Sudaryti sąlygas moksleiviams įgyti apibendrintų žinių apie bites, gebėjimų,

kurie padėtų pažinti pasaulį.

1. Supažindinti su bičių pasauliu;

2. Padėti suvokti bičių produktų svarbą;

3. Skatinti vaikų kūrybiškumą ir saviraišką;

4. Ugdyti siekimą nuolat mokytis, gebėjimą įvairiais būdais ir iš įvairių šaltinių rinkti

informaciją, ją analizuoti, suvokti, taikyti toliau mokantis ir kasdieniniame gyvenime;

I – IV klasių mokiniai ir mokytojai.

Apie bites

Bitės – naudingi naminiai vabzdžiai. Jos neša saldų medų, apdulkina žydinčius

augalus, kad užmegztų vaisių. Seniau bitės gyveno girioje, medžių drevėse, o dabar – iš lentų

padarytuose aviliuose. Bičių šeimoje yra motinėlė, bitės darbininkės ir tranai. Motinėlė yra visų

bičių mama. Tranai ją apvaisina, ir motinėlė padeda daugybę kiaušinėlių. Iš jų išsirita mažos

bitelės. Bitės darbininkes renka iš žiedų nektarą ir perdirba jį į medų, siuva vaško korius,

maitina ir globoja mažas biteles. Kai avilyje susikuria nauja bičių šeima, bitės spiečia –

išskrenda ieškoti kito būsto. Medų supila į vaško korių akeles. Bitininkas dūzgiantį spiečių,

pakibusį ant medžių šakos, susemia ir įkurdina kitame avilyje. Senovėje bitės buvo laikomos

šventomis.

Naminės bites, kamanes ir paprastąsias vapsvas visi esame matę, tačiau esama

tūkstančių kitų bičių rūšių, tokių kaip bitės dailidės, negeliančiosios bitės, purvinės vapsvos,

vapsvos lipdytojos. Bitės ir vapsvos atsirado jau prieš daug milijonų metų ir gyvena beveik

visose pasaulio dalyse.Šie vabzdžiai gerai skraido, o jų galingų sparnelių plakimas sukelia

zyziantį garsą. Daug bičių ir vapsvų yra vienišės ir gyvena lizde žemėje arba medžio

drevėje.Kai kurios, pavyzdžiui, naminės bitės ir kamanės, gyvena didelėmis šeimomis

medžiuose,po stogais ir tarp uolų. Kamanių šeimose motinėlė panaši į savo darbininkes ir

dažnai darbuojasi drauge su jomis. Naminių bičių šeimose motinėlė nieko nedirba ir didžiąją

savo gyvenimo dalį deda kiaušinėlius. Naminių bičių šeimoje gali būti iki 50 000 bičių.

Bičių šeima

Dauguma bitinių gyvena pavieniui. Vienintelis bendravimas, kai motinėlės

poruojasi su patinais. Vabzdžių sistemoje iš 30 būrių 8 vienaip ar kitaip bendrauja.

Bičių šeimos nariai:

Bičių šeimą sudaro motina, bitės darbininkės ir tranai . Vasarą

šeimoje būna įvairių vystymosi stadijų perų.

Motina (2) - stambiausia iš visų šeimos narių. Jos kūno ilgis - 20-

25 mm. Itin didelis pilvelis: jo neuždengia sparneliai, kaip bitės

darbininkės. Motina išgyvena iki 5 metų. Daugiausia kiaušinėlių sudeda antraisiais gyvenimo

metais. Kai motina deda kiaušinėlius, bitės darbininkės ją nuolat prižiūri, maitina labai

baltymingu maistu - bičių pieneliu, kurį pačios gamina. Geros motinos palankią vasarą per parą

gali sudėti 1500 kiaušinėlių, o geriausios - iki 2000 ir daugiau. Per metus motina sudeda 150-

200 tūkst. kiaušinėlių, per parą atstato savo svorį.

Motina - vienintelė šeimoje visiškai išsivysčiusi patelė, galinti dėti apvaisintus ir

neapvaisintus kiaušinėlius, priklausomai nuo korio akelių rūšies.

Tranas (1) - trumpesnis, bet storesnis už motiną. Jo kūno ilgis - 15-17 mm. Tranai

išsirita pavasarį ir vasarą. Išsiritę lytiškai subresta per dvi savaites.

Šiltomis saulėtomis dienomis skraidydami ore jie ieško jaunų motinėlių ir,

susitikę su jomis, poruojasi. Tranai - patinai. Normaliose šeimose vasaros pabaigoje,

pasibaigus medunešiui (ir vasarą), bitės išveja tranus. Jie paliekami tik šeimose, kuriose nėra

vaisingos motinos: Čia jie gali išgyventi ir iki pavasario. Tranų buvimas rudenį bičių šeimoje

paprastai reiškia, kad šeimą ištiko nesėkmė - joje arba visai nėra motinos, arba ji nevaisinga.

Bitės darbininkės (3) - patelės, jos smulkesnės už

motiną ir tranus. Jų gyvenimo trukmė prikiauso nuo

sąlygų, kuriomis gyvena ir dirba. Pavasarį stipriose,

sveikose šeimose bitės vidutiniškai gyvena 28-32

dienas, o silpnose, kuriose bičių mažai ir gyvenimo

sąlygos ne tokios palankios - trumpiau. Vasarą stipriose

šeimose bitės išgyvena apie 35 dienas, o žiemojimo

laikotarpiu per žiemą. Kinta ir bičių darbininkių kiekis

šeimoje: pavasario sulaukia iki 15-20 trūkst.; vasarą -

40-60 tūkst., rudeniop vėl sumažėja iki 20-25 tūkst.

Visus darbus, kad bičių šeima galėtų gyventi ir daugintis, atlieka bitės

darbininkės. Darbo pasidalijimas priklauso nuo bičių amžiaus. Jaunos dirba avilio viduje ir

vadinamos avilio bitėmis. Dvi savaites po išsiritimo bitės pradeda skraidyti: pradžioje

orientuotis, vėIiau žiedadulkių ir nektaro rinkti. Tokios tampa rinkėjomis, arba lauko bitėmis.

Pirmąsias tris dienas išsiritusios iš narvelių bitės valo korių narvelius. Jų organizmas dirbant

tvirtėja, ir jos pradeda dirbti sudėtingesnius darbus: 4 dienų amžiaus bitės maitina lervutes,

pradžioje vyresnes - medaus ir žiedadulkių mišiniu, o nuo septintos dienos jaunas maitina

pieneliu, gaminamu žandų bei ryklės liaukų.

6-14 dienų amžiaus bitės šiltomis saulėtomis dienomis išlekia apsiskraidyti. lšeina

ant prielakio, pasikelia ir, atsigręžusios galvomis į avilį, lekioja priešais jį, įsidėmėdamos lakos

vietą, avilio spalvą ir formą, jo padėtį, kitų avilių ar daiktų atžviIgiu. Truputį palakščiusios ir

išsivaliusios grižta į avilį. Vėliau bitės palaipsniui laksto vis ilgiau ir toliau. Avilyie

pasimaitinusios ir pailsėjusios jos toliau augina perus.

Nuo 8 iki 18 dienų, kai geras medunešis, bitė priiminėja iš skraidančių bičių

nektarą ir perdirba jį į medų. 12-18 dienų amžiaus medunešio metu gamina daug vaško ir siuva

korius. Be šių darbų, kai kurios bitės ir toliau valo korio narvelius, taiso juos, kad motina

galėtų dėti kiaušinėlius.

Maždaug nuo 14-tos dienos bitės pradeda rinkti nektarą, žiedadulkes ir vandenį.

Jos saugo avilio laką, neįsileidžia į jį pašalinių gyventojų, palaiko avilyje švarą ir prireikus jį

vėdina. Normalioje šeimoje bitėmis rinkėjomis tampa trijų savaičių bitės. Supaprastintai bičių

darbai atrodytų taip: tris savaites vystosi; tris - avilio bitės ir likusias tris - lauko bitės rinkėjos.

Bičių darbai renkant maistą priklauso nuo šeimos būklės ir medunešio pobūdžio:

juo daugiau šeimoje perų, tuo daugiau bitės neša žiedadulkių, juo geresnis medunešis gamtoje,

tuo labiau bitės renka žiedų ar lipčinį nektarą. Optimaliausia, kai šeimoje 2/3 avilio bičių.

Aprašyta darbų tvarka keičiasi ir dėl daugelio kitų priežasčių: jeigu, pavyzdžiui,

šeimoje žūsta daug lauko bičių, tai jaunosios pradeda intensyviau skraidyti maisto

nesulaukusios 14 dienų amžiaus.

Bičių kalba

Bičių lankuolių fizinės signalizacijos (šokio) figūros: rodyklės koryje atitinka surasto maisto kryptis

Bitės keičiasi informacija naudodamos garsus, kvapus, specialius judesius. Bičių

motinėlė prieš išsirisdama skleidžia tam tikrą garsą. Jei bitės ruošiasi spiest, pagal tą garsą

pasirenka tinkamiausią laiką. Spiečiančios bitės skleidžia specifinį kvapą, pagal kurį surenka

bites į spiečių. Tas kvapas turėtų būt visų bičių panašus, nes jei tuo pat metu bityne eina keli

spiečiai, jie dažnai susimeta į vieną jau ore, kai kurie bitininkai specialiai tos pat dienos

spiečius leidžia po kelis į vieną avilį. Radę gyvenamą vietą, spiečiaus bitės tupi prie įėjimo ir

skleidžia kvapą, kad kitos rastų laką. Dar sudėtingiau informaciją perduoda lankuolės, radę

žiedadulkių ar nektaro ir mobilizuodamos rinkėjas darbui: šokiu, specialiu garsu, atnešto

maisto kvapu. Pamaitinus bites sirupu, lankuolės ant korių laksto tiesiomis linijomis,

pudindamos pilvelius į abi puses. Visai kitaip jos elgiasi grįžusios iš lauko. Kai

lankuolę su nešuliu ant prielakio pasitinka priėmėjos, ji signalizuoja: prabėga du kartus saulės

kryptimi nuotolį, lygų savo kūno ilgiui, jei maisto šaltinis rastas saulės pusėje, ir, apsisukusi

180 laipsnių, grįžta atgal. Apsisukimus paeiliui kartoja į kairę ir į dešinę. Bitės orientuojasi

pagal saulę, o apniukusią dieną - pagal poliarizuotus saulės spindulius. Elektoniniu mikroskopu

tiriant bitės sandarą, biologai rado pilvelio gale visiškai mažytį magnetito kristalą, kuris

reaguoja į magnetinį lauką. Gali būti, kad jis padeda bitėms orientuotis skrendant. Avilio

vertikaliuose koriuose lankuolė orientuojasi pagal korio (rėmo) viršų. Jei maisto šaltinis yra

saulės kryptimi, lankuolė ant korio pirmiausiai bėga vertikaliai aukštyn. Jei šaltinis rastas

vidudienį rytuose, tai pradeda bėgti kairėn, imituodama augalus dešinėje. Kai šaltinis šiaurėje,

pirmiausia bėga į apačią.

K.Frišo ilgamečių tyrimų duomenimis, surasto maisto šaltinio vietą bitės nusako

tiksliai, net nurodydamos kampą. Apie surasto maisto šaltinio nuotolį lankuolė signalizuoja

šokio ritmu. Kai augalai yra arčiau negu 50 m nuo avilio, lankuolė bėgioja ratukais ir krypties

bei atstumo nenurodo. Kai atstumas 100 m - per 15 sekundžių lankuolė bėga 15 kartų, kai 500

m - 6, kai 5000 m - tik 2 kartus. Kuo surasto maisto šaltinis arčiau, tuo lankuolės šokiai

dažnesni, šokio aštuoniukės tiesioji (vidinė) linija trumpesnė.

Apie maisto gausumą pranešama šokio trukme. Jei surastas šaltinis menkas, šokiai

trunka iki keliasdešimt sekundžių, jei gausus - net iki 3 minučių.

Surasto maisto kokybė (nektaro cukringumas) nusakoma specialiais garsais, kuriuos

lankuolė išskiria šokdama, kai bėga tiesiosiomis linijomis. Šie garsai labai trumpučiai,

žmogaus ausis jų negirdi.

Apie atneštą maistą signalizuoja ir jo kvapas, nes lankuolės savo nektaro nešulėlius

išdalija mažėjančiu kiekiu kelioms bitėms priėmėjoms. Dalijant būdingas maisto kvapas

išplinta visame avilyje.

Bičių rasės

BEGELUONINĖS BITĖS (Melipona ir Trigona)-dažniau pasitaiko Pietų

Amerikoje.Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre

korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) - korius narveliais įviršų

medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia.Lervutė

išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė

uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis.Motinėlės

kiaušidėse yra po 4-8 spirelinius kiaušintakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai

ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgomotinėlės, o jeigu išlieka, iš jų

išsirita tranai.Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ar net

tisiog žemėje.Medus rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas

laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrrai medaus.Tačiau jis labai brangus,

1990 m. kainavo 20 dolerių už litrą.Meliponos ir Trigonos sparčiai nyksta.1956 m. įvežus iš

Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluonių bičių ekologinės sąlygos. Afrikietės

tapo labai agresyvios - užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių lizdus, naikina jų perus.Sparčiai

kertami Pietų Amerikos miškai, plinta kavos plantcijos.Ankstesnėse ganyklose bitininkai

laikydavo po 100 bičių šeimų ir surinkdavo vidutiniškai po 15 l medaus, dabar laiko po 5

šeimas ir surenka po 2 - 5 l medaus. Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o

medunešės - "tik" prieš 15 mln . metų.

INDIJOS DIDŽIOJI BITĖ (A.dorsata) - išplitusi Indijos tropikuose.Medžių šakose

siuva vieną 1 - 1,5 m ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai

keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkialiamos. (žr. 1 pav. 1-

motina, 2- korys po medžio šaka)

INDIJOS MAŽOJI BITĖ (A.floreae) - smulkiausia medaus gamintoja.Medžių

šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dydžio korį, bet skirtngų narvelių skersmenų. Praktinė

reikšmė - apdulkina kai kurių medžių žiedus. (žr.1 pav. 3-motina, 4- darbininkė bitė, 5- tranas,

6- korys po medžio šaka)

INDIJOS VIDUTINIOJI BITĖ (A.indica arba cerana) - panašiausia naminėms

bitėms.Gyvena medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skirtingų narvelių korius. Leidžiasi

apgyvendinama aviliuose, nors sujaudintos, dažniausiai apžiūrint, avilius palieka. (7- motina,

8- darbininkė bitė, 9- tranas, 10- uždengti darbininkių bičių perai, 11- uždengti traniniai perai -

dangteliai su skylutėmis)

Į LIETUVĄ bitės atskrido pasitraukus paskutiniąjam ledynui, maždaug prieš 5,5 - 6

tūkst. metų.Dabar pasitaiko kelios naminių bičių rasės, laikomos ir kitose Europos valstybėse.

VIETINĖS (A.mellifica mellifica) - už kitas stambesnės.Kūnas stambus ir tamsus.

Straublelių ilgis - 5,9-6,3 mm. Medų koriuose dengia sausai (baltai). Bitės piktos. Apžiūrint

šeimas labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje.Spiečia rytojaus dieną po pirmojo

motininio narvelio uždengimo.Pagrindinio medunešio metu medų noriai pila į magazinų

korius.Šeimos išsivysto antroje vasaros pusėje. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei.Jų

pagamintas medus dietiškesnis, nes renka tirštesnį nektarą.Lietuvoje grynos laikomos Viešvilės

vietiniame bičių "draustinyje".

KAUKAZO KALNŲ PILKOSIOS (A.m.caucasica) - raudonųjų dobilų bitės, nes

turi ilgiausius (6,9-7,2 mm.) straublelius. Nepiktos, ramios, medų dengia šlapiai (tamsiai).

Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Pagrindinių

medunešių metu medum užpildo lizdo centrą: taip apriboja perų kiekį. Po rudeninio medunešio

iš raudonųjų dobilų sėklojų, esant varoatozei, šeimos labai susilpnėja. Blogiau vystosi ir iš

pavasario. Silpnai reaguoja į dūmus irapžiūrint lizdą ant korių ramios.Blogiau žiemoja.

KARNIKOS (A.m.carnica) - tai Europos bitės. Grakščios. Kūno paviršius tamsus,

veltininės tergitų juostelės trumpais tankiais plaukeliais. Plaukeliai ilgi, o jaunų bičių pilvelio

plaukeliai sidabrinio atspalvio. Medų dengia baltai. Bitės vidutinio ramumo. Anksčiau už kitas

pradeda auginti perus, todėl iš pavasario šemos grečiau sustiprėja.

1 pav. Indijos bitės

2 pav. Naminė bitė:

1-motina, 2-tranas, 3- darbininkė bitė, 4-Kaukazo kalnų pilkoji bitė, 5- Kaukazo slėnių

geltonoji bitė, 6-Italijos bitė, 7-Afrikos (Egipto) bitė, 8-motina, apsupta palydovių bičių, 9-

korio dalys; b-bitinės akelės, p-pereinamosios akelės, t-traninės akelės; 10-korio pjūvis:

m-pagilintos medaus akelės, b-bitinės akelės, t-traninės akelės (platesnės); 11-korys rėme; um-

korys su uždengtu medum, d-duona koryje, p-perai koryje, m-motinos 2 perai (akelės)

ITALIJOS (A.m.ligustica) - bičių pilvelio segmentai šiek tiek geltoni, jos panašios į

vapsvas. Nepiktos. Perus auginti pradeda anksti ir augina visą vasarą (gausios šeimos).

Žiemoja stipriomis šeimomis, todėl žiemą suvartoja daugiau maisto.Geriau panaudoja gausius

ir vėlyvus medunešius. Vidutinio spietlumo, bet žiemoja blogiau. Linkusios vagiliauti.

KAUKAZO KALNŲ PILKŲJŲ MOTINĖLĖS + VIETINIAI TRANAI - žiemoja

geriau, nei kaukazietės, šeimos anksčiau sustiprėja pavasarį, gerai dirba raudonuosiuose

dobiluose. Šeimos tinka bitėms dauginti, mažiau nukenčia nuo varoatozės. Mišrūnės piktesnės.

ITALIJOS + KAUKAZO - labai ramios, anksti pradeda auginti perus, nelinkusios

spiesti, išaugina labai stiprias šeimas, tinkančias bičų pieneliui gaminti.Žiemoja blogiau už

kitas mišrūnes.

KAUKZO + KARNIKOS - pačios produktyviausios ir labiausiai tinkamos

kompleksiniam naudojimui.Anksti pavasarį pradeda auginti perus, gerai panaudoja pavasarinį

medunašį, intensyviai neša žiedadulkes,nelinkusios spiesti.Medunešio metu pirmiau užpildo

lizdą, o po to magaziną.

Nigra bičių motinėlė

tranas, motinėlė, darbininkė

bitė darbininkė

bitės sparnas bitės vystymasis (paromis)

Šis tas iš bitės anatomijos

Bitė yra maždaug 12 – 14 milimetrų ilgio ir 5 – 6 milimetrų aukščio. Sveria ji

maždaug vieną dešimtąją gramo. Tai alkanos bitės svoris. Maisto pasikrovusi bitė sveria iki

pusantros dešimtosios gramo. Bitė pakelia į orą du kartus sunkesnį krovinį, negu pati sveria.

Chemiškai analizuojant išdžiovintą bitės kūną pastebėta, kad jame yra apie 20

elementų, įskaitant tokius, kaip aliuminis ir kt., bet daugiausia yra anglies, azoto, deguonies

sudėtinguose sieros ir fosforo junginiuose. Mažytė gležna bitė savo ploname

spyruokliuojančiame šarve iš chitino verta dėmesio ne tiktai kaip skraidomasis aparatas, bet

kartu ir kaip cheminė laboratorija. Daugiau arba mažiau vandeningas nektaras, išsiurbtas iš

žiedų, jau skrendančios bitės kūne pradeda virsti medaus pusfabrikačiu, kuris avilyje bus

perdirbtas į medų.

Iš augalų kuokelių surinktų ir nešamų žiedadulkių miltai, šiek tiek pagardinami

medumi, ir virsta chemiškai nuo žiedadulkių skirtinga tešla, kuri lizde bus paversta “bičių

duona”. Bičių duona – svarbiausia sudėtinė suaugusių vabzdžių ir vikšrų maisto dalis.

Tamsi galva, turinti porą į pynę panašių dvylikanarių ūselių ir besilaikanti ant

balto plono kaklo, tamsi krūtinė su dviem poromis permatomų sparnų ir trimis nepanašiomis

viena į kitą poromis kojyčių, nuolat judąs pilvelis – štai ir visa bitė, iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau verta į ją atidžiau pasižiūrėti.

Trikampė bitės galva apaugusi pilkais plaukeliais. Galvos šonuose dviem iškiliais

šviesą koncentruojančiais lęšiais pūpso dvi didelės akys, sudarytos maždaug iš 15 tūkstančių

vamzdelinių stulpelių – facečių kiekviena. Regėjimo pojūčiai, suvokiami šiomis sudėtingomis

akimis, susideda, kaip parodė tyrimai, iš atskirų taškų, tartum fotografijų, spausdinamų

knygose. Tokie regėjimo pojūčiai specialistų kalba vadinami mozaikiniais, arba tinkliniais.

Bitės viršugalvyje yra trys paprastos mažos akelės.

Giedriausią saulėtą dieną bitė išeina iš tamsaus lizdo ir skrenda žiūrėdama visa

dešimtimi tūkstančių nemirkčiojančių šoninių facečių ir trimis ciklopinėmis akimis ant

viršugalvio. Bitė mato tik sudėtingomis akimis, o pastarosios akys jai padeda sustiprinti bendrą

jautrumą šviesai. Juo senesnė bitė, tuo geriau ji atskiria šviesą.

Dauguma mokslininkų, tyrinėjusių bičių regėjimą, sutaria tuo tarpu tiktai dėl to,

kad bitės yra gana trumparegės ir net nedideliu atstumu gerai mato tik judančius daiktus. Bičių

sugebėjimas skirti spalvas išvystytas silpnai, bet vis tik truputį jos suvokia spalvas.

Darant bandymus su medžiaginiais ir popieriniais žiedais, buvo nustatyta, kad

bitė mato baltą, geltoną ir mėlyną spalvas, o visas kitas atskiria tik pagal ryškumo laipsnį. Taip

pat yra duomenų, leidžiančių įtarti, kad mums tamsioje ultravioletinėje šviesoje bitės gali

matyti pro žiedų vainiklapius, kaip mes matome pro stiklą.

Bitės išilginis pjūvis

Universalus aparatas maistui paimti

Apatinę bitės galvos dalį sudaro keturžandis burnos aparatas (du apatiniai žandai

yra lūpų dalis). Nors ir tiek daug žandų turėdama, bitė, priešingai tam, kas apie ją dažnai

kalbama, negali prakąsti vaisių žievelės. Jos žandai dvigubomis žnyplėmis atsidaro iš šonų.

Žemyn eina ilgas straubliukas, kuris veikdamas išsitiesia, atsilenkia kaip peiliuko ašmenys. Iš

gilių žiedų dugno bitės straubliuku tartum tuščiaviduriu šiaudeliu siurbia nektarą. Jeigu

nektaras tirštas, vamzdelio, kurį sudaro burnos įtaisas, skersmuo padidėja, o tuo atveju, kai

nektaro maža, jis išlaižomas liežuvėliu. Bitės ležuvėlis yra lankstus, raitytas, tartum plonas

sliekelis, gauruotas ir visiškai raudonas. Liežuvėlio ilgis – beveik pusė viso bitės kūno ilgio.

Sudėtingi žandų ir straubliuko su liežuvėliu judesiai leidžia bitei, jei reikia, maistą lakti, laižyti

arba čiulpti.

Bitės darbininkės galva.

Uoslės antenos

Bitės skonis gana gerai išsivystęs. Rūgštumą ir sūrumą ji skiria ne blogiau už

žmogų. Ilgi, nariuoti bitės ūseliai nuolat juda ir, būdami, kaip ir plaukeliai, išmėtyti po visą

kūną, jie yra lytėjimo organai. Tie patys tuščiaviduriai ūseliai su jų šešiais tūkstančiais jautrių

porų (skylučių) kartu yra tartum uoslės antenos. Bitė su nukirptais ūseliais nesurasdavo maisto

pagal kvapą.

Girdi, ko mes negirdime

Lig šiol nenustatyta, kokiais organais bitės suvokia garsus. Neseniai,

pasinaudojant prietaisu, registruojančiu trumpų bangų garsinius virpėjimus, pasisekė išgirsti

apskritai žmogaus klausos nesuvokiamus įvairių bičių šeimos garsus: ir begarsį bičių,

suskridusių į lovelį su medumi, dainavimą, ir šaukiamuosius prie avilio lakos ir ant prielakčio

besigrūdančių bičių signalus, ir net kelio signalus, kyriuos duoda lekianti bitė.

Kuo nuodugniau tiriamas bitės jutimo organų darbas, tuo aiškiau iškyla prieš mus

keistas vaizdas to pasaulio, kuriame greta mūsų gyvena šis ketursparnis padaras.

Ir saulė šviečia kitaip

Visa šiame pasaulyje yra netikėtai kitaip, visa pasižymi fantastišku savotiškumu.

Maisto skonį čia galima pažinti letenėlėmis. Uoslės ir lietimo dirginimai, kurie sustiprina eile

išdėstytų nervinių lastelių, susilieja, kaip įrodo kai kurie tyrinėtojai, į vieną, žmogui pažystamą

pojutį. Balsai ir ūžesiai, kurie pasiekia mūsų klausą, bitėms pasirodo begarsiai, nors jos ir girdi

ultragarsus, kurių negirdi žmogus. Net paprastas dangaus ir žemės spalvas bitės mato ne tokias

kaip žmonės. Raudonų aguonų lysvę, apsodintą baltomis saulutėmis, bitės mato visiškai ne

taip, kaip žmonės: aguonos joms beveik juodos, saulutės – žalios, veja – šviesiai geltona. Net

pati saulė šviečia joms kitaip.

Ir vis dėlto žmonės sėkmingai tiria šį “nežmonišką” pasaulį, sužino, kad

egzistuoja tai, apie ką jie nežinojo, ko jie negirdi, ko nemato, ko nejaučia patys.

Bitė skrenda 65 kilometrų per valandą greičiu

Bitės krūtinė, žymiai mažesnė už žirnelį, iš viršaus į apačią apjuosta chitino

pusžiedžiais, kurie dengia rezginį raumenų, judinančių šešias kojytes ir keturis sparnus.

Tie keturi sparnai gali nešti bitę oru iki 65 kilometrų per valandą greičiu. Su pilnu

krūviu bitė skrenda lėčiau ir nulekia vieną kilometrą per tris minutes.

25 tūkstančiai mostelėjimų per minutę

Bitei skrendant, jos sparnas sudaro per minutę daugiau kaip 25 tūkstančius

mostelėjimų, per sekundę – 440 mostelėjimų.

Norint suskaidyti sparnų darbą į atskirus judesius, teko panaudoti greitinį

filmavimą “laiko lupa” – aparatu, kuris padaro tūkstantį ir daugiau nuotraukų per sekundę. Kai

tokia “lupa” padarytos fotografijos paskui demonstruojamos kinui įprastu greičiu – 24 kadrai

per sekundę, mes ir pamatome ekrane svarbias skridimo technikos smulkmenas. Sparnų judesių

tyrimas padėjo suprasti, kodėl bitė, kaip helikopteris, iš vietos pakyla į orą.

Bitei, dirbančiai žieduose, toks sugebėjimas labai reikalingas.

Geria neatsikvėpdama

Kvėpuoja bitė taip pat pilveliu, pro kelias poras jame esančių tarpelių, vadinamų

stigmomis.oras eina į galvoje, krūtinėje ir pilvelyje esančius oro maišelius ir į visą kūną. Tai

duoda bitei galimybių siurbti nektarą neatsikvepiant. Nuolatinis pilvelio judesys – pusantro

šimto kvėpuojamųjų susitraukimų per minutę – siurbia orą į oro maišelius. Bitė įvairiais metų

laikais suvartoja nevienodą oro kiekį: žiemą penkiolika kartų mažiau negu vasarą.

Su dviem pintinėmis produktų

Grįždama į avilį, darbininkė bitė ore toliau šepetėliais vis valo nuo kūno ir

kojyčių žiedadulkes, kurias ji, taip pat beskrisdama, suspaudžia ir sudeda į

įdubimusužpakalinėse kojytėse. Apskritai žiedadulkių gumuliukai kabo ant bitės paskutiniųjų

kojų panašiai kaip tikros pintinės. Ir senose vaikų pasakose bitė su žiedadulkėmis dažnai

vaizduojama kaip rūpestinga šeimininkė, skubanti iš turgaus su dviem pintinėmis maisto

produktų.

Jėga, kurią bito išvysto vaikščiodama, gana didelė: šiurkščiu paviršiumi bitė gali

nešti krovinį 20 kartų didesnį už jos kūno svorį.

Universalūs darbo įrankiai

Bitė kojomis ne tik vaikščioja ir renka maistą, bet siuva korius, valosi kūną,

žodžiu, jos kojos tai tikri darbo įrankiai. Priekinių kojyčių letenėlių pirmuosiuose nareliuose

yra gana taisyklingos apskritos išpjovos: jas aklinai uždaro dygliuota blauzdos anga,

sudarydama su jomis žiedines šukas, pro kurias bitė traukia valomus ūselius. Ant vidurinių

kojyčių blauzdos yra mažytė yla – pentinėlis, kuriuo numetamos į akelę avilin atneštos

žiedadulkės. Tarp užpakalinės kojytės blauzdos ir pirmojo letenėlės narelio yra žiedadulkių

replelės, kuriomis formuojami surinktų žiedadulkių gumulėliai.

Ant užpakalinių letenėlių nesunku įžiūrėti tankius plaukelius. Jais jauna bitė labai

vikriai nuima nuo savęs penkiakampes vaško plokšteles, kurias išskiria liaukų lastelės apatinėje

pilvelio pusėje.

Širdis pilvelyje

Pilvelyje yra svarbiausias kraujo apytakos organas – vamzdiška širdis, kuriai

neatsirado vietos krūtinėje. Bitės “kraujyje” yra apie 3% cukraus, o kai kada ir žymiai daugiau.

Medaus skilvelis

Greta širdies pilvelyje yra medaus skilvelis. Jeigu tik yra kokia nors galimybė,

bitė godžiai ir nepailstamai siurbia maistą, visiškai pripildo juo skilvelį, kuris gali,

ištempdamas pilvelį, sutalpinti iki 80 kūbinių miligramų medaus ir tuo būdu paversti bitę tikru

oriniu nektaro vežėju. Tačiau bitės godumas anaiptol ne rajumas. Tai rodo jau tas faktas, kad

skilvelis iš vidaus sandariai išklotas chitinu, pro kurį nektaras negali prasiskverbti.

Apsigynimo įrankis

Pačiame pilvelio gale paslėptas visiems žinomas geluonis. Geluonį turi tiktai

darbininkė bitė ir bičių motina. Motina žmogaus negilia, geluonį ji naudoja dėdama

kiaušinėlius, kurie išeina laukan slinkdami geluonies taku. Motinos geluonies liaukos gamina

tam tikrą lipnų skystimą, kuriuo prilipdomas kiaušinėlis korio akelėje. Be to, motina geluonį

naudoja ir kovodama su kita motina. Tranas visai beginklis, ir jokio geluonies neturi.

Darbininkės bitės gale pilvelio yra vamzdelis, kuriame yra tuščiaviduris iešmelis.

Iešmelio viršutinė pusė apvali, o apatinėje pusėje yra lėkštas griovelis, kuriame išilgai viso

iešmelio eina 2 skiauterėlės. Ant jų yra užmauta po tuščiavidurį smaigelį. Darbininkės bitės

smaigeliai viršūnėje turi po 10 akstinėlių, kurie viršūnėmis nukreipti į bitės kūną.

Bitės pilvelyje yra dvišaka liauka, kuri gamina nuodus. Iš liaukos nuodai lataku

eina į pūslę, o iš pūslės eina trumpu latakėliu prie geluonies, ir atsiveria į vamzdelį, kurį sudaro

geluonies smaigeliai. Prie geluonies angos yra dar viena liauka su nuodais. Bitė naudojasi

maišytais nuodais, nes jie stipresni.

Bitė, norėdama įgelti, suriečia pilvelį, geluonies vamzdelį prispaudžia prie

žmogaus kūno ir iešmeliu su smaigeliais praduria odą. Smeigdama į odą iešmelį, smaigelius

kiloja aukštyn ir žemyn. Tie patys raumenys, kurie judina smaigelius, kartu spaudo ir nuodų

pūsleles, ir nuodai smaigelių vamzdeliu teka į padarytą žaizdą. Geluonies padaryta žaizda greit

susičiaupia, smaigelių danteliai užkliūva, ir bitė geluonies negali ištraukti. Apgynusi savo

bendruomenės reikalus, bitė miršta, nes kartu su geluonimi ji paliko ir pilvelio galą su nuodų

pūslele.

Bitės geluonis

Bitės gyvenimas

Pažinkime bičių gyvenimą

Kiekvienas, kuris pirmą kartą susipažįsta su bitėmis, patenka į nuostabiai įdomų,

keistą, galima sakyti, fantastišką pasaulį, puikiausiai suorganizuotą ir be galo lankstų, paprastą

savo natūraliu tobulumu ir kartu neaprėpiamai sudėtingą.

Bitės gyvena tik šeimomis. Ne tik darbo pasidalijimas, bet ir daugelis kitų jų

savybių pritaikyta tik bendram gyvenimui. Bičių šeimą sudaro: motina, tranai ir darbininkės

bitės. Nė vienas šeimos narys negali gyventi atskirai ir savistoviai. Šeimoje yra viena motina,

nuo kelių šimtų iki tūkstančio tranų ir nuo penkių iki šimto tūkstančių darbininkių bičių, tai yra

nuo 0,5 kg iki 10 kg vienoje šeimoje.

Nuo kiaušinėlių padėjimo momento motina išsivysto vidutiniškai per 16 dienų,

darbininkė bitė – per 21 dieną ir tranas per 24 dienas.

Pavasarį ir vasarą gimusios bitės vidutiniškai gyvena 30 – 35 dienas. Juo daugiau

bitės dirba, tuo greičiau pasensta ir miršta. Vasaros pabaigoje ar rudenį gimusios bitės išgyvena

iki pavasario. Motina gali išgyventi iki penkerių metų, bet ją laikyti ilgiau kaip dvejus metus

neverta. Tranai gyvena tik iki rudens, nes medonešiui pasibaigus bitės juos išvaro iš avilio.

Kai žmogus pasidarė stiklinį stebėjimo aviliuką ir išmoko bites ženklinti,

paaiškėjo daug bičių gyvenimo paslapčių, kurių anksčiau nežinota ir nesuprasta.

Bitėms ženklinti dažai gaminami iš atitinkamos spalvos dažų miltelių, praskiestų

šelaku ar spiritu. Ženklinamos tik ką iš akelių išsiritusios bitės. Kad pažymėtąją bitę šeima

priimtų į avilį, ji ištepama praskiestu medumi. Bitėms ženklinti vartojami tokie sutartiniai

ženklai: krūtinės priešakinėje dalyje baltas taškelis reiškia 1, raudonas – 2, mėlynas – 3,

geltonas – 4, žalias – 5. Užpakalinėje krūtinės dalyje baltas taškelis reiškia 6, raudonas – 7,

mėlynas – 8, geltonas – 9, žalias – 0. Du taškeliai ant krūtinės reiškia dviženklį skaičių. Norint

pažymėti dešimtis, taškelis daromas arba didesnis arba brūkšnelio pavidalo. Šimtams ir

tūkstančiams pažymėti atitinkamos spalvos taškelis ar brūkšnelis dedamas ant pilvelio

priešakinės ar užpakalinės dalies. Naudojant šį ženklinimo būdą, atskirais numeriais galima

pažymėti 9999 bites.

Tikslus pasiskirstymas darbais

Tiriant bičių gyvenimą, o ypač jų pasiskirstymą darbais, labai didelį mokslo įnašą

padarė Tulos bitininkystės bandymų stotis.

Žiūrint pro stiklinį aviliuką matyti, kad bitės tiksliai pasiskirščiusios atskirais

darbais. Čia randama: maisto rinkėjų, korių valytojų, vikšrų maitintojų, statybininkių,

auklėtojų, maisto priėmėjų, vandens nešiotojų, vandens saugotojų, avilio vėdintojų, sanitarų,

sargų.

Anksčiau buvo manoma, kad bitė, išsiritusi iš akelės, iki savo amžiaus galo eina

vienas ir tas pačias pareigas, bet Tulos bitininkystės bandymų stoties ir kitų mokslininkų

stebėjimai parodė,kad bitės pareigos, jos amžiui bėgant, keičiasi. Kiekviena bitė iki savo

amžiaus galo pereina visus darbus. Bitė išsiritusi iš akelės ir apsivaliusi nuo plėvelės liekanų,

pradeda valyti akelę. Jai padeda ir kitos senesnio amžiaus bitės. Ketvirtą gyvenimo dieną ji

liaujasi valiusi akeles, pradeda maitintis pati ir dalinti maistą suaugusiems vikšrams. Taigi, iš

valytojos pareigų pereina į auklės pareigas. Šias pareigas bitė eina tik apie keturias dienas.

Aštuntąją gyvenimo dieną ji jau yra jaunesniojo amžiaus vikšrų maitintoja. Bet ir šiose

pareigose teišbūna vos keturias dienas.dvyliktąją dieną, pametusi pirmykštį savo darbą, ji

užsirašo į statybininkų brigadą, kur, susikabinusi kartu su tūkstančiais kitų bičių, pradeda siūti

korius.

Pradėjusi priiminėti maistą iš rinkėjų, bitė – maitintoja, virsta priėmėja. Šias

pareigas ji eina apie savaitę laiko, o po to užsiima lizdo valymu. Pastebėta, kad bitės,

išnešdamos šiukšles, nemeta jų už lakos, bet nuneša apie 10 – 20 metrų į šalį nuo avilio. Tai

gražus pavyzdys daugeliui mūsų šeimininkių, kurios įvairias šiukšles, sąšlavas, atmatas ir

paplovas pila pravėrusios duris, prie namų slenksčio.

Neseniai pastebėta, kad bitės – sanitarės drauge eina ir “šukuotojų” pareigas.jos

eina nuo vienos bitės prie kitos, valo, tartum šukuoja, ir lygina kojyčių šepetėliais,

tvarkydamos žandais, plaukelį po plaukelio ant galvos, ant nugaros.

Paskutinėmis avilio gyvenimo valandomis bitės saugo lizdą. Sargybą eina

įvairaus amžiaus bitės, išskyrus jauniausias. Atlikus sargybinio pareigas, bitė virsta skraidančia

bite ir renka žiedadulkes, nektarą, neša vandenį, reikalingą neišskrendančioms iš lizdo

maitintojoms girdyti ir medui atskiesti, kuriuo auklės maitina vikšrelius. Norėdami atnešti 100

gramų vandens, bitė turi padaryti tris tūkstančius skridimų. Bitės sudaro vandens atsargas, bet

niekas nėra matęs, kur laikomas vanduo avilyje. Tik neseniai nudažius vandenį, pasisekė

nustatyti, kad bitės – vandens nešiotojos vandenį perpila į kitų bičių skilvelius. Šios išpūstais

šonais ištisomis dienomis snaudžia ant korių ir laukia kada iš jų bus pareikalauta vandens

atsargos.

Garinant nektarą ir paverčiant jį medumi, avilyje susirenka vandens garų, o

karštomis valandomis avilio viduje pasidaro karšta. Dėl to grupė bičių – vėdintojų stovi tarp

korių, avilio dugne iki pat lakos išskėstais sparnais, tartum skrisdamos vietoje, vėdina avilį ir

palaiko reikiamo lygio temperatūrą (25º C). Jų sparnai dirba ritmingai ir sutartinai, sukeldami

avilyje oro sroves.

Šeima be paliovos juda

Bičių šeima nuolat budri. Daug kas tyrė ją, bet niekam dar nepasisekė pastebėti,

kad visa šeima kada nors “miegotų”.

Dieną ir naktį, giedriu ar lietingu metu, šaltą ir šiltą dieną dalis bičių šeimos be

paliovos juda, nes visada reikia ieškoti maisto ir jį rinkti į avilį arba išgarinti drėgmę iš nektaro,

siūti korius, valyti lizdą arba jį šildyti.

Vieni darbai dirbami dieną, kiti – daugiausia naktį, treti – ištisą parą. Daugelis

procesų kartojasi, kai kurie vyksta tuo pačiu metu. Ir visa avilyje daro tik darbininkės bitės,

išskyrus kiaušinių dėjimą – tuo užsiima viena motina. Tačiau motina, padėjusi kiaušinį į akelę,

daugiau savo palikuonimis nesirūpina.

Vieni tranai

Jeigu dėl kurių nors priežasčių žūva motina, dėjusi kiaušinius, jaunos bitės –

maitintojos nebeturi kam duoti savo pienelio. Tokiomis sąlygomis jos pačios pradeda dėti

kiaušinius. Tačiau iš kiaušinių, kuriuos deda tokios bitės, labai netvarkingai ir netiksliai, išsirita

vieni tranai. Kiaušinius dedančios bitės ir vadinamos traninėmis.

Per parą valgo 100 kartų

Bitininkai rūpestingai chronometravo stikliniame avilyje motinos darbo dieną.

Sekundė po sekundės stebėta jos elgsena, centimetras po centimetro matuotas koriais nueitas

kelias. Daugelį dienų trukę stebėjimai parodė: koriuose su tuščiomis akelėmis motina vienam

kiaušinėliui padėti nueina vidutiniškai vieną centimetrą, o kiaušinėlį deda apie pusę minutės.

Padėjus apie 30 kiaušinėlių, motina ilsisi ir ima maistą. Per parą motina suspėja beveik 100

kartų pavalgyti, padėdama daugiau kaip 2000 kiaušinėlių. Geros šeimos motinos padeda po

3000 ir daugiau kiaušinėlių per parą.

Kiaušinius motina daugiausia deda iš pavasario. Prasidėjus didžiajam

medonešiui, kiaušinių dėjimas sumažėja.

Nevienodos akelės – nevienodi vaikai

Iš į paprastas akeles dedamų kiaušinių išsirita darbininkės bitės. Tranai – iš

kiaušinėlių, kuriuos motina padeda (paprastai pavasarį) į šiek tiek didesnes akeles. Pati motina

išsirita iš kiaušinio, padėto į ypatingos formos erdvią akelę – lizdelį, kuriam bitė sunaudoja 100

kartų daugiau vaško, negu paprastai akelei.

Patiekalai

Motinos vikšras, palyginus su darbininkių bičių vikšrų maistu, gauna maiste

daugiau riebalų ir baltymų, mažiau cukraus. Neseniai motinos maiste aptikta daug pantatetinės

rūgšties ir kitų vitaminų, kurių vis dėl to nerandame suaugusiųjų darbininkių bičių maiste.

Amžinose avilio sutemose

Motina nuo darbininkių bičių skiriasi ne tik išore, bet ir savo veikla. Ji neaplanko

nei vieno žiedo, nesurenka nei miligramo nektaro, nei grūdelio žiedadulkių. Motina,

išgyvendama trejus, ketverius ir net penkerius metus ( vos ne penkiasdešimt kartų ilgiau už

vasaros darbininkę bitę), visą gyvenimą praleidžia beveik neišskrisdama iš lizdo, amžinose

avilio sutemose. Čia ji dieną ir naktį, pavasarį ir vasarą klaidžioja po korius dėdama kiaušinius.

Pati miršta iš bado, atiduodama paskutinį maistą motinai

Bitės ima rūpintis dar negimusia motina. Kai motininė akelė užklijuota, ją iš visų

pusių aplimpa naujos bitės. Užtenka šiek tiek nukristi temperatūrai, ir bitės, greit trypdamos

kojytėmis vietoje, mosuodamos sparnais ir nuolat drebėdamos, tartum drugio apimtos, pradeda

pačios šildyti motininę akelę.

Jauną, ką tik grįžusią iš vestuvinės kelionės motiną tuoj pat apsupa bitės. Jeigu

atsitiko bėda, ir šeima miršta iš bado, motina ir toliau gauna maistą tol, kol lizde yra bent viena

gyva judanti bitė. pAskutinį medaus lašą, paskutinį maistą atiduoda bitė motinai ir miršta. Tai

yra geras pavyzdys vaikams, ne visada pagarbiai besielgiantiems su motina!

Kiek kitaip yra maitinami jauniausieji darbininkės bitės vikšrai. Pirmąsias tris

dienas, kol jie tebėra jautriausi išorės sąlygų pakitimams, kurie gali pasiekti juos kartu su

maistu, jie, kaip ir motinos vikšras, sustiprintai saugomi ir maitinami tuo pačiu maistu. Ketvirtą

dieną darbininkės bitės vikšras pradeda gauti kitokį maistą.

Kas dedasi motinos netekusiame avilyje

Žuvus motinai, bitės, pagautos “nerimo ir sumišimo” pradeda bėginėti po

prielaktį ir išorines avilio sieneles.

Avilio viduje aliarmo požymiai dar ryškesni. Čia ilgai nesiliauja viena kitą

aplenkiančių bičių bėginėjimas. Praėjus 4 – 5 valandoms po motinos žuvimo, atskirų bičių

bėgiojimas susilieja į tikrą srautą. Šimtai bičių jau ne bėgioja, o tartum šliaužia koriais aplink,

ragindamos save lengvais sparnų virpesiais.

Jeigu lizde neliko kiaušinėlių arba jaunų perų, iš kurių gali būti išauginta nauja

motina, jos netekimas tokiai “našlaite tapusiai” šeimai gali baigtis pražūtimi. Bet jeigu motina

žuvo, palikusi koriuose ir jaunų vikšrų, ir kiaušinėlių, bitės išsiaugina naują motiną. Tačiau

gyvenimas vis tiek dar neįeina į įprastas vėžias: kol nauja motina nėra gimusi, bitės ne taip

uoliai renka maistą, nesiuva korių ir yra tokios piktos, kad geriau prie jų avilio be reikalo

nesiartinti.

Užtat vos tik motina išsirito iš motininės akelės, jau iš judėjimo prie lakos matyti,

kad tvarka šeimoje atstatyta. Ir bitės avilyje zvimbia tartum linksmiau…

Bičių pienelis, kuriuo motina maitinama

Bičių pienelis, kuriuo maitinama motina yra labai svarbi gydomoji priemonė. Jis

suteikia žmogui naujų jėgų, pagerina apetitą, sustiprina vaikų sveikatą. Be to, vartojamas nuo

egzemos, furunkulų ir kitų ligų.

Bičių motina, išsirisdama iš tokio pat kiaušinėlio, kaip ir darbininkė bitė, skiriasi

savo didumu, anatomine sandara ir fiziologinėmis funkcijomis.

Kiaušiniui, iš kurio turės išsiristi motina, bitės padaro didesnį narvelį. Bet

svarbiausia, kad bitės – penėtojos motinos vikšrelį maitina kitokiu maistu. Skaitoma, kad šiame

maistevidutiniškai yra 45,15% baltymų (karvės piene – tik 3,47%), 13,55% riebalų (karvės

piene – 3,66%), 20,39% cukraus (karvės piene – 4,91%). Be to, jame yra visų 20 amino

rūgščių, kurios taip pat reikalingos normaliam organizmo augimui ir veikimui.

Tyrimais nustatyta, kad pienelyje, kuriuo bitės maitina motinos vikšrelį, yra

vitamino E, kai tuo tarpu pienelyje, kuriuo maitinami darbininkių bičių vikšrai, vitamino E

nėra. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko darbininkių bičių neišsivysto dauginimosi organai.

Tingios dienos – liūdnas galas

Tranai bičių šeimoje sudaro vos vieną procentą. Tie nerangūs, stori apskritgalviai

padarai yra žymiai didesni už darbininkes bites. Stiprūs trano sparnai skridimo metu sukelia

žemą, bosišką garsą. Jis gali pasirodyti ir veiklus, ir grėsmingas, tačiau ir vienas, ir kitas

įspūdis yra apgaulingi. Tranas visiškai nepavojingas: jis neturi geluonies, o jo žandai bejėgiai.

Tranas nedirba jokio darbo. Jis paprastai laiką leidžia lizde, ant korių,

išskrisdamas tik karščiausiu dienos metu. Tranas žiedadulkių nerenka, jo straubliukas tinka

maistui atvirose akelėse tikrinti arba paimti iš bičių jų surinktam maistui. Taip snausdamas, vos

judėdamas, nerangus tranas nerūpestingai leidžia dienas avilyje.

Užtat artėjant santuokinio skridimo valandai, nepaslankūs ir neveiklūs tranai

pasikeičia. Jie ima greičiau judėti ir traukia landos link, o kai motina prišliaužia prie išėjimo,

galvotrūkščiais puola paskui ją, iškarto atsiplėšia nuo prielakčio, akimirksniu pakyla į orą ir

visu būriu, stipriai zvimbdami, lekia iš paskos. Praėjus kelioms minutėms, apvaisinta motina

grįžta į avilį.

Vos tik baigia žydėti madingieji augalai ir medaus nebėra iš kur nešti, bitės

pradeda engti tranus, menkiau juos peni. Dėl to tranai sparčiai silpnėja. Vasarai baigiantis,

nerūpestingam tranų gyvenimui ateina galas: senosios medaus atsargos jau visiškai užtaisytos,

o rinkėjos grįžta iš skridimo, neatnešusios šviežio nektaro. Tai yra signalas išvyti visus tranus

iš avilio. Gyva sargybos brigada užtveria tremtiniams įėjimą į šiltus namus. Kai ateina vakaras,

tranai vienas po kito sustingsta prie namų slenksčio. Dykaduonių dienos baigiasi. Šaltas nakties

vėjas nušluoja jų lengvus kūnus ir nuneša su pirmaisiais nukritusiais lapais.

Kuo skiriasi motina nuo darbininkių išoriniais požymiais ir elgesiu

Motina pusantro – du kartus didesnė už darbininkę bitę. Jos galva apvalesnė su

plačiai išsikišusiomis bei žymiai didesnėmis negu darbininkių bičių šoninėmis facetinėmis

akimis, o ant kaktos nusmukęs paprastųjų akių trišakis. Skiriasi ji ir kai kuriomis, tiesa, ne iš

karto pastebimomis, dvylikanarių ūselių sandaros ypatybėmis. Motina neturi vašką gaminančių

liaukų, ir jos kojytės neturi prietaisų žiedadulkėms rinkti. Jos dėtys – kreivas keturdantis

geluonis, kurį apskritai labai bukšti motina vengia naudoti prieš išorinius priešus, - taip pat

skiriasi nuo darbininkės bitės. Toli už suglaustų ir, palyginti, silpnų sparnų galų išsikiša

pailgas, šiek tiek susmailėjęs motinos pilvelis, kuriame slypi dvi kiaušidės. Kiekvienoje jų yra

maždaug 100 –200 kiaušinių vamzdelių.

Praslinkus 50 – 60 valandų po motinos gimimo, kartais ji daro orientacinį

sridimą, kurio metu susipažįsta su avilio padėtimi ir aplinkine vietove. Po kelių dienų ji vyksta

į vestuvinį skridimą ir netrukus po apvaisinimo pradeda dėti kiaušinėlius.

Sveikoje šeimoje motina deda kiaušinėlius kiekvieną dieną nuo pavasario iki

rudens. Iš pradžių per parą ji padeda dešimtis kiaušinėlių, vėliau – ima dėti ištisais šimtais.

Motina per parą gali padėti 1500 – 2000 kiaušinėlių, o atskirais atsitikimais net iki 5000. Iš

viso per sezoną motina padeda pusantro – du šimtus tūkstančių kiaušinėlių. Jie sveria 100 kartų

daugiau negu bitės kūnas.

Dieną ir naktį vaikštinėja motina po korius, ieškodama tuščių ir gerų akelių, į

kurias ji nuolat kaišioja galvą, tartum norėdama nuodugniau apžiūrėti. Po to ji deda į akelę

kiaušinį.

Karalienės svita

Bitės, kurios nuolat laiko apsupusios motiną, beklaidžiojančios po korius, sudaro

aplink ją svitos žiedą. Tarp palydos bičių, paprastai, atsisukusių galva į motiną, galima matyti

jaunas, neseniai gimusias, kurios atsargiai čiupinėja motiną ūseliais, tartum susipažindamos su

jos kvapu. Tačiau jos greitai išeina, užleisdamos vietą kitoms. Maitintojos palydoje pasilieka

ilgiau.

Vanduo bičių gyvenime

Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neoeganinių medžiagų. Jis

lengvai reaguoja su šarminiais ir šarminių žemių metalais, sudarydamas hidroksidus. Vanduo

yra mus supančios gyvosios materijos komponentas, kuriame vyksta organinių medžiagų

apykaita.

Suaugusios naminės bitės per žiemą tenkinasi vandens atsarga, esenčia meduje.

Pradėjus auginti perus, vandens poreikis išauga. Dalį jo tenkina nektaras. Bitės rinkėjos

vandens ieško gamtoje: kūdroje, srutose ir kitur. Pas tvarkingą bitininką vandens randa

girdykloje. Su nešvariu vandeniu gali atsinešti įvairių nuodų likučių, helmintų ar kitų ligų

sukėlėjų. Vandens poreikis padidėja per vasaros karščius – bitės suvartoja iki stiklinės per parą.

“Lipčinę” vasarą, stingant žiemai natūralaus medaus ar dėl ekonominio

išskaičiavimo bičiuliai dalį ar net visą žieminį maistą keičia cukraus sirupu. Jis gaminamas iš 3

dalių kokybiško cukraus, ištirpinti 2 dalyse minkšto (labai švaraus) vandens. Jokiu būdu

netinka šaltimio, drenažo, šaltiniuoto upelio vanduo. Pagaliau ir ne visuose kaimo šuliniuose

vanduo pakankamai švarus.

Girdykla

Pavasarį, kai oras šaltas arba lietingas, kiekviena bičių šeima girdoma atskirai,

įpilant vandens į penėtuves. Orui atšilus, bityne įruošiama girdykla. Imama paprasta švari

statinaitė ir šone prie pat dugno išgręžiama skylutė, kurion įstatomas kranelis arba užkemšama

mediniu kamščiu taip, kad pro jį išlėto, beveik lašais, tekėtų vanduo ant nuožulniai padėtos

lentos. Įstrižai lentos prikalami pagaliukai ar įpjaunami grioveliai, kad vanduo lenta tekėtų

palengva. Statinaitė su vandeniu pastatoma ant 50-120 cm aukščio kojelių ar staliuko.

Vieta bičių girdyklai parenkama šilta, saulėta ir gerai apsaugota nuo šiaurės rytų

ir vakarų vėjų. Kol bitės prie tokių girdyklų pripranta, ant lentos, kur bėga vanduo, padedama

truputėlį medaus ar cukraus.

Ar bitėms daro įtaką elektra ?

Žemės gyvus organizmus veikia kosmoso elektromagnetiniai laukai (EML). Dar

1926 m. A. L. Čiževskis pastebėjo, kad EML daro įtaką ir naminėms bitėms. Šiandieniniai

tyrimai tai patvirtino.

Per tūkstančius metų bitės prisitaikė prie natūralių EML, o jų buveinės – drevės -

buvo gerai įžemintos, kaip žaibolaidžiai. Šiandien sausumos, miestai ir gyvenvietės apraizgyti

elektros tinklais. Elektros įtamps arti laidų sukuria ir elektros lauką (EL). Dirbtinio EL

poveikio bitės nepažino. Tai naujas, jų prigimčiai nežinomas poveikis. Todėl šiandieniniuose

aviliuose, pagamintuose iš sausos medienos ar plastmasės, dengtais neįžemintais skardiniais

stogeliais ar metalinio tinklo dugnais, bites veikia ne tik EML, bet ir EL. Ar galima nuo to

apsisaugoti ?

Žinant, kad miške oro jonizacijos poveikis silpnesnis nei atviroje vietoje,

tikslinga bičių aviliams parinkti pamiškes ar proskynas miške. Tinka aikštelės po vaismedžiais,

dekoratyviais medžiais. Jokiu būdu nerekomenduotina avilius statyti po elektros laidais, ypač

aukštos įtampos. Galimas nuotolis – toliau kaip 50 metrų. Bitininkystės specialistai pataria

avilius įžeminti.

Kad bitutės būtų sveikos

Bitučių gydymui nevartokite cheminių preparatų, bet visos šeimos iki žiemojimo

turi būti išgydytos. Specialistai ir bitininkai praktikai pataria gydyti ekologiškais preparatais:

nuo varozės – skruzdžių rūgštimi, traniniais perais, pikiu; nuo nozematozės – jonažolių arba

pelynų nuoviru.

Geriausiai su ligomis kovoja pačios bitės, todėl bitininko užduotis viena – kuo

labiau stiprinti bičių šeimas. Bitutės turi būti aprūpintos žiedadulkėmis, reikiamu medaus

kiekiu, sirupu. Labai svarbu, kad bitininkai laikytųsi sanitarinių veterinarinių reikalavimų:

laiku valyti ir dezinfekuoti avilius, nepirkti iš nepatikimų žmonių motinėlių, kurios dažnai

atneša ligas į sveikas šeimas.

Pavasarį maitinant bitutes į sirupą reikia įdėti vitaminų ir kobalto chlorido tabletę.

Vitamino B12 duoti tai šeimai, kurioje pasireiškia puvinio ligos simptomai, šiuo atveju vartoti ir

natrio norsulfazolą. Nuolat reikia stebėti, ar bitutės linksmos, darbščios, žvalios, ar švarūs

koriai, ar avilyje neapsigyveno skruzdėlių, graužikų, ar medžio šaka nelaužo avilio vėjeliui

papūtus.

Bičių gydymas vasarą

Askosferozė (kalkiniai perai) – pastaraisiais metais gerokai išplitusi liga, iš dalies

dėl sumažėjusio bičių imuniteto, gausiai naudojant įvairius medikamentus (ypač nuo varozės).

Organizme sutrinka medžiagų apykaita, keičiasi baltymų, angliavandenių, vitaminų,

mineralinių bei kitų medžiagų pasisavinimo procesas. Dėl ligos plitimo dažnai kalti patys

bitininkai, nepaisantys veterinarinių sanitarinių reikalavimų. Gydymas vaistais yra beprasmis,

jeigu bičių šeimos neperkeliamos į naujus ar išdezinfekuotus avilius, seni lizdo koriai

nepakeičiami naujais, jeigu netaikomos kitos būtinos gydymo ir profilaktinės priemonės.

Nors unisano instrukcijoje tvirtinama, jog preparatas turi teigiamą gydomąjį

efektą, specialiojoje literatūroje rašoma, kad jis tik stabdo ligos plitimą, tuo tarpu jodo

preparatai kalkinių perų grybelį sunaikina. Į litrą cukraus sirupo (1:1) įpilama 5 ml jodo

trinktūros (5 proc. koncentracijos) . šio sirupo bitėms duodama 3 kartus kas 5 dienas,

tarprėmiui – po 100 – 150 ml.

Profilaktiškai nuo kalkinių perų ir nozematozės galima vartoti 70 proc. acto

rūgšties esenciją. Litrui cukraus sirupo (1:1) imama 0,5 ml acto. Bičių šeimoms 15 dienų

duodama po 200 – 250 ml.

Varozė. Varozės erkės paprastai naikinamos cheminiais preparatais. Deja, jais

apdorojus bites, visą mėnesį draudžiama imti medų maistui. Medunešio metu rekomenduojama

taikyti biologinį kovos su erkėmis metodą – į lizdo vidų dėti traninį dirbtinį korį, o tokio

neturint – rėmelį be dirbtinio korio, į kurį bitės pasiūs tranines akutes. Traninės akutės su

užakiuotais perais kas 10 dienų atakiuojamos. Koriai su erkes priviliojusiais perais iškratomi,

perplaunami vandeniu ir grąžinami į avilį. Taip varozės erkės naikinamos visą vasarą.

Puviniai. Jie ypač išplinta vasarą, lizduose pagausėjus perų. Šias ligas lengva

atpažinti. Pakėlus avilio viršų, sklinda nemalonus kvapas, lizdinio korio akutėse, dangtelio

viduryje aptinkama pavienių skysčių, o po jomis – žuvusių, gličia mase pavirtusių vikšrelių.

Ligos sukelėjo sporos itin atsparios – išlieka givibingos apie 40 metų. Žūva tik

autoklavu kaitinant vaško žaliavą (2 val. 120º C temperatūroje).

Puviniai gydomi natrio norsulfazolu – 1 g/1 l cukraus sirupo (1:1) po 100 ml

tarprėmiui kas 4 dienas iki visiško išgijimo.

Į pasaulio Raudonąją knygą įrašytos rečiausios, baigiančios išnykti augalų ir

gyvūnų rūšys.

Raudonojoje knygoje yra nurodytos įvairios gyvūnų retumo kategorijos:

0 išnykusios ar gal būt išnykusios rūšys, apie kurias neturima duomenų bent apie

100 metų;

1 beveik išnykstančios rūšys, kurioms išsaugoti reikia specialių apsaugos priemonių;

2 sparčiai nykstančios rūšys, kurių mažėja ne tik paplitimo vietų, bet ir individų

skaičius;

3 retos rūšys, nedaug kur randamos;

4 retos, bet dar gerai neištirtos rūšys;

5 išsaugotos rūšys, kurios anksčiau buvo įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, bet

dabar išnykimo pavojus jau negresia.

Per šimtmetį, matyt, išnyko daug vabzdžių rūšių, tačiau dar vis tikimasi jų rasti. Į

Lietuvos raudonosios knygos 0 kategorijąįrašyta didžiulė mėlynoji bitė. Paskutinį kartą

pastebėta 1942 m. Panevėžio rajone Mazgaigalio kaime. Tai stepinė, kamanės dydžio, tamsiai

mėlynais, žvilgaičiais, žvilgančiais sparnais bitė. Ji gyvena smėlynuose.

Jei įgėlė bitė

Bičių, širšių ir vapsvų įgėlimai gali būti pavojingi sveikatai. Pavyzdžiui, tuo pačiu

metu įgėlus 5 bitėms, pavojus iškyla ne tik vaiko, bet ir suaugusio žmogaus sveikatai. Mat šių

plėviasparnių nuoduose yra biologinių medžiagų, kurios, patekusios į kraują,gali sukelti

hemolizę – suardyti eritrocitus ir pakenkti inkstams.

Laimei, dažniausiai įgelia pavieniai vabzdžiai, ir tokie įgėlimai sukelia tik vietines

reakcijas – skausmą, tinimą, uždegimą.

Kaip elgtis įgėlus vabzdžiui?

Kad įgėlimo vieta mažiau tintų, reikia pincetu atsargiai pašalinti geluonį,

stengiantis nepažeisti kapsulės.

Įgėlimo vietą reikia patrinti vata, suvilgyta vandenilio peroksidu arba

odekolonu.

Kad sumažėtų skausmas, reikia šaldyti ledu, suvyniotu į audinį.

Įgėlus uodui, bitei, vapsvai, įgėlimo vietą reikia patrinti petražolės lapų arba

šaknų sultimis.

Alergija vabzdžių įgėlimams paprastai paveldima. Todėl labai svarbu žinoti, ar ji

išsivysto artimiesiems. Beje, net esant įgimtam polinkiui į alergiją, pirmasis įgėlimas

dažniausiai jos nesukelia. Bet kiti įgėlimai gali būti labai pavojingi. O kai kurie žmonės, įgėlus

vabzdžiui, rimtai suserga, ypač jei jie alergiški vabzdžiams. Organizmas į vabzdžio nuodus gali

reguoti įvairiai: nuo viso kūno niežulio iki galvos svaigimo, karščiavimo ir sąmonės praradimo.

Todėl vasarą, ypač poilsiaujant gamtoje, reikia visada su savimi turėti antihistaminių vaistų.

Nuo vabzdžių įgėlimo sukelto dermatito

SVOGŪNAI. Naudojami nuo dermatitų, kilusių įkandus bitėms ar vapsvoms. Svogūnas

įtrinamas ir ant pažeistos vietos dedama gauta košelė. Skausmas, patinimas, niežėjimas

greitai išnyksta.

ČESNAKAI. Trintų česnakų košelė naudojama išoriškai.

PETRAŽOLĖS. Įkąstas vietas tepti petražolės sultimis.

ŠEIVAMEDIS. Naudingas įkandus vorams. Daromos virtų šaknų ir vaisių vonelės.

GYSLOČIAI. Jų košelė efektyvi nuo visokių vabzdžių įkandimų.

AVIETĖS. Aviečių žiedus užpilti alyvų aliejumi (1 :1), palaikyti 20 dienų ir tepti

pažeistas vietas.

Iškylaujant gamtoje, sunku išvenkti bičių, vapsvų, kamanių ir kitokių vabzdžių.

Kai kuriems žmonėms jų įgėlimai gali būti mirtinai pavojingi.

Į kai kurių vabzdžių įgėlimą reguoja net sveiko žmogaus organizmas. Įgėlimo

vieta parausta, sutinsta, skauda. Gali pablogėti net bendra savijauta. O kai kurie žmonės, įgėlus

vabzdžiui, rimtai suserga, ypač jei jie alergiški vabzdžiams. Organizmas į vabzdžio nuodus gali

reguoti įvairiai: nuo viso kūno niežulio iki galvos svaigimo, karščiavimo ir sąmonės praradimo.

Tokios pavojingos komplikacijos vadinamos ANAFILAKSINIU ŠOKU. Anafilaksinio šoko

ištiktą žmogų tenka gaivinti ligoninėje.

Uodai, musės, mašalai alergijas sukelia retai. Kur kas pavojingesnės vapsvos,

bitės, kamanės,širšės. Bitės ir kamanės nėra agresyvios, todėl dažniausiai įgelia norėdamos

apsiginti. O štai vapsvos gali gelti kiekvienam, kas joms trukdo. Juolab, kad už “malonumą”

įgelti joms nereikia sumokėti gyvybe, kaip atsitinka bitėms. Dar agresyvesnės – širšės. Todėl

širšynus visada geriau apeiti.

Jeigu žmogus alergiškas žiedadulkėms, dulkėms, gyvūnų plaukams, jis turi būti

labai budrus. Koks vabzdys sukelia alergiją, gali parodyti spcialūs odos mėginiai, kuriuos

geriausia padaryti iš anksto. Jie ypač svarbūs tiems žmonėms, kurie kada nors jau patyrė

reakciją: po įgėlimo pasunkėjo kvėpavimas, sutino liežuvis, ryklė, kamavo silpnumas, sutriko

žarnyno veikla.

Nelinkusiems į alergiją užtenka patikrinti, ar įgėlimo vietoje nėra geluonies, o jį

radus pašalinti. Įgėlimo vietą reikia dezinfekuotis. Jeigu ji truputį sutino, galima atšaldyti ledu.

Vabzdžiams alergiškas žmogus turi visada po ranka turėti individualią vaistinėlę, kurioje

yra: vienkartinių švirkštų, švirkščiamų ir geriamų antihistamininių vaistų, vaistų nuo

karščiavimo, tepalo arba kremo su steroidais. Linkusiems į sunkias alergines reakcijas

žmonėms būtina skubi pagalba, nelaukiant, kol pasireikš dusulys ar aptems sąmonė.

Savijauta gali labai pablogėti pirmosiomis minutėmis po įgėlimo. Jeigu praėjus

pusvalandžiui žmogus jaučiasi maždaug normaliai, galima lengviau atsikvėpti. Išsivysčius

audringai reakcijai, reikia nedelsiant kviesti “greitąją pagalbą”.

Norint išgydyti alergiją vabzdžiams, reikia taikyti specifinę imunoterapiją.

Ligoniui pagal tam tikrą schemą švirkščiami vabzdžių nuodai, kiekvieną kartą didinant dozę,

kol organizmas nustoja į juos reguoti. Tokie gydymo kursai daromi 3-5 kartus per metus.

Saldus Lietuvos auksas

Manoma, kad medunešės bitutės Žemėje atsirado prieš 15 milijonų metų, o į

mūsų kraštus atskrido iš Ispanijos, beveik prieš 6 tūkstančius metų pasitraukus ledynams.

Atkeliavę lietuvių protėviai jau rado laukinių bičių liepų ir tuopų drevėse. O žinios apie

bitininkystės amatą Lietuvoje, prekybą medumi ir vašku siekia XIII a. Bitininkus tais laikais

vadino drevininkais, o medumi ir vašku mokėjo duokles kunigaikščiams ir bažnyčiai. Drevė su

bitutėmis priklausė tam, kas pirmas ją surasdavo ir buvo paveldima. Už medaus pasisavinimą

iš svetimos drevės buvo baudžiama. Net girios savininkas privalėjo atiduoti medį su dreve jį

netyčia radusiam žmogui, leisti jam medį prižiūrėti, lankyti (tik su medui kopinėti reikalingais

padargais) ir neturėjo teisės to medžio nukirsti. Daugelį amžių medus buvo ne tik maistas ir

vaistas, bet ir tvirta valiuta.

Liepų medus – šviesiai geltonas, šviežias net turi žalsvą atspalvį, skleidžia liepų žiedų aromatą.

Kiaulpienių medus – ryškiai geltonas, net su auksiniu atspalviu. Labai kvapnus, bet kartokas.

Aviečių medus – šviesus, skaidrus ir aromatingas, tinka peršalimo ligas gydyti.

Dobilų medus – beveik baltas, vos gelsvas, švelnaus aromato ir skonio. Kartais sakome, kad jį

galima tepti kaip sviestą.

Viržių medus – tamsiai geltonas, skleidžia stiprų viržių aromatą, šiek tiek karstelėjęs.

Grikių medus – tamsios spalvos su rusvu atspalviu, aitraus specifinio skonio ir kvapo. Stiprina

organizmą, ramina nervų sistemą...

Kaip pasirinkti tinkamą medų? Pirmiausia, žinoma, rekomenduojama jį pirkti iš

pažįstamo bitininko. Kad ir kokios rūšies būtų medus, jei jis tikras – sveikatos nepagadins.

Deja, šiandien turguje galima lengvai apsigauti, žmonės išmoko padirbti medų ir net

patyrusiam bitininkui sunku pažinti falsifikatą. Pirmiausia pasitelkite uoslę – medus turi būti

kvapnus. Nors dažnas mėgsta skystą medų, neužmirškite, kad tikras medus, atsižvelgiant į jo

cheminę sudėtį, anksčiau ar vėliau neišvengiamai kristalizuojasi. Skystas medus gali būti

nesubrendęs ir surūgti, todėl atkreipkite dėmesį į tirštumą. Medaus tirštumą galima patikrinti

cheminiu pieštuku. ..

Medus – maistas ir vaistas

Prieš tūkstančius metų mūsų protėviai gerai žinojo apie medų, laikydami jį nepakeičiamu

maistu ir vaistu beveik nuo visų ligų. Jis buvo laikomas dievų maistu. Apie medaus

gydomąsias savybes kalbėjo tokie žymūs antikos žmonės kaip Hipokratas, Galenas, Aristotelis,

jį savo raštuose minėjo didieji graikų ir romėnų rašytojai. Ir jie neklydo, nes savo reikšmės

medus neprarado ir mūsų dienomis.

Meduje yra visos svarbiausios mineralinės medžiagos: kalcis, kalis, geležis, fosforas,natris bei

kt. Be to, gausu ir mikroelementų: boro, mangano, jodo, bromo, vario, cinko ir kt. Meduje daug

organinių rūgščių: obuolių, vyno, pieno, rūgštynių ir kt. Medus turi 20 proc. vandens ir apie 80

proc. angliavandenių.

Medus – tai bičių pagamintas produktas iš nektaro ir saldžiųjų augalų sulčių. Pats

vertingiausias medus yra iš lauko augalų.

Medų vartojame skrandžio sulčių rūgštingumui reguliuoti, juo gydomas kepenų uždegimas.

Medus tinka skalauti burnos ertmę, esant burnos gleivinės uždegimui. Bet svarbiausia, kad

medus vartojamas gydantis peršalimo ligas, avitaminozes ir daugelį kitų negalavimų. Labai

tinka gydant vaikų ligas.

Medus – nepakeičiamas vaistas gydant plaučių, skrandžio, šlapimtakių, inkstų ligas. Jis

vartojamas nusilpus, sergant mažakraujyste, parodontoze, nervų ligomis,hipertonija, radikulitu,

gydantis stenokardiją, tuberkuliozę, migreną ir daugelį kitų ligų. Liaudis šiuos receptus

patikrino per tūkstančius metų.

Parfumerijoje medus įeina į daugelio grožio receptų sudėtį. Tai medaus kaukės su morkomis,

miltais, citrina, sula, rūgpieniu ir kt. Šios kaukės dedamos ne tik ant veido, bet jomis tepamos ir

rankos, kojos, įtrinami plaukai. Labai daug kaukių daroma su vaistažolėmis.

Kaip patikrinti ar medus tikras?

Labai gaila, kad pasitaiko “bitininkų”, kurie medų falsifikuoja. Vartotojui

nustatyti jo kokybę labai svarbu. Medaus kokybei įvertinti yra apie dešimt lobaratorinių būdų,

kurie tiksliai nustato, ar medus natūralus, ar blogas.

Jo vandeningumą namų sąlygomis galima patikrinti cheminiu pieštuku.Nuo

didelio vandens kiekio jis tirpsta ir keičia spalvą, o jeigu vandens tik 20%, tai jis rašo taip, kaip

paprastas pieštukas, netirpdamas ir nekeisdamas spalvos.

Medaus reakcija visuomet rūgšti, nors valgant mes to nejaučiame. O medaus,

kuriame yra įmaišyta cukraus, reakcija būna natūrali arba net šarminė. Tai galima nustatyti

lakmuso popierėliu. Nuo rūgščios reakcijos lakmuso popierėlis paraudonuoja, nuo neutralios ar

šarminės-pamėlynuoja.

Norint nustatyti, ar meduje nėra želatinos, į mėgintuvėlį įpilame 5ml vandens ir

medaus tirpalo (santykiu 1:2) ir 5-10lašų tiamino tirpalo 5 % koncentracijos. Jeigu

mėgintuvėlyje matyti baltos nuosėdos, meduje yra želatinos, o jeigu medus tik susidrumsčia,

vadinasi, jame želatinos nėra.

Kartais medus “paskaninamas” krakmolu arba miltais. Taip daroma dažnai, mat

verteivoms tai nesudėtinga padaryti. Vartotojui nustatyti šį priedą taip pat nėra sunku. Imame

3-5 ml vandens ir medaus tirpalo (1:2), įlašiname 3-5 lašus liugolio (vandenilio jodo tirpalo).

Jeigu medaus tirpalas nusidažo mėlynai, jame yra krakmolo ar miltų.

Tikri Lietuvos bitinininkai taip medaus “neskanina” , o atvežtinio medaus,nežinomos

kilmės, nepatikrinto, patartina nepirkti. Specializuotose parduotuvėse medus visuomet

parduodamas patikrintas.

Ar skystas medus saldesnis už kietą ?

Naminių bičių šeima vasarą gyvena žiedinių augalų ar lipčiaus dovanomis.

Žiemai nektarą paverčia medumi, žiedadulkes – bičių duonele. Bitės Lietuvoje apie pusę metų

neskraido, gyvena aviliuose. Kadangi bitės nepereina į anabiozę, dalį papildomo žiemos maisto

sukaupia ne savo organizmuose, o koriuose, subrendusį medų akelėse užvakuoja. Net ir žiemą

avilio centre temperatūra būna teigiama, neviršija 30º C, o medus išsilaiko skystas.

Išsuktas iš korių ir supilstytas į švarius indus, laikomas 13 – 14º C temperatūroje,

pamažu sukietėja. Juk į medų patenka mikrokristalų. Tai natūrali medaus būsena. Jei laikomas

žemesnėje už nurodytą temperatūrą, medus tampa klampesnis, lėčiau kietėja. Aukštesnėje

temperatūroje dalis kristalizacijos pradų ištirpsta, medaus kietėjimas taip pat sulėtėja. Medus,

kuriame nesikristalizuojančios fruktozės daugiau (akacijų medus) greitai sukietėja ir mažiau

saldus. Jeigu sacharozės saldumą vertinsime 100, tai gliukozės bus apie 50, o fruktozės – 150.

Štai dėl ko skystas medus saldesnis.

Prekyboje skysto medaus apstu. Tačiau kokiu būdu jis suskystintas? Pastaruoju

metu jis šildomas mikrobangų krosnelėse. Tačiau tokiu būdu žūva

fermentai!

Įvairūs receptai su medumi

1. Angina. Vandenyje ištirpinti truputį medaus ir gautu

tirpalu 4-5 kartus per dieną skalauti gerklę.

2. Angina. 1 valgomas šaukštas medaus, 1 valgomas šaukštas ramunėlių žiedų.

Žiedus užpilti verdančiu vandeniu. Po 20 min. perkošti ir įdėti medų. Skalauti gerklę 3-4 kartus

per dieną.

3. Angina, stomatitas. Patartina skalauti gerklę medaus tirpalu su 2-3 lašais jodo

tirpalo (1 valgomas šaukštas medaus sumaišomas su 1 stikline kambario temperatūros

vandens).

4. Bronchitas. Daryti medaus inhaliacijas. Padaryti 20-30% tirpalą (su destiliuotu

vandeniu arba fiziologiniu tirpalu) ir kvėpuoti. Gydytis 20 dienų po dvi inhaliacijas per dieną.

5. Bronchitas. Džiovintos kriaušės užpilamos vandeniu ir pavirinamos maždaug 1

valandą. Gautas nuoviras atvėsinamas ir į jį įdedama medaus. Gerti kaip arbatą.

6. Bronchitas, plaučių uždegimas. Išvirti su medumi putino uogas. Vartoti po 1

arbatinį šaukštelį 2-3 kartus dienoje.

7. Laringitas, trachėjitas, bronchitas. Naudingos medaus inhaliacijos. Imama 1

valgomas šaukštas medaus ir 1 stiklinė verdančio vandens. Kvėpuoti garais 10-15 minučių 1-2

kartus per dieną.

8. Gripas. Susmulkinti sausas erškėtrožės uogas. 5 valgomuosius šaukštus užpilti

litru šalto vandens.Užkaisti ir virti 10 minučių. Po to uždengti rankšluosčiu ir leisti nusistovėti.

Po 8-10 valandų nukošti. Gerti po stiklinę visą dieną, kas 2-3 valandas su medumi. Tą dieną

nieko nevalgyti. Kiekvieną kartą, išgėrę vaisto, skalauti gerklę šiltu vandeniu, nes rūgštis gali

pakenkti dantims. Erškėtuoges gerti visą savaitę, pamažu mažinant gėrimų skaičių.

9. Gripas. Imti lygiomis dalimis medaus ir sutarkuoto (smulkia plastmasine

trintuve) česnako. Vartoti po 1 arbatinį šaukštelį (ši dozė skirta vaikams) nakčiai, užgeriant

vandeniu arba arbata.

10. Gripas. 100 gramų šviežių pušies spyglių nuplauti ir susmulkinti, po to užpilti

litru virinto vandens ir užvirinti. 1-2 valandas leisti nusistovėti. Nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės

3-4 kartus per dieną, gėrime ištirpinus 1 valgomą šaukštą medaus.

11. Plaučių uždegimas. Imti 1 valgomą šaukštą nasturtų žiedų ir užpilti 1 stikline

verdančio vandens. Po valando perkošti. Sumaišyti lygiomis dalimis su medumi ir degtine arba

raudonu vynu. Vartoti po valgomą šaukštą 2 kartus dienoje. Dozė skirta suaugusiems.

12. Dusulys. Sumaišyti po 100 gramų medaus, alyvų aliejaus, vynuogių sulčių ir

gerti po 1 taurelę 3 kartus per dieną.

13. Dusulys. 1 litras medaus sumaišomas su 10 citrinų sultimis ir 10 sumaltų

česnakų galvučių. Mišinys sudedamas į sandariai uždengiamą indą ir 1 savaitę palaukus,

vartojamas po 4 arbatinius šaukštelius 1 kartą per dieną (ne praryti, bet čiulpti labai lėtai).

14. Nuo kosulio. 20 gramų sviesto sumaišoma su 200 gramų kiaulės taukų, 300

gr. kakavos miltelių, 200 gr. medaus ir 15 kiaušinių trynių. Gerai išmaišytas mišinys 10

minučių pavirinamas ant silpnos ugnies, atvėsinamas ir vartojamas po 1 arbatinį šaukštelį 3

kartus per dieną užgeriant 1/3 stiklinės karšto pieno.

15. Nuo naktinio kosulio. Jeigu naktį kamuoja kosulys, rekomenduojama prieš

miegą suvalgyti 1 valgomą šaukštą nesūdyto sviesto, o po to - lėtai sučiulpti 1 valgomą šaukštą

medaus.

16. Nuo įkyraus kosulio. Supjaustyti 1 didelį svogūną ( smulkiai ) ir užpilti 2

valgomais šaukštais medaus. Kai susidarys sulčių, jas vartoti po arbatinį šaukštelį su kaupu 3-4

kartus per dieną.

17. Kosulys. Imti 2 arbatinius šaukštelius šviežio sviesto, 2 žalius kiaušinio

trynius, 1 arbatinį šaukštelį miltų arba krakmolo ir 2 arbatinius šaukštelius medaus. Viską gerai

išmaišyti ir valgyti po arbatinį šaukštelį 4-5 kartus per dieną, prieš valgį.

18. Stiprus kosulys. Stipriai kosint, rekomenduojama per dieną

suvalgyti 100-120 gramų medaus, padalinus į 6 porcijas. Valgant medų ilgai

laikyti burnoje.

19. Kosulys. 500 gramų susmulkintų svogūnų

užpilama 1 litru vandens, įberiama 400 gramų cukraus, 3 valandas

pavirinama ant silpnos ugnies, atvėsinama, įdedama 50 gramų medaus,

supilama į butelį ir sandariai užkemšama. Kosint vartojama po 4-6 valgomus

šaukštus po valgio.

20. Kosulys. 4 valgomieji šaukštai putino uogų sumaišomi su 3

valgomais šaukštais medaus, užpilama1 litru vandens. 10 minučių

pavirinama, perkošiama ir geriama po 0,5 stiklinės šilto nuoviro 3-4 kartus per dieną.

21. Kosulys. 2 valgomieji šaukštai anyžių sėklų sumaišomi su 1 arbatiniu

šaukšteliu medaus ir žiupsneliu druskos. Užpilama 1 stikline verdančio vandens, užvirinama,

atvėsinama, perkošiama ir vartojama po 2 valgomus šaukštus kas 2 valandas.

22. Kosulys. 1 valgomasis šaukštas džiovintų šalpusnių užpilamas 1 stikline

verdančio vandens. Atvėsinama, perkošiama, įdedamas 1 valgomas šaukštas medaus.

Vartojama po 1 valgomą šaukštą 2-3 kartus per dieną.

23. Kosulys. 20 gramų juodojo šeivamedžio žiedų užpilama 1 litru verdančio

vandens. 40-60 minučių palaukiama, perkošiama ir geriama po 1 stiklinę karšto antpilo su

medumi 3 kartus per dieną. Gydantis gulėti lovoje.

24. Kosulys. 3 valgomieji šaukštai gysločio lapų sumaišomi su tokiu pat kiekiu

medaus. Uždengiama ir 4 valandas palaikoma šiltai. Susidaręs sirupas vartojamas po 1 arbatinį

šaukštelį 4 kartus per dieną, 30 minučių prieš valgį.

25. Kosulys. Į citrinų sultis įpilti 3 arbatinius šaukštelius glicerino ir apie 250

gramų medaus, viską gerai išmaišyti ir gerti po 1 arbatinį šaukštelį prieš einant miegoti.

26. Akims. Norint pagerinti regėjimą, reikia valgyti mėlynių bei šermukšnio uogų

ir medaus mišinį, gerti citrinų, morkų, šaltalankio sultis su medumi arba valgyti žalių tarkuotų

morkų, graikinių riešutų bei medaus mišinį.

27. Akims. Gydant senatvinę kataraktą, šviežias korio medus užpilamas virintu

vandeniu, (santykiu 1:1, 1:2, 1:3) ir gautas tirpalas lašinamas į abis akis po 1-2 lašus 3-4 kartus

per dieną.

28. Akims. Išsivysčius ragenos uždegimui, akis skalaujama medaus tirpalu arba

tepama medaus tepalu. Lašinimui ir pavilgams daryti gaminamas 30% medaus tirpalas. Grynas

medus naudojamas rečiau. Sergant minėtomis ligomis, galima 2 kartus per parą į akis įlašinti

po 3 lašus 20-30% tirpalo, pagaminto medų užpylus distiliuotu arba virintu vandeniu.

29. Spuoguota veido oda. Citrinos ir medaus vandeniu patartina plauti spuogų

pažeistą odą (jaunuoliams brendimo laikotarpiu) 2 kartus per dieną. 1 litre virinto, bet ataušinto

vandens ištirpinti 2 valgomus šaukštus medaus, išspausti 1 citrinos sultis ir plauti odą.

30. Plaučių tuberkuliozė. Sumaišoma po 100 gramų alavijo bei putino uogų ir po

200 gramų kiaulės taukų bei medaus. Gauta masė užpilama 1 litru degtinės. 10 dienų

palaikoma tamsioje šiltoje vietoje ir vartojama po 1 valgomą šaukštą, 3 kartus per dieną,

užgeriant 1 stikline karšto pieno.

31.Radikulitas. Atsiradus ūmiam skausmui oda skaudančiame plote patepama

medumi, tada juosmens sritis keletą kartų stipriai apvyniojama ilgu lininiu rankšluoščiu.

Vyniojama taip, kad viršutinis rankšluoščio kraštas siektų šonkaulius, o apatinis- viršutinį

dubens kaulo kraštą. Tada ligonis paguldomas ant nugaros, po medumi sutepta juosmens

sritimi padėjus šildyklę (termoforą). Per 2-3 val. skausmas visiškai nurimsta.

32. Išsekusiems žmonėms. Imti 100 gr. medaus, 100 gr. sviesto, 100 gr. žąsies

arba lydytų taukų, 1 valg. šaukštas alijošiaus sulčių ir 100 gr. kakavos. Mišinį pašildyti (tik

nevirinti), ištirpinti stiklinėje karšto pieno ir vartoti po valg. šaukštą 2 kartus per dieną-rytą ir

vakare. Pastaba: šiame recepte esančios alijošiaus sultys kai kam gali pakenkti. Prieš ruošiant

šiuos vaistus pasikonsultuokite su gydytoju. Vaistai laikomi vėsioje tamsioje vietoje.

Kuo naudingas bičių vaškas ?

Vašką gamina tam tikros vaškinės liaukos, esančios bičių darbininkių pilvelio

apačioje.Įdomu, kad vašką išskiria tik jaunos (10-20 dienų amžiaus) bitutės. Šiame produkte iš

tiesų yra nemažai naudingų medžiagų bei vitaminų. Natūralus bičių vaškas susideda iš daugiau

kaip 15 įvairių cheminių medžiagų ir junginių; tarp jų 70-75 proc. eterinių aliejų; apie 15 proc.

laisvųjų riebalų rūgščių, tiek pat angliavandenių,taip pat aromatinių, dažomųjų bei mineralinių

medžiagų, kurios jam suteikia spalvą ir labai malonų aromatą, primenantį medaus kvapą. Bičių

vaško yra kai kurių tepalų, kremų ir netgi pleistrų sudėtyje; jį gerai sugeria oda, vaškas suteikia

jai elastingumo, daro odą lygią ir švelnią.

Jeigu turite natūralaus bičių vaško, galite pasigaminti mišinį, kuris labai veiksmingai

atgauna odos elastingumą ir naikina veido raukšles. Reikės 30 g baltosios lelijos svogūnėlių

sulčių, 30 g vaško, taip pat medaus bei30 g svogūnų slčių. Visi šie ingridientai šildomi

moliniame arba fojansiniame indelyje ant nedidelės ugnies tol, kol vaškas išsilydo. Tada masė

gerai išmaišoma ir atvėsinama. Šio vaško kremo teigiamas poveikis veido odai aiškinamas tuo,

kad be kitų labai naudingų veikliųjų medžiagų, jame yra daug vitamino A, kuris būtinas

normaliam odos epitelio ląstelių vystymuisi.

Sergant bronchitu padės tokia priemonė: į 0,5 talpos puodelį įdedama 60 g propolio ir 40

g vaško ir kaitinant vandens vonelėje kvėpuojama jų aromatu. Procedūros daromos rytais ir

vakarais po 10-15 minučių.

Bičių pikis liaudies medicinoje

Bičių pikis, arba propolis, bičių klijai, - sakinga malonaus kvapo medžiaga. Bitės

pikį renka iš lipnių medžių pumpurų, ūglių, augalų žiedų nektaro ir naudoja avilio plyšiams

užklijuoti, koriams užtraukti, svetimkūniams užbalzamuoti. Taip bitės pasirūpina, kad avilys

vėdintųsi, išvengia produktų gedimo, užkerta kelią ligoms kilti bei plisti, aromatizuoja avilį.

Bitininkai drobės atraižomis užkloja korių rėmus avilyje, ir bitės jas aplipina

pikiu. Kai reikia, atpjaunama reikiamo dydžio skiautė, pašildoma, kol pikis suminkštėja, ir ja

galima apvynioti skaudamą sąnarį, ranką ar koją, ant viršaus aprišant vilnoniu audiniu arba

minkštu mezginiu.

Senovėje natūraliu pašildytu bičių pikiu gydydavo votis. Išplotą pikį dėdavo ant

nesveikos vietos ir aprišdavo, kad ilgiau išliktų šiltas. Toks tvarstis mažina uždegimo skausmą

ir patinimą, skatina pūlių sekreciją ir pažeistų audinių gijimą. Taip pat buvo gydomos karpos,

nuospaudos. Bičių pikis efektyviai gydo sąnarių ir nervinės kilmės skausmus.

Atsivėrus skrandžio, žarnų opoms bičių pikio gabalėlius rekomenduojama gerai

sukramtyti, kad susimaišytų su seilėmis. Tulžies pūslės ligos gydytos degtinėje ištirpintu bičių

pikiu. Bičių pikio padeginus ant žarijų ne tik pasklinda malonus kvapas, bet ir dezinfekuojamos

patalpos.

Bičių pienelis

Tai biologiškai aktyvus, koncentruotas, turintis daug aktyvių, žmogaus

organizmui naudingų medžiagų bičių produktas. Jis pasižymi harmoniniu, anaboliniu,

tonizuojančiu, priešuždegiminiu, stipriu baktericidiniu ir priešvirusiniu poveikiu. Jo sudetyje

yra baltymų, riebalų, angliavandenių, fermentų, mikroelementų, vitaminų B1, B2, B6, B12, C, D,

E, PP, pantotetinės ir folinės rūgšties. Bičių pienelis greitai atstato jėgas po sunkių operacijų ar

fizinio bei nervinio nusilpimo, gerina širdies darbą, stiprina regėjimą ir atmintį, didina lytinį

pajėgumą, mažina choresterolio kiekį kraujyje, reguliuoja klimakterinius reiškinius. 2 kartus

per dieną (ryte ir prieš pietus) sučiulpkite po 100 mg ( ryžio grūdas).

Bičių duonelė

Tai užkonservuotos bičių fermentais ir medumi žiedadulkės. Bičių duonelė yra

ypatingos cheminės sudėties produktas. Joje yra baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų B1,

B2, B6, PP, C, folinės rūgšties. Bičių duonelė stiprina žmogaus organizmą. Rekomenduojama

sergantiems anemija, hepatitu, cukriniu diabetu, ateroskleroze, virškinamojo trakto, prostatos

ligomis, nusilpusiems žmonėms. Galima vartoti ir profilaktiškai, po 15 – 20 g per dieną.

Žiedadulkės

Labai vertingas, biologiškai aktyvus augalinės kilmės bičių produktas.

Žiedadulkių sudėtyje yra aminorūgščių, mikroelementų, vitaminų B6 , B12 , C, fermentų,

angliavandenių, riebalų.

Tai koncentruotas maisto produktas, padedantis atstatyti fizines jėgas, psichinę ir

nervinę pusiausvyrą. Žiedadulkės pagerina apetitą, stimuliuoja protinį darbą, pagerina miegą

Vartokite po 15 – 30 g (1 – 2 valgomuosius šaukštus) kasdien. Jei skrandžio

sulčių rūgštingumas normalus, užsigerkite vandeniu, jei sumažėjęs – gerkite su medaus tirpalu

5 – 10 minučių prieš valgį. Žiedadulkės tinka įvairių ligų profilaktikai.

Procemelis

Procemelį sudaro medus, bičių pikis ir vitaminas C. šis produktas stiprina

organizmo imuninę sistemą, todėl ypač naudingas šaltuoju metų laiku, kai padidėja peršalimo

rizika. Dėl organizmą slopinančiųjų ir dezinfekuojamųjų savybių jis yra nepamainomas

sergantiems ūminėmis ir lėtinėmis uždegiminėmis kvėpavimo takų ligomis, burnos gleivinės

uždegimu, parodontoze. Procemelis padeda greičiau atgauti jėgas ligos, didelio fizinio ar

psichinio krūvio išsekintiems žmonėms.

Vaikams ir suaugusiems rekomenduojama sučiulpti po pusę šaukštelio.

Procemelio tris kartus per dieną, pusę valandos prieš valgį.

Šio “Korio laboratorijoje” pagaminto produkto ieškokite vaistinėse.

Prolakmelis

Prolakmelis pagamintas iš trijų bičių produktų: medaus, bičių pienelio ir propolio

(bičių pikio) ekstrakto. Jie subalansuoti tinkamu santykiu, todėl gydomasis efektas stipresnis.

Šį produktą rekomenduojama vartoti sergantiems kvėpavimo takų ligomis, esant

bendram organizmo išsekimui, aterosklerozės profilaktikai. Prolakmelis gerina širdies darbą,

stiprina regėjimą ir atmintį, didina lytinį pajėgumą, reguliuoja klimakterinius reiškinius.

Po 1 arbatinį šaukštelį Prolakmelio sučiulpkite prieš pusryčius ir prieš pietus

kasdien. Dėl tonizuojančių produkto savybių prieš miegą vartoti nepatartina.

Nuodai

Bičių nuodai yra bespalvis, kartaus skonio skystis. Jų savybių nepakeičia nei

šaltis, nei karštis, jų neveikia nei rūgštys, nei šarmai. Renkami bičių nuodai greitai išgarina

skysčius, ir gali būti laikomi sausi labai ilgai neprarasdami savo toksiškumo. Bitininkai

dažniausiai yra ilgaamžiai nuo bičių įgėlimo. Nuoduose esančios medžiagos turi daug

gydomųjų savybių ir labai sustiprina žmogaus atsparumą ligoms. Alergiškiems žmonėms

nepatartina gydytis bičių nuodų preparatais.

(SPECIALIAI SĖJAMI BITĖMS)

Ne visi augalai vienodai pagamina nektaro, todėl ir bitės juos nevienodai lanko.

Nektaro kiekis augaluose priklauso nuo klimatinių sąlygų ir nuo augalų priežiūros.

Kad bitės visą laiką turėtų iš kur nešti medų, reikia sėti įvairius medinguosius

augalus ir įvairiu laiku. Juo menkesnės ganyklos ir juo daugiau laikoma bičių, tuo didesnius

plotus reikia apsėti medingaisiais augalais.

Šiurkščioji taukė

Soduose, pagrioviuose, papieviuose bei dykvietėse savaime auga vaistinė taukė.

Iš hektaro taukės bitės prirenka maždaug 15 kg nektaro. Šiurkščioji taukė yra kultūrinis

augalas. Tai daugiametis, ežeininių šeimos, 15 – 20 cm aukščio, žolinis augalas.šaknys ilgos,

storos, juosvu paviršiumi. Stiebas stačias, tuščiaviduris, nuo pat žemės atsišakojęs. Lapai

pražanginiai, ilgi, apaugę dygliškais plaukeliais. Žiedai stiebų viršūnėse, susitelkę į šluoteles,

nusvirę. Tik ką pražydę – rausvi, vėliau įgauna melsvą atspalvį. Nektarą išskiria nektarinės,

esančios žiedo vamzdelio gale, į kurį priėjimas uždarytas penkiais dygliais žvyneliais. Dėl to

medonešės bitės linkusios noriau pasinaudoti kamanių pragraužtomis, pro kurias ir išima

nektarą.

Pražysta gegužės 25 – 27 dienomis ir žydi 24 – 58 dienas, nelygu orai. Nupjovus

pirmąją žolę prieš žydėjimą, atželia atolas, kuris pražysta birželio 23 – 30 dienomis, žydi

vidutiniškai 24 dienas, pastiprindamas pagrindinį medonešį.

Pirmą žydinčią žolę bitės ypač gausiai ir noriai lanko, nes tuo metu esti ne

medonešis, be to, taukės žieduose yra daug nektaro.

Kai žydi šiurkščioji taukė, orai bitėms skraidyti būna palankūs. Todėl joms gali

tekti apie du trečdalius nektaro.

Šiurkščioji taukė

Vaistinė melisa

Lūpažiedžių šeimos, daugiametis, stipriai besišakojantis, žolinis, vaistinis,

citrinos kvapo augalas. Šį kvapą labai mėgsta bitės. Dirbant su piktesnėmis bitėmis, melisos

lapais įtrinamos naujų avilių sienos, spietinės bei rankos. Jos aliejus naudojamas ir kvapui

suvienodinti, kai keičiamos bičių motinėlės.

Melisos stiebai apaugę smulkiais plaukeliais, šakos keturbriaunės. Lapai

kiaušiniški, su ryškiai matomomis gyslelėmis, abipusiai žali. Žiedų vainikėliai balti su

violetiniu atspalviu, išsidėstę po 3 – 5 netikrose vienašonėse kekėse prie pagrindinio stiebo.

Žiedų kakleliai ilgi, be to, bitėms sunkiau prie jų prieiti dėl smailios ir ilgos taurėlapių ataugos.

Nektarą gerai pasiekia Kaukazo bitės.

Melisa žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais, vidutiniškai 35 dienas. Žiede

susikauoia apie 0,1 mg nektaro. Augynas gali išskirti iki 40 kg/ha cukraus.

Melisa natūraliai neišplitusi, mėgsta lengvesnes saulėtas daržų dirvas. Dauginasi

sėklomis ir vegetatyviškai. Kovo pabaigoje pasėjus šiltnamyje, paskui gegužės mėnesį

išsodinus daigus lauke, pražysta pirmaisiais metais. Hektarui pakanka 2 kg sėklos.

Vegetatyviškai dauginama šakniastiebiais, ūgliais, atlankomis ir kero dalimis. Sodinama

gegužės pradžioje 60 cm tarpueiliais 45 cm atstumu augalas nuo augalo.

Melisa vienoje vietoje išsilaiko apie 5 metus, tačiau besniegėmis žiemomis iššąla.

Žiemai pravartu apdengti.

Bandrenis

Daugiametis, graižiažiedžių šeimos, iki 2 metrų aukščio dekoratyvinis augalas.

Lapai plunksniškai skaldyti su stipriais akstinais skilčių viršūnėse. Pagrindinio stiebo ir jo šakų

viršūnėse susiformuoja kamuolėlių pavidalo 5 – 8 cm skersmens žiedynai. Žiedeliai baltai

melsvi, vamzdelio formos su nektarine dugne. Žydi liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Gausiai

lankomas bičių, augyno hektaras gali išskirti apie 500 kg nektaro. Bandrenis mėgsta

lengvesnes, kalkingas dirvas. Daigai išauginami šiltlysvėse. Į nuolatinę vietą sodinami gegužės

pradžioje 60 cm tarpueiliais 50 cm atstumu daigais nuo daigo. Pirmais metais užaugina stiebus

ir lapus, kitais – stiebus su žiedynais. Augimo metu užtenka 2 – 3 kartus papurenti tarpueilius.

Vaistinė melisa

Rekomenduotina bendrenį auginti vietoj gyvatvorės, patvoriuose bei pakelėse.

Čia jis atsisėja ir neprižiūrimas gali augti daug metų.

Vaistinė juozažolė

Daugiametis, lūpažiedžių šeimos, vaistinis augalas. Savaime neauga. Stiebas stačias,

šakotas. Lapai žali, lancetiški, bekočiai. Žiedai lapų pažastyse netikruose menturiuose,

vienašalės varpos pavidalo kekėse. Žiedų vainikėliai tamsiai mėlyni arba rožiniai. Pražysta

pirmomis liepos dienomis ir žydi apie 40 – 50 dienų, drėgnais metais – ilgiau.

Nektaras išskiriamas žiedelio dugne aplink mezginę ir lengvai pasiekiamas bičių. Žiedas

išskiria 0,2 – 0,4 mg, o hektaras augyno apie 50 kg cukraus.

Juozažolės eteriniai aliejai naudojami konditerijoje, o pati žolė – vaistams. Bitininkams ji

gali pakeisti melisą arba katžolę, nes labai panašiai kvepia ir ja gali būti įtrinamos rankos, kad

mažiau geltų bitės.

Facelija

Iš visų sėjamųjų medingųjų augalų facelija užima pirmą vietą. Viename hektare facelijos

yra nuo 150 iki 1000 kg nektaro. Facelijos medus esti šviesiai žalios arba visai baltos spalvos,

malonaus kvapo ir gero skonio. Jos medus vertinamas lygiai su liepų medumi.

Bitės faceliją lanko labai gausiai. Jos renka nektarą net ir sausiausiu metu. Ir saulei

nusileidus, ant facelijos žiedų galima užtikti bičių, bet daugiausia faceliją bitės lanko nuo 11 iki

Bandrenis

Juozažolė

15 valandos. Tuo metu kaip tik kiti augalai gamina mažiausiai nektaro. Nors facelija dirvai ne

ypatingai reikli, bet geresnėse dirvose užauga tvirtesni augalai, labiau išsišakoja, turi daugiau

žiedų ir pagamina daugiau nektaro. Ypač gerai facelija auga patręšta fosforo ir kalio trąšomis.

Facelija – vienmetis augalas, užauga nuo 30 iki 60 cm aukščio, plačiai šakojasi, žydi

mėlynai. Viename hektare užauga net iki milijono žiedų.

Išbirusios facelijos sėklos pasisėja pačios, bet vis tik reikia jas ir sėti kasmet. Norint, kad

jos pavasarį anksčiau žydėtų, sėklos sėjamos anksti pavasarį, sniegui nutirpus, kai tik galima

įeiti į dirvą.

Sėti galima eilėmis sėjamąja mašina 30 – 45 cm platumo tarpueiliais arba ir tankiau.

Sėjama ir pakrikai.

Esant drėgnam orui, facelija sudygsta per 8 dienas, pradeda žydėti po 6 savaičių nuo

pasėjimo ir žydi 30 – 50 dienų.

Facelija pašarui mažai tinkama, nes jos stiebeliai apaugę aštriais plaukeliais. Po

peržydėjimo stiebeliai sumedėja ir pasidaro gana kieti. Geriausia faceliją aparti žaliajai trąšai.

Meiližė

Meiližė – vienametis augalas, užauga iki 70 cm aukščio ir aukštesnis. Tai puikus

medingasis augalas. Iš vieno hektaro meiližės vidutiniškai gaunama daugiau kaip 200kg

nektaro. Bitės meiližę lanko labai gausiai. Jos nektaras labai lengvai paimamas. Nektaras –

bespalvis, labai cukringas, lengvo citrininio prieskonio. Sausrų metu nektaro pagaminama

mažiau.

Sėjama ji anksti pavasarį. Pražysta po dviejų mėnesių. Žydi nuo liepos vidurio iki rugsėjo

mėnesio. Vienam hektarui apsėti reikia nuo 1 iki 5 kg sėklų. Sėti galima ir eilutėmis per 60 cm

viena nuo kitos. Auga nederlingose dirvose. Meiliže patartina apsėti kultūriniams augalams

nenaudojamus plotus. Vieną kartą pasėta meiližė pati atsisėja. Bet tokiais atvejais nektaro ji

pagamina 20 –25% mažiau.

Yra dvi pagrindinės formos: viena žydi balsvai, kita – rausvai violetiniai.

Agurklė

Agurklė labai vertingas medingasis augalas. Ji žydi iki rudens ir jos žiedus labai gausiai

lanko bitės. Agurklės žieduose daug nektaro. Iš vieno žiedo bitės paima nuo 4 iki 12 miligramų

nektaro. Agurklės nektaras labai cukringas. Jas gausiai lanko bitės net liepų žydėjimo metu bei

esant nepalankiomis oro sąlygomis. Be nektaro, bitės iš agurklių renka ir žiedadulkes. Agurklė

žinoma ir kaip prieskoninė daržovė, kuri jau labai seniai vartojama valgiui paskaninti.

Agurklės žiedai stambūs, gražios, dangaus mėlynumo spalvos. Jie neretai vartojami

valgių papuošimui ir medicinos reikalams. Vaistinėse žiedai noriai perkami. Medicinos

reikalams žiedai renkami, kai jie baigia žydėti. Surinkti žiedai išdžiovinami pavėsyje.

Agurklė yra vienametė žolė, užauga iki 60 cm aukščio. Gerai dera lengvesnėse ir

derlingose dirvose. Agurklės sėklos sėjamos eilėmis per 5 cm viena nuo kitos. Sudygsta po 8 –

12 dienų. Sudygę daigai praretinami paliekant vieną nuo kito per 25- 30 cm. Praėjus 35 – 40

dienų nuo sudygimo, augalai pradeda žydėti. Žydi ne iš karto ir gana ilgai. Sėklos juodos,

pailgos, gana stambios. Sėklos subresta ne vienu laiku, o subrendusios greit išbyra, todėl jos

renkamos per kelis kartus.

Agurklių sėklos pasisėja dirvoje pačios, todėl ir kitais metais, kad ir nesėjus,galima turėti

pasėlių. Agurklės toje pačioje vietoje gali būti laikomos keletą metų. Žinoma, taip auginamos

agurklės duoda mažesnį derlių.

Barkūnas

Barkūno yra apie 7 rūšys; svarbiausios iš jų yra geltonžiedis ir baltažiedis. Auga

akmenuotose vietose, pakelėmis, patvoriais, laukuose, ganyklose, kalvose, kaip piktžolės

javuose, ypatingai kalkingose priemolio ir smėlio dirvose. Neretai užauga iki 2 – 3 metrų

aukščio. Drėgnesnėse dirvose didesni ir labiau išsišakoję. Žiedai panašūs į baltųjų dobilų

žiedus, bet sukrauti kekėmis. Jauni daigai panašūs į liucernos.

Tiek baltasis, tiek geltonasis barkūnas turi labai daug nektaro. Viename hektare barkūno

galima rasti nuo 200 iki 600 kg nektaro. Bitės nepaprastai noriai lanko barkūno žiedus.

Šiltomis drėgnomis dienomis stipri šeima gali prinešti net iki 12 kg medaus.

Barkūno medus šviesiai gintarinės spalvos, o susicukravęs – baltas, malonaus skonio su

silpnu vanilės kvapu.

Barkūnas žydi birželio ir liepos mėnesiais.

Pastaruoju metu barkūnas pradedamas plačiau auginti ne tik kaip medingasis augalas, bet

ir pašarui, silosui bei žaliajai trąšai. Nupjovus barkūną pašarui, iš stiebų jis ...

Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės - prieš

15 mln metų. Į Pabaltijį naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasitraukus

paskutiniajam ledynui, maždaug priš 5,5-6 tūkst. metų, kai išplito

šilummėgiai augalai: liepos, tuopos, ir kiti, suteikę bitėms buveinę (dreves)

ir maistą.

Kaip seniai žmogus pradėjo bičių medumi

naudotis, sunku pasakyti. Netoli Ispanijos miestelio

Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos

rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su indu

rankoje lipa prie bičių. Bitės aplink jį skraido, o žmogus

dūmais rūkina. Mokslininkai spėja, kad prieš 15 tūkst.

metų tame urve žmogus gyveno. Vadinasi, jau prieš 15

tūkst. metų žmogus naudojosi bičių medumi ir vartojo dūmus apsigynimui nuo bičių. Žiūrint į

kopiančio žmogaus išvaizdą, galima spėti, kad tai moteris. Taigi, žiloje senovėje bites kopinėjo

ir moterys.

Kai lietuviai atėjo į mūsų dabar gyvenamas vietas, jie jau rado čia bites. Be abejo, čia

atėję lietuviai jau buvo pažinę bites ir jų naudingumą.

Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia

XIII a. Bet X-XI a. stambiausias Europos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala

Baltijos jūroje, į ją iš Rusijos buvo vežami kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gyvenę prie

tokio svarbaus kelio, turėjo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis prūsai,

lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku. 1253 m. magistras,

dalindamas kuršių ir Livonijos žemes bažnyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir

drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas.1387 m. Lenkijos karaliaus

Jogailos sutartyje su savo broliu Skirgaila minima medaus duoklė. XIV - XVI a. įvairiose

privilegijose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę, daug bitininkystės

produktų eksportuojama. Vien per Lucko muitinę 1500 m. buvo išvežta 1000 pūdų vaško, o

tokių muitinių buvo 6. Per Klaipėdą 1605 - 1611 m. išvežta 14 190 l medaus ir 6610 kg vaško.

Bitininkystė visada užėmė svarbią vietą, apie tai liudija daugelis Lietuvos vadovybės

dokumentų.Pavyzdžiui, 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagal tuo metu

veikusius bitininkystės papročius išleido įstatymą, kurį 1529 m. išplėtė ir patvirtino

Žygimantas Senasis. Statutuose, tvitintuose Žygimanto Augusto (1566) ir Žygimanto Vazos

(1588), daug vietos skirta bitininkų teisėms. Bendrai ankstesnieji statutai reguliavo bitininkų ir

bičiulių santykius, sprendė įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkystės

teises. Už medaus vogimą, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama net mirties

bausme, nors bites ir "globojo" dievas Bubilas bei deivė Austėja.

Paveikslas, vaizduojantis drevininkų kovos su meškomis senovėje priemones:

1. bičių lizdas,

2. meška kraitelėje,

3. meška stumia kuoką,

4. kuoka,

5. šaulys taiko nušauti mešką kritelėje,

6. šauliai valtyje baido meškas,

7. žemeje po medžiais sukalti smailūs kuolai, ant kurių nukritusios meškos pasismeigia.

Įkirtimų ant drevių pavyzdžiai; tai drevininko

nuosavybės žymės

Bitininkas, sėdėdamas genyje, kopinėja bites

Statiniai aviliai

Gulstinis avilys

Pintinis avilys

Bitininkystės istorijoje išskiriami 4 laikotarpiai:

1. Medžioklinė bitininkystė

2. Drevinė arba bortinė bitininkystė

3. Pasodybinė bitininkystė

4. Rėminė bitininkystė

Bitininkavimas medžioklinės bitininkystės laikais buvo gana primityvus. Medžiotojas,

vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius. Pastebėjęs landančias bites, peikena

padidindavo drevės angą, pro kurią visus korius išlauždavo. Taip praktiškai buvo naikinamos

bitės. Kiek vėliau, kai bitėms tramdyti pradėti naudoti dūmai, lizdavietėse jas nuo korių

nubaidydavo, o, palikus dalį korių, šeima gyvendavo toliau. Drevės būdavo šimtamečiuose

medžiuose, aukštai, jas iškopti buvo gana sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams,

peikeną ir kt. Kopimui naudojo tam tikrą prietaisą, vadinamą geniu (virvė su lentute atsisėsti).

Drevinės bitininkystės laikotarpiu drevė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado. Drevių

savininkai savo dreves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene.

Tokie ženklai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Pažymėtų drevių nebuvo

galima pasisavinti net žemės gavimo ar pirkimo metu. Drevės buvo paveldimos, dovanojamos,

rečiau perkamos. Drevininkai į savo dreves ir svetimose giriose turėjo laisvą kelią,bet, prie

savo drevių eidami, galėjo pasiimti tik medui kopti ir drevei doroti būtinus įrankius. Girios

savininkas, kirsdamas girios plotą, kur yra svetimų drevių, negalėjo jų nei kirsti, nei užgauti.

Pažangesnis bitinikavimas prasidėjo bites perkėlus į kelminius avilius. Jie sodybose,

kaip ir miške, buvo statomi stati, todėl pavadinti statiniais. Juose bitės siūdavo ilgus, per visą

avilio ilgį, korius. Bet karštą vasaros dieną dalis tokių korių susmukdavo, avilius lengvai

nuversdavo vėtra ar gyvuliai, todėl vėliau aviliai pradėti statyti gulsčiai. Vienas galas būdavo

pakeliamas aukščiau ir vadinamas galva, o kitas, žemesnis, - kojomis. Bitininkavimą

gulstiniuose aviliuose aprašė S.Daukantas (1848). JIs nurodė du būdus. Pirmuoju bitininkai iš

kiekvienos bičių šeimos išpjaudavo dalį korių su medumi, o dalį palikdavo žiemai. Paprastai

vienais metais korius pjaudavo avilio kojose, kitais - galvoje. Taip bitės išlikdavo gyvos iki

pavasario ir kitais metais vėl užpildydavo savo lizdą koriais ir medumi. Antruoju atveju žiemai

buvo paliekamos stipriausios bičių šeimos, iš jų neimdavo nei korių, nei medaus. Silpnas

šeimas visai išnaikindavo, pasiimdavo visą medų ir vašką. Stiprios šeimos kitais metais

išleisdavo pakankamai spiečių, kuriuos talpindavo į pernai ištuštintus avilius. Tačiau šis būdas

nebuvo populiarus, gal dėl tikėjimo, jog bičių naikinti nevalia.XVIII a. pabaigoje Lietuvoje

pradėjo plisti dirbtiniai aviliai. Pradžioje jie pinti iš šiaudų ar vytelių.1814 m. Ukrainos

bitininkas P.Prokopovičius išrado rėminį avilį, pradėjo plisti rėminė bitininkystė. XIX a.

antroje pusėje žinomas lenkų bitininkas K.Levickis sukonstravo avilį vertikaliais rėmais, kuris

su varšaviniais labiau plito Suvalkų krašte. Šiaurės Lietuvoje buvo galima rasti latvių

prfesoriaus P.Rizgos konstrukcijos avilius, o rytiniuose rajonuose - rusų bitininkystės draugijos

avilių. minėtų avilių konstrukcijos įvairios, nes juos gamino įvairių išsilavinimų ir sugebėjimų

žmonės. Prof. J.Kriščiūnas Lietuvos bitininkams patarė naudoti patobulintą Dadano

konstrukcijos 16-os rėmų avilį, kuris platinamas kaip standartinis. Nuo 1968 m. pradėti gaminti

pritaikyti bitėms vežioti aviliai A-16-1M. J.Kriščiūnas pateikė ir 24-25 rėmų gulstinio avilio

brėžinius. Jame galima naudoti vieną arba du magazinus. Avilys turi dvi lakas: antroji

pagalbinei arba atsarginei motinėlei laikyti. Be to, vietoje lubelių įtaisytos 470 mm ilgio ir 12 x

8 mm skersmens sijelės, kuriomis uždengiami tarprėmiai.Šis avilys satcionariai bitininkystei

labai tinkamas. Taip pat naudojami daugiaukščiai aviliai.Anksčiau Lietuvoje dažniausiai

laikydavo 1-5 bičių šeimas. Tik daugiau kaip 5 bičių šeimas turėję asmenys buvo vadinami

bitininkais, daugiau kaip15-20 - dideliais bitininkais. Prieškarinėje Lietuvoje (1929) bitininkai

daugiausia laikė po 10 bičių šeimų (64,3%). 11 -20 šeimų tuėjo penktadalis bitininkų, daugiau

kaip 100 šeimų laikė 1,4% bitininkų. Literatūros gimtąja kalba plitimas, kursų ūkininkams

organizavimas skatino bitininkystės plitimą Lietuvoje. 1930 m. buvo 126,8 tūkst., o1940 m. -

206,0 tūkst. bičių šeimų.Daug nuostolių Lietuvos bičių ūkis patyrė Antrojo pasaulinio karo ir

pokario metais. Liko tik 36 tūkst. bičių šeimų, daug gerų bitininkų žuvo arba buvo represuoti.

Prieškarinis bičių šeimų kiekis pasiektas per dešimtmetį.

Dabartiniu metu išryškėjo dvi bitininkavimo kryptys: profesionalai ir mėgėjai.

Profesionalai užsiima vien bitinikyste, taiko pažangiausius bitininkavimo metodus, bet

smunkant bendram pragyvenimo lygiui verčiasi kasmet vis sunkiau. Mėgėjai kelias bičių šeimas

laiko savo malonumui, gali daugiau laiko skirti konkrečios šeimos priežiūrai ir stebėjimui,

apsirūpina save, o dažnai ir gimines bei draugus bičių produktais.

Daugelis bitininkų susibūrę į draugijas, kurias vienija Lietuvos bitininkų sąjunga, kuri

yra Tarptautinės bitininkų federacijos APIMONDIA narė(Corso Vittorio Emanuele II, 101, 1-

00186 Rome, Italy) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų narė (K.Donelaičio 2, LT -

3000 Kaunas). Pasaulyje yra daugybė bitininkų ir bitininkų draugijų.

Varšaviniai aviliai

P.I.Prokopovičiaus

išrastas rėminis avilys.

K.Levickio konstrukcijos avilys

Varšavinis avilys (iš užpakalinės pusės)

P Rizos konstrukcijos dvylikos (435x300) rėmų su magazinais avilys

P Rizos konstrukcijos gulstinis avilys

Standartinis 16 rėmų avilys

Prof. J.Kriščiūno gulstinis 25 rėmų avilys su dviem lakom

Pirmosios Lietuvos bitininkų draugijos “Bitė’’ įkūrėjas

Vienu iš “ Bitės “ draugijos įstatų autorių ir jos įkūrėjų buvo suvalkietis kunigas

Jonas Peckaitis, gimęs 1885 m. rugsėjo 30d. Naumiesčio apskrityje,Rudziuose,ūkininko

bitininko šeimoje. 1893-1997 m. J. Peckaitis mokėsi Naumiesčio (dabar Kudirkos Naumiestis)

liaudies mokykloje, 1897-1902-Marijampolės gimnazijoje,1902-1908 –Seinų kunigų

seminarijoje. Baigęs seminariją, 1908-1912 m. kunigavo Lenkijoje, Turoslyje ir Filipave

( Suvalkų gubernija ). Tik 1912 m. vasarą buvo perkeltas arčiau gimtųjų vietų, į Liubavą

( netoli Kalvarijos ).

Dar besimokydamas seminarijoje J. Peckaitis domėjosi bitininkyste, buvo

perskaitęs Šatrijos Raganos “Bičių knygelę “ (1908 ), talkino savo tėvams ir broliams prie bičių

darbais ir patarimais.

1912-1913 m. J. Peckaitis aplankė beveik visos Lietuvos bitininkus ir jų “kuopas” ,

susibūrimuose kalbejo apie bičių priežiūrą, praktinius darbus bityne, medaus naudą žmogaus

organizmui.

Kaip gyvena Lietuvos bitininkas?

Anot Lietuvos bitininkų sąjungos prezidento Jono Balžeko, 2001 – ųjų metų

pradžioje bitininkavo apie 12 tūkstančių žmonių. Skaičiuojama, kad jie laiko apie 100

tūkstančių bičių šeimų, iš kurių vidutiniškai gaunama per pusantro tūkstančio tonų medaus.

Žinoma, tai nėra labai daug, bet nepamirškime, kad bitutės naudingos žemės ūkiui, kad be

medučio jos mums pateikia ir kitų produktų – nuodų, pikio, vaško, pienelio, duonelės. Daug

darbo bityne. Ligos naikina mūsų bitutes, reikia brangių vaistų. Nemažai lėšų reikalauja avilių

gaminimas ar pirkimas, medsukis, koriai, kita įranga, cukrus. Ypač brangus malonumas –

mobilusis bitynas, vežiojamas į ganyklas.

Registruotų ūkių bitininkai yra remiami valstybės, geros pajamos gaunamos

realizavus bičių produktus, bet ne kiekvienais metais. Dar vienas pavojus – tai bičių produktų,

ypač medaus, importas. Jo nesubalansavus gali būti smogtas rimtas smūgis šalies bitynams.

Viską susumavus, reikia pasakyti, kad Lietuvos bitininkai moka bitininkauti ir

bitutes laiko ne tik savo maitintojomis, bet ir mokosi iš jų darbštumo, sutelktumo, santarvės,

ramybės, semiasi sveikatos.

Kokią bičių veislę pasirinkti bitininkui mėgėjui?

Respublikos bitininkai iš kitų šalies respublikų gauna Kaukazo kalnų pilkųjų,

Krainos, Karpatų, Italijos, Tolimųjų Rytų, Vidurio Rusijos bičių. Todėl bitininkui mėgėjui gali

kilti klausimas, kokią gi veislę reiktų pasirinkti. Iš respublikoje atliktų tyrimų šiuo metu aišku,

kad ten, kur auga daug raudonųjų dobilų, daugiausia medaus surenka Kaukazo kalnų pilkosios

bitės ir jų pirmos kartos mišrūnės su vietinėmis. Todėl, jeigu laikote bites arti raudonųjų dobilų

sėklinių sklypų, pabandykite įsigyti šių bičių veislės apvaisintų motinėlių.

Kur gausu viržių, geriau laikyti vietines bites. Jos vėliau vystosi ir viržių

medonešį pasitinka, turėdamos daug perų ir jaunų bičių. Vietinės bitės daugiausia ir

prisitaikiusios rinkti medų iš viržių.

Labai taikios ir ramios, anksti sustiprėja, gerai žiemoja Krainos ir Karpatų bitės.

Jos išaugina stiprias šeimas ir puikiai ima medų iš aviečių ir šaltekšnių. Jos tinka laikyti

soduose – retai užkliudo kaimynus. Bėda ta, kad linkusios spiesti, todėl, prasidėjus spietimo

metui, bitininkui reikia būti budriam ir turėti bent vieną atsarginį avilį. Pastebėjus motinines

akutes su vikšreliais, šeimą geriausia skirti pusiau. Taigi ir šiomis bitėmis tikriausiai

nenusivilsite.

Pačios gražiausios yra Italijos bitės – aukso spalvos. Iškeltas iš lizdo korys su

bitėmis itin gražiai atrodo. Būtinai įsigykite bent vieną motinėlę. Italijos bitės visai nepiktos,

bet labai jautrios pavasario atšalimams ir šaltoms žiemoms. Žiemai joms reikia daug maisto.

Motinėlės labai dėslios. Iš raudonųjų dobilų medaus surenka mažiau už Kaukazo kalnų

pilkąsias bites.

Bityne turėtų vyrauti ta bičių veislė, kuri geriausia atitinka bityno apylinkės

augaliją. Tačiau labai įdomu turėti po vieną šeimą ir kitų veislių bičių. Kiekviena veislė turi jai

būdingų požymių, kuriuos bitininkas pastebi, apžiūrėdamas šeimas, nuolat jas stebėdamas. Ir

tai teikia jam daug malonumo.

Darbai bityne. Bitininko kalendorius

SAUSIS

Tai bičių ramybės mėnuo. Niekam neleiskite drumsti šios ramybės. Patikrinkite,

ar medžių šakos nelaužo avilio, ar ant lakų nėra paukščių pėdsakų. Avilio nejudinkite.

Nupjaukite ar pariškite šaką, o laką pridenkite eglišake. Kai gerokai pašąla, galite pravėdinti

senus korius, jei juose nėra duonelės.

VASARIS

Tai darbo patalpose metas. Gaminkite naujus korius, spauskite vašką,

susitvarkykite bitininko įrankius. Patikrinkite ir avilius – gal lakos užkimštos mirusiomis

bitėmis, nuvalykite. Jei kelios dienos iš eilės šiltos, saulėtos, bitutės gali norėti apsiskraidyti.

Nuimkite nuo lakų eglišakes, sniego skydus. Priešais avilius, ant sniego paberkite šiaudų, kad

bitutės apsiskraidžiusios grįžtų.

KOVAS

Kovą dirbkite tuos pačius darbus kaip ir vasarį. Šį mėnesį jau didesnė tikimybė,

kad bitutės apsiskraidys, todėl patartina netoli avilių įrengti girdyklas. Jei po apsiskraidymo

dienos šiltos (8 - 10º C), galima valyti avilių dugnus ir pažiūrėti, ar bitutės turi maisto. Korių su

perais nekilnokite, apšiltinimo dar neišimkite. Mirusių bitučių nepalikite prie avilių, surinkite ir

sudeginkite ar užkaskite.

BALANDIS

Jei dėl įnoringo pavasario negalėjote atlikti kovo mėnesį aprašytų darbų, atlikite

juos dabar. Patikrinkite, ar bitutės turi maisto. Jei šeima produktyvi ir daug perų, maisto truks.

Būtinai penėkite cukraus sirupu. Sutvarkykite bityno aplinką, aikšteles po aviliais. Nuo lakų

dar nenuimkite grotelių, nes įlindę graužikai gali sunaikinti visą šeimą.

GEGUŽĖ

Metas sustiprinti silpnesnes bičių šeimas, išsiauginti jaunų motinėlių. Šiam tikslui

reikės stiprios, gerai peržiemojusios šeimos. Iš labai stiprių šeimų galima paimti po 1 – 2 pilnus

perų korius ir taip sustiprinti silpnai peržiemojusias.

Bitutės dirba. Grįžta iš sodų ir pievų. Metas prisirinkti žiedadulkių. Plėskite

lizdus. Nužydėjus sodams, bitutėms duokite sirupo. Jei nereikės, jos neims.

BIRŽELIS

Jei pavasaris normalus, birželio mėnesį prasideda didysis medonešis. Stiprioms,

nesiruošiančioms spiesti šeimoms galima dėti magaziną. Jei manote, kad šeima ruošiasi spiesti,

galite pagaminti pienelio. Magazinus patikrinkite, nes kartais jau mėnesio pabaigoje galima

kopti medų.

LIEPA

Didysis medonešis baigiasi liepų žydėjimu. Jei norite tik liepų medaus, į

magaziną įdėkite tuščių korių arba, iškopę suneštą medų, magaziną įdėkite iš naujo. Liepų

medų patartina iškopti iki liepos vidurio, nes vėliau bitutės gali prinešti lipčiaus. Jei norite

pratesti medonešį, bitutes galite išvežti į dobilienas ar viržynus, tik sutvarkykite lizdą. Į lizdo

vidurį reikia dėti naujai pasiūtus korius, o iš kraštų – senus, kurių nepaliksite žiemai.

RUGPJŪTIS

Tai bitučių auginimo ir šeimos ruošimo žiemoti metas. Patikrinkite lizdą. Įdėkite

korių perams. Duonelės korius iš vidurio perkelkite į šoną. Pradėkite bitutes maitinti sirupu.

Mėnesio pabaigoje vėl patikrinkite lizdus. Senus korius perkelkite į šonus. Pažiūrėkite, kad

žiemai neliktų lipčiaus medaus.

Jei yra gausiai prinešto medučio, galima paskutinį kartą kopinėti. Palikite apie 3

kg medaus, duonelės ir tuščių korių sirupui. Lizde turėtų likti 7 – 8 koriai. Tiek korių bitutės

lengvai aptupia ir šiltai žiemos.

Sumažinkite lakas. Gerai būtų įtaisyti groteles, kad rudeniop neįlystų graužikai.

RUGSĖJIS

Iki mėnesio vidurio baikite bitutes penėti sirupu. Paskutinį kartą atidžiai

sutvarkykite lizdą. Patikrinkite, ar užteks bitutėms maisto žiemai. Apšiltinkite avilio šonus.

Būtinai ant lakų įtaisykite groteles.

Jei rugpjūtį keitėte motinėles, tai patikrinkite šeimas. Jei yra daug perų, geriau

apšiltinkite lizdą ir įdėkite daugiau maisto.

SPALIS

Jei spalis saulėtas, bitutės skraido, parsineša net žiedadulkių. Šiuo metu

apsiskraido jaunos bitutės, kurios turės visą žiemą dirbti avilyje. Jei temperatūra nukrinta

žemiau 0º C, reikia gerai apšiltinti avilį. Gerai būtų avilius sunešti į užuovėją, ar bent nuo vėjo

apsaugoti lakas. Stipriai pritvirtinkite avilių stogus. Jei iki šiol neįstatėte į lakas grotelių,

būtinai įstatykite, susiaurinkite lakas.

LAPKRITIS

Bičių šeimose išsirito paskutinės bitės. Šeimų aktyvumas labai sumažėjo. Pačios

bitės pasidarė nejudrios. Jos pamažu renkasi į lizdo centrą, dažniausiai ten, kur išsirito

paskutinieji perai. Prasideda pirmasis žiemojimo laikotarpis. Jis trunka nuo paskutiniojo bičių

apsiskraidymo iki pirmųjų perų atsiradimo antroje žiemos pusėje. Svarbiausia bitėms šiuo metu

ramybė. Neleiskite niekam vaikščioti apie avilius. Iš priekio juos pridenkite lentiniais skydais.

Tarp skydų ir avilio sienų pasidariusias angas apdėkite eglišakėmis. Prikiškite jų atsargiai ir po

avilio kojomis. Taip užtaisę lakas, galite būti ramūs – zylės netrukdys bitėms žiemoti. Be to,

prie eglišakių ir pelės nelenda.

GRUODIS

Bityne ramybės, atostogų metas. Vis tiek jame apsilankykite, ypač po pūgų,

smarkaus vėjo. Patikrinkite lakas. Jei jos sausos, viena kita bitutė negyva, būkite ramūs – šeima

žiemoja normaliai.

Remontuokite avilius, susikalkite rėmelių koriams, paskaitykite literatūros,

susitikite su bitininkais, apsilankykite parodose, parduotuvėse.

Nepatingėkime užsirašyti

Kiekvienas bitininkas gali pasirinkti sau tinkamiausią bityno tvarkymo būdą.

Bitininko darbe labai svarbu, mažai gaištant, gauti kuo daugiau informacijos apie bičių šeimą:

žiemojimą, gautą produkciją, motinėlės kokybę. Paprastai pastabos rašomos į žurnalą ar

korteles. Žurnale ar knygutėje kiekvienai bičių šeimai skiriamas vienas puslapis su

atitinkamomis skiltimis. Bitininkas susiranda žurnale šeimos puslapį ir pasižiūri, kas buvo

padaryta paskutinį kartą. Po to atlieka reikiamą darbą ir, užpildęs atitinkamas skiltis, eina prie

kito avilio. Tokie užrašai turi ir trūkumų – reikia nuolat nešiotis žurnalą, susirasti šeimų

puslapius, o puslapiai nuo pikio susitepa. Patogiau pastabas rašyti į korteles. Po kiekvieno

avilio stogeliu prisegama bičių šeimos kortelė. Bitininkas atsidaręs avilį, tuojau pamato, kas

pakito bičių šeimoje nuo praeito karto. Atlikęs darbą, pažymi kortelėje ir eina prie kitos

šeimos. Kortelės formą galima pasirinkti pagal savo patyrimą ir sugebėjimus.

Tvarkingai pildydami bičių šeimos korteles, galėsite geriau įvertinti šeimas,

sužinosite, kurias iš jų reikia brokuoti, iš kurių geriau išsiauginti motinėlių, kiek kuri šeima

papildė jūsų biudžiatą. Taigi nepatingėkime užrašyti.

Bičių šeimos apžiūros lentelė

BIČIŲ ŠEIMOS Nr. ……............ Metai…………….

Motinėlės gimimo metai……....... Vieta……………..

Veislė………………………........ …………………..

Avilio tipas…………………....... ………………......

Eil.

Nr.

Apžiūrėjimo

data

Liko apžiūrėjus Bičių

šeimos

įvertinimas

balais

Pastabos

Pas

iūtų

kori

ų

Dir

btin

ių

kori

ų

Kor

ių s

u

pera

is

Med

aus

(kg)

Bič

ių

tarp

rėm

ių

Liko 2004-2005 m.

žiemai

1.

2.

3

4

5

6

7

8

9

10

Liko 2005-2006 m.

žiemai

Penėjimai pavasarį

Penėjimai rudenį

Gauta medaus iš viso……………...….kg Žiemojimas:

a) per didįjį medonešį……….kg ……………………………

b) iš dobilų ar viržių….……...kg ……………………………

c) …………………….……...kg ……………………………

Išimta medaus……………...…………kg ……………………………

Piktumas…………………………

Spietimas………………………...

Ką Aristotelio laikais manė apie bites ?

Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr.) – universalus graikų filosofas. Jis pirmasis į

bites pradėjo žiūrėti moksliškai. Nors tuo laiku nebuvo tokių mokslų kaip botanika, zoologija,

genetika, anot V. I. Nekrasovo, jį galima laikyti “bitininkystės saule”. Senovės Graikijoje

bitininkystė klestėjo. Aristotelis bandė sudaryti zoologinę gyvūnų klasifikaciją. Ją pateikė savo

darbuose: “Gyvūnų istorija”, “Apie gyvūnų kilmę” ir kt. Kartu įdomiai aprašė, ką manė

tuometiniai bitininkai. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad daugelis žuvų daudinasi nelytiškai,

panašiai turi daugintis ir naminės bitės. Kadangi bitės buvo laikomos berėmiuose aviliuose,

negalėjo stebėti jų vystymosi lizduose. Be to, bitės buvo labai piktos. Diskutuota ir apie tranus:

ar jie vyriškos, ar moteriškos giminės vabzdžiai. Aristotelis pateikė svarių argumentų apie

bičių polimorfizmą – jog šeimą sudaro tranai, bitės darbininkės ir motinėlės.

Aristotelis prieš 2,2 tūkstančio metų, be eksperimentų ir prietaisų, pateikė daug

tiesos apie naminių bičių gyvenimą. To meto bitininkai nežinojo net veidą apsaugančių

tinklelių. Aristotelis rekomendavo vartoti dūmus.

Padavimai

Bitutės atsiradimas

Kai Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš rojaus, jie labai nusiminė, nežinojo, ko

griebtis. Bet netrukus prisiminė Dievo žodžius, kad veido prakaitu pelnys savo duoną, ir

griebėsi darbo. Adomas pasidarė medinį kauptuką, kuris ir buvo pirmasis darbo įrankis.

Pradėjo Adomas tuo kauptuku žemę kasti, draskyti, purenti. Ir taip širdingai

dirbo, kad ant veido pasirodė prakaito lašai. Bet jis nemetė darbo, kantriai plušėjo toliau, vis

didesnį ir didesnį plotą purendamas. Taip uoliai dirbo, kad nepajuto, kaip prakaitas lašais

pradėjo varvėti ant supurentos žemės.

Bet koks stebuklas! Vos tik prakaito lašas krisdavo jam nuo veido ir paliesdavo

žemę, tuojau virsdavo sparnuotu gyvu sutvėrimu, linksmai dūzgiančiu ore ir besisukančiu virš

galvos.

Stebėjosi Adomas tokiu įvykiu ir džiaugėsi, kad Dievui jo darbas patinka, nes

prakaitą paverčia gyvu sutvėrimu. Ir pavadino jas bitėm, kaip darbštumo pavyzdžiu.

Žmogus savo darbą tesė toliau: kasė, draskė žemę kiek tik turėdamas jėgų,

prakaitas kaip lietaus lašai krito nuo jo veido ant supurentos žemelės, o tūkstančiai bitelių kilo

oran ir skrajojo jam virš galvos. Jos debesiu skraidė ore ir vis garsiau dūzgė, lyg ko

prašydamos. Bet Adomas nesuprato, ko jos nori. Sutemo. Nuilsęs ir patenkintas savo darbu

Adomas norėjo tik vieno, kad Dievas palaimintų darbą. Puolė jis ant kelių karštai melsdamas

palaiminimo, ir paskutinis lašas nukrito ant žemės. Nukrito ir pavirto tokia pat bitele, tik kur

kas didesne. Tuojau bitelės ją džiaugsmingai apspito, lyg seniai lauktą brangų šeimos narį, ir

linksmai dūzgėdamos visos nulėkė tolyn, tolyn…

Paskutinę bitelę, kuri kilo iš karštos maldos ir prakaito lašo, žmogus praminė

motinėle arba karaliene. Taip ji vadinama ir dabar.

O apie žmogų, kuris daug dirba, sakoma, kad jis darbštus kaip bitelė. Ir tai yra

tiesa.

Bitės ginklas

Dievas sukūrė visus gyvulius ir leido kiekvienam pasirinkti sau ginklą.

Kiškis pasiėmė ilgas kojas, ežys aštrius ir smailius dyglius, šuo aštrius dantis,

ožys smailius ragus. Kai atėjo eilė bitei, ji paprašė Dievo tokio geluonio, jog

kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų. Bet toji negavo, atvirkščiai – jei

kam nors įgels – pati turės mirti.

Taip ir yra.

Pasakojimai

Ką gelia bitės

Skyrius iš V. Megre knygos “Anastasija”, Maskva 1999

– Kiekviename sklypelyje reikia turėti nors vieną bičių šeimą.

Aš Anastasijai pasakiau, kad pas mus mažai išmanančių, kaip dera elgtis su bitėmis. To

žmonės mokosi specialiose mokslo įstaigose, bet ir jiems ne visada sekasi.

Tačiau ji atsakė:

– Daugelis dalykų, kuriuos darote siekdami, kad bitėms būtų kuo geriau, ištiesų

joms trukdo. Per paskutinius du tūkstančius metų tik du žmonės sugebėjo šiek tiek priartėti prie

šio gyvo unikalaus mechanizmo suvokimo.

– Kas jie?

– Tai du vienuoliai, ir jie yra paskelbti šventaisiais. Apie juos tu gali paskaityti

jūsų knygose, kurios laikomos vienuolynų saugyklose.

– Tu ką, Anastasija, skaitai religinę literatūrą? Kur? Kada? Pas tave juk nėra nė

vienos knygos?

– Aš naudoju žymiai tobulesnį informacijos gavimo būdą.

– Kokį? Vėl kalbi nesuprantamai, o juk žadėjai, kad nebus jokios mistikos,

fantazijų.

– Aš papasakosiu apie šį būdą, netgi galiu pabandyti juo naudotis. Dabar tu

nesuprasi, o tai taip parasta ir natūralu.

– Na gerai, tai kaip reikia sklypuose prižiūrėti bites?

– Joms reikia paruošti tokį būstą, kokį jos turi natūraliomis sąlygomis. Ir tai

viskas. Tolesnis darbas gali būti tik dalies medaus, vaško ir kitų labai naudingų žmogui bičių

pagamintų produktų paėmimas.

– Ką tu, Anastasija, tai nėra taip paprasta. Niekas nežino, koks turėtų būti tas

natūralus būstas. Štai jeigu tu papasakotum, kaip jį pačiam pasigaminti iš tų medžiagų, kurias

mes turime, tada tai galėtų būti įgyvendinama.

– Gerai, - nusijuokė ji, - tokiu atveju tau teks truputėlį palaukti. Man reikia

sumodeliuoti, na, pažiūrėti, ką gali turėti po ranka, kaip tu sakai, šiuolaikiniai žmonės.

– Ir kur pastatyti, kad vaizdo negadintų, - pridūriau aš.

– Pabandysiu ir tai.

Ji atsigulė ant žolės, kaip tai darydavo kiekvieną kartą, modeliuodama savo, ar

tiksliau pasakius, mūsų gyvenimo situacijas. Šį kartą aš ėmiau ją įdėmiai stebėti. Anastasija

gulėjo žolėje, išskėtusi į šalis rankas delnais į viršų. Pirštai pusiau sulenkti, o jų galiukai,

tiksliau kiekvienos rankos keturių pirštų galiukai savo pagalvėlėmis žiūrėjo į viršų. Iš pradžių

jos pirštai vos pastebimai judėjo,paskui sustingo. Akys užmerktos. Visas kūnas atsipalaidavęs.

Pradžioje ir veidas buvo ramus, paskui juo nuslinko vos matomas kažkokio jausmo ar pojūčio

šešėlis. Vėliau ji paaiškino, kad per atstumą gali matyti bet koks atitinkamai išauklėtas žmogus.

O apie bičių avilį Anastasija papasakojo štai ką:

– Būtina paruošti “kaladę”. Tai gali būti rastas su drėve, kurią reikėtų praplatinti,

taip pat būstą galima padaryti ir iš lapuočių medžių lentų. Lentų storis turėtų būti ne mažesnis

nei 6 cm, vidiniai išmatavimai ne mažesni kaip 40 x 40 cm, ilgis ne trumpesnis 1 m 20 cm.

Vidinių sujungimų kampuose reikia pritvirtinti tribriaunes lysteles, kad nors truputį suapvalinti

kampus. Šias lysteles galima vietomis priklijuoti, vėliau jas pritvirtins pačios bitės. Vieną galą

reikia uždaryti aklinai tokio pat storio lenta, kitą galą reikia palikti beatsidarantį. Tuo tikslu

pritaikyti lentą taip, kad ją būtų galima įstatyti, įtvirtinant žole ar medžiagos gabalu. Taip

uždarant medžiagos atraiža turėtų uždengti visą dugną. Per visą vieno lentų sudūrimo ilgį

padaryti apie 1,5 cm aukščio landas. Tai gali būti kelios arba vientisa landa, užsibaigiančios 30

cm nuo atidaromo “kaladės” galo. Taip paruoštą bičių būstą galima pastatyti kur nors sklype

ant kuolų. Būsto aukštis nuo žemės ne mažiau 20 – 25 cm. Angos pasukamos į pietų pusę, bet

dar geriau “kaladę” patalpinti po namo stogu. Tada ir žmogus bitutėms netrukdys išskristi, ir

jos jam neįkyrės. “Kaladė” turi būti įtaisoma horizontaliai 20 – 30 laipsnių kampu. Atidaromas

galas nukreiptas žemyn. Tokį būstą galima įrengti ir palėpėje, bet ten turi būti gera ventiliacija.

Geriausia būtų “kaladę” pritvirtinti iš pietinės pusės po pat namo stogu ar ant paties stogo.

Tiktai būtina numatyti priėjimo prie “kaladės” galimybę dalies pripildytų medumi korių

išėmimui. Virš įrengto būsto, stovinčio aikštelėje, būtina įtaisyti stogelį nuo saulės, o žiemą

“kaladę” galima apšiltinti.

Aš atkreipiau Anastasijos dėmesį, kad tokia “kaladė” bus pakankamai sunki, o

pavėsinė ir aikštelė gali gadinti namo vaizdą. Kaip pasielgti tokiu atveju? Ji šiek tiek nustebusi

pasižiūrėjo į mane, paskui atsakė:

– Esmė tame, kad jūsų bitininkų veiksmai ne visi yra teisingi. Man senelis

pasakojo. Šiuolaikiniai bitininkai sukūrė daugybę įvairių formų avilių ir visuose numatytas

pastovus žmogaus kišimasis į bičių lizdą: bitininkai perstatinėja rėmelius su koriais, žiemą

perkelia avilius su bitėmis į kitą vietą, o daryti to negalima.

Bitės gamina korius tik tam tikrais atstumais vieną nuo kito, tuo sukurdamos

ištisą ventiliacijos, kovos su jų kenkėjais sistemą. Kiekvienas įsikišimas sugriauna šią sistemą.

Vietoj to, kad rinktų medų, augintų naujas bitutes, joms tenka taisyti sugriautą tvarką.

Natūraliomis sąlygomis bitutės gyvena medžių erdvėse ir puikiausiai susitvarko su visomis

problemomis. Aš papasakojau tau, kaip jas laikyti labiausiai priartintomis prie natūralių sąlygų.

Jų buvimas šalia teikia didžiulę naudą. Būtent jos efektyviausiai apdulkina visus augalus ir

padidina jų derlingumą, ir tai jums turi būti gerai žinoma. Nežinoma jums gali būti tai, kad

bitės be to dar atveria savo straubliukais tuos augalų kanalus, per kuriuos įeina į juos planetų

atspindėta papildoma informacija, taip reikalinga augalams, o to pasekoje ir žmogui.

– Bet juk bitės gelia žmones. Koks gi bus poilsis vasarnamyje, jei žmogus

pastoviai jaus baimę?

– Bitės gelia tada, kai žmogus pats agresyviai nusiteikęs jų atžvilgiu, mojuoja

rankomis, baiminasi, viduje pilnas agresijos, ir nebūtinai bičių,bet kieno nors atžvilgiu. Jos tai

jaučia ir nepriima bet kokių tamsių jausmų spinduliavimo. Dar jos gali gelti tas kūno vietas,

kuriose atsiveria kanalai, vedantys į kurį nors negaluojantį vidaus organą, pažeisto apsauginio

lauko ir kitų pakitimų vietas. Jums žinoma, kaip efektyviai bitės gydo tą susirgimą, kurį jūs

vadinate radikulitu, bet tai toli gražu ne vien tai,ką jos gali. Jeigu apie viską kalbėti, o dar ir

įrodinėti, kaip tu to nori, tau reikėtų pas mane pasilikti ne tris dienas, o daugybę savaičių. Pas

jus daug žinių apie bites, aš tikrai įvedžiau kai kuriuos pataisymus, ir, prašau, patikėk manimi,

- jie esminiai. Apgyvendinti tokį būstą labai paprasta. Būtina suvaryti ten spiečių, prieš tai

padėjus gabalėlį vaško, medingą žolę. Jokių pagamintų rėmelių ar korių naudoti nereikia. To

pasekoje, bičių šeimynoms gyvenant nors keliuose kaimyniniuose sklypuose, jos dauginsis

spiesdamosis ir užims laisvus būstus.

– O kaip iš jų kopti medų?

– Atidaryti galinį dangtį, atlaužti kabančius korius ir paimti jame užklijuotą medų

ir žiedadulkes. Tik nebūkit godūs, kad dlis medaus liktų bitėms žiemai. O pirmais metais

medaus geriau iš vis nekopti.

Geltoname avilyje gimė bitelė skrajūnė. Mokėsi skraidyti, sandėliavo medų, statė korius – ir

daug kitų darbų dirbo. Daug jai teko patirti per vasarą,daug nuotykių išgyventi. O nuotykių

įdomių būta: pirmasis žygis į pevą, spiečiaus išskridimas, bet ypač – mūšis su užpuolikėmis –

kito avilio bitėmis. Šit kaip jis prasidėjo:

Į mūšį

Skrajūnė triūsė netoli priebučio ir staiga išgirdo keistą šurmulį. Garsiai

ūžaudamos ir rėkaudamos, šmiželiavo sargybinės. “Kas ten dedasi?” – parūpo Skrajūnei, ir ji

pasislinko arčiau durų.

Pasirodo, į grįžtančiųjų namo nektaro rinkėjų pulką įsivėlė svetima bitė. Žieduonė

ją palietė ūseliais – ne jų namelio kvapas. Tuoj stvėrė už kojų. Atėjūnė nepasidavė ir kiek

išgalėdama spardėsi.

Jos išgelbėti atskubėjo dar kelios svetimosios. Sargybinės neprašytas viešnias

šiaip taip išstūmė iš priebučio.

Motinėlė, sužinojusi apie užpuolikes, suprato, kad tai mėlyno namelio žvalgės.

Jos skraido po sodą, ieškodamos blogiau saugomų medaus bokštų. Jeigu ras, praneš saviškėms,

ir šios nebeskris į pievas nektaro, o veršis apiplėšti kaimynus. Reikėjo sustiprinti sargybą.

Plėšikės nenurimo. Labai jau kvepėjo šalimais esantys medaus bokštai.

Susimetusios į didelį timulą ir smarkiai zvimbdamos, puolė geltonąjį namelį,

mėgindamos jėga įsiveržti. Sargybinės, atstačiusios ietis, jas drąsiai pasitiko. Krito viena, kita,

trečia,bet ir sargybinių gretos praretėjo.

Atzvimbė naujas užpuolikų pulkas, ir priebutyje užvirė dar smarkesnės kautynės.

– Į pagalbą! Į mūšį! – nuaidėjo pavojaus signalai.

Ietis pasičiupusios, geluonis pasigalandusios, priebutin išlėkė maitintojos ir

auklėtojos, vėdintojos ir valytojos – visos visos, kurios tik galėjo atitrūkti nuo darbo.

Ak, ir žiaurus tas mūšis buvo!

Bitės (vaikystės vaizdelis)

Graži pavasario dienos priešpietė. Saulutė šildo mus visus: ir senelį ir mane, ir

obelis sodelyje, ir mūsų namų stogą, ir šulinio svirtį, ir katiną Rainį, gulintį ant pamato, ir

našlaitės žiedą darželyje – visiems užtenka saulės.

Senelis triūsia sode, o aš šmirinėju visur. Sustoju netoli avilio. Žiūriu – išlenda

viena bitė, kita, pabėgioja kiek, pakyla ir nuskrenda, vėl sugrįžta, įlenda į avilį. Visos

užsiėmusios.

Aš dainuoju:

Oi, bite, bite,

Saldi tavo uodegytė

Kad pavyčiau,

Palaižyčiau,

Kad pagaučiau,

Medaus gaučiau.

Staiga atsiminiau, kaip senelis juokdamasis neseniai man pasakė:

- Kokia tu jau didelė užaugai! Greit galėsi bites ganyti. Būsi bičių piemene (o

mergaitei dar tik 5 metukai).

Pakeliu nuo žemės ploną vytelę, žengiu prie avilio ir jos galu paliečiu vieną, kitą

bitę. Jos greit pakyla į orą. Įkišu vytelės galą į landą ir pasukioju. Oi, kas pasidarė! Visos bitės

užpuolė mane ir pradėjo gilti.baisu! Rėkiu nesavu balsu. Nežinau nė kaip, nė iš kur atsirado

šalia manęs seneliai. Nežinau nė kaip atsiradau troboje...

Seneliai ramino mane, traukiojo bičių gylius, trynė sugiltas vietas perpjautu

svogūnu. O aš vis verkiau ir verkiau – labai jau skaudėjo. Mano akys užtino, nosis kaip

agurkas, lūpos storiausios.

Seneliai kantriai mane slaugė. Greit pagijau. Ant bičių visai nepykau. Iš senelio

gi žinojau, kad bitės, lakiodamos nuo vieno žiedo prie kito, renka medų ir neša į savo namus.

Avilyje medų supila į korius. Jeigu kas eina prie avilio ir nori medų atimti, bitės nenori

atiduoti, tada jos ir gilia.

O dar iš senelės žinojau, kad medus yra ne tiksaldus, bet ir didelis vaistas. Kai

man skaudėdavo gerklytę, senelė visada pavirindavo pieno, įdėdavo medaus, išmaišydavo ir

duodavo gerti. Ir man gerklytės nebeskaudėdavo. O kai turėdavau karščio, gulėdavau lovutėje

čiaudėdama ir kosėdama, senelė išvirdavo liepų žiedų arbatos, įdėdavo medaus šaukštą ir aš

visą stiklinę išgerdavau. Kitą dieną būdavau sveika sveikutėlė.

Visi gi žino, kad medus saldus ir gardus. O aš žinau, kad medus dar saldesnis ir

gardesnis, jeigu jį laižai iš korio. Senelis imdamas medų, man yra davęs atpjautą korio gabalėlį.

Laižiau ir gardžiavausi. Už tą saldų medutį argi aš galėjau ant bičių pykti.

K. UŠINSKIS

Bitės žvalgyboje

Išaušo pavasaris. Iš gilaus žiemos miego pabudo bitutė. Prikėlė drauges. Visos žvilgtelėjo pro

langelį. Mato bitutės, kad saulelė kaitriai šviečia. Išlindo jos iš avilio ir nuskrido prie obelaitės.

– Obelaite, ar neturi ko vargšėms bitutėms?

– Ne, - tarė joms obelaitė. – Jūs atskridote per anksti. Prašykite vyšnios.

Nuskrido bitutės prie vyšnios.

– Miela vyšnaite. Ar neturi žiedelio vargšėms bitutėms?

– Atsilankykite, mielosios, rytoj, - atsakė joms vyšnia. – Šiandien dar nepražydo

nė vienas mano žiedelis.

Liūdnos ir alkanos bitutės jau ruošėsi skristi namo. Bet pamatė po krūmeliu

kuklią, tamsiai mėlyną gėlytę. Tai buvo žibuoklė. Ji atskleidė bitutėms savo taurelę, pilną

gardaus kvapo ir sulčių. Prisivalgė, prisigėrė bitutės ir linksmutės parskrido namo.

PASAKOJIMAS APIE MIKĘ PŪKUOTUKĄ IR BITES

Susipažinkite su Meškiuku, kuris dabar lipa žemyn laiptais,- tuk, tuk, tuk - tuksi

pakaušiu paskui Jonuką. Kiek Meškiukas pamena, tai vienintelis būdas lipti laiptais, tiesa,

kartais jam atrodo, kad galėtų laipioti ir kitaip, jei tik pavyktų nors akimirką liautis tuksėjus ir

apie tai pagalvoti. Bet paskui jam vėl atrodo, kad kito būdo tikriausiai nėra. Šiaip ar taip, jis jau

nučiuožė apačion ir mielai su jumis susipažins. Maloniai prašome - Mikė Pūkuotukas.

Pirmą kartą išgirdęs tą vardą, aš pasakiau tai, ką ir jūs tur būt pagalvojote:

- Negi jis ne berniukas?

- Taip! - atsakė Jonukas.

- O kodėl tu pavadinai jį Mike Pūkuotuke?

- Aš pavadinau jį Miku Pūkuotuku! Ne! Mike Pūkuotuke... Ne! - susipainiojo

Jonukas.

- Mike Pūkuotuku,- prisiminiau aš.

- Taip! - nudžiugo Jonukas.- Jo vardas Mikė Pūkuotukas!

Mikė Pūkuotukas mėgsta sau tuksėti laiptais žemyn, bet kartais jis mieliau sėdi

prie židinio ir klauso pasakų. Tą vakarą...

- Ar galėtum pasekti nors vieną pasaką Mikei Pūkuotukui?- paklausė Jonukas.

- Manau, kad galėčiau,- atsakiau.- O kokios pasakėlės jam labiausiai patinka?

- Apie jį patį. Toks jau jis Meškiukas.

- Suprantu.

- Paseksi?

- Pamėginsiu.

Taigi ir pamėginau.

Kartą, senų senovėje, gal praėjusį penktadienį, gyveno sau Mikė Pūkuotukas

vienų vienas miške po Juozėno pavarde.

(- O ką reiškia "po pavarde"? - paklausė Jonukas.

- Tai reiškia, kad virš jo durų auksinėmis raidėmis buvo parašyta pavardė. O jis

gyveno po ja.

- Mikė Pūkuotukas gerai nežinojo, kaip čia yra, - pasakė Jonukas.

- Užtat dabar žinau,- sumurmėjo Meškiukas.

- Bet paklausykite toliau,- tariau.)

Vieną gražią dieną Pūkuotukas išėjo pasivaikščioti. Ėjo ėjo ir pateko į pievelę

girios vidury, vidury tos pievelės augo didelis ąžuolas, o to ąžuolo viršūnėje kažin kas garsiai

dūzgė. Mikė Pūkuotukas atsisėdo po ąžuolu, pasirėmė galvą letenėlėmis ir ėmė svarstyti. Iš

pradžių pats sau tarė:

- Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko

nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau, dūgzti gali tiktai

bitės. Paskui vėl valandėlę pagalvojo ir tarė:

- O bitės ir yra medui nešti.

Po to atsistojo tardamas:

- O medus nešamas man valgyti.

- Ir ėmė kopti į medį.

Jis kopė ir kopė, ir kopė, ir kopė, o kopdamas dainavo ir dainavo maždaug taip:

Ir kodėl, zy zy zy,

Medų mėgstam mes visi?

Gal todėl, dūz dūz dūz,

Kad medus labai gardus.

Paskui užkopė dar aukščiau... dar aukščiau... ir dar truputėlį aukščiau. Ir taip

kopdamas sudėjo kitą dainelę:

Jei lokiais pavirstų vieną kartą bitės,

Jos kur nors ant žemės namukus statytų.

Bet kadangi bitės virst lokiais nenori,

Tenka medžiais laipiot, kol nutversi korį.

Meškiukas buvo gerokai pavargęs, todėl ir

užtraukė Liūdesio giesmę. Jis jau buvo prie pat

medaus, jau atsistojo ant šakos, tik staiga...

Triokšt!

- Gelbėkit!- suriko Pūkuotukas dribtelėjęs ant

šakos trim metrais žemiau.

- Jeigu nebūčiau... - pradėjo ir nebaigė sakyti,

nes šešiais metrais žemiau atsimušė į kitą šaką.

- Matyt, supratote, ką norėjau padaryti,- paaiškino Pūkuotukas virsdamas kūliais ir

atsitrenkdamas dar į vieną šaką, augančią devyniais metrais žemiau.- Ką norėjau padaryti...

- Aišku, tai, ko gero...- pareiškė jis brazdėdamas per

kitas šešias šakas.

- Viskas, mano manymu, atsitiko todėl,- tarė

atsisveikindamas su paskutine šaka ir tris kartus

persiversdamas,- tik todėl, kad aš per daug mėgstu

medų.- Gelbėkit!- suriko ir šlumštelėjo į kadugių

krūmą.

Išsiropštęs iš tankumyno, išsitraukė nosin susmigusius dygius spyglius ir vėl ėmė galvoti.

Pirmiausia atsiminė Jonuką.

(- Mane?- paklausė Jonukas virpančiu iš susijaudinimo balsu.

- Taip, tave.

Jonukas nieko neatsakė, tik jo akys vis labiau plėtėsi, o veidukai vis labiau raudo.)

Taigi Mikė Pūkuotukas nuėjo pas savo draugą Jonuką, kuris gyveno už žalių durų

kitame Girios krašte.

- Labą dieną, Jonuk,- tarė Pūkuotukas.

- Labą dieną, Mike Pūkuotuk!- pasakei tu.

- Įdomu, ar kartais neturi balionėlio?

- Balionėlio?

- Taip. Einu pas tave ir galvoju: "Įdomu, ar kartais Jonukas neturi balionėlio?"- Būtent taip

tariau sau galvodamas apie balionėlius.

- O kam tau balionėlis?- paklausei.

Mikė Pūkuotukas apsidairė aplink, ar kas neklauso, prisidėjo prie snukučio letenėlę ir vos

girdimai sušnabždėjo:

- Medus!

- O ką turi bendro balionėlis su medum?

- Turi, atsakė Pūkuotukas

Kaip tik išvakarėse tu buvai nuėjęs pažaisti pas savo bičiulį Paršelį, ir ten visi gavote po

balionėlį. Tu gavai didelį žalią balionėlį, o vienas Triušio draugų ir giminiečių gavo didelį

žydrą balionėlį ir užmiršo jį parsinešti namo - mat buvo dar per jaunas vaikščioti į svečius. Tu

parsinešei namo abu balionėlius - ir žaliąjį, ir žydrąjį.

- O kurio norėtum?- paklausei Pūkuotuką.

Jis apsiglėbė galvą letenėlėmis ir labai rimtai susimąstė.

- Matai, koks reikalas, atsakė Pūkuotukas.- Jeigu eini kopinėti medaus su balionėliu,

svarbiausia, kad bitės tavęs nepastebėtų. Taigi jeigu bus žydras balionėlis, bitės gali palaikyti jį

dangaus lopinėliu ir tavęs nepastebėti, o jeigu bus žalias balionėlis, gali palaikyti medžio

gabalėliu ir taip pat nepastebėti. O dabar pagalvokim, kurį verčiau imti?

- Manai, jos gali nepastebėti tavęs po balionėliu?- paklausei.

- Ir gali, ir negali,- atsakė Mikė Pūkuotukas.- Bičių nesupaisysi.- Paskiau pagalvojo trupučiuką

ir pridūrė: - Pasistengsiu atrodyti mažas tamsus debesėlis. Tai turėtų jas suklaidinti,

- Tada verčiau imk žydrąjį balionėlį, pasiūlei tu. Kaip tarei, taip ir padarėt.

Taigi judu pasiėmėte žydrąjį balionėlį. O tu

dar pasiėmei šautuvėlį - dėl viso pikto, kaip

esi įpratęs. Tada Pūkuotukas nuėjo į vieną jam

žinomą purvyną ir ėmė ten baisiausiai voliotis,

kol visai pajuodo. Kai balionėlis buvo gerai pripūstas ir pasidarė didelis didelis, judu su

Pūkuotuku paėmėte jį už virvelės, o paskui tu staiga ją paleidai, ir meškiukas grakščiai pakilo į

dangų ir pakibo jame - sulig medžio viršūne ir maždaug per šešis metrus nuo jos.

- Valio! - šūktelėjai tu.

- Juk iš tiesų stebuklinga?- iš aukštybių

suriko Mikė Pūkuotukas.- Į ką aš panašus?

O tu jam atsakei:

- Panašus į pakibusį po balionėliu meškiuką.

- O ne,- susirūpinęs paklausė Pūkuotukas,- o ne į mažą juodą debesėlį žydrame danguje?

- Nė kiek.

- Matai, iš viršaus viskas gali atrodyti kitaip. Be to, kaip jau sakiau, bičių nesupaisysi.

Vėjas, galėję nunešti meškiuką arčiau medžio, lyg tyčia nepūtė. Pūkuotukas galėjo medų

matyti, galėjo medų uostyti, bet negalėjo medaus pasiekti.

Netrukus Mikė nutarė su tavim pasitarti.

- Jonuk!- garsiai sušnibždėjo jis.

- Ką?

- Rodos, bitės kažką įtaria.

- O ką?

- Nežinau. Bet jaučiu, kad jos yra įtarios.

- Gal mano, kad tu gretiniesi prie jų medaus?

- Gali būti. Bičių nesupaisysi.

Valandėlę buvo tylu. Paskui Mikė Pūkuotukas vėl šūktelėjo tau iš viršaus:

- Jonuk!

- Klausau!

- Ar turi namie skėtį?

- Turiu.

- Norėčiau, kad jį čia atsineštum ir vaikščiodamas su juo pirmyn ir atgal retkarčiais žvilgčiotum

į mane ir kalbėtum: "Nagi, nagi, visai panašu į lietų..."- Manau, kad tai mums padės apgauti

bites.

Tu tada nusišypsojai ir pamanei: "Kvailas, doras Meškiukas!"- bet garsiai nieko nepasakei, nes

per daug jį myli, o nuėjai namo skėčio.

- Pagaliau atėjai! - šūktelėjo žemyn Mikė Pūkuotukas, kai tu grįžai prie medžio.- Jau buvau

bepradedąs nerimauti. Aš galutinai išsiaiškinau, kad bitės iš tikro yra įtarios!

- Gal išskleisti skėti?- paklausei.

- Taip, tik dar truputį luktelėk. Būkime praktiški. Svarbiausia bitė, kurią turime apgauti, yra

Karalienė. Ar moki atskirti Bičių Karalienę?

- Ne.

- Gaila. Taigi dabar, kai tu vaikštinėsi su skėčiu pirmyn ir atgal kalbėdamas: "Nagi, nagi, visai

panašu į lietų",- aš užtrauksiu Debesėlių Dainelę, tokią, kurią gali dainuoti tik Debesėlis...

Taigi tau vaikštinėjant pirmyn ir atgal ir svarstant, ar lis, ar ne, Mikė Pūkuotukas

traukė tokią dainelę:

Drąsiai jaučias Debesėlis,

Kai aplink padangės mėlis!

Ir kiekvienas Debesėlis

Dainą traukia kaip pašėlęs:

"Drąsiai jaučias Debesėlis,

Kai aplink padangės mėlis!"-

Tokią dainą traukia vėlei

Visi šaunūs debesėliai.

Bitės, kaip ir anksčiau, dūzgė įtariai. Kelios net išskrido iš drevės ir ėmė sukti ratą apie

Debesėlį, jam dainuojant antrąjį savo dainelės posmą, o viena net akimirką nutūpė Debesėliui

ant nosies, bet vėl nulėkė.

- Jonuk, oi, Jonuk,- suklykė Debesėlis.

- Ką?

- Gerai apsvarstęs, aš priėjau svarbią išvadą. Šitos bitės yra visiškai prastos.

- Iš tikrųjų?

- Visiškai prastos. Be to, manyčiau, kad jos turėtų nešti visiškai prastą medų. Ar ne?

- Iš tikrųjų?

- Taip. Be to, manau, kad laikas leistis.

- Bet kaip?- paklausei tu.

Mikė Pūkuotukas apie tai nebuvo pagalvojęs. Jeigu paleistų virvelę, nukristų žemyn,- bumpt! -

ir ta galimybė jam nelabai patiko. Todėl, ilgokai pasvarstęs, jis pagaliau tarė:

- Jonuk, tu privalai šauti į balionėlį. Ar turi pasiėmęs savo šautuvą?

- Aišku, turiu,- pasakei tu. Bet jeigu šausiu, balionėlis nueis niekais,- dar pridūrei.

- Bet jeigu nešausi,- tarė Pūkuotukas,- man teks jį paleisti, ir tada nueisiu niekais aš.

Kai jis taip paaiškino, tu viską supratai, labai atsargiai prisitaikei ir šovei.

- Oi! - suklykė Pūkuotukas.

- Ar nepataikiau? - paklausei tu.

- Pataikyti pataikei,- atsakė Pūkuotukas,- bet ne į balionėlį.

- Labai atsiprašau,- pasakei ir vėl šovei, šį kartą tiesiai į balionėlį, iš kurio pamažėle išėjo oras,

ir Mikė Pūkuotukas nusileido žemyn.

Laikydamos virvutę Pūkuotuko letenėlės taip nutirpo, kad paskui jis visą savaitę vaikščiojo

iškėlęs jas aukštyn. Net musei atsitūpus ant nosies, jis negalėdavo jos nuvyti letena. O tiktai

pūsdavo: "Pūk, pūk, pūk",- Negaliu tvirtinti, bet rodos, būtent dėl to jis buvo pavadintas

Pūkuotuku.

* * *

- Ar pasaka jau baigta?- paklausė Jonukas.

- Taip, ši pasaka baigta. Bet yra dar kitos.

- Apie Pūkuotuką ir mane?

- Ir apie Paršelį, ir apie Triušį, ir jus visus. Argi nepameni?

- Pamenu, bet kai noriu atsiminti, vis užmirštu.

- Apie tai, kaip Pūkuotukas ir Paršelis norėjo pagauti Ramblį...

- Ir nepagavo?

- Ne.

- Pūkuotukas negalėjo sugauti, nes jis neturi protelio. O aš ar jį sugavau?

- Gerai, papasakosiu ir apie tai.

Jonukas linktelėjo galvą.

- Aš atsimenu,- tarė Jonukas,- tiktai Pūkuotukas nelabai, todėl jis ir mėgsta, kad jam kartotum.

Tuo labiau,

kad tai tikras atsitikimas, o ne koks atsiminimas.

- Ir aš taip manau,- pasakiau.

Jonukas giliai atsiduso, paėmė meškiuką už kojos ir tempdamas jį paskui save nuėjo durų link.

Ties durimis atsigręžė ir tarė:

- Ar galėsi ateiti pas mane, kai maudysiuos?

- Galėsiu,- atsakiau.

- Aš jo nesužeidžiau šaudamas?

- Nė trupučio.

Jonukas linktelėjo galvą, išėjo, ir netrukus aš išgirdau, kaip Mikė Pūkuotukas - tuk, tuk, tuk -

kopė paskui ji laiptais.

Pasaka apie didelį zuikį ir mažą bitutę

Didelis linksmas zuikis šuoliavo per pievą. Žolės stiebeliai lenkė savo žalias

galveles po minkštom zuikio pėdutėm. Saulutė spigino, o danguje nebuvo nė debesėlio. "Diena

puikiai tinka nuotykiui", pamanė zuikis. O tuo metu maža mažutelaitė bitutė dūzgė savo keliais

į pievos pakraštį. Diena buvo sunki, nes gėlių, tokiu oru ypač skaniai kvepiančių ir ryškiai

žydinčių, galvos linkte linko nuo žiedadulkių. Ji kaip tik dairėsi iš kur sklido tas nuostabus,

viliojantis kvapas ir... BUM! atsitrenkė į didelę raudoną zuikio nosį ir nukrito į žolę. Zuikis

pasilenkė ir minkšta minkštutelaite priekine letenėle paėmė bitutę, kuri papurčiusi galvytę ėmė

zvimbčioti:

– Ech, visos mano žiedadulkės. Visas dienos darbas. Siaubas... Ir kas per

raudonas daiktas pasipainiojo man kely? Ką motinėlė pasakys? Ajai...

Ji ropinėjo po pilką zuikio letenėlės kailiuką ir rankiojo kelias nubyrėjusias

žiedadulkes. O zuikis buvo nusiteikęs draugiškai ir, kaip pats mėgo sakyti, nuotykiškai, todėl

paklausė:

– Gal nori su manim liuoksėti prie pamiškės upelio?

– Kokio dar upelio? Tiek darbų, o jis apie upelius kalba! Ką aš motinėlei

pasakysiu? Visas dienos darbas... Visos žiedadulkės... Vargšė aš vargšė...

– Žinok, ten tokia skani žolytė. Visa žalia žalia ir sultinga. Kaip niekur kitur.

Eime su manim.

– Žolė! Aš jos nevalgau! Ir kur tu matei, kad bitės vaikščiotų? Visgi zuikis

nenorėjo pasiduoti ir tarė:

– Ten, man atrodo, auga kažkokios ryškiai geltonos gėlytės...

– Ajai... Ką man daryti? Per pusę dienos visos pievos juk neaplakstysiu. O kaip

kitaip..., - čia bitutė išgirdo tai, ką pasakė zuikis, - gėlytės? Ir dar ryškiai geltonos? O jų ten

daug?

– Hmmm... Daug!

– Tada skrendam. Nepamanyk, kad aš nemandagi. Tu galėsi užkrimsti tos žolės, o

aš, aš pririnksiu žiedadulkių daugiau nei kitos bitės.

Taip tą karštą ir šviesią dieną susitiko didelis zuikis ir maža bitutė. Iki pamiškės

upelio zuikis šuoliavo, o bitutė zvimbė šalia, laiks nuo laiko nutūpdama ant dešinės zuikio

ausies atsikvėpti ir pailsinti sparnelių. Kai jie pasiekė vėsia drėgme dvelkiančią pamiškę saulė

jau linko vakarop, todėl bitutė rinko žiedadulkes labai skubėdama. Baigusi ji nutūpė zuikiui,

kuris gulėdamas ant nugaros susimąstęs žvelgė i dangų, ant pilvo tuo truputį jį juokindama.

Tavo sparneliai ir kojytės baisiai kutena, - krizendamas pasakė zuikis, - o aš

dabar juoktis neturėčiau, nes galvoju.

Paskutiniai du žodžiai nuskambėjo labai didingai. Bitutė nustojo ropinėti

ieškodama patogesnės vietelės atsipūsti ir sukluso.

– Matai debesis? Jie plaukia dangumi nuo ryto iki vakaro. Įdomu kaip jie

nepavargsta... - tęsė zuikis.

– Aš be sustojimo galiu nuskristi nuo savo namų iki pievos galo. - Bitutė

neištvėrė nepasigyrus.

– Kokie jie gražūs būna, kai pakraštėliai nusidažo rausva spalva. Taip kaip dabar.

Nusprendžiau! - Bitutė net šoktelėjo nuo netikėto zuikio šūktelėjimo. – Kada nors ir aš būsiu

debesėliu ir galėsiu visą dieną šuoliuoti per dangų. Nuo ryto iki vakaro.

– Bzzz... Saulutė jau leidžiasi. Kaip aš dabar nukaksiu namo? Užsišnekėjau čia su

tavim. Nespėsiu namo iki saulės laidos - neįleis. Ajai...

– Nagi nustok nerimaut. Skrisk man ant dešinės ausies galiuko ir tvirčiau

laikykis...

Bitutė baisiai vargdama nutūpė zuikiui ant ausies ir pagalvojo: "Ech, nereikėjo

tiek žiedadulkių prisirikti. Vos paskrendu. Bet negi dabar išmesi?" Šuoliuojat per tuštėjančią

pievą zuikiui baisiai norėjosi dainuoti. Ir jie dainavo. Bitutė dūzgavo kažkokią melodiją, o

zuikis dainavo apie viską, ką šiandien matė ir patyrė. Abu būtų išraudę, bet nei per zuikio

pilkąjį kailiuką, nei per bitutės dryžiukus to nesimatė.

Kai jie pagaliau pasiekė bitutės namus, saulutė jau buvo beveik nusileidusi, todėl

atsisveikino jie labai skubėdami. Tačiau kitą rytą visai nesitarę abu susitiko toje pačioje pievos

vietoje, kurioje taip netyčia vakar susidūrė. Ir abu buvo labai laimingi. Didelis zuikis ir maža

bitutė.

Bitė patarlėse ir priežodžiuose

Ir bitutė savo namelius gina.

Ant visų žolynų bitelė leidžias, bet ne iš visų medų ima.

Ant gero žiedo ir bitė sėda.

Bitutės sunkus darbelis, bet saldus vaiselis.

Bitės saldus medus, bet sunkus darbas.

Darbšti kaip bitė.

Mįslės ir minklės

Mažas vyrukas, jo aštrus kirvukas. (Bitė)

Maža maža karvelė

Gardus, saldus pienelis. (Bitė)

Būtų paukštis, bet plaukuotas.

Būtų žvėris, bet sparnuotas. (Bitė)

Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj,

Audžia be staklių ir be nyčių. (Bitė)

Gražios panytės-

Sušukuotos galvytės,

Tamsioj kamarytėj

Mezga gražias kurbatkytes. (Bitės avilyje)

Po mažą plyšelį

Kermošius groja. (Bitės avilyje)

Jei kas eina pro šalį ir mato medų imant, sako:

- Ir ant mano dalies išimk.

Mažas mažas vabaliukas,

Gale aštrus kirveliukas. (Bitė)

Plumpė šašė gromatą rašė.

Nunešė karaliui; karalius taip neparašė

Kaip plumpė šašė. (Bitė ir koriai)

Gardi košytė

Iš visų laukų surinkta. (Medus)

Miela mergelė, lipk man ant galvos;

Tau bus saldu, man lengva. (Bitė ir gėlė)

Kas ūžia be vėjo?

Bitės avilyje.

Skaičiuotės

Pliumpu pliumpu meškinai

Laižo medų dovanai.

Kas tuos meškinus nuvys?

Jis!

Aus baus

Bus medaus

Kas to medaus paragaus,

Tas išeis.

Bitė ritė baltaragė,

Oras voras be ragų.

Kur tu eisi?

- Į Pilviškį.

- Ką ten pirksi?

-Trumpakiškį.

Blumpt.

Poezija

L.Gutauskas

NUVARGUSI BITELĖ

Nešė bitelė

Medų per dieną,

Per visą dieną,-

Labai nuvargo.

Pagailo vaikui

Pilkos bitelės,

Mažos bitelės,

Pilko vabalėlio:

“Skaisti saulele,

Slėpkis už kalno,

Už aukšto kalno –

Bitė nuvargo.

Oi, nori nori

Saldaus miegelio,

Ramaus miegelio

Pilkas vabalėlis”

LEONARDAS GUTAUSKAS

SUNKŪS BIČIŲ VARGAI

Ten toli,

Už jūrų marių,

Skleidžias viržiai

Ir čiobrelia.

Ilgas kelias

Akmenuotas

Šiaurūs lietūs,

Debesuota.

Oi, saulelė

Jau pavargo,

Ir bitelė

Vos alsuoja.

Rasos kojeles

Nugėlė,

Šakos sparnelius

Sudraskė.

Žaliasparnis

Bitininkas

Skaudžiai snapeliu

Užkirto.

Po sunkia našta

Palinko

Pilkas lauko

Vabalėlis.

GODŪS MEŠKIUKAI

Ko norėjo du meškiukai,

Du meškučiai lepeškučiai?

Kad medum per naktį lytų,

O meškučiai jį laižytų…

Ir medum per naktį lijo,

O meškučiai – medų rijo…

Ko meškučiai graudžiai rauda?

Pilvukus meškučiams skauda!

Gydo meškinas vaikus

Spaudo storus pilvukus:

- Nors medutis ir saldus,

Niekada nebūk godus!

Liaudies daina

PRALĖKDAMAS BITINĖLIS

Pralėkdamas bitinėlis pro drevę,

Sukrutino drėvelės šakelę.

Sukrutino drėvelės šakelę,

Pabudino pilkąją bitelę.

- Budinkis, kelkis, pilkoji bitele,

Ba dar tavo koreliai nesiūti,

Ba dar tavo koreliai nesiūti,

Ba dar tavo medutis neneštas.

- Nesirūpink, bitinėli, nesirūpink,

Tai bus mano koreliai pasiūti.

Tai bus mano koreliai pasiūti,

Tai bus mano medutis suneštas.

GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ – BITĖ

Gabrielė Petkevičaitė, pasirašinėjusi Bitės slapyvardžiu, į literatūrą atėjo

švietėjiškų intencijų ir nacionalinių aspiracijų vedama. Šiuos idealus jai įkvėpė tėvas,

Joniškėlio gydytojas, pasižymėjas kilniadvasiškumu ir filantropija. Nepaisydama silpnos

sveikatos (turėjo iškrypusį stuburą), Petkevičaitė – Bitė išvystė nepaprastai plačią visuomeninę

kultūrinę veiklą (įsteigė lietuvių moksleivių ir studentų šelpimo draugiją ir Lietuvos moterų

sąjungą, šelpė jaunus inteligentus, gydė žmones, mokydavo, dirbo redakcijoje, buvo

produktyvi publicistė). Spaudoje ji pradėjo bendradarbiauti anksčiau, negu Žemaitė (1890), bet

jos tikruoju literatūriniu debiutu laikomas 1905 m. išleistas apsakymų ir vaizdelių rinkinys

“Krislai”.

Petkevičaitė – Bitė stokojo impulsyvios pasakotojos dovanos, prasčiau mokėjo

gyvąją liaudies kalbą, negu Žemaitė, jos stilius skurdesnis, charakteriai vienpusiškesni, vaizdai

blankesni. Tačiau intelektualiniu požiūriu ji buvo labai išprususi; jos raštuose jaučiamas

platesnis požiūris, sugebėjimas abstrahuoti, dėl to kūryba atrodo problemiškesnė,

“inteligentiškesnė”.

Pagrindinis momentas, išskyręs Petkevičaitės – Bitės prozą iš jos amžininkų

kūrybos, yra altruizmo ir filantropijos problemų analizė. Į šį svarbų pozityvistų programos

punktą, kuriuo praktiškai vadovavosi ir ji pati, rašytoja grožiniuose kūriniuose žiūrėjo plačiau,

tartum polemizuodama su savimi. Asmenine filantropės patirtimi paremtuose apsakymuose

“Homo sapiens”, “Mokslas” ji akcentavo lemiamą švietimo ir normalių gyvenimo sąlygų įtaką

vaiko intelektualiniam ir moraliniam brendimui, bet kartu neišleido iš akių ir tų individo

psichikos pusių, kurios nevisada pasiduoda auklėjimui (pvz., skurdo suformuoti

nepilnavertiškumo ir kerštavimo kompleksai). Brandžiausiame apsakyme “Dievui atkišus”

Petkevičaitė – Bitė per beviltišką suviliotos dvaro samdinės ir jos kūdikio istoriją parodė, kad

tragiškos situacijos akivaizdoje filantropija tėra veidmaininga iliuzija, kurios griebiasi

egzaltuoti žmonės, tikėdamiesi “trirubline užkišti vargo bedugnę”. Kartu su apsakymo heroje,

jautre dvaro panele, rašytoja nedviprasmiškai teigia, kad “kiekvienas tavo nusišypsojimas yra

nuoskauda, kol tiek ašarų, niekieno nešluostomų, srovena… Ir kiekvienas tavo poilsis yra

nuoskauda… kol milijonai rankų poilsio nežino!..”

Pažymėtina draminė Petkevičaitės – Bitės kūryba. Pjesėje “Kova” (1900) rašytoja

griežtai pasmerkė žiaurų dvarininkų elgesį, iškėlė inteligentijos vaidmenį. Kitose pjesėse,

parašytose drauge su Žemaite (rašytojas supažindino P. Višinskis), sprendžiami nacionalinio

judėjimo ir valstiečių gyvenimo klausimai.

Antrajame XX a. dešimtmetyje Petkevičaitė – Bitė grožinių kūrinių rašė mažai,

daugiau dėmesio skyrė publicistikai, kuri jai gerai sekėsi ir leido greičiau atsiliepti į aktualius

gyvenimo reiškinius. Po V. Kudirkos Petkevičaitė – Bitė buvo pirmoji plačių užmojų, didelės

erudicijos ir karšto temperamento publicistė, gyvai svarsčiusi tautinius, kultūrinius, moralinius,

ypač moters emancipacijos, klausimus, tvirtai laikiusis demokratinių pozicijų. Ji “Varpe”

pratęsė V. Kudirkos tradiciją, spausdindama straipsnius bendra “Pasikalbėjimų” antrašte. Jos

publicistikai būdinga minčių turtingumas ir originalumas, taurus humanizmas, dėstymo

aiškumas ir pagarbus santykis su adresatu, kuriuo ji nesistengia pigiai graudinti nei

moralizuoti. Prie publicistikos šliejasi ir rašytojos literatūrinė kritika, kur svarbiausią vietą

užima polemika su modernistais, realizmo gynimas ir šios krypties kūrinių propagavimas.

Savotiškas beletristikos ir publicistikos derinys yra Pirmojo pasaulinio karo

įspūdžių metraštis – “Karo meto dienoraštis” (I kn. 1925, II kn. 1931), kupinas gyvenimo

patirties, humanistinio patoso, parodantis rašytojos moralinę tvirtybę griaunamųjų jėgų

akivaizdoje. Sugrįžusi prie grožinės literatūros romanu “Ad astra” (1933), Petkevičaitė – Bitė

nebesukėlė didesnio atgarsio. Tradicinis kūrinio turinys (senųjų dvarininkų idėjinis ir moralinis

bankrotas ir naujosios kartos įsijungimas į nacionalinį judėjimą), o ypač kompozicijos bei

stiliaus trūkumai (fragmentiškumas, sentimentalumas, psichologinio motyvavimo stoka)

negalėjo padaryti didesnės įtakos subrendusiai lietuvių literatūrai, siekiančiai sudėtingesnės

problematikos ir savitesnės išraiškos.

Mikė Pūkuotukas (tekstas rinktas klimbingupthewalls) ir iliustracijos iš

"Sojuzmultfilm" filmuko).

Scenarijaus autoriai: Б. Захадер ir Ф.Хитрук

Režisierius - Б. Захадер

Dailininkai-statytojai: В.Зуйков ir Э.Назаров

Kompozitorius - М.Вайнберг

Dailininkai: О.Воробъева, Т.Казанцева, О.Купрач, С.Митрофанова

Pirma dalis, kurioje susipažįstame su Mike Pūkuotuku ir keliomis įtartinomis

bitėmis.

Autorius: Labai seniai, rodos aną penktadienį, vienoje šalyje gyveno meškiukas vardu Mikė

Pūkuotukas. Kodėl toks keistas vardas? Todėl, kad ant jo durų buvo užrašas "Mikė

Pūkuotukas". Kartą Mikė Pūkuotukas išsiruošė į mišką. Panoro šiek tiek pasistiprinti. Jis

visada mėgdavo gerai pavalgyti. Be to, jis buvo poetas. Ir laisvalaikiu kurdavo eiles ir netgi

daineles. Maždaug tokias:

Mikė: tuščia smegeninėj učia

pam param tik vėjai pučia. –

ar anksti kasau pakaušį

ne-bė-da

man pakaušį drožlės šiaušia

vi-sa-da

nors galvelėj vėjai pučia

bet man gera

učia učia

nors mano galvelėj rūkas

bet ten mano mintys sukas

sugalvojau šičia viską aš savaip

taip

Pūkuotukas juk gyvena neblogai ir dainas

gražias dainuoja jis už tai ką daryt jis

bepradėtų kad tiktai nesuliesėtų, bet gi šito juk

nebus jis laiku sukirs pietus taip tam tamram

param pam taram param param param pam

pam pam pararam pam param tam tamram

param pam taram param param param pam

pam pam pararam pam param

Tai ne šiaip sau zzzzzzzzzzzz. Medis pats zyzti negali. Vis tiek čia kažkas zyzia. O kam tau

zyzt, jeigu tu ne bitė. Manyčiau taip. O kodėl gyvena bitės? Ogi todėl, kad darytų medų.

Manyčiau taip. O kam reikia to medaus? Ogi tam, kad aš jį valgyčiau. Manyčiau taip.

Ach. jei meškiukas būtų bitė

aš kalbu visai rimtai

nesiimtų jis statyti

savo namo taip aukštai

oi mėgsta medų meškinai (bumt)

o kodėl ar tu žinai(bumt)

pasakyk jei toks gudrus (bumt)

kuo juos traukia tas medus

mamaaa!!!!

Autorius: Taigi Mikė Pūkuotukas susiruošė pas savo geriausią draugą Knysliuką, kuris

gyveno namelyje su užrašu "Pašaliniams D." O ką tai reiškia "Pašaliniams D." nežinojo net

pats Knysliukas.

Knysliukas: - Labas rytas, Mike Pūkuotuk.

Pūkuotukas:- Labas rytas, Knysliuk. Įdomu, ar tu

kartais

neturi oro baliono?

Knysliukas:- Oro baliono?

Pūkuotukas:- Taip. Aš kaip tik ėjau pro šalį ir

galvojau ar kartais Knysliukas neturi oro baliono.

Knysliukas:- O kam tau prireikė baliono?

Pūkuotukas:- Medus.

Knysliukas:- Kas?

Pūkuotukas:- Medus..

Knysliukas:- Kas gi taip eina medaus su oro balionėliais?

Pūkuotukas:- Aš einu.

Autorius: O kaip tik vakar vakare Knysliukas

svečiavosi pas Triušiuką ir ten jam padovanojo

du gražius balionėlius –mėlyną ir žalią.

Knysliukas:- Kuris tau labiau patinka?

Pūkuotukas:- Štai kas. Kai tu eini medaus,

svarbu, kad bitės tavęs nepastebėtu.

Knysliukas:- uhm

Pūkuotukas:- Jeigu, balionas žalias, jos gali pagalvoti, kad tai lapas ir nepastebės jo.

Knysliukas:- aha

Pūkuotukas:- O jeigu balionas mėlynas, jos pamanys, kad tai dangaus mėlynė ir vėl nieko

nepastebės. Supratai?

Knysliukas:- Kaip tu manai, jos nepastebės po balionu tavęs?

Pūkuotukas:- Gal pastebės, gal ir ne. O! Aš

apsimesiu, kad esu mažas debesėlis. Tada jos

nesusigaudys.

Knysliukas- Aha. Tada tau geriau pasiimti

mėlynąjį.

Pūkuotokas ir Knysliukas choru:

kur einam mes su Knysliuku

neklausinėkit mus

nieks neatspės nepasakys

oi ne oi ne oi ne

Pūkuotukas:- Taip. Ar tu turi skėtį?

Knysliukas:- Skėtį?

Pūkuotukas:- Aš kaip tik pagalvojau, ar nepasiimti mums dėl viso pikto skėčio? Iš tų bičių

visko galima sulaukti.

Knysliukas:- Aha.

Pūkuotokas ir Knysliukas choru:

kur einam mes su Knysliuku

neklausinėkit mus

nieks neatspės nepasakys

oi ne oi ne oi ne

Pūkuotukas:- Taip. Palaikyk. (pliumpteli į vandenį) Tai va. Dabar aš toks kaip tikras juodas

debesėlis.

Pūkuotokas ir Knysliukas choru:

kur einam mes su Knysliuku

neklausinėkit mus

nieks neatspės nepasakys

oi ne oi ne oi ne

Knysliukas:- Taip.

Pūkuotukas:- Ne. Pripūsk balioną.

Knysliukas:- Aha.

Knysliukas: -Valio!!!

Pūkuotukas:- Aha puiku. Na į ką aš dabar

panašus?

Knysliukas:- Į meškiuką, kuris dabar skrenda

oro balionu.

Pūkuotukas:- O į mažytį debesėlį argi

nepanašus?

Knysliukas:- Ne. Nelabai.

Pūkuotukas:- Na tiek to. Gal iš čia labiau panašus. Argi gali žinoti šaus toms bitėms į galvą?

(pakyla iki bičių)

Pūkuotukas:- Knysliuk!

Knysliukas:- Ką?

Pūkuotukas:- Man rodos, kad bitės kažką įtaria.

Knysliukas:- Ką įtaria?

Pūkuotukas:- Nežinau, bet jos elgiasi labai įtartinai.

Knysliukas:- O gal jos galvoja, kad tu nori jų medų iškopti?

Pūkuotukas:- Knysliuk, atrodo, jos netiki, kad aš juodas debesėlis.

Knysliukas:- Tai ką daryti?

Pūkuotukas:- Išskleisk skėtį. Vaikščiok ten ir

atgal. Aš dainuosiu debesėlio dainą, o tu

žiūrėk į mane ir sakyk tpfu "rodos lietus

kaupiasi, rodos lietus kaupiasi."

Knysliukas:- Aha. Rodos lietus kaupiasi.

Rodos lietus kaupiasi. Rodos lietus kaupiasi.

Pūkuotukas: Aš mažas debesėlis, aš ne lokys visai.

Skrisk geras debesėli padangėje, tfu, aukštai.

Pūkuotukas:- Oi Knysliuk!

Knysliukas:- Rodos lietus kaupiasi. Ką?

Pūkuotukas:- Aš galvojau galvojau ir viską supratau. Pasirodo tai netikros bitės. Visai

netikros ir jos daro netikrą medų. Oi. Aš jau žemyn leidžiuosi.

Knysliukas:- Rodos lietus kaupiasi. O kaip?

Pūkuotukas:- Apie tai aš dar nepagalvojau.

Knysliukas:- Rodos lietus kaupiasi.

Pūkuotukas:- Knysliuk

Knysliukas:- Ką?

Pūkuotukas:- Ar tu turi namie šautuvą?

Knysliukas:- Turiu.

Pūkuotukas:- Nešk jį greičiau.

Pūkuotukas:

Linksmoj žydroj padangėj,

ir miela ir jauku, tfu

lengvučiai debesėliai

dainuoja virš lankų, tfu

Pūkuotukas:- Oi, Knysliuk.

Knysliukas:- Aš čia !

Pūkuotukas:- Šauk. Kurgi tu šaudai?

Knysliukas:- Į bites šalia.

Pūkuotukas:- Ne į bites. Tu turi numušti balioną.

Knysliukas:- Na.. bet jeigu aš pataikysiu į balioną, jis susprogs.

Pūkuotukas:- O jeigu tu nepataikysi, tada aš nukentėsiu.

Knysliukas:- Aha.

Pūkuotukas:- ojojoj

Knysliukas:- Argi nepataikiau?

Pūkuotukas:- Ne tai, kad visai nepataikei, tik

nepataikei į balioną.

Knysliukas:- Prašau atleisti.

Knysliukas:- Mike. Mike. Mike.

Pūkuotukas:- Uch, uch, puch, uch, uf, ach.

Autorius:Gal būtent todėl, bet tiksliai negalime pasakyti tikrai, jį ir pavadino Mike Puk.

Pūkuotuku.

Pūkuotukas:- O ar ne laikas mums pasistiprinti? Manau, kad laikas.

Autorius:Ką gi. Štai ir pasaka baigta. Tai yra tik šios pasakos pabaiga. O dar yra ir kitos

pasakos apie Pūkuotuką ir Triušį, apie Knysliuką ir seną pilką Asiliuką. Ir apie visus kitus.