. Lapatiukas, jam užsivėrė porinės keturvietės durys. Konkurencija buvo didelė, augo įtampa. Sportininkai buvo pervargę ir tarpusavyje pradėjo nesutarti. Likus dviem savaitėms iki šiemetinio pasaulio čempionato, V. Leknickas nutarė palikti komandą. Pagrindinė priežastis – kitų įgulos narių abejonės dėl pirmoje treniruočių stovykloje nedalyvavusio D. Jančionio galimybių. Nors jau pirmosios kontrolinės varžybos parodė, kad D. Jančionis yra stiprus, per vienviečių lenktynes jis pasiekė antrą rezultatą. „Nenorėjau dirginti komandos, kad į porinę keturvietę siekiu prastumti savo mokinį. Be to,

psichologiškai buvau pavargęs, mačiau, kad, dirbdamas tokioje sudėtingoje atmosferoje, nebūsiu naudingas, nevaldžiau įgulos. O kai nevaldai komandos, geriau pasitraukti, nes nepakeičiamų žmonių nėra. Pasielgiau demokratiškai ir išėjau. Tai davė gerą impulsą, vyrai susitelkė. Dabar galiu teigti, kad, jeigu nebūčiau išėjęs, įgula, ko gero, nebūtų taip puikiai pasirodžiusi pasaulio čempionate. Kovos Prancūzijoje parodė, kad mūsų įgula – jau komanda, irkluotojai vieni kitus supranta ir palaiko. Jie dirba išvien ir mato, kad gali gerai irkluoti, visi yra pajėgūs. Čempionatas juos suvienijo“, – pasakoja V. Leknickas. Jis toliau ugdo jaunus sportininkus, treneriui daug padeda „Glorijos“ klubas, leidžiantis naudotis sportiniu inventoriumi.

Komandą perėmė M. Masilionis Keturvietės įgulą prieš pat pasaulio čempionatą ėmėsi treniruoti M. Masilionis. „Išėjus Virgaudui, nebuvo jokios konfl iktinės situacijos, irkluotojų nepasitenkinimo. Jis ir toliau liko mūsų komandoje, kaip ir kaunietis V. Vilkelis, jis dirba su savo auklėtiniais, irkluojančiais keturvietę, o per rinktinės treniruočių stovyklas tą darbą atlieku aš“, – paaiškino M. Masilionis. Porinės keturvietės įgula treniravosi Trakuose, dalyvavo Lietuvos čempionate. Viskas aprimo, vyrai susikoncentravo į svarbų metų startą – pasaulio čempionatą, kuriame užėmė šeštą vietą. Buvo galima pasirodyti dar geriau. Tačiau atletai, per pusfi nalio varžybas užsitikrinę teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, fi nale perdegė.„Įspūdinga, kad jie pateko į fi nalą. Tikrai niekas iš mūsų to nesitikėjo. Buvo manoma, kad mažajame fi nale jie yra pajėgūs kovoti dėl pirmos ar antros vietos. Vyko diskusija, kam valtyje būti yrininku. Gerai, kad rinktinės treneris tas pareigas patikėjo A. Adomavičiui. Dabar vaikinai – jau olimpiečiai, gali ramiai rengtis svarbiausiam jų gyvenime startui“, – sako V. Leknickas.Irkluotojai žino, kad pagrindinė kova Rio de Žaneire dėl medalių vyks tarp Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Naujosios Zelandijos, Australijos, Kanados, Šveicarijos, Ukrainos įgulų. Didelių ambicijų turi ir mūsiškiai. Per olimpines žaidynes startuos tik 10 porinių keturviečių įgulų, ne vieną jų galima ir aplenkti. Dabar įgula treniruojasi namie, po Naujųjų metų irkluotojai tris savaites vyks slidinėti į Italiją, o vėliau treniruočių stovykla bus surengta Graikijoje. Gegužę Lietuvos irkluotojai olimpiečiai dalyvaus Europos čempionate.

„„Nenorėjau dirginti komandos, kad į porinę keturvietę siekiu prastumti savo mokinį. Be to, psichologiškai buvau pavargęs, mačiau, kad, dirbdamas tokioje sudėtingoje atmosferoje, nebūsiu naudingas, nevaldžiau įgulos. O kai nevaldai komandos, geriau pasitraukti, nes nepakeičiamų žmonių nėra.“ VIRGAUDAS LEKNICKAS

Lietuvos irkluotojų keturvietės įgula (iš dešinės): A. Adomavičius, D. Jančionis, M. Džiaugys ir Ž. Gališanskis.Virgaudo Leknicko nuotr.

ĮTAMPOS ŽAIBUS SUGĖRĖ TRENERISOlimpinį kelialapį iškovojusios Lietuvos irkluotojų keturvietės sėkmės receptas – su aštriais prieskoniais

Page 7: SPORTAS Nr9 (2015m)

7LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998) 777LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNrNr. . 9 9 (9(9((((( 9898)))))))

Page 8: SPORTAS Nr9 (2015m)
Page 9: SPORTAS Nr9 (2015m)

9LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

Lina Daugėlaitė[email protected]

Pasaulio ugniagesių čempionate debiutavusi Lietuvos rinktinė nesikuklino – ant garbės pakylos lipo komandinėse ir tandemų varžybose, priversdama garsiai tarti gimtosios šalies vardą.

Rinktinė – tai penki stiprūs vyrai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Laurynas Urbonavičius ir šios komandos skyrininkas Mindaugas Valaitis, Šiaulių APGV pamainos vadas Andrius Ašmontas, Kauno APGV ugniagesys gelbėtojas Modestas Mikolaitis ir Klaipėdos APGV ugniagesys gelbėtojas Jurgis Rumiancevas.Montgomeryje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, vykęs ugniagesių čempionatas šiemet surengtas jau 24 kartą. Lietuvos ugniagesiams jis buvo pirmasis. Nedaug patirties jie turi ir Europoje – žemyno čempionate lietuviai dalyvavo vos antrą kartą, o apskritai pirmuosius žingsnius tarptautinėje arenoje mūsų ugniagesiai pradėjo žengti prieš penkerius metus.

Nuolat pelno apdovanojimųNepaisant patirties stokos, mūsų ugniagesių laimėjimai tarptautinėje arenoje toli gražu ne kuklūs. Vyrai nuolat pelno

apdovanojimų varžybose, šių metų Europos čempionate Lietuvos ugniagesiai komandinėje įskaitoje buvo treti, o L. Urbonavičius neturėjo sau lygių – jis tapo stipriausiu Europos ugniagesiu.Keliskart didesnė konkurencija nei Europoje nesutrukdė lietuviams prasibrauti į stipriausiųjų gretas ir pasaulio čempionate – čia dėl pajėgiausių ugniagesių titulų kovojo per 600 savo profesijos atstovų, o Europos čempionate susirinko apie 240 dalyvių.Lietuvos komanda pasaulio čempionate, susumavus individualius mūsų šalies ugniagesių rezultatus, užėmė trečiąją vietą. Tandemų varžybose L. Urbonavičiaus ir M. Valaičio duetas iškovojo antrąją vietą. Stipriausias Europos ugniagesys Amerikoje liko be apdovanojimų, bet būti penktam pasaulyje – taip pat garbingas laimėjimas.„Itin stiprūs kanadiečiai, jie daugiausia ir lipo ant garbės pakylos. Labai pajėgūs, palyginti su europiečiais, vyresni žmonės – tie, kuriems per 40–50 metų. Pas mus save pensininkais vadina 35 metų ugniagesiai, o ten 45 metų vyrai ateina ir jaunimą įveikia. Keturiasdešimtmečių rekordai beveik tokie pat kaip mano amžiaus kategorijos“, – įspūdžiais dalijosi 27-erių L. Urbonavičius.

Treniruotės iki nukritimoUgniagesių kelias iki garbės pakylos aplaistytas sūriu prakaitu. „Reikia labai daug treniruotis. Šiose

Priklauso elituiSpecialią trasą per varžybas ugniagesiams reikia įveikti ne šiaip sau, o su ugniagesio kostiumu, kvėpavimo aparatu, sveriančiais apie 20 kg: „Startuoji, imi svarmenį ant peties, užbėgi į 4 aukštą, užtrauki virvę, sveriančią apie 20 kg, nulipi, kūju perstumi svarmenį, bėgi slalomą, trauki žarną su vandeniu, o kadangi ji su vandeniu, kuo daugiau trauki, tuo ji labiau sunkėja, pataikai į taikinį vandeniu, tada 30 m tempi 80 kg svorio manekeną. Finišas.“Šią trasą greičiau nei per 1 min. 40 sek. įveikę ugniagesiai priklauso elitiniam klubui. Į jį pateko visi penki Lietuvos rinktinės vyrai. „Kitais metais atvažiavę gausime elitinio klubo striukes. Mes to labai nesureikšminame, bet yra žmonių, kurie ne vienerius metus bando įveikti šią ribą, ir tai jiems yra didžiulis įvykis.“L. Urbonavičius, prieš penkerius metus pradėjęs dalyvauti varžybose, šią trasą įveikė per 1 min. 48 sek. Tąsyk varžybose jis buvo antras. Šių metų Europos čempionate pergalingai fi nišavęs lietuvis trasoje sugaišo 1 min. 21 sek., o pasaulio čempionate, dar 1 sek. pagerinęs savo rezultatą, buvo penktas. „Gerai fi ziškai pasiruošęs žmogus tą trasą įveiktų per 2,5–3 minutes“, – lygina L. Urbonavičius.

Kovinio sambo čempionasKam viso šio vargo reikia? L. Urbonavičius šypsosi: „Smagu

varžybose svarbiausia yra jėga, greitis, ištvermė. Kitose varžybose, pavyzdžiui, bėgimo, svarbu greitis, maratone – ištvermė, o čia reikia visko, ir tai labai sunku pasiekti. Rengiame treniruotes atskirai jėgai, ištvermei, sprogstamajai jėgai lavinti“, – apie kasdienybę, kurios niekas nemato, pasakoja stipriausias Europos ugniagesys.Para darbo, trys paros poilsio. Tokiu ritmu sukasi ugniagesio gyvenimas. Budėjimo diena Laurynui – diena be sporto. „Budėjimas yra budėjimas – susiruoši sportuoti ir sulauki iškvietimo, baigiasi visa treniruotė, tik susinervini, kad nepavyko normaliai pasportuoti. Tad geriau tą dieną pailsėti, atsiduoti darbui“, – šypsosi Laurynas. Laisvadieniais į treniruotę jis skuba dukart per dieną: „Vieną dieną dirbu su svarmenimis, kitą dieną lavinu ištvermę, dar kitą – vėl su svarmenimis, o vakare einu pabėgioti.“ Kartą per savaitę (retkarčiais du) rengiama specifi nė treniruotė, kai trasą įveikti reikia taip, kaip per varžybas: „Tokios treniruotės vyksta retai, nes jos labai sunkios. Tą trasą bėgi iki nukritimo. Labai sunku pačiam psichologiškai prisiversti ir organizmą priversti šitaip treniruotis. Dažniausiai treniruojamės 6-osios gaisrinės komandoje, išsidėliojame visą trasą – turime specialių priemonių, net kūjį, kurį reikia kalti. Bėgame, vienas kitą tampome, kad būtų panašiai, kaip per varžybas.“

IŠ ARTINrNr. . 9 9 (9(9999898))

Specialią trasą per varžybas reikia įveikti su ugniagesio kostiumu, kvėpavimo aparatu, sveriančiais apie 20 kg.

ko nors pasiekti, įgyvendinti tikslus. Bendraujame su kolegomis iš kitų šalių – labai šilta atmosfera. Kiti žmonės niekada ir į Ameriką neišvažiuoja“, – tvirtina vyras. Sportas padeda paįvairinti ugniagesio kasdienybę ir atveria vartus į pasaulį.Kita vertus, rengdamiesi varžyboms, ugniagesiai pasirengia ir kasdieniam savo darbui. „Fizinė forma po šių treniruočių labai gera. Alinantis ir sunkus darbas man padeda daug lengviau įveikti visus fi zinius krūvius. Esi greitesnis, stipresnis – tai labai praverčia kasdieniame darbe“, – tęsia ugniagesys. Neatsitiktinai pasaulio čempionato šūkis buvo „Stiprus ugniagesys gali išgelbėti gyvybę“.Pasaulio čempionatas – paskutinės ugniagesių sezono varžybos. Kitas sezonas prasidės balandžio mėnesį. Tačiau per tą laiką sporto L. Urbonavičius nepamirš. Apie 10 metų su svarmenimis sporto salėje dirbantis stipriausias Europos ugniagesys dalyvauja mišrių kovų menų ir kovinio sambo varžybose. Sportinių trofėjų kolekcijoje – ne tik garbingi ugniagesių varžybų apdovanojimai, bet ir Lietuvos kovinio sambo, ES kovinio sambo aukso medaliai. „Ugniagesių varžybos man padeda pasiekti gerą fi zinę formą, kad galėčiau dalyvauti sambo kovose. Man tinka visos sporto šakos“, – sako L. Urbonavičius.

Į TIKSLĄ VEDA JUODAS DARBASAlinančiose treniruotėse išugdyta jėga, greitis, ištvermė padeda ugniagesiams ne tik varžybose, bet ir darbe

Lietuvos ugniagesių komanda pasaulio čempionate.

Page 10: SPORTAS Nr9 (2015m)
Page 11: SPORTAS Nr9 (2015m)

11LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

Lina Daugėlaitė[email protected]

Medardas – jau trečios kartos Stankevičių atstovas, tęsiantis vyriškos giminės pusės tradiciją, – stalo tenisą žaidė jo senelis Romas, tėtis Viktoras ir dėdė Denisas Stankevičiai. O ir šeimoje, be jo ir tėčio, stalo teniso raketę rankose laiko ir dvylikametė Medardo sesuo. Tiesa, pasak brolio, nors sesuo taip pat gabi šiam žaidimui, šiandien ji labiau susikoncentravusi į mokslus.

Stalo teniso nežaidžia tik mama. „Sunku jai. Ypač dėl kelionių, čia dar lėktuvų avarijų buvo. Ji šimtu procentų dar nepasitiki“, – anksti savarankišką gyvenimą pradėjęs penkiolikmetis priverčia neramiai plakti mamos širdį.

Į pratybas – lyg į darželįStalo tenisą Medardas žaidžia, kiek save pamena. Kito pasirinkimo berniukas neturėjo: „Visi eidavo į salę, man nebūdavo kur dėtis. Eidavau su visais“, – sako vaikinas. Būdamas 5–6 metų jauniausias Stankevičių giminės stalo tenisininkas treniruotes pradėjo lankyti nuolat. Kad Medardas žaistų stalo tenisą, iš pradžių labiau nei jis pats norėjo jo tėtis ir senelis. „Manydavau, kad tai tas pats, kas eiti į darželį. Kai pradėjau važinėti į varžybas užsienyje, daugiau pamačiau, atsirado noras tobulėti“, – tvirtina jaunuolis. Anksti berniuko talentą įžvelgusių senelio ir tėčio, kurie yra ir jo treneriai, pastangos nenuėjo veltui. M. Stankevičius kopia į vis naujas aukštumas. Spalio pabaigoje Lietuvos talentas kartu su Europos rinktine pasaulio jaunių čempionate pelnė tris medalius. „Tikėjausi komandinio medalio. Bent sidabro. Bet nemaniau, kad viską galima

pasiimti. Svarsčiau, kad asmeninėse varžybose galiu būti pusfi nalyje. Nesitikėjau, kad viskas vyks taip sklandžiai ir palyginti nesunkiai nueisiu iki pusfi nalio“, – prisimena penkiolikmetis. Čempionu tapęs komandinėse varžybose, bronzą jis pelnė dvejetų ir asmeninėse varžybose. „Brangiausias turbūt asmeninių varžybų medalis – ir sau, ir Lietuvai, visiems. Nors labai svarbus ir komandinėse varžybose iškovotas medalis – juk atstovauji visai Europai. Gal bus ką papasakoti ateityje...“ – be pelnytų apdovanojimų, lietuvį itin nudžiugino komandinėse varžybose iškovota sensacinga pergalė prieš kiną Shou Yangą, vėliau tapusį pasaulio jaunučių čempionu.

Atstovauja Vokietijos klubuiŠį sezoną M. Stankevičius pasirašė pirmąjį kontraktą ir atstovauja Vokietijos miesto Fuldos klubui, žaidžiančiam regioninėje oberlygoje. Grįžęs iš Vokietijos, vaikinas stačia galva neria į mokslus – varžybos atima daug laiko, todėl nukenčia mokslai. „Sunkiai sekasi suderinti, – neslepia jaunuolis. – Rezultatai – ne dešimtukai, bet stengiuosi.“ Bene lengviausia M. Stankevičiui per anglų kalbos pamokas, mat jau kelerius metus važinėdamas po pasaulį jis priverstas bendrauti šia kalba: „Išmokau kelionėse, kambaryje gyvenu su žmonėmis iš skirtingų šalių, reikia bendrauti viena kalba.“ O štai matematika jam – kietas riešutėlis, kurį perkąsti ne visada lengva: „Nemažai pamokų praleidžiu, lieka labai daug spragų.“ Jas lopyti pastaruoju metu Medardui padeda jo kolega Agnius Kačerauskas. Abu jaunieji stalo tenisininkai atstovauja tam pačiam Vokietijos klubui, abu, nors vienas iš Kauno, kitas iš Vilniaus, devintokai.

Treniruojasi su tėvuMokykla, namai, pamokų ruoša, treniruotė, namai. Tokiu ritmu šiandien sukasi Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos devintokas, atsikvėpdamas vienintelę dieną per savaitę – sekmadienį.Dažniausiai jo treniruočių partneriu tampa tėvas ir treneris Viktoras. „Nors pagal lygį esu už jį stipresnis, dar galiu su juo treniruotis“, – Lietuvoje jaunajam stalo teniso talentui savo lygį kelti sunku. Todėl su tėčiu jiedu dairosi į akademijas užsienyje. Vieną tokią turi nusižiūrėję Vokietijoje. Tačiau kol kas jį stabdo mokslai, kuriuos, išvykus į užsienį, krimsti būtų dar sudėtingiau. Nuo vaikystės Medardą stalo teniso paslapčių mokė senelis Romas. Dabar jį treniruoja tėtis. „Tai nėra gerai, – atvirai dėsto vaikinas. – Daug sunkiau, kai tėtis treneris, nes jo nelaikau treneriu. Per treniruotes galiu jam atsakyti šiurkščiau, būna daug pykčio. Su treneriu kitaip treniruojiesi, o su tėčiu jautiesi labiau atsipalaidavęs. Ir jis nejaučia ribų, pradeda rėkti. Aš taip pat“, – emocijos, prie stalo teniso stalo stojus tėvui ir sūnui, liejasi laisvai. Kita vertus, anot jaunuolio, joks kitas treneris neatiduos savęs per treniruotes tiek, kiek atiduoda tėtis. Peržengę namų slenkstį, tėvas ir sūnus apie stalo tenisą šnekasi retai. „Senelis apie jį kalba kiekvieną dieną“, – šypsosi M. Stankevičius. Anūkas žino, kad, per šv. Kalėdas susirinkus visai šeimai, kalbos suksis apie stalo tenisą, senelis analizuos žaidimą.

Ūgis tiktų ir krepšiniuiPer pastaruosius porą metų jaunasis stalo tenisininkas stipriai ištįso. Jo ūgis – 195 cm. „Stalo tenisininkui tai labai daug. Galėtų eiti į A. Sabonio krepšinio mokyklą,

TALENTAS NrNr. . 9 9 (9(9999898))

MEDARDAS STANKEVIČIUS kartu su Europos rinktine pasaulio jaunių čempionate pelnė tris medalius.

nes išsiskiria gera reakcija. Idealus stalo tenisininko ūgis – apie 178–180 cm“, – su kokiomis problemomis dabar susiduria jaunasis talentas, pasakoja Lietuvos stalo teniso asociacijos prezidentas Rimgaudas Balaiša. Beje, į krepšinį, prisipažįsta vaikinas, jį kalbino ne vienas. „Daug kas viliojo. Bet jau per vėlu ką nors keisti“, – pirmosios ir vienintelės sporto šakos neišduoda Medardas.Užtat aukštam vaikinui dabar tenka prakaituoti stengiantis prisitaikyti prie žaidimo su 15 cm ūgio pertekliumi. „Jis turi žaisti šiek tiek toliau nuo stalo, keičiasi judesiai, – subtilybes dėsto R. Balaiša. – Apskritai Medardas žaidžia aštriai, galingai, bet dar nėra stabilumo, per vienus kitus metus turėtų įgusti. Kairė pusė (angl. backhand) galinga, tai turi nedaug sportininkų. Reikia stiprinti dešinę pusę, bendrą fi zinį pasiruošimą. Darbo nemažai“, – stipriąsias ir silpnąsias jaunojo tenisininko savybes vardijo asociacijos vadovas.

Laukia nauji išbandymaiTarp penkiolikmečių M. Stankevičiui šie metai paskutiniai. Kitais metais jaunuolis pereis į 16–18 metų amžiaus grupę. „Viskas prasideda dabar“, – sako R. Balaiša. Pirmaisiais metais vyresniųjų grupėje dideli uždaviniai M. Stankevičiui nebus keliami – raketę teks suremti su metais pora vyresniais varžovais, tad svarbiausia bus apšilti kojas. Paties tenisininko dar tolesnės ateities svajonės ir tikslai drąsūs. „Noriu tapti Europos čempionu ir patekti bent į geriausių pasaulio stalo tenisininkų dvidešimtuką. Toks tikslas. O svajonės didesnės. Būti pasaulio čempionu. Nors tai įgyvendinti labai sunku – dominuoja kinai. Bet svajoti galima“, – iššūkių nebijo Medardas.

ŽAIDŽIA, KIEK SAVE PAMENA

Penkiolikmetis stalo teniso talentas Medardas Stankevičius tęsia šeimos tradiciją – rakete mojavo ir jo tėvas, ir senelis„

„Noriu tapti Europos čempionu ir patekti bent į geriausių pasaulio stalo tenisininkų dvidešimtuką. Toks tikslas. O svajonės didesnės. Būti pasaulio čempionu. Nors tai įgyvendinti labai sunku – dominuoja kinai. Bet svajoti galima.“

Europos jaunių stalo teniso rinktinė.

Antras iš dešinės – M. Stankevičius.Nuotr. iš asmeninio albumo

Page 12: SPORTAS Nr9 (2015m)

12 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

TEMA Pasak LINO TUBELIO, planuojama, kad Lietuvos sportininkai Rio de Žaneire gali iškovoti 2–3 medalius.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Programos „Rio 2016“ ekspertų komisijos pirmininkas, Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktorius Linas Tubelis teigia, kad pasirengimas Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms vyksta stabiliai.

„Dabar viešojoje erdvėje itin pabrėžiama lėšų problema. Galiu pasakyti, kad jų, matyt, niekada nebus per daug. Kalbant apie disponuojamas lėšas, jų kiekis sporto šakos rinktinei priklauso nuo jos atstovų laimėjimų. Sezono pradžioje atskirų sporto šakų sportininkų rengėjai žino, kiek gaus LOSC disponuojamų valstybės biudžeto lėšų sportininkams rengti, ir kiek iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Iškilus pinigų, kurie jau buvo investuoti, trūkumui, tas problemas stengiamasi spręsti. Spalio mėnesį prašėme ir gavome papildomų lėšų iš Kūno kultūros ir sporto departamento dėl nenumatytų aplinkybių susidariusioms reikšmingiausioms spragoms užtaisyti“, – sako L. Tubelis.

Lietuvos olimpinis sporto centras – vienas tų, kuris yra atsakingas už sportininkų pasirengimą Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Kaip ruošiamasi kelionei į Rio?Stengiamasi rengtis taip, kaip numatyta programoje „Rio 2016“. Ji patvirtinta bendru KKSD ir LTOK susitarimu. Svarbiausius programos klausimus (kriterijai, atranka, sąrašų sudarymas) ir jos įgyvendinimą koordinuoja ekspertų komisija. Lietuvos olimpinis sporto centras atsakingas už individualias sporto šakas. Stengiamės, kad pasirengimas olimpinėms žaidynėms būtų stabilus, nebūtų blaškymosi, sportininkai joms galėtų rengtis ramiai. Rudenį pagal atitinkamus kriterijus buvo sudaryti sąrašai, sportininkai ir jų treneriai žinojo, kad, įvykdę normatyvus, jie gaus atitinkamą fi nansavimą. Finansavimas nekito per visą olimpinį ciklą, jis išliko stabilus: nei mažėjo, nei didėjo. Buvo sudaryti sąrašai, paskirstytos lėšos, ginami organizacinių ir fi nansinių priemonių planai, pagal kuriuos sportininkai rengėsi žaidynėms namie ir užsienyje.

„Manau, kad Rio de Žaneire dėl medalių yra pajėgūs kovoti irkluotojai, baidarių ir kanojų irklavimo meistrai, dar ne visi įveikę atrankos barjerą, plaukikai, penkiakovininkai, krepšininkai ir kitų sporto šakų atstovai.

Kurių sporto šakų atstovai jus šiandien labiausiai džiugina ir kurių nuvylė?Bene labiausiai džiugina irkluotojai, kurie atrankos į žaidynes planus įvykdė 100 procentų. O juk dar kalbama ir apie lengvasvorių merginų porinę dvivietę. Irklavimo atranka buvo sudėtinga, tačiau net 10 irkluotojų iškovojo teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir jie visi gali patekti į aštuntuką, o kai kurios įgulos ir kovoti dėl medalių. Pakilimą išgyvena baidarių ir kanojų irklavimo meistrai, gražių vilčių teikia krepšininkai, plaukikai, kurių lyderiai – Rūta Meilutytė ir Giedrius Titenis, malonus plaukimo estafetės komandos patekimas į Rio. Remiantis pasaulio čempionato rezultatais, šiek tiek nuvylė lengvaatlečiai – į aštuntuką pateko tik ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė. Olimpinių kelialapių dar neturi boksininkai, tačiau jie per Europos čempionatą pelnė medalių. Prastai pasirodė imtynių ir dziudo meistrai, tačiau jie dar dalyvauja atrankos varžybose ir, tik joms pasibaigus, bus galima sakyti, ar nuvylė, ar ne.Dziudo sportininkams patekimą į olimpines žaidynes lems

reitingas, o imtynininkams ir boksininkams bus sudėtinga įveikti atrankos barjerus, nors įmanoma. Į Londono olimpines žaidynes imtynininkai irgi pateko ne pagal čempionatų rezultatus, o iš atrankos turnyrų.

Jūsų vadovaujamam kolektyvui dabar pats darbymetis, neužsidaro ir jūsų kabineto durys. Ko sportininkai ir treneriai daugiausia pageidauja?Kaip gal kai kas mano, dėl pinigų sportininkai ir treneriai tikrai intensyviai nevarsto durų, nes, kaip minėjau, pinigai, kad ir kiek jų būtų, žinomi sezono pradžioje. Treneriai stebi tas lėšas, nes kiekvienai sporto šakai skiriamas atitinkamas pinigų krepšelis. Biudžeto lėšų paskirstymo taisyklės LOSC nekito visą olimpinį ciklą. Durų varstymas daugiau susijęs su organizaciniais klausimais. Esame biudžetinė įstaiga ir turime laikytis griežtesnių taisyklių nei, tarkime, klubai. Neseniai vyko trenerių tarifi kacija, darbo krūvio tarp trenerių paskirstymas, virė diskusija dėl Vilniaus savivaldybės siūlymo tarifi kuoti sportininkus iki 21 metų. Treneriams aktualus sportinis inventorius.

TIKSLAS – TIESUS KELIAS Į RIOLietuvos olimpinis sporto

centras stengiasi, kad sportininkams būtų kuo

mažiau rūpesčių rengiantis olimpinėms žaidynėms

Page 13: SPORTAS Nr9 (2015m)

13LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

Rengtis olimpinėms žaidynėms padeda ir medikai. Gydytojai, masažuotojai važinėja su rinktinėmis į treniruočių stovyklas. Ar nejaučiate jų stygiaus?Šiais metais padidinome medicinos personalą. Naujai suformavome Mokslo, medicinos ir reabilitacijos skyrių, jis turi visas šiai veiklai reikalingas licencijas. Atlikus kai kuriuos vidaus administravimo pertvarkymus, pavyko sutaupyti darbo užmokesčio lėšų, jas ir skyrėme medikų etatams.Tiesa, nors turime galimybę jų įdarbinti, nėra pakankamai specialistų arba nustatytas darbo užmokesčio dydis jų netenkina. Kviečiamės tik mokslus baigusį jaunimą, dar neturintį daug patirties, ir, padedant patyrusiesiems, jį čia rengiame. Mažai ir aukščiausio lygio sporto gydytojų, tokių kaip kažkada baigusieji Tartu universitetą. Tačiau ne visuomet sporto šakos rinktinė pagal turimas lėšas gali sau leisti išvežti medikus į treniruočių stovyklas, nes jie fi nansuojami iš to paties biudžeto. Laimi tos rinktinės, kurios rengiasi centralizuotai.Mūsų medikai skiriasi nuo medicinos centrų medikų, nors kai mums jų trūksta, įjungiami ir šie. Mūsiškiai, paskirstyti sporto šakomis, labai mažai būna namie. Per metus jie su sportininkais treniruočių stovyklose praleidžia iki 200 dienų, o kartais ir daugiau.

Esate programos „Rio 2016“ ekspertų komisijos vadovas. Programos uždavinys – žaidynėse turi dalyvauti ne mažiau kaip 70 sportininkų, jie turi iškovoti mažiausiai 7 prizines (1–8) vietas. Kaip manote, ar tas uždavinys bus lengvai įgyvendinamas?70 sportininkų, manau, realu. Sakiau, kad būtų gerai, jei 2015-aisiais kelialapius iškovotų

40 sportininkų. Normatyvus ikiolimpiniais metais įvykdę sportininkai visas jėgas gali sutelkti pasirengimui žaidynėms, jiems nereikia blaškytis po atrankines varžybas. Didelis visų džiaugsmas – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės patekimas į olimpines žaidynes. Septynios prizinės vietos irgi nėra iš piršto laužtos. Geriausiai tai atspindi atskirų sporto šakų pasaulio čempionatai, kuriuose mūsų sportininkai rungtyniavo gana sėkmingai. Planuoti daug aukštų vietų rizikinga. Atsižvelgiant į lėšų panaudojimo efektyvumą, Lietuvai olimpinis medalis kainuos nebrangiai, palyginti su kitomis šalimis. Manau, kad Rio de Žaneire dėl medalių yra pajėgūs kovoti irkluotojai, baidarių ir kanojų irklavimo meistrai, dar ne visi įveikę atrankos barjerą, plaukikai, penkiakovininkai, krepšininkai ir kitų sporto šakų atstovai.

Nuolat priekaištaujama, kad į žaidynes važiuoja ir vadinamieji turistai – sportininkai, kurie ne kovoja dėl aukštų vietų, o pasitenkina tik galimybe dalyvauti. Kokia jūsų nuomonė?Programoje „Rio 2016“ yra du pagrindiniai uždaviniai: 2–3 medaliai ir 7 prizinės vietos – tai kokybinis rodiklis, 70 sportininkų – kiekybinis. Tuos du uždavinius ir turime įgyvendinti. Tačiau pagrindinis programos vertinimo kriterijus – kokybė, būtent medaliai. Todėl didžiausias dėmesys turi būti kreipiamas į rezultatą, o paskui – į sportininkų kiekį. Jeigu yra fi nansinių galimybių, į olimpines žaidynes turi vykti visi, kas tik iškovoja teisę. Tai viena iš programos nuostatų.

Ar esate patenkintas tuo, ką darote? Juk programos „Rio 2016“ ekspertų komisijos vadovo pareigos labai atsakingos.

KKSD sportininkų nerengia, jis yra užsakovas. Departamentas sportininkų rengimą olimpinėms žaidynėms patikėjo savo biudžetinei įstaigai, kurios vadovas esu aš. LTOK taip pat tiesiogiai sportininkų nerengia, jis skiria lėšas, įskaitant LOSC. Tačiau jis sau pavaldžios įstaigos neturi. Susidarius tokiai situacijai, visai logiška, kad LOSC atstovas vadovautų ekspertų komisijai. Todėl aš kuruoju programos „Rio 2016“ įgyvendinimą, o mano pavaduotojas Egidijus Balčiūnas – „Pjongčangas 2018“. Tuo, ką darau, darbo pobūdžiu esu patenkintas. Man nepatinka tik tai, kad oponentams, ypač tiems, kurie tiesiogiai praktiškai nesusiduria su sportininkų rengimo organizavimu, diskusijų metu ne visada pavyksta įrodyti, kad reikėtų daryti taip, o ne kitaip. Tačiau kompromisą visada galima rasti.

Ar į olimpinių žaidynių pasirengimą įtrauktas visas LOSC kolektyvas? Optimizavus administravimą ir atsisakius kai kurių objektų, dabar LOSC dirba apie 200 darbuotojų. Jie visi, netgi valytoja, išvalanti sportininkų kambarius, įtraukti į pasirengimą olimpinėms žaidynėms. Juk LOSC veiklos tikslas – rengti sportininkus olimpinėms žaidynėms.Jeigu per olimpines žaidynes mūsų sportininkai neįvykdys jiems keliamų užduočių, ar būsite iš tų, kurie irgi prisiims atsakomybę ir pasakys: „Taip, kaltas ir aš“? Pasibaigus programai, baigsis ir mano, ekspertų komisijos pirmininko, įgaliojimai. Jeigu bus blogi rezutatai ir nebus objektyvių priežasčių, dėl ko tai įvyko, reikės susimąstyti, ką darėme blogai, ką reikia taisyti, kad to nebūtų, tačiau viliuosi, kad mūsų sportininkai Rio pasirodys sėkmingai. Tačiau

Kiekvienam, planuojančiam žiemą pasinerti į slidinėjimo malonumus, pirmiausia patariama paplušėti sporto salėje. 14p.p.

jeigu paklaustumėte apie 2020 m. žaidynes, toks optimistas, bent jau šiandien, nebūčiau, nes turime problemų dėl olimpinės pamainos rengimo, pirmiausia – fi nansinių.

Ne už kalnų ir XXIII Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės 2018-aisiais. Ar LOSC jau pradėjo pasirengimą?

Tai nenutrūkstamas vyksmas. Baigėsi vienos olimpinės žiemos žaidynės, nesvarbu, yra rašytinė programa ar ne, pradėjome rengtis kitoms. Išanalizavome olimpinių žaidynių rezultatus, klaidas ir trūkumus joms rengiantis ir pradėjome ruoštis Pjongčangui. Olimpinėms žiemos žaidynėms rengiasi 9 sportininkai. Du iš jų yra pagrindiniame sąraše, o kiti, vadinamoji pamaina, persipina su rinktine. Žiemos sporto šakose yra tų tikrųjų pamainų, atitinkamo lygio sportininkų, atstovaujančių tik pasaulio, Europos jaunimo ir jaunių čempionatuose. Į pamainos sąrašą įtraukti atitinkamo amžiaus sportininkai, dalyvaujantys jau ir suaugusiųjų varžybose.

Ar jiems skiriamas toks pat dėmesys, kaip ir vasaros sporto šakų atstovams?Taip, toks pat. Tačiau, savaime suprantama, šiek tiek mažesnis. Tai lemia sportininkų rezultatai pagrindinėse varžybose. Adekvatus dėmesys, kaip vasaros sporto šakoms, šiandien gali būti skiriamas tik vienai sportininkei –

čiuožėjai trumpuoju taku Agnei Sereikaitei. Reikėtų priminti, kad LOSC nėra pradinio sportininkų rengimo įstaiga.Kadangi pasirengimas vyksta pagal tą patį modelį, kaip ir vasaros sporto šakų, atitinkamai, gerokai palengvintai rengiamasi žiemos olimpinėms žaidynėms.Žinoma, patekimo į žiemos sporto šakų olimpines rinktines kriterijai vis dar toli nuo vasaros sporto šakų. Bet kuriuo atveju Lietuvos tautinis olimpinis komitetas į olimpines žaidynes deleguos tuos žiemos sporto šakų atstovus, kurie tuo metu bus geriausi. Aišku, siekiant iškovoti papildomų vietų, reikės įvykdyti visai kitus kriterijus, kuriuos Tarptautiniam olimpiniam komitetui pasiūlo tarptautinės federacijos.

L. Tubelis jau lankėsi Rio de Žaneire.

Page 14: SPORTAS Nr9 (2015m)

14 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

SPORTUOJAM LAIMIS BARTASŪNAS pataria 60 proc. viso treniruočių laiko skirti kojų stiprinimui, 40 proc. – likusioms kūno dalims.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Pasak sporto klubo „VS-Fitness“ trenerio Laimio Bartasūno, lietuviai prieš slidinėdami kalnuose nėra linkę pasimankštinti, kad sustiprintų savo kūną ir taip sumažintų traumų riziką.

Slidinėjimo sezonui sporto klubuose iš anksto rengiasi nebent tie, kurie kartą kalnuose jau yra nusvilę. „Pastebiu, kad tie, kurie važiuoja į kalnus nebe pirmus metus, ruošiasi specialiai – daro tam tikrus pratimus, tariasi. Neretai tai žmonės, kurie jau buvo patyrę traumų, – įsijungia tarsi savisaugos instinktas. Kol kas nors neatsitinka, dažniausiai jie nieko nedaro“, – teigia treneris.Tačiau išmintinga mokytis ne iš savų, o iš svetimų klaidų. Tad kiekvienam, planuojančiam kelionę į kalnus, pirmiausia patariama praverti sporto klubo duris, kad žiemos malonumai išties būtų malonūs.

Pasirengimui – pora mėnesiųĮ sporto salę reikėtų bėgti ne tada, kai kelioninis lagaminas jau beveik sukrautas, – savaitės ar dviejų norint pasirengti slidinėti per mažai. L. Bartasūnas pataria stiprinti kūną bent 2–3 mėnesius.Per savaitę atliekamos trys treniruotės, per mėnesį – 12, per du mėnesius – 24 treniruotės. Tiek laiko pakaks, kad sustiprintumėte kūną. „Tai nėra labai daug. Ar daug 12 treniruočių viršutinei ir 12 apatinei kūno dalims? Remiantis matematiniais skaičiavimais, iš viso tai sudaro parą – 24 valandas“, – samprotauja treneris.L. Bartasūnas pataria pratybų

Viršutinėje kūno dalyje didžiausias fi zinis krūvis slidinėjant tenka trigalviam žasto, pečių ir nugaros raumenims.Tačiau susitelkus į išvardytas raumenų grupes reikėtų nepamiršti ir kitų. Pasak trenerio, krūtinės raumenynas slidinėjant aktyviai nedirba. Tačiau tai nereiškia, kad pratimus krūtinės raumenims galite pamiršti. „Treniruojant tik nugarą, atsiras disbalansas tarp krūtinės ir nugaros, be to, treniruojant krūtinės raumenis, pavyzdžiui, spaudžiant štangą, darant atsispaudimus, aktyviai dalyvauja trigalvis ir pečių raumenys“, – aiškina L. Bartasūnas.

Funkcinės treniruotėsSporto klubo „VS-Fitness“ treneris L. Bartasūnas keliaujantiesiems į kalnus pataria rinktis funkcinius pratimus. Tokie pratimai vienu metu įtraukia keletą raumenų ir sąnarių grupių: „Tai nėra pratimai, skirti tik vienai raumenų grupei. Atliekant vieną pratimą krūvis tenka 2–4 raumenų grupėms, keliems sąnariams. Pavyzdžiui, atliekate pratimą kojoms, papildomai mankštinate ir pečius.“Funkciniai pratimai neužaugins raumenų. „Bet ar būtina „prisipumpuoti“, leidžiantis nuo kalno?“ – retoriškai klausdamas šyptelėja treneris. Svarbiausia, kad darydamas funkcinius pratimus žmogus tampa greitesnis, lankstesnis, vikresnis, stipresnis. „Funkcinės treniruotės stiprina jėgą, greitį, ištvermę, gerina širdies darbą, koordinaciją ir pusiausvyrą, padeda tapti lankstesniam“, – sako Bartasūnas. Būtent šių savybių ir reikia žmogui, pasirengusiam su vėjeliu leistis nuo kalnų.

Labai svarbu ir tai, kad atliekant funkcinius pratimus neleidžiama tinginiauti silpnesniems raumenims, nes treniruojamas visas kūnas. „Jei viena žmogaus pusė silpnesnė, pavyzdžiui, dešiniarankių silpnesnė yra kairė ranka ir pan., asmuo, keldamas svorį abiem rankomis, stipresniąja kompensuos silpnesnės jėgos trūkumą. Bet jeigu žmogui duodu pratimą vienai pusei, krūvis tenka vienai pusei. Atlikdamas tą patį pratimą kita puse, treniruos kitą pusę. Nėra kompensacijos – krūvis paskirstomas tolygiai ir žmogus palaipsniui darosi stipresnis. Mes stengiamės treniruoti, kaip sakome, pagal trimatį vaizdą – priekis, šonas ir viršus“, – teigia specialistas.

Snieglenčių niuansaiĮ kalnus ruošiasi ir snieglentininkai. Pasak L. Bartasūno, jų pasiruošimas panašus į slidininkų, bet nedidelių skirtumų yra. Snieglentininkams mažiau svarbus vidinių šlaunų raumenų darbas, nes į apkaustus įspraustos jų kojos nejuda, negali susikryžiuoti. Snieglenčių mėgėjams itin svarbu mokėti išlaikyti pusiausvyrą, būti paslankiems ir turėti gerą reakciją, kad galėtų susilpninti smūgį. „Kūnas juda pirmyn ir atgal arba spaudžiamas svoris nuo vienos kojos ant kitos. Snieglentininkai atlieka labai daug šuolių. Kai verčiamasi, krintant labai svarbus geras nusileidimo trajektorijos pasirinkimas. Jeigu kojų raumenys ir raiščiai bus silpni, paslankumas menkas, tinkamos amortizacijos nebus. Jeigu per menkas paslankumas, greičiausiai versitės į priekį“, – galimus pavojus dėsto treneris.

laiką padalyti laikantis tokių proporcijų: 60 proc. viso treniruočių laiko skirti kojų stiprinimui, 40 proc. – likusioms kūno dalims.

Svarbiausia – stiprios kojosIr slidinėjimo naujokui aišku, kad slidinėjant daugiausia dirba apatinės kūno dalies raumenys: šlaunų dvigalvis ir keturgalvis raumuo, blauzdos, sėdmenys, klubai, apatinė nugaros dalis. Tačiau kas nutinka, pavyzdžiui, jeigu vidinė šlaunų pusė silpna, o išorinė stipri? „Žmogus negali lygiagrečiai išlaikyti slidžių, slidės susikryžiuoja ir slidininkas pradeda griūti. Dažniausias variantas – kryžminių raiščių plyšimas“, – paaiškina L. Bartasūnas. Arba kitas scenarijus. Slidinėjimo šlaitas – ne „Formulės 1“ trasa, čia yra pakilimų, grumstų ir duobučių. Jeigu jūsų čiurnos, keliai, klubai yra silpni, jie negali staigiai sureaguoti į kelyje pasitaikiusią kliūtį. Šoktelėję ir netaisyklingai nusileidę, vėl patirsite traumą. Slidininkams svarbūs ir korpuso raumenys – išilginiai ir šoniniai pilvo raumenys. Nuo to priklauso, kaip žmogus geba išlaikyti pusiausvyrą. Silpni vidiniai raumenys taip pat didina traumų tikimybę. „Įsivaizduokite skėtį. Apačioje kotas kietas, o viršutinė koto dalis – virvė. Skėčio viršus pradėtų kristi, nes neturėtų atramos. Lygiai taip pat ir kalbant apie žmogų. Jeigu nestiprinsime korpuso, pilvo ir nugaros raumenų, neišlaikysime viršutinės kūno dalies, griūsime į priekį. Todėl turime stiprinti viską“, – vaizdžiai aiškina treneris.

„„Įsivaizduokite skėtį. Apačioje kotas kietas, o viršutinė koto dalis – virvė. Skėčio viršus pradėtų kristi, nes neturėtų atramos. Lygiai taip pat ir kalbant apie žmogų. Jeigu nestiprinsime korpuso, pilvo ir nugaros raumenų, neišlaikysime viršutinės kūno dalies, griūsime į priekį. Todėl turime stiprinti viską.“

Į KALNUS – PER SPORTO KLUBĄKiekvienam, planuojančiam

žiemą pasinerti į slidinėjimo malonumus,

pirmiausia patariama paplušėti sporto salėje

Page 15: SPORTAS Nr9 (2015m)

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)NrNr. . 9 9 (9(9999898))

Lengvosios atletikos trenerių pora ledo ritulininkams padeda sustiprėti fiziškai ir įkvepia pasitikėjimo savimi. 17p.p.

6–12 SAVAIČIŲ

PLANASTREČIADIENIST

NUGARA

PEČIAI

PILVAS

1. Prisitraukimai prie štangos.

1. Svarsčio kėlimas stovint ant vienos kojos.

1. „Bananas“.

2. Atsilenkimai.

2. Lyno trauka į šoną.

2. Svarsčių trauka pasilenkus stovint ant pusinio kamuolio.

PENKTADIENISP

PILVAS

KOJOS

NUGARA

1. Pritūpimai ant pusinio kamuolio.

1. Svarsčio perkėlimas į šoną laikant pakeltas kojas.

1. Pasilenkimas su svarsčiu pirmyn ant vienos kojos ir jos ištiesimas atgal.

2. Kojų pakėlimas gulint ant kamuolio.

2. „Supermenas“.

2. Svorio perkėlimas į šonus ir grindų palietimas ranka.

3. Užlipimas ant pakylos su šuoliuku aukštyn.

PIRMADIENISP

1. Bulgariški įtūpstai.KOJOS

KRŪTINĖ

PILVAS

3. Įtūpstai į šoną tiesiant svorį į priekį.

1. Atsispaudimai nuo kamuolio.

2. Atsispaudimai pakeliant rankas nuo žemės.

1. „Lenta“ arba laikymasis ant kamuolio.

2. Šoninė „lenta“.

2. Vienos kojos sulenkimas laikant ją ant gimnastinio kamuolio.

Apšilimas kiekvienai dienai:1) 4–6 min. kardiotreniruotė, skirta širdies darbui suaktyvinti (viso kūno apšilimas, susidedantis iš trijų pratimų; kiekvienas jų atliekamas po 20–30 sek. ir iškart keičiamas į kitą, šis atliekamas tiek pat laiko – 20–30 sek.);

2) 10 min. apšilimas (išjudiname visus sąnarius).Treniruotės pabaigoje – kardiotreniruotė su slidinėjimo treniruokliu.

Treniruotėse naudojami gimnastikos ir pusiniai kamuoliai (nestabilios platformos), štangos, svarmenys, pasipriešinimo gumos, suoliukų pakylos.

Page 16: SPORTAS Nr9 (2015m)
Page 17: SPORTAS Nr9 (2015m)

17LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

„„Mūsų treniruotės taip pat dažniausiai vyksta rato principu: dešimt pratimų, dešimt stotelių, ir visi keičiasi. Be to, ledo ritulininkų specifi ka ta, kad jie visą laiką čiuožia sulenktomis kojomis. Todėl reikia į tai atsižvelgti – šlaunies raumuo atlieka labai didelį vaidmenį.“ IRINA KRAKOVIAK

Lina Daugėlaitė[email protected]

Buvę lengvaatlečiai Irina Krakoviak ir jos vyras Andrejus Tolstikas akademijos įkūrėjo Artūro Katulio kvietimą dirbti su jaunaisiais ledo ritulininkais išgirdo dar prieš porą metų. Bet tik šiemet nutarė pasinerti į šią komandinę sporto šaką ir tapo Sostinės ledo ritulio akademijos komandos dalimi.

Pora rūpinasi bendruoju jaunųjų ledo ritulininkų fi ziniu parengimu. „Vaikams padedame pamatą, kad jie turėtų stiprias rankas, kojas, presą, kad tvirtai stovėtų ant ledo ir, žinoma, pasitikėtų savimi – būtų komandos dalis ir nesijaustų silpni“, – tvirtina I. Krakoviak. Pasak jos, tinkamai parengtas kūnas ne tik leidžia jaustis tvirčiau ir labiau pasitikėti savimi, bet ir padeda išvengti traumų.

Vaikai nenori eiti namo Su aštuonmečiais, dešimtmečiais, dvylikamečiais ir keturiolikmečiais ledo ritulininkais dirbantiems buvusiems lengvaatlečiams įkalbinėti auklėtinių lieti prakaitą nereikia. Jaunieji ledo ritulininkai darbštūs, o jų tėvai pareigingi – ne tik atveža į treniruotę ir laukia savo atžalų po jos, bet ir konsultuojasi su treneriais, ką reikėtų valgyti prieš treniruotę ir varžybas, kaip geriau atgauti jėgas po jų. „Vaikai labai noriai dirba. Atsimenu treniruotes, kurias rengėme dar Vingio parke, – po treniruotės jie nenorėdavo eiti namo. Ir Artūras minėjo, kad vaikai labai laukia šių treniruočių“, – pasakoja I. Krakoviak. Vaikų ir tėvų šypsenos po treniruotės jai – didžiausia padėka. Europos jaunimo vicečempionei, olimpinių žaidynių dalyvei sportas padėjo išsiugdyti tvirtą charakterį. Tvirtus I. Krakoviak nori matyti ir savo auklėtinius: „Pasakyti „aš nedarysiu“ – lengviausias kelias.

Turi būti savo likimo kalvis. Sportas moko savikontrolės, ugdo charakterį. Nors mes ir bendrojo rengimo treneriai, ugdomoji veikla neatsiejama.“

Nauja patirtisBuvusiai bėgikei, besirūpinančiai jaunųjų ledo ritulininkų fi ziniu rengimu, pirmą kartą tenka dirbti su komandine sporto šaka. A. Tolstikas, Sostinės ledo ritulio akademijoje dirbantis su dvylikamečiais ir keturiolikmečiais, anksčiau yra rengęs merginų ir vaikinų krepšinio komandas. Be to, sutuoktinių tandemas šiuo metu padeda ir tinklininkams, tarp jų ir stipriausiai mūsų paplūdimio tinklinio porai – Ievai Dumbauskaitei ir Monikai Povilaitytei. „Pasirinkus individualią sporto šaką, vaikui užtenka vieną kartą laimėti ir daugiau nieko nereikia – jis pats pradės klausti, ar dar gali ateiti į treniruotę. Komandoje šiek tiek kitaip. Turi būti jaučiamas savotiškas patriotizmas – vieni turi palaikyti kitus“, – skirtumus, motyvuojant vaikus sportuoti, pabrėžia trenerė. Latviui A. Tolstikui ledo ritulys gerai žinomas žaidimas, jo dėka pažintį su ledo rituliu žmona pradėjo taip pat ne šiemet, o gerokai anksčiau. Moteris prisimena, kai pirmaisiais draugystės metais aplankė Daugpilyje būsimą vyrą. Jis pirmiausia ją nusivedė stebėti varžybų į Daugpilio ledo areną. Tąkart moteris būsimam sutuoktiniui netgi prasitarė, kad jeigu jiedu turėtų sūnų ir gyventų Latvijoje, labai norėtų, jog šis taptų ledo ritulininku. „Ten viskas padėta kaip ant delno“, – lengvaatletę sužavėjo ledo ritulio infrastruktūra Daugpilyje. I. Krakoviak ir A. Tolstiko sūnui Danilai šiandien jau penkeri, tačiau aktyvus berniukas kol kas labiau nei sportu domisi šachmatais, teatro ir muzikos užsiėmimais. O

buvusiam Latvijos šuolininkui į tolį, studijavusiam Daugpilio pedagoginiame universitete trenerio ir kineziterapeuto specialybę, šiandien praverčia ir pamokos, gautos užsukus į Daugpilio areną pasižiūrėti, kaip treniruojasi ledo ritulininkai. Šiandien panašius darbo metodus sutuoktiniai taiko Sostinės ledo ritulio akademijoje.

Vaikams reikia greičio„Mūsų treniruotės taip pat dažniausiai vyksta rato principu: dešimt pratimų, dešimt stotelių, ir visi keičiasi. Be to, ledo ritulininkų specifi ka ta, kad jie visą laiką čiuožia sulenktomis kojomis. Todėl reikia į tai atsižvelgti – šlaunies raumuo atlieka labai didelį vaidmenį“, – aiškina I. Krakoviak.Specifi ška ir tai, kad žaidžiama ant ledo, todėl per fi zinio rengimo treniruotes parenkami specialūs pratimai, kad tai, ką vaikai daro ant ledo, būtų perkelta ant žemės. Palikę pačiūžas šone ir apsiavę sportinius batelius, jaunieji ledo ritulininkai prakaito skonį pajunta smarkiau. „Viena, kai tu atsispiri nuo ledo ir čiuoži, visai kas kita, kai tau reikia ant žemės padaryti viską savo jėgomis“, – teigia buvusi lengvaatletė, vaikystėje ir pati mėgusi raižyti užšalusius Buivydiškių tvenkinius pačiūžomis. Todėl trenerei svarbu parinkti tinkamą fi zinį krūvį. „Juk vaikų širdis plaka dažniau – atliks pratimuką, ir širdis muš jau 180 tvinksnių per minutę“, – sako trenerė. Atėję į lengvosios atletikos maniežą, kur jiems vyksta bendrojo rengimo treniruotės, jaunieji ledo ritulininkai patiria ir sporto karaliene tituluojamos sporto šakos malonumų. „Pamato šuolių į tolį duobę. „Ar mes šoksime?“ – klausia. Žinoma. Tai vaikams patinka. Šuolis iš vietos ar įsibėgėjus vysto ir vienkartinį atsispyrimą, galingumą, jėgą, šuolį. Mokome ir taisyklingai bėgti.“

TRENERIAI NrNr. . 9 9 (9(9999898))

IRINA KRAKOVIAK yra buvusi olimpietė bėgikė, o jos vyras ANDREJUS TOLSTIKAS – šuolininkas į tolį.

Taip vaikams paįvairinamas sunkus darbas. Kai kuriems dukart per savaitę į maniežą ateinantiems ritulininkams tiek bendrojo fi zinio rengimo treniruočių neužtenka, todėl jie prašo lankytis čia dažniau. Per penkerius darbo trenere metus buvusi bėgikė spėjo įsitikinti, kad vaikai pirmiausia turi ugdyti vikrumą, greitį, šoklumą, lavinti smulkiąją motoriką. „Greitai darys – greitai galvos, greitai priims sprendimą. Ištvermę pajus vėliau, kai subręs, paaugs. Kita vertus, atlikdami ratinę treniruotę, jie kartu ugdo ir ištvermę, nes viskas ganėtinai intensyviai sukasi“, – darbo su vaikais specifi ką aiškina buvusi lengvaatletė.

Garsins Lietuvos vardą Tarp jaunųjų ledo ritulininkų akylos trenerių akys pastebi ne vieną perliuką: „Jie turi didžiulį potencialą. Tik juos reikia laikyti, kad tas branduolys kaip rutuliukas važiuotų kartu... Jei vienam draugui nesiseka, kitas pritingi, reikia, kad kitas komandos draugas jį paskatintų.“ Bendrojo fi zinio parengimo treniruotės padės jaunimui tvirtai atsistoti ant ledo ir laikyti lazdą rankose, o jų smūgiai bus stiprūs ir staigūs. I. Krakoviak neabejoja, kad tarp šios akademijos auklėtinių bus ir tokių, kurie ateityje tikrai garsins Lietuvos vardą. „Akademijos tikslai dideli – kad Lietuvos mastu garsiai apie tai kalbėtų. Lietuvoje tikrai yra labai gabių vaikų, perliukų, iš kurių galima suburti komandų, pajėgių atstovauti savo šaliai. Gal tai prasidės nuo pirmųjų žingsnių žemesniame divizione, bet palaipsniui jie kils į viršų. Man teko stovėti ant garbės pakylos, matyti kylančią trispalvę, dalyvauti olimpinėse žaidynėse – tai labai daug, tada jautiesi nemažai nuveikęs. Ir galima padaryti dar daugiau – kad tais vaikais didžiuotųsi tėveliai, jie patys ir gal net visa šalis. Nes valstybė turi turėti savo herojų...“

RITULININKAMS – PAMOKOS ANT ŽEMĖSLengvosios atletikos trenerių pora ledo ritulininkams padeda sustiprėti fi ziškai ir įkvepia pasitikėjimo savimi

I. Krakoviak ir jos vyras taip įtraukia vaikus į

pratybas, kad šie net nenori eiti namo.

Sauliaus Čirbos nuotr.

Page 18: SPORTAS Nr9 (2015m)

18 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

MOKYKLA Stalo tenisininkus mokykloje ugdo olimpietė, Europos čempionato prizininkė JOLANTA PRŪSIENĖ.

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Siauroje Žygio gatvėje įsispraudusią Vilniaus sporto mokyklą „Tauras“ nežinančiajam nebūtų paprasta rasti. Bet sporto žmonės čia jau pramynę kelius, kasdien jais žengia ir būriai vaikų, lankančių pratybas, ir sirgaliai, ateinantys stebėti mėgstamų komandų žaidimo.

Mokyklos sporto bazė neabejotinai yra viena geriausių sostinėje. Po renovacijos atgijo mažoji mokyklos sporto salė – joje pakeistos grindys ir apšvietimas, o didžioji daug kam kelia sveiką pavydą, nes čia vyksta daug svarbių vilniečių sporto renginių. Mokyklos direktoriaus Juozo Pilkausko kabinetą puošia jaunųjų sportininkų iškovoti apdovanojimai, kurių kasmet vis daugėja. Štai ir šiemet „Tauro“ sportininkai puikiai pasirodė per Lietuvos jaunių ir „Vilčių“ sporto žaidynes.„Tauro“ sporto mokyklos bazėje, be didžiosios ir mažosios sporto salių, dar yra dvi stalo teniso salytės. Tačiau mokyklos direktoriaus pavaduotoja Genovaitė Astrauskienė, gruodžio 1-ąją švęsianti 60 metų

statybininku organizatoriumi. Norint gauti pinigų, reikėjo padaryti namų darbus. 2004 m. pradėjome renovuoti pastatą, darbai vyko pamažu, atėjo krizė, viskas buvo užkonservuota. Veikla atgijo tik po trejų metų, 2011-aisiais į rikiuotę stojo mūsų didžioji sporto salė, įvyko jos iškilmingas atidarymas. Tai buvo pirmoji sporto salė Vilniuje, kurią miesto savivaldybė pastatė nepriklausomybės metais ir kurioje buvo galima žaisti rankinį“, – prisimena J. Pilkauskas.Mažojoje salėje dabar treniruojasi rankininkai, tinklininkai, dukart per savaitę, išėję iš pusrūsio, žaidžia stalo tenisininkai. Vakarais šią sporto salę nuomoja krepšinio entuziastai. O didžiojoje salėje daugiausia žaidžia rankininkai. Kaip šypsodamiesi sako sporto mokyklos vadovai, jų didžioji sporto salė, ko gero, vienintelė mieste be krepšių. Tačiau tų dviejų sporto salių mokyklai tikrai neužtenka, nes sportuojančių vaikų labai daug. Po 2014 m. prie „Tauro“ mokyklos dar buvo priskirti šaškių ir šachmatų skyriai, kuriems vadovauja buvusi mokyklos metodininkė Audronė Gustienė.

SOSTINĖJE – ČEMPIONŲ KALVĖVilniaus sporto mokykloje „Tauras“ pratybas lankantys 1 000 jaunųjų sportininkų nuolat pildo trofėjų kolekciją

jubiliejų, sako, kad auklėtiniams jau sunku išsitekti savo bazėje. Treneriams tenka dirbti ir bendrojo lavinimo mokyklų sporto salėse. Jų gauti – nemaža problema, nes vadovai stengiasi sales išnuomoti bet kam, kad tik gautų pinigų, o ne biudžetininkams. Tačiau dabar, kai Vilniuje pasikeitė valdžia, matyti prošvaisčių, kad padėtis ims gerėti.

Direktorius ėmėsi permainųMokyklos direktorius J. Pilkauskas, jaunystėje žaidęs krepšinį ir bėgiojęs ilgus nuotolius, buvo vienas iš garsiosios „Eglės“ komandos vadovų, puikiai prisimena laikotarpį, kai buvo didinama jų sporto bazė. „Kai 2001-aisiais atėjau dirbti į šią sporto mokyklą, pagrindinis mano tikslas buvo sutvarkyti sporto bazę. Mažoji sporto salė jau buvo pastatyta, tačiau norėjosi ko nors daugiau. Viską pradėjome nuo nulio. Kaip direktoriui, teko užsiimti ne mokomuoju sportiniu darbu, o sporto bazės tvarkymu. Stogas buvo supuvęs, grindys kiauros, apleistos tribūnos, dušai. Reikėjo parengti investicijų projektą visam pastatui tvarkyti. Neturėjau patirties, o ir paklausti nebuvo ko. Tapau savotišku

Sėkmingos jaunių žaidynės „Mums didelė paspirtis – sportininkų tėveliai. Jie savo lėšomis prisideda prie kelionių į varžybas, sportinio inventoriaus, aprangos. Kiekviena sporto šaka turi savo katilą ir jame turi išsitekti. O mums atlyginimus moka miesto savivaldybė, ji apmoka ir sporto salių nuomą“, – sako G. Astrauskienė. Nepaisant rūpesčių, „Tauro“ jaunimas pasiekia gerų rezultatų. Šiemet per Lietuvos jaunių

FAKTAI IR SKAIČIAIF* Vilniaus sporto mokykla „Tauras“ įkurta 2001 m. po Vilniaus kompleksinės sporto mokyklos reorganizacijos.* Mokykloje kultivuojamos žaidimų sporto šakos: rankinis, tinklinis, žolės riedulys, regbis, stalo tenisas, badmintonas, šaškės ir šachmatai. Iki 2014 m. dar buvo tenisas. * Dirba 44–46 treneriai, kasmet pratybas lanko daugiau kaip 1 000 sportininkų. * Mokyklos komandos žaidžia įvairių sporto šakų Lietuvos aukščiausiosios arba I lygos čempionatuose. Tai „SM Tauras-Eglės“ rankininkės, SM „Tauras“ tinklininkės ir tinklininkai, „HFTC-Tauras“ žolės riedulininkės ir „Žuvėdra-Tauras-CTLF“ žolės riedulininkai.

„„Kai 2001-aisiais atėjau dirbti į šią sporto mokyklą, pagrindinis mano tikslas buvo sutvarkyti sporto bazę. Mažoji sporto salė jau buvo pastatyta, tačiau norėjosi ko nors daugiau. Viską pradėjome nuo nulio. Kaip direktoriui, teko užsiimti ne mokomuoju sportiniu darbu, o sporto bazės tvarkymu.“ JUOZAS PILKAUSKAS

Didžiojoje „Tauro“ salėje vyksta įvairių sporto šakų varžybos.Alfredo Pliadžio nuotr.

Page 19: SPORTAS Nr9 (2015m)

19LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

žaidynes mokyklos sportininkai pasirodė labai gerai: merginų rankinio komanda užėmė trečią vietą, o vaikinų – ketvirtą, gerai pasirodė ir jų antrosios komandos, tinklinio merginų ir vaikinų komandos buvo antros, paplūdimio tinklininkės – pirmos ir trečios. Susumavus komandinius rezultatus, visose sporto šakose, kurias tik kultivuoja vilniečiai, jie buvo pirmi. „Vilčių“ žaidynėse mokyklos šaškininkai tapo nugalėtojais, žolės riedulininkai buvo antri.

Mokykla didžiuojasi treneriaisAbu mokyklos vadovai – direktorius J. Pilkauskas ir jo pavaduotoja G. Astrauskienė – „Taure“ dirba nuo 2001-ųjų. Darbų – per akis. Ypač jų pagausėja, kai prasideda įvairūs čempionatai. Reikia rūpintis vaikais, jaunučiais, jauniais, jaunimu, o kai kurios jų komandos dalyvauja ir Lietuvos bei Vilniaus suaugusiųjų čempionatuose. Tenka organizuoti varžybas ir namie, rūpintis kelionėmis į kitus miestus. G. Astrauskienė nusiskundžia, kad jos darbe – ypač daug popierizmo, kurio kasmet vis gausėja. Nebelieka laiko bendrauti su treneriais, sportininkais, jų tėvais, nueiti pasižiūrėti, kaip vyksta treniruotės.„Judėjimas mokykloje didžiulis, mano darbas tikrai nesibaigia 17 valandą. Savaitgaliai taip pat dažniausiai užimti. Viską turime, o štai prikalbinti ateiti dirbti jaunus specialistus, kurių laukia nelengvas ir atsakingas darbas, sudėtinga, jaunimo netenkina maži atlyginimai“, – tvirtina G. Astrauskienė. Mokyklos direktorius J. Pilkauskas priduria, kad, kol nesi baigęs aukštojo mokslo, negali dirbti: „Kai studentas ateina baigęs tris kursus, iki aukštojo mokslo baigimo jis jau gali užsiauginti vieną grupelę. Trenerių atlyginimai nėra dideli, ypač pradedančiųjų. Jei nori pragyventi, esi priverstas dirbti dar kokį nors darbą. Bendrojo lavinimo mokyklose mokytojams

pakviestos į Europos stalo teniso talentų treniruočių stovyklą ir lapkričio pabaigoje dalyvaus atvirajame Portugalijos jaunučių čempionate. Kaip talentinga Europos žaidėja, E. Riliškytė treniravosi Kinijoje, dalyvavo atvirajame tos šalies jaunučių čempionate. „Kai kvietėmės dirbti J. Prūsienę, norėjome, kad ji stalo tenisininkus pradėtų augintis nuo mažens. Dabar ji treniruoja dvi stiprias mergaičių ir berniukų grupes, taip pat E. Stuckytę ir kelis buvusios trenerės, šviesaus atminimo Deimantės Juocevičienės auklėtinius studentus“, – sako G. Astrauskienė. Mokykloje gerai dirba ir ilgamečiai treneriai Artūras Orlovas, Algirdas Majorovas ir kiti.Mokyklos direktorius J. Pilkauskas prisiminė, kad, kai atėjo dirbti, jų stalo tenisininkai per jaunių žaidynes pralaimėdavo Mažeikiams, o šiemet žaidynėse „Tauro“ stalo tenisininkai, susumavus merginų ir vaikinų rezultatus, jau buvo pirmi.

Gauna kvietimų į piceriją „Tauras“ rengia tradicinius rankinio, stalo teniso ir tinklinio turnyrus. Kasmet prieš Naujuosius metus vyksta sportinių rezultatų aptarimų vakaras, apdovanojamos geriausios komandos, svariai pasirodžiusios per įvairius čempionatus. Jų žaidėjai gauna kvietimų į piceriją. Mokyklos tinklininkai palaiko glaudžius ryšius su Minsko, Lenkijos ir Sankt Peterburgo žaidėjais, stalo tenisininkai – su Sankt Peterburgo ir Latvijos komandomis, rankininkai – su slovakais ir švedais. Komandos važinėja vienos pas kitas, dalyvauja turnyruose. „Taurui“ bene sunkiausia – užsiauginti olimpiečių, nes mokykloje treniruojami žaidimų sporto šakų atstovai. Prošvaisčių galima tikėtis nebent stalo teniso ar paplūdimio tinklinio srityse. Tačiau, J. Pilkausko teigimu, svarbiausia, kad kuo daugiau vaikų lankytų jų mokyklą.

lengviau. Daug mūsų trenerių išeina ten dirbti. Vyresnieji mūsų treneriai jau sensta, o jaunuosius nėra lengva užsiauginti.“Bet mokykla didžiuojasi tais treneriais, kuriuos turi. Jie gerai žinomi visoje šalyje. Štai tinklininkes ugdo Asta Jansonienė. Jos darbščios ir pareigingos auklėtinės Diana Šuopytė-Četkauskienė, Jelena Jeremejeva ir Vika Daškevičiūtė, įgijusios aukštojo mokslo diplomus, jau dirba trenerėmis „Tauro“ sporto mokykloje. Už vaikinų tinklinį ilgai buvo atsakingas didelio meistriškumo treneris Bronislavas Tarasovas, matęs ir aikštelę, ir žaidėjus, ir visą tinklinio kolektyvą. Tačiau garbingas amžius darė savo ir nuo šių metų rugsėjo 1-osios jis išėjo užtarnauto poilsio.Vietoje jo atėjo dirbti jaunas treneris Kęstutis Galdikas. Aukštesnę vaikinų kartelę mokykloje laiko Lietuvos rinktinės treneris Vasilijus Burakinskis, jo vadovaujama komanda žaidžia Baltijos lygos čempionate. Regbininkus mokykloje sėkmingai ugdo Vidmantas Valys, rankininkus – Ala Senvaitienė, Gintaras Paškevičius, Raimondas Maldžius, jaunas treneris Karolis Kaladinskas, žolės riedulininkus – Rimantas Čaikauskas, šachmatininkus –Jonas Sidabras, šaškininkus – Grigorijus Leibovičius ir kiti.

Čempionė ugdo gerą pamainą Daugkartinė Lietuvos stalo teniso čempionė Jolanta Prūsienė, mokykloje dirbanti šeštus metus, jau išugdė gerų stalo tenisininkų. Eglė Stuckytė tapo Lietuvos suaugusiųjų čempione, yra šalies nacionalinės rinktinės narė, dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatuose. Ši sportininkė baigė Lietuvos edukologijos universitetą ir ateityje norėtų dirbti trenere. Kol pati aktyviai žaidžia, nemažai padeda savo trenerei J. Prūsienei ir yra jos dešinioji ranka. Šios trenerės grupėje treniruojasi ir dvi kylančios žvaigždutės – dvylikametės dvynukės Kornelija ir Emilija Riliškytės. Jos

NrNr. . 9 9 (9(9999898))

Vienas Lietuvos parolimpinio komiteto kūrėjų VIDAS STANKEVIČIUS iki lemtingo laiško su neįgaliųjų sportu neturėjo nieko bendra. 20p.p.

„Tauro“ mokyklos kolektyvas.

Mokyklos vadovai J. Pilkauskas ir

G. Astrauskienė.

Uždarų patalpų žolės riedulys.

Stalo tenisas.

Gimnastika.

Tinklinis.

Aug

usto

Čet

kaus

ko n

uotr.

Page 20: SPORTAS Nr9 (2015m)

20 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

„„Buvau skaitęs laikraštyje „Sovetskij sport“, kad Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentas yra kanadietis daktaras Robertas Steadwardas, gyvenantis Albertoje. Taip ir išsiunčiau laišką: „Kanada, Alberta, Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentui Robertui Steadwardui...“ O įdomiausia, kad sulaukiau jo atsakymo.“

SUKAKTYS VIDAS STANKEVIČIUS buvo SSRS lengvosios atletikos rinktinės treneris Lietuvai.

Ingvaras [email protected]

Vido Stankevičiaus gyvenimą pakeitė į tuometį Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetą atkeliavęs laiškas. Iki tol 12 metų dirbęs su sveikais sportininkais, nuo 1990-ųjų jis tapo neįgaliųjų sporto organizatoriumi. Vienas Lietuvos parolimpinio komiteto kūrėjų, vadovavęs net penkerių parolimpinių žaidynių Lietuvos delegacijoms, ir dabar neatitolęs nuo neįgalių atletų.

Lapkričio 25 d. 60 metų jubiliejų pažymėjęs KKSD vyresnysis specialistas rūpinasi ne tik devyniomis sporto šakomis, bet ir neįgaliųjų sportine veikla.

Laiškas nuo neįgaliųjų „Atėjo į sporto komitetą toks laiškas. Kreipėsi neįgalieji, teigdami, kad kitose šalyse neįgaliesiems sukurtos sąlygos sportuoti, o Lietuvoje nieko panašaus nėra. Rašė žmonės, turintys judėjimo negalią. Ir jie buvo teisūs. Aklieji ir kurtieji tuomet turėjo savo draugijas, jos rengė sporto varžybas. Judėjimo negalios kankinami žmonės neturėjo nieko. Pagalvojau: sutvarkysiu šitą reikalą ir daugiau neturėsiu nieko bendra su neįgaliųjų sportu. Bet viskas pasisuko kitaip. Vis gilinausi į neįgaliųjų problemas, vis ieškojau kelių, kaip jas išspręsti, įtraukė ir su neįgaliųjų sportu esu susijęs iki šiol“, – pasakoja V. Stankevičius. Laiškas paskatino įkurti Lietuvos parolimpinį komitetą (LPOK). V. Stankevičius tapo jo generaliniu sekretoriumi.„Pradėjome veiklą, nutarėme užmegzti santykius su Tarptautiniu parolimpiniu komitetu. Bet kaip? Kur tais laikais buvo galima bent jau jo adresą gauti? Buvau skaitęs laikraštyje „Sovetskij sport“, kad Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentas yra kanadietis daktaras Robertas Steadwardas, gyvenantis Albertoje. Taip ir išsiunčiau laišką: „Kanada, Alberta, Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentui Robertui Steadwardui...“ O įdomiausia, kad sulaukiau jo atsakymo. Tiesa, jis nebuvo labai guodžiantis. Rašė, kad mūsų į komitetą priimti negali, nes priklausome Sovietų Sąjungai. Pripažinimas atėjo vėliau. Po 1991-ųjų rugpjūčio pučo žlugimo Rusijoje“, – prisimena V. Stankevičius. Jau tų metų lapkritį LPOK tapo visateisiais Tarptautinio parolimpinio komiteto nariais, o 1992-aisiais Lietuvos komanda dalyvavo parolimpinėse žaidynėse. „Tada iškovojome septynis medalius. Tai kur kas geresnis laimėjimas negu dabar,

kai 2008-aisiais laimėjome du medalius, 2012-aisiais – nė vieno“, – sako pirmasis LPOK generalinis sekretorius.1992, 1994 (žiemos), 1996, 2000, 2004 m. jis buvo delegacijos vadovas parolimpinėse žaidynėse. „Man patiko dirbti su neįgaliais sportininkais. Keliaujant su neįgaliųjų komandomis dažnai nutikdavo anekdotinių situacijų“, – tęsia V. Stankevičius.Kartą, užėjęs pas sportininkus, jis pamatė vyrą, patamsyje besiskutantį barzdą. „Gal šviesą įsijunk“, – sakau automatiškai, nepagalvojęs. O neregių rinktinės atletas atsako: „Kam, jeigu aš vis tiek nieko nematau?“ – pasakoja jubiliatas.Anksčiau neįgalūs sportininkai į keliones vykdavo autotransportu. „Važiuojame į varžybas Vokietijoje. O vieno sportininkų koja amputuota iki kelio. Mikroautobuse jis protezą nusiėmė ir pasidėjo. Atėjo pasienietis, apsižvalgė, suskaičiavo pasus, žmones ir klausia rodydamas į kyšantį protezą: „O kokį dar žmogų ten slepiate?“ – šypsosi V. Stankevičius.

Ne vien stebėjo sportininkus1978-aisiais, vos baigęs Kūno kultūros institutą (dabartinį LSU), V. Stankevičius įsidarbino tuomečiame Kūno kultūros ir sporto komitete, įsikūrusiame Vilniuje, Žemaitės gatvėje. Ten dirba iki šiol, nors komitetas jau seniai tapo departamentu.Per tuos ilgus metus vyras dirbo įvairius darbus. Vienos įdomiausių, anot jo paties, buvo SSRS lengvosios atletikos trenerio Lietuvai pareigos.

draugų, bendraminčių. Tarp jų yra ir daktarų, ir teisininkų, ir pensininkų, ir krašto apsaugos ministras. Skirtingų žmonių kolektyvas. Ir labai gerai, nes apie sportą galiu išgirsti įvairių nuomonių. Pavyzdžiui, dažnai kalbamės, kodėl mūsų krepšinis ir futbolas, sovietmečio pabaigoje turėję panašias pozicijas, pasuko skirtingomis kryptimis ir dabar krepšinis tiek lenkia futbolą“, – atvirai pasakoja sporto organizatorius.

Po šventės – atsikvėptiAtšventęs jubiliejų V. Stankevičius savaitėlei ketina vykti paatostogauti. „Kur? Kur nors, kur šilčiau negu čia“, – sako jubiliatas.Jau 37 metus V. Stankevičius yra vedęs. Žmona – LEU dėstytoja. Užaugino sūnų ir dukterį. Pastaroji šiuo metu nedirba, augina neseniai gimusią anūkę. Iš viso V. Stankevičius turi keturias anūkes.Sūnus taip pat dirba su neįgaliaisiais. Jis puikiai išmoko kurčiųjų gestų kalbą. „Kartais tenka jį pasikviesti, kad pavertėjautų man bendraujant su kurčiaisiais“, – teigia vyras. V. Stankevičiaus veikla įvertinta KKSD medaliu „Už aukštus sporto pasiekimus“, Atminimo medaliu, aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Sporto garbės komandoro ženklu, medaliu „Už sporto pergales“, LTOK dešimtmečio atkūrimo medaliu ir Olimpine žvaigžde, Vilniaus miesto savivaldybės 3 laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniaus sportui“, Lietuvos Respublikos Seimo medaliu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

NETIKĖTAS POSŪKIS Į NAUJĄ KELIĄVienas Lietuvos parolimpinio komiteto kūrėjų Vidas Stankevičius neįgaliųjų sporte atsidūrė po lemtingo laiško

Tokie treneriai vietose dažniausiai ieškodavo talentų, kuriuos būtų galima siūlyti į suaugusiųjų ar įvairaus amžiaus jaunimo, jaunių Sovietų Sąjungos rinktines. „Dar reikėdavo rengti Lietuvos čempionatus, formuoti Lietuvos rinktinę, vežti ją į Sovietų Sąjungos čempionatus. Tai buvo daugiau organizacinis darbas. Kaip treneris, turėjau surinkti į varžybas žmones, bendrauti su varžybų vykdytojais, teisėjais, formuoti komandą, atrinkti atletus. Atrodo, visi labai geri, tinkami atstovauti Lietuvai, bet tu jų visų negali vežti į SSRS čempionatą. Kartu dirbo puikūs treneriai, galėjau iš jų pasimokyti, kaip reikia dirbti. Darbas buvo labai įdomus“, – pasakoja V. Stankevičius.

Teko tapti vartininkuDaug Lietuvai davęs kaip sporto organizatorius, V. Stankevičius nebuvo didis sportininkas. Jo sportinė karjera tęsėsi vos kelerius metus iki traumos, vėliau sportavo tik savo malonumui. „Iš pradžių buvau futbolininkas. Žaisdavome Ukmergės rajone, visus įveikdavome. Bet po to pastebėjau, kad mano bėgimo rezultatai neblogi. Nutariau tapti lengvaatlečiu. Visa mano sportininko karjera tęsėsi apie 6–7 metus. Nutrūko su rimta trauma, atgauti pradinės formos taip ir nepavyko“, – prisimena V. Stankevičius.Tačiau sporto mėgėju vyras buvo visada. Ir dabar kartą per savaitę pasirodo futbolo aikštėje. „Kadangi patyriau infarktą, dabar ne bėgioju aikštėje, o stoviu vartuose. Mūsų komandoje yra ir pora departamento darbuotojų, ir žmonių, dirbančių įvairių sporto šakų federacijose, ir

Prezidentas V. Adamkus apdovanojo V. Stankevičių ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.Nuotr. iš asmeninio albumo

Page 21: SPORTAS Nr9 (2015m)

21LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 9 (998)

„„Įsivaizduokite, kaip kalbėjo su draugėmis mano anūkė: „Babytė svarstė, ką pirkti, – kompiuterį ar akvalangą. Ir nutarė pirkti akvalangą. Turbūt akvalangą perka ne kiekviena babytė...“

Parašiutų sporto legenda Ona Marija Horodničiūtė dirba gide, o vietoj dangaus aukštumų renkasi nardymą jūroje

Ingvaras [email protected]

Daugybę apdovanojimų parašiutų sporto varžybose iškovojusi Ona Marija Horodničiūtė didžiausiu savo laimėjimu laiko ne sporto rezultatus, o teisėjavimą. „Į tarptautinę areną patekau pirma iš lietuvių. Teisėjavau penkiuose pasaulio čempionatuose ir 6 CISM (kariškių) pasaulio čempionatuose. Daugelis tada iš manęs išgirdo, kas yra Lietuva“, – teigia vilnietė. Gruodžio 8 d. jai sukaks 75-eri. Bet aktyvi moteris pasportuoja iki šiol.

O. M. Horodničiūtė susilaukė dviejų vaikų. Duktė Ieva aplenkė motiną šuolių skaičiumi. Ona Marija per savo gyvenimą atliko daugiau nei 1 000 šuolių, Ieva – apie 2 500. Apie 250 šuolių yra atlikęs ir sūnus Andrius. Nepavyko parašiutų sportu užkrėsti tik anūkės Agnės. Ji yra fotomenininkė. Nekrypsta į tą pusę ir Ugnė su Mantu.

Pradėjo nuo irklavimoO. M. Horodničiūtė gimė ir augo Vilniuje. Pirmoji jos sporto šaka buvo irklavimas. Vilnietė net yra iškovojusi Lietuvos jaunių čempionės titulą.Krytį su parašiutu pirmą kartą mergina išbandė mokydamasi Kauno politechnikos institute. „Viena su šimtu bernų, studijuojančių Mechanikos fakulteto mašinų gamybos technologijos specialybę. Bet studijuodama parodžiau, kad aš už juos ne blogesnė“, – tvirtina žymi parašiutininkė.Vienas vaikinas O. M. Horodničiūtei ir pasiūlė iššokti su parašiutu. Ir nuo pirmo šuolio į parašiutų sportą mergina pasinėrė visa galva. „Kuo man tas šuolis patiko? Laisvės pojūčiu. Galbūt romantika. Juk visos moterys yra romantikės. O aš visada bandau lįsti ten, kur moteriai gal ir nederėtų“, – šyptelėja daug kartų Lietuvos ir kartą Pabaltijo (1962 m.) čempione tapusi sportininkė.

Dirbo federacijos prezidenteO. M. Horodničiūtei bene sunkiausiu laikotarpiu, šaliai vaduojantis iš sovietinio jungo, teko stovėti prie Lietuvos parašiutų sporto federacijos vairo – nuo 1989 iki 1998 metų. Didžiausia bėda tuomet buvo lėšų stygius. „Kai 5 dol. mums buvo įspūdingi pinigai, starto mokestis pasaulio čempionate būdavo 600 dolerių. Kas galėjo duoti tiek pinigų?“ – kraipo galvą O. M. Horodničiūtė. Lietuviams padėjo kaimynai lenkai. „Per vienas draugiškas varžybas susibičiuliavome su lenkų kariškiais (galbūt turėjo įtakos gera mano lenkų kalba) ir porą metų į Lenkijos kariuomenės

čempionatą kviesdavo Lietuvos kariškių rinktinę, ji beveik sutapo su šalies rinktine. Tada dar turėjome stiprią komandą, bet neturėjome pinigų, kad galėtume ją visą išvežti į pasaulio čempionatą. O Lenkijos kariuomenės čempionatuose mus ir apgyvendindavo kareivinėse, ir maitindavo“, – prisimena tuometė LPSF vadovė.

Akyla ir objektyviTeisėjauti O. M. Horodničiūtė pradėjo tuo pačiu ankstyvuoju posovietiniu metu. Lietuvė garsėjo akylu žvilgsniu ir objektyvumu. Jai, kaip sakoma parašiutininkų žargonu, sekėsi gaudyti peles. „Gaudyti peles – turėti žaibišką reakciją ir gerai matyti. Kai laisvai krintant atliekamas šešių fi gūrų kompleksas, per 6–7 sek. (taip dirbo lyderiai, o juos teisingai įvertinti buvo svarbiausia) turi pamatyti 6 fi gūras. Kiekvienoje jų gali padaryti 2–5 klaidas, jos dar vertinamos pagal nukrypimo dydį. Vieną kartą vaizdo įrašas rodomas normaliu greičiu, kitą kartą pakartojama sulėtintai. Šuolį vertina penki teisėjai. Jie turi pamatyti ir įvertinti viską. Kai kurie teisėjauja per kietai, kai kurie per minkštai. Man tai sekėsi tikrai neblogai“, – neslepia žymiausia to laiko Lietuvos parašiutų sporto teisėja.Aišku, kaip ir visur, teisėjas turi būti ir objektyvus. „Manęs grįžusios klausia: „O kodėl tu

taip įvertinai Audrių Miečių?“ Atsakau: „Aš nenoriu žinoti, kad ten Miečius. Aš matau sportininką.“ Nors iš tikrųjų tuos lyderius visada atpažindavau. Bet kad vieno klaidas matyčiau, kito nematyčiau, to būti negalėjo. Visiems teisėjaudavau vienodai. O rusai dažnai nematydavo rusų klaidų, vokiečiai – vokiečių. Aš tos nuodėmės nedariau“, – teigia moteris.

Į JAE – su nuoskaudaSovietmečiu O. M. Horodničiūtė dirbo konstruktore. O 1989-aisiais metė darbą „Plastoje“ ir tapo renkama Lietuvos aeroklubo prezidento pavaduotoja. Bet čia išdirbo tik porą metų.„Sovietmečiu visa technika buvo sovietinės SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti), o tos organizacijos centro komiteto pirmininko pavaduotojas Vilius Kavaliauskas atvyko iš Rusijos. Kai tik Lietuva pasiskelbė esanti nepriklausoma, iškilo pavojus, kad visi lėktuvai ir kita aviacinė technika bus atimti ir išvaryti į Rusiją. Visų akys nukrypo į V. Kavaliauską – gal jam pavyks išgelbėti. Tada mane greitai perrinko, išrinko V. Kavaliauską, davė jam asmeninę mašiną, daug teisių, o aš likau be darbo. Trejus metus. Į „Plastą“, kur išdirbau 25 metus, kelio atgal nebuvo, ten vykstant privatizacijai viskas byrėjo. Tuomet išvykau į Jungtinius Arabų Emyratus“, –

pasakoja O. M. Horodničiūtė.Tolimojoje arabų pusiasalio šalyje ji išgyveno 14 metų. JAE moteris tapo gide. Tai buvo darbas, kurį ji iki šiol vadina malonumu, už kurį dar ir pinigus moka. Šia veikla ji užsiima ir grįžusi į Vilnių. „Dabar vedu penkias ekskursijas: „Vilniaus apžvalginė“, „Vilniaus kiemeliai“, „Vilniaus legendos“, „Vilniaus meilės istorijos“, „Užupis“. Galiu dirbti lietuvių, rusų, lenkų ir anglų kalbomis“, – sako vilnietė.

Pomėgių – ne vienasO. M. Horodničiūtė turi ir kitų užsiėmimų: „Mėgstu rišti sodus iš šiaudelių. Tam reikia labai daug kantrybės. Turiu tą erdvinį konstravimo pojūtį, o dėl meninio lygio – kaip Dievas duos. Darau juos sau, draugams. Kas mane pažįsta, niekaip negali patikėti, kad galiu tai daryti.“Gyvendama Jungtiniuose Arabų Emyratuose moteris atrado dar vieną aistrą – nardymą su akvalangu. „Pamenu, Sabilis, parašiutų sporto teisėjas iš Jungtinių Arabų Emyratų, man sako: „O aš dar ir nardau.“ Galvoju: „Kvailys, kam dar nardyti, kai gali šokinėti parašiutu.“ Bet kartą panėriau pati ir supratau: aš kvaila, o jis gudrus. Nusiskynė du skaniausius obuolius nuo obels. Leistis parašiutu ir nardyti yra du gražiausi dalykai. Tik nerdamas kojų nenusimuši. Ne aš viena iš Lietuvos parašiutininkų tai perpratau.“Nardo buvusi parašiutininkė ir dabar. Yra nardžiusi Tailande, kiekvieną laisvą dieną tai darė JAE arba Omane. „Įsivaizduokite, kaip kalbėjo su draugėmis mano anūkė: „Babytė svarstė, ką pirkti, – kompiuterį ar akvalangą. Ir nutarė pirkti akvalangą. Turbūt akvalangą perka ne kiekviena babytė...“ – šypsosi moteris.O parašiutai? Sportiniame aerodrome nesilankau. Nes pamenu tuos laikus, kai teisėjaudavau. Ateina garbingi veteranai, visko klausinėja, trukdo dirbti, bet tu negali jiems pasakyti: „Nėra laiko.“ Turi šypsotis ir aiškinti. Tada pasakiau sau: kai baigsiu šokinėti ir teisėjauti, mano kojos aerodrome nebus. Baigiau ir laikausi žodžio. Nors kartais ir skaudu, ir ilgu. Dar nenustojau sapnuoti to gyvenimo ir turbūt sapnuosiu iki galo…“ – atvirai kalba O. M. Horodničiūtė.Parašiutų sportą jai primena ne tik sapnai. „Jau jaučiu to tūkstančio šuolių pasekmes. Šiais laikais žmonės, atlikę 10 tūkst. šuolių, normaliai vaikšto, o mano sąnariai jau taip išdaužyti, kad niekas jų neatkurs. Dabartiniai parašiutai kitokie. Dabar parašiutininkas kaip varna: nutūpė, ir tiek. Nors ir varnos kartais apsidaužo…“ – teigia buvusi Lietuvos čempionė.

IŠ PADANGIŲ – Į JŪROS GELMES

Dvejų olimpinių žaidynių dalyvis SAULIUS KLEIZA ir toliau stumdo rutulį. Tik dabar – meistrų žaidynėse, kuriose lietuviai skina medalius. 22p.p.

O. M. Horodničiūtė užsienyje stengiasi ne tik pasižvalgyti,

bet ir panardyti.

Page 22: SPORTAS Nr9 (2015m)

22 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

ŽAIDYNĖS Europos sporto meistrų žaidynėse Nicoje Lietuvos atstovai iškovojo 94 medalius.

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Net 13 kartų Lietuvos čempionas Saulius Kleiza įtikinamai pranoko konkurentus Nicoje (Prancūzija) vykusiose III Europos sporto meistrų žaidynėse, kuriose dalyvavo 6 500 sportininkų.

51 metų Atlantos ir Sidnėjaus olimpiadų dalyvis kaunietis savo amžiaus grupėje (daugiau nei 50 metų) ketvirtuoju bandymu toliausiai nustūmė 6 kg rutulį (13 m 70 cm) ir tapo čempionu. Sidabro medalininkas nuo jo atsiliko 80 cm.Iš viso Nicoje mūsų šalies atstovai iškovojo net 94 medalius (31 aukso, 32 sidabro, 31 bronzos).

Sauliau, ir vėl stovi ant nugalėtojų pakylos. Koks jausmas?Tai buvo mano debiutas meistrų žaidynėse. Prieš tai dukart bandžiau jėgas Europos ir vieną kartą pasaulio meistrų čempionatuose, ten tapau vicečempionu. Nicoje, stovėdamas ant nugalėtojų pakylos, vėl prisiminiau jaunystę, kai aktyviai sportavau ir dalyvaudavau aukšto rango varžybose. Jausmas neapsakomas, sportas nepakartojamas. Šįkart žaidynėse rutulio stūmimo sektoriuje nebuvo tų sportininkų, su kuriais anksčiau teko rungtyniauti. Juos susitikdavau per pasaulio ir Europos meistrų čempionatus. Ne visi atletai, baigę profesionalią sportinę karjerą,

aktyviai sportuoja, kelis kartus per savaitę treniruojasi, dalyvauja įvairiose varžybose. Jie yra pajėgūs laimėti bet kokio rango meistrų varžybas.

Esi „Baltik Sport“, prekiaujančios sportine danga, vadovas. Ar randi laiko rimčiau pasitreniruoti?Man šiek tiek sunkiau rasti laisvo laiko, tačiau, jeigu nugaliu, vadinasi, dar užtenka talento (šypsosi). Per žaidynes parėmiau daugiakovininkų klubo „7 & 10“ atstovus. Ne visi juk gali sau leisti išvykti į tokį brangų kurortą.

Dar ir dabar mūsų rutulio stūmikai nepasiekia tavo geriausio karjeros rezultato (20 m 91 cm). Gal galėtum ir toliau dalyvauti Lietuvos čempionatuose?Šiemet Palangoje stebėjau Lietuvos čempionatą. Nugalėtojas nustūmė 19 m, o vienas iš prizininkų – 17 metrų. Tai, žinoma, neįspūdingi rezultatai.

METAI BĖGA, TALENTAS IŠLIEKADvejų olimpinių žaidynių dalyvis Saulius Kleiza ir toliau stumdo rutulį. Tik dabar – meistrų varžybose.

plaukikų, sunkiaatlečių, kitų sporto šakų atstovų, daugelį jų pažinojau. Man patiko varžybos. Ypač buvo malonu po daugelio metų susitikti Maskvos olimpinį ieties metimo čempioną latvį Dainį Kūlą, kurį paskutinį kartą mačiau gal 1983-iaisiais, kai abu atstovavome SSRS rinktinei. Jis dabar labai pasikeitęs, sustambėjęs, tačiau ieties metimo sektoriuje vėl toks pat – nenugalimas.Nicoje buvau pirmą kartą, nes čia anksčiau mažai vykdavo profesionalių varžybų. Per žaidynes spalio viduryje dar maudėmės jūroje.

Nicoje buvo tikra Lietuvos sportininkų medalių šienapjūtė: lengvaatlečiai pelnė net 23 medalius, iš jų 8 aukso, plaukikai – 18 (5 aukso), dziudo imtynininkai – 8, sunkiaatlečiai – 3 aukso, puikiai pasirodė krepšinio komandos, tinklininkai. Ar mes buvome labai pajėgūs, ar varžovai labai silpni?Manau, kad mes buvome labai pajėgūs. Žaidynės buvo atviros, jose dalyvavo ir Amerikos, Brazilijos, Kanados, Mongolijos sportininkai. Tarkime, mūsų krepšininkai nugalėjo ne tokius jau silpnus amerikiečius ir brazilus, varžovai tikrai buvo ne iš kelmo spirti.Dauguma mūsų lengvaatlečių – praeityje puikūs daugiakovininkai Valda Morkūnienė, Ričardas Malachovskis ir kiti – ir šiandien

veržiasi į veteranų sportą. Vieni jau būna prisisportavę iki soties, o kitiems tęsti sportinės karjeros neleidžia traumos. Mūsų gretose Nicoje buvo ir Barselonos olimpinis čempionas Romas Ubartas, rungtyniavęs disko metimo sektoriuje ir krepšinio aikštelėje, Baltijos moterų krepšinio lygos prezidentas Vytenis Urba, daug kitų žymių Lietuvos sporto meistrų.

Kada baigėsi tavo, didelio meistriškumo sportininko, karjera ir kada tapai mėgėju?Po Sidnėjaus olimpinių žaidynių vienerius metus dar sportavau, tačiau jau ne taip profesionaliai. 2001-aisiais per Lietuvos čempionatą rutulį nustūmiau 18 m, tapau čempionu ir baigiau aktyviai sportuoti. Apie ketverius metus rutulio visiškai neėmiau į rankas, kartais pažaisdavau tenisą. Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos taisyklės draudžia iš karto pereiti į meistrų kategoriją, porą metų, palikus profesionalųjį sportą, negalima aktyviai sportuoti. 2011-aisiais pirmą kartą dalyvavau pasaulio meistrų čempionate Amerikoje, rutulį stumdžiau sportininkų, kuriems daugiau kaip 45-eri, grupėje.

Kokį įspūdį paliko III Europos sporto meistrų žaidynės Nicoje?Šventė buvo labai graži, turėjome galimybę susitikti su draugais ir pažįstamais iš kitų šalių, pamatyti įvairių sporto šakų varžybas. Mūsų delegacijoje buvo daug krepšininkų, lengvaatlečių,

Lietuvos čempionate dėl apdovanojimų varžėsi vos 8 sportininkai. Iš trenerių tebuvo vienintelis Valerijus Murašovas, kovojo trys jo auklėtiniai. Nebeliko trenerių, ugdančių didesnio meistriškumo rutulio stūmikus. Jų atlyginimas priklauso nuo valandų ir sportininkų skaičiaus. Tas pats treneris turi ugdyti apie 15 mokyklininkų ir nors vieną profesionalų sportininką. Tai nėra teisinga.

2017 m. Oklande (Naujoji Zelandija) vyks pasaulio meistrų žaidynės, jos tęsis 10 dienų. Ar ketini jose dalyvauti?Nežinau, į Oklandą vieną kartą jau skridau. Tai labai sunki, kone 34 val. kelionė lėktuvu. Kol kas mano planuose – 2016 m. atvirosios Amerikos veteranų sporto žaidynės, į kurias dabar Nicoje amerikiečiai pakvietė Europos sportininkus. Jeigu leis sveikata, paprasčiau bus nuvykti į Ameriką.

FAKTAI IR SKAIČIAIF* Europos meistrų sporto žaidynės organizuotos trečią kartą. 2008 m. Malmėje (Švedija) vyko pirmosios, 2011 m. Linjane (Italija) – antrosios, o šių metų rugsėjo 30 d. – spalio 11 d. Nicoje (Prancūzija) – trečiosios.* 2008-aisiais Malmėje (Švedija) Lietuvos sportininkai iškovojo 38 medalius, 2011 m. Linjane (Italija) – 79, o Nicoje – 94.* Lietuvos sportininkai Nicoje pagal iškovotų medalių skaičių tarp 64 valstybių užėmė 8 vietą. * Nicoje mūsų šaliai atstovavo 153 sportininkai. Jie dalyvavo lengvosios atletikos, plaukimo, dziudo, krepšinio (3 moterų ir 3 vyrų komandos), tinklinio (1 moterų komanda), paplūdimio tinklinio (1 vyrų komanda), sunkiosios atletikos, teniso, badmintono ir stalo teniso varžybose.

S. Kleiza dar turi parako.

Lietuvos sportininkai Nicoje.

Page 23: SPORTAS Nr9 (2015m)
Page 24: SPORTAS Nr9 (2015m)

24 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 9 (998)

POMĖGIS VIRGINIJUS PRAŠKEVIČIUS beveik du dešimtmečius profesionaliai žaidė krepšinį, vilkėjo įvairių Europos ir JAV klubų aprangą.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Beveik du dešimtmečius profesionaliai krepšinį žaidęs Virginijus Praškevičius oranžinio kamuolio nepasiilgsta. „Kai buvau profesionalas, pasilikdavau po treniruotės, prieš treniruotę ateidavau, kad būčiau geresnis už kitus, – labai stengdavausi. Man visus kelius, achilus skauda, pirštai išnarinti. Ir vėl eiti žaisti krepšinį? Tikrai nejaučiu malonumo. Man jo suteikia žirgai“, – tvirtina V. Praškevičius. 2003 m. Europos čempionas kasdien skuba į Riešės žirgyną. Čia jo laukia naujas draugas – žirgas Baltazaras.

Žirgai 41 metų vyro gyvenime atsirado per dukrą, kurią nuo mažumės žavėjo šis sportas. Ji vis prašydavo tėvo nuvesti ją pajodinėti. Tačiau kasdien bumbsėdamas kamuoliu išpildyti šį dukters norą tėtis neturėjo kada. Vilniaus žirgyno duris jiedu pravėrė tada, kai V. Praškevičius padėjo tašką krepšininko karjeroje. „Nuėjome prieš ketverius metus, užsėdo ant žirgo ir pradėjo verkti, šaukti: „Noriu nulipti...“ O aš pasakiau: „Jeigu jau sumokėjome, tai bent aš atsisėsiu.“ Užlipau ir likau sėdėti visam gyvenimui“, – šyptelėja V. Praškevičius.

Įsigijo žirgąPo aštuonių mėnesių buvęs krepšininkas įsigijo žirgą. O pomėgis jodinėti puikiai užpildė

tuštumą, atsivėrusią baigus sportuoti: „Kai žaidžiau krepšinį, sportavau kiekvieną dieną. Ir staiga – nieko nėra. Užsikabinau, kuo toliau, tuo labiau patiko.“Jodinėti patiko ir dukrai, ji vėliau vis dėlto išdrįso atsisėsti ant žirgo. Bet pastarąjį kartą nukritusi šio malonumo išsižadėjo: „Jojome prie kelio, važiavo mašinos, žirgas pasibaidė, ir ji nukrito. Kaulai nelūžo, bet labai stipriai nusibrozdino. Po to dar lipo ant žirgo, bet po kokio mėnesio dėl kritimo pajuto baimę ir viskas – daugiau jodinėti nelabai nori.“ Žmona apie naują sutuoktinio pomėgį turi griežtą nuomonę. „Ji tokia didelė gyvūnų mylėtoja, kad negali žiūrėti į gyvūnų kankinimą. Labai sielojasi, kad aš lipu ant žirgo, jai nepatinka, kad išnaudoju jį“, – šypsosi krepšininkas.

Lepina košėmisV. Praškevičius į žirgyną stengiasi nuvykti kiekvieną dieną. Kai tai nepavyksta, jo draugu pasirūpina samdomas treneris. „Tik vasarą daugiau patinginiauju. Per atostogas stengiamės su šeima pabūti, išvažiuoti į užsienį. Ir jojimas tuomet nedidelį malonumą teikia, nes karšta, musės lenda... Man maloniausias toks oras, kaip dabar, tada sau ramiai gali jodinėti“, – pasakoja buvęs krepšininkas. Kai oras geras, jis jodinėja lauke. „Žirgui maloniau, nes gyvas padaras – ne šiaip sau daiktas.“ Į uždarą maniežą jiedu eina tik orui subjurus.

„Pagal mane ir tie žirgai – truputėlį didesni. Ant mažesnių nekaip atrodyčiau. Pirmą kartą mane pamačiusi trenerė Audronė pasakė: „Kai toli joja, atrodo normaliai, kai prijoja, pats nenormaliai didelis ir dar žirgas toks pat...“

Morkos, obuoliai ir košės – tai skanėstai, kuriais šeimininkas stengiasi pradžiuginti savo augintinį. Košės jo žirgui labai patinka, todėl V. Praškevičius stengiasi duoti jų kuo dažniau. Kas mėnesį žirgo išlaikymas jam kainuoja apie 300 eurų.

Baltazarą derino prie ūgioBaltazaras – antrasis krepšininko žirgas. „Pirmas buvo pigesnis, pirkau neišsiklausinėjęs, jis buvo ligotas. Dabar išleidau į atostogas – ganosi kaime ir jam gerai.“ Latą priglaudė Plungėje įsikūrusi vokietė, reabilituojanti traumuotus žirgus. Antrąjį ristūną buvęs krepšininkas įsigijo praėjusių metų rugsėjį. Į Vokietiją drauge su treneriu vykęs V. Praškevičius šįkart žirgą rinkosi atidžiai, pagal save. Ne ant kiekvieno žirgo 206 cm vyras galėtų užsėsti: „Pagal mane ir tie žirgai – truputėlį didesni. Ant mažesnių nekaip atrodyčiau. Pirmą kartą mane pamačiusi trenerė Audronė pasakė: „Kai toli joja, atrodo normaliai, kai prijoja, pats nenormaliai didelis ir dar žirgas toks pat...“Linksmo ir draugiško būdo devynmetis ristūnas – atgaiva krepšininko širdžiai. „Pirmasis buvo vienišius. Aš labai stengiausi trejus metus, bet jam gerai buvo vienam. O šitas atvirkščiai – daug bendraujantis tiek su žmonėmis, tiek su žirgais. Geranoriškas, linksmas“, – džiaugiasi šeimininkas Baltazaru. Ir

šyptelėdamas priduria: „Žirgas pirmiausia yra draugas, padedantis atsipalaiduoti, su juo gali išsikalbėti ir pajusti gerą jo energiją. Trečia, tai sportas. Čia kaip kava – trys viename, viskas įeina.“

Varžybose – be didelio noroJau dvejus metus buvęs krepšininkas retkarčiais susigundo dalyvauti ir mėgėjų konkūrų varžybose. Skambiomis pergalėmis pasigirti negali, tačiau kartą ant garbės pakylos lipti teko.Įveikdamas maršrutą, V. Praškevičius su Latu per varžybas yra peršokęs ir 1 m aukščio kliūtį. Su Baltazaru jis šokinėja per 80 cm aukščio kliūtis, o pavienės kliūtys būna ir 120 cm aukščio.„Man didžiausias džiaugsmas – treniruotės, o ne varžybos. Į varžybas mane labiau stumia treneriai, draugai. Varžybos trunka minutę, pajoji, ir baigiasi. O man džiaugsmas su žirgu išsivalyti, išsikalbėti – tai atgaiva, o paskui dar valandą pasportuoti. Tai yra malonumas. Varžybos – ne pagrindinis dalykas“, – teigia vyras, varžybų azartą palikęs praeityje, krepšinio aikštėse.Įsigyti daugiau žirgų 2003 m. Europos čempionas neketina. „Man užtenka. Kiekvienam žirgui reikia dėmesio. Tai atima labai daug laiko – negali kaip dviračio pastatyti į kampą ir pamiršti. Turi žirgu rūpintis, rodyti jam dėmesį, kad tą patį gautum atgal. Nesinori turėti visos bandos“, – sako naują pomėgį atradęs vyras.

VIETOJ KAMUOLIO – VADŽIOS„Čia kaip kava – trys viename“, – jodinėdamas draugą, poilsį ir sportą atrado Europos krepšinio čempionas Virginijus Praškevičius

V. Praškevičius stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su žirgais. Kartais jis dalyvauja varžybose.

Alfredo Pliadžio nuotr.