VIEŠUMOJE – STRĖLĖS, KABINETUOSE – BENDRAS DARBAS

KAIMYNŲ RINKA – VILIOJANTI, BET NEPROGNOZUOJAMA

RUSIJOS BRANDUOLINĖS GINKLUOTĖS TAIKIKLYJE

MĖLYNŲJŲ VANDENŲ MŪŠIS – PAMIRŠTA ALGIRDO PERGALĖ

mano pasaulis

LIETUVOS GINKLAS – ATVIRUMASDori, atviri, paremti abipuse gerove – tokių Lietuvos santykių su kaimynais nori užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Ginklu diplomatijoje tampa atvirumas, o ne slapti susitarimai ir saldainiai autoritarams.

2, 4 psl.Plačiau:

8–9 psl. 10–11 psl. 12–13 psl. 16 psl.

Nr. 1/2012 m. birželis.

Specialus „15min“ priedas.

Parengta bendradarbiaujant su

Užsienio reikalų ministerija.

„Scanpix“ nuotr.

15min • 2012 m. birželio 8 d.2 | Mano pasaulis

Dori, atviri, paremti abipuse gerove – tokių Lietuvos santykių su kaimynais nori užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Ginklu diplomatijoje tampa atvirumas, o ne slapti susitarimai ir saldainiai autoritarams.

Eglė Digrytėredakcija@15min.lt

Ministrą stebina, kad dalis verslininkų, rū-pindamiesi savo investicijomis Rytuose, ra-gina Lietuvą nusisukti nuo žmogaus teisių ir europietiško solidarumo, nors visi mie-lai naudojasi milžiniška Europos Sąjun-gos (ES) parama ir iš Vakarų tikisi saugu-mo garantijų.

– Ministro pareigas einate jau beveik pus-trečių metų. Kuriuos savo darbus išskirtu-mėte kaip svarbiausius?

– Pagrindinės pastarųjų metų diploma-tinės pergalės – tai NATO gynybos planai Lietuvai, neribotam laikui pratęsta Baltijos šalių oro erdvės apsauga, be to, suartėda-mi su Šiaurės šalimis, pritraukę investici-jas ir atvėrę naujas rinkas eksportui, padė-jome greičiau atsigauti šalies ekonomikai. Ypač svarbu, kad išsikovojome JAV ir ES paramą Lietuvos energetikos sektoriaus išlaisvinimo projektams bei tranzito ko-ridorių plėtrai.

Atskirai pabrėžčiau ES Vadovų Tarybos įsipareigojimą, kad iki 2015 m. negali lik-ti izoliuotų energetinių salų. Sprendžiant šiuos klausimus sklandžiai dirbame su Energetikos ministerija: jie daro praktinius darbus, mes – politinius. Pristatome pro-jektus partneriams ir tarptautinei bendruo-menei. Siekiame adekvačios tarptautinės reakcijos į du ekonominę logiką ir branduo-linės saugos standartus pažeidžiančių nau-jadarų projektus Karaliaučiuje ir Gudijoje.

Be saugumo ir ekonominės diplomatijos, džiaugiuosi sėkmingu praeitų metų pir-mininkavimu Europos saugumo ir bend-radarbiavimo organizacijai (ESBO). Tai buvo unikalus tarptautinės veiklos ir tar-pininkavimo periodas. Linkėčiau tokios pat patirties ir į mano kėdę ateity sėsian-tiems kolegoms: jos prireiks ne tik Lietuvos pirmininkavimui ES, kam šiandien rimtai ruošiamės, bet ir ateities iššūkiams, pavyz-džiui, gavus vietą Jungtinių Tautų Saugu-mo Taryboje 2014–2015 m., ko dabar vėlgi nuosekliai siekiame.

Didžiuojuosi tyliai sau, kad pavyko išju-dinti ministerijos personalo reformą. Da-bar diplomatų vertinimas tapo kasmetinis, tiesiogiai susietas su darbo rezultatais. Be to, vertinami visi, įskaitant ir viršininkus, ir viceministrus.

Dar pridurčiau, kad pastaraisiais metais ieškome konsensuso ir atidžiau koordinuo-jame istorinės atminties politiką. Atsakin-gas ir garbingas požiūris į savo istoriją – ne-atsiejama valstybės gyvybės ir įvaizdžio dalis. Tiesos falsifi kavimo ir propagandos grėsmės dabartinei Lietuvai yra ne mažiau aktualios nei nepriklausomybės atgavimo metais. Kad nuo jų atsilaikytume, privalo-me atminti, iš kur mes kilę, kas mes esa-me, ir nebijoti apie tai kalbėti kaimynams ir pasauliui.

Istorija gali būti ir jėga, ir silpnybė. Pa-sižiūrėkime, kuris dokumentas Seime dažniausiai keičiamas – atmintinų dienų sąrašas. Tai yra pavojingas simptomas, rodantis, kad esame kryžkelėje, ne visai suvokiame savo praeitį. Tačiau jei patys neįamžinsime garbingos savo praeities, galime būti tikri, kad ją nugvelbs kiti, ir nebūtinai valstybiniams tikslams. Mano kuklus darbas šioje vietoje yra siekti bend-ro, garbingo požiūrio į Lietuvos istoriją,

įstatymų projektais, knygomis, renginiais ir susitikimais jį įtvirtinant ES ir kitų part-nerių akyse.

– Ko iš užsibrėžtų tikslų nespėjote ir dar tikitės nuveikti? Viešumoje girdime priešta-ringų svarstymų, ar Lietuva sugeba vykdyti geros kaimynystės politiką: ar nemanote, kad į tai turėtų krypti diplomatų dėmesys?

– Į klausimą atsakysiu klausimu: o kaip matuojamas kaimynystės gerumas? Pagal tuščius žodžius ir rūpesčių nutylėjimą? O gal pagal ryžtą atvirai kalbėti ir spręsti bendrus reikalus, siekiant abipusės pagar-bos ir abipusės gerovės?

Mūsų santykiai su kaimynais yra labai intensyvūs, darbingi, kupini ne tik laimė-jimų, bet ir reikalų, kuriuos turime spręs-ti. Pažvelgus į kaimynystės santykius tarp kitų pasaulio šalių, tampa akivaizdu, kad tai normali praktika.

Lietuvos ekonominiai, turizmo, investi-cijų rodikliai su kaimynais yra geriausi per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį. Kartu su Latvija, Lenkija ir Švedija kryp-tingai kalbamės daugiašalėse derybose bei įgyvendindami strateginius energetikos ir tranzito projektus. Kiek daugiau neišspręs-tų klausimų turime su Rusija ir Baltarusija. Bet jei pažvelgtume į tų klausimų turinį, į tai, ko mes siekiame santykiuose su šio-mis šalimis, pamatysime, kad kaltinimai dėl „negeros“ kaimynystės politikos yra apgaulingi.

Apskritai pridurčiau, kad vadinamo-ji geros kaimynystės koncepcija istoriš-kai labiau susijusi su didžiųjų valstybių

dominavimo politikos sušvelninimu, spaudimo mažesniems kaimynams at-sisakymu. Šia prasme Lietuvai nereikia dirbtinio santykių gerinimo politikos – visų pirma reikia siekti išlaikyti kaimy-niškuose santykiuose padorumą. Lietuva neturi lėktuvnešių, milijoninės armijos, branduolinio ginklo. Ir mes nenorime nie-ko pergudrauti, žaisdami dvigubus žaidi-mus. Mūsų politika turi būti dora, paremta etiniais principais.

Jei kalbame su kaimynais, tai darome atvirai ir aiškiai. Bet koks bandymas ap-gauti, sudaryti slaptą sandėrį šiame infor-macijos amžiuje yra pasmerktas nesėkmei. Kad ir kaip būtų paradoksalu, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad diplomatijoje bū-tent atvirumas tampa ginklu.

– Ar tokia nuostata veikia bendraujant su mūsų kaimyne Baltarusija?

– 2008 m. Europa pradėjo siūlyti jai sal-dainėlius. Matome, kuo viskas baigėsi. Rei-kia kalbėtis atvirai, nedviprasmiškai. Jo-kios vadinamosios pakišos autoritarams neveikia.

– Kaip tarptautinės aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, rinkimai Rusijoje, dalinis JAV atsitraukimas iš Europos, keičia Lietuvos strategiją ir galimybes?

– Europa išlieka svarbi JAV partnerė. Bet Amerika supranta, kad vien su Europa šia-me pasaulyje negali užtikrinti stabilumo ir saugumo.

A.Ažubalis: „Jei norime būti laisvi,

turime pakentėti ir iki galo

užbaigti tai, kas pradėta.“

L.Balandžio nuotr.

Audronius Ažubalis: „Valstybė yra daugiau nei prekybiniai santykiai“

Lietuvos ekonominiai, turizmo, investicijų rodikliai su kaimynais yra geriausi per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį.

Nukelta į 4 psl. >>>

15min • 2012 m. birželio 8 d.4 | Mano pasaulis

Štai kodėl einama į Aziją, Australiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Persijos įlan-kos šalis. Bet tai nereiškia pamatinių JAV įsipareigojimų Lietuvai atmetimo. Palan-kūs sprendimai NATO viršūnių susitikime ir nuolatiniai aukščiausių JAV pareigūnų vizitai į Lietuvą rodo ką kita. Tad mūsų strategijai reikia ne kraštutinių pakeitimų, o tęstinumo. Reikia toliau prisidėti kuriant vieningą Šiaurės ir Baltijos regiono valsty-bių ir transatlantinių partnerių saugumo bendruomenę. Įtvirtinę jos nedalomo sau-gumo sampratą, būsime atsparesni skers-vėjams iš Rytų.

O pagrindinis Europos iššūkis yra atsa-kinga fi skalinė politika. Štai kodėl visi su-nerimo po Prancūzijos prezidento rinki-mų rezultatų, išgirdę Francois Hollande‘o svarstymus pasukti sprendimus kita kryp-timi. Mano požiūriu, negali būti kilimo be atsakingos, taupios fi skalinės politikos, ir čia aš visiškai pritariu Vokietijos pozicijai.

Jei kas žino, kaip kitais būdais skatinti augimą, mes ne prieš, bet kol kas jų nema-tau. Pačioje ES pinigai ne visada leidžiami apdairiai ir pamatuotai. Yra nepanaudotų ir neefektyviai naudojamų fondų, kurių lė-šas reikėtų skirti augimui. Dabar visi kalba apie išmaniąją gynybą. Bet turi būti ir išma-nus pinigų leidimas. Kai kuriose valstybėse buvo panaudojama parama infrastruktūrai tiesiant greitkelį, o už kilometro – antrą. Ar tai yra išmanioji sanglaudos politika? Aiš-ku, kad ne. Bet jei mes su lenkais tiesiame „Litpollink“, kuris sujungs mus su Europos tinklais ir leis apsirūpinti energija už ma-žesnę kainą, tai yra išmanus sanglaudos pinigų panaudojimas.

Rusijoje, manau, artimiausiu metu nie-kas nepasikeis, nes, nepaisant aktyvėjan-čio visuomenės balso, lyderis išliko visada tas pats. Manau, kad kartu su visa Europa turime įdėmiai sekti, kas vyksta su vadina-mąja Eurazijos idėja. Rusija kuria pinigų, prekybos, muitų ir galios sąjungą, ir, skir-tingai nuo ES, tikisi surišti kaimynystę ne taikos, vertybių, o išimtinai ekonominiais ryšiais. Tai gali tapti išbandymu ES.

Derybos su Rusija dėl naujos Partnerys-tės ir bendradarbiavimo sutarties iki šiol nelabai juda į priekį, nes rytinis mūsų part-neris nori uogelių pasirankioti, o energeti-kos, prekybos skyriuose vengia atsakomy-bės ir permainų. Negali būti jokių uogelių rankiojimo ir dvigubų standartų – reikia bendro sutarimo.

Kažkas man pasakė: jūs, lietuviai, esate prieš bevizį režimą Rusijai. Sakau: kokia nesąmonė, pirmąkart girdžiu, mes – už tai, kad bevizis režimas būtų suteikiamas visoms ES kaimynėms, laikantis tų pačių taisyklių. Pirmiausiai yra techniniai, sau-gumo reikalavimai – pradėkime kad ir nuo biometrinių pasų.

– Liko vos daugiau nei metai iki Lietuvos pirmininkavimo ES. Kokių prioritetų laiky-sis mūsų šalis?

– Nemaža jų dalis įvardyta Seimo priim-toje rezoliucijoje – jei apžiosime du tris, bus labai gerai. Visų pirma tai yra Baltijos jūros strategija, kuri pas mus viešojoje erdvėje galbūt nelabai įsisąmoninta. Jos įgyven-dinimas sustiprins Baltijos regiono šalių

bendradarbiavimą labai praktiniais eko-nomikos, transporto, aplinkosaugos, lai-vybos klausimais.

Išskirtinis dėmuo kaimynystės politiko-je – planuojamas ES viršūnių susitikimas su Rytų partnerystės programoje dalyvau-jančių valstybių (Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina) vadovais. Reikia, kad į jį ne tik suvažiuo-tų visi lyderiai, bet kad bendromis jėgo-mis pasiektume ir realių susitarimų. Kad nebūtų kaip praėjusiame susitikime, kai dokumentus nustelbė požiūrių skirtumai tiek Rytų kaimynių šešetuke, tiek iš ES pu-sės. Šita Rytų Europos erdvė ir siekis, kad ji taptų tvirtu demokratijos diržu, Lietuvai yra gyvybinis prioritetas. Negalime būti pu-siau saugūs iš vienos pusės: vakarų, pietų ir šiaurės, turime būti saugūs ir iš rytų. Tik demokratija gali tai atnešti.

Įvardijame ir sienų saugumo klausimą. Efektyviai saugome vieną ilgiausių ES ryti-nių sienų. Turime kalbėti ne vien apie save: su ES sienų apsauga yra didelių problemų. Laimė, mes susitvarkome, bet imkime Grai-kiją, Turkiją, kitas šalis – sienų apsauga, muitinės, nelegalių imigrantų srautai yra iššūkis visai Europai.

O kalbant bendrai, pirmininkavimo ES prioritetas bus veiksmingas, Lietuvos inte-resus atitinkantis Europos valstybių bend-radarbiavimas tiek energetikoje ir preky-boje, tiek kultūros ir istorinės atminties baruose.

– Mūsų santykiai su Baltarusija atskleidė sudėtingą vertybių ir materialinės naudos santykį užsienio politikoje. Ar Lietuvai pa-vyko tai suderinti?

– Tai yra supratimo ir požiūrio klausi-mas. Jei pradėsime viską matuoti pinigais, ir pati Lietuva gali būti greitai nupirkta.

Valstybė yra kai kas daugiau nei prekybi-niai santykiai. Valstybė yra žmonės, o be vertybių jie taptų tik medžiaga politinėms manipuliacijoms.

Žmogus yra gimęs tikėti, mylėti, skir-ti gėrį ir blogį. Štai kodėl santykiuose su kaimynais mes pirmiausiai akcentuojame vertybes. Vienas kitas litas ar JAV doleris, jei mylime savo valstybę ir norime ją iš-saugoti, negali pakeisti mūsų požiūrio į pa-matinius dalykus. Europietiškas vertybes ir solidarumą turime atminti ne tik tada, kai įsisaviname milžiniškus ES pinigus ar prašome palaikymo Lietuvos siekiams, bet ir tada, kai reikia rimto Europos požiūrio ir pajautos žmonių reikmėms ir lūkesčiams Lietuvos kaimynystėje.

Kai ES priėmė sankcijas Iranui, ką reikėjo daryti Graikijai, Italijai, kurių energetikoje apie 25 proc. sudaro nafta iš Irano? Davėme pusmetį. Joms tai kainavo, bet nelengvoje situacijoje rado naujus tiekėjus, o ES priė-mė sankcijas.

– ES laikosi dviejų paralelinių kelių politi-kos Minsko atžvilgiu – spaudimo nedemokra-tiniam režimui ir aktyvaus bendradarbiavi-mo su pilietine visuomene. Mes stengiamės stiprinti pastarąją. Kas pasiekta šioje srityje?

– Sekasi nelengvai. Šis režimas įgudęs manipuliuoti visuomenės nuomone. Net išmoko elgtis su opoziciniais demokratais, skaldyti juos, supriešinti. Tai yra ilgalaikis Baltarusijos ir viso Vakarų pasaulio rūpes-tis – matyt, greitų permainų negalės būti.

Bet turime būti nuoseklūs ir atminti, kad remdami ir padėdami atsitiesti baltaru-sių demokratiniams judėjimams, padė-sime ilgainiui atsitiesti ir valstybei. Imki-me Birmos pavyzdį – daugiau nei 20 metų demokratinis pasaulis taikė sankcijas, jau nekalbant, kiek metų namų arešte buvo opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi. Vis tiek atėjo laikas – jie neišlaikė visuotinio boikoto, spaudimo ir pradėjo daryti rimtas nuolaidas. Kiek tos nuolaidos tęsis, kitas klausimas, tačiau turime drąsinti.

– Susikalbėti nepavyksta ir su Ukraina?– Man įstrigo, ką pasakė mūsų preziden-

tei Julija Tymošenko – pristatė realią si-tuaciją, bet paprašė nestabdyti Ukrainos

eurointegracijos proceso. Faktai, kad prie prezidento Viktoro Janukovyčiaus įsibėgė-jo derybos dėl Asociacijos sutarties ir kad pati opozicijos lyderė kalba apie tai, nutei-kia optimistiškai. Dauguma politinio elito sutaria, kad Ukraina turi būti Europoje. Tai yra didžiulė paskata kalbantis su Ukraina ir tęsiant reikalingų sprendimų paieškas.

Kolegoms sakau: yra Asociacijos sutartis, visapusiškas susitarimas dėl laisvos pre-kybos. Juo suinteresuotas verslas, dideli ir maži žaidėjai. Ar jie suinteresuoti bevi-ziu režimu? Jie ir taip turi viską. Bevizio režimo reikia tautai. Kodėl turime bausti tautą? Siūlau: parafuojame ir pasirašome Asociacijos sutartį, iš kurios naudos turės ir ukrainiečių, ir Europos verslas, o tuo pa-čiu metu siunčiame žinią – vizų klausimą pamirškite, kol nebus rimtų demokratinių reformų, kovos su korupcija. Pasižiūrėki-me, kokie bus artimiausi rinkimai, tada pa-judėsime, jei viskas bus tvarkoje. 40 mln. žmonių laisvas judėjimas – labai svarbu. Ką darys tauta prieš rinkimus? Reikalaus iš vadovų, kad rinkimai būtų sąžiningi, laisvi, demokratiški. Taip partneriškai, kolegiškai galėtume kalbėtis su Ukraina.

– Kiek įtakos Lietuvos viešoji nuomonė gali turėti mūsų užsienio politikai?

– Tai yra vienas sudėtingiausių klausimų. Labai lengva pasakyti, kad mes, politikai, įsiklausome ir taip darome. Nebūtinai. Yra tokių nuomonių: baikime su ta okupacija ir gyvenkime draugiškai, kodėl su „Gaz-prom“ nedraugaujame, paprašykime, gal nuleis kainą.

Suprantu tokį žmonių požiūrį, bet, kaip politikas, su juo nesutinku ir, kol esu savo kėdėje, tam priešinuosi. Turime būti ener-getiškai nepriklausomi. Tik tada galėsime užsitikrinti geras kainas. Kodėl dabar mo-kame daugiausiai ES? Nes veržiamės iš šito energetinio geto. Tai yra bausmė mums ir visai Lietuvai už ankstesnių Vyriausybių klaidas ir pasyvumą. Jei norime būti lais-vi, turime pakentėti ir iki galo užbaigti tai, kas pradėta.

Lygiai taip pat su Baltarusija. Lietuvoje yra sakančių: baikite visas savo laisves ir demokratijas – pakenksite pardavimams. Bet jų galima paklausti: jūs naudojatės lais-ve ir demokratija, jums patinka, kad vaikai gali patys rinktis savo ateitį, kad galite juos išleisti keliauti į užsienį studijuoti, rinkti žinias ir laisvai bendrauti su visu pasauliu? Tuomet kodėl apie kitus žmones kalbate taip, tarsi jų vaikai neverti to paties? Kai ku-riose auditorijose tenka eiti prieš srovę. Bet tai normalu. 22 metai yra daug ir kartu labai mažai. Ilgametė sovietinė priespauda tau-tos sąmonėje, deja, paliko gilių įspaudų –netikėjimą, abejingumą ar net prisitaikė-liškumą. Kad pajėgtume visa tai peržengti ir įveikti, visuomenei, įskaitant ir daugelį politikų, reikia laiko.

Bet tai jokiu būdu neatleidžia diploma-tų nuo pareigos pristatyti piliečiams savo veiklą. Kiekvienam žmogui reikia sudaryti sąlygas suprasti, kokia yra užsienio politi-kos sprendimų logika, ko jais siekiama, ko-dėl tai reikalinga jam ir visai Lietuvai. Šiam tikslui pernai parengėme išsamią metinę darbų ataskaitą. Viliuosi, kad mūsų diplo-matų dialogą su visuomene sustiprins ir šis leidinys.

H.Clinton ir kitų aukštų JAV pareigūnų

vizitai rodo, kad Lietuva išlieka svarbi

galingiausiai pasaulio valstybei.

BFL nuotr.

Kodėl dabar mokame daugiausia ES? Nes veržiamės iš šito energetinio geto.

Atkelta iš 2 psl. >>>

2012 m. birželio 8 d. • 15min Mano pasaulis | 5

Miglė Butkutėredakcija@15min.lt

Lietuvai tapus Šengeno erdvės nare ir plečiantis pigių skrydžių bendrovių siūlomų krypčių iš Vilniaus ir Kauno sąrašui, kelionės lietuviams tampa vis kasdieniškesniu dalyku. Tačiau dažnai pamirštama pasirūpinti pačiu svarbiausiu –kelionės saugumu.

Žinoma, daugelyje Europos šalių ir kitose valstybėse yra įsikūrusios Lietuvos diplo-matinės atstovybės ir konsulinės įstaigos, kurios pasirengusios padėti apvogtiems, su-laikytiems, blogai pasijutusiems ar į kitokią bėdą papuolusiems piliečiams. Visgi dalis turistų būna nustebę, kad atstovybėje nie-kas naktį nebudi, kad atstovybė negali duoti pinigų kelionės bilietui, apmokėti gydymo ligoninėje sąskaitos ar vietoje pamesto paso išduoti dokumentą, su kuriuo, užuot grįžus namo, būtų galima tęsti kelionę.

„Galbūt kai kuriems psichologiškai yra lengviau piktintis diplomatais, kurie neva nepadėjo išsikapstyti iš bėdų, negu pasi-domėti, kokie yra realūs ambasadų fi nan-siniai ir žmogiškieji pajėgumai, ar pagalvo-ti apie tai, kuo pasirūpinti yra tavo paties pareiga“, – sako Užsienio reikalų ministe-rijos Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja Laura Tupe.

Pasak jos, mūsų valstybė nėra tokia tur-tinga, kad galėtų kiekvienoje atstovybėje išlaikyti po kelis konsulus ir organizuoti jų budėjimą po darbo. Nepateisinama būtų, jeigu ambasados dalytų mokesčių mokė-tojų pinigus besikreipiantiems dėl kelionės bilietų ar viešbučių.

„Tačiau tai nereiškia, kad neverta kreiptis į atstovybę pagalbos. Ji tikrai padės gauti grįžimui į Lietuvą reikalingą dokumentą, susisiekti su artimaisiais, padės susiorien-tuoti šalyje. Jau nekalbu apie tragiškas ne-laimes – tuomet konsulas neretai tampa pagrindiniu ramsčiu“, – tvirtina L.Tupe.

Siekdama apsaugoti nuo nemalonumų užsienyje, Užsienio reikalų ministerija skel-bia paprastus, bet praktiškus patarimus vykstantiems į kitas šalis.

„Pirmiausia reikia pasidomėti šalimi, į kurią vykstama, taip pat ir tuo, ar ji nėra įtraukta į URM sudarytą valstybių, į ku-rias vykstant rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąrašą, taip pat pasidomėti situacija konkrečiame re-gione, į kurį vykstama“, – pataria URM darbuotoja. Ši ir kita kelionėms ruošian-tis aktuali informacija skelbiama konsu-linės informacijos interneto svetainėje http://keliauk.urm.lt.

Iš anksto vertėtų užsirašyti ne tik bendrą-jį konsulinės informacijos numerį (+370 5 236 2444), bet ir Lietuvos atstovybės šalyje, į kurią vykstate, ambasados ar konsulato telefono numerį. Beje, piliečių patogumui šie kontaktai, kirtus valstybės sieną, daž-nai yra automatiškai atsiunčiami ir trum-pąja žinute.

Dažniausia bėda – prarasti dokumentaiURM skaičiavimu, dažniausiai lietuvius, ke-liaujančius užsienyje, bėdos ištinka pame-tus ar kitaip praradus asmens dokumentus.

Tokiu atveju, pasak L.Tupe, keliautojui didelių nesklandumų nekyla. Esant sku-biam reikalui, grįžimo dokumentus konsu-liniai pareigūnai išduoda nedelsiant.

Praradus dokumentus valstybėje, kurioje nėra Lietuvos atstovybės, dėl laikino kelio-nės dokumento išdavimo reikėtų kreiptis į bet kurios Europos Sąjungos šalies narės atstovybę. Taip pat problemų kyla, jei do-kumentus praradęs asmuo nori keliauti toliau, nes asmens grįžimo pažymėjimas galioja tik grįžimui į Lietuvą.

Atsitikus nelaimei, tapus ilgapirščių auka, pačiam tapus įtariamuoju ar susirgus

taip pat siūloma nedelsiant kreiptis į Lie-tuvos Respublikos atstovybes užsienyje.

„Ambasada neišspręs visų problemų, ta-čiau prireikus imsis priemonių, kad, pavyz-džiui, įtariamajam būtų skirtas vertėjas ir gynėjas bei įsitikins, ar sulaikyto Lietuvos piliečio laikymo sąlygos nėra prastesnės už sąlygas, kuriomis laikomi kitų valstybių piliečiai, tarpininkaus, kad būtų suteikta draudime numatyta medicininė pagalba, padės susisiekti arba susisieks su artimai-siais. Kartais, atsitikus nelaimei, žmogui tiesiog reikia psichologiškai padėti susio-rientuoti, ką toliau daryti“, – vardija URM Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja.

Masina fi nansinė paramaIšskirtiniais atvejais konsuliniai pareigūnai gali suteikti ir fi nansinę pagalbą bei nupirk-ti į bėdą patekusiems Lietuvos piliečiams bilietus namo. Tačiau fi nansinė pagalba teikiama tik skolon ir tik tuomet, kai to-kios paramos niekas kitas negali suteikti.

„Jei žmogus neturi artimųjų, kurie ga-lėtų padėti fi nansiškai, nupirkti bilietus,

pervesti pinigų, atstovybės vadovas gali nuspręsti suteikti materialinę pagalbą, pa-vyzdžiui, nupirkti piliečiui lėktuvo ar au-tobuso bilietą kelionei į Lietuvą. Tai kaip paskola, kurią asmuo įsipareigoja per tris mėnesius grąžinti“, – teigia L.Tupe.

Tiesa, pinigai nėra išmokami pačiam nukentėjusiajam. Konsulinė įstaiga pati nuperka bilietą ar sumoka už tam tikras būtinas paslaugas.

„Neseniai vienam konsuliniam pareigū-nui skambino mergina, kuri išvyko į užsie-nio šalį dirbti bare. Jai tas darbas nepati-ko, ji jį metė ir atvyko į ambasadą prašyti pinigų grįžimui į Lietuvą. Konsulo pareiga yra pasidomėti, ar lėšų grįžimui įmanoma gauti iš kitų šaltinių, tačiau mergina atsi-sakė nurodyti artimųjų kontaktus. Paju-tusi, kad nieko nepeš, mergina sakė, kad mama pažadėjo jai pervesti dalį pinigų, tačiau, kai ji davė mamos telefoną, kon-sulas išsiaiškino, kad mama buvo sutikusi apmokėti ne dalį, o visas kelionės išlaidas. Tiesiog mergina norėjo vykti į kitą valsty-bę“, – pasakojo L.Tupe.

Gydymo išlaidų, kurios kartais užsienyje gali siekti ir šimtus tūkstančių litų, amba-sados apmokėti negali, nes tokios išlaidos ambasadų biudžete nėra numatytos. To-kiais atvejais gelbsti kelionės draudimas.

Nuo 2011 m. skubi konsulinė pagalba telefonu +370 (5) 2362444 ir elektroni-niu paštu pilieciai@urm.lt yra teikiama visą parą. Šiais kontaktais Lietuvos pilie-čiai gali kreiptis būdami bet kurioje pa-saulio vietoje. Atsiliepęs darbuotojas su-teiks reikiamą informaciją arba nukreips, kur reikia.

Jums kažkas atsitiko užsienyje?

Padės konsulas

2011 metais Lietuvos konsulinės įstaigos išdavė beveik

10 tūkst. asmens grįžimo pažymėjimų. 2012 m. – jau apie

2 tūkstančius.

2011 m. būta beveik 3 tūkst. konsulinės pagalbos teikimo

atvejų užsienyje sulaikytiems ar bausmę atliekantiems as-

menims, 2012 m. jų skaičiuojama netoli tūkstančio.

2011 m. konsuliniai pareigūnai suteikė konsulinę pagalbą

beveik tūkstančiui užsienyje nukentėjusių Lietuvos piliečių,

2012 m. tokių atvejų jau būta per tris šimtus.

Pagalbos prireikia dažnai

Išvykstantiems į ilgesnes keliones arba

nors ir keliems mėnesiams studijuoti į

užsienį, URM siūlo registruotis konsu-

linėje įstaigoje nelaukiant, kol prireiks

konsulų pagalbos.

Užregistravusi pareiškėją konsulinė įs-

taiga žino, kad toje valstybėje gyvena

toks pilietis, jam bus siunčiama aktua-

li informacija apie atstovybės organi-

zuojamus renginius, jam bus sudaro-

ma galimybė balsuoti užsienyje. Taip

pat užsiregistravusius piliečius greičiau

pasieks žinia, jei lankomame regione

įvyks, pavyzdžiui, gamtinė nelaimė. Pa-

čiam asmeniui patekus į bėdą, apie tai

bus informuoti jo artimieji.

Konsulinę registraciją elektroniniu būdu

galima atlikti www.epaslaugos.lt. Tam

tereikia turėti asmens tapatybės kor-

telę su kvalifi kuotu sertifi katu arba būti

vienu iš Lietuvoje esančių bankų elekt-

roninės bankininkystės naudotoju.

Geriausia – registruotis

Informacija apie konsulinę pagalbą telefonu +370 (5) 2362444 ir elektroniniu paštu pilieciai@urm.lt yra teikiama visą parą.

L.Tupe sako, kad

konsulai visuomet

pasiruošę padėti,

bet žmonės turėtų ir

patys rūpintis savo

kelionių saugumu.

J.Kalinsko nuotr.

15min • 2012 m. birželio 8 d.6 | Mano pasaulis

Prabangios rezidencijos, vakarėliai su šampano taure rankoje, įtakingos pažintys – taip įsivaizduojamas diplomatų gyvenimas ir darbas. Ką iš tiesų veikia diplomatai, pasakoja asmenybė iš didžiosios raidės – Halina Kobeckaitė.

Dalia Daškevičiūtėredakcija@15min.lt

Viena labiausiai patyrusių Lietuvos diplo-matų buvo Lietuvos ambasadorė Estijoje (1994–1997), Turkijoje (1997–2004), Azer-baidžanui (2001–2004), Uzbekijai (2001–2004) ir Suomijoje (2007–2011).

– Daug žmonių įsivaizduoja, kad amba-sadorius gauna gerą algą, gyvena dideliame name, vaikšto į priėmimus. Koks iš tikrųjų yra ambasadoriaus gyvenimas?

– Tai rodo, kad žmonės mato tik paradi-nę ambasadoriaus gyvenimo ir jo funkci-jų pusę. Tokie diplomatinio darbo vaizdi-niai yra iškreipti, dažnai prasilenkiantys su tiesa. Iš tikrųjų viskas yra daug sudė-tingiau. Priėmimai, kuriuose labai dažnai tenka dalyvauti, yra nelengvo darbo tąsa, ne pasilinksminimas.

Kalbant apie namus, kuriuose gyvena Lietuvos ambasadoriai, reikia pasakyti, kad jie labai skiriasi nuo kitų valstybių. Kai ku-rių valstybių rezidencijos ir ambasados iš tiesų atrodo nepaprastai gražiai ir ištaigin-gai. Pavyzdžiui, Turkijoje buvau visose am-basadose ir rezidencijose (jų yra per 100).

Pavyzdžiui, Ankaroje Vokietijos amba-sada turi tokią teritoriją, kad ten galima jodinėti žirgais. Didžioji Britanija irgi turi didžiulę rezidenciją su sodais, baseinais, parkais. Taip pat ir kitos šalys. Nė vienas Lietuvos ambasadorius neturi tokios rezi-dencijos. Išvis neturi patalpų, kurias būtų galima vadinti rezidencija. Dažniausiai tai yra butas.

Kai nuvažiavau į Taliną, ambasada buvo įsikūrusi centrinėje Talino aikštėje penkta-me namo aukšte. Ten buvo išnuomotas 3 kambarių butas, kuriame priėmiau ir pre-zidentą Valdą Adamkų. O eilė į konsulinį skyrių stovėjo per visus penkis aukštus. Rezidencijai buvo išsinuomotas 2 kamba-rių butas su virtuve.

Panašiai buvo ir Turkijoje – sujungėme du butus vieno namo aukšte ir įrengėme

ambasadą, kur ji yra iki šiol. Rezidenci-ja irgi buvo butas. Suomijoje ambasadai nuomojamas trijų kambarių butas miesto centre. O ambasadoriaus namai – dviejų kambarių butas.

Kai atvažiuoji į šalį ir prisistatai, tas am-basadorius, pas kurį ateini, tave aplanko atsakomojo vizito arba kviečia vakarie-nės į savo rezidenciją – namus. Kad būtų palaikomas ryšys, turi rengti priėmimą ir pas save. Bute tą padaryti sunku. Juk turi būti salonas, kur sueinama prieš pietus ar vakarienę, valgomasis, drabužinė. Nors man teko rizikuoti ir priimti kai kuriuos ambasadorius ir kukliame bute.

– O kiek žmonių dirba Lietuvos amba-sadose?

– Man pasisekė – visose ambasadose dir-bo labai mažai žmonių. Buvo labai glaudus būrelis. Su kolegomis iš Talino laikų iki šiol bendraujame. Be manęs, įskaičiuojant techninius darbuotojus, ten buvo tik trys žmonės. Užsienio valstybių atstovybėse beveik kiekvienas diplomatas turi po du techninius pagalbininkus.

Asistentas, padėjėjas, sekretorė, diplo-matai – beveik visose ambasadose yra žy-miai daugiau darbuotojų, o mes keliese atliekame visas šias funkcijas. Prieš man išvažiuojant iš Suomijos, buvome trys. Net nebuvo diplomato ekonomikos, politikos reikalams. Kai dėl lėšų stygiaus atšaukė ga-bią diplomatę, likome dvi – aš ir konsulė. Dviese lakstėme į posėdžius dėl visų rei-kalų ir dirbome visus kitus darbus.

– Po kiek valandų tekdavo dirbti?– Nėra darbo valandų. Nuo ryto iki vė-

laus vakaro. Jeigu vyksta susitikimai, kas nors turi ten eiti. Pas mus irgi ateina įvairių žmonių – ambasadoriai, lankytojai. Yra lie-tuvių bendruomenė, su kuria bendrauja-ma. Yra galybė dalykų, kuriuos turi spręs-ti su Užsienio reikalų ministerija (URM) ir kitomis įstaigomis. Svarbiausia, kad diplomatas į pirmą vietą keltų ne save,

o valstybę, kurios interesams atstovauja. Jis yra Užsienio reikalų ministerijos dar-buotojas. Vadinasi, neskelbia savo asme-ninės pozicijos, o tik tą, kurią URM sude-rino su kitomis Lietuvos institucijomis: prezidentu, Seimu, Vyriausybe, kitomis ministerijomis.

– Tuomet kokių savybių reikia geram diplomatui?

– Reikia mylėti savo darbą labiau nei save, nes meilė tik sau pražudo.

Jeigu nemoki dirbti komandoje (o jei myli tik save, tai nemoki), jeigu negerbi jos, be galo sunku ir pačiam žmogui, ir su juo. Jei-gu važiuoji į kurią nors šalį, negali būti nei-giamai prieš ją nusiteikęs.

Ambasadorius turi būti universalus žmo-gus, jis turi žinoti absoliučiai viską. Domė-tis ir gilintis į sritis, kurių jis galbūt anks-čiau gyvenime neišmanė.

– Viena svarbiausių ambasadoriaus pa-reigų – reprezentuoti savo šalį užsienyje. Pagal jo aprangą, elgesį kitos šalys spren-džia apie Lietuvą. Kaip turi atrodyti ir elg-tis ambasadorius?

– Esu įsitikinusi, ambasadorius, kad ir kur jis būtų, kad ir ką darytų – ar eitų į parduotuvę agurkų, ar į priėmimą, neturi užmiršti, kad yra tos valstybės atstovas.

Nežinai, kas ir kur tave mato, kas tave stebi, kas su tavimi kalba, o tie, kurie kal-ba ir sužino, iš kokios valstybės esi, į tave žiūri kaip į jos atstovą ir kartais – vienintelį.

Jeigu pasirodysi arogantiškas, netvar-kingas, su išklypusiais kaliošais ar nelygin-tom kelnėm, kaip tai atrodys? Atstovauti valstybei ir ją reprezentuoti – neatskiria-mos sąvokos.

– Sudėtinga išlaikyti gerą įvaizdį?– Man ne, todėl, kad vis tiek visur turi

elgtis žmogiškai. Jeigu tu tą kraštą gerbi,

visą laiką stengiesi kalbėti gražiai. Žmo-nės šitą labai jaučia. Tai nereiškia, kad turi eiti grybauti ryšėdamas kaklaraištį, bet, net jeigu sekmadienį vyksti į oro uostą pasitikti delegacijos, negali apsiauti gel-tonų sportbačių. Diplomatą riboja labai griežti rėmai.

– Kiek laiko gali trukti aukščiausių parei-gūnų vizito derinimas?

– Labai įvairiai. Pavyzdžiui, į Suomiją nuvažiavau 2007-ųjų rugpjūtį, o 2008-ųjų spalį turėjo vykti prezidento V.Adamkaus vizitas.

Derinimas buvo prasidėjęs nuo gruodžio mėnesio. Man buvo labai skaudu, kai ab-soliučiai viskas buvo suderinta minučių tikslumu (darbotvarkė, kada kas susitinka, į kokį miestą važiuoja, kokie klausimai bus aptariami, kas dar, be prezidentės, priima, kada bus ofi ciali vakarienė, į ją išsiuntinėti kvietimai 150 žmonių), ir staiga iš Vilniaus skambina: nebus vizito.

Faktiškai taip daryti nedera, tam turi būti nepaprastai rimtos priežastys. Teko skubiai pranešti suomiams. Jie pasirodė supratingi ir dėmesingi, atidėjome tą vizitą – jis įvyko po pusmečio. O juk vizitas dar būna api-pintas daugybe įvairiausių dalykų, kurie vyksta tuo pačiu metu. Dėl jų juk reikia tartis atskirai. Ir diplomatinėje praktikoje laikoma, kad jeigu per ambasadoriaus ka-denciją įvyksta bent vienas jo šalies aukš-čiausio pareigūno vizitas, tai ambasadorius dirbo sėkmingai.

– Vadinasi, Suomijoje labai sėkmingai dirbote.

– Man dirbant Suomijoje įvyko šeši prezi-dentų susitikimai. O dar kelis kartus buvo atvykę premjerai, užsienio reikalų minist-rai. Buvo labai aktyvūs santykiai su Suo-mija. Kad visa tai sklandžiai vyktų, reikia ne vienos dienos darbo valandų, o parų.

– Tuomet ar lieka laisvalaikio? – Mano laisvalaikis – darbas. Aš net ne-

žinau, kas tai yra laisvalaikis ir kaip jį rei-kia suvokti. Aš nuo seno įpratusi, kad visą laiką, kuris nėra skirtas mano tiesioginiam darbui, o jo jau lieka mažai, skiriu kitokiam užsiėmimui, bet irgi dažniausiai prie rašo-mojo stalo.

Svarbiausia, kad diplomatas į pirmą vietą keltų ne save, o valstybę, kurios interesams atstovauja.

15151515115111151515515151515155151515151515515515151551515151515115111511515151515151551551515151151551515515151515151551515155555151515115155155151515155515555555515115155551515155555515151515155151515155551515151551515555551111115155551515151111115555515515111111555555555511115555511155555555115515511555515511515115551515551555555111155155515551111111111555555555555511111115115555555555555111111551155511555mimmmmmimimimimimimimmimimimmimimimimmimmimmimiimmimimimimimimmmiimmimmmimmimmmimiiimimimimimmimimmmimimimimiimmimmmimimimmmimimmimmmimimimimimmmimmimmmimmmmiimiimmmmmmmimmmimmiimimmimmimimmimmimimimmmmiimmimmimmmmimmmmiimimimmmmimimimimmimimimmiimmmmmmmmimmmmmmmimmimmmimmmmmimmmmimimmmmimiimmmmmmmimmmimmmmmmmimmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmimmmmmmmmmimmmimmmmm nnnnnnnnnnnnnnn nnnnnn nnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnn nnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnn nnnnnnnnnn •••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••• 20202020202020202020202020202020222020202020202002020020000002020202202020202020202002020202002020002022020202020202002020020202020202020202020202020202020200202002000020220222020200002022020000020200002002020020202000000202002002000202002220200202000220202000202022202202220000000200222200202220000202020000202200022000200000220202022000020220200020002020200222220200002000000000000002000000000200000000000000001212121211121121121212221212121212122122121212121222222121212121211212121212121212212121212121212121222121212121212121212121212121212212121222221212121121221212121212121212222222221122222211121212112122221222121221222122212121122112212121112121211111221111111122121211112121212121221121221222222212222212222221112212 mmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmm...... .. ... ......... ... bibbbibibibibibibibibibibibibibibibibibibibbbibibibibibbibibibibbibibibibibbibbibibibbibibbbibibbbibibbibbibbibbbbibbibibbbbbibbibbbbbbbibibbibbbibbbibibibibibbibbibibibibibbbibbbbbbbbbbiibbbbbibbbbiiiibbibbibbibbbibiiibbbibbbbibbbbbbbbbbbibbbbbbbbbbbbbbb ržržržržržržržrržržržržržržržžržržržržržržržržržžržržržržržržržržržržržržržržržržžžržžžržržržržžržržžržržržržržrržržrržrrržržržržržržžrrržžžrrržžžžrrržrržržžrržržržžžrrrržžržrrrrrrržžžeeleeleleeleleellelellleleleleleeleleleleleleleleleleleleeleleleeleeeeeeleleleleleeleelllleeleelelleeeeleleelelleeellellleeelleeeeellleelllleelelleleeelllleeeeeelleellllleeeeellleeleellllellllllioioioiooioioooiooioioioiooooooioioioioioioioioioiooioioioioioioiooiooioioioiooioiooioioioioioioioioioioooooioioiooiooioioiooooioioooooioioiooooooooooioiooioioooioioioioiiiooiooooooooioooooioooiooiioioioooooooooooooioooooooo 8888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888888 dddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddd...............| Mano ppasaulis

Ne tik paradinė ambasadorių gyvenimo pusė

H.Kobeckaitės priesakas: savo darbą reikia mylėti labiau nei save.

BFL nuotr.

15min • 2012 m. birželio 8 d.8 | Mano pasaulis

Tvyranti įtampa. Nesusikalbėjimas. Kaltinimai. Kitaip tariant, blogiausi dvišaliai santykiai per istoriją. Taip pastaruoju metu vis dažniau apibūdinami Lietuvos ir Lenkijos ryšiai. Girdi, meilė baigėsi, jausmai atšalo. Tačiau ar tikrai tai tiesa?

Dovilė Jablonskaitėredakcija@15min.lt

Profesorius Alvydas Jokubaitis Lietuvos ir Lenkijos santykius yra pavadinęs siur-realizmu. Viena vertus, viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie kaimynų nesutarimus ir stiprėjantį priešiškumą, kita vertus, kas-dienis tarpvalstybinis bendradarbiavimas brandina gana sultingus vaisius.

Didieji projektaiTiesa, politinės batalijos neretai nustel-bia dvišalius pasiekimus. Todėl pastarie-ji lieka žiniasklaidos paraštėse arba pa-skęsta informaciniame triukšme. Tačiau objektyvūs skaičiai rodo, kad dialogas ne tik vyksta sklandžiai, bet ir duoda abipu-sės naudos.

Pavyzdžiui, dvišalė prekybos apyvarta praėjusiais metais išaugo 50 proc. ir pa-siekė neregėtas aukštumas – 12 mlrd. Lt.

Apie tai, kad šlyjant draugiškiems san-tykiams gali iškilti grėsmė energetiniams projektams, postringauja nebent tie, kurie nesuvokia realios padėties.

Štai šių metų gegužės 30–31 dienomis Štralzunde (Vokietijoje) vykusio Baltijos Jūros valstybių tarybos valstybių vadovų susitikime Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas akcentavo ypatingą regioninių ener-getikos projektų svarbą ir gerą Baltijos vals-tybių pavyzdį fi nansų krizės akivaizdoje.

Elektros tinklų projektas į priekį juda visu greičiu. Iš susitikimo Lenkijoje grįžęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas prasitarė apie lenkų entuziazmą, žvelgiant į ateitį – jau svarstoma apie „LitPol Link“ elektros jungties antros linijos tiesimą 2020 metais.

Prieš penkerius metus dujotiekio su-jungimo projektas skambėjo kaip pasaka ar priminė fantastinį fi lmą, o šiuo metu jau parengta Lenkijos–Lietuvos dujotiekių jungties verslo aplinkos analizė, atliekama jo techninių galimybių studija.

Maža to, Lenkija – didžiausia investuoto-ja Lietuvoje. Lenkų turistų skaičius kasmet auga, kultūrinis bendradarbiavimas tvir-tėja – kasmet abiejose šalyse surengiama šimtai renginių.

Galų gale bendražmogiški Lenkijos ir Lietuvos piliečių santykiai labiau primena giminystę nei nepakantumą vieni kitiems.

Liovėsi žvalgytis į RytusŽinoma, problemų tarp Lenkijos ir Lietuvos iškyla. Po Lietuvos nepriklausomybės at-gavimo kasmet vis geriau klostęsi dvišaliai santykiai ėmė keistis 2007 metais – po rin-kimų Lenkijoje pasikeitus valdžiai. Aukš-čiausius šalies postus užėmus Pilietinės platformos atstovams, Lenkijos užsienio politikos vizija pakeitė kursą.

Lenkija vis labiau ėmė pozicionuoti save kaip didžiąją Europos valstybę, sustipri-no dvišalius santykius su Senojo žemyno galingaisiais – Vokietija, Prancūzija. Len-kija, būdama ekonomiškai pajėgi valsty-bė, nustojo žvalgytis į Rytus ir nusprendė išsikovoti deramą vietą didžiųjų ES narių šešetuke. Dėl šios priežasties ėmė silpnėti Lenkijos dėmesys jos tradicinėms sąjun-gininkėms ir strateginėms partnerėms Vi-durio ir Rytų Europos regione.

Tačiau kol buvo gyvas prezidentas Le-chas Kaczynskis, buvo juntama atsvara naujajai Pilietinės platformos politikos krypčiai. L.Kaczynskio žūties lėktuvo ka-tastrofoje 2010 metų balandį pasekmes Lietuva pajuto greitai. Tame pačiame lėk-tuve su prezidentu skrido daugybė Lietu-vos draugų ir bendražygių: parlamentarų, politikų, karininkų, visuomenės veikėjų. Kartų kaita prie valstybės institucijų vai-ro praretino Lietuvos bičiulių Lenkijo-je gretas.

Tiesą sakant, nereikia nė katastrofų –visos netektys daro savotišką įtaką: Czesławo Miłoszo, Jerzy Giedroyco, Mareko Karpo ir kitų iškilių visuo-menės veikėjų.

Tačiau, nepaisant vieno kito ne-susikalbėjimo atvejo dvišaliuose santykiuose, Lietuvos atstovai ES institucijose sutartinai tvirtina, kad bendradarbiaujant su lenkais jokių problemų nekyla.

Dar daugiau, sakoma, kad rasti geresnius partnerius, palaikančius Lietuvos poziciją Briuselyje, neįmanoma. Gindami šalių in-teresus lenkai ir lietuviai labai greitai ran-da bendrą kalbą ir bendrų sąlyčio taškų bet kuriuo klausimu, ar tai būtų būsimas ES biudžetas, ar energetiniai projektai Balti-jos jūros regione ir pan.

Konfl iktai – politikų duonaNepaisant to, kad, skirtingai nei 1991 me-tais, tautinių mažumų klausimas nebėra įtampos dvišaliuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose šaltinis, klausimai ir proble-mos, susijusios su tautinėmis mažumomis, vis dažniau iškeliamos politiniu lygmeniu.

Patyrę politikos vilkai žino, kad uži-mant derybines pozicijas konfl iktas tie-siog būtinas. Filosofi ja paprasta: jei ne-turi konfl ikto, vadinasi, rinkėjui neturi kąpasiūlyti.

Pretekstu konfl iktui abiejų valstybių politikų rankose vis dažniau tampa tauti-nių mažumų klausimas, neatsiejamas nuo

kelių pagrindinių temų – žemės grąžinimo, švietimo, pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo ir net XX a. istorijos, dėl kurios nėra galutinio sutarimo.

Tačiau visiems žinoma, kad Lietuvo-je nuosavybės teisių atkūrimas į turėtą žemę vykdomas bendra tvarka visiems pretendentams.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo pra-džios gauta apie 800 000 paraiškų žemei atkurti visoje Lietuvoje. Šių metų duo-menimis, Vilniaus krašto rajonuose pi-liečiams sugrąžinta daugiau kaip 90 proc. norimų atgauti žemės plotų, o Šalčininkų rajone – daugiau nei 97 proc.. Kokią nors diskriminaciją šiame procese įžvelgti sun-ku, vyriausybė yra pritarusi Piliečių nuo-savybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus rajone planui, pagal kurį piliečių nuosa-vybės teisių į žemę atkūrimo procesas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje būtų baigtas iki 2013 metų pabaigos. Tai-gi, blaiviai vertinant, sunku įžvelgti ne tik problemą, bet ir pretekstą įtampai.

Geresnių sąlygų niekur nėraŠvietimo įstatymo pataisos, kurioms Lie-tuvos parlamentas pritarė 2011 metų kovą, neabejotinai yra ryškiausias Lietuvos ir Len-kijos dvišalių santykių darbotvarkės poky-tis per pastaruosius metus. Šios permainos sulaukė tiek Vilniaus krašto lenkų, tiek Var-šuvos kritikos.

Lenkija nuogąstauja, kad naujosiomis pataisomis bus ribojamos galimybės mo-kytis lenkų kalba, o tai gali lemti eventualią prievartinę lenkų bendruomenės Lietuvoje asimiliaciją ir lietuvinimą. Minėti Lenkijos nuogąstavimai grindžiami neva kylančia Lietuvoje veikiančių lenkiškų mokyklų tinklo išardymo grėsme ir pablogėsian-čiomis Lietuvos lenkų tautinės mažumos sąlygomis mokytis gimtąja kalba.

Atidžiau panagrinėjus esamą situa-ciją, rimtesnį pagrindą tokioms

baimėms surasti sunku. Švietimo ir mokslo

Tokią sumą 2011 metais

pasiekė dvišalė Lietuvos ir

Lenkijos prekybos apyvarta.

12 litų

Lietuvių ir lenkų kariai dešimt

metų kovojo petys į petį viename

batalione karštuosiuose taškuose.

BFL nuotr.

T.Venclova pateikė receptą, ką reikia

daryti, kad Lenkijos ir Lietuvos

nesutarimai išnyktų.

BFL nuotr.

Viešumoje – strėlės, kabinetuose –

2012 m. birželio 8 d. • 15min Mano pasaulis | 9

ministerijos duomenimis, pasaulyje eg-zistuoja 170 mokyklų lenkų kalba, iš jų apie 80 yra Lietuvoje. „Europoje vie-nintelėje Lietuvoje lenkų kalba galima baigti nuo darželio iki aukštojo mokslo. Vadovėlių lenkų kalba yra nuo 1 iki 12 klasės“, – neseniai priminė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos švietimo reforma numato, kad mokyklose, kuriose mokomoji kal-ba yra ne lietuvių, lietuvių kalba bus mokomi tik keli dalykai: Lietuvos is-torija, Lietuvos geografi ja, lietuvių kal-ba ir pilietiškumo pagrindai. Kai kurių Lenkijos politikų ir apžvalgininkų nuo-mone, tai – lenkiškų mokyklų lietuvi-nimo apraiška.

Tačiau priėmus švietimo pataisas pro-porcijos tarp lenkų ir lietuvių kalbos mo-kyklose gerokai pranoksta ES praktiką. Vos 19 proc. dalykų mokoma lietuvių ir net 81 proc. lenkų kalba. Europinis stan-dartas tautinių mažumų ugdymo įstai-gose apibrėžia 60 proc. valstybinės ir 40 proc. tautinės mažumos kalbos santykį. Be to, lenkiškoms mokykloms numa-tytas 8 metų pareinamasis laikotarpis valstybiniam lietuvių egzaminui: ver-tinimo normos raštingumo ir kalbinės raiškos aspektais pereinamuoju laiko-tarpiu bus skirtingos, o Valstybinių bran-dos egzaminų vertinimo komitete dirbs ir tautinių mažumų atstovai.

Kaip mėgsta sakyti Briuselyje dir-bantys pareigūnai, tautinių mažumų klausimas priklauso nuo interpreta-cijos: stiklinė gali būti pusiau tuščia arba pusiau pilna. Todėl nesutarimai šiuo klausimu neretai vadinami dūmų uždanga, neturinčia nieko bendra su realiu kasdieniu diplomatų darbu, sie-kiant įgyvendinti dvišalius uždavinius.

Partnerės taikos misijoseSaugumo srityje Lietuvos ir Lenki-jos politinis bendradarbiavimas plė-tojamas dvišaliu lygiu, per sukurtas

bendras institucijas, bei išnaudojant tarptautinių ir regioninių organizacijų mechanizmus.

1999 metais ėmė veikti bendras Lie-tuvos ir Lenkijos batalionas „Litpol-bat“. Šis karinis vienetas dalyvavo NATO vadovaujamoje taikos operaci-joje „Joint Guardian“ Kosove Lenkijos KFOR pajėgų bataliono sudėtyje. Be to, Lietuva kartu su Lenkija dalyvavo tai-kos misijoje Irake.

Lietuva ir Lenkija yra susitarusios kurti integruotą oro erdvės kontrolės sistemą. NATO oro policijos lenkų la-kūnų misija šiuo metu saugo Baltijos šalių dangų.

Receptas, kaip gyventi draugiškaiProfesorius poetas Tomas Venclova, skaitęs paskaitą Varšuvos universite-te, pateikė išsamų receptą, ką reikia daryti, kad Lenkijos ir Lietuvos nesu-tarimai išnyktų.

Jis pažymėjo, kad lenkai turi supras-ti, jog Vilniaus klausimas yra išspręstas kartą ir visiems laikams, ir tai yra ge-riau miestui ir šaliai, taip pat visiems miesto ir šalies gyventojams.

„Jie nėra valdomi svetimos ir nepa-geidaujamos valdžios, o yra namie kaip senalietuvių, kuriems Lietuva buvo svarbiausias dalykas, palikuonys. Tai-gi taip pat yra atsakingi už šalies liki-mą ir neturi telkti dėmesio į įsisenėju-sias antipatijas ir nuoskaudas. Lenkija juos turi laikyti ne savo žemiečiais, po

istorinės nelaimės atskirtais nuo tėvi-jos, bet teisėtais kitos šalies piliečiais, taip pat tiltu į tą šalį. Tai irgi reikalau-ja labai rimtai permąstyti ir atmesti daugelį mitologijų, senus bevaisius mąstymo būdus, pirmiausia dau-gelyje sluoksnių įsisenėjusią idėją, kad „nuo amžių Vilnius lenkiškas“ ir kad Vilniaus kraštas lietuviams nepriklauso. Be jokios abejonės, pri-klauso ir turi priklausyti, bet dėl to lie-tuviams tenka didžiulė atsakomybė ir pareiga kuo griežčiau laikytis demokra-tinių normų bei procedūrų“, – kalbėjo profesorius.

Lietuviai, anot jo, turi suprasti, kad Vilniaus lenkų asimiliacija nėra priva-loma Lietuvos gyvavimo sąlyga. „Jie turi priimti naują tautos apibrėžimą – piliečių bendruomenę, kurioje kilmė ir kalba neatlieka svarbiausio vaidmens, juolab vienintelio. Tai labai sunkus už-davinys, nes reikalauja iš naujo per-mąstyti visą Lietuvos istoriją ir atmesti tautinę mitologiją, kurią formavo dau-gybė kartų, taigi veikiančią beveik au-tomatiškai. Bet jeigu manysime, kad to nepavyks padaryti – arba, dar blo-giau, kad ši mitologija yra neliečiama šventenybė – liksime anachronišku už-kampiu. Kaip tik tai tautai būtų tikra katastrofa“, – neabejojo T.Venclova.

Jo įsitikinimu, abi pusės privalo vengti šovinistinių žaidimų, manipu-liacijų mažiau išsilavinusių rinkėjų gru-pėmis: „Suprantu, kad politikams taip elgtis nelengva, bet reikia mąstyti ne tik apie trumpalaikę naudą, bet ir apie valstybės interesus.“

Lietuvos diplomatai pabrėžia esantys pasirengę protingiems kompromisams, bet kategoriškiems reikalavimams ne-pasiduos. Neformaliuose pokalbiuose tikinama, kad viešojoje erdvėje eska-luojamos problemos tikrai neužgožia bendrų projektų ir nustatytos šalių darbotvarkės.

Užsienio reikalų ministrai Nuo 1990 m. iki 2010 m. Lietuvos Respublikos

užsienio reikalų ministerijai vadovavo 6 ministrai:

Algirdas SAUDARGAS (1990 03 17–1992 12) (1996 12–2000 11)

Povilas GYLYS (1992 12–1996 12)

Antanas VALIONIS (2000 11–2006 07)

Petras VAITIEKŪNAS (2006 07–2008 12)

Vygaudas UŠACKAS (2008 12–2010 01)

Audronius AŽUBALIS (nuo 2010 01)

URM darbuotojaiAmžiaus vidurkis Lietuvos diplomatinio korpuso darbuotojų

amžiaus vidurkis - maždaug 40 metų.

Darbuotojų pasiskirstymas pagal lytį

2010 m. pradžioje Lietuvos Res-

publikos diplomatinėje tarnyboje

vyrai sudarė 54,2 proc., moterys –

45,8 proc. visų darbuotojų (tarp

atstovybių vadovų – 79,32 proc.

vyrai ir 20,68 proc. moterys).

Išsilavinimas ir kvalifi kacija Lietuvos diplomatinėje tarnyboje yra 21 mokslų

daktaras ir 1 profesorius.

Kilmė Lietuvos diplomatinės tarnybos darbuotojai kilę iš

maždaug 50 Lietuvos miestų, miestelių ir kitų vie-

tovių. Daugiausiai darbuotojų yra iš Vilniaus, Kau-

no, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės,

Alytaus, Ukmergės ir Trakų.

Jauniausias ambasadorius Renatas JUŠKA (gimęs 1972 m. kovą),

ambasadorius Vengrijos Respublikai,

Serbijos Respublikai, Bosnijai ir

Hercegovinai.

Daugiausia pareigųAmbasadorius Egipte Dainius Junevičius atstovauja

Lietuvai Egipte, Jordanijos Hašimitų Karalystėje, Si-

rijos Arabų Respublikoje, Libano Respublikoje, Ku-

veito Valstybėje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose,

Saudo Arabijos Karalystėje ir Katare.

Departamentas, kuruojantis daugiausia valstybių Lotynų Amerikos,

Afrikos, Azijos

ir Okeanijos

departamentas

(dirba 15 žmonių) dirba

su 142 valstybėmis,

kuriose gyvena 5,23

mlrd. gyventojų.

Diplomatija skaičiais

I.G

elū

no

, B

FL n

uo

tr.

MOTERYS

45,8 proc.VYRAI

54,2 proc.

Europoje vienintelėje Lietuvoje lenkų kalba galima baigti nuo darželio iki aukštojo mokslo.

Nesutarimai viešumoje kol kas

nesugriovė bendražmogiškų

lietuvių ir lenkų santykių.

„Scanpix“ nuotr.

bendras darbas Lietuvos ir Lenkijos santykiai

15min • 2012 m. birželio 8 d.10 | Mano pasaulis

Keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus ir keliasdešimt metų į praeitį. Toks yra šiuo metu Baltarusijos atstumas nuo Lietuvos. Jį įveikti ir tarsi laiko mašina pakeliauti po praeitį Lietuvos piliečiams nėra paprasta.

Monika Butkutėredakcija@15min.lt

Minskas nereaguoja į pasiūlymus pradėti derybas su ES dėl vizų režimo supapras-tinimo, todėl norint aplankyti kaimyninę šalį, tenka rūpintis nepigia viza ir stovėti ilgas eiles pasienyje.

„Dviejų juostų“ politikaKai Minskas po suklastotų prezidento rinki-mų 2010 m. gruodžio 19 d. jėga susidorojo su protestuotojais, į kalėjimus vėl ėmė kiš-ti politinius kalinius, tęsė pilietinės visuo-menės aktyvistų persekiojimus, ES pradėjo taikyti „dviejų juostų“ politiką.

Viena vertus, siekiama kuo labiau atsi-verti paprastiems Baltarusijos piliečiams ir remti pilietinę visuomenę. Kita vertus,

Baltarusijos pareigūnams, atsakingiems už rimtus žmogaus teisių ir esminių demok-ratijos principų pažeidimus, draudžiama įvažiuoti į ES, užšaldytas jų turtas Europo-je. Kai kuriais atvejais taikomos ir tikslinės sankcijos vienai ar kitai su režimu suaugu-siai Baltarusijos įmonei, kas sukelia perdėtų būgštavimų daliai su jomis dirbančių už-sienio (tarp jų ir Lietuvos) verslo partnerių.

Apgaulingas mitasBaltarusijos valdžia dažnai giriasi sugebėjusi išvengti, vaizdžiai tariant, „šalies išvogimo“, „drastiško pragyvenimo standartų kritimo“, nedarbo ir panašių blogybių, kuriose neva iki šiol murkdosi kitos posovietinės šalys.

Šį mitą Baltarusija puoselėja gana sėk-mingai. Tačiau tarptautinės institucijos ir stebėtojai mano kiek kitaip. „Baltarusija taiko didelius importo apribojimus, aukš-tus licencijų reikalavimus, priežiūra gar-sėja neskaidrumu. Valdžia riboja užsienio investicijas“, – tokį nuosprendį Baltarusijai skelbia Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir kiti specialistai, pabrėždami, kad šalies gyventojai išloštų režimui liberalizavus fi -nansų rinką, užsienio prekybą, pradėjus gyventi teisės viršenybės ir demokratijos sąlygomis.

Tačiau kažin, ar paskutiniu Europos dik-tatoriumi vadinamas Baltarusijos preziden-tas Aliaksandras Lukašenka ryšis pasukti konkurencingos rinkos kūrimo keliu. Juk verslo kontrolė yra puikus instrumentas politinės erdvės kontrolei. Todėl ir Lietuvos verslininkai, kuriems patraukli Baltarusijos rinka, turi išmokti dirbti su tokia kaimyne, kokia ji yra, įvertindami ne tik jos atveria-mas galimybes, bet ir natūralią riziką, lydin-čią sandėrius su nedemokratiniu režimu.

Po diktatoriaus paduA.Lukašenka verslą laiko po savo ir saujos bendražygių padu. Formalūs skaičiai, žino-ma, gražūs: 2010 metų Baltarusijos nacio-nalinio statistikos komiteto duomenimis, valstybei priklausė per 14 proc. visų juridi-nių asmenų, privačiose rankose buvo per 82 proc. įmonių. Užsienio kapitalo įmonių tais pačiais metais Baltarusijoje buvo beveik 4 proc. visų juridinių asmenų.

Tačiau, advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vadovaujančio teisininko Mak-simo Saveljevo teigimu, šie skaičiai nepa-rodo, kiek turto valdo valstybė. Privatiems asmenims priklauso daugiausia smulkios ir vidutinės įmonės.

Baltarusijos mokslinės pramoninės aso-ciacijos atstovų teigimu, valstybė Baltaru-sijoje kontroliuoja 70 proc. šalies ekono-mikos. Ir jokia statistika neatspindi, kiek ir ko reikia pažadėti valdžiai, kad galėtum netrukdomai užsiimti verslu.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Audro-niaus Ažubalio teigimu, strateginės Balta-rusijos įmonės išparduodamos Rusijai, dėl ko mažėja šalies savarankiškumas ir tuštėja Baltarusijos gyventojų piniginės. Šį teiginį patvirtina pranešimai apie nuoseklų didžių-jų įmonių privatizavimo kortos išnaudoji-mą valdžiai derantis su Rusija dėl pigesnių energetinių išteklių. Kol kas Rusija dar ne-gauna „skaniausių kąsnelių“, tačiau naivu būtų manyti, kad ji dalijasi ištekliais tik iš „slaviško solidarumo“.

2011 m. pabaigoje savo nesaugumu skan-dalingai pagarsėjusiam Baltarusijos AE pro-jektui Rusija suteikė 10 mlrd. JAV dolerių kreditą. O gruodžio mėnesį Baltarusija rusų įmonei „Gazprom“ už 2,5 mlrd. JAV dolerių pardavė likusias dujų transportavimo (du-jotiekių) sistemos „Beltransgaz“ akcijas. Pramonės sektoriuje kalbama apie automo-bilių gamybos įmonės MAZ sujungimą su Rusijos KAMAZ. O fi nansų sektoriaus ten-dencijas atspindi faktas, kad iš dešimties didžiausių Baltarusijoje veikiančių bankų 6 priklauso Rusijai.

Patraukli, bet ne visiems svetinga „Vakarų medienos grupė“ į Baltarusiją keti-na investuoti per 70 mln. eurų. Įmonė Mo-giliovo laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) baigia statyti tris fabrikus – medžio drožlių plokščių, baldų ir faneros. Pastatai jau yra

baigti, šiuo metu fabrikuose montuojama įranga. Planuojama pirmąją medžio plokš-tę pagaminti vasaros pabaigoje.

„Medžio drožlių plokštės bus perdirba-mos į baldus, dalį plokščių parduosime mūsų kaimynams SBA kompanijai, kuri sta-tosi šalia gamyklą. Mūsų pagrindinis partne-ris yra Švedijos baldų gamintoja IKEA, visą produkciją (baldus), kuri bus gaminama, nupirks IKEA“, – sakė Baltarusijos projek-to vadovas Jonas Sevelevičius.

Baldų gamyklos statybą Mogiliovo LEZ pradėjo ir koncernas SBA. SBA verslo vys-tymo viceprezidentas Egidijus Valentinavi-čius sakė, kad koncerno investicijos Balta-rusijoje sieks apie 44 mln. Lt. Tikimasi, kad baldai bus pradėti gaminti jau rudenį. Kaip ir VMG, SBA baldus pardavinės IKEA, dau-giausia jų turėtų keliauti į Rusiją.

„Baltarusijoje dar nearti dirvonai, –apie medienos sektorių kalbėjo E.Valenti-navičius. – Modernių gamyklų beveik nėra, matome, kad potencialas tikrai didelis. Tik-rai nemažai metų dairėmės, ką galime nu-veikti Baltarusijoje.“

Tačiau dėl kaimyninės šalies specifi kos toli gražu ne visiems lietuvių verslo suma-nymams lemta išsipildyti.

Kaip rašo Zautra.by, „Hanner“ kompa-nijos savininko Arvydo Avulio projektai Baltarusijoje tyliai numirė, ir informacijos apie juos jau nebegalima rasti nė ofi cialiame bendrovės puslapyje. A.Avulis prieš kele-rius metus ketino Baltarusijos kino studi-jos teritorijoje pastatyti gyvenamųjų namų kompleksą „Žvaigždynas“. Projektas buvo tituluojamas kaip vienas didžiausių projek-tų Minske, tačiau pernai „Hanner“ savinin-kas vos grąžino „Žvaigždyno“ statyboms skirtą paskolą.

Teisininko M.Saveljevo teigimu, Baltaru-sija patraukli Lietuvos verslininkams kaip valstybė, kur yra nemažai erdvės inves-tuoti į neišvystytus paslaugų ir prekybos

Didžiulė

Baltarusijos

rinka – vis dar

nearti dirvonai.

„Scanpix“ nuotr.

Kaimynų rinka – viliojanti,

L.Armanavičius:

„Sunku tikėtis, kad toje šalyje matysime konkurencingą rinką, laisvą ekonomiką, kol bus A.Lukašenka.“

Nuo 2004 m. veikia Lietuvos–Baltaru-

sijos verslo asociacija, surengti aštuoni

Lietuvos-Baltarusijos ekonominiai fo-

rumai. Taip pat veikia Lietuvos–Balta-

rusijos dvišalė prekybinio-ekonominio

bendradarbiavimo komisija, Lietuvos–

Baltarusijos verslo taryba.

2011 m. Lietuvos ir Baltarusijos pre-

kybos apyvarta buvo 5526,3 mln. litų.

Lietuvos prekybos balansas su Balta-

rusija buvo teigiamas ir sudarė 1686,9

mln. litų. 2011 m. Lietuvos eksportas

į Baltarusiją sudarė 3606,6 mln. litų ir,

palyginti su 2010 m., padidėjo 26,96

proc.

2011 m. Lietuvos importas iš Baltaru-

sijos siekė 1919,7 mln. litų ir, palyginti

su 2010 m., padidėjo 85,13 proc.

Tiesioginės Lietuvos investicijos Balta-

rusijoje 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė

185,64 mln. litų. Tai 9 vieta pagal tie-

sioginių investicijų užsienyje dydį.

Tiesioginės Baltarusijos investicijos Lie-

tuvoje 2011 m. gruodžio 31 d. suda-

rė 132,36 mln. litų. Tai 26 vieta pagal

tiesioginių užsienio investicijų Lietuvo-

je dydį.

Šaltinis: Užsienio reikalų ministerija

Ekonominiai ryšiai

2012 m. birželio 8 d. • 15min Mano pasaulis | 11

sektorius. Yra ir kitų verslo nišų – Baltarusi-joje trūksta biuro patalpų, neišplėtota kelių struktūra. Be to, tai yra patogi geografi ne prasme vieta logistikos centrams steigti bei logistikos paslaugoms teikti.

„Baltarusijoje kvalifi kuota darbo jėga yra pigesnė, mokami mažesni atlyginimai. Bal-tarusijos rinka yra aprūpinama sąlyginai pigesniais energijos ištekliais. Verslinin-kams iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pa-trauklios ir žadamos lengvatos laisvosiose ekonominėse zonose, aukštųjų technologi-jų parke, mažuose miestuose ir kaimo vie-tovėse (apie 90 proc. visų gyvenviečių)“, – kaimynės privalumus vardijo M.Saveljevas.

Baltarusija yra Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų sąjungos narė – įsteigus įmonę Baltarusijoje, paprasčiau įžengti į Rusijos ar Kazachstano rinkas.

„Baltarusija yra kelis kartus didesnė už Lietuvą rinka su dideliais iššūkiais ir dides-ne investavimo rizika, tačiau galbūt dides-ne investavimo premija ar pelno grąža“, – sakė teisininkas.

Nusvyla nagusVerslininkams, mačiusiems ne tik blizgan-tį Baltarusijos fasadą, teko gerokai nusi-vilti. M.Saveljevo teigimu, Baltarusijoje nuvilia didelės perteklinės biurokratinės administracinės procedūros, sudėtingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, pažei-dimams neproporcingos sankcijos bei vers-lininkams nesuprantami veiklos reikalavi-mai ir ribojimai.

„Leidimų ir sutikimų gavimas užima ne-mažai laiko. Teisės aktai Baltarusijoje nėra stabilūs. Dažnai būna verslininkų akimis nelogiškų reikalavimų. Verslininkai daž-nai susiduria su tuo, kad visi sprendimai priimami pačiu aukščiausiu lygmeniu, sprendimų priėmimo procesas užtrun-ka, o jų įgyvendinimo efektyvumas nėra didelis“, – dėstė teisininkas.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) patvirtino, kad augant Lietuvos verslininkų ir investuotojų Baltarusijoje skaičiui, dažniau pasitaiko ir nepavykusių verslo iniciatyvų atvejų.

„Lietuvos diplomatams yra tekę susidurti su atvejais, kai mūsų verslininkams Balta-rusijoje būdavo taikoma kalinimo bausmė. Kartais dėl to būna kalti patys verslininkai (pavyzdžiui, nepakankamai gerai susipa-žįstama su galiojančiais teisės aktų reika-lavimais), tačiau dažniausiai nukenčiama dėl neproporcingai didelių sankcijų už vie-nus ar kitus teisės aktų pažeidimus (ypač administracinius). Su Baltarusijos teisėsau-gos institucijomis susiduriantiems verslo atstovams ambasada stengiasi užtikrinti įmanomą konsulinę pagalbą“, – rašoma URM atsakyme.

Reikia pasikaustytiM.Saveljevas pasakojo, kad Baltarusija pro-teguoja tam tikrus ūkio sektorius – žemės ūkį, pieno perdirbimo pramonę, gyvenamų-jų namų statybos, tabako ir alkoholio pra-monę, linų ir apynių perdirbimą. Tai reiškia, kad nacionaliniams subjektams yra suku-riamos lengvatinės sąlygos, kurios dirbtinai mažina ar panaikina konkurenciją. Nurodyti ekonomikos sektoriai yra valstybės dotuo-jami. Be to, valstybė praktikuoja faktinius monopolius.

„Praktikuojama importo pakaitalo kon-cepcija – t.y. importinėms prekėms taikomi importo muitai siekiant apsaugoti vietinius, režimo propaguojamus gamintojus, pavyz-džiui, televizorių, šaldytuvų gamintojus. Užsienio tiekėjams sudaromos dirbtinės kliūtys patekti į rinką (muitai, sertifi kavi-mas, licencijavimas, kitos administracinės procedūros). Būna net atvejų, kai valsty-binės institucijos nurodo pirkti žaliavas ar komplektuojančias detales iš tam tikrų tiekėjų. Vietiniai gamintojai gauna prefe-rencines priemokas, kai atliekami valsty-bės institucijų (viešieji) pirkimai“, – sakė „Raidla Lejins & Norcous“ vadovaujanty-sis teisininkas.

Darbo kaimyninėje šalyje patirties tu-rinčių Lietuvos diplomatų teigimu,

Baltarusijos teisinė sistema ir jos civilinius bei komercinius santykius reguliuojančios dalys neatitinka tarptautinių standartų. Pravartu pradedant verslą Baltarusijoje su-sipažinti su teisine šalies aplinka – ne tik įstatymo raide, bet ir realijomis. Jei Lietu-voje ar kitose ES šalyse verslo noras legaliai mokėti mažiau mokesčių yra vadinamas „mokesčių optimizavimu“, Baltarusijoje tai dažnai vadinama nusikaltimu. Lietuvos verslininkai klaidingai mano, kad už pažei-dimus, kuriuos padarius Lietuvoje taikomi įspėjimai ar nedidelės baudos, ir Baltaru-sijos režimas taikys analogiškas sankcijas.

Prošvaisčių nematytiPernai Baltarusijos šalies ekonomikos ministras Nikolajus Snopkovas pripažino, kad Baltarusija ilgą laiką augo daugiausia dėl Rusijos paskolų ir galingo pramonės sektoriaus, tačiau esą dabar galingiausiu ekonomikos augimo varikliu turėtų tapti privatus sektorius.

Tačiau kalbama daugiau nei daroma. M.Saveljevo teigimu, Baltarusijoje yra pa-skelbtas konkursas 8 įmonių pilotinio pri-vatizavimo patarėjui parinkti. Nuspręsta, kad į privačias rankas galima atiduoti nedi-deles Baltarusijos statybos ir kelių remon-to, maisto pramonės ir medicinos prietaisų gamintojų įmones.

Tačiau, nors ir planuota privatizavimo procedūrą pradėti jau šių metų pradžioje, privatizavimo patarėjai, kurių turėtų būti trys, dar nėra pasirinkti.

Finansų analitikas Liutauras Armanavi-čius, paklaustas, kaip Baltarusijai sekasi kapstytis iš krizės, sakė, kad iki galo su-prasti, kas vyksta Baltarusijos ekonomi-koje, yra sunku.

„Ten nėra laisvos rinkos, tokios, kaip mes ją suprantame, konkurencijos. Ten viskas vyksta gana keistomis sąlygomis. Ekono-mika nemažai priklausoma nuo Rusijos ekonomikos ir nuo energetikos subsidijų. Geriausiai Baltarusijos ekonomikos padėtis bus matoma tuomet, kai ji nebegaus ener-getikai subsidijų iš Rusijos ir pradės veikti laisvos konkurencijos sąlygomis ir bandys atidaryti savo rinką tiek į Vakarus, tiek į Rytus. Tada pamatytume tikrąjį vaizdą“, – sakė fi nansų analitikas ir pripažino, kad šių pokyčių Baltarusijoje greičiausiai neišvysi-me tol, kol šaliai vadovaus A.Lukašenka.

Jo teigimu, A.Lukašenka, spaudžiamas eilinių krizių, visą laiką keičia savo požiūrį į ekonomiką – kartais padeda verslui, kar-tais jį nuskriaudžia: „Tas ciklas vis kartoja-si ir kartojasi. Sunku tikėtis, kad toje šalyje matysime laisvą rinką, laisvą ekonomiką, kol bus A.Lukašenka.“

TVF specialistams nepatinka ir Baltaru-sijos selektyvi parama ekonomikai – mo-kesčių lengvatos, biudžeto subsidijos, palūkanų mažinimas. Į tokias nuolaidas pretenduoja tik su Baltarusijos valdžia su-saistytos įmonės. Tokiu būdu režimo ly-deriai ir jų rėmėjai dar labiau stiprina ša-lies kontrolę.

TVF siūlo šalies valdžiai ir nacionaliniam bankui užsibrėžti ambicingesnių tikslų – sukurti tokią fi skalinę politiką, kuri leistų kontroliuoti skolą artimiausius kelerius me-tus. Nacionaliniam bankui siūloma stengtis išlaikyti mažą infl iaciją, o valdžiai – pradėti vykdyti tokias struktūrines reformas, kurios augintų produktyvumą ir visą ekonomiką. Raginama valstybinių įmonių vadovams suteikti daugiau autonomijos, liberalizuoti darbo rinką, atrišti rankas privačiam verslui ir skatinti užsienio investicijas Baltarusijoje.

Lengva ateiti, sunku pasitrauktiNors ir su Baltarusija dirbančios Lietuvos institucijos, ir teisininkai pataria labai at-sargiai planuoti savo investicijas bei sukurti ne tik investavimo, bet ir išėjimo strategi-ją, neretas Lietuvos verslininkas, paakintas Baltarusijos fasadų spindesio, į kaimyninę šalį neria stačia galva.

Kaip sakė investuoti Baltarusijoje bandę verslininkai, įgijus valdžios „stogą“, ten galima vykdyti tikrai sėkmingą verslą, ta-čiau lygiai taip pat galima susidurti ir su neįveikiamomis kliūtimis, jei gerų santy-kių su valdžia užmegzti nepavyks. Nemažai verslininkų, nesukūrusių kruopščios verslo strategijos, patiria tokių kliūčių, kaip, pa-vyzdžiui, reikalavimą išlaikyti kelis kartus didesnį darbuotojų skaičių nei iš tikrųjų reikėtų jų darbui padaryti ir pan.

Tačiau su neįprastais Baltarusijos reikala-vimais susidūrę verslininkai pabėgti iš ten negali taip pat greitai, kaip atėjo – pasitaiko atvejų, kai valdžia neleidžia parduoti savo verslo bei pasiimti uždirbtų pinigų. Tuo-met Lietuvos ambasados Baltarusijoje iš pradžių įspėti verslininkai sugrįžta į ją pra-šydami pagalbos.

Verslo sąlygos

Baltarusijoje dažnai

priklauso nuo

šalies prezidento

A.Lukašenkos

nuotaikos.

BFL nuotr.

bet neprognozuojama

Į mokesčių lengvatas ir biudžeto subsidijas pretenduoja tik su Baltarusijos valdžia susaistytos įmonės.

Verslas Baltarusijoje

15min • 2012 m. birželio 8 d.12 | Mano pasaulis

Rusija ginkluojasi – Lietuvos pasieniuose ruošiasi statyti dvi branduolines jėgaines: Baltarusijos Astravo atominę jėgainę ir atominę elektrinę Kaliningrade. Abu projektai prasilenkia tiek su tarptautiniais branduolinės saugos bei aplinkosaugos standartais, tiek su ekonomine logika, todėl galima manyti, kad prie Lietuvos sienų numatomi branduoliniai reaktoriai yra Rusijos politikos dalis.

Jurga Lapaitėredakcija@15min.lt

2011–2020 metų energetikos strategijoje Baltarusija deklaruoja, kad nori sumažinti savo energetinį priklausomumą nuo Rusi-jos. Planuojama pastatyti 1000 MW angli-mi varomą jėgainę, 4 hidroelektrines, kurių bendra galia siektų 120 MW, 300 MW galios vėjo jėgainių. Didžiausią indėlį į energetinę nepriklausomybę neva turėtų įnešti 2400 MW branduolinė jėgainė. Šiuo metu Bal-tarusija 90 proc. šalyje suvartojamų dujų (apie 22 mlrd. kubinių metrų per metus) importuoja iš Rusijos. Skaičiuojama, kad Astravo aikštelėje pastatyta atominė elekt- rinė sumažintų dujų importą ketvirtadaliu.

Tačiau dviejų reaktorių branduolinės jėgainės statybą, kuri turėtų kainuoti apie 9 mlrd. JAV dolerių, finansuos ne kas kitas, o Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Todėl galima manyti, kad tai yra ne Balta-rusijos energetikos sektoriaus pertvarka, o Kremliaus su Aliaksandro Lukašenkos palaiminimu vykdoma užsienio politika.

Branduolinė sostinė?Baltarusija branduolinę jėgainę ketina statyti vos per 23 kilometrus nuo Lietuvos

sienos, 50 kilometrų nuo Vilniaus. Prie piet- vakarinės Lietuvos sienos Rusija planuoja dviejų reaktorių Kaliningrado branduolinę jėgainę, kuri nuo Baltarusijos AE bus nuto-lusi ne daugiau kaip 300 kilometrų. Menkas atstumas iš principo nėra joks baubas, jei ne abejotina „Rosatom“ kuruojamų pro-jektų vadyba.

Užsienio reikalų ministerijos Ekonomi-nio saugumo politikos departamento di-rektorė Gitana Grigaitytė teigia, kad abejo-nių abi „Rosatom“ atominės jėgainės kelia daug, tačiau į klausimus projektų vystyto-jai atsakinėti nėra linkę.

Kalbėdama tiek apie Kaliningrado, tiek apie Baltarusijos projektą, G.Grigaitytė iš-skiria po 10 esminių trūkumų. Priekaištai abiem elektrinėms yra panašūs – vyksta statybos, nors nebaigtas poveikio aplin-kai vertinimas, neadekvatūs aikštelių pa-rinkimo principai, neatlikti jų seisminiai tyrimai, nėra avarinės parengties planų, neatsakyti klausimai dėl reaktorių aušini-mo ir pan., spjaunant į visus Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) reikalavimus.

Avarijos atominėje jėgainėje atveju pa-vojingiausia radioaktyviųjų medžiagų

sklaidos zona siekia 50 kilometrų spindu-liu, taigi, jei Baltarusijos AE ištiktų bran-duolinė avarija, Vilnius turėtų išsikelti.

„Jeigu tas objektas bus nesaugus, avari-jos atveju reikės evakuoti visą Vilnių. Tai mums reikštų ir visišką destabilizaciją vals-tybėje, nes Vilniuje yra valstybės institu-cijos, Vyriausybė, Seimas“, – G.Grigaitytė pabrėžė, kad tokios prielaidos nėra iš piršto laužtos – šių projektų sauga Lietuvai iš tiesų kelia milžinišką susirūpinimą ir gali tapti neperžengiama ilgamete kliūtimi visaver-čiams Lietuvos ir Baltarusijos santykiams.

Rusija pančioja BaltarusijąApie Baltarusijos sprendimą statyti atominę jėgainę Astravo aikštelėje Lietuva sužino-jo iš spaudos, nors, kaip numato Jungtinių Tautų Espoo konvencija dėl poveikio aplin-kai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste, pirmiausia apie savo planus Baltarusija raš-tu turėjo pranešti kaimynėms.

Neatsakytų klausimų apie Baltarusijos projektą lieka daug. Pagrindinis klausimas – kodėl pasirinkta būtent Astravo aikštelė, kodėl nebuvo analizuojamos kitų aikšte-lių alternatyvos. Taip pat neaišku, kaip bus aušinama Astravo elektrinė.

„Fukušimos AE avarija įvyko dėl komp- leksinių problemų: dėl galingo žemės drebėjimo ir po jo kilu-sio cunamio nutrūko elektros tiekimas, sutriko reaktorių au-šinimas, dėl to temperatūra pakilo iki tiek, kad reaktoriu-je įvyko sprogimas. Ignalinos AE aušindavo Drūkšių ežeras, jį numatyta naudoti ir Visagi-no AE. Baltarusijos AE numa-tyta aušinti vandeniu iš Neries upės, kuri yra nutolusi 10 ki-lometrų nuo objekto. Be to, yra didelis aukščių skirtumas. Aikštelė yra 42 metrais aukš-čiau už upę. Vadinasi, reikia

paduoti vandenį į viršų, o tam reikia pa-pildomų pajėgumų, kad būtų garantuotas nenutrūkstamas elektros tiekimas“, – pa-sakojo G.Grigaitytė.

URM atstovės teigimu, šis klausimas nuo-lat užduodamas Baltarusijai, tačiau atsaky-mo nesulaukiama. Astravo aikštelėje prieš 100 metų vyko žemės drebėjimas, todėl būtina atlikti seisminius tyrimus ir išsiaiš-kinti, kokia yra žemės drebėjimo tikimybė. Tačiau Baltarusija tuo nesirūpina.

G.Grigaitytė teigė, kad kitas didelis Astra-vo projekto trūkumas yra tas, kad Baltaru-sija niekada nebuvo branduolinė valstybė,

taigi neturi ir jokios patirties – nesukurta teisinė bazė, nėra branduolinio objekto ne-priklausomo reguliatoriaus.

„Todėl neatsakingas požiūris į tokio objekto vystymą kelia mums nuostabą. (...) Kiekviena šalis, turinti branduolinį objektą, turi nepriklausomą reguliatorių. Specialistai išugdomi ne per vieną dieną, jie rūpinasi licencijos išdavimu, prižiūri objektą. Labai svarbu, kad reguliatorius tu-rėtų nepriklausomą statusą, nepriklausy-tų nuo politinių srovių. Baltarusijoje nėra atominės energetikos vystymo patirties, teisinės bazės, reguliatoriaus, tai apie kokį atominės energetikos projektą mes galime kalbėti“, – sakė URM atstovė.

Nesulaukdama atsakymų iš Baltarusi-jos, Lietuva 2011 m. birželį pateikė skundą Jungtinių Tautų Espoo konvencijos sekre-toriatui Ženevoje. Šių metų kovo mėn. įvy-ko pirmasis šio skundo svarstymas ir Bal-tarusija buvo paprašyta iki rudens pateikti atsakymus į Espoo konvencijos klausimus.

Lietuva abejoja ir tuo, ar Baltarusija taps mažiau energetiškai priklausoma nuo Ru-sijos pasistačiusi savo atominę jėgainę, nes gali atsitikti priešingai nei deklaruojama.

„Gal ir yra argumentų už tai, kad Balta-rusijai reiktų pastatyti atominę. Visų pir-ma dėl švaresnės energetikos, o taip pat mažinti priklausomybę nuo pagrindinio energetinių išteklių tiekėjo – Rusijos. Bet kyla dar daugiau klausimų, kaip sumažins Baltarusija tą priklausomybę, kai pati Ru-sija stato Baltarusijos elektrinę ir nurodo sąlygas, kaip turės būti panaudota elektra, pagaminta Baltarusijoje. Šitaip Baltarusija visiškai praranda savarankiškumą“, – dės-tė G.Grigaitytė.

Kaliningrado ambicijosKaip minėta, priekaištai Kaliningrado ir Bal-tarusijos projektui yra panašūs. Kaliningra-de, kur turėtų iškilti 2400 MW galios Balti-jos elektrinė, žemės drebėjimas vyko visai neseniai – 2004 metais, tačiau seisminiai tyrimai ir čia nėra vykdomi, nesistengia-ma aiškintis, kokia galėtų būti kitos avari-jos tikimybė.

Kaliningrado elektrinę numatoma au-šinti Nemuno vandeniu, tačiau iki Nemu-no nuo parinktos aikštelės – daugiau nei 10 kilometrų, upė yra 15 metrų žemiau nei aikštelė, todėl ir vėl lieka neaišku, kaip bus užtikrintas reaktorių aušinimas.

Be to, reaktoriai, kurie išdygs Lietuvos pasienyje, nebus apsaugoti nuo teroristų.

Londonas

Kijevas

Kišiniovas

Ankara

Viena

Bernas

Stokholmas

Madridas

Ljublijana

Bratislava

Belgradas

Maskva

Bukareštas

Lisabona

Varšuva

Oslas

Vallelta

Skopjė

Vilnius

Ryga

Priština

Roma

Dublinas

Reikjavikas

Budapeštas

Atėnai

Berlynas

Paryžius

Helsinkis

Talinas

Kopenhaga

Praha

Nikozija

Zagrebas

Briuselis

Liuksemburgas

Sofija

Minskas

Sarajevas

PodgoricaAndora

Tirana

1000 km

300 km

100 km

Rusijos branduolinės ginkluotės taikiklyje

Pirmasis Kaliningrado atominės elektrinės reaktorius turėtų pradėti veikti 2017 metais, antrasis – 2018 metais.

2340 MW galios Kaliningrado AE bus statoma netoli Nemuno (atstumas nuo AE iki Nemuno – apie 13 kilometrų), nuo Lietuvos sostinės ji bus nutolusi per 200 kilometrų. Skaičiuojama, kad Kaliningrado AE statybos kainuos per 9 mlrd. JAV dolerių. Branduolinę jėgainę numatoma aušinti Nemuno vandeniu.

Kaliningrado AEArtimiausios sostinės

Vilnius ~200 km

Ryga ~260 km

Varšuva ~310 km

Minskas ~370 km

Talinas ~520 km

Stokholmas ~550 km

Kopenhaga ~620 km

Berlynas ~640 km

Lietuva, vertindama Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių projektus, išskiria po 10 esminių trūkumų.

Jeigu tas objektas bus nesaugus, avarijos atveju reikės evakuoti visą Vilnių. Tai mums reikštų ir visišką destabilizaciją valstybėje.

2012 m. birželio 8 d. • 15min Mano pasaulis | 13

ginkluotės taikiklyje

„Taip pat vis prašome, kad būtų įvertin-ta lėktuvo kritimo galimybė. Reikalaujama, kad atominė elektrinė atlaikytų stambaus lėktuvo kritimą, nes tai susiję ir su teroriz-mo atvejais, kurie turi būti įvertinti. Tai tie reaktoriai, kurie planuojami Kaliningrade ir Baltarusijoje, atlaikytų 5–6 tonų lėktuvė-lio kritimą, o šiuolaikiniai lėktuvai sveria 40–100 tonų“, – pabrėžė URM Ekonominio saugumo politikos departamento direktorė.

Be to, G.Grigaitytės teigimu, Kaliningra-do projektas nėra grįstas ekonomine logi-ka. Tokiai mažai teritorijai, net ir išaugus energijos poreikiui per artimiausius dešimt-mečius, tiek daug elektros nereikės. Rusija deklaruoja, kad elektra iš Kaliningrado bus eksportuojama, tačiau šis Rusijos gabaliu-kas, kaip ir Baltijos regionas, yra energetinė sala, nesujungta su Vakarais, todėl bent jau kol kas elektra iš Kaliningrado gali keliauti tik per Baltijos valstybes.

Sunerimti privertė ir Rusijos atominių elektrinių priežiūra. Pernai po avarijos Fu-kušimos atominėje elektrinėje Europos Są-jungos (ES) valstybės priėmė sprendimą at-likti savo atominių elektrinių patikrinimą –vadinamuosius atsparumo testus nepa-lankiausiomis sąlygomis. ES tokius testus pakvietė atlikti ir savo kaimynes, taip pat ir Rusiją bei Baltarusiją. Rusija tą daryti atsisakė, nes neva buvo jau atlikusi savo branduolinių jėgainių testavimą nepalan-kiausiomis sąlygomis.

2011 metų birželio mėnesį Rusija pranešė sėkmingai atlikusi savo nustatytus atspa-rumo testus, tačiau nepraėjus nė mėnesiui statomoje antroje „Leningrado“ atominėje

elektrinėje sugriuvo būsimos AE apsaugi-nio gaubto konstrukcija. Tad kyla pagrįs-tų klausimų dėl Rusijos atliktų atsparumo testų patikimumo. Beje, reikia pažymė-ti, kad atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje yra statomos pagal tą patį „Leningrado–2“ AE projektą.

„Vis dar tikimės, kad dia-logas su Baltarusija ir Rusija neišsemtas, kad mes galime dvišaliu keliu daug ką išsi-aiškinti“, – kalbėjo G.Grigai-tytė.

Geras pasiekimas Lietuvai yra tai, kad birželį į Baltarusiją atlikti tyrimų vyksta TATENA specialistai, kurie vertins, kaip Baltarusija pasiruošusi užtikrinti branduolinę saugą, radiacinę saugą, ekstremalių situacijų valdymą, kokią turi teisinę bazę ir kt. Rusi-ja, deja, TATENA specialistų į Kaliningradą kol kas neįsileidžia.

Lietuvos projektas – saugusLietuva išliks atominės energetikos šalimi ir po Ignalinos jėgainės uždarymo, jei 2015 metų gruodį bus teigiamai apsispręsta dėl Visagino atominės elektrinės statybų. Ta-čiau, G.Grigaitytės teigimu, Lietuvos pro-jektas yra vystomas pagal visus tarptauti-nius reikalavimus, todėl nerimauti nėra ko.

„Dabar nuo Rusijos mes priklausomi 80 proc. Šiandieninė Lietuvos energe-tikos sektoriaus padėtis iš tikrųjų la-bai pažeidžiama, labai priklausoma nuo

vienos šalies. Tai visa energetinio saugu-mo strategija ir yra konstruojama dėl to-kios priklausomybės sumažinimo. Didi-nant energetinį saugumą yra dar viena labai reikšminga dalis – elektros gamybos šalyje didinimas“, – aiškino G.Grigaitytė.

Jos teigimu, Lietuvai būtinas naujas galin-gas elektros generacijos šaltinis ir dabar atominė jėgainė yra logiškiausias spren-dimas tiek nacionaliniu, tiek viso Baltijos regiono požiūriu. Tai pripažįsta ir projekte dalyvausiantys Latvijos ir Estijos atstovai bei galimybės prisidėti vis dar neatmetan-ti Lenkija.

Kovo mėnesį Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusiame Branduolinio saugumo viršūnių susitikime, į kurį šiemet buvo pirmą kartą pakviesta dalyvauti ir Lietuva, TATENA vadovas Yukiya Amano išreiškė visapusę paramą Visagino AE projektui, viešai paskelbdamas, kad „su Lietuva nėra absoliučiai jokių problemų“. Nepaisant to, VAE projektui tenka atremti rytinių kaimynų kritiką ir spaudimą. Naujienų agentūra „ITAR–TASS“ gegužės pabaigo-je pranešė, kad Baltarusija reikalauja dar kartą surengti konsultacijas dėl Visagino AE projekto, nors Lietuvos ir Baltarusijos konsultacijos dėl Visagino AE poveikio aplinkai vertinimo buvo užbaigtos dar 2009 metais.

Minskui esą kelia nerimą tai, kad prie Baltarusijos sienos planuojamos VAE tech-nologijos tiekėjas yra JAV ir Japonijos kon-cernas „Hitachi“, o VAE reaktorius yra labai panašus į Fukušimos atominės elektrinės reaktorių, kur 2011 metų kovą įvyko katastro-fa. Tačiau reikia pažymėti, kad Fukušimos

AE veikė 2-os kartos reaktoriai, kurie dar nepasižymėjo reikiamu saugos lygiu, o tech-nologija, numatyta VAE projektui, yra 3-ios kartos su visa reikalinga apsauga.

Baltarusija teigia anksčiau kvietusi Lietuvą diskusijoms tiek apie VAE, tiek apie Baltarusijoje ketinamą statyti naują branduolinę jėgainę, tačiau iš Lietuvos esą jokio atsakymo negauta.

G.Grigaitytės teigimu, tai nėra teisybė: „Lietuva nuolat kviečia Baltarusiją pateikti atsakymus ir surengti viešuosius klausymus, tačiau geranoriškumo nesulaukia, vietoj to Baltarusijos pareigūnai nuolat per spaudą sąmoningai klaidina visuomenę. Būtent dėl to ir kreipėmės į Espoo konvenciją – pateikėme skundą, kad jei mums infor-macija nėra pateikiama, gal ji bent jau gali būti pateikta tarptautinei organizacijai.“

Konsultacijos dėl VAE projekto su Balta-rusija vyko 2008–2009 metais, visi klausi-mai buvo išsiaiškinti. Baltarusija reika-lauti naujų konsultacijų pradėjo po to, kai Lietuva pradėjo prašyti informacijos apie AE projektą Astravo aikštelėje.

Minskas kaltina Lietuvą nesilaikant Es-poo konvencijos, kaimynams nerimą ke-lia tai, kad VAE gali stovėti ant tektoninio lūžio. Tačiau naujausi geologiniai tyrimai rodo, kad tektoninis lūžis per Visagino AE aikštelę neina, taigi ir žemės drebėjimų bi-joti šioje vietovėje nereikia.

„Žinoma, geriausia gynyba yra puolimas, tačiau net ir Minskas turėtų pripažinti fak-tus: naujausi seisminiai tyrimai būsimos Visagino AE vietoje nerodo jokio lūžio, jis yra toliau, taigi galimybės žemės drebėjimui nėra“, – sakė URM atstovė.

Kijevas

KišiniovasViena

rnas

Stokholmas

Ljublijana

Belgradas

Maskva

Bukareštas

Varšuva

Oslas

Skopjė

Priština

Roma

Berlynas

Kopenhaga

Zagrebas

emburgas

Sofija

Minskas

Sarajevas

Podgorica

Kijevas

ovasova

asStokholmasas

Maskva

Varšuvanas

gagaga

as

yn

gg

300 km

Minskaa

Pirmasis Baltarusijos atominės

elektrinės reaktorius turėtų pradėti

veikti jau 2017 metais, antrasis –

2018 metais.

2400 MW Branduolinė jėgainė

išdygs Astravo aikštelėje, kuri bus

nutolusi nuo Lietuvos sienos vos

per 23 kilometrus, nuo Vilniaus –

50 kilometrų. Skaičiuojama, kad

Baltarusijos AE statyboms reikės

per 9 mlrd. JAV dolerių. Branduolinę

jėgainę ketinama aušinti Neries

vandeniu.

Baltarusijos AE Artimiausios sostinės

Vilnius ~50 km

Minskas ~140

Ryga ~300

Varšuva ~430

Talinas ~550 km

Kijevas ~560 km

Stokholmas ~710 km

Kopenhaga ~860 km

G.Grigaitytė teigia,

kad ir Baltarusijos, ir

Kaliningrado projektų

vykdytojai vengia atsakyti

į Lietuvos klausimus.

J.Kalinsko nuotr.

15min • 2012 m. birželio 8 d.14 | Mano pasaulis

Ką reiškia viską įsukti nuo nulio, neturint nei pažinčių, nei pinigų? Lietuvos kultūros atašė Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje Liana Ruokytė-Jonsson iš savo patirties žino – nėra to, ko negalėtum padaryti. Asta Cibienėredakcija@15min.lt

„Vienas žinomas lietuvių klasikas kažkada pavadino mane „lietuvių torpeda, mesta į Skandinaviškos kultūros vandenis“. Pri-ėmiau tai kaip komplimentą, – nusijuokė kadenciją baigianti 46 metų L.Ruokytė-Jonsson. – Man pasisekė, kad atsiradau vie-tose, kur viską reikėjo pradėti kurti „iš nie-ko“. Neslėpsiu, patinka statyti nuo pamatų ir man tai nesunku daryti.“

– Lietuvos kultūros atašė Norvegijoje, Da-nijoje ir Islandijoje tapote prieš ketverius metus. Kultūros atašė iki tol ten neturėjo-me. Sunku buvo arti dirvonus?

– Visi mes (turiu mintyje savo kolegas – kultūros atašė užsienio šalyse) savotiškai pradedame nuo nulio. Kad ir kaip besi-stengtume tęsti kitų pradėtą draugystę ar suokalbį su užsienio partneriais, perimti visa tai nepasiseks.

Pirmiausia dėl to, kad visi esame indivi-dai, turime savą nuovoką, įsivaizdavimą, viziją. Dar ir chemija atlieka nemenką vaid-menį. Juk daug gražių idėjų būna įgyven-dinta tik tada, kai bendradarbiaujančios pusės paprasčiausiai mėgsta viena kitą.

Net jei būčiau radusi pastatytą pilį, bū-čiau ją sugriovusi ir stačiusi iš naujo. Sa-vaip, tokią, kokią įsivaizduoju. Toks jau mano būdas, nemėgstu važiuoti senomis, išvažinėtomis vėžiomis.

Kai gaunu rimtesnę užduotį, atsidaro kažkoks papildomas kūrybinis ir energinis kanalas. Ir tada tik laikykis – veržiasi fon-tanais idėjos, jų įgyvendinimo galimybės, kartu su jomis – problemos ir jų sprendi-mai. Štai šis draivas yra pats smagiausias, kai pradedi painioti dieną su naktimi ir tau visą parą būna šviesu arba, kitaip tariant, „baltosios naktys“, nes vyksta kūrybinis procesas.

Manau, kad daugelis supranta, apie ką čia kalbu. Manau, jog visi žmonės yra ap-dovanoti vienokiu ar kitokiu talentu, turi pakankamai kūrybingumo. Tik visa tai gali išryškėti, kai jie atsiras teisingoje terpėje reikiamu momentu. Todėl nenorėčiau su-reikšminti savo kultūrinės misijos Šiaurės šalyse, nes ten atsiradau tiksliai tada, kai manęs prireikė, ir tiek.

– Ar galima nuversti kalnus be maišo pinigų?

– Taip, tai tiesa – fi nansų pertekliaus Lie-tuvos kultūra savo istorijoje dar niekuo-met nepatyrė, tad ir kultūros atašė į savo

misijas išvyksta su tikrai menkomis lėšo-mis veiklos vykdymui. Jų vos užtektų vie-nam nedideliam Lietuvos kultūros prista-tymui per metus.

Kas tuomet belieka? Rasti būdų, kaip pritraukti užsienio partnerius į bendrus dvišalius ar daugiašalius projektus, sudo-minti privačius verslininkus parama kul-tūrinėms iniciatyvoms.

Turiu mintyje užsienio verslininkus, nes Lietuvoje verslas dar nėra tos aukštos są-monės, kad nesavanaudiškai galėtų pradė-ti remti kultūrą. Teks dar palaukti, kol tai įvyks. Bet pirmieji daigai gražūs. Pavyz-džiui, verslininko Viktoro Butkaus fi nan-suotas Modernaus meno centras. Buvau jau beprarandanti bet kokią viltį, jog tai gali būti įmanoma Lietuvoje. Ir štai jums –gražus pavyzdys.

– Kaip ieškote fi nansavimo užsienyje? Ei-nate ir beldžiatės į visas duris?

– Belstis į duris visai nereikia. Durys nėra uždarytos. Jos visuomet atviros tiems, ku-rie turi puikių idėjų ir moka jas deramai pa-teikti. Teko dirbti keturiose Skandinavijos šalyse (1999–2008 m. L.Ruokytė-Jonsson buvo Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, – red. past.). Galiu pasakyti, kad man nebuvo itin svarbu, koks biudžetas bus skirtas kasme-tei veiklai. Jis vis tiek būna toks menkutis, kad tik simboliškai prisideda prie vieno ar kito projekto. Visa kita – tavo išmonė, kaip ir iš kur turi „susižvejoti“, kad darbas vyk-tų ir kad rezultatai būtų geri.

Niekas apie tai garsiai nekalba, bet ga-liu pasakyti, kad mano kolegos, atliekan-tys kultūros atašė misiją užsienio šalyse,

Lietuvos kultūros pasiekimų pristatymams kasmet pritraukia ne vieną milijoną. Tik bėda, kad niekas to taip ir nesužino, nes kaip gi pamatuosi visą pridėtinę vertę.

Nelabai kam rūpi, ką apie mus galvoja ten už Lietuvos ribų. Pagaliau mūsų visuome-nėje nelabai kam ir įdomu, ką kultūros ir meno žmonės veikia, kokią naudą jie duo-da šalies vystymuisi. Žinoma, priežastys, kodėl yra taip, kaip yra – gilios.

– Kokia paprastai būna jūsų darbo diena? – Kiekvienas, padirbęs tokį darbą, vė-

liau galėtų sėkmingai atidaryti individualią įmonę (juokiasi). Telefono ragelio kilnoji-mas, raštų registravimas, vizitų rengimas, lakstymas per susitikimus, informacijos rinkimas ir jos analizė, idėjų kūrimas, pro-jektų įgyvendinimas, fi nansavimo paieška, informacinė sklaida, kontaktų mezgimas, tarpininkavimas tarp meno kūrėjų ar or-ganizacijų – toks multifunkcinis individas tas kultūros atašė.

Net ir labai norėdamas, vargu ar spėtum sulakstyti dar į kokį priėmimą ar kitų šalių renginį. Net ir turint laiko, prioritetas būtų

daugiau stebėti tos šalies, kurioje reziduoji, kultūrinius reiškinius nei dalyvauti kokia-me diplomatiniame priėmime. Gerai, kad mums to daryti neprivalu.

Man patiko, kaip viena mano artima bi-čiulė, meno istorikė, kuri savo noru suda-lyvavo kartu su manimi viename dvi va-landas trukusiame dalykiniame susitikime su E.Muncho muziejaus vadovybe, išėju-si patylėjo ir iškošė: „Na, žinai, brangioji, aš nė už ką nenorėčiau dirbti tavo darbo.“

– Kaip sekasi bendrauti ir bendradarbiau-ti su vietinėmis lietuvių bendruomenėmis?

– Lietuvių diaspora Skandinavijoje labai įdomi ir įvairi. Ir poreikiai skirtingi. Todėl prisikūrė daugybė išeivijos organizacijų. Pavyzdžiui, Danijoje ofi cialiai užregistruo-tos net keturios. Viena jų – LYS – ypač įdo-mi, nes jungia ambicingą, gražių siekių užsibrėžusį akademinį jaunimą.

Bendradarbiauju su aktyviais, kultūros ir meno ištroškusiais išeivijos atstovais ar kū-rėjais – nesvarbu, ar jie priklauso kokiai ben-druomenei, ar ne. Pavyzdžiui, Algimanto Puipos fi lmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ pristatymus gegužės 30 d. ir birželio 2–3 d.organizavome kartu su Islandijos, Berge-no, Rugalando lietuvių bendruomenėmis ir kultūrinių renginių organizacija „Savas Bergenas“. O žiemą pristatėme ir Dona-to Ulvydo fi lmą „Tadas Blinda. Pradžia“.

Kovo mėnesį kartu su Danijos lietuvių bendruomene ir Danijos nacionaliniu kino institutu surengėme Janinos Lapinskaitės dokumentinių fi lmų retrospektyvą. Cezario Graužinio teatro trupės gastroles kartu su Danijos lietuvių bendruomene rengsime

Lietuvių torpeda,

Kultūringos šalys nedergia savęs ir savo vidinių intrigų ar skandalų virtuvės neviešina. Viskas lieka viduje. Tai – šventa taisyklė.

L.Ruokytei-Jonsson

patinka viską statyti

nuo pamatų ir jai

nesunku tai daryti.

Z.Vaitonytės nuotr.

Kultūros atašė darbo specifi ka

2012 m. birželio 8 d. • 15min Mano pasaulis | 15

paleista į Skandinaviją šių metų rudenį. Kasmet su lietuvių išeivi-ja įgyvendiname po 2–3 sumanymus kiek-vienoje šalyje.

– Skandinavijos šalyse gyvenate kone 20 metų. Kas čia jus labiausiai žavi, ko mums, lietuviams, patartumėte pasimokyti?

– Man patinka, kad skandinavai moka didžiuotis savo tautybe, savo šalimi ir blo-gai apie ją beveik niekada nekalba. Mo-kėjimas save pateikti ir gražiai apie savo šalį kalbėti yra didelis dalykas. Kultūrin-gos šalys nedergia savęs ir savo vidinių intrigų ar skandalų virtuvės neviešina. Viskas lieka viduje. Tai – šventa taisy-klė. Jei nori, kad tave gerbtų ir mylėtų, tai gerbk ir mylėk pirmiausia pats save.

Kitas dalykas, kas mane žavi visose Skandinavijos šalyse, tai, kad žmonės iš esmės pasitiki išrinktais politikais ir savo valdžia. Todėl, kad ten beveik nėra ko-rupcijos ir papirkinėjimo. Todėl kad po-litikai yra aukštos moralės ir išsilavinę, pasaulio matę žmonės. Viskas yra vieša ir visa informacija prieinama bet kuriam šalies gyventojui.

Visose skandinavų šalyse ne tik puikiai sutvarkytos socialinių garantijų ir sveika-tos apsaugos sritys, bet svarbiausia – yra veikiančios teisinės sistemos. Žmonės ten neįtarūs, pasitiki vieni kitais, nebijo, kad bus apgauti.

Skandinavijoje nėra tokių atgyvenų kaip homofobija. Antisemitizmas, rasizmas, diskriminacija irgi išgyvendinti. Ten žmo-nėms su negalia yra sudarytos šiltnamio sąlygos. O kodėl gi nesudarius tokių sąly-gų ir gyvenimo nuskriaustiems neįgalie-siems Lietuvoje? Juk jų tikrai nėra daug.

– O kaip skandinavai tvarkosi su kultū-ros politika?

– Kryptingai. Kultūra suvokiama kaip būtinybė žmogaus kasdieniame gyveni-me. Mes esame ne kartą girdėję, kad danai yra stiprūs kino, dizaino ir architektūros srityse, norvegai – literatūros, muzikos, architektūros srityse, islandai – popmu-zikos ir literatūros srityse, švedai – lite-ratūros, popmuzikos, dizaino, šokio ir di-džėjavimo srityse. Todėl, kad egzistuoja nuolatinė valstybės parama ir fi nansinės

garantijos keleriems metams į priekį. No-rint pasiekti reikšmingesnių rezultatų kū-rybiniuose procesuose, mums reikia to-bulinti edukaciją ir stiprinti programas.

Iš skandinavų šalių būtų galima pasi-mokyti stabilumo ir ilgalaikio perspekty-vinio planavimo. Tai tikrai ne „sprinterių tautos“, tai „ilgų distancijų bėgikai“ šalies valdyme ir ūkininkavime.

Kitas sektinas dalykas – skandinavų verslininkų investavimas į kultūrą, nes valstybė jiems sudaro palankias sąlygas tą daryti ir dar skatina. Kalbu ne tik apie vienkartinę ar tęstinę paramą, bet ir apie muziejų ir teatrų statymą, paremtą priva-čiomis lėšomis ir investicijomis. Pažiū-rėkite, kaip Danijoje verslininkai veikia. Pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras Ko-penhagoje pastatytas už transporto kom-panijos „Mærsk“ lėšas, savininkui, kuris mylėjo operą, panorėjus.

Be to, Skandinavija – tai regionas, ku-riame ypač didelis dėmesys skiriamas

vaikams ir jaunimui, nes skandinavai linkę „investuoti į naujų sąmoningų ir šviesių kartų auginimą“. Todėl ir mums reikia pradėti nuo vaikų ir jaunimo. Ug-dyti naujai mąstančius individus, auginti sąmoningą kartą, o su kitokiu mentalite-tu ir šalyje bus tvarkomasi kitaip. Ir tikiu, kad geriau nei dabar.

– Skandinavijos šalyse aukštąjį mokslą studijuoja tūkstančiai lietuvių jaunimo. Gal būtent jie – Lietuvos ateitis?

– Todėl, kad aukštasis mokslas yra ne-mokamas, Danijoje yra apie 1 tūkst. lie-tuvių studentų, o gal dar daugiau. Vien Kopenhagos ir Orhuso universitetuose –po 300 jų studijuoja. O kiek dar kitose aukštosiose mokyklose mokosi!

Pavyzdžiui, Herninge (Jutlandijos regio-nas) esančioje vienoje didžiausių Skan-dinavijoje industrinio dizaino mokyklų –TEKO centre – studijuoja daugiau nei 100 lietuvių.

Ir tegul studijuoja, tegul šviečiasi. Gal dalis jų sugrįš į Lietuvą ir praskies savo kitonišku mąstymu vietinę jaunąją kar-tą. Tegul jaunimas tik keliauja po pasaulį, kaupia žinias ir patirtį, mokosi iš pažen-gusių kultūrų. Nuo to nenukentėjo dar nė viena tauta.

Pažįstu Danijoje labai daug šviesaus jaunimo. Patikėkite, didžioji jų dalis po studijų norėtų grįžti atgal į Lietuvą. Bet tik tuomet, kai įsitikins, jog Lietuvoje iš-ties vyksta permainos ir jie yra laukiami. Tad nebandykime juos prisivilioti gražby-lystėmis ir pažadais. Jie mus stebi, anali-zuoja ir darosi išvadas.

– Jūsų kadencija eina į pabaigą. Kur pa-suksite? Gal grįšite prie aktorystės?

– Šiaurėje atlikau savo misiją. Pabuvau lygiai tiek, kiek buvau naudinga savo ša-liai. Tad rudeniop kreipiu žvilgsnį į Lie-tuvą. O teatrą myliu ir mylėsiu, ypač lietuvišką, bet nesiruošiu grįžti prie ak-torystės. Aktorius kaip sportininkas – jei nesitreniruoji kasdien, prarandi formą.

Kitą vertus nežinau ar benoriu gyventi kitų personažų gyvenimus, man smagu gyventi ir savo, jis pakankamai įdomus ir spalvingas. Teatro jame tikrai pakanka.

Metų pradžioje L.Ruokytės-Jonsson

iniciatyva Norvegijoje buvo pristatytas

mūsų fi lmas „Tadas Blinda. Pradžia“.

Šiomis dienomis Islandijoje ir Norve-

gijoje – kitas šių dienų Lietuvos kino

pasididžiavimas – „Miegančių drugelių

tvirtovė“.

„Pristatyti gerą lietuvišką fi lmą tikrai

nesunku, ypač kai yra stiprių bendra-

darbiavimo partnerių tarp lietuvių išei-

vijos, – ranka numojo kultūros atašė. –

Verčiau pakalbėkime apie sudėtingiau

įgyvendinamą projektą. Pavyzdžiui,

2011 m. rudenį Danijoje įvykusį muziki-

nį-vizualinį projektą „Jūra miške“, kuris

buvo skirtas M.K.Čiurlionio metams pa-

žymėti. Va čia išties buvo ką veikti.“

Nesinorėjo M.K.Čiurlionio danams pri-

statyti tradiciškai – pasikviečiant gerą

lietuvių pianistą ar kvartetą, kuris ne-

priekaištingai atliktų kompozitoriaus

kūrinius. Norėjosi kažko naujo ir gai-

vaus. Tad L.Ruokytė-Jonsson pati

ėmėsi prodiuserio darbo. Pirmiausia pa-

kvietė pianistą Petrą Geniušą, sakso-

fonininką Liudą Mockūną bei vaizdo ir

garso menininką Artūrą Bumšteiną.

„Kalbėjau su kiekvienu atskirai, sten-

giausi suprasti, ar jie gali kartu dirbti, –

pasakojo kultūros atašė. – Kai Petras

su Liudu atsiuntė pirmuosius įrašus iš

repeticijų salės, iš karto supratau: pro-

jektas bus. Tada pradėjome galvoti

apie fi nansavimą, o pinigų šiam nepi-

giam projektui reikėjo nemažai. Juos

man teko susirinkti iš Danijos įmonių,

bankų ir privačių rėmėjų.“

„Jūra miške“ sėkmingai apkeliavo pen-

kis Danijos miestus, sukėlė rezonansą

tiek šioje šalyje, tiek Lietuvoje. „Kaip

mes kultūrininkai dažnai sakome – išė-

jo geras meninis produktas“, – šyptelė-

jo L.Ruokytė-Jonsson.

• Šiuo metu Kopenhagoje vyksta Da-

nieliaus Rusio (tapyba) ir Isroildžon

Baroti (keramika) paroda „Šalia būti

tarp“.

• Birželio 7 d. Kopenhagoje fotografi -

jos festivalio metu atidarytos dvie-

jų jaunų lietuvių fotografų paro-

dos: Vilmos Samulionytės „Kosha“

(Koša) ir Kristinos Sereikaitės „In-

nocence“ (Nekaltybė), o Kopenha-

gos festivalio fotografi jos grupinė-

je parodoje, projekte „Cenzūruota

paroda“ eksponuojami menininko

Algirdo Griškevičiaus fotografi jos

darbai.

• Orhuse įvyks Lietuvos kultūros fes-

tivalis, kuriame bus pristatyta jau-

nųjų menininkų fotografi jos paroda,

„LT Identity“ naujausių rūbų kolek-

cija, koncertuos grupė „KeyMono“.

Grupė nuo šio renginio pradės savo

koncertinį turą Danijoje.

• Rugsėjį bus pristatyta lietuviška fi l-

mų programa tarptautiniame Rytų

ir Centrinės Europos kino festivaly-

je, kurį rengia Danijos nacionalinis

kino institutas, o lietuvių stiklo me-

nininkai dalyvaus Europos šalių stik-

lo meno bienalėje Bornholmo saloje

„European Glass Context 2012“.

• Tą patį mėnesį Kopenhagoje įvyks

susitikimas su rašytoja Rūta Šepe-

tys, o spalio mėnesį Danijos foto-

grafi jos muziejuje įvyks menininko

Algirdo Griškevičiaus personalinė

fotografi jos meno paroda.

„Garsioji Martino Liuterio Kingo frazė „Aš turiu

svajonę“, išsakyta 1963 m., po metų tapo realybe.

Todėl labai svarbu kiekvienam iš mūsų turėti svajo-

nę. Juk ji, labai norint, kažkada ims ir išsipildys. Aš

irgi turiu svajonę, didelę tokią, beveik neaprėpia-

mą. Bet labai tikiu, kad ji kažkada išsipildys.

Svajoju matyti savo šalį atvirą, demokratišką,

taikią, neprovincialią, išsilavinusią ir šiuolaikišką,

dvasiškai pažengusią, su sąmoninga pilietiška vi-

suomene, su mąstančiais individais, globalistais,

kosmopolitais, su galinga „sokratiška“ intelektua-

lia terpe (kažkada Tomas Venclova yra sakęs, jog

Lietuvoje jos nebuvo jau daugiau kaip 50 metų),

be korupcijos, su veikiančia teisine sistema.

Turiu svajonę matyti Lietuvą visiškai ekologišką,

žalią, su gandrais, su vėjo malūnais ir laisvai besi-

ganančiomis karvėmis. Šalį, į kurią plūstų turistai

kaip į unikalų rojaus kampelį, kurio nesugebėjo su-

naikinti globalinė industrializavimo psichozė.

Svajoju matyti ją kaip šalį, kurioje menininkams

sudarytos humaniškos sąlygos kurti, kurioje rū-

pinamasi vaikais ir seneliais, kurioje atiduodama

pirmenybė švietimui, kultūrai ir menui, kaip švie-

sos nešėjams, kurioje kalbama gražiausia pasau-

lyje kalba, kurioje vis dar dainuojamos sutartinės

ir skaitoma poezija. Mentalinė transformacija jau

pamažu vyksta ir labai tikiuosi kad dar po 20 metų

Lietuva atrodys jau visai kitaip.“

M.K.Čiurlionio metams Kiti renginiai

L.Ruokytės-Jonsson svajonės

R.Urbakavičiaus nuotr.

15min • 2012 m. birželio 8 d.16 | Mano pasaulis

Šarūnas Bulota redakcija@15min.lt

Durbės, Saulės ir Žalgirio mūšiai – svarbiausi Lietuvos senojoje istorijoje. Tačiau prie šių trijų derėtų pridėti dar vieną, plačiajai visuomenei kol kas menkai žinomą, tačiau labai svarbų – Mėlynųjų Vandenų mūšį. Šiame mūšyje Lietuvos didžiojo kunigaikš-čio Algirdo vadovaujama Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenė su-davė lemiamą smūgį iki tol viešpatavusiai mongolų-totorių Aukso ordai. Po šios per-galės prasidėjo didysis LDK klestėjimas.

650-osioms Mėlynųjų Vandenų mūšio metinėms paminėti gegužės 24–26 d. Kau-ne ir Trakuose vyko tarptautinė moksli-nė konferencija. Joje pranešimus skaitė ir diskutavo Lietuvos, Moldovos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos istorikai. Dalyvius pasveikino konferenciją globo-jęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Konferenciją organizavo Vytauto Di-džiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, bend-radarbiaujant su Lietuvos istorijos insti-tuto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriumi, Krokuvos Jogailaičių universiteto Istorijos institutu bei tarptau-tiniu moksliniu projektu „Colloquia Russi-ca“ ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

– Mėlynųjų Vandenų mūšis mažai žino-mas plačiajai visuomenei. Kuo jis svarbus Lietuvai? – paklausėme vieno konferen-cijos organizatorių, VDU istoriko dr. Vyto Jankausko.

– Apytikriai prieš 650 metų (gali būti metų kitų paklaida, tačiau istoriografi jo-je sutariama, kad tai buvo 1362 m.) įvy-ko Mėlynųjų Vandenų mūšis dabartinės Ukrainos teritorijoje, galvojama, kad netoli Kirovogrado miesto. Algirdo vadovauja-ma LDK kariuomenė susidūrė su totorių pulkais, ir juos jei ne sutriuškino, tai labai smarkiai sumušė. Tai sukėlė krizę Aukso ordoje, kuri užsitęsė iki kito didelio toto-rių pralaimėjimo Kulikovo mūšyje 1380 m.

Algirdas Mėlynųjų Vandenų mūšyje pa-naudojo karo meno naujoves – kitokį pul-kų rikiavimą. Jis laimėjo svarbią pergalę, kuri lėmė, kad Lietuva tapo viena iš do-minuojamų jėgų regione. Prasidėjo labai

sparti LDK plėtra, prie jos buvo prijungta labai didelė teritorija – Kijevo, Voluinės, Podolės ir kitos žemės. Galima sutikti, kad po šios pergalės prasidėjo didysis LDK klestėjimas.

Po šios pergalės Algirdas ir tarptauti-niu, ir vidiniu mastu pradėjo save vadinti imperatoriumi. Kitaip tariant, jis kūrė tre-čiąją Romą. Tą Romą, kuri buvo ne pras-tesnė už Konstantinopolio Romą, tiesiog ji buvo kitokia savo turiniu: kai kuriais at-žvilgiais pranašesnė, kai kuriais – jai dar reikėjo pasitempti.

– Daugelio istorikų įsitikinimu, Mėlynų-jų Vandenų mūšio svarba iki šiol deramai neįvertinta. Kodėl?

– Tuose vadovėliuose, kurie prieinami plačiajai visuomenei, mūšis paminimas dviem trim sakiniais. Jei aptari mūšio išta-kas, prielaidas, mūšio eigą, pasekmes – tuo-met reikėtų ir atskiro skyrelio vadovėlyje.

– Durbės, Saulės, Žalgirio, Mėlynųjų Van-denų mūšiai. Galima palyginti, ar jie buvo panašios svarbos?

– Žaisti mozaiką visada įmanoma. Dur-bės, Saulės, Žalgirio mūšiai iš tiesų yra labai stipriai įsitvirtinę istorinėje lietuvio sąmonėje. Kodėl taip yra? Galima sakyti, kad tai yra tos 50 metų trukusios sovietinės okupacijos padarinys. Pirmosios respubli-kos istoriografi ja pristatė Saulės, Žalgirio, net ir Durbės mūšį, Mėlynųjų Vandenų mūšis pasiliko kažkur toliau. Taip įvy-ko todėl, kad pirmoji istorikų karta tie-siog nespėjo realizuoti savo sumanymų.

Sovietinė istoriografi ja kaip svarbiausią iškėlė Kulikovo mūšį. Ar jis tikrai buvo tas

lūžinis mūšis – galima ir sutikti, ir ginčy-tis. Iš tiesų Kulikovo mūšyje Aukso orda buvo sutriuškinta, tačiau jo negalima ly-ginti su Mėlynųjų Vandenų mūšiu. Nes būtent po jo Aukso ordoje beveik du de-šimtmečius tęsėsi vidinė krizė, neleidusi suformuoti tvirtos valdžios, todėl atsira-do galimybė Algirdui plėstis, o Maskvai –

laviruoti. O po Kulikovo mūšio tokių fun-damentalių pokyčių neįvyko. Po pralai-mėto Kulikovo mūšio atvyko totoriai ir iš Maskvos paliko tik pelenus. O po Mėlynųjų Vandenų mūšio totoriai Vilniaus nepasiekė.

Mėlynųjų Vandenų mūšį galima prilygin-ti bent jau Durbės mūšiui, taip pat Saulės, o galų gale ir Žalgirio mūšiui. Nes tiek vienas, tiek kitas (Žalgirio ir Mėlynųjų Vandenų, – red. past.) problemų neišsprendė – Vokie-čių ordinas niekur nedingo, totoriai – taip pat, tačiau pradėjo irti iš vidaus.

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę apie Mėlynųjų Vandenų mūšį išgirdome nelabai daug. Kodėl?

– Tikslaus atsakymo nežinau. Atkūrus nepriklausomybę, istorikai kur įbesdavo kastuvą, ten rasdavo nepurentą dirvą, prie ko prisiliesdavo, tas buvo nauja, todėl rei-kėjo šiek tiek laiko sukasti dalį lauko ir pri-eiti iki šito akmens. Tai, ko gero, yra viena esminių priežasčių, kodėl šis svarbus mū-šis iki šiol buvo pamirštas.

Kita vertus, sovietmečiu buvo atlikti fun-damentaliausi iki tol Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrinėjimai. Politinė konjunktūra leido, nes ir Maskvai totoriai blogi buvo, ir Lietuva įsijungė į bendrą kovą. Nuo senų laikų tai buvo bendradarbiavimas prieš bendrą priešą. Tačiau tie tyrinėjimai neiš-plito toliau kelių monografi jų, straipsnių, nes, nors šis mūšis vyko žymiai anksčiau, pagrindinis akcentas dėtas ant Kulikovo mūšio, kuriame Maskva laimėjo.

Atgavus nepriklausomybę susidarė lyg ir dviprasmiška situacija: mūšio tyrimas lyg ir yra atliktas, nors ir neišpopuliarintas (bet tai jau kitas, skaudus mokslo populiarini-mo klausimas Lietuvoje), ir istorikai žiū-ri – tyrimas atliktas, akmuo apkasinėtas, tema nėra nauja, o yra krūva naujų temų. Tokia kontroversiška situacija susidarė.

– Ši konferencija – tik skambus mūšio pa-minėjimas, o gal ji duos impulsą tolesniems tyrinėjimams?

– Ėjimas iki šio mūšio yra dėsningas ir jis nenutrūks. Tolesni planai – po konferen-cijos bus rengiamas mokslinių straipsnių rinkinys, vėliau – jo pristatymas, dar kitas žingsnis – sudėti į vieną vietą panašias, ta-

čiau kartu ir skirtingas nuomones, ir pabandyti rasti atsparos

taškus.

Mėlynųjų Vandenų mūšis

Didžiausia Algirdo pergalėKonferencijos atidaryme kalbėjęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažu-

balis pabrėžė, kad po pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje Ukrainai atsivėrė durys į

Europą, krikščionybę ir laisvę. „Kaip ir prieš 650 metų, dabar Ukraina susvyravusi ties

vartais į Europą, – akcentavo ministras. – Labai gali būti, kad būtent nuo Ukrainos

strateginio pasirinkimo iš dalies priklausys ir tai, kuriuo – bendrumo ar atskirties – ke-

liu pasuks ir kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, įskaitant nedemokratinio užkrato

neįveikiančią Baltarusiją.“

A.Ažubalis pabrėžė, kad Ukraina tiek istoriškai, tiek ir dabar yra viena artimiausių Lie-

tuvos partnerių: „Mūsų užduotis, kaip ir kadaise, Mėlynųjų Vandenų įvykių sūkuryje

padėti savo partneriams atsispirti autoritarizmo traukai ir apginti garbingos istorinės

tautos vardą. Bet tik padėti, nes pagrindiniai ginklai ir skydai šiandien yra suverenios

Ukrainos rankose.“

Užsienio reikalų ministrui antrino Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko:

„Šis mūšis buvo civilizacijos posūkis link europinės, krikščioniškos kultūros, žingsnis į

ateitį link susivienijančios Europos. Valstybė, kuri susiformavo Algirdui laimėjus Mėly-

nųjų Vandenų mūšį, buvo, mano manymu, dabartinės Europos Sąjungos pirmtakas, ku-

rioje nebuvo vienos religijos, vienos kalbos.“

Mintys iš konferencijos

Po pralaimėto Kulikovo mūšio atvyko totoriai ir iš Maskvos paliko tik pelenus. O po Mėlynųjų Vandenų mūšio totoriai Vilniaus nepasiekė.

Istorikas V.Jankauskas: „Po pergalės Mėlynųjų

Vandenų mūšyje prasidėjo

didysis LDK klestėjimas.“

E.Ovčarenko nuotr.

2012 m. birželio 8 d. • 15min Mano pasaulis | 17

Miglė Butkutėredakcija@15min.lt

Lietuvos diplomatijos šaknis galima atsekti dar Mindaugo laikais – karūnos be ryšių nepasieksi, o dar aktyviau Lietuvos diplomatinė tarnyba ėmė veikti Vytauto laikais.

Nacionalinės diplomatijos gimtadieniu lai-koma 1918 m. spalio 7-oji, kai Augustinas Voldemaras pradėjo eiti atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, bet į Užsienio reikalų ministeriją panaši diplo-matinė tarnyba, anot istorikų, buvo įkur-ta gerokai anksčiau – 1791 m. birželio 19 d. Rusijos imperijoje analogiška struktūra at-sirado dešimtmečiu vėliau.

Pastaraisiais metais vis drąsiau prisime-namas ir žmogus, kuris, remiantis garsiąja 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, tapo pirmuoju Abiejų Tautų Respublikos „ants-paudo užsienio reikalams“ ministru – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsto-vas Joachimas Liutauras Chreptavičius.

Chreptavičiai toli gražu nėra pati žino-miausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys-tės giminė, tačiau ne vienas šios giminės atstovas XVI–XVIII a. ėjo aukštas valsty-bines pareigas. Istorikas Vydas Dolinskas sako, kad neabejotinai garsiausias ir dau-giausia nuveikęs Chreptavičių giminės at-stovas yra 1729 m. dabartinės Baltarusi-jos teritorijoje, netoli Naugarduko, gimęs J.L.Chreptavičius.

1754 m. jis tapo Naugarduko stalininku, o 1764 m., kai į Abiejų Tautų Respublikos sos-tą sėdo Stanislovas Augustas Poniatovskis, –Naugarduko maršalka ir LDK didžiuoju sekretoriumi. Jis tapo artimu valdovo pa-galbininku, patikėtiniu, netgi bičiuliu. Dar jaunas būdamas J.L.Chreptavičius buvo ap-dovanotas ordinais, gavo seniūnijų, kurios jam garantavo fi nansinę gerovę.

Postą „perleido“ uošvisJ.L.Chreptavičiaus sėkmei valstybės tarny-boje įtakos turėjo ir 1766 m. įvykusios vedy-bos su Lietuvos pakanclerio Antano Pšez-deckio dukterimi Konstancija Pšezdecka. Mirus uošviui, J.L.Chreptavičius buvo pa-skirtas į jo vietą ir tapo LDK pakancleriu –ministru, valdančiu kanceliariją, prižiū-rinčiu archyvą, metriką, tvarkančiu užsie-nio ryšius, diplomatiją ir daugelį vidaus klausimų.

J.L.Chreptavičius buvo atsakingas ne tik už LDK, kaip Lietuvos pakancleris, bet iš es-mės visos ATR užsienio politiką. Baro kon-federacijos metu 1768 m. J.L.Chreptavičius vykdė įvairius valdovo pavedimus Prancū-zijoje, Austrijoje, kur bandė sutaikyti su-kilėlių vadovybę su Respublikos valdovu.

Pasmerkė 1771 m. bekaralmečio paskelbimą ir pasikėsinimą į S.A.Poniatovskį.

Kaltino prorusiškumu Žvaigždžių valanda J.L.Chreptavičiaus kar-jeroje išmušė Ketverių metų Seimo metu 1788–1792 m. Šis Seimas ruošė valstybės reformas ir valstybės Konstituciją. Peror-ganizuojant valstybės valdymą, kuriant ko-misijas, departamentus J.L.Chreptavičius iš tikrųjų tapo užsienio politikos koordinatoriumi.

Pirmojo užsienio reikalų ministro veik-lą ir ministerijos bei pasiuntinybių darbo organizavimą temdė tuometinė dramatiš-ka Abiejų Tautų Respublikos padėtis: tiek Rusija, tiek Prūsija siekė plėsti savo val-das nusilpusios kaimynės sąskaita. Neretai J.L.Chreptavičius kaltinamas dėl iliuzijomis tapusių lūkesčių įveikti grėsmes diploma-tiniu keliu – nuolaidžiaujant bei tikintis ge-ranoriškumo iš rytinio ATR kaimyno. Kita vertus, XVIII amžiaus pabaigos politinius pasirinkimus derėtų vertinti iš platesnės perspektyvos, leidžiančios suabejoti, ar apskritai dar buvo įmanoma išgelbėti anuo-metinę Lietuvos ir Lenkijos Respubliką.

„Jis matė, kad Rusija turėjo interesą iš-laikyti visą Respubliką savo įtakos zonoje, tačiau manydamas, kad patys jau negalime spręsti savo likimo, vylėsi, kad gal vis tik geriau likti ko nors protektorate, nei visai neegzistuoti. Pasirinkimas buvo toks ir jis bandė rinktis šiame kontekste“, – aiški-na J.L.Chreptavičiaus politines nuostatas V.Dolinskas.

Tiesa, kategoriškai Rusijos pusėn LKD pakancleris nestojo. Ketverių metų Sei-me buvo ir kur kas karštesnių Rusijos

šalininkų, kurie valdovui nedviprasmiš-kai siūlė megzti glaudesnius ryšius su Rytų kaimyne. J.L.Chreptavičius nesipriešino ir vykdė valdovo nurodymus net tuomet, kai jam teko koordinuoti ryšius su Prūsija, nors jo įsitikinimai diktavo ką kita.

Istorikai nustatė ir tai, kad prorusiška J.L.Chreptavičiaus pozicija nebuvo niekaip susijusi su jo fi nansais – nei Prūsijos, nei Rusijos ambasados LDK pakancleriui pen-sijos nemokėjo. Jis gyveno iš valdovo jam skirtose seniūnijose surenkamų mokesčių.

Po žlugimo emigravoPo 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos paskelbi-mo J.L.Chreptavičius skyrė daug dėmesio Europos šalių reakcijai į įvykius ATR. Ypač šiuo klausimu liepta dirbti pasiuntinybėms Berlyne ir Peterburge.

J.L.Chreptavičius susidūrė ir su fi nansų stygiaus diplomatijos tarnyboje problema. Gautus iš fi nansų ministerijos asignavimus jis padėdavo į banką ir iš palūkanų lopė biudžeto skyles.

1792 m. J.L.Chreptavičius, kaip Respub-likos užsienio reikalų ministras, buvo pri-verstas priimti Rusijos imperijos naujojo pasiuntinio Jokūbo Bulhakovo notą dėl „draugiškos imperijos kariuomenės, kurią pasikvietė tikrieji Lietuvos ir Lenkijos pa-triotai“, įžengimą į Respubliką. Iš esmės tai buvo karo paskelbimas, taip šį dokumentą suprato ir LDK pakancleris.

1792-ųjų rugpjūtį, prasidėjus karui su Maskva, J.L.Chreptavičius buvo vienas iš tų, kurie matė išsigelbėjimą valdovui prisidedant prie Targovicos konfedera-cijos. S.A.Poniatovskis paklausė, ir tai laikinai pristabdė Rusijos karių agresi-ją Lietuvoje.

1793 m. po Aleksandro Mykolo Sapiegos mirties J.L.Chreptavičius tapo paskuti-niu LDK kancleriu, tačiau daug iniciaty-vos šiame darbe nerodė. Tam įtakos turė-jo ne tik karai, bet ir skaudi vieno iš sūnų žūtis. Netrukus J.L.Chreptavičius patrau-kė į emigraciją: metus praleido Karlsba-de, Vienoje, paskui gyveno Varšuvoje ir kituose miestuose, gimtinę lankydamas retai. J.L.Chreptavičius mirė 1812-aisiais Varšuvoje.

Užmiršta istorija apie pirmąjį užsienio reikalų ministrą

Siekiant deramai įamžinti valstybės is-

toriją, 2011-ieji Lietuvoje buvo skirti

Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Abie-

jų Tautų įžado metinėms. Vasarą pa-

žymėtas ir pirmosios užsienio reikalų

ministerijos Abiejų Tautų Respubliko-

je 220-asis jubiliejus. Šių metų kovo

2 d. Vilniaus universiteto biblioteka ir

Užsienio reikalų ministerija (URM) su-

rengė LDK kanclerio ir Abiejų Tautų

Respublikos užsienio reikalų ministro

J.L.Chreptavičiaus 200-ųjų mirties me-

tinių minėjimą.

Užsienio reikalų ministras Audronius

Ažubalis šiuose renginiuose pabrėžė,

kad Lietuvai reikia gerbti savo istorinį

paveldą net ir žinant, kad vertiname jį

iš naujos laikmečio perspektyvos.

„Tikra tiesa, jog patriotizmo suvokimas

Abiejų Tautų Respublikoje neišvengia-

mai skyrėsi nuo to, kuriuo, pavyzdžiui,

vadovavosi nepriklausomos Lietuvos

diplomatų žiedas tarpukariu. Tačiau,

mano akimis, tai nėra tie nesutaikomi

prieštaravimai, kuriais būtų galima tei-

sinti savanorišką šalies politinės istori-

jos amneziją“, – sako A.Ažubalis.

Anot ministro, skirtingi laikmečiai ir

skirtingos valstybės raidos epochos

kartu sudaro bendrą Lietuvos diploma-

tijos istorijos audinį, kurį puoselėdami

tampame stipresni.

Istorinės atminties susigrąžinimas

V.Dolinskas:

„Jis matė, kad Rusija turėjo interesą išlaikyti visą Respubliką savo įtakos zonoje.“

Pirmuoju užsienio reikalų

ministru vadinamas

J.L.Chreptavičius didžiules

grėsmes bandė įveikti

diplomatiniu keliu.

Nuotr. iš URM archyvo

15min • 2012 m. birželio 8 d.18 | Mano pasaulis

Gegužės mėnesį vykusiame Čikagos NATO šalių vadovų susitikime Aljansas įsipareigojo neribotam laikui pratęsti Baltijos šalių oro erdvės apsaugą, remti akredituotą Energetinio saugumo centrą Lietuvoje bei adekvačiai reaguoti į Rusijos ginkluotės didinimo planus Lietuvos pasienyje.

Eglė Digrytėredakcija@15min.lt

Šios politinės pergalės priežasčių mūsų dip-lomatai siūlo ieškoti ne tik glaudžiame di-aloge su transatlantiniais partneriais, vie-ningoje Baltijos regiono šalių laikysenoje, tačiau ir Lietuvos indėlyje toli nuo Lietuvos sienų – Afganistane.

Lietuvių misija Afganistane, tapusi ne-mažu iššūkiu ir diplomatams, ir kariams, vietos gyventojams atnešė saugesnio ir ge-resnio gyvenimo viltį. Ėmusi remti ir va-dovauti Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG), Lietuva į šį regioną pritraukė gerokai solidesnę kitų šalių paramą. Asfaltuotos gatvės, žibintai su saulės baterijomis, vai-kų namai, naujos mokyklos, kompaktiškos hidroelektrinės – vos keletas dalykų, apie kuriuos anksčiau šiame atokiame krašte buvo galima tik pasvajoti.

Didžiulė pažangaPirmieji Lietuvos kariai iš lėktuvo Čagča-rane išlipo 2005 m. Čia atvykusieji dažnai sutinkami pasisveikinimu „Welcome to the moon“ („Sveiki atvykę į Mėnulį“). Lietu-vos kariuomenės vado generolo Arvydo Pociaus teigimu, tuomet pamatytas vaiz-das išties jį priminė: kalnai, daug smėlio ir dulkių, moliniai būstai lyg viduramžiais. Pirmos rotacijos PAG turėjo plyname lau-ke įkurti stovyklą. Pradžia buvo sudėtinga visomis prasmėmis – psichologine, logis-tine, operacine.

Po metų Afganistane pradėjo dirbti Už-sienio reikalų ministerijos (URM) atstovai –tuo tikslu įkurta Specialioji misija, mat šio-je šalyje pradėta įgyvendinti ministerijos koordinuojamą vystomojo bendradarbia-vimo programą.

Taip Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų sankcionuotos ir NATO vadovauja-mos Tarptautinių saugumo palaikymo pajė-gų (International Security Assistance Force, ISAF) misijos bei išpildė savo įsipareigo-jimą prisidėti prie bendrų veiksmų stip-rinant saugumą transatlantinėje erdvėje.

„PAG buvimas padėjo mobilizuoti tarp-tautinės bendruomenės ir Lietuvos Vyriau-sybės pastangas padėti Goro provincijai. Didžiulė pažanga, kurią šiandien matome Gore, yra nepaliaujamų Lietuvos pastan-gų užtikrinti vystymą ir saugumą rezulta-tas“, – tvirtino provincijos gubernatorius Abdullah Haiwadas.

Lietuvos indėlis, vadovavimas visos pro-vincijos atkūrimui ir saugumo užtikrini-mui yra reikšmingas įvairiomis prasmėmis.

Prekyba žmonėmis, ginklais ir narkoti-kais bei terorizmo virusas nemato valstybių sienų, todėl padėdami NATO partneriams gesinti šių pavojų židinius Afganistane, ne-leidžiame jiems plisti į Europą ir pasiekti

Lietuvos. Tarptautinis solidarumas stiprina ir Lietuvos įvaizdį pasaulyje: mūsų šalies trispalvė Afganistane garbingai plevėsuo-ja greta tokių galingų valstybių kaip JAV, Kanados, Vokietijos, Prancūzijos vėliavų.

O svarbiausia tai, kad mainais už pagalbą kitiems gauname tai, ko patys neturime. Pavyzdžiui, kitos NATO valstybės užtikri-na Baltijos šalių, kurios neturi reikiamų pajėgumų, oro erdvės apsaugą. Galiausiai Afganistanas Lietuvai yra tapęs ir gera mo-kykla, suteikiančia neįkainojamos vadova-vimo, koordinavimo, pagalbos vietiniams gyventojams konfl iktų regionuose, donorų paieškos patirties tiek karinėms pajėgoms, tiek civiliams atstovams.

Iškovota donorų paramaGore lietuvių laukė nemažai sunkumų – kultūriniai skirtumai, infrastruktūros stoka, prasta saugumo situacija, tolimas atstumas, kuklus fi nansavimas. „Pirmaisiais metais jiems teko ieškoti būdų padėti vietos bend-ruomenei kurti taikų ir saugų gyvenimą, vystyti provinciją ir ją tinkamai valdyti. Reikia pripažinti, kad suprasti čionykštę kultūrą ir kitus jautrius aspektus nebuvo lengva užduotis“, – teigė A.Haiwadas.

Nepaisant to, mūsų šalies atstovai ne kartą nusipelnė pagyrų – pirmiausia už tai, kad kontaktų ieškodavo nesislėpdami už

šarvuotų džipų, išlaikydami pagarbą vie-tos tradicijoms.

Vienas didžiausių Lietuvos diplomati-nės tarnybos pasiekimų yra tai, jog didelės apimties ir ilgos trukmės projektai fi nan-suojami ne vien iš mūsų biudžeto. Įdėda-mi santykinai nedaug savų lėšų, lietuviai sugebėjo įsiūbuoti ne vieną kur kas dides-nio masto projektą, pritraukdami tokius turtingus partnerius kaip JAV ir Japonija.

Pernai liepą, viešint premjerui Andriui Ku-biliui, buvo pradėta Goro centrinės ligoninės rekonstrukcija. Lietuvos iniciatyva už 2,25 mln. Lt buvo atlikta inventorizacija, parengta trijų etapų rekonstrukcijos galimybių studija. Likusiems darbams Japonija skirs 8 mln. JAV dolerių, prisidėti sutiko ir Graikija, JAV. Re-konstrukciją tikimasi baigti per trejus metus.

Iki Lietuvos PAG įsteigimo visame Gore nebuvo nė metro asfaltuoto kelio. Už Lie-tuvos skirtą 1 mln. Lt provincijos sostinėje buvo išasfaltuota 2,2 km centrinės gatvės. Japonai sutiko skirti 7,4 mln. JAV dolerių, kad atsirastų dar 11 km tvirtos dangos.

Lietuva fi nansavo oro uosto pakilimo tako galimybių studiją. Dar prieš keletą metų mūsų kariškiams tekdavo leistis ant žvyrkelį primenančio tako, kuris sniegui tirpstant pažliugdavo ir tapdavo laikinai netinkamas lėktuvams leistis, o šiemet jis jau išasfaltuotas. Čia įrengta infrastruktū-ra, kuriasi navigacijos tarnyba, teritorijos apsaugą perėmė policija. Išsyk padidėjo žmonių judėjimas, padaugėjo komercinių skrydžių, į miestą nuolat atvyksta ne vien kariškiai, paramą teikiančių šalių ir nevy-riausybinių organizacijų atstovai, bet ir paprasti gyventojai. Čagčaranas tapo pa-siekiamas pasauliui, taigi galima plėtoti komercinius ryšius ir auginti provincijos ekonomiką.

Už donorų skirtus pinigus Čagčarane at-sirado saulės energiją naudojantys žibin-tai. Juos pastačius žmonės vakarais net rinkdavosi aplink ir laukdavo, kol sutemus jie užsidegs. Kartu su apšvietimu atsira-do vakarinis gyvenimas, pailgėjo parduo-tuvių darbo laikas – kadangi čia anksti ir

greitai sutemsta, anksčiau tai vargiai buvo įmanoma.

Parama – ir moterims, ir žemės ūkiuiViena iš Lietuvos užsienio politikos krypčių yra vystomasis bendradarbiavimas, kurio tikslas – padėti besivystančioms šalims ko-voti su skurdu, siekti, kad ten būtų gerbia-mos žmogaus teisės, užtikrinama lyčių ly-gybė, įstatymų viršenybė, geras valdymas.

Pernai nemaža dalis (37 iš daugiau nei 100) tokių projektų buvo įgyvendinta Af-ganistane, jų vertė perkopė 2 mln. Lt. Trys ketvirtadaliai šios sumos teko 25 projek-tams paramos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi, sveikatos apsaugos, švietimo srityse.

Rengiantis atsakomybę už Goro provinci-jos saugumą ir vystymą perduoti Afganis-tano vyriausybei, stiprinami instituciniai gebėjimai, siekiama sklandaus vietos val-džios darbo. Rytų Europos studijų centras Čagčarane surengė mokymus administra-cijos ir nevyriausybinių organizacijų atsto-vams, parengė projektų paraiškas tarptau-tinių donorų fi nansavimui.

Žemės ūkio ministerija padėjo ugdyti vietos žemės ūkio ir irigacijos specialistų, Čagčarano žemės ūkio mokyklos atsto-vų, ūkininkų gebėjimus augalininkystės,

Lietuva afganams padeda Misija Afganistane

Lietuvos kariai tarptautinėse operaci-

jose Afganistane – JAV vadovaujamoje

tarptautinės koalicijos antiteroristinėje

operacijoje „Tvirta taika“ (angl. Enduring

Freedom), JT paramos misijoje Afganis-

tane (UNAMA) – pradėjo dalyvauti prieš

dešimtmetį. Nuo 2003 m. kariai siunčiami

dalyvauti ISAF operacijoje. 2005 m. Lie-

tuva įsteigė Goro provincijoje Provincijos

atkūrimo grupę ir ėmė vadovauti savaran-

kiškam ISAF operacijos rajonui.

Gegužės viduryje paskelbtas trečias atsa-

komybės už saugumą perdavimo vietos

pajėgoms etapas, į kurį pateko dar trys

Goro provincijos rajonai. Atsakomybė už

sostinę Čagčaraną su apylinkėmis jau per-

duota afganams. Atsakomybės perdavi-

mo Afganistano nacionalinėms saugumo

pajėgoms procesas turėtų būti baigtas iki

2014 m. pabaigos.

Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos

demokratijai programos lėšomis 2006–

2011 m. buvo fi nansuoti 169 projektai

Gore. 83 projektai įgyvendinti socialinės

apsaugos ir tvarios plėtros srityse, 29

projektai – gero valdymo ir įstatymo vir-

šenybės srityse. 27 projektai skirti švieti-

mui,16 – kultūriniams ryšiams ir paveldo

apsaugai, 14 – visuomenės informavimui.

Krašto apsaugos ministerijos duomeni-

mis, nuo 2005 m. Lietuvos karių veiklai

Centrinės ir Pietų Azijos regione (Afga-

nistane, Pakistane) buvo skirta per 300

mln. Lt. Į šią sumą įskaičiuotos išlai-

dos, skirtos visiems padaliniams Afga-

nistane – Gore, Kandahare, Helmande,

Pietų Afganistane, Kabule, pavieniams

atstovams Herate. Lietuva, be PAG, va-

dovauja dar keturiems tarptautiniams

vienetams.

Dešimt metų veiklos

BFL nuotr.

Vienas didžiausių Lietuvos diplomatinės tarnybos pasiekimų – didelės apimties ir ilgos trukmės projektai fi nansuojami ne vien iš mūsų biudžeto.

2012 m. birželio 8 d. • 15min Mano pasaulis | 19

gyvulininkystės ir veterinarijos srityse. Ekspertai skaitė paskaitas apie pažan-gias augalininkystės technologijas, tyrė provincijos dirvožemį, perdavė smul-kiosios žemės ūkio technikos. Veteri-narijos specialistai buvo mokomi gy-vūnų užkrečiamųjų ligų stebėsenos, ligų kontrolės ir prevencijos. Lietuva prisidėjo prie provincijos veterinarijos tarnybos kūrimo. Grupelė tenykščių tarnautojų Lietuvoje buvo supažindin-ti su maisto ir veterinarinės kontrolės sistema.

Vienas projektas buvo skirtas ska-tinti moterų socialinį aktyvumą – šim-tui moterų keturiuose provincijos kai-muose buvo surengti kursai, kuriuose jos buvo mokomos skaityti ir rašyti, higienos bei vaikų priežiūros temomis.

Lietuva pasirūpino, kad Goro pro-vincijoje būtų įsteigta pirmoji viešoji biblioteka ir valstybės tarnautojų ren-gimo centras, įrengtos 3 mažosios van-dens elektrinės, 22 mokyklos, proku-ratūra, renovuotas apeliacinis teismas, Čagčarane statomi vaikų namai. Per 700specialistų galėjo išmokti administra-vimo pagrindų, pradinį išsilavinimą įgijo beveik 4,5 tūkst. vaikų, apmokyta beveik 40 veterinarijos specialistų, pa-skiepyta daugiau nei 50 tūkst. galvijų.

Bendradarbiaujant su vietos bend-ruomenėmis, kasami geriamojo van-dens šuliniai, įrengiamos kelio pralai-dos, renovuojamos mečetės ir kaimo mokyklos, įrengiami sporto aikštynai, skiepijami vaikai, skiriama parama jau-nimui ir pilietinei visuomenei švieti-mo, kultūros bei gero valdymo srityse.

Jei ne lietuviai...Provincijos gubernatorius A.Haiwadas, nors ir negailėdamas gerų žodžių lie-tuviams, apgailestavo, kad iš pradžių Goro gyventojų nepasiekė žinia apie PAG tikslą – prisidėti prie provincijos

saugumo. „Greičiausiai dėl lietuvių kuklumo“, – spėjo pašnekovas.

Prieš pusantrų metų tapęs provinci-jos vadovu, jis surengė spaudos kon-ferenciją su PRT vadu. „Tai buvo di-džiulė sėkmė – Goro gyventojai pradėjo suprasti, kad PRT yra ne miegančios pajėgos, o aktyviai dalyvauja vystant provinciją. Jei ne lietuviai, čia nebū-tų nei japonų, nei JAV vyriausybės pagalbos agentūros USAID, nei kitų šalių“, – kalbėjo A.Haiwadas.

Pernai surengtoje donorų konferen-cijoje įvairios šalys įsipareigojo per tre-jus metus skirti Gorui apie 99 mln. JAV dolerių.

Diplomatai savo ruožtu taip pat gi-ria A.Haiwadą – išsilavinęs, aktyvus, vadybininko ir gyvenimo Vakaruose

patirties turintis gubernatorius sėkmin-gai bendrauja tiek su centrine valdžia, tiek su Lietuvos atstovais.

Visiškai pasitraukti dar nežadaGoro pažangą rodo ne vien plataus mas-to projektai. „Nuvykęs aplankyti ant-ros ar trečios rotacijos PAG, pamačiau vaikštančius afganus su mobiliaisiais telefonais. Tai buvo pirmas ženklas, kad ne be reikalo ten esame“, – pasa-kojo generolas A.Pocius.

Nuo PAG–2 laikų afganai pradėjo pirkti žemę greta stovyklos ir statytis namus, mat lietuvių buvimą kaimynys-tėje ėmė vertinti kaip saugumo garantą. Provincijoje suvaldytas neribotas plė-šikavimas, atsirado daugiau tvarkos.

Afganams, kurie tris dešimtmečius gyvena karinių konfl iktų sąlygomis, dar trūksta gebėjimų tvarkytis patiems: or-ganizuoti, jausti atsakomybę, suvokti, kodėl įgyvendinami tam tikri projektai ir kas vyks juos užbaigus, numatyti, kas rūpinsis naujais pastatais, išlaikys specialistų kvalifi kaciją ir pan.

Todėl lietuviai moko afganus planuo-ti, organizuoti, ieškoti lėšų (rašyti pro-jektus, teikti paraiškas), prižiūrėti oro uosto taką. Provincijoje veikia Euro-pos Sąjungos policijos misija (EUPOL)bei Lietuvos vadovaujama Policijos operacinė mokymo ir sąveikos grupė (POMLT), kurių instruktoriai padeda kelti vietos policininkų, teisėjų ir pro-kurorų kvalifi kaciją.

Atsakomybę už visos Goro provinci-jos saugumą ir vystymą perdavus af-ganams, Lietuva neketina visiškai pa-likti šios šalies. Kartu su tarptautine bendruomene žada toliau remti Afga-nistano saugumo pajėgas, toliau vyks vystomasis bendradarbiavimas, tik greičiausiai keisis forma – darbas bus tęsiamas iš Kabulo, nebesikoncentruo-jant į Goro provinciją.

Lietuva tarptautinėse organizacijose 1991 m. rugsėjo 10 d. Lietuva tapo ESBK (Europos

saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos) nare.

Tai pirmoji tarptautinė organizacija, į kurią buvo

priimta Lietuva. Mūsų šalis – pirmoji Baltijos valsty-

bė, pirmininkaujanti ESBO 2011 m.

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva

buvo priimta į Jungtinių Tautų

Organizaciją.

Lietuva yra 35 pagrindinių

tarptautinių organizacijų narė.

Be šių pagrindinių tarptautinių

organizacijų, Lietuvos ministe-

rijos, įstaigos prie ministerijų ir ki-

tos institucijos yra prisijungusios dar

prie maždaug 150 kitų tarptautinių organizacijų

konvencijų, asociacijų, tarptautinių fondų, progra-

mų, projektų.

Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje pradėti

atstovavimo Lietuvai užsienyje atkūrimo darbai –

įkurti Lietuvos informacijos biurai Briuselyje, Londo-

ne, Osle ir kitur, buvo pradėta atkurti santykius su

užsienio valstybėmis.

Diplomatiniai santykiai. Šiuo metu Lietuva yra užmezgusi diplomatinius

santykius su 155 pasaulio valstybėmis. Haičio Res-

publika – naujausia šalis, su kuria Lietuva užmez-

gė diplomatinius santykius (2010 m. gegužės 4 d.).

Šiuo metu yra mezgami santykiai su Monako Kuni-

gaikštyste bei Ugandos Respublika.

Diplomatinės atstovybės. Užsienio šalyse veikia 58 Lietuvos diplomatinės

atstovybės ir konsulinės įstaigos.

Ekonominė diplomatijaIšoriniai ekonominiai santykiai

Iš viso vien užsienio prekybos politikos srityje URM

darbuotojai per metus dalyvauja apie 200 posėdžių

Briuselyje, gindami Lietuvos užsienio prekybos po-

litikos interesus, pasisako vidutiniškai po 2 kartus

per posėdį.

Minimaliais skaičiavimais, ES rinkos apsaugos prie-

monių (antidempingas ir kt.) taikymas Lietuvos

verslui užtikrina 110–120 mln. Lt papildomų meti-

nių pajamų.

2009 m. skaičiavimais, rinkos apsaugos instrumen-

tai įtakoja pramonę, kurios gamybos apimtys Lietu-

voje sudaro 2,5–3 mlrd. Lt.

Kasmet Lietuvos diplomatinės atstovybės iš Lietu-

vos ir užsienio verslininkų gauna apie 5000 įvairių

paklausimų.

Šiuo metu ekonomikos sričiai priskiriama apie 30

tarptautinių organizacijų. URM koordinuoja Lietu-

vos dalyvavimą jų veikloje.

Ekonominio saugumo politikaDalyvavimas darbo grupėse ir komisijose:

URM įtraukta į maždaug 30 tarpinstitucinių darbo

grupių ir komisijų, kuriose aktyviai teikia savo pozi-

ciją ir pasiūlymus.

Per metus įvyksta daugiau kaip 300 susitikimų,

parengiama apie 300 dokumentų, pažymų, anali-

zių, pasiūlymų ar pastabų įvairiais su ekonominio

saugumo politika susijusiais klausimais. Diploma-

tinių atstovybių tinklas užtikrina visapusiškos ir ne

visada visiems prieinamos informacijos surinkimą ir

patikslinimą.

Per metus parengiama apie 150 formalių ir nefor-

malių instrukcijų atstovybėms.

Diplomatija skaičiais

A.Haiwadas:

„Didžiulė pažanga, kurią šiandien matome Gore, yra nepaliaujamų Lietuvos pastangų užtikrinti vystymą ir saugumą rezultatas.“

BFL nuotr.

Lietuviai su afganais

greitai rado bendrą kalbą.

BFL nuotr.

kurti naują gyvenimą