I tema. LYGINAMOJI KONSTITUCINĖ TEISĖ – MOKSLAS IR MOKYMO DALYKAS. KONSTITUCINĖ TEISĖ NACIONALINĖS TEISĖS SISTEMOJE

I dalis1. Lyginamoji konstitucinė teisė – mokslas apie pasaulio valstybių konstitucinę teisę.

Lyginamosios konstitucinės teisės vieta teisėtyroje. Lyginamosios konstitucinės teisės mokslo dalykas, funkcijos, metodologija. Lyginamoji analizė.

Konstitucinė teisė kaip mokslas, mokymo dalykas ir teisės šaka.“Konstitucinės teisės” terminas turi 3 pagrindines prasmes:1. nacionalinės teisės šaka – konstitucinės teisės normų, išdėstytų teisės normų aktuose,

sistema, reguliuojanti visuomeninius santykius: valstybės organizavimo pagrindai visuomenės organizavimo pagrindai asmens teisinio statuso pagrindai.

2. Konstitucinė teisė – kaip mokslas – teorijų, doktrinų, koncepcijų, hipotezių apie konstitucinę teisę, visuma – moksliškai pagrįsti spėjimai apie konstitucinę teisę.

3. konstitucinė teisė – kaip mokymo dalykas – aukštojoje mokykloje dėstomas konstitucinės teisės kursas.

Lyginamoji konstitucinė teisė.Lyginamosios konstitucinės teisės kaip teisės šakos nėra – egzistuoja tik konstitucinės teisės, kaip

nacionalinės teisės šaka. Tačiau lyginamoji konstitucinė teisė gali būti suprantama kaip mokymo dalykas ir mokslas.

Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokslas – tam tikra konstitucinės teisės mokslo dalis, kuri kompleksiškai ir lyginamuoju metodu tyria įvairių pasaulio šalių konstitucinę teisę.

Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokslas atlieka šias pagrindines funkcijas:

1) prognozavimo funkcija – lyginamosios konstitucinės teisės mokslas padeda geriau įvertinti ir pagrįstai prognozuoti valstybės gyvenimo klausimų reguliavimo raidą: numatyti tam tikras perspektyvas, tam tikrų veiksmų rezultatus – moksliškai pagrįstas numatymas, spėjimas.

2) taikomoji funkcija – atsižvelgiantį realią situaciją, ieškoti sprendimų, remiantis istorine kitų šalių patirtim

i – tai susiję su Lietuvos bei kitų šalių perėjimu iš totalitarinio ar autoritarinio režimo į demokratinį režimą, o taip pat centralizuoto ūkio pertvarkymu į privatųjį, mentaliteto, visuomenės gyvenimo pakeitimu, valdžių atskyrimu iš vienos.

3) komunikacinė funkcija – informacijos amžiuje šalims reikia žinoti kuo daugiau tam, kad taip jos galėtų kompensuoti kitus savo trūkumus.

4) pažintinė funkcija - lyginamosios konstitucinės teisės mokslas plečia teisininko profesionalo akiratį, išsilavinimą – informacinėje visuomenėje reikia turėti informaciją ir mokėti ja pasinaudoti.

Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokymo dalykas – aukštojoje mokykloje dėstomas lyginamosios konstitucinės teisės kursas, kurio tikslas susipažinti su įvairių pasaulio šalių konstitucine teise, įžvelgti jų dėsningumus ir ypatumus.

Lyginamosios konstitucinės teisės metodologija.Pagrindinį lyginamosios konstitucinės teisės metodą apsprendžia pats šios disciplinos pavadinimas

– pagrindinis įvairių šalių konstitucinės teisės lyginimo metodas – lyginamoji analizė. Kiekvienos šalies konstitucinę teisę ištirti yra sunku, ir net nebūtina. Reikia suvokti jų dėsningumus ir ypatumus. Lyginamoji konstitucinė teisė siekia pažinti konstitucinį reguliavimo lyginimo būdu. Lyginamosios analizės metodo esmė – atrasti ir išskirti konstitucinio reguliavimo dėsningumus ir skirtumus, suvokti įvairių institutų esmę. To išdava – naudojama klasifikacija ir tipologija. Tam, kad klasifikacija ir tipologija būtų reikšminga, būtina teisingai parinkti skirstymo kriterijus. Klasifikacijų ir tipologizacijų priežastys:

1) egzistuoja keli teisinio reguliavimo, teisinės kultūros centrai (pvz. Vakarų teisės tradicija ir musulmoniškoji teisės tradicija)

2) ekonominių, socialinių, politinių aktualijų panašumas (pvz. rinkos ūkis yra būdingas liberaliajai demokratijai, o Afrikos šalims – traibalizmas)

3) filosofinės idėjos, vertybės taip pat daro įtaką konstituciniam teisiniam reguliavimui. Tačiau tipologiją ir klasifikavimą reikia taikyti atsargiai – ieškant panašumų negalima paneigti

skirtumų. Teisinių idėjų judėjimas leidžia palyginti teisinį reguliavimą. Tačiau reiškiniai lyginamojoje konstitucinėje teisėje tiriami ne tik statikoje, bet ir dinamikoje – todėl

yra naudojamas istorinis lyginamasis metodas – konstitucinis teisinis reguliavimas lyginamas istorinėje perspektyvoje.

Konkrečios teisinės analizės metodai – greta lyginimo analizuosime konkretų institutą, nustatysime jo specifiką, o vėliau lyginsime jį su kitais.

Papildomi metodai: sisteminis, loginis, analizė, sintezė, indukcija, dedukcija.

2,Konstituciniai teisniai santykiai ir jų subjektai įvairiose pasaulio šalyse.Juridinių faktų ir konstitucinės teisės normų pagrindu tarp įvairių šalių (kaip teisinio santykio šalių)

atsiranda konstituciniai teisiniai santykiai. Jų dalyviai vadinami konstitucinės teisės subjektais. Konstitucinėje teisėje atsisakoma subjektų dalijimo į fizinius bei juridinius asmenis. Konstitucinė teisė pateikia savo subjektų klasifikaciją.

Subjektai:1) tam tikros socialinės ir nacionalinės bendrijos (tauta, kuri yra valdžios šaltinis; tautinės

mažumos, turinčios apsisprendimo teisę; klasės (socialistinėse šalyse)).2) valstybė ir jos sudėtinės dalys (pvz. JAV kaip valstybė ir jos valstijos kaip federacijos

subjektai).3) Pagrindinės valstybės institucijos4) Visuomeniniai susivienijimai, politinės partijos ir organizacijos ir net rinkėjų grupės (jei jos

inicijuoją įstatymo priėmimą, referendumą ir pan).5) Atstovaujamų institucijų deputatai6) Vietinio valdymo ir savivaldos institucijos7) Individai (asmenys) – piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.

Kiekvienai šių kategorijų būdinga tam tikra konstitucinių teisių apimtis. (patikslinti)

Pasaulio valstybių konstitucinės teisės šaltinių įvairovė.

Pasaulio valstybių konstitucinės teisės šaltiniai.Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos forma. Konstitucinės teisės šaltiniais yra laikomi tik tie,

kuriuose yra konstitucinės teisės normų. Yra tiesioginio valstybės teisinio reguliavimo teisės šaltiniai ir valstybės sankcionuoti teisės šaltiniai (pvz. doktrina, teisės paprotys):

1. Įstatymai:1.1. konstitucija1.2. konstituciniai įstatymai1.3. organiniai įstatymai1.4. paprastieji įstatymai1.5. ypatingieji įstatymai1.6. įstatymui prilygstantys parlamentų reglamentai ir statutai.2. vykdomosios valdžios aktai3. konstitucinės kontrolės institucijų aktai4. teismo precedentai5. konstitucinis paprotys6. nacionalinės viešosios tesės sutartys7. papildomi šaltiniai:7.1. religiniai šaltiniai7.2. teisinė doktrina7.3. tarptautinės teisės aktai7.4. lokaliniai teisės aktai.

Įstatymai.Įstatymas pasaulyje suprantamas nevienodai.

Lietuvoje “įstatymas” – tai parlamento ar referendumu priimtas teisės normų aktas.

Anglo saksų šalys skiria įstatymo sąvoką siaurąja ir plačiąja prasme.Įstatymas siaurąja prasme – parlamento aktas, parlamentas čia yra suvokiamas kaip aukščiausias

valstybės atstovaujamasis organas + valstybės vadovas (pvz. D. Britanijoje – įstatymo projektui prieš jį priimant turi pritarti Lordų rūmai, Bendruomenių rūmai, Karalius (karalienė).

Įstatymas siaurąja prasme – tai bet kokia rašytinė teisės norma, kuri gali būti ginama teisme (law).

Kontinentinės teisės šalys įstatymą supranta kaip parlamento priimtas norminis aktas. Kartais konstitucijoje gali būti nustatomos sritys, kuriose parlamentas gali priimti įstatymus (pvz. Prancūzijoje) – kitos teisinio reguliavimo sritys pereina vykdomajai valdžios šakai (deleguota įstatymleidystė). Šiuo prancūziškuoju reguliavimu yra pasiekusios Prancūzijos kolonijos ir Kazachstanas.

Konstitucija – svarbiausias konstitucinės teisės šaltinis, turi aukščiausią teisinę galią. Konstituciniai įstatyma i – įstatymai, kuriais keičiama ar papildoma konstitucija. Priimami ypatinga

tvarka. Turi tokią pačią juridinę galią kaip ir konstitucija. Kai kuriose valstybėse pati konstitucija yra vadinama konstituciniu įstatymu, pvz. Vokietijoje – pagrindinis įstatymas.

Organinis įstatymas – ypatingos reikšmės įstatymas, kurio priėmimas tiesiogiai nurodomas konstitucijoje. Kai kuriose šalyse yra nurodomos konkrečios visuomeninio gyvenimo sferos, kurių teisinė reglamentacija yra galima tik organiniais įstatymais – pvz. Ispanijos konstitucijos 81 str. numato, kad organiniai įstatymai yra tie, kurie yra susiję su pagrindinių teisių ir laisvių išplėtimu, patvirtinantys autonominių bendruomenių statutus, susiję su visuotine rinkimų teise ir kiti įstatymai, numatyti Konstitucijoje. Jis užima tarpinę vietą tarp konstitucinių įstatymų ir paprastųjų įstatymų. Jų atsiradimas siejamas su 1958 m. Prancūzijos konstitucija. Vėliau šie įstatymai paplito buvusiose Prancūzijos kolonijose, o taip pat ir kitose šalyse (pvz. Moldova). Kiekvienos šalies konstitucijoje gali būti numatytas bet koks skaičius tokių įstatymų: pvz. 1991 m. Rumunijos konstitucija numatė 25 klausimus, kuriais turėjo būti priimti organiniai įstatymai. Dažnai organinių įstatymų priėmimas siejamas su pagrindiniais konstitucinės teisės institutais. Lietuva nepripažįsta organinių įstatymų. Organinius įstatymus priimti ir pakeisti yra sunkiau, nei paprastuosius. Prieš priimant organinį įstatymą Prancūzijoje, Konstitucinė Taryba tikrina jo atitikimą konstitucijai.

Paprasti įstatymai – bendra tvarka priimti įstatymų leidybos organų aktai, reguliuojantys svarbias valstybės gyvenimo sritis. Gali būti priimti parlamento ar tiesiogiai tautos. Federacinėse valstybėse būna federaciniai įstatymai ir federacijos subjektų įstatymai. Taip pat yra ir vietinių įstatymų, priimamų autonominių vienetų institucijų (Italija, Ispanija).

Ypatingieji įstatymai – jų priėmimas būdingas III-čiojo pasaulio šalims (Šri Lanka, Malaizija, Fiši, Jamaika). Priimami parlamento bendra tvarka, tačiau gali riboti tam tikras įstatymų normas ar net konstitucinės teisės normas. pvz. Šri Lankos 1971 m. įstatymas “Dėl kelio terorizmui užkirsti”. Dažniausiai jie yra priimami trumpam laikotarpiui, tačiau parlamentas turi teisę pratęsti jų galiojimą.

Parlamento reglamentai, statutai – nustato jų vidinę organizaciją ir darbo procedūras. Turi įstatymo galią, tačiau priimami šiek tiek supaprastinta tvarka – be valstybės vadovo promulgavimo. Jei parlamentas yra dviejų rūmų, kiekvieni rūmai turi savo reglamentą (statutą), kuriuo priėmimui nereikia kitų rūmų pritarimo.

Vykdomosios valdžios aktai.Tai valstybės vadovo (prezidento, monarcho), vyriausybės, ministerijų, kitų centrinių valstybės

vykdomųjų institucijų aktai: įsakai, dekretai, aktai, nutarimai.Deleguotoji įstatymleidystė – tai normatyviniai aktai, turintys įstatymo galią, tačiau išleisti ne paties

įstatymų leidybos organo (parlamento), o jo pavedimu kitu valstybės organo – dažniausiai Vyriausybės, rečiau – valstybės vadovo. Deleguota įstatymleidtysė, kaip tam tikrų klausimų operatyvesnis sprendimo būdas plačiai paplito daugelyje šalių (pvz. D. Britanija, Prancūzija, Italija). Ji atspindėjo vykdomosios valdžios vaidmens sustiprėjimą ir padėjo vykdomajai valdžiai sustiprėti. Deleguota įstatymleidytė gali būti vertinama teigiamai, jei kalbėsime apie svarbių socialinių programų realizavimą; ir neigiamai – jei vykdomoji valdžia pernelyg įtakoja parlamentą ir pastarojo vaidmuo susilpnėja. Deleguota įstatymleidystė

yra įmanoma tik tuo atveju, jei ji yra nustatyta Konstitucijos. Konstitucijų autoriai stengėsi įsprausti deleguotą įstatymleidystę į griežtas ribas tokiu būdu paliekant parlamentui galutinio sprendimo teisę. Todėl konstitucinė teisė iškelia tam tikras sąlygas deleguotai įstatymleidystei:

- atitinkamas parlamento leidimas yra suteikiamas nustatytam laikotarpiui- griežtai nustatomas klausimų ratas- parlamento leidimui negali būti taikomas plečiamasis aiškinimas- draudžiama išduoti leidimą sukurti normoms, keičiančioms galiojančius įstatymus

ar galiojančias atgal. - Neleidžiama subdelegacija.

1) valstybės vadovo aktai turintys įstatymo galią (Italija, Sirija, Marokas) – pvz. Italijoje įstatymo galią turi Prezidento dekretai. Pagal 1995 m. Kazachstano konstituciją šioje srityje prezidentas turi labai išplėstus įgaliojimus – jam įstatymų leidybą gali deleguoti iki 1 metų, taip pat jis gali paskelbti skubų įstatymo priėmimą, o jei parlamentas atsisako skubia tvarka priimti įstatymo, tai jis gali išleisti įsaką, turintį įstatymo galią.

2) Vyriausybės aktai, turintys įstatymo galią – labiau paplitęs variantas, nei pirmasis (Ispanija, Portugalija, Rumunija, Graikija) – šie aktai turi būti patvirtinti parlamento. Pagal prancūziškąją doktriną tokie aktai yra vadinami hibridiniais teisės aktais.

Konstitucinės priežiūros institucijų aktai.Tai konstitucinių teismų, konstitucinių tarybų ar kitokių konstitucinės kontrolės institucijų priimami

aktai dėl oficialaus konstitucijos aiškinimo ar dėl teisės aktų atitikimo konstitucijai.

Teismo precedentai.Būdingi anglo saksų teisei. Teisminiai precedentai – tai aukščiausios instancijos teismų sprendimai,

kurie yra jų skelbiami ir tampantys teisiniu pagrindu teismams spręsti analogiškas bylas – t.y. teismai kuria normas.

Tačiau yra šalių, neigiamai žiūrinčių į teisminį precedentą. Pvz. Prancūzijoje teismams draudžiama kurti normas. tačiau pačioje Prancūzijoje yra pastebima tendencija, neigianti šį draudimą (pvz. Konstitucinės Tarybos aktai, administracinės teisės aktai).

Konstitucinis paprotys.Tai per ilgą laiką susiklostęs valstybės institucijų vienodas veikimo būdas, kai esant tam tikrai

situacijai elgiamasi tam tikru būdu. Daugelyje šalių konstituciniai papročiai nustato parlamentų vidinę organizaciją ir reglamentą. Remiamasi santykio dalyvių konsensusu. Konstitucinis paprotys negali būti ginamas teismine tvarka esant jo pažeidimui. Dažniausiai taikoma sankcija už konstitucinio papročio pažeidimą yra valstybės veikėjų moralinės politinės reputacijos praradimas. Paplitęs šalyse, neturinčiose rašytinės konstitucijos (pvz. D. Britanijos Parlamento, Vyriausybės formavimo ir funkcionavimo tvarka). Tam tikri konstituciniai papročiai ilgainiui įgavo įstatymo galią (pvz. kad nė vienas asmuo negali eiti JAV prezidento pareigų daugiau nei du kartus).

Nacionaliniai viešosios teisės susitarimai:1993 m. sausio 1 d. susitarimas dėl Čekoslovakijos padalijimo į Čekiją ir Slovakiją. 1943 m. Libano nacionalinis paktas dėl aukščiausių valstybės pareigų paskirstymo tarp įvairių

religijų šalininkų.

Papildomi šaltiniai:Religiniai šaltiniai.

Koranas musulmonų šalyse yra aktas, aukštesnis už konstituciją. Musulmonų vertybių sistema lemia konstitucinę sistemą.

Taip pat būdingi monarchijoms su feodalinėmis ir luominėmis atgyvenomis, ypač sosto paveldėjimo klausimais.

Teisinė doktrina.

Kai kuriose šalyse teismai savo sprendimus grindžia ne tik teisės normų aktais, et ir žymių teisės mokslininkų darbais.

Tarptautiniai teisės aktai.Jie tapo reikšmingais konstitucinės teisės šaltiniais 20 am. pab. ir ypač žmogaus teisių klausimais.

Kai kurių šalių konstitucijose yra tiesioginė nuorodos į šiuos aktus. Pvz. 1948 m. JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1992 m. Mastrichto sutartis, kt.

Lokaliniai aktai.Galioja tam tikroje šalies teritorijoje (pvz. JAV valstijų teisės aktai, Tanzanijoje – Zanzibaro aktai,

Ukrainoje – Krymo aktai). Valstybių miestai neretai turi savo chartijas, kurios reguliuoja vietos savivaldą.

Dar gali būti kvazi konstituciniai teisės aktai :– karinių ar revoliucinių tarybų aktai (Nigerija, Etiopija) – tai laikinosios valdžios,

suskurusios po eilinio perversmo, aktai (dekretai, proklamacijos); – nacionalinės chartijos (Alžyras), – revoliucinės chartijos (Madagaskaras),– valdančiųjų (vienintelių) partijų aktai (Kongas, Zairas).

2. Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokymo dalykas. (nesu tikra , kad sis atsakymas yra tikslus).

II dalis1. Konstitucinės teisės kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida.

Užsienio šalių konstitucinės teisės tyrinėjimai – tai pasaulinės patirties naginėjimas. Jis padeda patobulinti, praktiškai panaudoti konstitucinio reguliavimo modelius, atsisakyti tų konstitucinės teisės institutų, kurie tapo nebeproduktyviais ar nebeatitinka šiuolaikinių visuomeninių vertybių.

Konstitucinės teisės kaip savarankiškos teisės mokslo dalies atsiradimas.Konstitucinė teisė turi ilgą savo raidos istoriją. Ji buvo (ir šiuo metu yra) glaudžiai susijusi su

filosofija, sociologija, politologija, religijotyra.

Konstitucinė teisė, skirtingai nuo baudžiamosios ar civilinės teisės, atsirado iš esmės neseniai – 19 am. vid. iš pradžių konstitucinės reikšmės idėjas (apie valstybės ir visuomenės sąrangą) iškėlė antikos mąstytojai: graikai Platonas ir Aristotelis, Romėnai Ciceronas ir Gajus, nors tuo metu nei pačios konstitucinės teisės, nei jos mokslo dar nebuvo. Viduramžiais taip pat buvo darbų, susijusių su tam tikromis konstitucinės teisės problemomis (pvz. Tomo Akviniečio).Vėlyvo konstitucinės teisės atsiradimo priežastys:

1) rašytinės konstitucijos atsirado tik 18 am. pab. jose buvo susisteminta valdžios institucijų struktūra, sąveika ir pan. – tai nauja pakopa teisiniame reguliavime.

2) Feodalinio absoliutizmo žlugimas.3) Demokratinių revoliucijų epocha. 4) Švietimo epochos mąstytojų veikla: Hugo Grocijus, Šarlis Lui Monteskje, Žanas Žakas Ruso,

Džonas Lokas ir kt. suformulavo daugybę nuostatų, kurios tapo šiuolaikinės konstitucinės teisės pagrindu.

19 am. pab. – 20 am. prad. vyravo pozityvizmas – juridinė (klasikinė mokykla) – teisės aktų studijavimas. Atstovai: Jevinekas (Vokietija), Ademaras Esmenas (Prancūzija), Dicey (D. Britanija), Orando (Italija) – originalūs mokslininkai, sukūrę reikšmingas teisines koncepcijas.

Pozityvizmo tikslas – išsilaisvinti nuo visko, kas nėra reikalinga teisei sukurti – grynai juridinė teorija – reikalavo teisę tirti teisės metodais, teisinėmis sąvokomis, teisinėmis kategorijomis. Siekė konstitucinę teisę atsikirti nuo kitų sričių.

2. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos.

Pagrindinės KTM kryptys ir mokyklos.

KTM vyrauja dvi kryptys:

1. etatistinė;

2. liberalioji;

Etatistinės krp.atstovai suvokia KT kaip valstybės nustatytą teisę, nepripažįsta socialinės (visuomenės sukurtos) teisės. Marksistinės pasaulėžiūros mokslininkai (yra vadinami radikalais) tyrinėja ir suvokia KT klasių kovos, viešpataujančios klasės ar klasių grupės diktatūros požiūriu. Dauguma KT tyrinėtojų priklauso liberaliajai krypčiai. Jie teigia kad K-ja ir KT nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis. Ji turi išreikšti įvairių visuomenės grupių, valdančiųjų ir pavaldinių socialinį ryšį, įtvirtinti žmogiškąsias vertybes, deklaruoja teisinę, demokratinę valstybę, valdžių padalinimą, vietos savivaldą, valdininkų ir valstybės inst.atsakomybę tautai ir jos atstovams, taikius konfliktų sprendimų būdus, kompromisų ir susitarimų paiešką ir daugiapartinę sistemą.

Klasikinė (juridinė), modernioji (juridinė) mokyklos.

Klasikinės (susiformavo XIX a. pb .- XX a. pr.) tikslas – išlaisvinti nuo visko kas nereikalinga teisei ir sukurti grynai juridinę teorija, reikalavo teisę tirti teisiniais metodais ir sąvokom ir kategorijom. Siekė atskirti KT nuo kitų teisės šakų. Ši m-kla: tiria KT normas, izoliuodama jas nuo socialinių parametrų, formaliu dogmatiniu metodu; valstybę traktuoja kaip teisinį reiškinį; valstybė suvokiama kaip teisės subjektas, jos veikla turi būti detaliai reglamentuota. Valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo inst., savo galių ribose. Ši m-kla rėmėsi liberalia doktrina.

Modernioji (juridinė) m-kla. XX a. antroje pusėje. Yra išsaugomas teisinio tyrimo prioritetas, bet siekiama atriboti KT nuo politikos mokslų, siekia atskleisti konstitucinio teisių mechanizmo esmę, ištirti KT teisės institutus, juos domina ir KT reguliavimas ir Konstitucinė praktika.

Sociologinė KT mokykla.

Pasiekimas - socialinės teisės sampratos ir socialinio solidarumo idėjas, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymo leidėjo atžvilgiu idėjas.

Politologine-sociologine m-kla.

Šios krypties mokslininkai grįžta prie teisinės valstybės, prigimtinės teisės idėjų, jie savo konstitucinius teisinius tyrimus sieja su politikos mokslų tyrimais, todėl studijavo ne tiek KT normas, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realų vaidmenį, reikšmę visuomenės gyvenime.

KT m-klų anglosaksų šalyse (DB, JAV), Prancūzija ir Vokietija.

DB-jos m-klos 1. Aprašomoji m-kla atsirado, nes nebuvo rašytinės K-jos, o reikėjo aprašyti principus, normas, jų taikymą. Mokslininkų darbais remiasi teismai. Dauguma vadovėlių parašyti pagal šią kryptį.(R.Deksteris, Bentlei, Raitas).

2.politologinė sociologinė. Ši kryptis sieja KT tyrimus su politiniu kontekstu. Mokslininkų darbuose, suvokiant Kons.teisinius reiškinius, didelė reikšmė teikiama politikos įtakai, istorinei politinės minties įtakai (Lokas, Milis). Britų autoriai vysto šias koncepcijas: 1. konstitucijos negalima vadinti nerašyta. 2. valstybės sampratos idėjos: a)korporacinės valstybės idėja b) demokratinio arba riboto valdymo valstybės idėja c) mokslas nevartoja tautos, nacionalinio ar valstybės suvereniteto kategorijų, kalbama apie parlamento viršenybę, jo suverenitetą, d.vyriausybė arba valdymas e) parlamento viršenybės principas. 3. Partijų valdymo sistemos doktrina. 4. teisės viešpatavimo doktrina.

XIX a. JAV KT mokslas vystėsi kaip politinių mokslų dalis. KT mokslui būdingas pragmatinis, praktizistinis požiūris: rašytinės K-jos koncepcija, federalizmo klausimai, stabdžių ir atsvarų sistemos studijos, įstatymų konstitucingumo teisminė kontrolė. XX a.pirm. pusėj KT moksle vyrauja dvi kryptis:1.tradicinė juridinė 2. KT politikos mokslo politikos istorijos persipynimas. Po antro pas.karo toliau vystėsi juridinė kryptis. Kita kryptis buvo politinė jurisprudencija, kuri siekė pritaikyti teisės institutus prie besikeičiančios tikrovės, pasisakė už teisės tyrimą platesniame kontekste (Šubertas, Tribė) Paplitusi gyvos

K-jos doktrina: K-ja ne teisinis dokumentas, bet tradicijos, papročiai, praktika. Didelis dėmesys skiriamas valdžių padalinimui.

Pranc.moderni KT m-kla. KT dėstoma traktatuose, vadovėliuose, monografijose. Vyrauja dvi koncepcijos: 1. Biurdo PI esmė – idėja, jungianti žmones, jų grupes, inst ,institutas gali būti faktiniu ir teisinių santykių dalyvis, tai socialinis politinis reiškinys, kuriam būdingos juridinio asmens savybės. 2.Diuverže: institutas – visuma politinių idėjų, įsitikinimų, papročių kartu su materialiuoju elementu, kurie sudaro organizuotą susijusią visumą. Yra du tipai: paprasti institutai (šeima, parapija) – būdinga tam tikra hierarhija, organizacija.Sudėtingi institutai – KT domina tik jie.(parlamentas, vyriausybė).

Vokietijos KT doktrinos kūrėjas – Federalinis Konstitucinis teismas. Konstitucinio teismo sprendimai grindžiami solidžia teorine medžiaga, sprendimai turi ne tik teisinį bet ir mokslinį autoritetą. Neslepiamas teisės ir politikos ryšys, valstybinė teisė sietina su politika. Stiprias pozicijas išsaugojo juridinės m-klos atstovai; iš kitos pusės valstybinei teisei reikšmingas politikos mokslų įsiveržimas. Išskiriamos dvi kryptis: 1. statinė (Šteinas) – interpretuojant normas svarbu išsiaiškinti K-jos kūrėjų koncepciją. 2.dinaminė (Maunsas) – K-jos normas reikia aiškinti atsižvelgiant į tikrovę. Ypač nagrinėjamos sąvokos: teisinė valstybė, socialinė valstybė, partijų politinė doktrina, federalizmo principas.

Klasikinė mokykla.1) tiria konstitucines teisines normas, jas izoliuodama nuo socialinių parametrų ir tyria šiuos reiškinius,

naudodama formalią dogmatinę analizę. 2) Valstybę traktuoja kaip teisinį reiškinį. Valstybė – tai teisės forma. Mokslo apie valstybę

metodologiją yra teisės moksle. Valstybė – tai teisės subjektas. Valstybės struktūra, veikla turi būti detaliai teisiškai sureguliuota. Domina juridinė valstybės samprata. Valstybė – tai juridinis asmuo (korporacija). Valstybė – vieninga kategorija, jos teisinis statusas lemia jos institucijų veiklą, asmens teisinį statusą. Valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo institucijas, įgyvendindama savo teises ir pareigas.

3) Remiasi liberalizmu – valstybė – naktinis sargas. Vokiečių klasikinė mokykla patyrė didelę istorinės mokyklos įtaką.Prancūzijos klasikinė mokykla – valstybės savęs ribojimo klausimas, parlamento ir prezidento tarpusavio santykis. Esmenas: “Valstybė – juridinis asmuo ir tautos teisinė personifikacija”. Taip jis tautos suverenitetą tapatino su valstybės suverenitetu. Valdžia turi būti ribojama individo teisėmis. Italijos klasikinė mokykla – žymūs Orlando darbai –valstybė – teisinis institutas. Ši mokykla yra prancūziško institucionalizmo pirmtakas. Anglijos klasikinė mokykla – parlamento viršenybės principas, teisės viešpatavimo principas, konstitucinės konvencijos. Klasikinė mokykla – teisinio pozityvizmo išraiška konstitucinėje teisėje.

Kelzenas – “teisiškumą pakilęs kvadratu”. Valstybė – grynai teisinis reiškinys, nors ir netapatinama su teise. Didelę reikšmę skiria konstitucijai, konstituciniam reguliavimui. Valstybė – tik teisės pratęsimas, kūrinys, identiškas teisei. Valstybė atspindi teisės hierarchiją.

Sociologinė mokykla. Nuo 20 am. prad. įsivyrauja sociologiniai aspektai konstitucinėje teisėje. Leonas Diugi – socialinio solidarumo doktrina. Teisė yra iš valstybės ir jai privaloma. Įstatymų

leidėjas tik konstruoja normas, bet jų nekuria. Žmonės remiasi solidarumu: nedaryk nieko, kas pažeistų socialinį solidarumą. Valstybės valdžia – žmonės, kurie valdo, todėl kad yra tam tikrais atžvilgiais pranašesni už kitus. Svarbūs yra realūs faktai, o ne valstybė, kaip teisinė konstrukcija. Valstybė atlieka tam tikrą socialinę misiją – ji viešųjų tarnybų, asociacija, kuri užtikrina socialinį solidarumą. Diugi yra realistas.

Morisas Oriju – tarpinis požiūris – formuoja sintetinę teoriją tarp teisės ir sociologijos. Valstybė – tai atitinkamos tautos juridinė personifikacija, kuri yra tautos ekonominės, politinės, juridinės centralizacijos padarinys, kurio tikslas – pilietinė santaika. Morisas Oriju – institucionalizmo kūrėjas. Pagrindinis institutas – valstybė.

Realistinė mokykla.Vokietijoje buvo pereinama nuo juridinės mokyklos į realistinę. Realistai kritikavo juridinės

mokyklos atstovus, remdamiesi nacionalinės vokiškos dvasios pradų teorija, jėgos teorija (Gumplovičus),

integracijos teorija (Smendas). Kritikavo juridinę mokyklą už formalumą. Otto von Girkė: “Valstybė – tai sistema tarpusavyje susijusių sąjungų, lemiančių visuomenės gyvenimą”.

Gumplovičius – jėgos teorijos kūrėjas – valdančiųjų ir valdomųjų santykiuose pasireiškia jėgos faktorius. Valstybės paskirtis – palaikyti tvarką. Valstybės atsiradimo priežastis – jėga, o ne teisė. Jėga lemia santykius.

Smendas – integracijos teorija – valstybė egzistuoja nuolatiniame atsinaujinimo procese. Valstybė nuolat save integruoja, save kuria individuose – tai tęstinis procesas. Integracijos veiksnys – daugumos principas. Parlamentinė kova – integruojanti kova.

Politinė sociologinė mokykla.Po II pasaulinio karo sugrįžtama prie teisinės valstybės, prigimtinės teisės idėjų. Konstitucinė teisė

patyria didelį politikos mokslų poveikį (ypač Prancūzijos konstitucinės teisės mokykla – iš čia ir disciplinos pavadinimas - konstitucinė teisė ir politiniai institutai). Konstitucinės teisės mokslas politizuojamas.Atstovai: Biurdo, Dženingsas, Kavinas.

Atsigauna jurinė mokykla – ji modernizuojama. Siekia atriboti konstitucinę teisę nuo politikos mokslų. Hesse – tradicinis konstitucionalizmas + konstitucinė teisinė praktika.

Konstitucinės teisės mokslas Prancūzijoje. Moderni konstitucinės teisės mokykla. Ištakos: Esmenas (juridinė mokykla), Diugi, Oriju

(sociologinė mokykla). Reikšmingas 1958 m. konstitucijos priėmimas. Konstitucinės teisės doktrina yra dėstoma

vadovėliuose, monografijose, traktatuose. Nuo 1977 m. – leidinys “Pivuar” – “Valdžia” – 3 knygos per metus.

Darbai:1979 m. Prancūzijos konstitucijos komentaras – 79 m. Liušenas - visų konstitucijos straipsnių

komentaras. 1947 m. – Laferjer – “Konstitucinės teisės vadovėlis”.1949 m. – Vedelio “Konstitucinės teisės pagrindiniai institutai” .Kafaras - “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – 2 tomai.

Šontevu – “Konstitucinė teisė ir politikos mokslas”. Diuverger – “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – pusiauprezidentinio valdymo doktrina.

Prancūzų konstitucinės teisės ypatumai lyginant su kitomis Vakarų Europos šalimis.1) prancūzų autoriai laiko save nepriklausomai nuo įstatymų leidybos ir teismo praktikos –

analizuoja ir kritikuoja įstatymus, konstituciją. Kritika grindžiama teismine praktika ir politiniais mokslais. 2) Nėra konstitucinės teisės mokymo kurso ar vadovėlio – yra konstitucinė teisė ir politiniai institutai.

Konstitucinė teisė ir politika – šiuolaikiniai konstitucinės teisės autoriai aiškiai pasuka politinių mokslų link. 3) Aiškiai skiriama konstitucinė ir administracinė teisė. Prancūziškoji doktrina skiria Vyriausybę ir

administraciją, aukščiausiuosius ir žemesniuosius valstybės organus. 4) Iš konstitucinės teisės yra išskirtos ir į konstitucinę teisę neįeina žmogaus teisių ir laisvių

problemos. Žmogaus teisės ir laisvės – specialus, integralus dalykas – “Viešosios teisės”. Konstitucijos tekste nuo III – čiosios respublikos laikų pagrindinių teisių ir laisvių nėra. Jos yra laikomos prigimtinėmis, todėl jos yra virš konstitucijos. Prigimtinės teisės nesikeičia, o konstitucijos – keičiasi.

5) Teisininkų konstitucininkų nedomina federalizmas. 6) Vyravo principas, kad teismas negali pripažinti įstatymų antikonstituciniais – teismo paskirtis –

normų taikymas. Nuo 1958 m. konstitucijos yra įsteigta Konstitucinė Taryba, kurios darbas yra specifiškas, palyginus su kitų šalių konstitucinės priežiūros institucijomis – ji atlieka išankstinę konstitucinę kontrolę – t.y. visų įstatymų atitikimas konstitucijai yra patikrinamas dar prieš juos promulguojant.

7) Konstitucinė teisė nagrinėja šiuos pagrindinius klausimus: parlamentas, vyriausybė, prezidentas, rinkimai. Plačiai naudoja politikos mokslų medžiagą.

8) Konstitucinė teisė suprantama siaurąja prasme – tai konstitucijos teisė. 9) Prancūzijos konstitucionalistai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime.

Šiuolaikinio Prancūzijos konstitucinės teisės mokslo (konstitucinė teisė ir politiniai institutai) dalykas.

1954 m. vyriausybės dekretu buvo įvykdyta teisinio mokymo reforma – nuo to laiko konstitucinės teisės mokslas imtas vadinti konstitucine teise ir politiniais institutais. Pavadinimo pakeitimas yra susijęs su požiūriu į konstitucinės teisės dalyką pokyčiu – mažiau konstitucijos, daugiau politinių institutų studijos.

Konstitucinės teisės mokslą ilgą laiką domino konstitucijos tekstas. Konstitucinės teisės dalykas – valstybės organai, jų pagrindinės taisyklės, valdymo būdai, politinės valdžios įgaliojimai, jų ribos, valdžios institucijų tarpusavio santykiai, viešųjų teisių ir laisvių garantijos.

1947 m. minimalistinis Laferjero konstitucinės teisės apibrėžimas – tai vidaus teisės dalis, kurios dalykas yra:

Valstybės forma ir struktūra Aukščiausių valstybės organų organizacija, funkcionavimas, tarpusavio santykiai, įgaliojimai Piliečių dalyvavimas valdyme.1957 m. Prelo konstitucinės teisės apibrėžimas – tai “mūsų šalyje galiojančios normos, nustatančios

politinės valdžios įtvirtinimą, įgyvendinimą, perdavimą”.Vedelio konstitucinės teisės aiškinamasis apibrėžimas – tai politinės valdžios įgyvendinimo teisė.

Konstitucinės teisės ir politinių institutų sampratos įsitvirtinimui ypatingai reikšmingi Diuverger darbai – konstitucinė teisė, kurią taiko politiniai institutai, o politinius institutus galima visapusiškiau atskleisti, analizuojant sociologiniu aspektu. Konstitucija reguliuoja ne visus konstitucinės teisės institutus, todėl visos konstitucinės teisės nesuprasi, nagrinėjant tik konstituciją, todėl konstitucinės teisės šaltiniais dar yra: parlamento rūmų reglamentai, dekretai, praktika, papročiai ir kt. Taip pat reikia išanalizuoti organinius įstatymus. Konstitucijos raidė ir konstitucinė praktika gali nesutapti, pvz. Konstitucijos 20 str: “Vyriausybė nustato ir vykdo tautos politiką”. Politinė tikrovė gali nesutapti su konstitucijos rėmais, o svarbūs institutai gali būti konstitucijos nesureguliuoti, ar sureguliuoti iš dalies. Todėl reikalingas konstitucinės teisės dalyko išplėtimas. Diuverger išleidžia “Konstitucinės teisės ir politinių institutų” vadovėlį, kuriame jis moksliškai nušviečia konstitucijos problemų politinį aspektą. Diuverger didelį dėmesį skyrė politinėms partijoms. Diuverger pažiūros iš esmės susišaukia su Vedelio pažiūromis – būtina peržengti griežtus juridinių institutų rėmus, reikia praturtinti elementais iš faktų, idėjų istorijos, politinių mokslų.

Biurdo – konstitucinės teisės politizavimo šalininkas – politinio gyvenimo tyrimas negali apsiriboti konstitucijos tyrimu, reikia tirti politinę praktiką, atsižvelgti į filosofinį antstatą. Taip visi šie mokslininkai įveikė juridinės mokyklos šalininkus – reikalinga plati socialinė analizė – tiriamas ne tik reglamentavimas, atsiranda viešosios nuomonės, spaudos, spaudimo grupių vaidmens tyrimas. Dabar mokslininkus domina ne tik konstitucinis tyrimas juridiniu požiūriu, bet ir praktinis jos funkcionavimas.

Pakte – tirti politinius institutus ir konstitucinę teisę – tirti kaip įgyvendinama ir perduodama politinė valdžia atitinkamoje valstybėje – tai politinio režimo tyrimas. Politinis režimas – valstybės politinių jėgų tam tikrų institutų funkcionavimo tyrimas.

Politinio režimo aspektai:1) Norminis – tam tikros taisyklės, nustatančios valdžios institucijų kompetencijas, santykius su

kitomis institucijomis, piliečiais.2) praktinis (politinis) aspektas – politinio režimo įgyvendinimas – daug svarbesnis, negu juridinės

taisyklės. Politiniai institutai – tai tiltas, jungiantis konstitucinę teisę ir politikos mokslus.

Tačiau taip mano ne visi Prancūzijos mokslininkai.

Moderni juridinė mokykla – šios mokyklos atstovai lieka ištikimi teisiniams metodams. Liušeras – juridinis metodas leidžia atskirti teisės mokslą nuo politikos meno. Kiekvienas teisininkas konstitucininkas teisės studijose mokosi 3-jų pagrindinių operacijų:

1. formuluoti klausimą, į kurį reikia atsakyti. 2. išsiaiškinti teisės normą3. pritaikyti teisės normą keliamo klausimo išsprendimui. Konstitucinės teisės dalykas iš viso nėra aiškus, todėl Liušeras nemato prasmės nustatyti jo ribų. Ne tiek

svarbų ką konstitucijos normos reguliuoja, kiek svarbu yra tai, kad konstitucijos normos yra aukščiausią teisinę galią turinčios normos, lyginant su kitomis teisės normomis.

Liušerą palaiko Giuše – konstitucinė teisė – tai visuma privalomų normų, nustatančių valstybės valdžią – valdžios strukūtras, santykius ir pan. – reikia aiškintis ir realų normų funkcionavimą.

Kai kurios Prancūzijos konstitucinės teisės doktrinos problemos.Dvi politinių institutų koncepcijos:

1)Prelo ir Biurdo – institutų esmė – idėja, jungianti žmones, jų grupes – įstaiga idėjos tarnyboje. Prelo išskyrė institutus organizmus ir institutus mechanizmus:

Institutai orgnizmai – tai žmonių kolektyvai, kuriuos jungia ideologija, pažiūros, bendri poreikiai. Institutai mechanizmai – tam tikrų taisyklių visuma. Instituto valia nėra tapati jį sudarančių žmonių valiai. Institutai gali būti tiek faktinių, tiek teisinių

santykių dalyviais – socialiai ar politiniai reiškianiai, kuriems būdingi tam tikros juridinio asmens savybės.

2) Diuverger – institutas – tai visuma idėjų, įsitikinimų, tikėjimų, papročių kartu su materialiuoju elementu (turtas, pastatai, pinigai). kurie sudaro susijusią ir organizuotą visumą (šeima, politinė partija, profesinė sąjunga, parlamentas). Duverger išskyrė du institutų tipus:

1. paprasti institutai – tai institutai be ypatingos organizacijos. 2. sudėtingi institutai – tai institutai, kuriem būdinga tam tikra organizacija, valdymo hierarchija.

Konstitucinę teisę domina būtent sudėtingi istitutai – politinės partijos, parlamentarai, vyriusybės.

Politinis režimas – apima konstitucijoje apibrėžtų institucijų organizaciją ir veiklą partijų sistemą politinio gyvenimo praktiką ideologija ir politinius papročius.

Vokiškoji konstitucinės teisės mokykla.Konstitucinės teisės mokslo raida susijusi su vokiško konstitucionalizmo istorija.

Konstitucionalizmo istorijos ypatumai ir lėmė konstitucinės teisės doktrinos ypatumus. 19 am. Vokietija buvo susiskaidžiusi, todėl buvo siekiama sukurti vieningą valtybę. Istorinės mokyklos svarba – tautinės dvasios istorija. Tauta sukūrė valstybę. 19 am. 60-70 metai – Prūsijos įsigalėjimas – vokiškosios konstitucinės teisės mokyklos įsitvirtinimas. Juridinė (klasikinė) mokykla – Lebandas ir Jelinekas. Po I pasaulinio karo – Kaizerio Vokietijos žlugimas – 1919 m. – Veimaro konstitucijos priėmimas. Po II pasaulinio karo – Vokietija okupuojama, tačiau tai buvo palanku konstitucinės teisės mokslui – 1949 m. konstitucija vadinama “profesorių konstitucija”.

Žinomiausi Vokietijos konstitucininkai: Mauncas, Hesse, Šternas, Izenze, Kirhofas, Šteinas. Vokietija pripažįsta ypatingą konstitucinės teisės doktrinos kūrėją – Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą. Jos sprendimai labai gausiai yra paremti doktrina, todėl turi ne tik teisinį, bet ir mokslinį autoritetą. Jo pozicija – mokslinės tiesios kriterijus.

Konstitucinės teisės mokslininkai neslepia teisės ir politikos ryšio: valstybinė teisė sietina su politika. Šeneris: tarp konstitucijos ir politikos yra ryšys: konstitucija suteikia erdvę ir nustato įvairių politinių procesų ribas, formuluodama privalomas taisykles. Valstybės teisė – tai politinė teisė – teisė politikai.

Juridinės (konservatyviosios) mokyklos atstovai – Mauncas, Hesse – iškelia juridinius aspektus į pirmą vietą. Valstybinė teisė – reikšmingas politikos mokslo įsiveržimas (Zaifertas, Ridleris) – Vokietijos politinės partijos programinėse dokumentuose nevengia naudoti mokslininkų koncepcijų.

Vokietijos valstybės organizavimo principai.Nerasime vieningo konstitucijos apibrėžimo. Tačiau visi Vokietijos konstitucininkai pripažįsta ir

akcentuoja konstitucijos normiškumą – tai aukščiausios teisinės galios teisės normų sistema, galiojanti šalyje.

Konstitucijos reikšmę įvairūs autoriai suvokia nevienodai. Levenštainas – konstitucija – tai aukščiausios valdžios apribojimo sistema. Hesse – konstitucija – pagrindinė visuomenės teisinė tvarka, ji nustato svarbiausius principus, kuriais remiantis formuojama politinė vienybė ir įgyvendinami valstybės uždaviniai. Konstitucija reguliuoja kaip išsprendžiami konfliktai visuomenėje, kaip funkcionuoja valstybė. Konstitucija – tai priemonė sutaikyti prieštaravimus ir užtikrinti socialinę santaiką.

Konstitucijos ir konstitucinės tikrovės santykio problema.

Mauncas, Šteinas, Liovenšteinas mano, kad tokie skirtumai yra neišvengiami, tačiau konstitucinė praktika turi būti kuo arčiau konstitucijos normų. Mauncas: normos lieka tokios, kokios jos buvo nustatytos, o tikrovė keičiasi. Valstybės institucijos, taikydamos konstituciją turi atsižvelgti į šitą skirtumą.Pripažįstama plataus konstitucinės teisės normų interpretavimo doktrina: 2 kryptys:

1. statinė – Šternas – svarbu išsiaiškinti konstitucijos kūrėjų koncepciją interpretuojant konstituciją.2. dinaminė – Mauncas – konstitucijos idėjas ir principus reikia aiškinti, atsižvelgiant į šiuolaikines

aktualijas. Visi autoriai pabrėžia, kad interpretavimo pagrindinis kriterijus – konstitucijos vertybių sistema. Tiek Vokietijos konstitucijoje, tiek konstitucinės teisės doktrinoje daug rašoma apie:

1) teisinę valstybę (Konstitucijos 28 str) – tai organinė Vokietijos doktrinai sąvoka. Teisinė valstybė suprantama nevienodai: vieni autoriai pabrėžia būtinumą ginti žmogaus teises ir laisves, kiti – teisingą teisėtvarką, teisingumo visuomenėje užtikrinimą. Šternas – teisinė valstybė – tai valstybės valdžia, įgyvendinama pagal konstitucijos nustatytą tvarką, priimtus įstatymus, siekiant užtikrinti laisvę, teisingumą, teises. Teisinės valstybės doktrina yra susijusi su teisės viešpatavimo doktrina.

2) Socialinės valstybės koncepcija (20, 28 str) – skiriamos 2 pakraipos:1. socialinė valstybė – tai tik teisinis modelis, į kurį būtina atsižvelgti, priimant įstatymus (vertybė,

orientyras)2. socialinės valstybės sąvoka apima ne tik juridinį aspektą, bet ir socialinį – valstybė turi užtikrinti

socialines garantijas. Canelis – valstybės uždavinys – palaikyti socialinių santykių stabilumą, užtikrinti piliečių gerovę – tik tokia valstybė gali būti laikoma socialine.

3) “Partijų valstybės” doktrina (21 str) – valstybės santvarka ir politika saistoma partijų veiklos – pliuralistinė valstybės koncepcija. Partijos – valdžios pliuralizmo didėjimo išraiška. Tokios valstybės būtinas elementas – skirtingos politinės orientacijos partijos su alternatyviais siūlymais – saikinga partinė konfrontacija.

4) Federalizmo principas – kooperatinio federalizmo koncepcija – akcentuojamas ne žemių ir federacijos atskirumas: bet valstybinės veiklos kooperacija įvairiais lygmenimis – mechanizmas veikia vieningai – bendradarbiavimas – žemės ir federacija nepriešpastatomos.

5) Valdžių padalijimo problematika . Kritikuoja klasikinį valdžių padalijimo principą. Stefani: valdžių padalijimą atitinka ne viena, o 5 teorijos. Valdžių padalijimas:

1. valstybinė teisinė samprata (klasikinė, tradicinė)2. valdžių padalijimas federalinio lygmeniu3. valdžių padalijimas sprendimų priėmimo aspektu – tarp vyriausybės, parlamento, politinių

partijų, spaudimo grupių, visuomenės nuomonės. 4. valdžių padalijimas laiko aspektu – kaip valdžia įgyvendinama laike5. valdžių padalijimas socialiniu aspektu – padalinta tarp įvairių socialinių grupių.

Anglo saksiškoji konstitucinės teisės mokslo doktrina Didžiosios Britanijos ir JAV pavyzdžiu.

Bendrosios teisės doktrina daro įtaką konstitucinės teisės reiškiniams. Didžiosios Britanijos mokslininkai teigia, kad konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, žmonių ir svarbiausių valstybės institucijų sąveiką, santykius.

Alderis: konstitucinė teisė – tai visos valdymo sistemos reguliavimas. Jis jungia administracinę teisę prie konstitucinės teisės – taip net vadinasi jo vadovėlis: “Administracinė ir konstitucinė teisė”.Kiti mokslininkai mano, kad konstitucinė teisė yra susijus su trimis valstybės funkcijomis:

1) kaip leisti įstatymus2) kaip vykdyti įstatymus3) kaip ginti valstybę nuo vidaus ir išorės veiksnių. JAV daugelis mokslininkų konstitucinę teisę apibriežia pačiais bendriausiais bruožais, o konstitucinės

teisės detalizavimą palieka administracinei teisei. Pasak jų, konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, piliečių ir valdžios institucijų (Vyriausybės) santykius, nustato valdančiųjų teises ir pareigas, pagrindines laisvių garantavimas asmens ir valstybės santykiuose.

Kiti autoriai mano, kad konstitucinė teisė – tai Aukščiausiojo Teismo interpretacijų studijos.

Dažniausiai sutinkama anglosaksiškoji konstitucinės teisės formulė yra: valstybės organai + žmogaus teisės.

Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės mokslas.Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi pagrindinės kryptys:1) formalioji dogmatinė (aprašomoji) – britų konstitucinės teisės mokslas jaučia Dicey įtaką. Jo

analitinis metodą leido atskirti konstitucinę teisę nuo politikos ir konstitucinės teisės problemas mato parlamento ir vyriausybės veikloje. Aprašomoji mokyklos atsiradimas yra sąlygotas tuo, kad Didžioji Britanija neturi rašytinės konstitucijos, todėl konstitucinės teisės moksliu tenka atskleisti konstitucinės teisės principus, normas, institutus ir pan. Kai kurie darbai dėl to yra tapę doktrina – jais remiasi teismai kaip teisės šaltiniais ar kaip svarbiomis rekomendacijomis, kuriomis reikia vadovautis. Šios krypties autoriai: Desmitas, Bentlis, Raitas, Deksteris.

2) politologinė sociologinė kryptis – sieja konstitucinės teisės tyrimus su politiniu kontekstu. Šios krypties mokslininkų darbuose, suvokiant konstitucinės teisės reiškinius, didelė reikšmė teikiama politikos įtakai, istorinei politinės minties įtakai (Lokas, Milis). Šios krypties reikšmingi šių autorių darbai: Krosmeno “Mitas apie kabineto valdymo sistemą”, Makintošo “Valstybė ir politika Didžiojoje Britanijoje” – iškėlė idėją aipe Premjero valdymo sistemą.

Šios krypties atstovus domina kaip realiai funkcionuoja konstituciniai politiniai mechanizmai. Siekia įveikti prarają tarp teisino aprašymo ir politikos studijų.

Bertčas – “Atstovaujamasis ir atsakingasis valdymas”. Didžiojoje Britanijoje 1960-1970 metais vyko administracinės reformos. Jos katino reformistinės

literatūros atsiradimą: Maršalas “Konstitucinė teorija” – konstitucinės teisės mokslą priskiria politinio mokslo sričiai – taip siekiama sukurti politinę filosofiją.

Britų autoriai teigia, kad jų konstitucijų negalima vadinti “nerašytine” – ji yra nekodifikuota, neformalizuota.

Konstitucija – tai: 1) tam tikras dokumentas2) tam tikra politikos dvasia ir stilius. Belofas ir Pilas – konstitucija – tai normų ir vertybių visuma, nustatanti santykius tarp valdžios

institucijų bei santykius tarp viešosios valdžios ir individų. Filipsas teigia, kad tikslinga priimti rašytinę konstituciją, nes tik ji nustato aiškias ribas valdžiai. Jį palaiko Desmitas. Prieš rašytinę konstituciją pasisako tradicijų šalininkai, argumentuodami tai, kad Didžioji Britanija jau

pakankamai ilgaiu gyveno be konstitucijos, vadinasi, gali ir toliau be jos gyventi. Kiti autoriai, kurie taip pat prieštarauja konstitucijos įvedimui, argumentuoja tai tuo, kad konstitucija –

tai didesnio svorio, nei kiti priimti aktai, o tai nesuderinama su Parlamento viršenybės doktrina. Formuluojamos sampratos:

korporacinės valstybės idėja – valstybė – tai tam tikri konstituciniai santykiai tarp valstybės ir įvairių korporacijų.

Demokratinės valstybės samprata (riboto valdymo, teisės viešpatavimo) – turi dominuoti teisė, nes ji riboja valstybės valdžią.

Nevartoja tautos, nacionalinio ar valstybės suvereniteto kategorijų – vartoja parlemento viršenybės teoriją. Juridinis suverenitetas – viršenybė priklauso parlamentui (karalius + Bendruomenių Rūmai + Lordų Rūmai). Literatūroje ši sąvoka dar vadinama “karaliene parlamente”.

Karūna – tai vieninga sąsaja trijų valstybės valdžios dalių (Parlamento, Vyriausybės ir teismų). Kita artima valstybei sąvoka – Vyriausybė (valdymas) Parlamento viršenybės principas reiškia, kad nepripažįstami jokie parlamento teisiniai ribojimai

– jis yra vienintelė institucija, kuri gali priimti, pakeisti ar panaikinti bet kurį įstatymą – Parlamentas gali viską, išskyrus “vyrą paversti moterim”. Tačiau pastaruoju metu vyriausybės reikšmė yra išaugusi, todėl jos ir parlamento santykius apibūdina dvi koncepcijos:

1) vestminsterio modelis – besąlyginis parlamento prioritetas valstybės institucijų sistemoje. 2) Whitehall’o modelis – stipri vykdomoji valdžia – priešpastato parlamentą ir Vyriausybę. Teigia, kad

iš tikrųjų Didžioji Britanija – tai kabineto, o ne parlamento valdymas. Krosmenas eina dar toliau, teigdamas, kad Didžioji Britanija yra net ne kabineto, bet Premjer ministro valdymas – jis yra centrinė figūra, lemianti valstybės institucijų funkcionavimą.

Partijų valdymo doktrina – valdo partijos – dvipartinė sistema. Teisės viešpatavimo doktrina – Dicey koncepcijos įtaka – visų lygybė prieš teisę. Britų teisė

– tai teisėjų sukurta teisė. Kai kurie autoriai šią doktriną sieja su parlamento viršenybę.

Konstitucinės teisės mokslas JAV.

19 am. konstitucinės teisės mokslas vystėsi kaip sudėtinė politinių socialinių mokslų dalis, iš esmės kartojo britų ir kitų šalių teisines idėjas.

JAV susiformuoja stiprus konstitucijos ir teisininko, teisėjo kultas. Teisininkai – labai reikšmingi visuomenės nariai. Konstitucinės teisės mokslui būdingas pragmatinis prakticistinis požiūris:

1) rašytinės konstitucijos koncepcija2) federalizmo klausimai3) valdžių padalijime stabdžių ir atsvarų sistemos studijos4) įstatymo konstitucingumo teisminė kontrolė.Nuo 19 am. vid. didelį dėmesį skyrė asmens teisių ir laisvių problemoms – pabrėžiama žmogaus teisių

instituto reikšmė. 20 am. I pusėje JAV konstitucinės teisės moksle vyravo dvi kryptys:

1) tradicinė (juridinė) – kazusų tyrimai, teismų praktikos studijos (atitinka klasikinę kryptį Europoje) – Kolambijos universiteto teisės mokykla – Hauelas.

2) Politikos mokslo, istorinės minties ir konstitucinės teisės persipynimas – Prinstono universiteto politinis fakultetas – Vilsonas, Korvelas.

Po 20 metų mažėja JAV konstitucinės teisės mokslui daroma Europos mokyklos įtaka, įsitvirtino pragmatizmo filosofija, ryškus politikos mokslo atsikyrimas nuo jurisprudencijos. Vyrauja pragmatizmas, realizmas – Paundas, Holmsas, Franksfurteris, Levelinas.

Po II pasaulinio karo JAV toliau vystėsi juridinės ir politinės jurisprudencijos kryptys – siekė konstitucinės teisės problemas nagrinėti taikant politologijos, socialinius metodus – siekė pritaikyti teisinius institutus prie besikeičiančios tikrovės.

Šupertas – diskutuoti apie konstituciją reiškia diskutuoti apie politinę evoliuciją, norint suprasti konstitucijos normas, reikia suprasti politinius pokyčius.

Traibas – “Amerikos konstitucinė teisė) – dėmesį skiria konstitucijai kaip tokiai, o ne jos Aukščiausiojo teismo interpretacijoms. Konstitucijos tekstas turi prioritetą lyginant su Aukščiausiojo Teismo interpretavimais. Gyva konstitucija – konstitucijos gyvybės šaltinis – pati konstitucija, o ne Aukščiausiojo Teismo sprendimai.

JAV paplitusi gyvosios konstitucijos doktrina (Levelin) – tai ne grynai teisinis dokumentas, o įvairių valdžios struktūrų nusistovėjusi praktika.

3. “Klasikinė” (juridinė) (vėliau – modernioji juridinė) konstitucinės teisės mokykla ir jos metodologija.

Klasikinė mokykla.1) tiria konstitucines teisines normas, jas izoliuodama nuo socialinių parametrų ir tyria šiuos reiškinius,

naudodama formalią dogmatinę analizę. 2) Valstybę traktuoja kaip teisinį reiškinį. Valstybė – tai teisės forma. Mokslo apie valstybę

metodologiją yra teisės moksle. Valstybė – tai teisės subjektas. Valstybės struktūra, veikla turi būti detaliai teisiškai sureguliuota. Domina juridinė valstybės samprata. Valstybė – tai juridinis asmuo (korporacija). Valstybė – vieninga kategorija, jos teisinis statusas lemia jos institucijų veiklą, asmens teisinį statusą. Valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo institucijas, įgyvendindama savo teises ir pareigas.

3) Remiasi liberalizmu – valstybė – naktinis sargas. Vokiečių klasikinė mokykla patyrė didelę istorinės mokyklos įtaką.

Prancūzijos klasikinė mokykla – valstybės savęs ribojimo klausimas, parlamento ir prezidento tarpusavio santykis. Esmenas: “Valstybė – juridinis asmuo ir tautos teisinė personifikacija”. Taip jis tautos suverenitetą tapatino su valstybės suverenitetu. Valdžia turi būti ribojama individo teisėmis.

Italijos klasikinė mokykla – žymūs Orlando darbai –valstybė – teisinis institutas. Ši mokykla yra prancūziško institucionalizmo pirmtakas.

Anglijos klasikinė mokykla – parlamento viršenybės principas, teisės viešpatavimo principas, konstitucinės konvencijos.

Klasikinė mokykla – teisinio pozityvizmo išraiška konstitucinėje teisėje.

Kelzenas – “teisiškumą pakilęs kvadratu”. Valstybė – grynai teisinis reiškinys, nors ir netapatinama su teise. Didelę reikšmę skiria konstitucijai, konstituciniam reguliavimui. Valstybė – tik teisės pratęsimas, kūrinys, identiškas teisei. Valstybė atspindi teisės hierarchiją.

4. Sociologinė konstitucinės teisės mokykla ir jos metodologija.

Sociologinė mokykla. Nuo 20 am. prad. įsivyrauja sociologiniai aspektai konstitucinėje teisėje. Leonas Diugi – socialinio solidarumo doktrina. Teisė yra iš valstybės ir jai privaloma. Įstatymų

leidėjas tik konstruoja normas, bet jų nekuria. Žmonės remiasi solidarumu: nedaryk nieko, kas pažeistų socialinį solidarumą. Valstybės valdžia – žmonės, kurie valdo, todėl kad yra tam tikrais atžvilgiais pranašesni už kitus. Svarbūs yra realūs faktai, o ne valstybė, kaip teisinė konstrukcija. Valstybė atlieka tam tikrą socialinę misiją – ji viešųjų tarnybų, asociacija, kuri užtikrina socialinį solidarumą. Diugi yra realistas.

Morisas Oriju – tarpinis požiūris – formuoja sintetinę teoriją tarp teisės ir sociologijos. Valstybė – tai atitinkamos tautos juridinė personifikacija, kuri yra tautos ekonominės, politinės, juridinės centralizacijos padarinys, kurio tikslas – pilietinė santaika. Morisas Oriju – institucionalizmo kūrėjas. Pagrindinis institutas – valstybė.

5. Politologinė – sociologinė mokykla ir jos metodologija.

Realistinė mokykla.Vokietijoje buvo pereinama nuo juridinės mokyklos į realistinę. Realistai kritikavo juridinės

mokyklos atstovus, remdamiesi nacionalinės vokiškos dvasios pradų teorija, jėgos teorija (Gumplovičus), integracijos teorija (Smendas). Kritikavo juridinę mokyklą už formalumą. Otto von Girkė: “Valstybė – tai sistema tarpusavyje susijusių sąjungų, lemiančių visuomenės gyvenimą”.

Gumplovičius – jėgos teorijos kūrėjas – valdančiųjų ir valdomųjų santykiuose pasireiškia jėgos faktorius. Valstybės paskirtis – palaikyti tvarką. Valstybės atsiradimo priežastis – jėga, o ne teisė. Jėga lemia santykius.

Smendas – integracijos teorija – valstybė egzistuoja nuolatiniame atsinaujinimo procese. Valstybė nuolat save integruoja, save kuria individuose – tai tęstinis procesas. Integracijos veiksnys – daugumos principas. Parlamentinė kova – integruojanti kova.

Politinė sociologinė mokykla.Po II pasaulinio karo sugrįžtama prie teisinės valstybės, prigimtinės teisės idėjų. Konstitucinė teisė

patyria didelį politikos mokslų poveikį (ypač Prancūzijos konstitucinės teisės mokykla – iš čia ir disciplinos pavadinimas - konstitucinė teisė ir politiniai institutai). Konstitucinės teisės mokslas politizuojamas.Atstovai: Biurdo, Dženingsas, Kavinas.

Atsigauna jurinė mokykla – ji modernizuojama. Siekia atriboti konstitucinę teisę nuo politikos mokslų. Hesse – tradicinis konstitucionalizmas + konstitucinė teisinė praktika.

6. Konstitucinės teisės mokyklų ypatumai anglosaksų šalyse (D.Britanija, JAV), Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Konstitucinės teisės mokslas Prancūzijoje.Moderni konstitucinės teisės mokykla. Ištakos: Esmenas (juridinė mokykla), Diugi, Oriju

(sociologinė mokykla). Reikšmingas 1958 m. konstitucijos priėmimas. Konstitucinės teisės doktrina yra dėstoma

vadovėliuose, monografijose, traktatuose. Nuo 1977 m. – leidinys “Pivuar” – “Valdžia” – 3 knygos per metus.

Darbai:

1979 m. Prancūzijos konstitucijos komentaras – 79 m. Liušenas - visų konstitucijos straipsnių komentaras.

1947 m. – Laferjer – “Konstitucinės teisės vadovėlis”.1949 m. – Vedelio “Konstitucinės teisės pagrindiniai institutai” .Kafaras - “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – 2 tomai.

Šontevu – “Konstitucinė teisė ir politikos mokslas”. Diuverger – “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – pusiauprezidentinio valdymo doktrina.

Prancūzų konstitucinės teisės ypatumai lyginant su kitomis Vakarų Europos šalimis.1. prancūzų autoriai laiko save nepriklausomai nuo įstatymų leidybos ir teismo praktikos –

analizuoja ir kritikuoja įstatymus, konstituciją. Kritika grindžiama teismine praktika ir politiniais mokslais. 2. Nėra konstitucinės teisės mokymo kurso ar vadovėlio – yra konstitucinė teisė ir politiniai

institutai. Konstitucinė teisė ir politika – šiuolaikiniai konstitucinės teisės autoriai aiškiai pasuka politinių mokslų link.

3. Aiškiai skiriama konstitucinė ir administracinė teisė. Prancūziškoji doktrina skiria Vyriausybę ir administraciją, aukščiausiuosius ir žemesniuosius valstybės organus.

4. Iš konstitucinės teisės yra išskirtos ir į konstitucinę teisę neįeina žmogaus teisių ir laisvių problemos. Žmogaus teisės ir laisvės – specialus, integralus dalykas – “Viešosios teisės”. Konstitucijos tekste nuo III – čiosios respublikos laikų pagrindinių teisių ir laisvių nėra. Jos yra laikomos prigimtinėmis, todėl jos yra virš konstitucijos. Prigimtinės teisės nesikeičia, o konstitucijos – keičiasi.

5. Teisininkų konstitucininkų nedomina federalizmas. 6. Vyravo principas, kad teismas negali pripažinti įstatymų antikonstituciniais – teismo paskirtis – normų taikymas. Nuo 1958 m. konstitucijos yra įsteigta Konstitucinė Taryba, kurios darbas yra specifiškas, palyginus su kitų šalių konstitucinės priežiūros institucijomis – ji atlieka išankstinę konstitucinę kontrolę – t.y. visų įstatymų atitikimas konstitucijai yra patikrinamas dar prieš juos promulguojant. 7. Konstitucinė teisė nagrinėja šiuos pagrindinius klausimus: parlamentas, vyriausybė, prezidentas, rinkimai. Plačiai naudoja politikos mokslų medžiagą. 8. Konstitucinė teisė suprantama siaurąja prasme – tai konstitucijos teisė. 9. Prancūzijos konstitucionalistai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime.

Šiuolaikinio Prancūzijos konstitucinės teisės mokslo (konstitucinė teisė ir politiniai institutai) dalykas.1954 m. vyriausybės dekretu buvo įvykdyta teisinio mokymo reforma – nuo to laiko konstitucinės

teisės mokslas imtas vadinti konstitucine teise ir politiniais institutais. Pavadinimo pakeitimas yra susijęs su požiūriu į konstitucinės teisės dalyką pokyčiu – mažiau konstitucijos, daugiau politinių institutų studijos.

Konstitucinės teisės mokslą ilgą laiką domino konstitucijos tekstas. Konstitucinės teisės dalykas – valstybės organai, jų pagrindinės taisyklės, valdymo būdai, politinės valdžios įgaliojimai, jų ribos, valdžios institucijų tarpusavio santykiai, viešųjų teisių ir laisvių garantijos.

1947 m. minimalistinis Laferjero konstitucinės teisės apibrėžimas – tai vidaus teisės dalis, kurios dalykas yra:

Valstybės forma ir struktūra Aukščiausių valstybės organų organizacija, funkcionavimas, tarpusavio santykiai, įgaliojimai Piliečių dalyvavimas valdyme.1957 m. Prelo konstitucinės teisės apibrėžimas – tai “mūsų šalyje galiojančios normos, nustatančios

politinės valdžios įtvirtinimą, įgyvendinimą, perdavimą”.Vedelio konstitucinės teisės aiškinamasis apibrėžimas – tai politinės valdžios įgyvendinimo teisė. Konstitucinės teisės ir politinių institutų sampratos įsitvirtinimui ypatingai reikšmingi Diuverger darbai

– konstitucinė teisė, kurią taiko politiniai institutai, o politinius institutus galima visapusiškiau atskleisti, analizuojant sociologiniu aspektu. Konstitucija reguliuoja ne visus konstitucinės teisės institutus, todėl visos konstitucinės teisės nesuprasi, nagrinėjant tik konstituciją, todėl konstitucinės teisės šaltiniais dar yra: parlamento rūmų reglamentai, dekretai, praktika, papročiai ir kt. Taip pat reikia išanalizuoti organinius įstatymus. Konstitucijos raidė ir konstitucinė praktika gali nesutapti, pvz. Konstitucijos 20 str: “Vyriausybė nustato ir vykdo tautos politiką”. Politinė tikrovė gali nesutapti su konstitucijos rėmais, o svarbūs institutai gali būti konstitucijos nesureguliuoti, ar sureguliuoti iš dalies. Todėl reikalingas konstitucinės teisės dalyko

išplėtimas. Diuverger išleidžia “Konstitucinės teisės ir politinių institutų” vadovėlį, kuriame jis moksliškai nušviečia konstitucijos problemų politinį aspektą. Diuverger didelį dėmesį skyrė politinėms partijoms. Diuverger pažiūros iš esmės susišaukia su Vedelio pažiūromis – būtina peržengti griežtus juridinių institutų rėmus, reikia praturtinti elementais iš faktų, idėjų istorijos, politinių mokslų.

Biurdo – konstitucinės teisės politizavimo šalininkas – politinio gyvenimo tyrimas negali apsiriboti konstitucijos tyrimu, reikia tirti politinę praktiką, atsižvelgti į filosofinį antstatą. Taip visi šie mokslininkai įveikė juridinės mokyklos šalininkus – reikalinga plati socialinė analizė – tiriamas ne tik reglamentavimas, atsiranda viešosios nuomonės, spaudos, spaudimo grupių vaidmens tyrimas. Dabar mokslininkus domina ne tik konstitucinis tyrimas juridiniu požiūriu, bet ir praktinis jos funkcionavimas.

Pakte – tirti politinius institutus ir konstitucinę teisę – tirti kaip įgyvendinama ir perduodama politinė valdžia atitinkamoje valstybėje – tai politinio režimo tyrimas. Politinis režimas – valstybės politinių jėgų tam tikrų institutų funkcionavimo tyrimas. Politinio režimo aspektai:

3) Norminis – tam tikros taisyklės, nustatančios valdžios institucijų kompetencijas, santykius su kitomis institucijomis, piliečiais.

4) praktinis (politinis) aspektas – politinio režimo įgyvendinimas – daug svarbesnis, negu juridinės taisyklės.

Politiniai institutai – tai tiltas, jungiantis konstitucinę teisę ir politikos mokslus.

Tačiau taip mano ne visi Prancūzijos mokslininkai.

Moderni juridinė mokykla – šios mokyklos atstovai lieka ištikimi teisiniams metodams. Liušeras – juridinis metodas leidžia atskirti teisės mokslą nuo politikos meno. Kiekvienas teisininkas konstitucininkas teisės studijose mokosi 3-jų pagrindinių operacijų:

4. formuluoti klausimą, į kurį reikia atsakyti. 5. išsiaiškinti teisės normą6. pritaikyti teisės normą keliamo klausimo išsprendimui. Konstitucinės teisės dalykas iš viso nėra aiškus, todėl Liušeras nemato prasmės nustatyti jo ribų. Ne tiek

svarbų ką konstitucijos normos reguliuoja, kiek svarbu yra tai, kad konstitucijos normos yra aukščiausią teisinę galią turinčios normos, lyginant su kitomis teisės normomis. Liušerą palaiko Giuše – konstitucinė teisė – tai visuma privalomų normų, nustatančių valstybės valdžią – valdžios strukūtras, santykius ir pan. – reikia aiškintis ir realų normų funkcionavimą.

Kai kurios Prancūzijos konstitucinės teisės doktrinos problemos.Dvi politinių institutų koncepcijos:

1)Prelo ir Biurdo – institutų esmė – idėja, jungianti žmones, jų grupes – įstaiga idėjos tarnyboje. Prelo išskyrė institutus organizmus ir institutus mechanizmus:

Institutai orgnizmai – tai žmonių kolektyvai, kuriuos jungia ideologija, pažiūros, bendri poreikiai. Institutai mechanizmai – tam tikrų taisyklių visuma. Instituto valia nėra tapati jį sudarančių žmonių valiai. Institutai gali būti tiek faktinių, tiek teisinių

santykių dalyviais – socialiai ar politiniai reiškianiai, kuriems būdingi tam tikros juridinio asmens savybės.

2) Diuverger – institutas – tai visuma idėjų, įsitikinimų, tikėjimų, papročių kartu su materialiuoju elementu (turtas, pastatai, pinigai). kurie sudaro susijusią ir organizuotą visumą (šeima, politinė partija, profesinė sąjunga, parlamentas). Duverger išskyrė du institutų tipus:

3. paprasti institutai – tai institutai be ypatingos organizacijos. 4. sudėtingi institutai – tai institutai, kuriem būdinga tam tikra organizacija, valdymo hierarchija.

Konstitucinę teisę domina būtent sudėtingi istitutai – politinės partijos, parlamentarai, vyriusybės.

Politinis režimas – apima konstitucijoje apibrėžtų institucijų organizaciją ir veiklą partijų sistemą politinio gyvenimo praktiką ideologija ir politinius papročius.

Vokiškoji konstitucinės teisės mokykla.

Konstitucinės teisės mokslo raida susijusi su vokiško konstitucionalizmo istorija. Konstitucionalizmo istorijos ypatumai ir lėmė konstitucinės teisės doktrinos ypatumus. 19 am. Vokietija buvo susiskaidžiusi, todėl buvo siekiama sukurti vieningą valtybę. Istorinės mokyklos svarba – tautinės dvasios istorija. Tauta sukūrė valstybę. 19 am. 60-70 metai – Prūsijos įsigalėjimas – vokiškosios konstitucinės teisės mokyklos įsitvirtinimas. Juridinė (klasikinė) mokykla – Lebandas ir Jelinekas. Po I pasaulinio karo – Kaizerio Vokietijos žlugimas – 1919 m. – Veimaro konstitucijos priėmimas. Po II pasaulinio karo – Vokietija okupuojama, tačiau tai buvo palanku konstitucinės teisės mokslui – 1949 m. konstitucija vadinama “profesorių konstitucija”.

Žinomiausi Vokietijos konstitucininkai: Mauncas, Hesse, Šternas, Izenze, Kirhofas, Šteinas. Vokietija pripažįsta ypatingą konstitucinės teisės doktrinos kūrėją – Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą. Jos sprendimai labai gausiai yra paremti doktrina, todėl turi ne tik teisinį, bet ir mokslinį autoritetą. Jo pozicija – mokslinės tiesios kriterijus.

Konstitucinės teisės mokslininkai neslepia teisės ir politikos ryšio: valstybinė teisė sietina su politika. Šeneris: tarp konstitucijos ir politikos yra ryšys: konstitucija suteikia erdvę ir nustato įvairių politinių procesų ribas, formuluodama privalomas taisykles. Valstybės teisė – tai politinė teisė – teisė politikai.

Juridinės (konservatyviosios) mokyklos atstovai – Mauncas, Hesse – iškelia juridinius aspektus į pirmą vietą. Valstybinė teisė – reikšmingas politikos mokslo įsiveržimas (Zaifertas, Ridleris) – Vokietijos politinės partijos programinėse dokumentuose nevengia naudoti mokslininkų koncepcijų.

Vokietijos valstybės organizavimo principai.Nerasime vieningo konstitucijos apibrėžimo. Tačiau visi Vokietijos konstitucininkai pripažįsta ir

akcentuoja konstitucijos normiškumą – tai aukščiausios teisinės galios teisės normų sistema, galiojanti šalyje.

Konstitucijos reikšmę įvairūs autoriai suvokia nevienodai. Levenštainas – konstitucija – tai aukščiausios valdžios apribojimo sistema. Hesse – konstitucija – pagrindinė visuomenės teisinė tvarka, ji nustato svarbiausius principus, kuriais remiantis formuojama politinė vienybė ir įgyvendinami valstybės uždaviniai. Konstitucija reguliuoja kaip išsprendžiami konfliktai visuomenėje, kaip funkcionuoja valstybė. Konstitucija – tai priemonė sutaikyti prieštaravimus ir užtikrinti socialinę santaiką.

Konstitucijos ir konstitucinės tikrovės santykio problema.

Mauncas, Šteinas, Liovenšteinas mano, kad tokie skirtumai yra neišvengiami, tačiau konstitucinė praktika turi būti kuo arčiau konstitucijos normų. Mauncas: normos lieka tokios, kokios jos buvo nustatytos, o tikrovė keičiasi. Valstybės institucijos, taikydamos konstituciją turi atsižvelgti į šitą skirtumą.

Pripažįstama plataus konstitucinės teisės normų interpretavimo doktrina: 2 kryptys:1. statinė – Šternas – svarbu išsiaiškinti konstitucijos kūrėjų koncepciją interpretuojant konstituciją.2. dinaminė – Mauncas – konstitucijos idėjas ir principus reikia aiškinti, atsižvelgiant į šiuolaikines

aktualijas. Visi autoriai pabrėžia, kad interpretavimo pagrindinis kriterijus – konstitucijos vertybių sistema. Tiek

Vokietijos konstitucijoje, tiek konstitucinės teisės doktrinoje daug rašoma apie:

a. teisinę valstybę (Konstitucijos 28 str) – tai organinė Vokietijos doktrinai sąvoka. Teisinė valstybė suprantama nevienodai: vieni autoriai pabrėžia būtinumą ginti žmogaus teises ir laisves, kiti – teisingą teisėtvarką, teisingumo visuomenėje užtikrinimą. Šternas – teisinė valstybė – tai valstybės valdžia, įgyvendinama pagal konstitucijos nustatytą tvarką, priimtus įstatymus, siekiant užtikrinti laisvę, teisingumą, teises. Teisinės valstybės doktrina yra susijusi su teisės viešpatavimo doktrina.

b. Socialinės valstybės koncepcija (20, 28 str) – skiriamos 2 pakraipos:3. socialinė valstybė – tai tik teisinis modelis, į kurį būtina atsižvelgti, priimant įstatymus (vertybė,

orientyras)4. socialinės valstybės sąvoka apima ne tik juridinį aspektą, bet ir socialinį – valstybė turi užtikrinti

socialines garantijas. Canelis – valstybės uždavinys – palaikyti socialinių santykių stabilumą, užtikrinti piliečių gerovę – tik tokia valstybė gali būti laikoma socialine.

a. “Partijų valstybės” doktrina (21 str) – valstybės santvarka ir politika saistoma partijų veiklos – pliuralistinė valstybės koncepcija. Partijos – valdžios pliuralizmo didėjimo išraiška. Tokios valstybės būtinas elementas – skirtingos politinės orientacijos partijos su alternatyviais siūlymais – saikinga partinė konfrontacija.

b.Federalizmo principas – kooperatinio federalizmo koncepcija – akcentuojamas ne žemių ir federacijos atskirumas: bet valstybinės veiklos kooperacija įvairiais lygmenimis – mechanizmas veikia vieningai – bendradarbiavimas – žemės ir federacija nepriešpastatomos.

c. Valdžių padalijimo problematika . Kritikuoja klasikinį valdžių padalijimo principą. Stefani: valdžių padalijimą atitinka ne viena, o 5 teorijos. Valdžių padalijimas:

1.valstybinė teisinė samprata (klasikinė, tradicinė)2.valdžių padalijimas federalinio lygmeniu3.valdžių padalijimas sprendimų priėmimo aspektu – tarp vyriausybės, parlamento, politinių partijų, spaudimo grupių, visuomenės nuomonės. 4.valdžių padalijimas laiko aspektu – kaip valdžia įgyvendinama laike5.valdžių padalijimas socialiniu aspektu – padalinta tarp įvairių socialinių grupių.

Anglo saksiškoji konstitucinės teisės mokslo doktrina Didžiosios Britanijos ir JAV pavyzdžiu.

Bendrosios teisės doktrina daro įtaką konstitucinės teisės reiškiniams. Didžiosios Britanijos mokslininkai teigia, kad konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, žmonių ir svarbiausių valstybės institucijų sąveiką, santykius.

Alderis: konstitucinė teisė – tai visos valdymo sistemos reguliavimas. Jis jungia administracinę teisę prie konstitucinės teisės – taip net vadinasi jo vadovėlis: “Administracinė ir konstitucinė teisė”.

Kiti mokslininkai mano, kad konstitucinė teisė yra susijus su trimis valstybės funkcijomis:1. kaip leisti įstatymus2. kaip vykdyti įstatymus3. kaip ginti valstybę nuo vidaus ir išorės veiksnių.

JAV daugelis mokslininkų konstitucinę teisę apibriežia pačiais bendriausiais bruožais, o konstitucinės teisės detalizavimą palieka administracinei teisei. Pasak jų, konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, piliečių ir valdžios institucijų (Vyriausybės) santykius, nustato valdančiųjų teises ir pareigas, pagrindines laisvių garantavimas asmens ir valstybės santykiuose.

Kiti autoriai mano, kad konstitucinė teisė – tai Aukščiausiojo Teismo interpretacijų studijos. Dažniausiai sutinkama anglosaksiškoji konstitucinės teisės formulė yra: valstybės organai + žmogaus

teisės.

Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės mokslas.Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi pagrindinės kryptys:1. formalioji dogmatinė (aprašomoji) – britų konstitucinės teisės mokslas jaučia Dicey įtaką. Jo

analitinis metodą leido atskirti konstitucinę teisę nuo politikos ir konstitucinės teisės problemas mato parlamento ir vyriausybės veikloje. Aprašomoji mokyklos atsiradimas yra sąlygotas tuo, kad Didžioji Britanija neturi rašytinės konstitucijos, todėl konstitucinės teisės moksliu tenka atskleisti konstitucinės teisės principus, normas, institutus ir pan. Kai kurie darbai dėl to yra tapę doktrina – jais remiasi teismai kaip teisės šaltiniais ar kaip svarbiomis rekomendacijomis, kuriomis reikia vadovautis. Šios krypties autoriai: Desmitas, Bentlis, Raitas, Deksteris.

2. politologinė sociologinė kryptis – sieja konstitucinės teisės tyrimus su politiniu kontekstu. Šios krypties mokslininkų darbuose, suvokiant konstitucinės teisės reiškinius, didelė reikšmė teikiama politikos įtakai, istorinei politinės minties įtakai (Lokas, Milis). Šios krypties reikšmingi šių autorių darbai: Krosmeno “Mitas apie kabineto valdymo sistemą”, Makintošo “Valstybė ir politika Didžiojoje Britanijoje” – iškėlė idėją aipe Premjero valdymo sistemą.

Šios krypties atstovus domina kaip realiai funkcionuoja konstituciniai politiniai mechanizmai. Siekia įveikti prarają tarp teisino aprašymo ir politikos studijų.

Bertčas – “Atstovaujamasis ir atsakingasis valdymas”. Didžiojoje Britanijoje 1960-1970 metais vyko administracinės reformos. Jos katino reformistinės

literatūros atsiradimą: Maršalas “Konstitucinė teorija” – konstitucinės teisės mokslą priskiria politinio mokslo sričiai – taip siekiama sukurti politinę filosofiją.

Britų autoriai teigia, kad jų konstitucijų negalima vadinti “nerašytine” – ji yra nekodifikuota, neformalizuota.

Konstitucija – tai: 1. tam tikras dokumentas2. tam tikra politikos dvasia ir stilius. Belofas ir Pilas – konstitucija – tai normų ir vertybių visuma, nustatanti santykius tarp valdžios

institucijų bei santykius tarp viešosios valdžios ir individų. Filipsas teigia, kad tikslinga priimti rašytinę konstituciją, nes tik ji nustato aiškias ribas valdžiai. Jį

palaiko Desmitas. Prieš rašytinę konstituciją pasisako tradicijų šalininkai, argumentuodami tai, kad DB jau pakankamai

ilgiau gyveno be konstitucijos, vadinasi, gali ir toliau be jos gyventi. Kiti autoriai, kurie taip pat prieštarauja konstitucijos įvedimui, argumentuoja tai tuo, kad konstitucija

– tai didesnio svorio, nei kiti priimti aktai, o tai nesuderinama su Parlamento viršenybės doktrina. Formuluojamos sampratos:

korporacinės valstybės idėja – valstybė – tai tam tikri konstituciniai santykiai tarp valstybės ir įvairių korporacijų.

Demokratinės valstybės samprata (riboto valdymo, teisės viešpatavimo) – turi dominuoti teisė, nes ji riboja valstybės valdžią.

Nevartoja tautos, nacionalinio ar valstybės suvereniteto kategorijų – vartoja parlemento viršenybės teoriją. Juridinis suverenitetas – viršenybė priklauso parlamentui (karalius + Bendruomenių Rūmai + Lordų Rūmai). Literatūroje ši sąvoka dar vadinama “karaliene parlamente”.

Karūna – tai vieninga sąsaja trijų valstybės valdžios dalių (Parlamento, Vyriausybės ir teismų). Kita artima valstybei sąvoka – Vyriausybė (valdymas) Parlamento viršenybės principas reiškia, kad nepripažįstami jokie parlamento teisiniai ribojimai

– jis yra vienintelė institucija, kuri gali priimti, pakeisti ar panaikinti bet kurį įstatymą – Parlamentas gali viską, išskyrus “vyrą paversti moterim”. Tačiau pastaruoju metu vyriausybės reikšmė yra išaugusi, todėl jos ir parlamento santykius apibūdina dvi koncepcijos:

- vestminsterio modelis – besąlyginis parlamento prioritetas valstybės institucijų sistemoje. - Whitehall’o modelis – stipri vykdomoji valdžia – priešpastato parlamentą ir Vyriausybę. Teigia, kad iš tikrųjų Didžioji Britanija – tai kabineto, o ne parlamento valdymas. Krosmenas eina dar toliau, teigdamas, kad Didžioji Britanija yra net ne kabineto, bet Premjer ministro valdymas – jis yra centrinė figūra, lemianti valstybės institucijų funkcionavimą.

Partijų valdymo doktrina – valdo partijos – dvipartinė sistema. Teisės viešpatavimo doktrina – Dicey koncepcijos įtaka – visų lygybė prieš teisę. Britų teisė

– tai teisėjų sukurta teisė. Kai kurie autoriai šią doktriną sieja su parlamento viršenybę.

Konstitucinės teisės mokslas JAV.

19 am. konstitucinės teisės mokslas vystėsi kaip sudėtinė politinių socialinių mokslų dalis, iš esmės kartojo britų ir kitų šalių teisines idėjas.

JAV susiformuoja stiprus konstitucijos ir teisininko, teisėjo kultas. Teisininkai – labai reikšmingi visuomenės nariai. Konstitucinės teisės mokslui būdingas pragmatinis prakticistinis požiūris:

- rašytinės konstitucijos koncepcija- federalizmo klausimai- valdžių padalijime stabdžių ir atsvarų sistemos studijos- įstatymo konstitucingumo teisminė kontrolė.Nuo 19 am. vid. didelį dėmesį skyrė asmens teisių ir laisvių problemoms – pabrėžiama žmogaus teisių

instituto reikšmė. 20 am. I pusėje JAV konstitucinės teisės moksle vyravo dvi kryptys:

1. tradicinė (juridinė) – kazusų tyrimai, teismų praktikos studijos (atitinka klasikinę kryptį Europoje) – Kolambijos universiteto teisės mokykla – Hauelas.2.Politikos mokslo, istorinės minties ir konstitucinės teisės persipynimas – Prinstono universiteto

politinis fakultetas – Vilsonas, Korvelas.

Po 20 metų mažėja JAV konstitucinės teisės mokslui daroma Europos mokyklos įtaka, įsitvirtino pragmatizmo filosofija, ryškus politikos mokslo atsikyrimas nuo jurisprudencijos. Vyrauja pragmatizmas, realizmas – Paundas, Holmsas, Franksfurteris, Levelinas.

Po II pasaulinio karo JAV toliau vystėsi juridinės ir politinės jurisprudencijos kryptys – siekė konstitucinės teisės problemas nagrinėti taikant politologijos, socialinius metodus – siekė pritaikyti teisinius institutus prie besikeičiančios tikrovės.

Šupertas – diskutuoti apie konstituciją reiškia diskutuoti apie politinę evoliuciją, norint suprasti konstitucijos normas, reikia suprasti politinius pokyčius.

Traibas – “Amerikos konstitucinė teisė) – dėmesį skiria konstitucijai kaip tokiai, o ne jos Aukščiausiojo teismo interpretacijoms. Konstitucijos tekstas turi prioritetą lyginant su Aukščiausiojo Teismo interpretavimais. Gyva konstitucija – konstitucijos gyvybės šaltinis – pati konstitucija, o ne Aukščiausiojo Teismo sprendimai.

JAV paplitusi gyvosios konstitucijos doktrina (Levelin) – tai ne grynai teisinis dokumentas, o įvairių valdžios struktūrų nusistovėjusi praktika.

II tema. ŠIUOLAIKINIAI KONSTITUCIJOS MODELIAI

1. Konstitucijos sampratų įvairovė. Pasaulio valstybių konstitucinės raidos pagrindiniai etapai. Konstitucijos raidos tendencijos.

Yra skiriami kelia konstitucijos raidos etapai:1) nuo pirmų rašytinių konstitucijų atsiradimo 18 am. pab. iki I pasaulinio karo –

konstitucionalizmo įsitvirtinimas Europoje ir kitose pasaulio šalyse. Priimamos pirmosios rašytinės konstitucijos: 1787 m. JAV konstitucija, 1791 m. Prancūzijos konstitucija, 1791 m. Lietuvos-Lenkijos konstitucija. 1811 m. – Venesuela1831 m. – Belgijos karalystė Šio periodo gale pasirodo konstitucijos ir pasaulio pakraščiuose:1899 m. Japonija1847 m. Liberija1912 m. Kinija1910 m. Australija

Teisinis reguliavimas labai ribotas – konstitucijose apibrėžiami svarbiausių valstybės institucijų organizacija ir veikla, labai lakoniškai piliečių asmens teisės ir laisvės. Liberalioji konstitucijos samprata – minimalus valstybės kišimasis į visuomenės reikalus.

2) tarpukaris – konstitucinis reguliavimas plečiasi: konstitucijas priima daugėlis Rytų ir Vakarų Europos, Azijos, Afrikos šalių,. Atsiranda naujos valstybės. Kai kurios valstybės iš naujo tvarko konstitucinio reguliavimo klausimus.

1919 m. Veimaro konstitucija1920 m. – Čekoslovakijos konstitucija1931 m. Ispanijos konstitucija. Konstitucinis modelis ne daug kuo skiriasi nuo ankstesnio. Konstitucijos tekste atsiranda ir naujų

elementų – išauga valstybės vaidmuo, ekonominis socialinis jos įsipareigojimas, išsiplečia ekonominių socialinių laisvių sąrašas – konstitucijų tekstuose atsiranda tokie skyriai, kaip pvz. “Ūkinis gyvenimas”, “Švietimas ir mokykla”.

Atsiranda ir socialistinės konstitucijos – 1918 m. Rusijos Federacinės respublikos konstitucija, 1924 m., 1936 m. TSRS konstitucijos. Jos įtvirtina socialine valstybės sampratą, visuomenės prioritetą prieš asmenį, tautos suverenitetą pakeičia darbo kolektyvų valdžia ir pan.

1) II pasaulinis karas – 1990 m. – konstitucionalizmo procesas tampa globaliniu – apima beveik visas pasaulio valstybes – žlunga kolonijinė sistema – atsiranda apie 100 naujų valstybių. Išskiriami du konstitucijų modeliai:

1. Vakarų konstitucijų modelis – tolesnė asmens teisių raida, tolesnis konstitucinio reguliavimo išplėtimas.

2. socialistinis modelis – pateikiama socialistinės valstybės ir visuomenės doktrina.

2) 1990 m. iki dabar – žlugus totalitaristiniams režimams, prasideda naujas etapas – atsiranda apie 100 naujų konstitucijų. Nauji konstituciniai prioritetai – ypatingas dėmesys skiriamas bendražmogiškų vertybių įtvirtinimui, konstitucijos apsaugos užtikrinimui.

Konstitucijos reikšmė.

Konstitucijos idėjos, normos, vertybės turi prasmės, jei jos užtikrinamos realiame gyvenime. Kad konstitucinės normos realiai veiktų, būtina atsižvelgti į tikrovę, tačiau konstitucija yra ne tik tikrovės atspindys, bet tikrovės pertvarkymas, teisinių sąlygų užtikrinimas.

Konstitucijos esmė.

Įvairių teisės mokyklų atstovai konstitucijos esmę suvokia nevienodai. Prigimtinės teisės mokykla suvokia konstitucija, kaip savotišką visuomeninę sutartį, kuri išreiškia

bendrą tautos valią. Normatyvistai – konstitucija – tam tikra aukščiausia teisės normų išraiška. Institucinės teisės sampratos atstovai – konstitucija – tai ne tik valstybės, bet ir tautos kaip tam

tikros korporacinės visumos statutas. Marksistai – konstitucija – klasių kovos rezultatų įtvirtinimas – instrumentas viešpataujančiai klasei

įtvirtinti savo valdžią.

Šiuolaikinė konstitucinės teisės mokykla suvokia konstituciją trimis prasmėmis:1) konstitucija kaip juridinis dokumentas – išreiškia konstitucijos juridines savybes: ypatingas reguliavimo dalykas (turinys) aukščiausia teisinė galia konstitucija yra teisinės sistemos centras – apie ją kuriama visa teisė didesnis stabilumas konstitucijos normų didesnis abstraktumas (apibendrinantis pobūdis) būdingas kompleksinis, visaapimantis pobūdis reikšmė teisės normų kūrimo procese – konstitucija – tai teisės normų kūrimo pagrindas2) konstitucija kaip politinis dokumentas – įtvirtina socialinių politinių jėgų visuomenėje kompromisą,

reguliuoja politinį procesą visuomenėje. Demokratinėse valstybėse konstitucija atspindi įvairių socialinių sluoksnių politinių jėgų susitarimą. Socialistinių šalių konstitucija – dirbančiųjų interesų gynimas (Kinija, Vietnamas, Korėja).

3) konstitucijai kaip ideologinis dokumentas – išreiškia vyraujančią socialinę politinę doktriną. Demokratinėse valstybėse konstitucija išreiškia pliuralizmo doktriną – t.y. pripažįstamos įvairios doktrinos. Socialistinėse valstybėse konstitucija įtvirtina tokias doktrinas kaip marksizmas, leninizmas, Mao Cze Duno mokymas ir pan. Musulmonų šalyse pripažįstama doktrina – islamiškosios vertybės.

Konstitucijos turinys.

Konstitucijos turinys – tai visuma konstitucinių normų, institutų, principų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios veiklos organizacija ir pagrindais, valdžios ir asmens santykiais. Kalbant apie konstitucijos turinį, yra išskiriami du aspektai:

1) socialinis konstitucijos turinys – tai, kokius santykius reguliuoja konstitucija. Tiek konstitucinės teisės teorija, teik praktika, tai supranta nevienodai, dėl to kyla labai didelės diskusijos konstitucijos rengimo metu.

Yra išskiriami trys pagrindiniai konstitucinio reguliavimo modeliai: liberalusis etatistinis liberalusis – etatistinis (optimalusis).

Šie modeliai skiriasi pagal savo reguliavimo dalyką: vienur konstitucija reguliuoja daugiau klausimų, kitur – mažiau. Konstitucinio reguliavimo modelio pasirinkimas nulemtas valstybės vaidmens visuomenėje sampratos.

Liberalusis modelis – konstitucija nustato valstybė valdžios organizaciją, asmens teisinio statuso pagrindus (politinės teisės ir laisvės, nuosavybės, valstybės finansų klausimai). Šiam modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos. Pagal šį modelį, valstybė į visuomenės gyvenimą kišasi mažiausiai (valstybė – naktinis sargas). Tai tek valdymo rėmai, kurie nustato pačius svarbiausius santykius, juose neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai nereiškia, kad teisių realizavimas nevyksta praktiškai.

Etatistinis modelis – priešingybė liberaliam – išplėstinis konstitucinio reguliavimo dalykas. Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė, ekonominė, politinė, ideologinė, dvasinės struktūros ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms konstitucijoms. Būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo. Pvz. Kinija, Vietnamas, Korėja, Kuba.

Liberalusis etatistinis modelis – tarpinis vaidmuo tarp dviejų ankstesnių modelių. 1. lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas –

konstitucija nustato visuomenės gyvenimo pagrindus, įtvirtina asmens ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės įsikišimo įgyvendinti negalima.

2. Skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per didėlio valstybės kišimosi – siekia jį padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau įgyvendintos asmens teisės ir laisvės.

Tai iš esmės liberalusis modelis, papildytas saikingais etatizmo elementais. Šis modelis atsirado tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucja), tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija.

Nūdienos konstitucinis reguliavimas:1) konstitucija negali tenkintis tradicinėmis reguliavimo sritimis (valstybės organizacija + politinės

piliečių teisės), bet imasi reguliuoti socialinius, ekonominius, kultūrinius asmens ir visuomenės gyvenimo klausimus.

2) Toks objekto išplėtimas neturi suvalstybinti visuomenės – reikia derinti sakingą liberalizmą su saikingu etatizmu. Konstitucijos turinys turi apimti svarbiausius valstybės, visuomenės ir asmens gyvenimo klausimus.

- teisinis konstitucijos turinys – tai konstituciją sudarančios normos, institutai, principai. Teisinis konstitucinis turinys yra glaudžiai susijęs su socialiniu jos turiniu. Pagrindinis teisinio konstitucijos turinio elementas – normos.

Normos taisyklės – nustato tam tikrą visuotinai privalomą elgesio taisyklę. Jos gali būti laikinosios, pastovios, reguliuoti materialius santykius ar procesinius santykius.

Normos tikslai – valstybės ir visuomenės vystymosi norminė orientacija. Normos principai – artimi normoms tikslams – valstybės organizacijos, valstybės santykių su

asmenimis, visuomene bendriausi pradai. Tai abstrakčios taisyklės (pvz. konstitucijų skyriai “Valstybės politikos principai”, “Svarbiausi pradai”, “Bendriausi principai”.

Normos apibrėžimai – apibrėžia tam tikrą konstitucinį institutą, valstybės struktūrą, pateikia jų charakteristiką. Kai kurių anglo saksų teisės tradicijos šalyse šios normos turi aiškinamąjį pobūdį.

Konstitucijos institutas – tai konstitucijos normų, reguliuojančių vienarūšius santykius, grupė. Pvz. valstybės vadovo, pilietybės, parlamento, vyriausybės ir pan. Konstitucinis institutas yra tam tikro konstitucinės teisės instituto pagrindas.

Konstitucijos principai – tai pradai, idėjos, kuries nėra tiesiogiai suformuluoti konkrečioje normoje, bet kyla iš konstitucijos normų visumos, iš jų prasmės ir reikšmės. Jų svarbą patvirtina konstitucinės kontrolės institucijų pagrindą, praktiką. Konstitucijos principai, kaip savarankiškas jos teisinio turinio elementas priimtas ne viename Vokietijos, Italijos, Prancūzijos konstitucinės kontrolės institucijos praktikoje – šios institucijos, interpretuodamos konstituciją, remiasi ne tik jos normomis, bet ir jų (normų) pagrindų išveda principus. Prancūzijos konstitucinė taryba pateikė konstitucinio bloko sąvoką – jį sudaro ne tik pačios konstitucijos tekstas, bet ir 1946 m. konstitucijos preambulė, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, principai, pripažinti Respublikos įstatymais.

Konstitucijos principai – tai jos stuburas, branduolys. Ypatinga reikšmė konstitucijos principams teikiama konstitucinės priežiūtos institucijų.

1) universalūs principai – įkūnija bendražmogiškas vertybes – jų galima sutikti beveik visų šalių konstitucijose

2) grupiniai principai – būdingi tik tam tikram konstituciniam modeliui. Pvz. socialistinės konstitucijos – vienos partijos vadovavimo, politinės valdžios vieningumo ir kt. principai.

3) Ypatingieji (individualūs) – būdingi tik tam tikrų šalių konstitucijoms – trečiojo pasaulio šalių konstitucijoms – pvz. islamiško gyvenimo būdo (Pakistanas).

Konstitucijos rengimo, priėmimo ir keitimo įvairovė.

Nauja konstitucija paprastai priimama:1) atsiradus naujai valstybei2) pasikeitus politiniam režimui3) iš esmės pasikeitus visuomenės gyvenimui, kai priimti konstitucijas pataisas jau nebėra tikslinga. 4) Voliuntarizmo atvejai – perversmai, kariniai perversmai.

Konstitucijos teksto rengimas.

Labai reti atvejai, kai konstitucijos tekstą nuo pradžios ir iki galo parengia steigiamasis, konstitucinis susirinkimas (konstituanta) arba parlamentas.

Pagrindinis vaidmuo kūrent konstitucijos tekstą paprastai tenka konstitucijos rengimo komitetui arba komisijai. Pastarieji faktiškai ir parengia projektą, kurį vėliau svarsto parlamentas arba steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas. Taip buvo priimtos 1947 m. Italijos konstitucija, 1949 m. Indijos konstitucija, 1991 m. Bulgarijos, 1988 m. Brazilijos konstitucija.

Kartais komisiją sudaro ne atstovaujamoji, o vykdomoji valdžia: 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos konstitucijos.

Po karinių perversmų konstitucijų projektus rengia karinių vadų padėjėjai. Kolonijoms konstitucijų projektus dažnai parengia metropolijos, arba rengia vietos valdžia

kartu su metropolijos patarėjais. Kartais rengiamos apvaliojo stalo forma (pvz. Zimbabvė) Konstitucija ar pagrindinės jos nuostatos gali būti parengtos įvairių partijų atstovų. III pasaulio šalyse iniciatyva priimti konstituciją priklauso centrinės valstybės valdžios

institucijoms, kurios sudaro konstitucijos rengimo komisijas.

Konstitucijos priėmimas.

1) konstituciją priima specialiai tam tikslui sukurtas steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas, paprastai jis būna vienų rūmų. Paprastai po konstitucijos priėmimo jis paleidžiamas ir yra išrenkamas naujas parlamentas, arba konstitucinis susirinkimas tampa parlamentu. Paprastai konstitucinis susirinkimas suformuojamas rinkimų keliu ar yra renkamas iš dalies.

2) Konstituciją priima parlamentas. Parlamentas konstitucijos priėmimo laikotarpiu gali pasiskelbti steigiamuoju susirinkimu (Portugalija).

3) Konstituciją priima neparlamentinės institucijos, ar parlamentas yra tik šios institucijos dalis. Pvz, Mongolijos 1992 m. konstitucija – priėmė Didysis liaudies churalas

4) Konstitucija priimama tautos referendumu – pvz. 1958 m. Prancūzijos konstitucija. Optimaliausias demokratinės valstybės konstitucijos priėmimo kelias yra kai konstituciją priima parlamentas (steigiamasis, konstitucinis susirinkimas) ir jai vėliau tauta pritaria referendumu.

5) konstituciją patvirtina karinė taryba6) revoliucinės demokratinės tarybos7) monarchinėse valstybės konstituciją dovanoja (oktrajuoja) monarchas. Oktrojuota konstitucija dar

yra vadinamos konstitucijos, kurias “padovanojo” monopolijos savo kolonijoms. Konstitucijos rengimo kelias.

1. 1787 m. JAV konstitucija. Po nepriklausomybės karo 13 valstijų sudarė Konfederaciją ir 1777 m. buvo priimti Konfederacijos

straipsniai. 1781 m. jie įsigaliojo. Tačiau konfederacija nebuvo efektyvi – tebuvo viena institucija – vienų rūmų konfederacijos

kongresas – valstija turėjo 2-7 atstovus, tačiau kiekviena valstijų, nepriklausomai nuo atstovų kongrese skaičiaus, turėjo tik po vieną balsą. Svarbiausiems klausimams spręsti reikėjo bent 9 valstijų iš 13 pritarimo.

Kongresas nereguliavo tokių svarbių klausimų, kaip prekyba tarp valstijų, tarptautinė prekyba, nesprendė mokesčių klausimų.

Nebuvo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų įgyvendinimą. Todėl išryškėjo nesutarimai tarp valstijų, iškilo grėsmė konfederacijai. Siekiant išgelbėti valstybę, 1787 m. buvo sušauktas Filadelfijos komitetas, kuriame dalyvavo 55

delegatai – jie rengė naują konstituciją, nors komitetas buvo sušauktas tik peržiūrėti ir patobulinti konfederacijos straipsnius.

60 % naujos konstitucijos rengėjų buvo teisininkai. Jos rengime dalyvavo tokie autoritetai kaip Hamiltonas, Vašingtonas, Franklinas, Medisonas. Balsuojama buvo pagal valstijas.

1) Virginijos planas – jos delegatai pasiūlė naujai sutvarkyti JAV santvarką – stipri federacija, kur valstijoms tenka menkesnė reikšmė. Stipri vykdomoji valdžia.

2) Niu – Džersi etapas - grynosios federacijos kūrimas – šio plano atstovai siekė nežymiai pataisyti konfederaciją, išsaugoti konfederacijos straipsnius su nežymiais pataisymais.

3) Konektikuto kompromisas – vidurys tarp stiprios centrinės valdžios ir valstijų savarankiškumo. Konstitucija buvo priimta 1878 m. rugsėjo 15 d. Filadelfijos konvente valstijos vienbalsiais nubalsavo už konstitucijos priėmimą. Ji įsigaliojo 1789 m. liepos mėn.

2) 1958 m. Prancūzijos konstitucijos priėmimas. Konstitucija buvo priimta aštrios politinės krizės sąlygomis. IV respublika nuo 1946 m. – susijusi su

vyriausybių nestabilumu, parlamente – dešinieji ir komunistai. Nuo 46 iki 50 matų pasikeitė 20 vyriausybių. Griuvo Prancūzijos kolonijinė sistema. Valdžia nesugebėjo išspręsti Alžyro kolonijos ateities klausimo. Reikėjo stiprios valdžios, kuri išgelbėtų respubliką ir demokratinę santvarką. Pati tauta nemėgo IV respublikos konstitucijos ir režimo. Partinės sistema buvo išskaidyta – naudojama proporcinė rinkimų sistema.

1958 m. įvyksta maištas Alžyre. Masiu reikalauja, kad būtų sudaryta vyriausybė, vadovaujama maršalu De Goliu, tačiau pastarasis nenorėjo grįžti į valdžią maišto dėka. Po kelių dienų paskelbiama, kad reikia sudaryti naują vyriausybę. Pralamentas nutarė skirti De Golį naujų premjeru. De Golis pasiekė, kad parlamentas priimtų du įstatymus:

1) įstatymas, suteikiantis teisę Prezidentui, kai parlamentas eina atostogų, leisti įstatymus.2) Konstitucinis įstatymas – suteikė teisę vyriausybei peržiūrėti konstituciją.

Konstituciniai principai.

Valdžios šaltinis – visuotinė rinkimų teisė Valdžios padalijimas Vyriausybės atsakingumas Parlamentui Teisminės valdžios kaip pagrindinės teisės saugotojos nepriklausomybės užtikrinimas Sukurti naujus santykius tarp Prancūzijos ir nuo jos priklausančių tautų.

Konstitucijos kūrimas:

Idėjos: De Golio pažiūros:

Valstybės sutvirtinimas Nuoseklus valdžių padalijimas Dviejų rūmų parlamentas Stiprus prezidentas kaip arbitras – sprendžia iškilusius ginčus

tarp institucijų. Debre pažiūros:

Parlamentarizmo racionalizavimas: nesuderinami parlamentaro ir ministro postai, mažoritarinė rinkimų sistema.

Konstitucijos rengimas:

1) vyriausybinė fazė – vyriausybėje sudaro darbo grupė, kuriai vadovauja Debre – rengė tekstą. Taip pat De Goliui pirmininkaujant dirbo tarpministerinė taryba.

2) Konsultacinis konstitucinis komitetas – 39 nariai, 2/3 jų – parlamentarai – taip buvo užtikrintas parlamento dalyvavimas konstitucijos rengime.

3) II vyriausybės darbo fazė – tekstą ėmė nagrinėti vyriausybė, atsižvelgdama į pataisas ir pasiūlymus. Vyriausybė nutarė perduoti konstituciją tautos referendumui.

Konstitucijos priėmimas:

1) referendumo rengimo kompanija2) balsavimas. 66 % pasisakė už naują konstituciją, dar didesnio palaikymo konstitucija

susilaukė kolonijose.

Konstitucijos keitimas ir pataisos.

Norint užtikrinti konstitucijos stabilumą, garantuojama sudėtingesnė jų keitimo tvarka:1) kas turi teisę siūlyti pataisas:

valstybės vadovas vyriausybė tam tikra deputatų grupė federacijos subjektai vienas parlamentaras

2) pataisos priėmimas.

Paprastai pataisa priimama tam tikra kvalifikuota balsų dauguma. Jei parlamentą sudaro dveji rūmai, pataisa turi būti priimama abiejų rūmų kvalifikuota balsų dauguma.

Kai kuriose šalyse konstitucijos pataisoms turi pritarti tam tikras federacijos subjektų skaičius.

Pataisos gali būti priimamos referendumu. Už tą pačią pataisą gali būti reikalaujama balsuoti du kartus, esant tam tikrai

pertraukai tarp balsavimų, kai kur net reikalaujama, kad antrasis balsavimas būtų atliekamas naujai išrinkto parlamento.

Daugeliu atveju prezidentas neturi teisės vetuoti konstitucijos pataisų. Išimtis – Indija, Olandija, Pakistanas.

Yra nustatomos tam tikros nekeičiamos normos: pvz, dėl teisės į demokratinę opoziciją (Olandija). Nekeičiamais gali būti skelbiami ištisi skyriai.

Konstituciją draudžiama keisti ypatingosios padėties, karo metu. Kartais draudžiama keisti konstituciją tam tikrą laiką po jos priėmimo.

Konstitucijų klasifikacija.1) demokratinių konstitucijų modeliai2) nedemokratiniai konstitucijų modeliai (pvz. KLDR)

Pagal konstitucijų formą:

1) rašytinės (kodifikuotos)2) nerašytinės (nekodifikuotos)

Pagal priėmimo būdą:

1) oktrojuotos2) priimtos atstovaujamosios institucijos3) priimtos referendumu

Pagal keitimo būdą:

1) kietos2) lanksčios (nerašytinės)

Pagal galiojimo terminus:

1) laikinosios2) nuolatinės

Pagal tikslus:

1) programinės (socialistinių valstybių)2) konstatuojamosios (JAV).

Konstitucinis procesas Vidurio ir Rytų Europoje 20 am. pabaigoje.

90 m. – totalitaristinės sistemos žlugimas – prasideda naujas šio regiono valstybių raidos etapas. Konstituciniai pokyčiai. Šios valstybės pagal gyvenimo būdą skirstomos į:

1) aiškiai pasirinkusios demokratijos kelią2) kvazi demokratinės valstybės (Baltarusija, Rusija) – šių valstybių praktika ne visai

atitinka konstitucijos raidę. Postotalitarinės valstybės patyrė tam tikrą socialistinio gyvenimo laikotarpį, kai buvo atmetamos

demokratinės doktrinos. Šių šalių perėjimo į demokratiją ypatumas: valstybės režimo kaita, ūkio pertvarkymas, perėjimas

prie žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo – politinis pliuralizmas, valdžių padalijimas ir pan.

2 požiūriai:

1) konstitucija reikia keisti, kai pasikeičia režimas – konstitucija – kaip pertvarkos instrumentas.

2) Konstitucija – pertvarkos rezultatas.

Šalys, kuriom gana greitai pavyko pakeisti konstituciją Šalys, kurios gana ilgai vadovavosi laikinosiomis konstitucijomis Šalys, kurios tebegyvena, taisydamos senas socialistines konstitucijas (Vengrija) Šalys, grįžusios prie ankstesnių konstitucijų (Latvijos 1922 m. konstitucija).

Postotalitarinių valstybių konstitucijų bruožai:

1) didelė reikšmė teikiama žmogaus teisėms ir laisvėms2) Vakarų teisinės tradicijos daugėlio idėjų perkėlimas – tai sukelia tam tikrus prieštaravimus

sisteminiu požiūriu3) Įtvirtina įstatyminę kontrolę, kaip būtiną demokratijos palaikymo institutą.4) Siekiama efektyvios vykdomosios valdžios5) Pabrėžiama konstitucinės visuomenės, informacijos priemonių reikšmė, politinių partijų ir

organizacijų detalus reglamentavimas, nuostatos dėl mažumų.

Ar šios konstitucijos įnešė naujovių į konstitucinį reguliavimą? Vienas požiūris – neįnešė – postotalitarinių valstybių konstitucijos – tai Vakarų

konstitucijų kompiliacija. Kitas požiūris – nežiūrint to, jose galima fiksuoti tam tikrą naują reglamentavimo lygį:1) aukštas reguliavimo lygis2) aiškiai fiksuojami konstituciniai principai3) reguliuojant konstitucinę kontrolę paprastai pasirenkamas efektyvus kontrolės

mechanizmas4) atskirų konstitucinio reguliavimo sričių detalesnis reguliavimas.

Visa tai patvirtina, kad šios konstitucijos nėra vien tik Vakarų konstitucijų pakartojimas.

III tema. KONSTITUCIJOS APSAUGA. KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS MODELIAI

1. Teisinė konstitucijos apsauga. Konstitucinė justicija.

KKONSTITUCIJOSONSTITUCIJOS APSAUGAAPSAUGA.. KKONSTITUCINĖSONSTITUCINĖS JUSTICIJOSJUSTICIJOS MODELIAIMODELIAI PASAULYJEPASAULYJE..

Teisinė konstitucijos apsauga – konstitucinė justicija – teisinės konstitucijos apsaugos mechanizmai.

Reikia, kad visas teisinis gyvenimas atitiktų konstitucijos nustatytus principus. Konstituciją galima saugoti tiek teisinėmis, tiek neteisinėmis priemonėmis. Svarbiausios yra teisinės apsaugos priemonės.

Konstitucijos apsauga – visų valstybės institucijų uždavinys – jos ją saugoja įvairiomis priemonėmis. Didžiausia atsakomybė tenka aukščiausioms valdžios institucijoms – teisinė politinė konstitucijos apsauga – vyriausybė. Parlamentas, prezidentas.

Prezidentui dažnai tenka konstitucinio garanto (Prancūzija, Rusija). Kitur Prezidento konstitucijos pasauga siejama su jo priesaika (Vokietija) – prisaikdinamas, prezidentas pasižada gerbti ir saugoti konstituciją.

Parlamentas taip pat turi tam tikru įgaliojimus prižiūrėti, kaip vykdoma konstitucija – vykdomosios valdžios kontrolė.

Vyriausybė – vykdomosios valdžios įgyvendinimas, užtikrinant teisėtumą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą.

Teismai saugo konstituciją įgyvendindami teisingumą. Ombudsmeno institucija – gina piliečių teises ir laisves.

Teisinės konstitucijos apsaugos priemonės:

1) ypatinga konstitucijos keitimo tvarka, 2) aukščiausių pareigūnų atsakomybė, 3) konstitucinė priežiūra.

Hesse – teisinės konstitucijos gynybos priemonės – tai prevencinės ir represinės garantijos – politinių partijų veiklos nutraukimas, pažeidus konstituciją, ypatingosios padėties įvedimas.

Teisinė apsauga – palačiąja prasme – vykdo tauta referendumu, valstybės vadovas, parlamentas, kitos institucijos.

Teisinė apsauga siaurąja prasme – vykdo konstitucinės justicijos institucijos – specialūs teismai ar jų sistema, įgyvendinanti konstitucinę priežiūrą.

Konstitucinė justicija (teisingumas)- teisiminė konstitucinė kontrolė = konstitucinė priežiūra.

Konstitucinė justicija – tai teisminių institucijų (specialiųjų ar bendrųjų), nagrinėjančių bylas dėl įvairių valstybės institucijų teisinių aktų atitikimo konstitucijai, veikla – nagrinėjamas teisės normų atitikimo konstitucijai klausimas.

Konstitucinės justicijos ištakos.

Konstitucinė justicija atsirado kartu su rašytinėmis konstitucijomis – JAV 1787 m. konstitucija – pirmoji konstitucinės justicijos institucija atsirado JAV. Ji atsirado ne konstitucijos dėka, o teisminio precedento pagrindu.

1803 m. byloje JAV Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą, kuriame pripažino, kad Teismų įstatymo straipsnis prieštarauja konstitucijai. Šio sprendimo tezė: priešingas konstitucijai įstatyminis aktas nėra įstatymas. Svarbiausia teismo veikla – pasakyti, kas yra įstatymas – tai papildoma valdžių padalijimo principo garantija.

Amerikietiško modelio bruožas – konstitucijos apsaugą vykdo visa teismų sistema. Šį modelį taip pat perėmė Lotynų Amerikos valstybės.

Europinis modelis – atsirado 20 am. – austrų mokslininkai Kelzenas ir Eizemanas – šio modelio skiriamasis bruožas – konstitucinę justiciją vykdo speciali institucija – konstitucinis teismas – Austrija, Čekija.

Žlugus socialistinei sistemai įsiviešpatavo europinis modelis (išimtis – Estija).

Europinio modelio įsitvirtinimo priežastys:

1) Europos šalyse, skirtingai nuo anglo saksų teisinės sistemos šalių suprantamas įstatymas. JAV iškeliama konstitucija, o Europoje – įstatymas. Amerikietiškas modelis – viską reikia lyginti su konstitucijos tekstu.

2) Europoje teisėja buvo mokami tik taikyti įstatymus, o JAV – teisėjas – tai ir normų kūrėjas.

3) Europos teismams būdinga specializuotų teismų sistema

4) Tarpukario laikotarpiu Europos šalių konstitucijas buvo gana lengva pakeisti – todėl sukuriama speciali institucija spręsti teisės aktų atitikimo konstitucijai klausimus.

Modelių skirtumai:

Amerikietiškas modelisEuropinis modelis

Konstitucinę priežiūra vykdo bendrieji teismai – decentralizuota konstitucinė justicija.

Konstitucinę priežiūrą atlieka specialios institucijos – centralizuota konstitucinė priežiūra

Konstitucinė apsauga vykdoma, sprendžiant konkrečias bylas

Kompleksinė konstitucinė apsauga

Vykdoma kazualinė konstitucinė kontrolė Abstrakti konstitucinė kontrolėSprendimas privalomas tik bylos šalims –

inter partis Sprendimas privalomas absoliučiai visiems –

erga omnes

Konstitucinės justicijos subjektai.

Konstitucinės justicijos subjektai – tai institucijos, kurios vykdo konstitucinę teisinę apsaugą. Priklausomai nuo konstitucinės justicijos modelio, subjektai skirstomi į dvi dideles grupes:

1) bendrieji teismai2) specialios institucijos, vykdančios konstitucinę justiciją.

Jos skiriasi savo formavimo tvarka bei sudėtimi.

Bendrieji teismai – taip konstitucinė justicija įgyvendinama bendrosios teisės tradicijos šalyse (JAV, Didžioji Britanija, Indija, Gana, Skandinavijos šalyse, Lotynų Amerikos valstybėse, Japonijoje). Ši konstitucinės justicijos forma skirstoma į tris porūšius:

1. decentralizuota konstitucinės justicijos sistema – šio konstitucinės justicijos porūšio ypatumas yra tas, kad ją vykdo visi bendrieji teismai – jie visi turi teisę spręsti apie teisės normų aktų konstitucingumą. Prioritetą turi aukščiausios teisminės instancijos sprendimas – jis privalomas visiems teismams (JAV, Japonija, Filipinai, Skandinavijos šalys).

2. centralizuota konstitucinės justicijos sistema – konstitucinės justicijos funkciją vykdo tik aukščiausia teisminė institucija. Kiti teismai neturi teisės spręsti apie teisės normų akto konstitucingumą (Gana, Estija).

3. konstitucinės justicijos sistema federalinėse valstybėse – greta federacinės teisminės instancijos veikia ir federacijos subjektų teismai (Indija) – dviejų pakopų konstitucinė priežiūra. Federacijos subjektų teismai vykdo tik federacijos subjektų teisės aktų konstitucingumą. Federacijos aukščiausiasis teismas vykdo ir bendrai federacijos, ir jos subjektų teisės aktų konstitucinę priežiūrą (Indija, Malaizija, Kanada).

Specializuotos institucijos - konstitucinę apsaugą įgyvendina Europinio konstitucinės justicijos modelio šalyse – būdinga kontinentinės teisės sistemai.

Porūšiai:

1. konstitucinę justiciją įgyvendina Konstitucinis teismas – tai teisminio pobūdžio institucija, kuri savo veiklą vykdo atitinkama procesine forma, apibūdinta konstitucijos skyriuje “Teisminė valdžia” ar “Konstitucinis teismas”. Konstitucinio teismo vieta:

1) vieni autoriai mano, jog tai sudėtinė teisminės valdžios dalis2) kiti tai neigia, ir sako, kad konstitucinis teismas – tai savarankiška ketvirtoji valdžia,

kuri užima ypatinga padėtį – įgyvendina konstitucinę justiciją. Net jei konstitucinis teismas – tai teisminės valdžios dalis – tai neorganiška dalis – nėra tiesioginių

organizacinių ryšių (Lenkija, Čekija, Slovakija). Konstituciniai teismai gali vadintis konstituciniais tribunolais.

2. kitos konstitucinės priežiūros institucijos, panašios į Konstitucinį teismą savo formavimo tvarka ar sudėtimi – Konstitucinės Tarybos (Prancūzija, Marokas, Kazachstanas). Vieni

autoriai teigia, kad ši institucija mažai kuo skiriasi nuo Konstitucinio teismo, o kiti – jos tai atskira institucija, turintį savo specifinę funkciją.

3. federacinėse valstybėse – federacijos ir federacijos subjektų konstituciniai teismai (Rusija).

Vieni autoriai teigia, jog konstituciniai teismai – tai intervencija į įstatymų leidybą – pažeidžia valdžių padalijimo principą; kiti autoriai teigia, jog konstituciniai teismai – tai demokratinio konstitucionalizmo garantija.

Konstitucinio teismo sudarymo tvarka.

Bendrieji teismai – sudaromi bendra įstatymų nustatyta tvarka. Specialūs konstituciniai teismai sudaromi ypatinga tvarka:

1) formavime dalyvauja kelios valdžios, kurias atstovauja tam tikros institucijos (tačiau yra išimčių). Paprastai formuoja įstatymų leidžiamoji valdžia bei vykdomoji valdžia (Austrija, Prancūzija, Rusija). Slovakijoje – 10 teisėjų skiria Prezidentas, iš 20 kandidatų, kurios pateikia Nacionalinis Susirinkimas. Sudaryme gali dalyvauti ir 3 valdžios (Ispanija, Italija, Moldova). Pietų korėja – po tris kandidatus skiria kiekviena valdžios šaka. Formavime gali dalyvauti tik viena valdžia (Vengrija, Vokietija). Vokietijoje teisėjus renka parlamentas – pusę renka Bundestagas, pusę – Bundesratas,

2) teisėjai renkami sąlyginai neilgam laiko tarpui (Bendrųjų teismų teisėjai – iki pensijinio amžiaus). Dažniausiai įgaliojimų laikas yra 12 metų. Išimtis – Austrija, Turkija. Portugalijoje, Korėjoje – 6 metai, Bulgarija, Vengrija,Rumunija, Prancūzija – 9 metai, Albanija, Rusija – 12 metų. Vienų konstitucinių teismų sudėtis nesikeičia (Portugalija, Mongolija), kitų – keičiasi rotacijos principu (Ispanija, Kazachstanas, Rumunija). Paprastai teisėjais gali būti renkami tik vienai kadencijai (išimtis – Vengrija, Sirija).

3) Skirtingai nuo bendrųjų teismų teisėjų (karjeros teisėjų), konstitucinių teismų teisėjai sudaromi platesniu pagrindu – jais gali būti skiriami teisininkai mokslininkai, teisininkai praktikai, teisininkai politikai, ir net asmenys, neturintys teisinio išslavinimo. Austrijoje teisėjai gali būti skiriami iš turinčių baigtinį teisinį valstybinį išsilavinimą, 10 metų eiti pareigas, kur reikalinga tokia kvalifikacija. Tam tikro teisėjų teisininkų skaičius reikalaujamas Gabone (iš 9 – 7).

Konstitucinio teismo teisėjo teisinis statusas.

Konstitucinio teisėjo teisinis statusas panašus į bendrosios kompetencijos teisėjo teisinį statusą:1) pareigų nesuderinamumas – negali eiti jokių kitų pareigų bei užsiimti jokia kita

veikla, išskyrus kūrybinę arba mokslinę veiklą.2) Draudžiama partinė veikla – išimtis – Vokietija. 3) Papildomi reikalavimai – Vengrijoje – teisėjas 4 metus iki paskyrimo negali būti

Vyriausybės nariu, politinės partijos tarnautoju profesionalu, užimti vadovaujamų pareigų valstybės valdymo institucijoje.

4) Konstitucinio teisėjo nekeičiamumo principas – jis negali būti atleistas anksčiau laiko. Netenka savo įgaliojimų dėl:

a) mirtiesb) savanoriško atistatydinimoc) dėl jo teisminio pripažinimo neveiksniud) drausmės pažeidimų

5) neliečiamumo garantija – ypatinga patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka – panašu į parlamento narių imunitetą (Vengrija, Bulgarija).

6) Pareigų atlikimo materialinės garantijos7) Papildomi draudimai, reikalavimai – draudžiama pasisakyti klausimais, kurie yra ar

gali būti konstitucinio teismo nagrinėjimo dalyku.

Konstitucinio teismo sudėtis.

Konstitucinio teismo sudėtis paprastai būna nedidelė – 6-9 nariai. Vengrijoje, Italijoje – 15, Rusijoje – 19. Vidinę Konstitucinio teismo organizaciją nustato Konstitucinio teismo įstatymas.

Konstitucinio teismo pirmininko skyrimas:

1) renka patys teisėjai (Bulgarija, Rusija)2) skiria valstybės vadovas (Kazachstanas)3) skiria parlamentas (Vokietija)

Austrijoje konstitucinio teismo pirmininką skiria Prezidentas Vyriausybės patarimu.Konstitucinio teismo pirmininkui priklauso lemiamas balsas, konstitucinio teismo teisėjų balsams

pasiskirsčius polygiai. Bylos yra nagrinėjamos tam tikrose komisijose, kitose valstybėse – organizacija yra gana sudėtinga –

nagrinėjama plenarinėse sesijoje, kai kur konstitucinį teimą sudaro net atskiri rūmai.

Konstitucinės justicijos subjektų kompetencija.

Konstitucinės justicijos subjektams yra suteikiami įgaliojimai spręsti konstitucinės teisės klausimus bei ginčus. Nurodoma, kad kompetenciją lemia du kriterijai:

1) konstitucinės justicijos modelis2) ginčų dalykas – sprendžiamų klausimų ratas.

Amerikinis modelis – teisėjai sprendžia konstitucinės justicijos klausimus, nagrinėja civilines, baudžiamąsias, administracines bei kitas bylas. Specialus proceso spręsti konstitucinės justicijos klausimus nėra numatytas – bylos sprendžiamos bendra teismine tvarka.

Europinis modelis – konstitucinės justicijos subjektų kompetencija yra apibrėžta pačioje Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme.

Sprendžiamų klausimų klasifikacija:1) klausimai, susiję su parlamento priimtų įstatymų, aktų, Prezidento, Vyriausybės teisės

aktų atitikimo Konstitucijai, o poįstatyminių aktų – įstatymams. 2) Ginčai, kurios sprendžiant Konstitucinis teismas teikia išvadas – rinkimai,

referendumai, pan.

Kiti autoriai (pvz. Schteinberger) skiria tokius klausimus:1) ginčai tarp aukščiausių valstybės institucijų dėl jų kompetencijos atribojimo2) Konstitucinis teismas sprendžia įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą3) Sprendžia ginčus tarp federacijos ir jos subjektų, centrinės ir vietos valdžios.4) Referendumų konstitucingumo patikrinimas.5) Klausimai, susiję su rinkimais. 6) Aukščiausias valdžios pareigūnų nušalinimo nuo pareigų klausimai už Konstitucijos

pažeidimą, partijų paskelbimo antikonstitucinėmis klausimas, tam tikrų konstitucinių teisių atėmimo klausimai.

Judino klasifikacija:1. klausimai dėl konstitucinės viršenybės teisės šaltinių sistemoje užtikrinimo + oficialus

konstitucijos ir įstatymų aiškinimas. 2. klausimai, susiję su valdžių padalijimo principo užtikrinimo tiek horizontaliu, tiek

vertikaliu lygmeniu. 3. klausimai, susiję su žmogaus teisių ir laisvių gynimu (konstitucinio skundo

procedūros).4. klausimai, susiję su konstitucijos apsauga nuo pareigūnų, politinių partijų daromų

pažeidimų (impičmentas).

I. Teisės normų aktų konstitucingumo kontrolė – pagrindinis ir svarbiausias kompetencijos elementas (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų konstitucingumas) – užtikrina konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Poįstatyminių aktų tikrina ne tik atitikimą konstitucijai, bet ir įstatymams.

Yra dvi koncepcijos:1) universalistinė koncepcija – nėra apibrėžta: kokių teisės normų konstitucingumas gali būti

tikrinamas. Bendrosios kompetencijos teismai, vykdydami konstitucinę priežiūrą gali tikrinti bet kokios teisės normos atitikimą konstitucijai.

2) Ribotos kontrolės koncepcija – teisės aktai, kurių atitikimą konstitucijai nagrinėja konstitucinės priežiūros institucijos yra numatyti Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme

Svarbiausias klausimas – įstatymų konstitucingumo kontrolė. Dėl to kyla teorinių ir praktinių problemų. Ar visi įstatymai gali būti tikrinami konstitucinės priežiūros institucijų? Įvairiose šalyse doktrinos nevienodos:

1. ar gali konstitucinės priežiūros institucija tikrinti teisės akto, priimto referendumu, konstitucingumą? Ne (Prancūzijos konstitucinė taryba).

2. ar gali tikrinti konstitucinių įstatymų konstitucingumą? Gali nagrinėti šių teisės aktų priėmimo tvarkos pažeidimus.

Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje yra principų, kurių iš viso negalima keisti, todėl konstitucinis įstatymas, keičiantis šias nuostatas gali būti pripažintas antikonstituciniu.

3. parlamento aktų konstitucinė kontrolė – reglamentų, statutų, kitų vidaus aktų atitikimas konstitucijai – numatytas daugelyje valstybių – gali tikrinti Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Parlamento reglamentų konstitucingumo kontrolė riboja pralamento teisę pačiam nustatyti organizacinę tvarką bei vidaus klausimų sprendimą, tačiau tai užtikrina, kad ir parlamentas laikysis Konstitucijos bei įstatymų.

4. Poįstatyminių aktų konstitucinė kontrolė – Prezidento, Vyriausybės, kitų centrinių žinybų priimti aktai. Įvairiose šalyse yra numatyta nevienoda apimtis teisės aktų, kuri gali būti tikrinami:

a) tik Vyriausybės teisės aktaib) Prezidento ir Vyriausybės teisės aktai – Rusija, Lenkija, Slovakija.

5. tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolė – egzistuoja daugelyje valstybių (Austrija, Portugalija, Moldova, Rusija) – tampa nacionalinės teisės dalimi, todėl turi atitikti konstituciją. Ypatinga reikšmė teikiama Mastrichto sutartie pasirašymui.

6. vietos savivaldos institucijų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė (Slovakija, Slovėnija, Čekija).

II. oficialus ir privalomas konstitucijos aiškinimas – vykdoma, siekiant užtikrini konstitucijos normų stabilumą, vieningą šių normų turinio traktavimą (Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Rusija). Kitose valstybėse, nors ši funkcija nėra konstituciniam teismui numatyta, tačiau nagrinėdamas konkrečia bylą, jis vis viena atlieka konstitucijos aiškinimą (tačiau tai nėra oficialios kompetencijos elementas).

Kai kurie autoriai abejoja, ar ši veikla konstituciniam teismui nesuteikia įstatymų leidžiamosios valdžios bruožų. Kita vertus, geriau tegul aiškina konstitucinis teismas kaip teisminė valdžia, nei parlamentas, kaip politinė.

III. valdžių atribojimo principo užtikrinimas – ginčai tarp valstybės institucijų. Specialios procedūros yra numatytos Austrijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje.

1) sprendžiami ginčai tarp įvairių institucijų2) sprendžiami ginčiai tik tarp aukščiausių institucijų – prezidento, parlamento,

vyriausybės, aukščiausiojo teismo3) sprendžiami ginčai tarp centrinių ir vietinių institucijų (savivaldybės vs vyriausybė).

IV. žmogaus teisių ir laisvių apsauga – tai vienas svarbiausių konstitucinės justicijos subjektų kompetencijos elementas. Tam gali būti numatytos specialios procedūros – konstitucinis teismas gali tirti skundus dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų (konstitucinis skundas, kuris įmanomas tik po visų teisminių instancijų nagrinėjimo) – tam tikra tvarka nagrinėja konkretaus teisės akto atitikimą konstitucijai. Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje., Vengrijoje, Austrijoje, Slovėnijoje gali nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų, asmenų grupių ir susivienijimų skundus. Tokiems skundams gali būti teikiama nevienoda reikšmė.

Lotynų Amerikos valstybės numato konstituciniam teismui amparo procedūrą – ji panaši į konstitucinį skundą – tačiau skiriasi sprendimo galia. Paprastai konstitucinio skundo nagrinėjimo sprendimas yra privalomas visiems, amparo procedūra išnagrinėtas skundas yra individualaus pobūdžio.

Kai kuriose šalyse žmogaus teisės ir laisvės užtikrinamos priėmus tam tikrus teismų įpareigojimus dėl teisės įgyvendinimo – tai būdinga bendrosios teisės tradicijai.

V. rinkimų ir referendumų kontrolė - konstitucinės justicijos institucijai yra suteikti platūs įgaliojimai (Prancūzijos Konstitucinė Taryba – veikia kaip sprendžiamoji institucija –

nagrinėja skundus dėl sprendimų, rezultatų). Kitose šalyse referendumų bei rinkimų sprendimai bei rezultatai yra skundžiami apeliacine tvarka.

VI. pareigūnų padarytų konstitucijos pažeidimų tyrimas ir jų nušalinimo nuo pareigų klausimų sprendimas – impičmento procedūra.

Tam tikrose valstybėse išimtinai parlamentas sprendžia šiuos klausimus. Tašiau parlamentas – tai politinė institucija, todėl rezultatai gali priklausyti nuo kaltinamojo politinės orientacijos. Siekiant išvengti sprendimo politizacijos, toks klausimas pavedamas konstituciniam teismui.

Vengrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje konstitucinis teismas sprendžia Prezidento nušalinimo klausimus.

Kitose valstybėse konstitucinis teismas tik fiksuoja konstitucijos pažeidimą, klausimo sprendimas – parlamento funkcija (Rumunija).

VII. politinių partijų konstitucingumo kontrolė – numatyti tik kai kurių šalių konstitucijose ar konstitucinių teismų įstatymuose. Tai dvejopo pobūdžio veikla:

1) tikrinamas partijos kūrimasis ir veikla (Čekija)2) konstituciniai teismas patys sprendžia klausimą dėl partijos pripažinimo

antikonstitucine ir priima sprendimą (Vokietija).

VIII. konstitucinės teisės atėmimas – numato Vokietijos federacijos Pagrindinio įstatymo 18 str. – tai labai retai įeina į konstitucinės priežiūros institucijos kompetenciją. Vokietijos Federalinis teismas šia savo kompetencija pasinaudojo tik du kartus.

IX. Valstybės institucijų konsultavimas – būdingas tik tam tikros šalims. Paprastai konsultuojamas valstybės vadovas, tai labiau būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms. Konsultavimas nėra privalomas, todėl, kad nėra sprendžiamas joks ginčas. Europoje šią funkciją naudojasi Prancūzijos konstitucinė taryba – jis konsultuoja Prezidentą dėl referendumo organizavimo ir Prezidento ypatingų įgaliojimų įgyvendinimo.

Konstitucinės priežiūros formos.Konstitucinės priežiūros forma lemia konstitucinės justicijos ribas bei esmę. Pagal vykdymo laiką:

Forma Išankstinė (prevencinė) konstitucinė priežiūraPaskesnė (represinė)

konstitucinė priežiūraVykdy

mo būdasyra vykdoma iki norminio akto galutinio

įsigaliojimo – netinka amerikiniam modeliui.vykdoma jau galiojančių teisės

normų atžvilgiu.

Privalumai

Leidžia išspręsti ginčytinus klausimus dar iki teisės akto įsigaliojimo ir gana per trumpą laiką – taip užtikrinamas įstatymo leidybos proceso stabilumas.

Tai nekenkia įstatymų leidybos organo autoritetui, nes tokiu būdu jis išleidžia tik “kokybiškus” įstatymus.

Išankstinės konstitucinės priežiūros trūkumai

Trūkumai

Suteikia šią kontrolę vykdantiems subjektams teisę kišti į įstatymų leidybos sfera. Konstitucinis teismas – tai norminių aktų bendraautorius.

Kol įstatymas negalioja, negalima numatyti, kokią įtaką jis padarys visuomeniniams santykiams.

Tokia kontrolė riboja laiko terminai – dažniausiai ji turi būti atlikta per 1 mėn.

Išankstinės konstitucinės priežiūros privalumai.

Schteinberger: idealu būtų derinti šias abi formas. Daugelis šalių tiko represinę kontrolę – bendrosios kompetencijos teismai gali vykdyti tik tokią kontrolę. Prancūzijoje yra vykdoma išankstinė konstitucinė kontrolė. Kitose valstybėse – abi šios formos yra derinamos.

Pagal apimtį:1) abstrakti teisės aktų kontrolė – teisės aktų, nesusijusių su konkrečia byla ar interesu

konstitucingumo patikrinimas. Pagrindas – bet kokia abejonė dėl teisės akto konstitucingumo. Klausimas yra keliamas abstrakčiai.

2) konkrečių teisės aktų kontrolė – teisės akto konstitucingumo klausimas, iškilęs, nagrinėjant konkrečią bylą. Pagrindas – abejonė, ar byloje teisės aktas neprieštarauja konstitucijai.

Konstitucinė kontrolė pagal tikrinimo pobūdį:1) formalioji – tikrinama, ar teisės normų aktas atitinka konstituciją pagal formą – jo priėmimo,

kūrimo bei įsigaliojimo tvarką. 2) materialioji – tikrinama, ar teisės aktas neprieštarauja konstitucijai pagal išdėstytų jame teisės

normų turinį.

Privalomoji ir fakultatyvinė kontrolė. 1) privalomoji kontrolė – nustatyta pačios konstitucijos ir turi būti vykdoma kiekvieną kartą

(Prancūzija)2) fakultatyvinė kontrolė – vykdoma tuomet, kai į konstitucinės priežiūros instituciją kreipiasi

subjektai, kure turi tokią teisę.

Subjektai, turintys teisę kreiptis į konstitucinės justicijos instituciją.

1) amerikinis modelis – gali kreiptis bet kokia bylos šalis (juridinis ar fizinis asmuo) – teismas tik priima sprendimą.

2) Europinis modelis – gali kreiptis tik nustatyti subjektai:a) tam tikri valstybės pareigūnai ar institucijos (Prezidentas, Vyriausybė – Italija,

Vokietija). b) Deputatų grupė (Ispanija, Prancūzija, Vokietija)c) Parlamento rūmų pirmininkai (Ispanija, Prancūzija)d) Tam tikri valstybės organaie) Asmenys, ar asmenų grupės, kurių teisės yra pažeistos.

Konstitucinės justicijos institucijų sprendimai, jų privalomumas.

Kai konstitucinė justicija vykdo konsultacinę funkciją, jos konsultacijos nėra teisiškai privalomos. Visais kitais atvejais, konstitucinės priežiūros institucijos sprendimai yra privalomi.

1) bendrosios kompetencijos teismų sprendimai yra privalomi tik konkrečios bylos šalims – inter partis. Aukščiausiojo teismo sprendimai yra privalomi žemesniems teismams.

2) Kontinentinės teisės tradicijos valstybėse konstitucinės priežiūros institucijų sprendimai yra visuotinai privalomi – erga omnes – niekas negali pakeisti konstitucinės justicijos institucijos sprendimo. Išimtis – Parlamentas – tam tikra kvalifikuota balsų dauguma gali įveikti konstitucinės justicijos institucijos sprendimą (Rumunija, Namibija) – tokiu būdu nekonstitucinis įstatymas tampa konstituciniu.

IV tema. ASMENS KONSTITUCINĖ TEISINĖ PADĖTIS

1. Pagrindinių teisių ir laisvių įtvirtinimas pasaulio šalių konstitucijose. Konstitucinio pagrindinių teisių instituto raida.

AASMENSSMENS TEISINIOTEISINIO STATUSOSTATUSO PAGRINDAIPAGRINDAI.. PPASAULIOASAULIO ŠALIŲŠALIŲ TEISINĖSTEISINĖS SISTEMOSSISTEMOS IRIR ASMENSASMENS TEISINISTEISINIS STATUSASSTATUSAS..

Nuo 1789 m. deklaracijos laikų, konstitucijose pradedamos tvirtinti normos, įtvirtinančios asmens padėtį visuomenėje, jo teises ir laisves.

Žmogaus teisės – tai prigimtinės, neatimamos teisės, priklausančios žmogui nuo gimimo kaip asmenybei.

Neatimamos teisės – ta gyvybė, laisvė, nuosavybė, privataus gyvenimo neliečiamybė, fizinis ir psichinis neliečiamumas.

Piliečio teisės – tai teisės, susijusios su pilietybės faktu – asmens teisinis ryšis su tam tikra valstybe, asmens, kaip politinio visuomenės nario teisės – rinkimų, asociacijos teisės.

Neretai prie pilietinių teisių prijungiamos tam tikro socialinės ekonominės teisės – jos laiduojamos tik piliečiams.

Tarp asmens ir piliečio teisių griežtos ribos nėra, Totalitarinio socializmo šalyse akcentuojamos piliečio bei dirbančiojo teisės. Žmogaus teisės

nustumiamos į antrą planą. Pareigos – priklausomai nuo konstitucijos skiriasi jų apimtis. Asmens teisinė padėtis įvairiose šalyse suvokiama nevienodai:1) liberalioji (vakarietiškoji) koncepcija – prioritetas teikiamas asmeniui, individui,

prigimtinėms teisėms, pagarba žmogaus orumui, jo žmogiškajam savarankiškumui. Teisės ribojamos tik norint užtikrinti moralę, viešąją tvarką ir tais atvejais, kai vieno asmens teisės riboja kitų asmenų teises bei teisėtus interesus.

2) Marksistinė koncepcija – kolektyvistinis požiūris - prioritetas teikiamas kolektyvui (klasei, susivienijimui, bet ne asmenybei). Nustatomos tam tikras teisių rangas:

1. socialinės ekonominės teisės – svarbiausios (teisė į mokslą, darbą, sveikatos apsaugą). 2. išskiriamos piliečių bei dirbančiųjų teisės.3. numatyta daug pareigų visuomenei bei valstybei (net moralinio pobūdžio).

3) musulmonų šalių koncepcija – žmogaus teisių institutas nėra labai aiškiai apibrėžtas. Lygybė suprantama pagal šariatą. Akcentuojamos ne teisės, o pareigos Alachui bei tikratikių bendruomenei.

4) Žmogaus teisių samprata pagal paprotinę teisę (tropikų šalys Afrikoje) – žmogus – tai genties ląstelė – žmogaus teisės gali būti realizuojamos tik padedant genties kolektyvui. Šalia parlamentų yra numatyti genčių vadų pasitarimai (Botsvana) – genties vadas balsuoja už visą šeimą, gentį.

Istorinė pagrindinių teisių raida.I banga - konstitucionalizmo ištakos, siejama su pirmuoju konstitucijų raidos etapu – įtraukiamos

asmeninės bei politinės teisės.II banga – 20 am. I pusė – konstitucinis statusas suteikiamas socialinėms, ekonominėms teisėms. III banga – 20 am. II pusės vid. – globalinės teisės (siejamos su sparčios industrializacijos, mokslo

progreso bei ekologinės situacijos pablogėjimu) – ekologinės teisės, teisė į informaciją.

Pilietybės įvairiose pasaulio valstybėse reguliavimas.Asmens teisinę padėtį visuomenėje lemia jo statusas – asmuo gali būti pilietis, asmuo be pilietybės,

gali turėti kelias pilietybes, užsienietis, bėglys, perkeltasis, priverstinis persikėlėlis. Piliečiai – plačiausias teisių ir pareigų spektras. Užsieniečiams paprastai nepriklauso politinės teisės

(Europos Sąjungos bei Skandinavijos valstybėse užsieniečiams yra suteikiama teisė dalyvauti municipalinių organų rinkimuose). Lotynų Amerikos šalyse galioja abipusiškumo principas, tam tikras pareigas gali eiti tik piliečiai.

Užsieniečiai turi pasą bei leidimą gyventi tam tikroje valstybėje. Išimtis – diplomatai. Asmens be pilietybės padėtis panaši į užsieniečių, tačiau jie negali pasinaudoti teise į diplomatinę

gynybą. Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės gali būti išsiųsti iš šalies.

Asmenys su keliomis pilietybėmis (bipatridai) - turi teises ir pareigas tų valstybių, kurių piliečiai jie yra, klausimai dėl teisių bei pareigų kolizijų yra išsprendžiami diplomatiniu būdu.

Piliečiai ir pavaldiniai.Pilietybė žymi asmens teisinį ryšį su tam tikra valstybe, sukuriamos teisės bei pareigos teik asmens,

tiek valstybės atžvilgiu.

Pavaldinys – monarchinė forma – asmens ir monarcho ryšys. Demokratinėse valstybėse “pavaldinys” – tai tik terminas, teisinis statusas yra toks pats. Trečiojo pasaulio valstybėse (arabų, Afrikos šalys) pavaldinys turi būti asmeniškai ištikimas savo monarchui, už ištikimybės sulaužymą yra taikoma griežta bausmė.

Piliečiai nėra vienodi pagal savo padėtį – tai priklauso nuo to, ar pilietybė yra įgyta gimimu ar natūralizacija (įgyjamas, laikantis tam tikros procedūros).

Iš gimusio piliečiu asmens pilietybės atimti begalima, iš natūralizuoto – galima. Birmoje yra asocijuotų piliečių grupė – tai tam tikros tautos atstovai, kurie turi raštiškai pareikšti lojalumą valstybei. Musulmonų šalyse skiriasi moterų ir vyrų teisinė padėtis. Europos Sąjungos piliečiai renka Europarlamentą, turi teisę kreiptis į Europarlamentą ir Ombudsmeną su peticija. Tačiau šis jų statusas yra nulemtas vidaus teise.

Pilietybės įgijimo būdai.

1) filiacija – jus sangvinis, jus soli. Jus sangvinis – pilietybė įgyjama nepriklausomai nuo gimimo vietos. Jos soli – pilietybė suteikiama pagal gimimo vietą. Europoje labiau paplitęs jus soli, jus sangivinis labiau paplitęs “naujajame” pasaulyje. Šie principai taip pat gali būti derinami.

2) Natūralizacija – pilietybė įgyjama, laikantis tam tikrų reikalavimų. Natūralizacija galima:1. pagal įstatymą – su santuokos sudarymu ar vaiko gimimu.2. ar asmens pareiškimu – asmens pareiškimas, kad jis nori įgyti tos valstybės

pilietybę – jis pateikiamas tam tikroms institucijoms (Teisingumo ministerijai, VRM, valstybės vadovui). Dažnai reikalaujama atsisakyti ankstesnės pilietybės.

Reikalavimai:1) tam tikrą laika gyventi toje valstybėje2) mokėti oficialią valstybės kalbą3) psichinė sveikata, nesirgti tam tikromis lygomis. 4) Nebūti įregistruotam tam tikrose institucijose. 5) Musulmonų šalyse – asmuo turi būti musulmonas ar pakeisti savo tikėjimą. 6) Tropikų šalyse – asmuo turi būti įsitvirtinęs bendruomenėje bei laikytis jos papročių.

Santuokos sudarymas paprastai nesikeičia pilietybės. Išimtis – Saudo Arabija. Prieglobsčio teisės suteikimas taip pat nereiškia pilietybės įgijimo.

3) optacija – pilietybės pasirinkimas, kai dalis valstybės teritorijos pereina kitai valstybei.4) Transfertas – dalis valstybės teritorijai pereina kitai valstybei, pilietybė įgyjama be

pasirinkimo (po II pasaulinio karo – kai buvo keičiamos sienos). 5) Registracija – supaprastinta pilietybės įgijimo tvarka (asmenims, kurie jau anksčiau yra

gyvenę). 6) Pilietybės atstatymas – buvusiems piliečiams.

Skiriami individualūs (pvz. natūralizacija) bei kolektyviniai (transfertas) pilietybės įgijimo būdai. Vaikų pilietybė – priklauso nuo tėvų pilietybės. Vaikai iki 14 m – pilietybė keičiasi kartu su tėvų, be

formalumų. Jei keičiasi vieno iš tėvų pilietybė – reikalingas raštiškas tėvų susitarimas dėl vaiko pilietybės. Vėliau reikia paties vaiko sutikimo. Pilnamečiai vaikai įgyja pilietybę bendrais pagrindais.

Pilietybės netekimas.

1) išėjimas iš pilietybės – asmens atsisakymas pilietybės pareiškimu.2) Pilietybės atėmimas – vykdomas valstybės įgaliotų institucijų, neatsižvelgiant į

piliečio norus. Paprastai numatyta už tam tikrus nusikaltimus. Pilietybė gali būti atimta tam tikram laikotarpiui (pvz. Austrija – 6 metai).

Naujosiose konstitucijose paprastai pilietybę atimti draudžiama. Išsiuntimas iš šalies – būdingas totalitarinėms valstybėms – tai viena iš bausmės formų. Demokratinėse valstybėse galima išsiųsti tik užsienietį ir tik teismo sprendimu.

Ekstradicija – asmenų išdavimas kitai valstybei tardymui ir teismui – vykdoma tarptautinių sutarčių pagrindu.

Asmens teisių ir laisvių turinys.

Klasifikacija: Asmeninės Politinės Socialinės, ekonominės, kultūrinės.

1) teisės ir laisvės išreiškiančios asmens lygybę2) socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės, sudarančios prielaidas asmenims aktyviai dalyvauti

visuomeniniame gyvenime.3) Politinės teisės ir laisvės4) Asmeninės teisės ir laisvės, garantuojančios asmens laisvę, neliečiamybę, orumą.

Asmeninės teisės ir laisvės.

Tam tikra grupė teisių, kuriomis konstituciškai ginamas asmens gyvenimas: laisvė, neliečiamybė. JAV politiniame teisiniame leksikone privacy – visų asmens privataus gyvenimo aspektų apsauga.

Asmeninės teisės:1. bendresnioji grupė (teisė į gyvybę)2. konkretina pirmosios grupės teises (minties ir sąžinės laisvės, buto neliečiamybės, judėjimo

laisvės). Teisė į gyvybę. Fiksuojama dviems būdais:1) pozityvus reguliavimas (Bulgarija) – “kiekvienas turi teisę į gyvybę” “kėsinimasis į gyvybę baudžiamas”. 2) Negatyvus (Vokietija) – “Mirties bausmė uždrausta”. Rusijos konstitucijoje išimtinais atvejais gali būti taikoma.

Konstitucinė teisė į gyvybę užtikrinama normomis, draudžiančiomis kankinimus, naudojimą

eksperimentams be asmens sutikimo.

Šiuos argumentus naudoja abortų draudimo šalininkai. Kai kur ši teisė į gyvybę traktuojama ne kaip teisė, bet kaip laisvė.

Teisė į minties ir sąžinės laisvę. Laisvė nuo ideologinės priežiūros. Vengrija: “tai laisvas religijos pasirinkimas, laisvė laikytis savo įsitikinimų ir požiūrių, reikšti tai

religinėmis apeigomis. Šitame bloke išskiriama:

Sąžinės laisvė (platesnė sąvoka) Tikėjimo laisvė

Pvz. atsisakymas karo tarnybos dėl religijos. Dažniausiai valstybė yra pasaulietinė – nėra apibrėžta religija. Graikijoje pagrindinė religija įtvirtinta konstitucijoje – tai pravoslavų tikėjimas.

Privataus gyvenimo ir komunikacijų laisvė. Privataus gyvenimo, susirašinėjimo, busto neliečiamybė. Žmogaus privatūs ryšiai apsaugoti nuo nepagrįsto valstybės kišimosi p jo reikalus. Venesuela: įsibrauti į butą galima norint užkirsti kelią nusikaltimui.Anglosaksų teisėje nuosavybės (busto) neliečiamybė siejama su krata (neteisėta).Asmens gyvenimo neliečiamybė sumažinama. Todėl postotalitarinėse valstybėse stengiamasi detaliai

reglamentuoti asmens privataus gyvenimo apsaugą (Bulgarija).

Judėjimo laisvė.Asmuo turi teisę išvykti į užsienį, apsigyventi kur nori (valstybės teritorijoje). Ši laisvė įtvirtinta ir

trečiojo pasaulio šalyse. Tačiau šios teisės nėra Kinijos Respublikos konstitucijoje.

Ši laisvė nėra absoliuti. Vokietijoje ji gali būti apribota įstatymu, kai nėra atitinkamo jos įgyvendinimo pagrindo, visuomenei dėl to iškiltų sunkumai arba ribojama kai būtina kovoti su pavojingom ligom, epidemijos, dėl jaunimo apsaugos nuo nepriežiūros, dėl užkirtimo kelio nusikaltimams.

Asmens teisės ir laisvės siejamos su baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso asmeninėmis teisinėmis garantijomis. JAV daugelis Teisių bilio normų paneigė tam tikro proceso absoliutumo normas: niekas negali versti asmens liudyti prieš save, nekaltumo prezumpcija. 5 pataisa nurodo, kad asmenį galima patraukti atsakomybėn tik prisiekusiųjų sprendimu. Draudžiama traukti pakartotinai atsakomybėn už tą patį nusikaltimą.

Svarbus yra rungtiniškumo principas – lygių šalių ginčas prieš bešališką teisėją.

Pilietinės teisės ir laisvės.Atsirado bei buvo formuluojamos įstatymų lygiu 18 am. – pvz, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracijoje. Politinės teisės – tai paprastai tik pilietinės teisės:

Teisė dalyvauti valstybės reikalų tvarkyme (rinkimai, referendumas, peticijos teisė) Teisės, leidžiančios dalyvauti visuomeninėse reikaluose (susirinkimų, sąjungų teisė).

Kai kuriose valstybėse yra įtvirtinamas konstitucinis principas “dalyvauti valstybės ir visuomenės valdyme” (Ispanija).

Rinkimų teisė – apima du aspektus:1) teisė rinkti (aktyvioji)2) teisė būti išrinktam (pasyvioji)

teisė reikalauti, kad būtum įregistruotas kandidatu, teisė vesti rinkiminę kompaniją.

Referendumo teisė –

teisė inicijuoti referendumą dalyvauti referendume teisė balsuoti ar nebalsuoti referendume

tai tautos įstatymų iniciatyvos įtvirtinimas.

Peticijų teisė – tai individualus ar kolektyvinis piliečių kreipimasis į aukščiausius valdžios organus (anglosaksų valstybėse tai suprantama kaip visų pirma kreipimasis į parlamentą). Karininkai turi teisę paduoti tik individualias peticijas. Nors savo pobūdžiu peticijos yra politinė teisė, jose dažniausiai būna individualaus pobūdžio klausimų. Musulmonų šalyse ši teisė atitinka bet kurio musulmono teisę ateiti į monarcho rezidencijos kiemą ir kreiptis su prašymu tam tikromis nustatytomis valandomis. Postsocialistinėse ar totalitarinėse valstybėse peticijų teisė yra suprantama kaip piliečių teisė kreiptis su skundais į aukščiausius valdžios organus.

Peticijos teisė buvo pirmą kartą įtvirtinta 1776 m. Pensilvanijos konstitucijoje. Šiuolaikinė JAV justicija peticijos teisę supranta kaip nuomonės išdėstymą tam tiru visuomenės

gyvenimo klausimu. Peticijų turinys gali būti susijęs su labai plačiais visuomenės gyvenimo klausimais.

Peticija nuo skundo skiriasi tuo, kad ji yra visuomeniškai reikšminga.

Išskirtinis peticijos bruožas – adresatas. Su peticija galima kreiptis į atstovaujamuosius valdžios organus (Italija).

Žodžio ir spaudos laisvė. Galimybė gauti informaciją iš visų galimų šaltinių bei ją skleisti visais teisėtais būdais. Tačiau tai

nėra absoliuti laisvė. Žodžio laisvė reiškia cenzūros nebūvimą. Autorius gali spausdinti ar kitais būdais skleisti savo

pažiūras, idėjas, tačiau už informacijos įstatymų pažeidimą, jam gresia atsakomybė. Atsakomybė galima:

už valstybinės paslapties atskleidimą, šmeižtą (skleidimas melagingų bei žeminančių žinių), įžeidimą, difamaciją (nemelagingų, tačiau žeminančių žinių skleidimas).

Atsakomybė paprastai tenka autoriui bei redaktoriui. Leidėjas neatsako, nes jis tėra verslininkas. Taip pat negalima viešinti profesinės paslapties (medicininės, tardymo, pan).

Sutinkamai su 1966 m. tarptautiniais žmogaus teisių paktais, daugelio valstybių konstitucijos numato ir kitus apribojimus. Draudžiama propaganda ir agitacija, kurstanti rasinę, religinę, tautinę neapykantą, tautinio, kalbinio ar kitokio pranašumo propaganda. Tokios nuostatos labai dažnos postkomunistinėse valstybėse, kas yra glaudžiai susiję su jų praeitimi.

Pažeidus visuomenės informavimo įstatymus, yra galima arešto uždėjimas – draudimas platinti leidinį, televizijos programą, pan. Sprendimas dėl arešto paprastai yra priimamas teismine tvarka, tačiau besivystančiose valstybėse tokią teisę turi ir vykdomosios valdžios organai. Leidinio, kasečių ir kt. informacijos šaltinių konfiskavimas (kas tolygu jų sunaikinimą) yra galimas tik kolegialaus teismo sprendimo pagrindu.

Norint sukurti visuomenės informavimo priemonę, reikalinga jų registraciją atitinkamoje valstybinėje institucijoje. Registracija suteikia visuomenės informavimo priemonei juridinio asmens statusą. Demokratinėse valstybėse yra griežtai draudžiamas visuomenės informavimo priemonių monopolizavimas, nes kitaip būtų pažeista žodžio ir spaudos laisvė.

Susivienijimų teisė. Beveik visuose, įskaitant ir totalitarinio socializmo valstybių konstitucijas, yra kalbama apie teisę

jungtis į politines partijas, profesines sąjungas, socialines kultūrines, sporto ir kt. visuomeniniais organizacijas. Tik labai nedaugelyje šalių daroma išimtis politinėms partijoms - jos draudžiamos musulmonų valstybėse, kaip ardančios musulmonų bendruomenės vienybę. Iki 20 am. 8-9 dešimtmečio totalitarinėse besivystančiose valstybėse, ypač Afrikoje, buvo draudžiamos visos partijos, išskyrus valdančiąją. Totalitarinio socializmo valstybėse tokio draudimo nebuvo. Vienose jų buvo viena partija, kitose – kelios, tačiau tik konstituciškai įtvirtinus komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį – todėl kitų partijų buvimas neturėjo reikšmės.

Konstitucijos numato tik pačias bendriausias nuostatas, liečiančias partijų veiklą, kartais paliečia profesinių sąjungų kūrimąsi. Tik totalitarinio socializmo valstybėse yra labai platūs straipsniai apie visuomeniniais organizacijas ir jų ypatingą vaidmenį visuomenėse.

Konstitucijose paprastai yra reguliuojami tris aspektai, liečiantys politines partijas: nustatomas daugiapartiškumas kalbama apie partijų vaidmenį demokratinėje visuomenėje (jos išreiškia politinę tautos valią

per rinkimus) nustato, kad partijų organizacija bei jų veikla turi atitikti demokratijos ir tautinės

nepriklausomybės principus. Taip pat kai kuriose konstitucijose kalbama, jog partijos negali kurtus etiniu, tautiniu,

religiniu pagrindu (tokios nuostatos paprastai aptinkamos besivystančių valstybių konstitucijose); kad partijos gali būti kuriamos remiantis tik teritoriniu principu, kad negalima kurti politinių organizacijų įmonėse. Įstaigose (tai būdinga postsocialistinėms valstybėms). Tačiau daugelyje Europos šalių tokių draudimų nėra, yra klerikų partijos, kai kur yra kuriamos politinės organizacijos darbovietėse.

Detaliai visuomeninių susivienijimų teisinis statusas yra reguliuojamas trimis įstatymais:1) dėl politinių partijų2) dėl socialinių ekonominių ir kitų pelno nesiekiančių susivienijimų3) dėl akcinių bendrovių (kitų įmonių), kurių pagrindinis tikslas yra gauti pelną.

Kai kur yra specialūs kooperatyvų, profesinių sąjungų įstatymai. Susivienijimų teisė yra taip pat realizuojama per visuomenines organizacijas, kurios neturi nuolatinės narystės ir kurių tikslas yra suteikti tam tikras socialines paslaugas,

Visuomeniniai susivienijimai yra kuriamos be specialaus leidimo. Tačiau organizacijos, turinčios savo nuostatus, įstatus ar statutus privalo užsiregistruoti. Konstitucijos numato, jog visuomeninių susivienijimų organizacija ir veikla turi atitikti demokratinius principus (Ispanija). Net jeigu visuomeniniai susivienijimai nedalyvauja politinėje veikloje (kai kuriose valstybėse tai yra tiesiogiai draudžiama, pvz. profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms), ir tam tikru būdu veikia valstybės valdžią, jų

pagrindinis tikslas nėra valdžios siekimas. Totalitarinio socializmo valstybėse visuomeniniai susivienijimai yra įtraukiami į politiką, vadovaujami komunistinės partijos – čia jie naudojami kaip laidai nuo partijos prie masių.

Skirtingai nuo siekiančių pelno organizacijų, visuomeniniams susivienijimas nereikalingos licencijos, tačiau jos turi būti įregistruotos ir pateikti registratoriui (paprastai juo būna teisingumo ministerija) duomenys apie savo finansinę veiklą.

Ypač detaliai įstatymai reguliuoja politinių partijų steigimą bei veiklą. Partijai sukurti reikia, kad jos steigiamajame susirinkime dalyvautų tam tikras piliečių, turinčių politines teises minimalus skaičius (Vengrijoje – 10, Bulgarijoje – 50 žmonių). Šie asmenys išrenka partijos pirmininką, sekretorių, surašo steigiamąjį protokolą, priima partijos nuostatos, partijos tikslus išdėstantį dokumentą bei kt. Panašios tvarkos reikalaujama ir steigiant tam tikra visuomeninius organizacijas.

Susirinkimų bei manifestacijų teisė. Pagrindinė politinė piliečių teisė yra susirinkimų, mitingų (susirinkimai tik po atviru dangumi) ir

demonstracijų (“judantys” susirinkimai, tačiau būna ir “sėdinčios” demonstracijos) laisvė. Tai kolektyvinės nuomonės tam tikrais visuomenės gyvenimo klausimais išreiškimo forma. Daugelis konstitucijų patikslina – tai teisė rinktis be ginklo. Teisinis susirinkimų reglamentavimas priklauso nuo susirinkimo pobūdžio. Susirinkimui patalpoje nereikalingas nei municipalinių valdžių (mero, policijos) leidimas, nei jų įspėjimas, tačiau būtinas tos patalpos savininko leidimas užimti patalpas tam tikram laikui. Jeigu susirinkimo organizatoriai mano, jog yra tam tikras pavojus, jie gali kreiptis į policiją su prašymu į susirinkimą atsiųsti savo atstovus, kurie neturi teisės kištis į susirinkimo eigą (susirinkimą atidaro, veda ir uždaro susirinkimo pirmininkas). Tik masinės netvarkos atveju, ar tuo atveju, jei susirinkimo dalyviai turi ginklų ar daiktų, kurie gali būti pavojingi susirinkusiųjų sveikatai, policijos atstovas gali imtis savarankiškų veiksmų.

Jeigu susirinkimas vyksta gatvėje, aikštėje, parke, susirinkusieji riboja kitų žmonių laisves (pvz, judėjimo laisvė, pasivaikščiojimo viešoje vietoje laisvę). Todėl tokiam susirinkimui reikalingas išankstinis municipalinės valdžios organų įspėjimas (Vokietijoje – prieš 2 dienas, Prancūzijoje – per 3, D.Britanijoje – per 6) ar net jų leidimas. Tam tikrose Europos valstybėse policija turi teisę 2-3 mėnesiams uždrausti bet kokius viešuosius susirinkimus jos kontroliuojamame rajone, jeigu pagrįstai manys, kad toks susirinkimas gali sukelti visuotinių neramumų. Susirinkimai yra draudžiami vietose, kur yra įstatymų leidybos institucijos pastatas, valstybės vadovo rezidencija. Tokiose vietose neretai yra draudžiami ir piketai – tai nedidelės žmonių grupės su plakatais, kurios piketuoja tam tikrą objektą (pastatą). Kai kuriose valstybėse leidžiami piketai ir prie aukščiausios valstybės valdžios institucijos pastatytų, tačiau tik laikantis tam tikro atstumo nuo jų.

Atviro susirinkimo tema, jo organizatorių pavardės, numatomas dalyvių skaičius bei kiti duomenys turi būti pristatyti merijai ar policijai šias institucijas įspėjant, ar kreipiantis į jas leidimo surengti susirinkimą. Tai taip pat liečia demonstracijas, bet ne piketus.

Demonstracijoms yra griežtesni reikalavimai: merija patvirtina judėjimo maršrutą, gali apriboti demonstracijos dalyvių skaičių. Jei nesilaikoma nustatyto maršruto, policija turi teisę įsikišti ir išvaikyti demonstraciją. Besivystančiose šalyse nesankcionuotų demonstracijų metu policija dažnai naudoja ginklus, būna aukų.

Ypatinga forma yra piketavimas – tai viešas individualios ar kolektyvinės nuomonės reiškimas be eitynių, garsiakalbių – prie piketuojamojo objekto stovi žmonės su plakatais ir kitomis vaizduojamosiomis priemonėmis.

Teisė lygiomis stoti į valstybės tarnybą. Tai tarpinė teisė tarp politinių ir asmeninių teisių. Tai visų pirmą liečia klasifikuotą valstybės

tarnybą, su jai būdingais rangais, pan.

Socialinės ekonominės teisės.Nuosavybės bei jos paveldėjimo teisė. Konstitucijoje kalbama apie tą nuosavybę, kuri aprūpina žmogaus gyvybinius poreikius. Tokia

nuosavybę papratai vadina privatine nuosavybe, nors yra ir kitų privatinės nuosavybės sampratų (pvz. marksistinė). Tačiau stambios privačios nuosavybės (kuri marksistinėje teorijoje yra suvokiama kaip gamybos priemonių nuosavybė) negali turėti visi visuomenės nariai, todėl dalis žmonių turi samdytis valstybinėse ar privačiose įmonėse. Išeitį iš tokios padėtis marksistinės teorijos atstovai mato tik kaip

privačios nuosavybės panaikinimą – nacionalizavimas bei kooperacija. Kitų srovių atstovai šiuos prieštaravimus siūlo išspręsti sukūrus “vidutinę klasę”.

Apie nuosavybes teisę vienokia ar kitokia apimtimi kalba beveik visos konstitucijos (išskyrus laikinus pagrindinius įstatymus). Daugelyje jų jau nėra nuostatų apie šventą ir neliečiamą nuosavybę. Sutinkamai su konstitucijų nuostatomis, nuosavybė gali būti paimta valstybės nuosavybėn, siekiant patenkinti visuomeninius poreikius (elektros energija, dujos, vanduo, nafta, automobilių gamyklos). Esant karo padėčiai, yra galima rekvizicija – laikinas atlygintinas nuosavybės paėmimas pvz, gynybos tikslams, galimas laikinas daiktų, kurių negalima išvežti sulaikymas muitinėse, gali būti apribota savininko teisė naudotis žeme. Tačiau konkretus turtas gali būti iš savininko paimtas (išskyrus rekviziciją ir tam tikrų kitų atvejų) tik visuomeniniais tikslais, tik teismo sprendimu ir tik visiškai atlyginus.

Galima turėti bet kokią įstatymo neuždraustą nuosavybę. Tačiau daugelyje valstybių užsieniečiai neturi nuosavybės teisės į žemę, naudingąsias iškasenas. Be to, kai kurie objektai yra išimti iš apyvartos ir negali būti tam tikrų asmenų nuosavybe (pvz. nuodai, tam tikros rūšies ginklai, pan). Pagal klasikinę musulmonų teisę, keturias stichijos – ganyklos, vanduo, oras ir ugnis – yra visuomeninio naudojimo objektai ir negali būti atskirų asmenų nuosavybe. Tačiau iš tikrųjų musulmonų valstybėse jau senokai įsitvirtino nuosavybės teisė į žemę bei vandenį.

Totalitarinių socialistinių valstybių konstitucijose yra pateikiamas kitoks požiūrius į nuosavybės teisę. Privatinė nuosavybė yra suvokiama kaip eksplotatoriškoji ir yra nesuderinama su socializmu , tačiau pastaruoju metu šiose valstybėse (išskyrus KLDP ir iš dalies Kubą), privatinė nuosavybė bei privatus verslas yra plačiai paplitę. Totalitarinio socializmo valstybės dalina nuosavybę į gamybos ir naudojimosi objektus. Naudojimosi objektai yra traktuojami kaip privatinė nuosavybė, jų apsauga yra garantuojama. Taip pat yra leidžiama darbo privatinė nuosavybė – tai valstiečių, amatininkų nuosavybės teisė į nedideles gamybos priemones.

Totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos įtvirtina nuosavybės rūšių nelygiavertiškumą. Įstatymu yra nustatyti socialistinės nuosavybės privalumai (valstybės ir visuomeninės nuosavybės), ypatinga reikšmė teikiama valstybinei nuosavybei, kuriai suteikiama aukščiausia teisinė apsauga.

Konstitucijose vis dažniau įtvirtinama intelektualinė nuosavybė, susijusi su kūrybinę veikla (pvz. autorinės teisės). Tai nemateriali nuosavybė, pvz. autoriaus vardas, kūrinio, išradimo neliečiamybė, teisė gauti pajamas iš autorystės, pan.

Teisė turėti verslą. Su nuosavybės teise yra glaudžiai susijusi teisė turėti verslą – teisę į laisvę ūkinę veiklą. Tai teisė

verstis bet kokia pelną teikiančia veikla, jei tik ši veikla nėra draudžiama įstatymų (pvz. gali būti draudžiama gaminti nuodus, ginklus). Verslo įmonėms reikia įsiregistruoti, gauti licenciją, kur būtų nurodytos leidžiamos veiklos rūšys.

Šia teise piktnaudžiauti draudžiama. Daugelyje šalių yra draudžiama monopolijų veikla – draudžiama kurti susivienijimus, kurių tikslas pašalinti iš rinkos konkurentus bei nustatyti monopolistines kainas, draudžiama riboti teisėtos konkurencijos laisvę, veikia vartotojų teisių pasaugos įstatymai, yra įsikūrusios vartotojų teisių apsaugos organizacijos, kurių veikla yra gana efektyvi.

Teisė į darbą ir darbo laisvė. Tai vienos svarbiausių socialinių ekonominių teisių. Konstitucija bei įstatymai reguliuoja kolektyvinį darbą visuomenėje, bet ne individualų darbą sau

(pvz. darbas sode). Totalitarinio socializmo valstybės apsiriboja teisės į darbą reglamentavimu (darbo laisvė neįtraukiama į turinį). Čia teisė į darbą suvokiama kaip valstybės garantuotas visų aprūpinimas darbu, taip pat bedarbystės likvidavimas. Kapitalistinėse valstybėse nuostata dėl teisės į darbą buvo įjungta į konstitucijų turinį po II pasaulinio karo, yra taip pat ir nuostata dėl valstybinės paramos bedarbiams. Vėliau ši nuostata buvo papildyta ir darbo laisvės reglamentavimu – t.y. tai laisvė dirbti bet kokį darbą bei užsiimti bet kokią veiklą, jei tik ji neprieštarauja įstatymams. Ši formuluotė taip pat buvo nukreipta prieš priverstinį darbą, kuris buvo praktikuojamas totalitarinėse bei fašistinėse valstybėse ir prieš būtiną priverstinį darbą (būtinga socialistinėms valstybėms). Demokratinėse valstybėse priverstinis darbas yra galimas karo tarnyboje, teismo sprendimu ar ypatingosios padėties metu.

Teisė į darbą ir darbo laisvė yra papildomos nuostatomis apie saugias ir nekenksmingas sveikatai darbo sąlygas, teisę laisvai pasirinkti profesiją, į sąžiningą atpildą už darbą. Įstatymai nustato valandinį (JAV) ar mėnesinį (Prancūzija) darbo užmokesčio minimumą. Yra numatyta valstybinė pašalpa

bedarbiams. Paprastai ji sudaro buvusio darbo užmokesčio dalį (pvz, D. Britanijoje 50-60 proc, Vokietijoje – 30-35 proc), ir mokama ne ilgiau kaip metus (Kanadoje – 8 mėn) ir tik tiems asmenims, kurie anksčiau iš darbo užmokesčio mokėdavo draudimo įmokas bedarbystės atvejui. Pašalpos dydis mažėja kas kelis mėnesius. Jei bedarbis du kartus atsisakė siūlomo darbo, jis gali netekti pašalpos.

Teisė į poilsį. Tai reiškia vienos ar dviejų laisvų dienų per savaitę suteikimas, kurias apmoka darbdavys (tam

tikrais atvejais šių dienų gali būti daugiau, jeigu yra mažinamas darbo laikas, siekiant padidinti užimtumą). Įstatymai nustato 40 valandų darbo savaitės trukmę (šios nuostatos dažnai nėra besivystančių valstybių teisės aktuose) o taip pat kasmetines mėnesines atostogas, daugelyje besivystančių valstybių teisės įstatymų dėl atostogų nėra, kaip ir pačių atostogų tam tikriems darbininkams, ypatingai ūkio bei aptarnavimo sferoje.

Teisė streikuoti.Streikas – tai kolektyvinis darbo nutraukimas, siekiant pateikti darbdaviui ar valstybei tam tikrus

reikalavimus. Streikai turi vykti sutinkamai su darbo konfliktų sprendimo teisės aktų nuostatomis. Tai reiškia, kad sreikuojančių reikalavimai gali turėti tik ekonominį pobūdį (pvz. atlyginimo didinimas, darbo sąlygų gerinimas). Politiniai streikai, visuotiniai streikai (darbo nutraukimas visoje valstybėje), solidarumo streikai (jais palaikomi kiti streikuojantys) paprastai yra įstatymų draudžiami. Taip pat draudžiama streikuoti tam tikras gyvenimo sąlygas užtikrinančioms organizacijoms (pvz. vandentiekio darbuotojams, elketroenergrtikams), taip pat transporto darbuotojams – geležinkelio, oro transporto darbuotojams, tam tikrų profesijų atstovams (pvz, teisėsaugos organams., valstybės tarnautojams).

Streiko eiga turi atitikti įstatymuose numatytus reikalavimus – apie ruošiamą streiką turi būti informuotas darbdavys (paprastai per savaitę ar penkias dienas), turi būti pravestos derybos (Prancūzija), arbitražas – laisvanoriškas (Italija) ar privalomas (Austrija), kolektyvo apklausa ar net balsavimas dėl sutikimo streikuoti. Įmonėse, turinčios įtakos valstybės saugumui, streikai gali būti draudžiami arba jie gali būti vyriausybės sprendimu atidėti tam tikram laikotarpiui (JAV – 80 dienų).

Streikai, kurie neatitinka įstatymų reikalavimų, pagal darbdavio ar vyriausybės (darbo ministerijos) pateiktą ieškinį, gali būti teismo pripažinti neteisėtais. Tokio streiko dalyviai gali būti atleisti iš darbo be kompensacijos išmokėjimo, organizatoriai turi būti traukiami atsakomybėn (net ir baudžiamojon), o profesinės sąjungos, kurios padėjo organizuoti bei pravesti streiką, gali būti teismo nubausti bauda. Baudos paprastai yra skiriamos labai didelės.

Totalitarinio socializmo valstybės kaip taisyklė neturi nuostatų dėl streikų teisės – jie nedraudžiami, bet ir neleidžiami. Kariniai besivystančių šalių režimai draudžia bet kokio pobūdžio streikus.

Teisė į sveikatos apsaugą. Šios nuostatos atsirado papblogėjus ekologinėms sąlygoms. Tačiau reali sveikatos apsauga priklauso

nuo tam tikros valstybės sveikatos apsaugos sistemos. JAV ir kai kuriose kitose valstybėse vyrauja liberaliosios medicinos sistema: ligonis pats apmoka savo vizitą pas gydytoją bei vaistus. Šioje sistemoje taip pat veikia ir municipalinės ligoninės, tačiau jų paslaugomis gali naudotis tik labiausiai nuskurdę valstybės gyventojai. Vokietijoje. Lenkijoje bei Prancūzijoje veikia draudimo (socialinė) medicina. Šiuo atveju yra sukuriamas specialus valstybinis sveikatos apsaugos fondas, kur lėšas įnešą valstybė, įmonės bei patys darbuotojai. Šiuo atveju gydymas ir vaistai (bent jau ligoninės) yra apmokami iš fondo lėšų. Tačiau brangūs ir labai brangūs vaistai turi būti dalinai apmokėti ligonio. Įstatymus dėl valstybinės medicinos paprastai priima socialdemokratai, kurie yra valdžioje. Daugelyje valstybių nemokama medicina egzistuoja tik nepasiturintiems gyventojams. Kitos valstybės naudoja mišrias sveikatos apsaugos formas.

Teisė į mokslą bei mokslo laisvė. Totalitarinio socializmo valstybėse yra įtvirtinama tik teisė į mokslą. Nuostata dėl teisės į mokslą yra papildoma nuoroda dėl privalomojo ir nemokamo mokslo, kuri yra užtikrinama sukuriant valstybines bei municipalines valstybes. Daugelyje besivystančių valstybių privalomas yra nemokamas yra tik pradinis mokslas. Paprastai yra numatytas privalomas ir nemokamas 9 ar 11 metų mokslas.

Mokslo laisvė – tai teisė mokyti vaikus bei gauti išsilavinimą suaugusiems bet koku būdu – valstybinėse, municipalinėse, religinėse mokyklose, savarankiškai, eksternu ir pan. tačiau yra visuomet numatyti egzaminai. Taip yra galimas privatus mokslas bei privačios mokymosi įstaigos. Aukštasis mokslas

taip pat gali būti privatus ar valstybinis. Studentai paprastai gauna stipendijas ar tam tiktas išmokas iš įvairių fondų.

Su teise į mokslą yra susijus akademinė laisvė – mokymo bei dėstymo laisvė, sutinkamai su dėstytojo ar mokytojo pažiūromis, koncepcijomis, principais. Tačiau greta egzistuoja ir valstybiniai mokymo bei dėstymo standartai. Įstatymai draudžia mokymo metu įteigti prievartą, neapykantą kitoms tautoms, rasėms, pan, pažeisti moralės principus. Kartais akademinės laisvės principas yra taikomas tik aukštosioms mokykloms.

Totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos numato, kad mokymas turi vykti marksistinės lenininės ideologijos pagrindu ir atitikti komunistinio auklėjimo tikslus.

Socialinio aprūpinimo teisė (socialinės paramos, pensijos teisė). Pensijos yra paprastai skirstomos į darbo ir socialines. Darbo pensijos yra mokamos tik sulaukus tam

tikro amžiaus ir turint tam tikrą darbo stažą. Paprastai pensijinis amžius vyrams yra 60 – 65, o moterims – 55-60 metų, o darbo stažas moterims – 20-25 metai, vyrams – 25-30 metų. Esant nepilnam darbo stažui, mokama nepilna pensija. Vienose valstybėse galima gauti pensiją ir kartu dirbti (pvz. Rumunija, Kuba), kitose valstybėse tai draudžiama (Prancūzija). Pensijoms mokėti valstybėse yra sukuriamas pensijinis fondas, kurį sudaro biudžeto lėšos, įmonių įmokos, darbuotojų mokestiniai išmokėjimai į fondą. Kad gautų teisę į pensiją, darbininkas turi būti sumokėjęs tam tikrą išmokų skaičių (40-50).

Socialinės pensijos yra mokamos invalidoms, šeimoms, netekusioms maitintojo, mažamečių vaikų auklėjimui, kitais įstatymo nustatytais atvejais. Šiems asmenims. Išskyrus valstybines pensijas, yra mokamos municipalinės pensijos ar municipaliniai primokėjimai prie valstybinės pensijos.

Teisė į būstą. Ši teisė suprantama kaip teisė įsigyti būstą bet kuriose valstybės teritorijoje, vietoje, išskyrus

karinius miestelius bei uždaras zonas. Nepasiturintiems gyventojams municipalinės valdžios iš valstybės lėšų suteikia būstą nemokamai ar žemomis kainomis. Būsto nuomos atveju savininkas neturi teisės nutraukti sutartį. Nuomininką galima iškelti tik teismine tvarka ir tik įstatymo numatytais pagrindais

Konstitucinės asmens pareigos.Konstitucinės pareigos gali būti skirtos ir asmeniui, ir piliečiui, o gali būti skirtos tik piliečiui.

Pirmajai grupei priklauso pareiga laikytis konstitucijos ir įstatymų, mokėti mokesčius. Visi asmenys, gyvenantys valstybės teritorijoje turi tausoti gamtą bei aplinką, gamtinius resursus.

Pilietis turi ypatingų pareigų. Jo pareiga – tėvynės gynyba. Tam tikrose valstybėse yra numatyta privaloma karinė tarnyba. Piliečiai vyrai (18-19 m., Izraelyje taip pat šaukiamos moterys) yra šaukiami karinėn tarnybon tam tikram laikotarpiui (nuo pusės metų iki 2 metų) ir po jo yra atsargoje. Karo metu visi karo prievolininkai yra šaukiami į veikiančią kariuomenę.

Jeigu piliečio nuostatos ar tikyba prieštarauja karo tarnybai, karo tarnyba gali būti pakeista alternatyvia pilietine tarnybą. Paprastai tokie asmenys dirva statybose, žemės ūkyje, ligoninėse, atlieka kitus sunkius darbus.

Pilietis privalo turėti bendrą privalomą išsilavinimą. Tam tikrose valstybėse pilietis turi dalyvauti rinkimuose.

Totalitarinio socializmo valstybėse konstitucijos numato ir kitas pareigas – dirbti, nedrumsti viešosios tvarkos, saugoti tėvynės garbę, saugoti valstybinę paslaptį, sustiprinti tautų solidarumą, pan. paprastai tokios pareigos yra moralinio pobūdžio.

Konstitucinių teisių ir laisvių garantijos bei pareigų vykdymo užtikrinimo būdai.Konstitucinių teisių ir laisvių garantijos priklauso nuo valstybės demokratijos lygio, ekonominio

išsivystymo lygio, visuomenės teisinės kultūros, nuo teisminės valdžios nepriklausomybės laipsnio, kt. šias garantijas paprastai skirsto į:

1) Ekonomines – šioms garantijoms ypatinga reikšmė tenka totalitarinio socializmo valstybėse. Tai socialistinė ūkininkavimo sistema, bedarbystės likvidavimas, nemokamas patalpų suteikimas darbininkų susirinkimams ir pan.

2) Politines – marksistinėje doktrinoje šios garantijos siejamos su valstybinės valdžios pobūdžiu. Tikra garantija yra laikomas valdžios sutelkimas darbininkų, darbininkų inteligentijos, valstiečių rankose.

3) teisines – socialistines valstybėse jomis pripažįstamas “socialistinio teisėtumo” principas. Rinkos ekonomikos valstybėse ekonominėms ir politinėms garantijoms konstitucijoje nėra

skiriama daug dėmesio. Akcentuojamos detaliai reguliuojamos teisinės garantijos. Pagrindinė socialinė ekonominė teisių garantija yra nuosavybės turėjimas, kas suteikia asmeniui galimybę nepriklausomai įgyvendinti savo teises. Politinės garantijos yra siejamos su tautos valdžios įgyvendinimo formomis – laisvais rinkimais, valdžių padalijimu, referendumais, daugiapartiškumu, piliečių dalyvavimu valdyme. Pagrindinė teisinė garantija – tai teisinė valstybė. Naujausiose konstitucijose jau kalbama apie pagrindinius teisių gynimo būdus – kreipimasis į teismą, teismo bei valstybės vadovo vaidmuo teisių apsaugoje, ombudsmeno vaidmuo.

Konstitucijos ir įstatymai numato įvairius teisių įgyvendinimo būdus:

atvykimo būdas – nereikalingas joks išankstinis kreipimasis į institucijas, galima tiesiogiai vesti uždarą susirinkimą arba publikuoti straipsnį, kritikuojantį vyriausybės veiklą.

Registracijos būdas – naudojantis atvykimo būdu, reikia užsiregistruoti – tačiau tai tėra techninio pobūdžio būdas.

Pareiškiminis būdas – tai išankstinis, įstatymo numatytais terminais, valstybinės valdžios organų informavimas dėl ketinimo įgyvendinti vieną ar kitą konstitucinę teisę. Šių reikalavimų nesilaikymas daro šios teisės įgyvendinimą neteisėtu.

Leidimo būdas – tam tikroms teisėms įgyvendinti yra būdinas išankstinis tam tikrų įgaliotų institucijų leidimas.

Teisminių sankcijų būdas – naudojamas įgyvendinant teises atvykimo būdu. savo konstitucine teise galima pasinaudoti laisvei, tačiau ja piktnaudžiaujant, ar pažeidžiant įstatymą, yra numatyta atsakomybė.

Galimi mišrūs teisių įgyvendinimo būdai. Demokratinėse valstybėse institucijos ir pareigūnai turi padėti asmenims įgyvendinti jų

konstitucines teises. Konkretūs tokios pagalbos būdai yra numatyti įstatymuose. Pvz, rinkiminių kampanijų metu – asmenys realizuoja savo rinkimų teisę – kandidatams yra nemokamai suteikiamas laikas pasisakyti per visuomenės informavimo priemonėse.

Konstitucinės teisės gali būti ginamos pačių piliečių (pvz. skundas į administracinius organus), piliečių susivienijimų (pvz. profsąjungų organizuojami piketai), įvairių valstybės organų (pvz. prokuratūros). Ypatinga reikšmė yra teikiama teisminei gynybai.

Esant teisių pažeidimui, asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teismą. Teismas neturi teisės atsisakyti negrinėti skundą dėl įstatymo neaiškumo ar nebuvimo. Tam tikrose ispanų-portugalų valstybėse yra galimas “tautinis veiksmas” – ieškinys to asmens, kurio teisės nebuvo tiesiogiai pažeistos.

Konstitucinių teisių apsauga – tai ypatinga konstitucinių teismų bei kitų konstitucinės kontrolės institucijų funkcija. Pilietis (jei tai yra numatyta įstatymuose) gali tiesiogiai kreiptis į šias institucijas. Taip pat asmenys turi teisę kreiptis į tarptautines organizacijas (pvz. JT Žmogaus teisių reikalų komitetas), į tarptautinius teismus (pvz, į Europos Žmogaus Teisių Teismą), jei valstybė yra tos organizacijos narė ar yra pasirašiusi tam tikrą konvenciją ir jei yra išnaudoti visi vidiniai teisės gynimo būdai.

Asmens teisės ir pareigos ypatingos padėties metu.

Ypatingos padėties įvedimas pasiveja konstitucines teises bei išplečia pareigų spektrą, pagriežtina atsakomybę. Tai paprastai daroma valstybės ar vyriausybės vadovo aktu, kuris yra priimamas įstatymo dėl ypatingos padėties pagrindu.

Ypatingosios padėties įvedimo akte turi būti tiksliai numatytas jo trukmė, teritorija, išvardintos ribojamos teisės. Aktas yra iškarto paskelbiamas gyventojams, tačiau įsigalioja po kelių valandų. Daugelio valstybių konstitucijos numato skubų parlamento (jei jis tuo metu neveikia) sušaukimą, kad šis galėtų pastoviai kontroliuoti vykdomosios valdžios veiksmus.

Įvedus ypatingą padėtį yra ribojama susirinkimų teisė, politinių partijų veikla, asmenų judėjimo laisvė, draudžiamos demonstracijos. Įvedama tele ir radijo programų cenzūra. Piliečiai, kurstantys visuomeninę netvarką bei įstatymų nesilaikymą gali būti tam tikram laikui išsiųsti iš to regiono. Įvedama asmenų bei transporto priemonių apžiūra, patikrinimai.

Jeigu ypatinga padėtis yra įvesta dėl stichinių nelaimių ar katastrofų, galimos ypatingos priemonės: priverstiniai darbai, maisto bei pirmos reikmės daiktų paskirstymas, įmonių bei įstaigų darbo režimo keitimas.

Įvedus karo padėtį, tam tikri civilių institucijų įgaliojimai pereina karo valdžios organams, kurie tuo metu turi didesnius įgaliojimus už civilines institucijas.

Apsupties padėtis yra skelbiama kritinėse situacijose ir jai būdingi labai griežti apribojimai. Ypatingosios padėties metu gali būti įvesta komendanto valanda. Nakties metu asmenims

draudžiama pasirodyti gatvėse be atitinkamo leidimo, kurie yra išduodami paprastai karo valdžios; rinktis į daugiau kaip 3-4 asmenų grupes.

V tema. POLITINĖS PARTIJOS IR ORGANIZACIJOS, KITI VISUOMENINIAI SUSIVIENIJIMAI PASAULIO VALSTYBĖSE

1. Politinės partijos ir visuomeninės organizacijos įvairių pasaulio šalių konstitucinėje teisėje. Politinės partijos daro įtaką valstybės institucijų sukūrimui ir veiklai. Demokratinėms valstybėms yra būdinga tai, kad politinių partijų veiklos bei organizacijos pagrindai

yra įtvirtinti konstitucijoje, įstatymuose, vyriausybės aktuose, konstitucinės justicijos aktuose.

Politinės partijos sąvoka ir esmė. Partija – nuo lot. pars – dalis. Politinė partija – tai aktyvi ir organizuota žmonių grupė, kuria jungia bendri interesai, tikslai,

ideologija, kuri veikia įstatymo nustatytu būdu, siekiant įgyti politinę valdžia ar bent daryti įtaką. Atsirado Senovės Graikijos miestuose – kaip tam tikros grupės, skirtos reikšti interesams. Nudienos

partijos atsirado antifeodalinio absoliutizmo epochoje.Kad politinės partijos galėtų veikti, turi būti konkurentas. Absoliutinėje ar totalitarinėje valstybėje

partija neveikia, nes jai nėra konkurento. Nuo kitų susivienijimų politinės partijos skiriasi, tuo, kad atsvirai siekia gaut daugumą parlamente ir

sudaryti vyriausybę. Todėl jos yra tautos balsio formavimo elementas, jos dalyvauja visame parlamento veiklos procese.

Partijos šalininkai sudaro partijos elektoratą - tai partijos socialinis pagrindas. Partijos esmę parodo jos tikslai ir funkcijos. Demokratinės partijos siekia užtikrinti efektyvų politinės veiklos finansavimą, įvairių interesų

suderinamumą. Teisinė politinės partijos sąvoka atsižvelgia į šiuos bruožus, tačiau pabrėžia teisinius politinės

partijos bruožus. Politinių partijų apibrėžimo nėra visuose įstatymuose. Tačiau egzistuojančiose politinių partijų įstatyminės sąvokos išskiria šiuos politinių partijų bruožus:

Politinė partija – tai autonomiška, laisvai kuriama organizacija, kuri veikia savivaldos pagrindais.

Tai stabili organizacija, jungianti piliečius pastoviu pagrindu (savaime suprantama, palikdama jiems teisę išeiti iš partijos).

Partijos narystė yra grindžiama idėjiniu pagrindu – juos narius vienija bendri įsitikinimai ir tikslai, kurie yra išdėstyti partijos programinėse nuostatose.

Partija nėra pelno siekianti organizacija, tačiau atskiri jos struktūriniai elementai gali užsiimti ūkine veikla, siekiant garantuoti materialinę bazę partijos veiklai.

Partijos padeda suformuoti bei išsakyti tautos valią, naudodamos taikias bei konstitucines priemones, tokias kaip dalyvavimas rinkimuose.

Partija – tai organizacija, veikianti demokratijos, viešumo, atvirumo, visuotinumo principų pagrindu.

Teisiniu požiūriu politinė partija – tai gana stabili, savivaldos pagrindais besitvarkanti tam tikros visuomenės grupės organizacija, sukurta jos narių įsitikinimų ir tikslų pagrindu, kurios tikslas nėra pelno siekimas ar jos narių profesinių, kultūrinių ar kitų jos narių poreikių tenkinimas, o dalyvavimas formuojant bei artikuliuojant tautos valią kovoje už valdžią taikiomis, konstitucinėmis priemonėmis.

Totalitarinėse valstybėse yra pabrėžiama tik valdančiosios partijos reikšmė.

Politinių partijų funkcijos - svarbiausios veiklos kryptis.

1) interesu konsolidacija – išryškina tam tikras problemas, interesus - tai tampa partijos ideologijos pagrindu

2) valstybes raidos krypties pasiūlymas3) partijos veikla sudaro prielaidą taikiai išspręsti socialinius konfliktus. 4) Visuomenės nuomonės išreiškimo funkcija5) Vykdo valstybes lyderio parengimo funkcija6) Ideologine funkcija7) Komunikacine funkcija - palaikomas ryšis tarp valdžios viršūnės ir

visuomenės.8) Nacionalines integracijos funkcija (3 pasaulio valstybės Indija)

Partijų paskirtis yra artikuliuoti jos narių interesus, artikuliuoti juos politikos lygmenyje. Todėl partijos taip pat turi formuoti jos narių interesus bei juos ginti. Skirtingai nuo kitų visuomeninių susivienijimų, partijos paprastai siekia dalyvauti valdžioje, siekia jos rinkimuose ar kitais būdais.

Kaip įstatymai nustato politinių partijų padėtį?

1977 m. Meksikos įstatymas: piliečiai gali jungtis į nacionalines partijas. Tam, kad partija būrų įsteigta, reikia politinės partijos veiklos principų deklaracijos, veiklos programos bei statuto. Partija gali būti registruojama laikinai ar visam laikui.

Politinių partijų tipologija.

Pagal ideologiją (Ivas Meni): 1) liberaliųjų partijų šeima2) konservatoriai ir kiti dešinieji3) socialistinė diaspora4) demokratai, krikščionys5) teritorijų partijos - regioninės ir ekologinės

Pagal marksistus – pagal klasių kriterijus:1) monopolistines buržuazinės2) viduriniosios3) smulkiosios4) darbininku klases5) nacionalines buržuazinės6) revoliucines

19 am. politinės partijos buvo skirstomos pagal muitus:1) už didelius muitus - gina nacionalinę rinką - konservatoriai2) už žemus muitus ar jų panaikinimą - reikia konkurencijos, kad skatintų gamyba – liberalios partijos

Vėliau atsirado socialdemokratų ir socialistų partijos. Nuo jų atskilo komunistai - sieke viską suvalstybinti

Pagal tikybą – pvz. krikdemai (VFR)

Pagal nacionalinį pagrindą - Švedų liaudies partija Suomijoje.

Atsiranda ekologinės partijos - iškelia gamtos idėją.

Politologai skiria:

1) kairiosios, centrines, dešiniosios2) kairieji radikalai, dešinieji radikalai, centras

Socialistinėse šalyse dažnai yra tik viena partija, susiliejusi su valstybės leidžiamomis ir kitomis partijomis, kurios neprieštarauja tai vienai partija. Rinkimuose laimėti turi ta viena partija.

3 pasaulio šalyse atsiranda partijos, susijusios su nacionaliniu judėjimu – pvz. Indijos nacionalinis kongresas.

Partijos pavadinimas ne visada parodo partijos orientaciją.

Pagal partijos vidaus struktūra:1) Kadrinės – vienijasi apie žinomas asmenybes, savo vardu ar prestižu patraukia rinkėjus. 2) Masinės – pvz. Prancūzijos nacionalistų partija – tokių partijų tikslai – jos narių masiškumas dėl

politinių ir finansinių priežasčių. Partijos gali būti ir pusiaumasinės ir pusiaukadrinės.

Pagal pirminių organų pobūdį: Politinės partijos veiklos komitetai Politinės partijos sekcijos Politinių partijų šturmo būriai Politinių partijų kuopelės

Pagal vidaus ryšio sistemą:1) politinės partijos su silpna ryšio sistema2) politinės partijos su glaudžiai susijusia struktūra

Dalyvavimo partijos veikloje rūšys. Priklausomai nuo to, ar partijos narystė formali, ar ne, yra narystės ratai:1 ratas – politinės partijos rinkėjai2 ratas – simpatikai – viešai deklaruoja savo simpatijas. 3 ratas – aktyvistai. Narystes koeficientas - santykis tarp partijos nariu skaičiaus ir balsavusiu už partija žmonių skaičiaus.

Partinės sistemos. Tai politologinis teisinis institutas, kuria apibūdina visuomenės politinę organizaciją. Partinės sistemos yra:

Daugiapartinės Fiksuoto skaičiaus Dvipartinės Vienpartinės

Į daugiapartinę sistemą įeina ir1) dvipartine sistemą2) fiksuoto skaičiaus

Partijų politinė kova – tai kova už visuomenės paramą. Partijos mažina socialinius prieštaravimus, randa ryšį tarp valdančiojo ir valdomojo, išplečia valdžios socialinį pagrindą.

Daugiapartinė sistema siaurąja prasme yra įvairios koalicinės vyriausybės (Olandija, Belgija). Daugiapartinė sistema su viena dominuojančia partija – pvz. Japonija iki 1993 m. – valdžioje buvo

liberalų demokratų partija. Kai kuriose šalyse daugiapartinė sistema įgauna blokų formą – blokus sudaro kelios partijos

(Prancūzija).

Dvipartinė sistema – rinkimų kovoje rungiasi kelios partijos, kurios turi vienodas galimybes laimėti. Taikus rungtiniavimas leidžia kompromiso keliu rasti rezultatyvinę politinę kryptį.

Dvipartinė sistema – šalyje veikia daug partijų, tačiau į valdžią pretenduoja tik dvi, viena valdo, kita – opozicijoje. Po rinkimų šios partijos paprastai keičiasi vietomis. Dvipartinės sistemos buvimas apsunkina

alternatyvių partijų susiformavimą (D.Britanija – konservatoriai ir leiboristai, JAV – respublikonai ir demokratai, dvipartinę sistemą paveldėjo ir kitos britų kolonijos).

Įstatyme fiksuoto partijų skaičiaus partinė sistema – tai pereinamasis tipas – tai normalios daugiapartinės sistemos pakaitalas – tai daroma, siekiant, kad nesusidarytų režimui priešiškos partijos. Būdinga trečio pasaulio valstybėms (Brazilija, Senegalas). Partijos šioje partinėje sistemoje rungiasi pagal numatytas demokratines taisykles.

Vienpartinė sistema – būdinga autoritarinėms, totalitarinėms valstybėms. Paprastai veikia viena partija (pvz. fašistai Italijoje, nacistai Vokietijoje, komunistai TSRS, tai būdinga dabartinėms socialistinėms valstybėms). Šios valstybės maskuojasi kvazipartiškumu. Vadovaujantis vienos partijos vaidmuo yra įtvirtintas konstitucijoje (pvz. Kuba).

Jei socialistinės konstitucijoje skelbiamas vadovaujančios partijos vaidmuo, tai trečio pasaulio šalyse aptinkamos ypatingos partijų galių garantijos (Gabonas).

Vienpartinėje sistemoje sąvoka “partija” iš esmės yra beprasmiška. Tai ne partija, o tam tikra struktūra, susiliejusi su valstybe, viršpartinė struktūra, visuomenės administravimo instrumentas.

Sartori partinių sistemų klasifikacija:1) paprastas pliuralizmas – bipartinė sietma2) nuosaikus pliuralizmas – 3-4 partijos3) kraštutinis pliuralizmas – 7-8 partijos.

Svarbu ne tik partijų skaičius, bet ir distancija tarp partijų – jų politinių pažiūrų spektras.Yra du partinių sistemų vertinimo kriterijai:

1. mažų partijų koalicinis potencialas2. partijų grėsmės potencialas – reikia atsižvelgti į partijas, kurios gali būti nuolat

opozicijoje, kurios gali priversti valdančią partija modifikuoti savo pozicijas, veiksmus, versti ją ieškoti kompromiso.

Partija – tai tarpininkas tarp vyriausybės ir visuomenės – konkurencinės demokratijos pagrindas.

Vertinant partinę sistemą, svarbu suprasti ryšį tarp rinkimų sistemos ir partinės sistemos. Diuverger teorema – trys formulės:1) proporcinė rinkimų sistema skatina daugybės partijų atsiradimą – jos nelanksčios, stabiliai

funkcionuojančios. 2) Mažoritarinė dviejų ratų sistema – skatina daugybės partijų atsiradimą – tos partijos yra

lanksčios, nepriklausomos ir santykinai stabilios. 3) Mažoritarinės vieno rato rinkimų sistema skatina dvipartinės sistemos susiformavimą – nepriklausomų partijų kaita. Partinė sistema veikia ir rinkimų sistemos pasirinkimą:1) dvipartinė sistema – mažoritarnė vieno rato rinkimų sistema. 2) Partijos, linkusios sudaryti koalicijas, pasisako už dviejų ratų mažoritarinę rinkimų sistemą. 3) Tendencija sudaryti sąjungas nepalanki proporciniai rinkimų sistemai.

Atskirų šalių partinės sistemos. JAV.JAV – dvipartinė sistema - veikia dvi pagrindinės partijos - respublikonai ir demokratai.

Demokratų bazė – Pietų valstijos, kurios pasisakė už vergiją. Respublikonai – pasisakė už vergijos panaikinimą, lygybę. Šių partijų skirtumai glūdi ir vidaus bei užsienio politikos klausimuose. Respublikonai yra linkę mažinti socialinių programų finansavimą, pagalbą užsienio šalims. Demokratai – priešingai – pasisako už valstybės vykdoma globalinę politiką.

Šios partijos neturi pastovių programų, narystės. Partijos nariu yra laikomas tas, kas rinkimuose balsavo už partijos kandidatą. Nėra nario mokesčio. Partijos suvažiavimai įvyksta kas keturi metai – jie vykdomi, norit išrinkti partijos kandidatą, kuris jai atstovaus rinkimuose. Pastoviai veikia tik nedidelė partijos struktūra. Partija iš esmės veikia tik rinkimų kampanijos metu.

Didžioji Britanija.

Veikia dvipartinė sistema – konservatoriai ir leiboristai. Skiriasi nuo JAV tuo, kad partijos susidarė idėjiniu pagrindu. Konservatoriai – tradicionalistai, pasisako už valstybės reguliavimo ribojimą, privatinės nuosavybės apsaugą, prireikus pasisako už tai, kad būtų denacionalizuota tai, ką nacionalizavo leiboristai. Leiboristai – tai darbininkų partija – joje egzistuoja individuali bei kolektyvinė narystė (asmuo tampa šios partijos kolektyviniu nariu, jei jis yra profesinės sąjungos narys).

Be šių partijų yra ir daugiau – socialdemokratų, žaliųjų, socialliberalų, veikia ir vietinės partijos – Škotijos, Olsterio, Velso nacionalinės partijos.

Prancūzija.Prancūzijos partinei sistemai būdingas dviblokiškumas – partijos yra linkusios grupuotis į blokus

(egzistuoja apie 40 partijų – dvejų ratų mažoritarinė rinkimų sistema). Socialistų partija – valdančioji. Koalicinės partijos – komunistų partija, jungtinė socialistų partija, reformatorių judėjimas.

Dešinėje – Sąjūdis už respublika (konservatoriai), Sąjunga už demokratinę Prancūziją – ją sudaro respublikonai, respublikonai radikalai ir radikalūs socialistai.

Rinkimuose partijos veikia blokais, nors šiaip jos išlaiko savo nepriklausomybę. VFR.Veikia apie 10 partijų. Dešinė – nacionaldemokratų partija, Vokietijos liaudies sąjunga, respublikonų partija, krikdemų

sąjunga (+Bavarijos socialdemokratų sąjunga). Centre – laisvųjų demokratų partija. Kairė – Vokietijos socialdemokratų partija (valdo) – jos sąjungininkė – žaliųjų partija; demokratinio

socializmo partija (Rytų žemės) – ekskomunistai.

Politinių partijų finansavimas.Teisės normos, reguliuojančios politinių partijų finansavimą, yra labai reikšmingas konstitucinės

teisės institutas, jis daro įtaką partinės sistemos funkcionavimui. VFR pagrindinio įstatymo 21 str. skelbia, kad partijos privalo viešai skelbti savo lėšų kilmę, jų panaudojimą, savo turto deklaravimas.

Politinių partijų įstatymuose yra paprastai reglamentuojami politinių partijų finansų šaltiniai, ūkinė veikla., lėšų panaudojimas (rinkimų kampanijoms), finansų kontrolė.

Partijų finansų šaltiniai:1) stojamieji ir nario mokesčiai2) privačios aukos3) pajamos iš leistos ūkinės veiklos4) valstybės subsidijos.

Įstatymai papratai riboja maksimalų aukos dydį, draudžiamos užsienio valstybių ar anoniminių asmenų aukos. Politinėms partijos gali būti nustatyti ypatingos apskaitos formos. Įstatymai detaliai reglamentuoja valstybės subsidijas politinėms partijoms (tačiau ne visuose valstybėse jos yra numatomos). Šios subsidijos yra susijusios su dalyvavimo politinėje kampanijose. Įstatymas nustato, per kiek laiko politinė partija už subsidiją turi atsiskaityti, atsiskaitymo formą. Iš politinių partijų gali būti reikalaujama viešai paskelbti savo išlaidas. Gali būti reikalaujami dokumentai dėl turto, partijų biudžetu, žinių apie partijos pajamas ir išlaidas, susijusias su rinkimine kampanija.

Tendencija – partijų finansinės kontrolės mechanizmai darosi vis sudėtingesni. Austrijoje partijų finansinę kontrolę atlieka speciali komisija, Meksikoje, JAV – rinkimų komisija, Vengrijoje – Valstybiniai iždo rūmai

Dovanojimai partijai neturi viršyti nustatyto limito. Pvz, Prancūzijoje rinkiminės kampanijos metu vienam kandidatui negali būti skirta daugiau kaip 500 tūks. frankų, negali dovanoti valstybinės įmonės, įstaigos, organizacijos.

Politinių partijų ūkinės veiklos pajamos:1) įkurtų įmonių pajamos2) iš partijos turto gautos pajamos3) iš propagandinės veiklos gautos pajamos

Daug valstybių atleidžia ar sumažina politinių partijų pajamų mokestį. Tačiau politinių partijų veikla verslo srityje yra ribojama (Meksika, Prancūzija).

Už finansinės veiklos pažeidimą, politinėms partijoms yra numatyta atsakomybė, net baudžiamoji (Italija). Kaip nuobaudos gali būti numatytos tokios sankcijos partijoms: baudos, neteisėtai gautų lėšų paėmimas, teisės į valstybės subsidijas atėmimas.

Kiti visuomeniniai susivienijimai.

Tai profesinės sąjungos, valstiečių kooperatyvai, verslininkų susivienijimai, kultūrinės bendruomenės, vartotojų sąjungos, moterų, jaunimo, ekologinės, labdaros, sporto draugijos. Kaip visuomeninė organizacija gali veikti Pramonės, Prekybos bei Valstiečių rūmai. Afrikoje genčių susirinkimai gali dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime ir net kelti kandidatus rinkimuose. Kitose šalyse tai daryti draudžiama.

Šie visuomeniniai susivienijimai nesiekia politinės valdžios (išimtis – Lenkijos Solidarumas) – jos gina savo narių ekonominius, socialinius, kultūrinius ir kitus interesus. Kai kurie susivienijimai daro spaudimą valdžiai – tai interesų (spaudimo grupės).

Svarbios yra šių susivienijimų funkcijos visuomenėje – vieni iš jų yra tiesiogiai politinės sistemos dalis, kiti – ją papildo, treti – papildo valstybės struktūrų veiklą.

Visuomeninių susivienijimų teisinis statusas. Paprastai susivienijimai yra steigiami remiantis konstitucine teise jungtis į įvairius susivienijimus. Daugelyje šalių galioja asociacijų įstatymai. Šie visuomeniniai susivienijimai nesiekia pelno.

Įkurtas susivienijimas paprastai registruojamas (išimtis – anglo saksų valstybės). Įregistravus, susivienijimas įgauna juridinio asmens statusą – taip organizacijai yra suteikiamas viešumas, ji daroma žinoma.

Visuomeninių susivienijimų veiklai daro tie patys draudimai, kaip ir politinėms partijoms:1) draudžiamos karinės formuotės2) rasistiniai ar propaguojantys smurtą, kurstantys religinę ar tautinę, kt. neapykantą,

susivienijimaiIrane reikalaujama, kad visuomeninių susivienijimų pobūdis neprieštarautų islamo vertybėms.

Malaizijoje draudžiama steigti organizacijas už universiteto ribų. Daugelyje šalių visuomeniniams susivienijimams užsiimti politine veikla.

Visuomeninių susivienijimų klasifikacija. 1) organizacijos, judėjimai, visuomeninės savaveiksmės įstaigos.

Organizacijos – pvz. profsąjungos – joms būdinga narystė, statutas, struktūra, griežti rėmai.Visuomeniniai judėjimai – neturi fiksuotos narystės, neretai jose dalyvauja kolektyviniai nariai. Gali

turėti ar neturėti statutą, vadovybę, pan. (pvz. sąjūdžiai, frontai). Kai kuriose valstybėse galimi rinkimų susivienijimai (blokai) – jie sudaromi tik rinkimams – pvz.

žaliųjų judėjimas su ekologiniais reikalavimais. 2) visuomeniniai susivienijimai, būdingi trečiojo pasaulio šalims (Azija) – paprastai

konstitucijos šių susivienijimų veiklos nereglamentuoja – sudaroma taryba ar komitetas visuomenės reikalams tvarkyti (pvz. išsikasti šulinį kaime) – šie susivienijimai neturi valdingų įgaliojimų, steigiami žmonių gerbūvio klausimams išspręsti.

Didelė reikšmė tenka masinėms visuomeninėms organizacijoms, visų pirma profesinėms sąjungoms – tai darbininkų ir tarnautojų susivienijimai, skirti ginti jų ekonominėms bei socialinėms teisėms (pvz. darbo saugumas, poilsis). Jų veikla yra reguliuojama įstatymų. Didžiojoje Britanijoje 1/3 dirbančiųjų priklauso profesinėms sąjungoms, JAV – 1/4 , Indijoje – 4 proc.

Profesinės sąjungos yra sudaromos įvairiais principai:1) cechiniu – jungia darbininkus pagal profesijas – vienoje įmonėje ar įstaigoje gali būti

kelios profesinės sąjungos (pvz. šaltkalvių profsąjunga ir kalvių profsąjunga, veikiančios įmonėje “A”). Būdinga JAV, Didžiajai Britanijai, Australijai. Tai feodalinių gildijų paveldas.

2) Gamybiniu – jungia darbininkus pagal gamybos vietą – įmonėje (darbovietėje) yra įkuriama tos įmonės profsąjunga.

3) Konfesiniu – darbininkai yra jungiami tikybiniu požiūriu – pvz. jungia visus krikščionys (pvz. VFR).

Verslininkų sąjungos:

1) prekybos ir pramonės rūmai – jungia verslininkus pagal teritorinį principą, vėliau – šakiniu principu ar nacionaliniu mastu. JAV ir Didžiojoje Britanijoje dalyvavimas šių rūmų veikloje yra laisvanoriškas. Kontinentinėje Europoje – narystė privaloma – rūmams yra pavestos kai kurios teisinės funkcijos.

2) verslininkų asociacijos (šakinės, nacionalinės ) - galingos kaip sąjungos, kurios daro įtaką valstybei. 3) darbdavių sąjungos – jų tikslas – ginti darbdavių interesus darbo santykių srityje. Paprastai jos

sudaro sutartis su šakinėmis profsąjungomis. Verslininkų organizacijos dažnai remia politinei organizacijas, daro įtaką per konsultacines

organizacijas, veikia lobistų grupės.

Agrarinės (valstiečių) sąjungos. Tai žemės ūkio produkcijos gamintojų susivienijimai, kurie tenkina savo specifinius poreikius – jie

liečia žemės ūkio produkcijos kainų didinimą, importo apribojimą. Prie šių susivienijimų priskiriamos ir kooperatorių sąjungos (vartotojų ir pardavimo).

Totalitarinėse valstybėse profsąjungos ir visuomeninių organizacijų veikla yra kontroliuojama kompartijos – jos yra suvalstybintos. Vieninga jaunimo organizacija gali būti tik totalitarinėje valstybėje,

Visuomeninės organizacijos neretai būna įvairiu reformų varikliu (ypač trečiojo pasaulio valstybėse).

Politinės partijos

Tai tam tikras politinės sistemos elementas – visuomenės, kuri domisi politiką, dalis. Tai politinė organizacija, kurios svarbiausias uždavinys – skelbti tam tikrus lozungus, programą bei siekti valstybinės valdžios (valdyti valstybę, dalyvauti jos valdyme). Per politines partijas politikoje ir valstybės valdyme dalyvauja ir valstybės gyventojai.

Partijos atsirado senovės Graikijoje bei Romoje (užuomazgos). Jos savo politinius tikslus siekia per rinkimus: patikrina savo populiarumą, gauna mandatą. Tai pagrindinė politinio proceso dalis; kur nėra politinių partijų, ten neįmanoma normali demokratinė valdžia. Politinės partijos – organizuota ir aktyvi visuomenės dalis, turinti tam tikrus bendrus interesus, siekianti politinės bei valstybinės valdžios arba bent įtakoti valdžios vykdymą (siekia valdžios visos, bet ne visos realizuoti valstybinę valdžią, kitos lieka opozicijoje arba tik įtakoja politiką). Partijos dalyvauja parlamento ir kitų institucijų rinkimuose. Išlošus rinkimus į parlamentą, partija tampa valdančiąja. Tada ji turi galimybę formuoti vyriausybę, kai kuriose valstybėse dalyvauja ir prezidento rinkimuose (prezidentinėse respublikose). Taip pat dalyvauja savivaldos institucijų rinkimuose (ne valdymo institucijos, bet užima svarbią vietą). Kai kur renkami ir: valstijų policijos viršininkai, teisėjai (JAV), juos remia partijos.

Politinių partijų klasifikacijaKiekviena valstybė turi savo politinių partijų sistemą; partijas sąlygoja valstybės kultūra, politinio

gyvenimo poreikiai, todėl klasifikacija yra subjektyvaus pobūdžio. Seniausios politinės partijos: konservatorių bei liberalų. Jos atsirado po buržuazinių revoliucijų. Konservatyvios išreiškia esamos politinės sistemos interesus, siekia ją išsaugoti. Pirmoms konservatorių partijoms būdinga ypatinga mokesčių politiką: įvesti naujus mokesčius, aukšti mokesčiai, ginti valstybės ekonomiką nuo užsienio intervencijos – taip saugojo vietinę rinką. Liberalų partijos skelbė žymiai švelnesnes ekonomines pažiūras: už mokesčių mažinimą bei ribojimą, laisvosios rinkos idėjos (mažėja kainos, didėja pasirinkimas).

19a.vid. atsirado nauja politinė srovė: socialistų, socialdemokratų partijos. Jos rėmėsi socialinės lygybės, socialinės gerovės principais, iškėlė klasių kovos idėją. Jos išliko įtakingos ir 20a., dabar daugelyje vakarų Europos valstybių jos yra valdančios partijos (įvedė diferencijuotą mokesčių politiką).

19a.pab.-20a.pr. iš socialistinių partijų išsiskyrė komunistų partijos – socialinės revoliucijos idėjos: likviduoti turtingas klases bei įvesti socialinę lygybę. 1917’ Rusijoje, o komunistinių partijų apogėjuje tokios partijos buvo 1/3 pasaulio valstybių. Komunistai atėję į valdžią likvidavo daugpartinę sistemą vienpartinė sistema autokratija totalitarizmas.

Kitos partijos: teokratinės, dažniausiai kuriasi dominuojančios religijos pagrindu: krikščionys demokratai, krikščionių partiją. Tai ne griežtai religinės partijos, jos orientuojasi į tuos žmones, kurie priklauso tam tikrai religijai. Arabų valstybėse irgi yra teokratinės partijos, kurios į pirmą vietą iškelia tam tikros religijos dalykus, o po to siekius – fundamentalistinės partijos (Irakas, Afganistanas - talibai, Iranas, Saudo Arabija).

Pagal politinę orientaciją:1) dešiniosios;2) kairiosios;3) centras.

Atsirado pagal susėdimą Anglijos parlamente (spikeriui iš kairės ir dešinės bei viduryje). Radikalios partijos: tarp dešiniosios orientacijos – nacionalistai, fašistai; tarp kairiųjų – komunistai.

Žlugus komunistiniam režimui, prie dešiniųjų priskiriami dabartiniai komunistai – siekia atkurti tai, kas buvo (TSRS). O demokratinės partijos prie kairiųjų, nes siekia pokyčių. Pagal organizavimo lygį bei laipsnį:

1) įformintos; jose yra narystės santykiai: registruoja narius, išduoda pažymėjimus, yra narių mokestis bei įstojimo tvarka. Turi gana išplėtotą organizacinę struktūrą: valdymo organai, vietos valdymo organai. Kadrinės: socialistinės orientacijos partijos bei leiboristų Anglijoje ir krikščionys demokratai Vokietijoje;

2) neįformintos – politiniai judėjimai: nėra narystės; pastebimos per rinkimus, nes skelbia savo idėjas. JAV politinės partijos: respublikonai ir demokratai.

Politinių partijų institucionalizacija.

Partijų institucionalizacijaSusiję su partijų įforminimu: steigimas, funkcionavimas, vaidmuo visuomenėje. Pradžioje

institucionalizacija buvo minimali: partijos kūrėsi pačios, valstybė nesikišo. Vėliau valstybė pradėjo tai teisiškai reguliuoti. Institucionalizacija:

1) konstitucinis lygmuo; įtvirtina politinį pliuralizmą, pilietinę teisę kurti politines partijas bei skelbti savo įsitikinimus;

2) įstatyminis reguliavimas; nustato politinių partijų steigimo sąlygas:- partijos turi pripažinti demokratinę santvarką bei valstybės konstituciją;- nustatomas minimalus steigėjų skaičius (100-1000);- nurodomi reikalingi registracijai dokumentai.

Demokratinėse valstybėse yra įstatymai, reguliuojantys partijų finansavimo tvarką, kad atėjusios į valdžią partijos būtų “švarios”, t.y. turi parodyti iš kur gauna lėšas. Valstybė irgi finansuoja partijas, t.y. skiria dotacijas. Įstatymais nustatomas ir finansavimo dydis bei atsakomybė už šių normų pažeidimą (eliminuojami iš politinės sferos). Įstatymai numato ir galimybes partijos neregistruoti arba paleisti, kai ši pažeidžia įstatymus ar konstituciją.

Šiandien, 1999/12/14, institucionalizavimą galima būtų trumpai apibrėžti kaip politinių partijų ir valstybės santykį. Rinkimų procedūra ir jame dalyvaujančios politinės partijos yra ta sąsaja, kuri sujungia ir palaiko nuolatinį ryšį tarp piliečių ir valstybės valdymo institucijų. Taip pat ji sukuria svarbiausią demokratijos įgyvendinimo sąlygą - galimybę žmonėms pasirinkti jų norimą vyriausybę, norimus lyderius ir norimą politiką. Be to narystė partijoje - galimybė patekti į valstybės aukščiausius valdymo organus ir paveikti politiką.

Politinių partijų institucionalizavimas turi du lygmenis - teisinį ir elektorinį. Teisinis lygmuo apima teisės normų numatomą ir atitinkamai nukreipiamą politinių partijų steigimąsi ir veiklą, o elektorinis - tikrovėje vykstantį politinių partijų elektorinės bazės formavimąsi. Kitaip tariant, politinių partijų įtvirtinimas susijęs su dviem sąlygom:

a) visuomeninis pliuralizmas tampa sudėtine Tautos suvereniteto įgyvendinimo dalimi, ir visuomenė neabejoja politinių partijų teise išreikšti tokį pliuralizmą (t.y. visuomenėje vyrauja politinių partijų įvairovės poreikis; piliečiai rinkėjai yra įvairių pažiūrų ir ieško jas atitinkančių politinių partijų; politinės partijos jungia ne du ar tris, bet keletą šimtų ar tūkstančių narių);

b) teisės normos nevaržo ir sudaro atitinkamas sąlygas visuomenei (ir jos pliuralizmą išreiškiančioms politinėms partijoms) dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus (Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai ar Referendumo įstatymas ne ignoruoja, bet tiesiogiai numato politines partijas kaip esmines rinkimų ar referendumo prielaidas).

Politinių partijų institucionalizavimas - tai jų, kaip ypatingo instituto, teisinis įtvirtinimas dviem lygmenimis - konstitucijoje ir įstatymuose, konkrečiai pasireiškiantis specifinio politinio partijų registravimo nustatymu (tokio registravimo sąlygos skiriasi nuo visuomeninių organizacijų registravimo sąlygų), teisės kelti kandidatus suteikimu registruotoms politinėms partijoms, rinkimų agitacijos finansavimu iš valstybės lėšų ir pan.

Partijų kūrimosi tvarką, jų organizacinę struktūrą, dalyvavimo valstybinių organų veikloje formas reglamentuoja valstybių konstitucijos bei priimti specialūs įstatymai. Pirmą kartą istorijoje toks reglamentavimas buvo įteisintas 1920 metais Čekoslovakijos ir Austrijos konstitucijose. Pagrindiniuose šiandieninių valstybių įstatymuose yra specialūs straipsniai, reikalaujantys, kad politinės partijos tarnautų demokratinės valstybės kūrimo tikslams, remtųsi visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, turėtų vidinę demokratinę struktūrą bei viešai nurodytų savo pajamų šaltinį.

2. Partinės sistemos pasaulio valstybėse. Daugiapartinė, dvipartinė ir vienpartinė sistemos. JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos partinių sistemų apžvalga.

Politinės partijos. Politinė partija – tai organizuota ir aktyvi visuomenės dalis, turinti bendrus interesus ir tikslus, ir siekianti paimti valstybės valdžią (viešąją valdžią) ar bent įtakoti jos vykdymą. Jos neatsisako dalyvauti ir savivaldybių rinkimuose. Šiaip politinės partijos yra visuomeniniai vienminčių susivienijimai. To susivienijimo pagrindas – konstitucijose įtvirtinta asociacijų laisvė. Pati asociacijų laisvė – labai svarbi politinė teisė, kuri įvardijama kaip pliuralistinė demokratija, tai yra galimybė susiformuoti daugiapartinei sistemai. Draudžiama kurti partijas, kurios siekia kovoti prieš pačią valstybę ar jos konstitucinę santvarką. Yra nustatyta pareikštinė politinių partijų kūrimo tvarka (nustatytas įsteigėjų skaičius, kai jis surenkamas, partija įregistruojama). Būna nustatytas minimalus skaičius (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių narių. Reikalaujama politinės partijos įstatų ir programos. Įstatai – tai įstojimo tvarka. Programa – tai politikos kryptis. Svarbi užduotis – siekti viešosios valdžios. Politinė partija padeda piliečiams dalyvauti valstybės gyvenime, per jas piliečiai taip pat dalyvauja valdant savo šalį. Aktyviausiai jos reiškiasi rinkimų metu. Politinė partija, kuri laimi rinkimus (gauna daugiau nei ½ vietų parlamente), pati faktiškai vaidina dominuojantį vaidmenį parlamente, įgauna galimybę realizuoti savo idėjas, lozungus, įgyvendinti savo programą. Rinkimus laimėjusi partija įgauna teisę formuoti iš savo narių vyriausybę, nes paprastai reikalingas parlamento pasitikėjimas. Tas pats ir savivaldybių rinkimuose: laimėjusi politinė partija turi teisę savo narį siūlyti į mero postą.

Partijų klasifikacija. Šiuolaikinėse valstybėse politinės partijos pradėjo formuotis XIX a. Pirmosios politinės partijos susiformavo daugiau tokiais pavadinimais:

1) Konservatorių PP. Tai viena seniausių. Ji remia tam tikras istorines tradicijas, senų vertybių išlaikymą. Jos nelinkusios ekperimentuoti, priešinasi reformoms. Priskiriamos prie dešiniųjų klasikinių partijų.

2) Liberalai. Jie skelbia žmogaus teisių tam tikras idėjas, reformų būtinybę, siekdavo keisti valdžios sistemą. Su laiku (XIX a.) susiformavo kaip partijos.

3) Socialistų partijos, socialdemokratų partijos. Skelbė socializmo idėjas, socialinės lygybės idėjas. Tai kairiosios PP. Iš jų atsirado komunistų partijos.

4) Komunistų PP. Jos skelbė, kad politinę valdžią galima paimti revoliucijos, perversmo keliu (Rusijos 1917m. bolševikų revoliucija). Tai kairiosios PP.

5) Centrinės partijos. Priskiriamos prie jų liberalų, centristų PP. Greta šių partijų reikia paminėti ir konfesines PP, kurios steigiamos religiniu pagrindu (krikščionių

demokratų partijos). (Italija, Vokietija, Prancūzija). Islamo valstybėse yra fundamentalistinės PP. Jos propaguoja islamo religiją. Siekia tvarkyti

valstybės gyvenimą pagal islamo tikėjimą.

Politinės partijos yra:

1) Įformintos. Tokios turi visus partijos dokumentus, griežtą vidaus struktūrą, narių skaičių, imamas nario mokestis. Tai socialdemokratų, komunistų politinės partijos).

2) Neįformintos. Tai rinkiminiai judėjimai. Čia nėra griežtos narystės. Sudaromi rinkėjų sąrašai. Jei balsuoji – esi narys. Tai JAV respublikonų politinė partija.

6.Partinės sistemos, jų ypatumai.

Demokratinėse valstybėse teisė burtis į politines partijas (PP) būna nevaržoma ar labai minimaliai varžoma (PP negali siekti nuversti konstitucinę santvarką). Esant demokratinei santvarkai, egzistuoja daug PP ir tai sudaro daugiapartiškumą. Daugiapartiškumas – egzistuoja daug PP, tai politinis pliuralizmas.

PP skaičius nusistovi, tampa tradiciniu (senose valstybėse). Daugiapartiškumas kartais vadinamas daugiapartine sistema. PP gali būti įvairios pagal savo įtaką visuomenei, pagal rezultatus rinkimų metu. Egzistuoja partinės sistemos: ši sąvoka reiškia, kiek PP realiai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, kiek jų laimi, kurios perspektyvios. Ši sąvoka parodo įtakingas PP.

Partinių sistemų rūšys:

1.Daugiapartinė sistema (jos laimi ir prisideda prie valdžios):

a) Daugiapartinė sistema su dominuojančia partija (parlamente partijos jungiasi);b) Daugiapartinė sistema, kai egzistuoja daug apylygių partijų, sudaromi politiniai blokai – blokinė

daugiapartinė sistema. PP sudaro blokus ir, būdamos tam tikram junginy, sudaro daugumą, ir tai leidžia dominuoti valdant valstybę. Ji būdinga Europos valstybėse: Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje ir t.t. Blokinė daugiapartinė sistema iš vienos pusės – akivaizdi demokratinė valdymo forma, demokratinės sistemos pavyzdys, bet iš kitos pusės ši sistema lemia silpnas vyriausybes ir parlamentus. Tos koalicijos priklauso nuo sugebėjimo susitarti, tuo pačiu būna nesantaikų, ir jei nors viena iš tos koalicijos narių pasitraukia, koalicijos nelieka, daugumos nelieka, ir Vyriausybė turi atsistatydinti.

2.Dvipartinė sistema. Ji yra tada, kai šalyje yra dvi stambios politinės partijos, kurios rinkimų metu labai varžosi. Šioje sistemoje greta dviejų PP dar veikia daug kitų neįtakingų partijų (DB (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai)). D.Britanijoje iki I PK pagrindinės PP buvo konservatoriai ir liberalai, o po I PK liberalus išstūmė leiboristai. Iki dabar valdo leiboristai ir konservatoriai.

Mažesnės PP dvipartinėse sistemoje nevaidina labai didelio vaidmens. Dvipartinės sistemos užtikrina politinį stabilumą. Dvipartinės sistemos traktuojamos kaip užtikrinančios politinį stabilumą, tvirtą vyriausybę, pastovią parlamentinę daugumą.

3.Vienpartinė sistema. Šalį valdo viena PP, gali būti ir kitos PP, bet realiai pripažįstama tik viena PP. Tokia sistema dažniausiai būna totalitarinėse valstybėse, ir tokia partinė sistema – pagrindinis būdas įvesti totalitarinį režimą. (SSRS valdančioji PP buvo skelbiama vienintele, įstatymu buvo draudžiama kurtis kitoms PP).9dabar tokia sistema Š.Korėjoje, Kuboje, Laose, Vietname).

Kai kuriose valstybėse draudžiama steigti PP: Arabų šalys, Saudo Arabija (skiriama net mirties bausmė), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija. Čia Koranas – šv. knyga ir pagrindinis teisės aktas, todėl sakoma, kad politinio gyvenimo reiškiniai nereikalingi.

Parlamento konstitucinė teisinė padėtis.1.Parlamento samprata, paskirtis.Parlamentas traktuojamas kaip bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė

paskirtis – leisti įstatymus. Be įstatymų leidybos, parlamentui priskiriamos ir kai kurios kitos svarbios funkcijos. Parlamentas tvirtina valstybės biudžetą, kontroliuoja jo vykdymą, formuoja vyriausybę, neretai vykdo plačias kontrolės funkcijas. Greta įstatymų leidybos parlamentas kartais turi net teismines funkcijas. Parlamento kompetencija priklauso nuo valstybės formos.

Parlamentai atsirado giliuose viduramžiuose. Tautos atstovybė buvo žinoma dar senovės graikų valstybėse, senovės Romoje – čia glūdi parlamento ištakos. Tačiau paprastai šiuolaikinis parlamentas traktuojamas kaip atsiradęs kartu su feodalinėms valstybėm ir valdžių padalijimo principo įtvirtinimu. Parlamentas buvo kaip priemonė apriboti absoliutinę valdžią. Seniausi Europos parlamentai: Islandijos parlamentas (12 a.), Ispanijos, D.Britanijos parlamentai. Tai šiuolaikinių parlamentų pradžia.

Šiuolaikiniai parlamentai atsirado po buržuazinių Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų kaip instrumentas suvaržyti neribotas monarcho galias, jo valdžią. Pats žodis “parlamentas” yra kilęs iš lotynų kalbos – “parlari” reiškia kalbėti, todėl neretai parlamentai buvo vadinami “šnekyklomis”. Tai institucija, kurios nariai diskusijų pagalba aiškinasi įvairius svarbius klausimus.

Šiandien, kaip ir parlamentų raidos pradžioje, parlamentas buvo pabrėžiamas kaip tautos atstovybė. Kadangi visuomenė buvo susiskirsčiusi į kilminguosius ir prastuomenę, tai nuo pat pradžių formavosi dvejų rūmų parlamentai – iš žemųjų (vargšų) ir aukštųjų (kilmingųjų) rūmų. Per parlamentą yra įgyvendinamos tautos suverenios teisės.

Pagal kompetenciją parlamentai yra:1) Parlamentai su neribota kompetencija (neribotos kompetencijos parlamentai). Šiuo atveju,

parlamentas gali spręsti viską, diskutuoti visais klausimais, priimti įvairius sprendimus (Anglijos, Japonijos parlamentai). Ši plati kompetencija atspindi parlamentinio valdymo formą. Todėl tokios formos valstybėse parlamentai turi neribotą kompetenciją. Tačiau parlamentas negali spręsti absoliučiai visko, pvz., to, kas priklauso vykdomajai valdžiai. Neribotos kompetencijos parlamentai turi neribotas prerogatyvas tik įstatymų leidybos srityje. Tai neribota kompetencija tik įstatymų leidybos srityje.

2) Parlamentai su ribota kompetencija (ribotos kompetencijos, apibrėžtos kompetencijos parlamentai). Pasižymi tuo, kad čia yra tikslus parlamento sprendžiamų klausimų ratas. Įvardijami klausimai, kuriais lemiamas žodis priklauso parlamentui. Kiti klausimai nelaikomi priskirtais parlamento kompetencijai. Tie klausimai ,kurie priskiriami parlamentui, dažniausiai būna nurodyti konstitucijoje. (Prancūzijos ir buvusių jos kolonijų (Senegalas) parlamentai).

3) Santykinai ribotos (apibrėžtos) kompetencijos parlamentai. Tai tokie parlamentai, kai yra tam tikras klausimų įvardijimas, bet numatoma, kad parlamentas gali spręsti ir kitus dalykus. Dažniausiai tai būna federacinių valstybių parlamentai (atribojama federalinio parlamento kompetencija, ir yra subjektų parlamentai, kurie turi savo kompetenciją). Tai JAV kongresas, taip pat Kolumbijos, Ispanijos parlamentai.

Parlamentas – tai nuolatos ir nepertraukiamai veikianti institucija ir paprastai parlamentas dirba sesijų forma. Dažniausiai per metus būna 2 sesijos (pavasario ir rudens, nes vasaros metu ir žiemos vidury būna atostogos). Kai kuriose autoritarinėse valstybėse ar buvusiuose totalitariniuose ir komunistiniuose režimuose parlamentai irgi buvo arba yra, tačiau jie nepasižymi nuolatinės veiklos pobūdžiu. Jie šaukiami 2-3 kartus per metus tuo reikalu, kad priimtų tam tikrus aktus, ir jų veikla nebuvo grynai parlamento veiklos stilius. Tai daugiau buvo balsavimo mechanizmas, nes tam tikriems aktams reikėdavo suteikti aukščiausią galią. Tai buvo parlamento inscenizacija.

Kai kuriose valstybėse numatytas parlamento pavadavimas. Tai skamba keistai, nes parlamentas juk yra nuolat veikianti institucija. Kai kurių valstybių konstitucijos numato, kad ypatingos padėties atveju, jei parlamentas negalėtų susirinkti, tai visgi turi būti išlaikomas parlamentarizmo principas. Pvz., Vokietija: esant ypatingai padėčiai, gali būti šaukiamas bendrasis komitetas, kuris susideda iš dalies abiejų rūmų deputatų. Susirinkęs šis komitetas gali konstatuoti faktą, kad parlamentas susirinkti negali ir tas komitetas pats perima parlamento įgaliojimus ir vykdo visas parlamento funkcijas, išskyrus konstitucijos leidimą, federalinių klausimų sprendimą ir pan. Ispanijoje yra nuolatinė deputacija, tai taip pat yra tam tikra parlamento atstovybė, kuri susideda iš 21 nario, ir į ją turi įeiti įvairių frakcijų deputatai. Taip pat Meksikoje yra nuolatinė atstovybė, kuri gali pavaduoti parlamentą. Tačiau toli gražu ne visų valstybių konstitucijoje toks atvejis yra numatytas.

2.Parlamento išorinė forma (išorinė struktūra).Pagal savo išorinę formą, parlamentai būna:

1) vienerių rūmų parlamentai;2) dvejų rūmų parlamentai (bikameraliniai parlamentai).

Istoriškai parlamentai pradžioje formavosi kaip dvejų rūmų. Tai susiję su tuo, kad parlamentais buvo siekiama apriboti monarcho galybę. Visuomenė buvo labai susisluoksniavusi, o kuriantis parlamentams, buvo reikalaujama, kad būtų atstovaujami įvairūs visuomenės sluoksniai. Parlamentus sudarė ir prastuomenė, ir aukštuomenė. Žemiesiems sluoksniams priklausė pirkliai, amatininkai, su laiku ir buržuazija, todėl šį sluoksnį atstovavo vidurinieji visuomenės sluoksniai. Aukščiausią padėtį užimdavo

aristokratija, kilmingieji, kurie norėjo ypatingų teisių. Todėl ir formavosi dvejų rūmų parlamentai. Bikameralizmas susiformavo kaip visuomenės susisluoksniavimo atspindys, parodantys visuomenės padėties ypatumus. Žemieji rūmai buvo formuojami rinkimų keliu, nustatant proporcijas, o aukštieji rūmai buvo formuojami kitu principu – pagal titulą, ir ta vieta aukštuosiuose rūmuose buvo paveldėjama kito vyriausio vyriškos lyties šeimos nario. Dvejų rūmų parlamento struktūra yra feodalinių valstybių ypatumas, atspindintis to meto valstybių sanklodą.

Tokia dvejų rūmų struktūra dominavo net iki XX a. pradžios (iki I PK0. Vėliau, kuriantis naujoms valstybėms, kai iro kolonijinė sistema, pradėti formuoti vienerių rūmų parlamentai. Besikuriančios valstybės formavo vienerių rūmų parlamentus. Nes tai tenkino tautos suvereniteto idėjos įgyvendinimą. Vienerių rūmų parlamentai buvo traktuojami kaip demokratiškesnė forma, nes jie visus visuomenės narius traktavo vienodai.

Dvejų rūmų parlamentai, ypač po II PK, dažniausiai kūrėsi federacinėse valstybėse. Toks parlamentas suformuotas ir pirmoje demokratinėje valstybėje – JAV. JAV kongresas susideda iš dvejų rūmų: Atstovų rūmai – atstovauja visai visuomenei, ir Senatas – atstovauja federacijos subjektus. Dvejų rūmų struktūra pateisinama ir suvokiama federacinėse valstybėse. Tokia rūmų struktūra taip pat yra Vokietijoje, taip pat kitose valstybėse.

Vienerių arba dvejų rūmų parlamento pasirinkimas neretai susijęs ir su tam tikra tradicija. Kartais dėl to ir unitarinėse valstybėse yra sutinkami dvejų rūmų parlamentai (ypač senosiose valstybėse).

Dvejų ir vienerių rūmų parlamentų pranašumai ir blogybės. Vienerių rūmų parlamentas yra greičiau dirbanti institucija, greičiau priimanti įstatymus ir atliekanti kitus veiksmus. Tai efektyvu, bet tokiam parlamentui prikišama tai, kad dažnai jis sprendimus priima skubotai, nepakankami apsvarstytai, todėl pasitaiko klaidų, prieštaravimų. Tokio trūkumo bandoma išvengti dvejų rūmų parlamente. Dvejų rūmų parlamentuose kiekvieno įstatymo projektas praeina dvigubą svarstymo stadiją (abiejuose rūmuose). Toks dvigubas įstatymo svarstymas padeda geriau aptikti spragas. Žemuosiuose rūmuose dirba jaunesni nariai, kurie neturi daug patirties, todėl žemieji rūmai būna labiau radikalūs, linkę į reformas, o aukštieji rūmai yra formuojami iš vyresnio amžiaus asmenų, todėl jie gali pastebėti žemųjų rūmų narių padarytas klaidas. Aukštieji rūmai padeda subalansuoti rengiamus įstatymus. Esant dvejų rūmų parlamentui, visados užtrunka įstatymų leidyba, nes kiekvienas įstatymas turi būti priimamas du kartus, tai reikalauja daugiau laiko, daugiau papildomų lėšų. Iš viso to seka, kad mažesnėse valstybėse, ypač jaunose, visada būna pasirenkama vienerių rūmų parlamento struktūra. Jaunose valstybėse visada būna didelė įstatymų leidybos programa, todėl vienerių rūmų parlamentas gali greičiau priimti reikiamus įstatymus, juos keisti, pildyti, tvarkyti ir pan.Pagal pavadinimą, aukštieji ir žemieji rūmai skiriasi:

1) Žemieji rūmai vadinami deputatų, atstovų, bendruomenių rūmais. Tai parodo, kad šie rūmai atstovauja visą tautą.

2) Aukštieji rūmai dažnai vadinami Senatu, pabrėžiant amžiaus solidumą. Kai kurių valstybių parlamentuose likę Lordų rūmai. Tai parodo, kad jie skirti aukštuomenei atstovauti. D.Britanijoje jau priimtas įstatymas dėl Lordų rūmų reformos. Numatoma šią instituciją, kuri turi per 1000 narių, reformuoti. Nuo kitų metų jau turėtu prasidėti tas pertvarkymas, atsisakant Lordų rūmų kaip aristokratiją atstovaujančios institucijos.

Islandijoje ir Norvegijoje parlamentai yra vienerių rūmų. Islandijoje - Altingas, Norvegijoje – Stotingas. Kiekvienas iš šių parlamentų, kai būna išrinkti, susirinkę į pirmą posėdį, susiskirsto į dvejus rūmus, nors formuojami kaip vienerių rūmų. Šis dvejų rūmų parlamentas veikia dvejų rūmų forma tik priiminėdamas įstatymus, kitais klausimai (dėl vyriausybės formavimo, biudžeto formavimo, užsienio politikos), abeji rūmai veikia viename posėdyje vienerių rūmų forma.

3.Parlamento formavimo tvarka. Parlamento formavimas priklauso nuo parlamento išorinės struktūros. Vienerių rūmų parlamentas, o taip pat ir vejų rūmų parlamento žemieji rūmai formuojami rinkimų

būdu pagal demokratinės rinkimų teisės principus, t.y. rinkimų keliu. Paprastai jie formuojami tiesioginių rinkimų būdu, ir taip įgyja tautos atstovybės požymį, tautos atstovybės elementus.

Aukštieji parlamento rūmai turi savo ypatumus. Jie gali būti formuojami įvairiai:1) Rinkimų keliu. Šis būdas taikomas gana plačiai naujose moderniose valstybėse. Šis būdas turi

tam tikrų ypatumų. Aukštieji rūmai dažnai būna skirti federacijos subjektams atstovauti, todėl rinkimai

pasižymi tuo, kad nėra lygaus atstovavimo visiems gyventojams principo. Šie nariai renkami atstovauti federacijos subjektams, todėl siekiama užtikrinti kiekvienam federacijos subjektui vienodą atstovavimą (į JAV senatą renkama po 2 atstovus nuo kiekvienos valstijos. Kiek valstijoje gyventojų yra, reikšmės neturi).

2) Skyrimo keliu. Nariai yra skiriami. Atmetamas rinkimų principas, rinkimų mechanizmas. Tokia tvarka yra Vokietijos parlamente. Bundesrato narius skiria kiekvienos žemės vyriausybė. Vyriausybė kolegialiai nusprendžia, kas iš ministrų dirbs Bundesrate, atstovaudamas žemės interesus. Vokietijoje nėra lygaus žemių atstovavimo. Priklausomai nuo tam tikro žemės gyventojų skaičiaus skiriamas tam tikras skaičius narių. Todėl diskutuojama, ar Aukštieji rūmai yra Vokietijos parlamento rūmai. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Bundesratas yra atskira valdžios institucija. Tačiau teisingiau teigti, kad šie aukštieji rūmai visgi yra parlamento rūmai., tačiau turinti papildomų funkcijų, kurių neturi kitų valstybių parlamentai.

3) Paveldėjimo keliu. Tai D.Britanijos parlamento aukštieji rūmai. Ne visos vietos, o didžioji dalis vietų Lordų rūmuose yra užimamos paveldėjimo keliu. Tą vietą paveldi vyriausias šeimos narys. Tai tęsiasi tol, kol ta giminė gyvuoja, kol pagal įstatymą esantys šeimos nariai gali užimti vietą Lordų rūmuose paveldėjimo keliu. Greta paveldimų lordų, yra skiriami lordai (perai). Perai skiriami iki gyvos galvos. Juos skiria monarchas. Šie perai iki gyvos galvos būna Lordų rūmų nariais iki savo mirties, bet po mirties jo vieta nėra paveldima. Perai iki gyvos galvos būna skiriami karaliaus dekretu, ir tai būna už ypatingus nuopelnus (tai buvę ministrai pirmininkai, ministrai, sportininkai, meno žmonės, net teisėjai. Buvę teisėjai dažniausiai ir dirba perais teisėjais). Tai paprastai būna vyresnio amžiaus žmonės.

4) Mišrus formavimas. Dalis renkama, dalis skiriama. Tokia formavimo tvarka susijusi su senomis monarchinėmis valstybėmis.

Parlamentai formuojami apibrėžtai įstatymu trukmei. Tas įgaliojimų laikas vadinamas kadencija. Išrinktas parlamentas dirba tol, kol pasibaigia tas terminas. Išimtys – kai parlamentas formuojamas paveldėjimo keliu. Baigiantis parlamento kadencijai, skiriami rinkimai ir išrenkamas naujas parlamentas. Nuo tos dienos, kai susirenka naujas parlamentas, nutrūksta senojo parlamento įgaliojimai. Taip užtikrinamas parlamento nepertraukiamumas. Siekiama akcentuoti tą nepertraukiamumą. Kai kuriose valstybėse yra parlamento pavadavimas, kuris užtikrina parlamento nepertraukiamumą.

Parlamentinio valdymo valstybėse numatoma galimybė paleisti parlamentą anksčiau laiko (nepasibaigus kadencijai). Tai parlamentinės valdymo formos valstybių ypatumas. Parlamento paleidimo galimybė visados turi būti apibrėžta konstitucijoje ar bent organiškajame įstatyme. Parlamento paleidimas siejamas su tokiais atvejais:

1) Kai parlamentas nesugeba suformuoti vyriausybės per įstatymo nustatytą laiką (~ 1 mėn.), atsiranda galimybė paleisti parlamentą, manant, kad jis nesugeba atlikti savo funkcijų. Taigi tai gali būti vienas iš pagrindų paleisti parlamentą. Vyriausybės formavimas yra ne tik naujai išrinkto parlamento uždavinys. Būna atvejų, kai pareiškiamas nepasitikėjimas vyriausybe ir reikia formuoti naują vyriausybę.

2) Kai parlamentas per nustatytą laiką nepatvirtina valstybės biudžeto. Biudžetas yra labai svarbus finansinis dokumentas, todėl tokio uždavinio neįvykdymas leidžia manyti, kad parlamentas nesugebės tinkamai dirbti ir toliau. Todėl tai taip pat vienas iš parlamento paleidimo atvejų.

3) Kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, tai vyriausybė turi teisę siūlyti valstybės vadovui paleisti parlamentą. Tai gali atrodyti keistai, bet tai tam tikras lygsvaros ir stabdžių mechanizmas. Jei parlamentui nebūtų jokių sankcijų, tai vyriausybės keistųsi viena po kitos. Todėl numatyta ir parlamentui tam tikros pasekmės už neatsakingus veiksmus, todėl jis irgi turi atsakomybę. Prieš spręsdamas nepasitikėjimo vyriausybe klausimą parlamentas turi pagalvoti, ar jam pačiam tai nepavojinga.

Taigi tai yra trys pagrindiniai parlamento paleidimo pagrindai. Kartais yra ir daugiau pagrindų. Visi klausimai dėl terminų, dėl parlamento paleidimo apibrėžiama valstybės konstitucijoje. Kai priimamas sprendimas paleisti parlamentą prieš laiką, turi būti priimamas ir sprendimas dėl pirmalaikių parlamento rinkimų. Paskelbus pirmalaikius rinkimus senos sudėties parlamentas dar dirba iki naujo parlamento išrinkimo, bet jo įgaliojimai jau riboti. Kartu dirba ir laikinoji vyriausybė.

4. Parlamentaro statusasParlamentaras – parlamento narys. Tai bendrinis pavadinimas. Kai kuriose V paplitę tokie terminai:

Deputatas – žemųjų rūmų narys; Senatorius – aukštųjų rūmų narys. Senatorius todėl, kad aukštieji rūmai paprastai vadinami

senatu. Tiesa, Didžiojoje Britanijoje aukštieji rūmai vadinami Lordų rūmais, o jų nariai – perai (šis titulas perduodamas iš kartos į kartą).

Demokratinėse valstybėse parlamentarai paprastai yra profesionalūs politikai. Darbas parlamente – tai tam tikros profesinės veiklos rūšis, kuri siejama su politika, politinių įgaliojimų vykdymu. Net nacionaliniuose įstatymuose jie priskiriami V tarnautojų kategorijai ir vadinami politikais. Politikų, lyginant su kitais V tarnautojais, padėtis yra ypatinga. Nors politikai išlaikomi iš V biudžeto, jie nelaikomi eiliniais V tarnautojais. Taip yra todėl, kad juos renka piliečiai tam tikram laikotarpiui (3-5 metams). Išskirtinę politikų padėtį lemia ir tai, kad jie dirba parlamente, o iš V biudžeto mokami atlyginimai yra kur kas didesni už paprastų V tarnautojų atlyginimą (JAV – 130 tūkst. dolerių /nuo kitų metų – 141 tūkst. dolerių/. Prezidento atlyginimas nuo ateinančių metų bus 400 tūkst. dolerių).

Totalitarinio režimo valstybėse parlamentaras – tai garbės pareigos, tai nėra nuolatinė V tarnyba, nuolatinė veikla. Sovietmečiu parlamentarai dirbo labai periodiškai /rinkdavosi vos 2-3 kartus per metus/.Užsienio V parlamentarai negali užimti kitų pareigų, dirbti bet kokį kitą apmokamą darbą (išimtys – mokslinė bei kūrybinė veikla). Dar viena išimtis iš darbinės veiklos draudimo – darbas vyriausybėje. Anglosaksų V vyriausybės narys turi būti ir parlamento narys. Tai siejama su parlamentine vyriausybės kontrole. Tuo tarpu Prancūzijoje reikalaujama, kad vyriausybės narys nebūtų parlamento nariu. Visgi daugelyje V vyriausybės nariai turi būti parlamento nariais.

Parlamentaro įgaliojimai atsiranda po išrinkimo. Asmuo, išrinktas parlamento nariu įgyja parlamentaro statusą nuo tos dienos, kai baigiasi senojo parlamento įgaliojimai. Kai kuriose V parlamentaro statusas pripažįstamas po priesaikos davimo. Ją parlamentarai duoda parlamento rūmuose (prisiekia V vadovui, kartais KT pirmininkui).

Didžiojoje Britanijoje Lordų rūmų nariai statusą pavedėja. Tai atsitinka tuomet, kai parlamente atsiranda vakansinė vieta šeimos nariui. Asmuo, paveldėjęs parlamentaro statusą, parlamento nariu būna iki gyvos galvos arba iki tol, kol savo noru nepasitraukia iš parlamento.

Pagrindinės parlamentaro teisės /susijusios su darbu parlamente/:1. Teisė dalyvauti posėdžiuose. Tai ne tik teisė, bet ir pareiga, kuri praktikoje ne visuomet noriai

vykdoma. Parlamentarai pabrėžia savo laisvą statusą, tokiu būdu bando pasipriešinti bet kokių įpareigojimų primetimui;

2. Teisė kalbėti, diskutuoti svarstomais klausimais;3. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Tai galimybė pateikti įstatymo projektą, pasiūlymus. Įstatymų

projektai sukuria tam tikras pareigas parlamentui. Šie projektai negali būti atmetami, turi būti svarstomi;4. Teisė dalyvauti parlamento komisijų, komitetų ir kitų organų veikloje. Parlamentarams laiduojama

vienoda teisė būti komisijos ar komiteto nariais. Parlamento statutas nustato, kaip ši teisė realizuojama;5. Teisė teikti pasiūlymus dėl darbotvarkės. O taip pat teisė dalyvauti svarstant įvairius klausimus;6. Sprendžiamojo balso teisė. Kiekvieno parlamentaro balsas turi vienodą svorį. Balsavimuose

parlamentarai stengiasi dalyvauti. Tokį aktyvumą lemia jų partinė priklausomybė. Parlamentarai finansuojami iš partijų, todėl jie ir paklūsta partinei drausmei.

Parlamentarai turi tam tikrų privilegijų. Svarbiausios jų:1. Imunitetas;2. Indemnitetas.Imunitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri reiškia parlamentaro asmens neliečiamybę. Įstatymais

nustatoma, kad parlamento narys negali būti suimamas, sulaikomas be parlamento sutikimo. Be parlamento leidimo negali parlamentarui iškelti ir baudžiamosios bylos. Parlamento sesijų pertraukų metu tokį sutikimą gali duoti prezidentas, vyriausybė. Išimtis daroma tik tuomet, kai parlamentaras sulaikomas nusikaltimo vietoje (nužudžius, panaudojus ginklą). Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo vis tiek reikia kreiptis į parlamentą. Imunitetas siejamas su būtinumu apsaugoti parlamentarą nuo persekiojimų, dėl politinės pakraipos, bandymų paveikti jį iš šalies. Tokia grėsmė gali kilti opozicijos nariams. Lyginant su pozicija, opozicija yra mažuma, su kuria kartais bandoma susidoroti įvairiais būdais. Tai tam tikra parlamentaro veiklos garantija.Indemnitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri turi dvejopą reikšmę:

1. Draudimas persekioti parlamentarą už jo kalbas, pasakytas parlamente;2. Draudimas persekioti parlamentarą už jo balsavimą.

Indemnitetas sudaro prielaidą parlamentarui laisvai veikti, vykdyti savo įgaliojimus.

Kartais indemnitetas suprantamas kaip draudimas kaltinti asmenį turimų įgaliojimų metu, t.y. kol dirba parlamente. Tačiau kai kuriose V draudžiama kaltinti ir buvusį parlamento narį, už jo anksčiau pasakytas kalbas ar mintis.

Indemnitetas kartais suprantamas kaip teisė gauti išlaikymą, turėti veiklos finansavimą. Parlamentarai gauna gana didelius atlyginimus. Greta jų mokami priedai, papildomų išlaidų atlyginimui /kanceliarijos išlaidos, pašto ir pan./.

Į indemniteto sąvoką įeina ir transporto išlaidos. Apmokamos kelionės į rinkimų apygardas, kuriuose tie parlamentarai buvo išrinkti.

Į indemniteto sąvoką įeina ir sekretoriato /pagalbinio personalo/ apmokėjimas. Sekretoriatas padeda parlamentarams teikdamas pasiūlymus, vykdydamas duotus nurodymus. Sekretoriatas gali būti ne tik pačiame parlamente, bet ir rinkiminėje apygardoje. JAV 1 sekretoriaus išlaikymas kainuoja 1 mln. dolerių.

Egzistuoja laisvojo mandato koncepcija. Ji reiškia, kad parlamentaras traktuojamas kaip tautos atstovas, vykdantis tautos jam pavestus įgaliojimus. Laikoma, kad parlamentaro negalima varžyti jokiais nurodymais, įpareigojimais. Parlamentaras iš esmės yra laisvas. Savo veikloje vadovaujasi sąžine. Kartais šis principas įtvirtinamas konstitucinėse normose. Vokietijoje Bundestago narys yra visos liaudies atstovas. Prancūzijoje bet koks imperatyvinis mandatas yra negaliojantis.

Imperatyvinis mandatas – laisvo mandato priešybė. Pagrindiniai imperatyvinio mandato požymiai:1. Deputato atskaitingumas rinkėjams;2. Rinkėjų priesakai – tam tikri nurodymai, kuriuos deputatai gaudavo iš rinkėjų rinkimų metu;3. Galimybė atšaukti išrinktus deputatus – deputatų atšaukimo teisė. Nors šis elementas skamba gana

grėsmingai, praktikuojamas jis būdavo labai retai.Laisvasis/imperatyvinis mandatas parodo parlamentaro statusą, galimybę veikti laisvai. Su demokratijos

samprata turi būti siejamas laisvasis mandatas.Kartais deputato atšaukimo teisė yra praktikuojama ir demokratinėse šalyse. JAV vietiniai parlamentarai

gali būti atšaukiami. Tokiu atveju rengiami referendumai. Tačiau valstybiniame lygmenyje deputatų atšaukimas nepraktikuojamas.

Pripažįstant laisvojo mandato prioritetą prieš imperatyvinį mandatą, esant laisvajam mandatui parlamentaras susitinka su rinkėjais, informuoja juo apie darbą. Tai daroma siekiant išlaikyti savo elektoratą /parlamentaras renkamas vienai kadencijai, jei nori būti išrinktas dar vienai – turi palaikyti bendravimą su žmonėmis/.

Parlamentaro įgaliojimų pasibaigimas1. Parlamento įgaliojimų laiko pasibaigimas /dažniausiai pasitaiko/. Tai būdinga prezidentinėms

respublikoms, dualistinėms monarchijoms. Kai baigiasi parlamento įgaliojimai, pasibaigia ir parlamentarų įgaliojimai. Kai tie patys parlamentarai išrenkami vėl – prasideda naujas mandatas.

2. Parlamento paleidimas anksčiau laiko. Parlamentaro įgaliojimai nutrūksta tuomet, kai naujai išrinktas parlamentas susirenka į primą posėdį.

3. Parlamentaro mirtis.4. Mandato pripažinimas negaliojančiu. VRK ar teismas pripažįsta rinkimus neteisėtais, o tai yra

pagrindas atimti mandatą.5. Mandato atėmimas apkaltos proceso tvarka /atima teismas arba parlamentas/. Pagrindas atimti

mandatą – N padarymas, priesaikos sulaužymas;6. Parlamentaro atsistatydinimas ar atsisakymas mandato /įstatymas priežasčių nenurodo, paliekama

parlamentaro nuožiūrai/.

Daugelyje šalių parlamentarams numatomos specialios pensijos. JAV kongreso nariai gali gauti iki 80 procentų parlamentaro atlyginimo dydžio pensiją. Yra reikalavimas išdirbti ilgą laiką parlamente (kongrese) – 30 metų. Galimybė tiek išdirbti priklauso nuo pergalės rinkimuose. JAV atstovai renkami 2, o kongreso nariai - 6 metams. Be to, yra nustatomas žemesnis parlamentaro pensijinis amžius. Nuo 50 m. galima išeiti į pensiją.

Kai kuriose V yra kadencijų apribojimai. Draudžiama 2 ar 3 kartus iš eilės rinkti tą patį asmenį.

5. Parlamento vidinė struktūra

PVS turi panašumo tiek dviejų, tiek vienerių rūmų parlamentuose.

Kiekvienas parlamentas turi savo vadovybę. Tai svarbiausias elementas. Vadovybė dažniausiai būna iš vieno asmens – parlamento pirmininko /anglosaksų V – speaker’is/. Greta pirmininko būna pavaduotojai arba vicepirmininkai. Taip pat gali būti sekretorius, kancleris arba /kai kuriose Europos valstybėse/ kvestorius /atsakingas už finansų tvarkymą, parlamento rūmų tvarkos palaikymą/.

Paprastai parlamento pirmininkas su savo pavaduotojais sudaro kolegialią vadovybę → parlamento valdybą, biurą, prezidiumą. Šiuo atveju valdyba veikia kaip kolegiali institucija, patarianti parlamento pirmininkui. Svarbiausias pareigūnas yra parlameno pirmininkas. Pavaduotojai vykdo jo pavedimus. Parlamento pareigūnai renkami posėdžio metu. Dažniausiai slaptai. Reikalinga absoliuti balsų dauguma.

Didžiojoje Britanijoje yra gana keistas paprotys. Speaker’is yra opozicijos narys.

Parlamento vadovybės ypatumas – JAV senatas. Jis ypatingas tuo, kad jam vadovauja ne senatorius, o viceprezidentas /vykdomosios valdžios pareigūnas/. Panašiai yra ir kitose prezidentinėse V. Viceprezidentas renkamas tam, kad pavaduotų prezidentą jo mirties atveju. Kad turėtų darbą – jis tampa JAV senato pirmininku.

Didžiojoje Britanijoje Lordų rūmams pirmininkauja taip pat vyriausybės narys – lordas kancleris.

Kanados parlamente Aukštiesiems rūmams vadovauja taip pat asmuo, kurį skiria generalgubernatorius /Didžiosios Britanijos monarcho vietininkas/, atsižvelgdamas į MP rekomendaciją.

JAV viceprezidento įgaliojimai senate: jis pirmininkauja posėdžiams, bet balso teisės neturi. Balsams pasiskirsčius po lygiai, tik tada jo balsas turi lemiamą reikšmę.

Svarbiausia parlamento primininko funkcija – vadovauti parlamento posėdžiams. Jis pradeda posėdžius, skelbia pertraukas, suteikia parlamentarams žodį, gali nutraukti parlamentaro sakomą kalbą, prašyti nenukrypti nuo temos. Jis turi teisę pašalinti iš salės nedrausmingus parlamentarus, apriboti kalbos trukmę. Todėl parlamento pirmininkas turi svarų vaidmenį.

Parlamento pirmininkas vykdo atstovaujamas funkcijas. Atstovauja tiek šalies viduje, tiek už V ribų. Jis taipogi tvarko finansinius reikalus. Jo žinioje būna parlamento administracijos veiklos kontrolė, darbotvarkės nustatymas. Parlamento pirmininkas derina su frakcijos vadovais komitetų sudėtį, jų vadovus.

Parlamento posėdžiui pirmininkauti gali ir pirmininko pavaduotojai. Parlamento pirmininkas pats parenka pavaduotojų kandidatūras. Pavaduotojai renkami iš parlamento narių. Renkant pavaduotojus siekiama užtikrinti ir opozicinių partijų interesus /jos gali siūlyti kandidatą į pavaduotojus/.

Parlamento komitetai ir komisijos

Tai svarbiausi parlamento vidaus organai. Tai tam tikra veiklos forma. Parlamentas dirba plenariniuose posėdžiuose, o taip pat ir komitetų forma. Komitetai bei komisijos sudaromos iš parlamento narių. Kiekvienas naujas parlamentas patvirtina komitetų, komisijų sąrašą ir, po vadovybės išrinkimo, prasideda komitetų bei komisijų formavimas.

Komitetai sudaromi pagal vykdomosios valdžios struktūrą /pagal tai, kokios yra ministerijos/. Stengiamasi suformuoti parlamente struktūras, kurios vykdytų vykdomosios valdžios kontrolę pagal sritis.

Taip pat nustatoma iš kiek narių turi susidėti komitetai. Po to vyksta komitetų bei komisijų formavimas. Laikomais proporcinio atstovavimo principo /siekiama, kad kiekviena politinė partija turėtų po vieną atstovą komitete/. Jei politinė partija labai maža, parlamentaras pats /savo nuožiūra/ gali išsirinkti komitetą.

Sudarant komitetus siekiama, kad jie būtų tolygios sudėties. Kai parlamentarai įsirašo į komitetus, renkami komiteto vadovai ir pavaduotojai (opozicijos atstovai).

Komitetai bei komisijos gali būti – nuolatinės /sudaromos parlamento veiklos pradžioje ir veikia visą parlamento įgaliojimų laikotarpį/ arba laikinos /a) sudaromos konkretiems klausimams išspręsti, po išsprendimo – nustoja veikti; b) sudarytos tam tikram terminui, tam tikroms funkcijoms atlikti/.

Nuolatiniai komitetai – pagrindinis darbo organas. Čia svarstomi įstatymai, jų pataisos bei papildymai.Tai specialios parlamento struktūros.

Parlamentinės frakcijosParlamentinės frakcijos – tai neformali parlamentinės struktūros sudėtinė dalis. Dažnai yra

nurodomas minimalus skaičius parlamentarų, kurie gali sudaryti frakciją. Tas skaičius būna įvairus. Nustatant šį skaičių orientuojamasi, kad nebūtų per daug smulkių parlamentinių frakcijų. Šių frakcijų sudarymas grindžiamas partine priklausomybe. Tai politiniai susivienijimai, pagrįsti partine priklausomybe. Kiekviena stambi partija turi galimybe išlaikyti savo struktūrą ir parlamento viduje; ji turi galimybę ir parlamente veikti kaip politinė partija.

Partinės frakcijos paskirtis – sudaryti galimybę parlamentarams vykdyti politinius įsipareigojimus. Bandoma išvengti per didelio politinio susiskirstymo.

Prancūzijoje nacionaliniame susirinkime (žemuosiuose rūmuose) frakciją gali sudaruti ne mažiau kaip nac.susirinkimo 30 narių, o senate – ne mažiau kaip 14. Vokietijoje Bundestage – ne mažiau kaip 15 (Bundesrate frakcijų nėra). Vokietijoje į vieną frakciją draudžiama jungtis skirtingų politinių partijų deputatams, nes tai gali sutrukdyti dirbti deputatams.

Partinių frakcijų (grupių) pagrindinis uždavinys – užtikrinti parlamento nariams politinio veikimo galimybę. Jungdamiesi į politinę frakciją parlamentarai išlaiko savo politines orientacijas, ir taip gali įtakoti parlamento darbą. Politinės frakcijos sudėtį visada būna politinių partijų lyderiai.

Frakcijos reikalauja iš savo bendrapartiečių drausmės (kad vieningai balsuotų). Tos frakcijos nariai turi laikytis vieningos nuomonės, ir tik atskirais atvejais gali balsuoti savo nuožiūra (priklausomai nuo to, koks klausimas, koks įstatymas, kokia jo reikšmė). Svarbiausiais klausimais reikalaujama iš frakcijos narių laikytis drausmės, vieningai balsuoti.

Parinės frakcijos užtikrina drausmę, kad parlamentarai dalyvautų parlamento posėdžiuose, darbe. Parlamentinės frakcijos turi teisę turėti savo atstovus įvairiose parlamento struktūrose. Parlamento

vadovybėje atstovus turi stambiausios politinės partijos ir vienam iš pirmininko pavaduotojų leidžiama būti opozicinės partijos nariui. Frakcijos gali deleguoti narius į komitetus ir komisijas. Kiekviename komitete turi būti įvairių politinių partijų atstovai, įvairių frakcijų atstovai. Frakcijos turi teisę turėti atstovus įvairiose parlamento struktūrose.

Frakcijos paprastai būna atstovaujamos ir seniūnų taryboje. Partinės frakcijos išsirenka savo vadovą, kuris atstovauja frakciją (seniūnas).

Parlamentinės frakcijos nelaikomos formalia parlamento struktūra. Jų posėdžiai nėra parlamento darbo forma. Parlamento darbo forma – komitetai. Partinės frakcijos yra politiniai parlamentarų junginiai, kurie aptaria savo vidinius dalykus. Paprastai partinėms frakcijoms numatomas laikas dirbti, joms skiriama dienos pabaiga po posėdžių, ar laikas tarp posėdžių. Paprastai tai numatoma darbo reglamente.

Seniūnų taryba

Tai patariamasis parlamento organas. Seniūnų taryba dažnai traktuojama kaip parlamento vadovybės patariamoji struktūra. Seniūnų taryba susideda iš tokių dalių:

1) Parlamento vadovybė (arba parlamento pirmininkas, arba jo pavaduotojai). Dažniausiai tas parlamento vadovybėsvadovas ar jos narys ir vadovauja seniūnų tarybai.

2) Partinių frakcijų atstovai ar jų seniūnai, pirmininkai.

Svarbiausias seniūnų tarybos uždavinys – svarstyti darbotvarkes (savaitės, dienos) iš anksto. Praktika rodo, kad jei nėra gerai apgalvotos darbotvarkės – kyla keblumų. Seniūnų tarybai pavyksta už parlamento posėdžių ribų numatyti, kokius klausimus svarstyti posėdžiuose. Iš anksto darbotvarkės projektai svarstomi parlamento vadovybėje ir po to ją teikia seniūnų tarybai. Dėl to jokių ginčų vėliau nekyla. Kartais parlamento reglamente būna nustatyta, kad parlamento vadovybė jau nebesvarsto to, ką nutarė seniūnų taryba. Seniūnų taryba taip pat turi tokią funkciją – aptarti kandidatūras į aukščiausius postus, taip pat

nuolatinių komitetų vadovų kandidatūras ir pan. Seniūnų taryba padeda parlamento vadovybei organizuoti posėdžius, svarstyti įvairius klausimus. Jei kyla tam tikri ginčai posėdžių metu, jie perkeliami į seniūnų tarybą.

Visos šios aukščiau išvardytos struktūros susideda iš parlamento narių. Greta parlamentarų, parlamento struktūrinių padalinių, kiekviename parlamente dar būna pagalbinis aparatas. Jį sudaro valstybės tarnautojai, neturintys parlamentaro statuso. Pagalbiniai parlamento struktūriniai padaliniai nėra vienareikšmiai.

Yra skiriami parlamento tam tikri pareigūnai. Šis institutas susiformavo Skandinavijoje (Švedijoje), jų paskirtis – kontroliuoti valstybės administraciją. Šie pareigūnai tiria piliečių skundus dėl blogo administravimo. Jie nėra parlamento nariai. Jie skiriami tam tikram laikui ir veikia parlamento vardu. Tą kontrolę vykdo reaguodami dėl piliečių skundų. Kai kuriose valstybėse ombudsmenai būna specializuojami (armijai, savivaldybės pareigūnams, kitoms sritims). Šie pareigūnai – prestižinė pareigybė. Bet jie parlamentinių funkcijų nevykdo, tai institucija, veikianti prie parlamento.

Pagalbinės parlamento tarnybos:1) parlamento sekretoriatas;2) parlamento protokolinis (dokumentų) skyrius;3) parlamento biblioteka;4) šiuolaikinės technikos padaliniai.

Jų pagrindinis uždavinys – aptarnauti parlamento sesijas, komitetus, parlamento darbą ir pan.

parlamento komitetų personalas. Tai parlamento komitetų darbą užtikrinančios tarnybos. Parlamento komitetuose dirba kvalifikuoti ekspertai. Jie pasitelkiami kaip savo srities konsultantai. Parlamento komitetuose svarstomi pagrindiniai įstatymų projektai. Šie patarėjai dirba, kai jų prireikia. Atlyginimas mokamas už darbą. Tai dažniausiai neetatiniai darbuotojai arba antraeiliai darbuotojai.

Parlamentarų padėjėjai, patarėjai. Jie būna ir pačiame parlamente. Be to, parlamento nariai turi ir rinkiminėse apygardose savo patarėjus. Vietose dirbantys patarėjai priima gyventojus ir vietoje atstovauja parlamentarą.

6.Parlamento kompetencija.

Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Tai įstatymų leidybos institucija. Daugiausia laiko kiekvienos šalies parlamentai ir sugaišta įstatymų leidyboje.

Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės. Ši teisė dar būna pripažįstama vyriausybei (ypač parlamentinėse valdymo šalyse). Vyriausybė turi teisę rengti įstatymų projektus ir juos teikti parlamentui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat pripažįstama ir valstybės vadovui. Kai kuriose valstybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat priklauso aukščiausioms teisminėms institucijoms. Neretai įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pripažįstama gyventojų grupėms (tai liaudies įstatymų iniciatyva). Pvz., gali būti numatyta, kad 50 000 piliečių gali teikti parlamentui įstatymų projektą. Numatomas tam tikras skaičius parašų, kurį surinkus, parlamentas privalo svarstyti įstatymo projektą, bet priimti to įstatymo neprivalo.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra.

Išskiriamos 3 įstatymo projekto svarstymo stadijos (3 skaitymai):

1) Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo projekto autorius jį pristato ir neretai jis pakomentuojamas ir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui.

2) Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai. Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą vaidmenį. Yra pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali priimti nutarimą nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias.

3) Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, - galutinis. Bet šio svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam).. posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per projektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai surenkama balsų dauguma, įstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti.

Dar gali būti viena stadija – įstatymo projekto tvirtinimas ir promulgavimas. Tą daro valstybės vadovas. Paprastai nustatomas terminas, per kurį turi pasirašyti įstatymą valstybės vadovas, bet gali jo ir nepasirašyti. Tai veto teisė. Kai valstybės vadovas nusprendžia atsisakyti pasirašyti įstatymą, jį gražina parlamentui iš naujo svarstyti. Nurodomos priežastys, dėl ko atsisakyta pasirašyti, kokios nuostatos nepriimtinos. Kai pasirašo, pasirašytą įstatymą pateikia publikuoti oficialiame leidinyje (promulgavimas). Paskelbus oficialiame leidinyje, įstatymas įsigalioja. Jis įsigalioja arba apskelbimo dieną, ar kitą dieną po paskelbimo, arba tą dieną, kuri numatyta pačiame įstatyme.

Valstybės vadovo Veto teisė būna santykinė (atidedamojo) ir absoliutinė. Kai yra santykinė veto teisė, parlamentas turi galimybę priimti tą patį įstatymą dar kartą apsvarsčius. Jei parlamentas sutinka su valstybės vadovo teikiamais pasiūlymais – pakanka paprastos balsų daugumos. Jei nesutinka su valstybės vadovo pasiūlymais – veto įveikti būtina arba absoliutinės balsų daugumos visų parlamento narių arba kvalifikuotos balsų daugumos (2/3, ¾). Absoliutinė veto teisė sutinkama retai. Ji taikoma dualistinėse monarchijose, absoliutinėse monarchijose. Kai valstybės vadovas atsisako pasirašyti, parlamentas negali jo jau priimti.

Būna nustatytas terminas, per kurį valstybės vadovas turi pasirašyti parlamento priimtą įstatymą. Būna, kad valstybės vadovas ir nevetuoja, ir nepasirašo įstatymo. Tada įstatymą turi teisę antrą kartą pasirašyti parlamento vadovas ir turi teisę jį promulguoti.

JAV yra kišeninė veto teisė. Kai kongresas priima įstatymą baigiantis jo sesijos laikui ir parlamentas išeina atostogų. Jei paskutinėmis sesijos dienomis įstatymas patenka prezidentui, jis gali jo nepasirašyti. Šis įstatymas laikomas ir nepriimtu, ir neįsigaliojusiu. Tai dažniausia būna, kai lieka mažiau nei 10 dienų iki sesijos pabaigos. Tai kišeninė veto teisė.

Kai yra dvejų rūmų parlamentai, tos pačios įstatymo priėmimo procedūros turi būti atliekamos abiejuose rūmuose. Pradedama ten, kur įstatymas inicijuotas. Tik abiejuose rūmuose priimtas įstatymas laikomas priimtu ir teikiamas valstybės vadovui pasirašyti. Būna, kad vieni rūmai priima, o kiti – ne. tada yra taikomi įvairūs variantai. Šaudyklės principas – grąžina įstatymo projektą tiems rūmams, kurie jį priėmė, tai gali tęstis keletą kartų. Kitas metodas – derinamosios komisijos: kai vieni rūmai nepriima, sudaromas jungtinis abiejų rūmų komitetas, kuris išsprendžia nesutarimus, randa kompromisą.

Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija. Kalbant apie kitus parlamento įgaliojimus, pažymėtina, kad kai kurie jų yra tradiciniai, būdingi daugeliui

parlamentų, tačiau yra ir specifinių, kuriuos turi tik kai kurie parlamentai.

Bendrieji įgaliojimai

Įgaliojimai finansų srityje.Šie įgaliojimai priskiriami prie senųjų įgaliojimų. Kai kalbama apie finansinius įgaliojimus

pirmiausia pabrėžiamas finansinių įstatymų leidimas.

Prie šių įgaliojimų priskiriami:

1. Mokesčių nustatymas. Jų dydį nustato tik įstatymai, Įstatyminis mokesčių reguliavimas užtikrina stabilumą apmokestinimo srityje.

2. Biudžeto tvirtinimas. Biudžetas sudaromas iš įvairių mokesčių (FA, JA). Tokiu būdu valstybė gauna pajamas. Jos naudojamos valstybės poreikiams tenkinti (institucijoms išlaikyti, atlyginimams išmokėti, kariuomenei išlaikyti). Biudžetas atlieka ir socialinę funkciją. Iš jo teikiama parama socialiai remtiniems asmenims.

Taigi, valstybės biudžetas – labai svarbi kiekvienos valstybės gyvavimo sąlyga. Todėl biudžetą išimtinai formuoja ir tvirtina parlamentas. Jis priima specialų įstatymą dėl biudžeto ir kontroliuoja, kaip panaudojamos valstybės lėšos. Valstybės biudžetas dažniausia tvirtinamas įstatymu (kai kuriose valstybėse – vienu specialu, kitose – dviem: valstybės pajamų ir valstybės išlaidų įstatymais). Įstatymas yra sudarytas iš dviejų dalių. Vienoje nustatoma, iš kur gaunamos pajamos, o kitoje – kaip tos pajamos paskirstomos.

Biudžeto įstatymas skiriasi nuo kitų įstatymų. Pagrindiniai skirtumai:

a) Biudžetas tvirtinamas kasmet, todėl biudžeto įstatymas priimamas kiekvienais metais;b) Biudžeto įstatymas skirtas tam tikram laikui – paprastai 1 metams. Terminui pasibaigus, turi būti

priimtas kitas biudžeto įstatymas;c) Biudžeto įstatymo turinį sudaro įvairūs skaičiai bei procentai, taigi jo turinys yra labai specifinis;d) Biudžeto įstatymo projektą visada parengia vyriausybė, kuri vėliau jį pateikia parlamentui;e) Biudžeto įstatymas tvirtinamas tam tikra specifine procedūra. Draudžiama daryti pataisas,

nenurodant pajamų šaltinių.Jei parlamentas nepatvirtina biudžeto įstatymo per nustatytą terminą, parlamentas gali būti paleistas. Tais atvejais, kai parlamentas nesuspėja patvirtinti biudžeto, o prasideda kiti biudžetiniai metai, valstybė susiduria su labai rimta finansine problema. Neaišku, kaip finansuojamos sritys, iš kur gauti pajamų. Todėl įstatyme paprastai nurodoma, kad jei biudžetas nepatvirtinamas, tai prasidėjus kitiems biudžetiniams metams, 1 mėnesiui skiriama tiek, kiek buvo skirta praeitais metai /procentine išraiška/.

Finansiniai metai prasideda nuo sausio, balandžio arba liepos 1 dienos.

Parlamentas turi teisę iš karto nepatvirtinti biudžeto. Gali grąžinti vyriausybei pataisyti. Taip atsitinka gana dažnai. Vyriausybė gauna rekomendacijas, pasiūlymus, atsižvelgdama į komiteto pasiūlymus, patobulina bei pataiso projektą, kurį vėliau vėl teikia parlamentui. Po antro svarstymo biudžeto įstatymas arba priimamas, arba atmetamas. Jei atmetamas – galima kelti nepasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai biudžeto įstatymas priimamas, biudžeto vykdymas pavedamas vyriausybei.

Biudžetas turi būti vykdomas griežtai pagal įstatymus. Tik kai kuriais atvejais vyriausybė pati gali šiek tiek manipuliuoti skaičiais. Įstatyme paprastai nurodoma, kokios ribose vyriausybė gali laisvai veikti.

Biudžeto įstatyme yra numatytas vyriausybės rezervas. Kai kyla nenumatytos aplinkybės /stichinė nelaimė/, šiuo rezervu disponuoja vyriausybė. Vyriausybė disponuoja ir tom lėšom, kurios viršija biudžetą – viršbiudžetinės pajamos.

Įgaliojimai formuojant valdžios institucijas.

Tai steigiamieji parlamento įgaliojimai. Parlamentas dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės institucijas, skiriant jų vadovus. Taigi, parlamentas:

1. Formuoja vyriausybę. Parlamentas sprendžia, kas bus jos vadovu. Tai daroma tvirtinant vyriausybės veiklos programą. Parlamentas sprendžia, ar pritarti suformuotai vyriausybei ir jos veiklos programai. Parlamento įtaka vyriausybės formavimui labiausiai pasireiškia parlamentinėse valstybėse (dualistinėse monarchijose, prezidentinėse valstybėse parlamento įgaliojimai ne tokie platūs).

2. Dalyvauja formuojant teisminę valdžią. Dalyvauja skiriant AT, KT teisėjus, Kartais pats parenka kandidatūrą, o kartai tik pritaria pateiktai.

3. Sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus. Kai kuriose valstybėse parlamentas parenka valstybės vadovą /Italija/, dalyvauja skiriant generalinį prokurorą, regionų vadovus.Įgaliojimai kontrolės srityje.

Didžiausius kontrolės įgaliojimus parlamentas turi parlamentinėse valstybėse. Parlamento kontrolė pirmiausia nukreipta į vyriausybę. Kai parlamentas turi plačius įgaliojimus, ore pakimba valdžių padalijimo principas, griaunamas valdžių savarankiškumas.

Kontrolės formos:

1. Palamento klausimai. Parlamente skiriamos specialius laikas /dažniausiai 1 h – “klausimų valanda”/, kurio metu galima užduoti klausimus vyriausybės nariams. Klausimai užduodami žodžiu. Formuluojant klausimus, turi būti konstatuojami faktai, susiję su vyriausybės veikla, kuriuos prašoma paaiškinti. Kritikuoti draudžiama. Kai kuriose valstybėse ribojamas klausimų skaičius. Būna labai aktyvių parlamentarų, kurie užduoda begalę klausimų. “Klausimų valanda” būna kartą per savaitę. Tą dieną vyriausybės nariai privalo dalyvauti “klausimų valandoje” ir atsakinėti į klausimus.

2. Interpeliacija. Šiuo atveju reikia pateikti rašytinį reikalavimą pasiaiškinti. Klausimai gali būti pateikiami:

a) In corpore (vyriausybei, kaip kolegialiai institucijai);b) Atskiriems vyriausybės nariams.

Interpeliacija kreipiasi parlamento narių grupė. Dažniausiai – opozicinė. Kai pateikiama interpeliacija, vyriausybės narys privalo duoti atsakymą raštu. Interpeliacija ir atsakymas į tą klausimą turi būti skelbiami spaudoje.

Po interpeliacijos atsakymas perskaitomas parlamento posėdyje. Vyksta diskusijos, gali būti užduodami papildomi klausimai. Interpeliacija – savotiškas paklausimas.

?Teikiama rezoliucija dėl pasitikėjimo/nepasitikėjimo vyriausybe. Tada balsuojama.?

3. Nepasitikėjimo rezoliucija. Nepasitikėjimo rezoliucija gali būti keliama tik grupės parlamentarų. Nustatomas min. skaičius, kuris gali inicijuoti tokią rezoliuciją (Prancūzija – ne mažiau 1/10). Nepasitikėjimo rezoliucija pateikiama rašytine forma. Ji turi būti nedelsiant svarstoma. Balsuojama dėl tos rezoliucijos sprendimo. Jei dauguma balsuoja už – vyriausybė privalo atsistatydinti (nepasitikėjimo votumas).

4. Pasitikėjimo vyriausybe klausimo iškėlimas. Šiuo atveju dažnai pati vyriausybė kelia tokį klausimą. Jis siejamas su kokio nors rimto įstatymo priėmimu. Jo priėmimas – tuo pačiu metu pasitikėjimo vyriausybe klausimas. Nurodoma, kad jei nebus priimtas įstatymas, tai yra nepasitikima vyriausybe. Taigi, įstatymas teikiamas su tam tikru grasinimu. Jei parlamentas nepasitiki, vyriausybė turi atsistatydinti, o tuo pačiu kreiptis į valstybės vadovą dėl parlamento paleidimo.

Dažnai naudojamas Italijoje.

5. Tyrimo komitetai ir komisijos. Parlamentas savo nuožiūra sudaro komitetus ir komisijas, kai kyla įtarimas dėl korupcijos, ministrų veiklos ir pan. Tyrimo komitetai ir komisijos išsiaiškina kilusį skandalą. Tai laikinieji organai, sudaromi konkrečiam klausimui ištirti.

6. Parlamentiniai klausymai ir svarstymai. Ši kontrolės forma yra netradicinė. Naudojama prezidentinio valdymo valstybės. Taigi, šiuo atveju nuolatiniai komitetai gali organizuoti svarbių valstybei problemų tyrimą. Dažniausia organizuojami vykdomosios valdžios veiklos srityje, todėl privalo dalyvauti vykdomosios valdžios pareigūnai. Prezidentinėse valstybėse parlamentas kontrolės įgaliojimų vykdomosios valdžios atžvilgiu neturi.Teisminiai įgaliojimai.

Tai netradicinė įgaliojimų grupė.1. Amnestija. Tai atleidimo nuo bausmės už padarytus nusikaltimus. Jis skelbiama priimant specialų

įstatymą, nurodant: už kokius nusikaltimus gali būti atleidžiama nuo bausmės, kokiomis sąlygomis esant, kokio dydžio yra ta amnestija /ar iš viso atleidžiama nuo bausmės, ar sumažinama likusi bausmės dalis/. Tai intervencija į teisingumo vykdymą.

2. Impičmentas (apkalta). Impičmentas naudojamas aukščiausio lygio valstybės pareigūnų atžvilgiu (ne visiems valstybės tarnautojams) – valstybės vadovo /ne monarchui/, parlamento narių, o kai kuriose valstybėse ir vyriausybės narių (nors jie gali būti atleisti ir kt. procedūra – pareiškus nepasitikėjimą), KT, AT, apeliacinio teismo teisėjų.

Impičmentą sunku apibūdinti. Tai kvazi-teisminė /tarsi teisminė/ procedūra. Jos metu sprendžiamas tam tikro pareigūno nušalinimo klausimas. Pareigūnas, kuriam taikomas impičmentas, pareiškus apkaltinimą, privalo palikti užimamas pareigas. Tačiau kriminalinės ir kitos bausmės jam neskiriamos. Taigi, impičmentas – politinė procedūra. Pažymėtina, kad po nušalinimo, asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn.Impičmentą inicijuoja parlamento nariai. Anglosaksų valstybėse impičmentą inicijuoti gali ik žemieji rūmai – JAV Atstovų Rūmai, Didžioji Britanija – bendruomenių rūmai. Aukštieji rūmai, šiuo atveju, tampa teismu (JAV – Senatas, Didžioji Britanija – Lordų rūmai). Jie išklauso pareikštus kaltinimus. Po viso proceso

balsuojama – pripažinti kaltu /reikalinga balsų dauguma/ ar nepripažinti. Indijos parlamente pradėti apkaltą gali bet kurie rūmai. Kiti rūmai tampa teismu. Kai kuriose valstybėse impičmentą inicijuoja parlamentas /žemieji rūmai/, o teismu tampa tikras teismas arba KT /Italija, Vokietija/. Tiesa, gali būti ir specialūs teismai.

Plačiausiai impičmentas taikomas JAV. Federaliniame lygmenyje buvo keli atvejai, kai į šį procesą buvo traukiami prezidentai. 1974 m. Nixon’as /skandalas dėl šnipinėjimo rinkiminės kampanijos metu/, prieš kelis metus Clinton’as.

Įgaliojimai užsienio politikos srityje.Jie nėra ypatingi. Parlamentui pavedama ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis. Ratifikuoti –

t.y. patvirtinti, valstybės vadovo arba vyriausybės pasirašytą sutartį. Ratifikuotos sutartys turi įstatymo galią, todėl jas lengviau įgyvendinti.

Denonsacija – pasirašytos tarptautinės sutarties panaikinimas, atšaukimas. Paprastai tarptautinės sutartys denonsuojamos, kai kyla konfliktai tarp valstybių.

Parlamentas svarsto užsienio politikos kryptis, nustato orientyrus, kurie adresuojami vykdomajai valdžiai, kuri privalo atsižvelgti į parlamento rekomendacijas.

Užsienio politikos klausimai paprastai priklauso valstybės vadovui ir vyriausybei. Realus užsienio politikos vykdymas – vykdomosios valdžios prerogatyva.

Parlamentas paprastai sprendžia klausimus dėl įstojimo į karines sąjungas, blokus. Tai valstybei uždeda tam tikrus įsipareigojimus. Tik parlamentas skelbia karą, tik jis sudaro taikos sutartis.Įgaliojimai gynybos ir saugumo srityje.Saugumo srityje svarbūs šie įgaliojimai:

1. Karo stovio skelbimas tam tikroje valstybės dalyje. Karo stovis išprovokuojamas kariniais konfliktais.

2. Nepaprastos padėties įvedimas. Ji įvedama kai kyla neramumai šalies viduje /socialiniai neramumai dėl etninių, rasinių ir kt. priežasčių/. Nepaprastoji padėtis įvedama parlamento sprendimu. Priimamas įstatymas, kuriame nustatomi galimi apribojimai (dažniausiai judėjimo, o taip pat draudžiami mitingai, eitynės ir t.t.). Kartais valstybės turi nepaprastą padėtį reglamentuojančius įstatymus. Tada parlamentas paskelbia, kurioje teritorijoje jis galioja. Kartai karinę, nepaprastą padėtį skelbia valstybės vadovas, bet dažnai parlamentas turi pritari.

Įgaliojimų delegavimas

Tai įgaliojimų perdavimas kitoms valstybės institucijoms. Parlamentas turi labai plačius įgaliojimus, nes tai tautos atstovybė. Tačiau ji nerangi. Ji susideda iš narių, kurie yra politiškai angažuoti. Sunku greitai spręsti klausimus. Todėl kai norima greičiau priimti sprendimą, ieškoma būdų, kaip tai padaryti.Konstitucijose paprastai numatyta, kokios funkcijos deleguojamos. Tas delegavimas – vienkartinis, konkretus. Dažniausiai deleguojama vyriausybei arba valstybės vadovui. Mišriose respublikose tokie įgaliojimai suteikiami prezidentui.

Deleguojama įstatymų leidybos teisė. Parlamentas perduoda teisę priimti teisės aktą, turintį įstatymo galią. Priimti konkretų įstatymą prezidentinėse valstybėse pavedama valstybės vadovui, o parlamentinėse – vyriausybei.

Kai nusprendžiama perduoti tą teisę, gali būti nurodomi įstatymo kontūrai, pricipai. Gali būti ir taip, kad priėmus įstatymą, parlamentas gali jį svarstyti, įvertinti.Svarbu tai, kad delegavimas galimas, jei tai numatyta konstitucijoje. Jei ji nenumato /pvz., LRK/, bet koks pažeidimas – antikonstitucinis. (atsakymas ne pilnas).

VI tema. KONSTITUCINIAI TIESIOGINĖS DEMOKRATIJOS INSTITUTAI

1. Rinkimų teisės institutas šiuolaikinių valstybių konstitucinėje teisėje. Rinkimų teisės sąvoka ir principai. Žmonės dalyvauja, renkant municipalinius valdžios atstovus, parlamento narius, prezidentą, Ministrą

Pirmininką (Izraelis) – t.y. pareigūnus, į atstovaujamuosius organus ar aukščiausias pareigas. Rinkimai – tai valdžios legalizavimo instrumentas, politinių veikėjų atranka, politinės santvarkos

charakteristika.

Rinkimų klasifikacija.1) pagal rinkimų teritoriją:

o nacionaliniai o regioniniai

2) pagal rinkimų būdą:o tiesioginiai o netiesioginiai

3) pagal terminus: o eiliniai o neeiliniaio pakartotiniai (rengiami tuomet, kai neįvyksta normalūs rinkimai).

Konstitucinis teisinis rinkimų institutas – tai teisės normų sistema, kuri reguliuoja kandidato išrinkimo į atstovaujamas institucijas ar pareigas procesą, nustato pagrindinius rinkimų principus. Reikalavimus rinkėjams bei kandidatams, nustato institucijas, kurios organizuoja rinkimus, numato šių institucijų organizaciją bei veiklą, rinkiminių vienetų sudarymą, rinkėjų statusą, agitacijų procedūras, rezultatų nustatymo, rezultatų apskundimo bei užprotestavimo tvarka ir būdus.

Rinkimų teisė.Rinkimų teisė gali būti suprantama dviem prasmėmis:

1) rinkimų teisė objektyviąja prasme – tai teisės normos, reguliuojančios rinkimų procesą – jos yra išdėstytos konstitucijoje, įstatymuose, prezidento dekretuose, nutarimuose, konstitucinio teismo sprendimuose, rinkimų komisijų instrukcijose.

2) Rinkimų teisė subjektyviąja prasme – asmens teisė dalyvauti rinkimuose – norint šią teisę turėti, reikia atitikti dvi sąlygas:

1. turėti pilietybę2. būti sulaukusiam tam tikro amžiaus (dažniausiai 18)3. būti veiksniam.

Taip pat yra skiriama aktyvi bei pasyvi rinkimų teisė.

Aktyvi rinkimų teisė – tai teisė rinkti; pasyvi rinkimų teisė – teisė būti išrinktam. Turėdamas pasyvią rinkimų teisę, asmuo visuomet turi aktyvią.

Rinkimų tikslas – nustatyti atstovus, kurie valdys šalį tam tikrą laiką.

Pagrindiniai rinkimų principai – laisvi, reguliarūs, sąžiningi, reguliariai vykdomi rinkimai. Kariniai režimai paprastai atmeta rinkimų institutą. Autoritariniai režimai toleruoja savivaldos organų rinkimus, parlamentiniai rinkimai neleidžiami. Totalitarinėse valstybėse rinkimai yra rengiami reguliariai, tačiau rinkimuose dalyvauja tik viena partija ar tik vienas kandidatas (Zairas).

Rinkimų teisės principai.Konstitucijoje paprastai nustatomi tik rinkimų principai.

1) visuotiniai rinkimai2) lygūs rinkimai3) tiesioginiai rinkimai4) slaptas balsavimas.

Kartais ne visi principai yra taikomi kartu – pvz. Turkijoje prezidentą renka parlamentas, vadinasi, rinkimai nėra visuotiniai.

Lygybės principas – vienas žmogus – vienas balsas. Kinijoje vieno miestiečio balsas yra prilygintas aštuoniems kaimo gyventojų balsams.

Visuotiniai rinkimai – rinkimuose turi teisę dalyvauti beveik visi suaugę piliečiai. Kinijoje kontrrevoliucionieriams atimama teisė balsuoti.

Rinkėjų korpusas – tai visuma rinkėjų.

Visuotinė rinkimų teisė – tai ne gyventojų, bet piliečių teisė. Nevisi piliečiai gali dalyvauti rinkimuose (nedalyvauja nepilnamečiai bei neveiksnūs žmonės).

Kai kuriose šalyse draudžiama balsuoti kalintiems asmenims. Didžiojoje Britanijoje rinkimų teisės neturi perai pagal paveldimumą. Kai kuriose valstybėse nesuteikiama teisė dalyvauti rinkimuose kareiviams (karininkams paprastai leidžiama). Kai kuriose šalyse rinkimuose negali dalyvauti genčių vadai. Kai kuriose šalyse rinkimų teisė gali būti atimta teismo nuosprendžiu (pvz Lotynų Amerikoje – už piktybinį bankrotą).

Kai kuriose valstybėse – dalyvavimas rinkimuose yra privalomas (Čilė, Graikija).Rinkėjų amžius:

o - 18 – daugelis valstybiųo 16 – Nikaragva, Brazilijao 20 - Marokas.

Pasyvi rinkimų teisė paprastai reikalauja didesnio amžiaus – JAV prezidento rinkimai – 35, VFR prezidento rinkimai – 40 m – tai lemia konkrečios istorinės aplinkybės.

Taip pat gali būti nustatomos papildomos sąlygos, pvz – nuolat gyventi valstybėje tam tikrą laiką – JAV prezidento rinkimuose – 14 metų; taip pat – būti piliečiu pagal kilmę, esant tam tikram amžiui, asmuo nebetenka pasyvios rinkimų teisės – Bolivijoje – nuo 65 m. Kai kuriose valstybėse reikia mokėti skaityti ir rašyti valstybine kalba (Ruanda – prancūzų kalba), taip pat reikalavimas mokėti valstybinę kalbą (Moldova, Uzbekija, Kazachija, Ukraina).

Yra ir kitų pasyvios rinkimų teisės ribojimų. Pvz. nerenkamumo atvejai – pvz atisisakyti tam tikrų postų teisėjo, prokuroro, kariškio) – prieš 6 mėn iki rinkimų (kai kuriose valstybėse – prieš 12 mėn) – tai santykinis nerenkamumas. Absoliutus nerenkamumas – pvz Ispanijoje monarcho šeimos nariai negali būti renkami.

Nesuderinamumas – negalima užimti dviejų renkamų pareigų ar renkamą pareigą ir valstybės tarnybą (pvz. Prancūzijoje – būti parlamentaru ir kartu būti ministru).

Neretai pasyvi rinkimų teisė yra siejama su tam tikru užstatu – Prancūzijoje – 1000 frankų. Užstato negrąžina, jei kandidatas nesurenka tam tikro balsų skaičiaus (Kanada – 15 proc, Prancūzija, D.Britanija – 5 proc, Indija – 1/8 rinkėjų).

Taip pat taikomas sėslumo cenzas – reikalavimas tam tiktą laiką pragyventi atitinkamoje vietovėje, kad asmuo galėtų būti įrašytas į kandidatų sąrašą (D. Britanijoje – 12 mėn).

Kuveite moterys neturi rinkimų teisės.

Lygi rinkimų teisė – lygios rinkėjų teisės rinkti ar būti išrinktiems. Atstovas turi būti renkamas nuo vienodo rinkėjų skaičiaus, įstatymas numato vienodą kandidatų iškėlimo tvarką,pan.

Kai kuriose valstybėse gali būti tam tikrų išimčių – iki 1940 m D. Britanijoje asmenys, turinys universitetinį išsilavinimą, galėjo balsuoti taip pat ir universiteto buvimo apygardoje.

Lygybė gali būti pažiedžiama, jai balsavimas vyksta pagal kurijas. Pvz. Beninas – darbininkai, tarnautojai, verslininkai, dvasininkai – skirtingas atstovų skaičius parlamente. Kinijoje viena miesto komuna atitinka aštuonioms kaimo komunoms.

Lygūs rinkimai – tai lygios pagal gyventojų skaičių rinkiminės apygardos ar vienodos proporcijos, skaičiuojat rezultatus.

Lygybės principas taip pat gali būti pažeistas, naudojant rinkimų geografiją – apygardos nelygios ar yra sudaromos pagal gyventojų skaičiaus apygardoje persvarą.

Tiesioginiai rinkimai – piliečiai tiesiogiai renka savo atstovus į valstybines institucijas – prezidentą, parlamento narius, savivaldos organų narius, ministrą pirmininką (Izraelis).

Netiesioginiai rinkimai – išrinkti atstovai renka pareigūnus – pvz. prezidentas yra renkamas parlamente (Estija). JAV yra renkami elektoriai, kurie renka prezidentą. Prancūzijoje senatorius renka: Nacionalinio susirinkimo nariai, išrinkti tame departamente, regionų tarybų nariai, municipalinių tarybų nariai (renkami specialiai tam tikslui).

Slaptas balsavimas. Slaptas balsavimas reiškia, kad balsavimas vyksta, nematant kitiems. Slaptumo pažeidimas

baustinas. Atviri rinkimai yra tik Afrikoje. Balsavimo slaptumas yra reikalingas todėl, kad valdžia neturi teisės kontroliuoti kaip asmuo balsuoja.

2. Rinkimų organizavimo ypatumai įvairiose pasaulio valstybėse.

Rinkimų organizavimas ir tvarka įvairiose pasaulio šalyse.

Rinkimų paskirtis. Oficialios rinkimų kampanijos pradžia yra laikoma diena, kai yra paskelbiama rinkimų diena. Jis

gali būti nustatyta konstitucijos (pvz Kosta Rika – prezidento rinkimai vyksta kas keturis metus pirmąjį vasario sekmadienį, panaši tvarka yra nustatyta Latvijoje, Meksikoje bei JAV). Konstitucijoje taip pat gali būti numatyta ne konkreti data, bet rinkimų sąlygos – rinkimai vyksta po tam tikros institucijos įgaliojimų pabaigos ar tam tikro pareigūno kadencijos pabaigos (Bulgarija, Lenkija, Čekija), po atstovaujamojo organo paleidimo (po 20 dienų D. Britanijoje). Tačiau net esant šioms sąlygoms, turi būti išleidžiamas teisės aktas, kuriama turi būti paskelbta konkreti rinkimų data. Data gali būti paskelbta arba tik vienu organu (Baltarusijoje – Prezidentas, Kosta Rikoje – rinkimų tribunolas, Ispanijoje – karalius), arba skirtingų organų, priklausomai nuo to, koks organas ar pareigūnas turi būti išrinktas. Bulgarijoje prezidento rinkimai yra skelbiami parlamento, o parlamento rinkimai – prezidento.

Tolimesnė rinkimų kampanija pereina daugybę stadijų. Tai rinkiminių apygardų bei apylinkių sudarymas, rinkėjų sąrašų sudarymas, rinkimų komisijų formavimas, priešrinkiminė agitacija.

Rinkiminės apygardos bei apylinkės. Rinkiminė apygarda – tai labiausiai paplitęs rinkiminis vienetas (esant daugiapakopėms rinkimams

rinkimų vienetais gali būti žemesnieji atstovaujamieji organai, esant netiesioginiams rinkimams – rinkimų kolegijos). Rinkimų apygarda vienija tam tikros teritorijos arba kolektyvo rinkėjus tam, kad būtų išrinktas vienas ar keli deputatai. Rinkiminių apygardų skaičius bei skirstymas parlamentinėse rinkimuose yra paprastai nustatomas įstatymo, kartais vyriausybės (Ispanija), specialiomis komisijomis (Kanada). Savivaldos organų rinkimuose šie aspektai yra nustatomi šių institucijų aktais. Priklausomai nuo atstovavimo pobūdžio, rinkiminės apygardos gali būti:

1) teritorinės – pagal gyvenamąją vietą2) gamybinės (darbinės – производственные)– pagal darbo vietą. Tokios apygardos anksčiau buvo

kuriamos Lenkijoje ir kai kuriose kitose valstybės. Šiuo metu jų yra Kinijoje. Tačiau tik gamybinių apygardų nebūna – jos visą laiką vienijamos valstybės mastu arba teritorinio administracinio vieneto mastu su teritorinėm apygardom.

3) Tam tikrose valstybėse gali būti kuriamos rinkiminės apygardos pagal etininį pobūdį (Singapūras, Fidži).

Yra trys pagrindinės teritorinių apygardų rūšys:

1. vienmandatės – nuo vienmandatės apygardos yra renkamas vienas deputatas į parlamentą ar kitą atstovaujamąjį organą (iškeltų kandidatų skaičius gali skirtis).

2. daugiamandatės – nuo daugiamandatės apygardos yra renkami du ar keli deputatai (kartais daugiau kaip 10).

3. bendravalstybinės (nacionalinės) – bendravalstybinė apygarda gali apimti visus parlamento deputatus – taip anksčiau buvo Kongo, kuomet rinkėjams buvo pateikiamas kandidatų sąrašas nuo vienos vienintelės partijos, kuris visiškai atitiko esamų parlamente vietų skaičiui. Tačiau tokia apygarda gali būti kuriama ir tam, kad išrinktų dalį deputatų (pvz. Vengrija), kiti deputatai ura renkamai vienmandatėse ar daugiamandatėse apygardose.

Rinkiminė apylinkė.Rinkiminė apylinkė – tai rinkiminis punktas, į kurį ateina rinkėjai tam, kad išreikštų savo valią. Čia

pat vyksta ir pirminis balsų skaičiavimas. Kitos rinkiminės komisijos sumuoja protokolų duomenis, gautus iš rinkiminių apylinkių bei žemesnių pakopų rinkiminių komisijų. Rinkiminė apylinkių apima paprastai nedidelį gyventojų skaičių (parlamento rinkimuose ne daugiau kaip kelis tūkstančius), ligoninėse, laivuose, esančiose tolimuosiuose plaukiojimuose, kalnuotose vietovėse gali būti steigiamos mažesnės rinkiminės apylinkės.

Kaip taisyklė, rinkiminė apylinkė yra kur kas mažesnė už rinkiminę apygardą. Vienos apygardos teritorijoje paprastai būna kelios apylinkės. Tačiau nedidelėse gyvenvietėse, renkant savivaldos organus, apylinkė gali apimti keletą apygardų, kurios apjungia kandidatus, iškeltus namų ar gatvių grupių.

Rinkiminiai organai. Tai paprastai rinkimų komisijos, Lotynų Amerikos valstybėse – rinkimų tribunolai, rinkimų

tarybos, civilinis registras (institucija, kuri sudaro rinkėjų sąrašus). Jie turi organizuoti bei vykdyti rinkimus, garantuoti, kad rinkimų metu bus laikomasi rinkimų įstatymų, nustatymo rinkimų rezultatus. Rinkimų tribunolai suderina rinkimų komisijų funkcijas (skaičiuoja balsus, skelbia rinkimų rezultatus), ir kai kurias teismines ir administracines funkcijas – gali nušaltini asmenis nuo pareigų už rinkimų pažeidimus, tačiau šio asmens baudžiamojon atsakomybėn patraukti negali – tai teismo prerogatyva. Be to, aukščiausias rinkimų tribunolas aiškina rinkimų įstatymus, jo išvada yra būtina parlamentui, kuomet jis nori priimti rinkimų įstatymus.

Kai kuriose valstybėse rinkimų komisijų (ypač centrinių) uždaviniai gali būti pavesti kitoms valstybės institucijoms, pvz. VRM ar centriniai statistikos valdybai.

Rinkimų organai gali būti formuojami:

o teismų (Kosta Rika), o parlamento (Uzbekistanas)o vyriausybės (Austrija)o vietos savivaldos organų (vietinės rinkimų komisijos Ukrainoje)o aukštesnių rinkimų institucijų (Vokietija).

Dauguma jų dirba visuomeniniais pagrindas. Tačiau kitose valstybėse dalyvavimas rinkimų institucijų veikloje yra apmokama valstybės tarnyba (Ispanija).

Rinkimų komisijos skiriasi, priklausomai nuo jų aprėpiamos teritorijos. o Bendravalstybinės (centrinės, nacionalinės) rinkimų komisijos įgaliojimai apima visos šalies

teritoriją.o Federalinės valstybėse rinkimų komisijos yra sudaromos federacijos subjektuose. o Teritorinės rinkimų komisijos yra sudaromos administraciniuose teritoriniuose vienetuoseo Apygardų komisijos yra sudaromos rinkimų apygardose – šios komisijos registruoja kandidatus į

deputatus savo apygardoje, nustato laimėtoją pagal rinkimų rezultatus. o Rinkimų apylinkių komisijos yra sudaromos balsavimo punktuose (apylinkėse) – šios rinkimų

komisijos tikslas – sudaryti rinkėjų sąrašą, rinkimų vykdymas, balsų skaičiavimas. Nugalėtojo jos nenustato – tam jie savo protokolus pateikia aukštesnei rinkimų komisijai – apygardos ar teritoriniai, priklausomai nuo rinkimų pobūdžio.

Visos šios komisijos atlieka ir kitus uždavinius: rinkimų vykdymo teisėtumo kontrolė, rinkimų kampanijos organizacija ir pan.

Rinkimų komisijos ir kiti rinkimų organai gali būti:o nuolatiniai (Ispanija) ir o laikini – sudaromi tik rinkimų laikotarpiui (Italija). Centrinės komisijos, rinkimų tribunolai, civilinis registras paprastai veikia nuolat. Centrinės komisijos

totalitarinio socializmo valstybėse kartais gali būti laikinomis, sudaromomis tik rinkimų laikotarpiui, o po rezultatų nustatymo nustoja veikusios. Apylinkių bei apygardų komisijos, kaip taisyklė, yra laikinos.

Centrinė rinkimų komisija yra sudaroma: prezidento įsakymu parlamento paliepimu vyriausybės paliepimu rečiau – aukščiausio teismo. Meksikoje, Vokietijoje, kitose valstybėse centrinė rinkimų komisija yra sudaroma iš partijų, kurios kelia

kandidatūras rinkimuose, atstovų, tačiau komisijai pirmininkauja valstybės tarnautojas, kuriam ši tarnyba priklauso pagal pareigas – vidaus reikalų ministras, statistikos valdybos vadovas. Indijoje, Pakistane, Sirijoje centrinė rinkimų komisija yra sudaryta iš nuolatinių valstybės tarnautojų.

Totalitarinio socializmo valstybėse centrinė rinkimų komisija yra sudaroma aukščiausių valstybės institucijų iš visuomenei žinomų veikėjų, pažangių darbininkų, valstiečių kooperatorių bei veikia visiškai visuomeniniais pagrindais.

Daugelyje valstybių centrinė rinkimų komisija kaip specialioji institucija nėra sudaroma. Jos vaidmuo yra priskirtas VRM (D. Britanija, Prancūzija, Italija). JAV visai nėra tokios komisijos ir jokia kita institucija jos funkcijų neatlieka. Rinkimų klausimai, taip pat ir į federalinis organus, priklauso valstijoms, nors yra ir federaliniai įstatymai, kurios reguliuoja tam tikrus rinkiminės kampanijos klausimus – pvz. 1972 m. federalinis rinkimų įstatymas.

Be kandidatų registracijos, išskirtų biudžeto lėšų paskirstymo, rinkimų rezultatų nustatymo ir pan, centrinė rinkimų komisijai savo įgaliojimų ribose leidžia instrukcijas, paaiškinimus, kitus aktus, kurie gali turėti norminę reikšmę visų pirma vietinėms rinkimų komisijoms, vykdant rinkimų kampaniją.

Rinkimų komisijos federacijų subjektų federacinėse valstybėse, teritorinių administracinių vienetų komisijų tam tikrose valstybėse yra sudarytos iš nuolatinių tarnautojų.

Totalitarinio socializmo valstybėse šios komisijos, kaip ir centrinė rinkimų komisija, formuojasi iš įvairių visuomenės atstovų bei veikia tik rinkimų metu.

Rinkimų apygardų komisijos Austrijoje, Vokietijoje, kai kuriose kitose valstybėse, yra sudaromos iš partijų atstovų, kurios pastarosios deleguoja į komisijas, tačiau komisijai pirmininkauja valstybės tarnautojas. Italijoje, Prancūzijoje į rinkimų apygardų komisijas įeina vietos savivaldos organų deputatai, teisėjai, tarnautojai, tačiau partijų atstovai neįeina. D. Britanijoje apygardų komisijos nėra sudaromos. Jų įgaliojimus vykdo šerifai – pareigūnai, atsakingi už viešąją tvarką, taip pat miestų merai, kurie vadovauja vietos savivaldos organui.

Apylinkių komisijos taip pat yra sudaromos įvairiai. Jos gali būti sudarytos iš vietos savivaldos organų tarnautojų arba būti formuojamos vietos savivaldos organų vykdomųjų komitetų (socialinio totalitarizmo valstybės). Daugelyje anglo saksų teisės sistemos valstybių nėra apylinkių komisijų, jų vaidmenį atlieka pareigūnai registratoriai, apylinkių inspektoriai, kurie techniniam darbui gali laikinai pasamdyti darbuotojų. Tačiau visose lygiuose išduodant biuletenius, skaičiuojant balses, nustatant rinkimų rezultatus dalyvauja politinių partijų atstovai.

Rinkėjų sąrašai. Pagal taisyklę,balsuoti gali tik asmenys, kurie yra įtraukti į rinkėjų sąrašą. Asmenys, turintys

laikinius leidimus balsuoti (pvz. išvykstant p komandiruotę), turi būti įtraukiami į papildomą rinkėjų sąrašą ir tik po to gauti biuletenį. Tik kai kuriose valstybėse (Sirijoje) nėra rinkėjų sąrašų, užtenka pateikti asmens pažymėjimą, kuriama daroma atžyma, kad rinkėjas jau nubalsavo. Kai kuriose kitose valstybėse, kur didelis neraštingų skaičius bei sąrašai yra sudaromi ne visuotinai, rinkėjas palieka savo didžiojo piršto antspaudą, kuris vėliau nudažomas nemažiau kaip savaite nenusiplaunančiais dažais. Daugelyje valstybių rinkėjų sąrašų sudarymas priklauso vietinių valdžių kompetencijai (Nyderlandai, Lenkija), Lotynų Amerikoje tam yra sudaroma specialioji tarnyba – nacionalinis (civilinis ) registras. Izraelyje sąrašai priklauso VRM kompetencijai. Švedijoje – mokesčių valdybai. Į rinkėjų sąrašus gali būti įtraukiami tik tie rinkėjai, kurie atitinka rinkimų cenzus.

D. Britanijoje sąrašus sudaro pareigūnai registratoriai, tam tikrose Lotynų Amerikos valstybėse – specialiai paskirtos komisijos (ten, kur nėra civilinio registro tarnybos). Šie sąrašai vėliau yra pateikiami institucijoms, kurios vėliau vykdo rinkimus, daugelyje valstybių – apylinkių komisijoms. Jos tikrina sąrašus. Tam būtinai turi būti pateikti dokumentai. Sudarant rinkėjų sąrašus bei juos tikrinant, apygardų komisijos, pareigūnai registratoriai, kiti organai naudoja du būdus:

1) privaloma registracija.2) neprivaloma registracija.Registracijos privalomumas - neprivalomumas liečia ne rinkėją, bet komisiją ar pareigūną registratorių. Naudojant neprivalomosios registracijos sistemą, pareigūnas ar komisija automatiškai rinkėjo

neįtraukia į sąrašus, tai daroma rinkėjo iniciatyva. Rinkėjas turi pats su tam tikru pareiškimu kreiptis, jei nori būti įtrauktas į sąrašus (Ispanija, Meksika, JAV).

Esant privalomosios registracijos sistemai (D. Britanija, Indija, Italija), rinkėjas automatiškai įjungiamas į sąrašus. Registratorius ar komisija privalo surasti visus asmenis, turinčius rinkimų teisę bei juos įtraukti į sąrašus. Asmenims, įtrauktiems į sąrašus, išduodama speciali rinkėjo kortelė (dažnai – su pirštų atspaudai, nuotrauka).

Rinkėjų sąrašai gali būti nuolatiniai – tuomet jie tikrinami kas 10 – 12 metų, arba periodiniai – sudaromi iš naujo prieš kiekvienus rinkimus.

Rinkėjas, įtrauktas į sąrašus, gali kai kuriais atvejais gauti pažymėjimą dėl teisės balsuoti, kad jam įšvykus, jis galėtų balsuoti kitoje rinkiminėje apygardoje. Tai dažniausiai naudojama bendravalstybiniuose rinkimuose, kuomet tie patys kandidatai balotiruojasi visoje valstybėje, pvz, kai piliečiai renka prezidentą. Tačiau dažniausiai piliečiui yra suteikiama teisė balsuoti išanksto arba jo laikino buvimo vietoje. Šiuo atveju rinkimų komisija atidaro voką su balsu tik rinkimų dieną.

Kandidatų iškėlimas ir registracija. Paprastai apie galimus kandidatus sužinoma daug anksčiau prieš rinkimų paskelbimą (tai ypač liečia

prezidento rinkimus)., tačiau oficialus kandidatų iškėlimas ir jų vėlesnė registracija prasideda dieną nustatyta akte dėl rinkimų skelbimo arba rinkimų įstatyme. Po kandidato registracijos jam leidžiama pradėti rinkiminę kampaniją, jis gauna finansinę paramą, taip pat daugelyje valstybių – ir iš valstybės biudžeto.

Kandidatais yra keliami asmenys, kurie turi pasyvią rinkimų teisę bei atitinka tam tikrai pareigybei ar deputatui keliamus reikalavimus. Jei asmuo šių sąlygų neatitinka, jis gali būti iškeltas, tačiau į kandidatų sąrašą jis nebus įtrauktas.

Kandidatas gali būti iškeltas įvairiais būdais. 1) kandidatas gali save iškelti pats (Vietnamas, Prancūzija, Japonija) – šiuo atveju paprastai

reikalaujama, kad jį turi savo parašais paremti tam tikras, paprastai nereikšmingas, rinkėjų skaičius. Kai kuriose valstybėse, kandidatams, kurie šitaip iškėlė savo kandidatūras, taikomos normos dėl partinio iškėlimo – kandidatas yra lyg iškeliamas partijos.

2) Kandidatai gali būti iškeliami politinių partijų. Kartais yra leidžiamas tik partinis kandidatūrų iškėlimas (Austrija, Egiptas, Portugalija). JAV praimerizai – pirminiai rinkimai – partijų susirinkimų metu slaptu balsavimu yra iškeliami kandidatai (į susirinkimus renkasi tie asmenys, kurie save laiko vienos ar kitos partijos nariais). Tokia sistema naudojama taip pat Turkijoje.

3) Kandidatų, atstovaujančius tam tikriems visuomeniniams judėjimams, iškėlimas – Baltarusija, Ukraina.

4) Kandidatus gali iškelti rinkėjai ar rinkėjų grupė, kuris visai nebūtinai turi turėti susirinkimų formą – rinkėjai gali pasisakyti atskirai. Vienas rinkėjas gali iškelti kandidatūrą Indijoje, Prancūzijoje, Japonijoje (dažnai tai ir yra savęs paties iškėlimas kandidatu). Du rinkėjai gali iškelti kandidatūrą Kanadoje bei Belgijoje (vienas iškelia, kitas remia, palaiko). 10 rinkėjų – D. Britanija, 25 – Nyderlanduose. Iš tikrųjų toks iškėlimas yra daromas partijų, nepriklausomų kandidatų skaičius paprastai būna labai nedidelis. Totalitarinio socializmo valstybėse kandidatai yra iškeliami politinių partijų, visuomeninių organizacijų, darbininkų susirinkimuose, tačiau savęs paties iškėlimas bei rinkėjų grupės vykdomas iškėlimas yra draudžiami (išskyrus Vietnamą). Praktiškai visose tokiose valstybėse kandidatai yra iškeliami valdančiosios partijos, įvairių formų naudojimas – tai tik to slėpimas.

5) kartais kandidatai gali būti iškelti tam tikro skaičiaus atstovaujamųjų organų narių ar renkamų pareigybių narių (pvz. kandidatas į prezidentus Prancūzijoje). Išvardinti kandidatų iškėlimo būdai įvairiose šalyse yra kombinuojami.

Daugelio valstybių įstatymai draudžia, kad į vieną vietą balotiruotųsi vienas kandidatas – nes tokiu atveju negalima pasirinkti. Todėl susidarius tokiai situacijai, kandidatų iškėlimo terminas gali būti pratęstas – tai daro rinkimų komisija. D. Britanijoje, Indijoje leidžiama, kad į vieną vietą būtų iškeltas vienas kandidatas, tačiau tuomet šioje rinkimų apygardoje rinkimai nevyksta. Po kandidatų iškėlimo termino pasibaigimo, toks kandidatas yra pripažįstamas nugalėtoju be balsavimo. Taip buvo išrinkti keli asmenys Indijoje. Afrikos valstybėse su viena valdančia partija, tokiu būdu buvo išrinkti keli prezidentai.

Kandidatas, tam, kad būtų įregistruotas, turi sumokėti užstatą. Paprastai užstatas, balotiruojantis į prezidentus, yra gerokai didesnis, nei balotiruojantis į parlamentą (Prancūzijoje – 10 kartų – 10000 ir 1000 frankų). Jeigu kandidatą iškelia nacionalinės (pripažintos) partijos, užstatas gali būti sumažintas (pvz. Šri Lankoje – nacionalinės partijos iškeltas kandidatas sumoka 50 000 rupijų, o kitų – 75 000 rupijų).

Kandidato iškėlimas į prezidentus turi ir kitų ypatybių: jis gali būti iškeltas tik tam tikrų subjektų, sudėtingesne tvarka, nei kandidatas į deputatus. Pvz. Prancūzijoje prezidento kandidatūra gali būti iškelta tik 500 piliečių, tačiau jie turi eiti tam tiras valstybines pareigas (būti parlamento nariais, vietinių atstovaujamųjų organų nariais), be to, šie asmenys turi atstovauti tam tikrą skaičių stambių administracinių teritorinių vienetų (daug maž 1/3). VFR kandidatas į prezidentus yra keliams tik Federalinio susirinkimo narių, Egipte – perlamento, tačiau čia reikalaujama, kad kandidatūrai pritartų nemažiau kaip 2/3 parlamento narių, tik po to ši kandidatūra pateikiama rinkėjams.

Priešrinkiminė agitacija. Daugelyje valstybių po kandidatų registracijos ir sąrašo paskelbimo (Lietuva), oficialiai leidžiama

vesti rinkiminę agitaciją. Tik kai kutriose valstybėse Rumunija) leidžiama nuo rinkimų dienos paskelbimo ar nuo tam tikros rinkimų dienos nustatymo momento (prieš 15 dienų iki rinkimų Turkijoje). Užsienio šalių įstatymai įvairiai reguliuoja rinkiminės agitacijos klausimus. Įstatymai reguliuoja agitacijos pradžios ir pabaigos laiką (paprastai agitacija turi būti bagta likus parai iki rinkimų). Kai kurių valstybių įstatymai numato vietą agitaciniams skelbimams iškabinti, jų kiekį. Tačiau detaliausiai reglamentuojamas visuomenės informacijos priemonių panaudojimo rinkimų agitacijai klausimas, taip pat rinkiminės kampanijos finansavimo klausimas.

Asmenys, įregistruoti kandidatais, turi teisę naudotis valstybinėmis informavimo priemonėmis. Kandidatai jomis naudojasi nemokamai, visiems suteikiamas vienodas eterio laikas ir pan – visiems po lygiai. Pvz. Japonijoje kiekvienas kandidatas į deputatus turi teisę pasisakyti televizijoje 5,5 min vieną kartą, penkis kartus išspausdinti laikraštyje reklamą su nuotrauką (6/9), išleisti spalvotą plakatą, nustatytu tiražu. Siekiant užtikrinti kandidatų lygius šansus, rinkiminėje agitacijoje draudžiama dalyvauti tam tikriems pareigūnams, vietos savivaldos organų nariams. Paprastai draudžiama agitacija kariniuose daliniuose, visuomeniniame transporte. Agitacija neturi trukdyti valstybės institucijų veiklos. Draudžiama įsibrauti į asmenų bei kandidatų asmeninį gyvenimą (tai ypač praktikuojama JAV).

Įstatymas numato išlaidų rinkiminei agitacijai ribą, nustatoma maksimali juridinių bei fizinių asmenų aukų suma. Juridinių asmenų galimų aukų dydis kelis kart viršija fizinių asmenų aukų maksimumą (VFR – 10 kartų). JAV individai negali aukoti daugiau kaip 1000 dolerių, asmenų, paaukojusių kandidatui daugiau kaip 200 dolerių per metus, sąrašai, turi būti skelbiami.

Draudžiama priimti užsienio valstybių ar užsienio asmenų aukas, taip pat iš kampanijų, kurių kapitalo dalį sudaro užsienio valstybių kapitalas, taip pat draudžiama imti aukas iš tarptautinių organizacijų. Yra numatyta, kad stambios aukos turi būti paviešinamos.

Neretai valstybės pačios išskiria tam tikras sumas partijų rinkimų išlaidoms. Ši suma gali būti išduota visiems kandidatams, tačiau paprastai ji priklauso nuo partijos surinktų balsų ir yra suteikiamos partijoms po rinkimų kaip rinkimų išlaidų kompensacija (Italija, Suomija, Švedija). Kai kuriose valstybėse kompensacijas gauna ne visos partijos, o tik tuos, kurios surinko tam tikrą balsų skaičių (VFR –0,5 proc., Italijoje – 2 proc).

Šios priemonės yra naudojamos prieš labai smulkias partijas bei prieš tokius kandidatus, kuriuos, kaip išanksto galima numatyti, neparems rinkėjai. Tačiau kai kuriose valstybėse draudžiama suteikti partijoms lėšas iš biudžeto (Kazachstanas, Lenkija).

Tam, kad visuomeninės apklausos neįtakotų rinkimų rezultatų, juos draudžiama skelbti likus tam tikram laikui iki rinkimų (Vengrija – likus 8 dienoms, Prancūzijoje – likus 7 dienoms).

Balsavimas. Balsavimas gali būti tik asmeninis. Kai kurs pripažįstamas balsavimas paštu, labai retai – pagal įgaliojimą. Svarbi rinkimų garantija – slaptas balsavimas – asmuo pats, atskiroje patalpoje. Gali būti naudojamos specialios rinkimų mašinos – jos atsirado, kovojant su klastojimu, o ne patogumui. Brazilijoje yra išduodamas specialios kortelės – dėl didelio neraštingumo. Ant kortelių yra piešiniai su kandidatais arba ant urnų klijuojamos nuotraukos.

Rinkimų kontrolė. Atlieka įvairaus lygio rinkimų komisijos, stebėtojai. Apskųsti rinkimų pažeidimus galima teismams.

Pasaulio šalių rinkimų sistemos.

Rinkimų sistema – ji neretai lemia tai, kokia bus parlamento ar vietos atstovaujamųjų institutų sudėtis.

Rinkimų sistema – tai visuma įstatymų nustatytų taisyklių, principų, kriterijų, pagal kuriuos nustatomi balsavimo rezultatai. Rinkimų sistema – mandatų paskirstymo būdas pagal balsavimo rezultatus. Balsų paskirstymo būda lemia tam tikroje visuomenėje vykstanti politinė kova. Tų būdų yra labai įvairių. Todėl yra labai daug įvairių rinkimų sistemų.

Rinkimų dėsnis – tai kriterijus, pagal kurį apskaičiuojami balsavimo rezultatai.

Dėsniai:

1) vienbalsiškumo – turi būti vienbalsis pritarimas. Demokratinės valstybės šį dėsnį pakeitė daugumos dėsniu.

2) Daugumos – sprendimą lemia balsų kiekis, kur kiekvienas balsas turi vienodą reikšmę – t.y. balsai yra lygūs. Laipsniai:

Paprasta – daugiau, nei už kitą. Absoliuti – daugiau kaip pusė. Kvalifikuota – tam tikras iš anksto nustatytas skaičius, didesnis kaip pusė – 3/5, 2/3.

Literatūroje kartais pateikiamas platesnis rinkimų sistemos apibrėžimas – tai kandidatų kėlimo, balsų skaičiavimo, mandatų paskirstymo tvarka. Yra dvi pagrindinės rinkimų sistemos:

1. mažoritarinė2. proporcinė.

Mažoritarinė rinkimų sistema.Nuo “majorite” – pranc – dauguma. Čia veikia daugumos principas. Skiriamos:

kvalifikuota dauguma santykinė dauguma absoliuti dauguma.

Ši rinkimų sistema gali būti taikoma tiek vienmandatėse, tiek daugiamandatėse rinkiminėse apygardose. Mažoritarinės rinkimų sistemos porūšiai:

1. kvalifikuotos daugumos mažoritarinė rinkimų sistema: reikia surinkti daugiau kaip pusę balsų, daugiau negu absoliučioje daugumoje (pvz Čilėje

dvimandatinėje apygardoje partija turi surinkusi 2/3 balsų, gauna abi vietas. 2. absoliučios daugumos mažoritarinė rinkimų sistema.

Reikia surinkti 50 proc +1 balsą. Paprastai pirmame rinkimų rate reikalaujama absoliučios daugumos. Lenkijoje – prezidento rinkimai.

Prancūzijoje nuo 1998 m. tam, kad pereitų iš pirmo rato į antrą, reikia surinkti ne mažiau kaip 12, 5 proc. balsų. Tas pats taikoma ir Šri Lankoje.

3. santykinės daugumos mažoritarinė rinkimų sistema. Reikia gauti daugiau balsų, nei kiti – D. Britanija, Kanda, Naujoji Zelandija. Čia nereikia antro rato, ji yra pigi.

Proporcinė rinkimų sistema. Ji taikoma tik daugiamandatėse apygardose. Jai svarbi na dauguma, o nustatyta tam tikra rinkimų

kvota – skaičius balsų, būtinas bent vienam deputatui iš sąrašo išrinkti. Ji nustatoma įvairiai, tai lemia rinkimų sistema.

Paprasčiausias būdas – nustatyti natūralią rinkimų kvotą pagal britų mokslininko Hare metodą. Pvz. 100 000 rinkėjų renka 5 deputatus, kvota – 100 000 daliname iš 5 kandidatų, gauname kvotą 20 000. Balsų likučiams yra taikomos papildomos taisyklės.

Kai kuriose šalyse, norint išvengti apibendrinimų, yra taikoma patobulinta kvotos skaičiavimo sistema. Rezultatas gautas taip – dalijant Fraugenbacho Bisopo sistemą.

Pvz. 100 000 – 5 mandatai. Dirbtinė kvota – 100 000 balsų dalinti ne iš 5, o iš 5+1 mandato. Tuomet vienam mandatui tenka po 16,6 balsus.

Kandidatas A – 56000 – 3 mandatai.Kandidatas B- 24000 – 1 mandatas. Kandidatas C – 15 000 Kandidatas D – 5 000.Jei prie daliklio pridėsime skaičių 2, mandatui reikės 14000. Tuomet bus paskirstyti beveik visi

mandatai. Be natūraliosios ir dirbtinės kvotų yra naudojami ir kiti metodai, tačiau visų jų esmė – pridedant prie

daliklių skaičius. Labai paplitęs D`onto metodas – skaičiuojant kvotą dalijama nuosekliai, pradedant vienetu.

Kandidatas A

Kandidatas B

Kandidatas C

Kandidatas D

Skaičius, iš kurio dalinama

56 000 24 000 15 000 5 000 128 000 12 000 7 500 2 500 218 600 8 000 5 000 1 666 3

Paskirstyti visi mandatai pagal didžiausius skaičius. Kvota – mažiausias skaičius – 15 000. Šis metodas yra patobulintas – dalijama iš nelyginių skaičių. Bulgarai, Latviai dalija iš 1,4,7.

Kartais kvotų nepakanka, todėl reikalingos taisyklės mandatams paskirstyti. 1) didžiausios liekanos principas – mandatus gauna partijos, turinčios didžiausius likučius nuo kvotų? 2) Didžiausios rinkiminio skaičiaus taisyklė – vietas gaus tos partijos, kurios surinko daugiausia balsų.

Partija A56 000 – 2+1 mandatai

Partija B 24 000 1+1 mandatai

Partija C 15 000 Partija D 5 000

3) sudeda šalies mastu visus partijų balsų likučius pagal daugiamandates apygardas. Sudaroma nauja kvota paskirstyti likusius mandatus.

4) Tik nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje – mandatai suteikiama partijoms, peržengusios rinkimų barjerą, proporcingai jų gautiems balsams (kuo daugiau balsų – tuo daugiau vietų).

Rinkimų barjeras – numatomas, siekiant užtikrinti parlamento darbingumą, didesnes frakcijas, kad jos galėtų deramai paremti vyriausybę. Minimumo nesurinkusios partijos neturi teisės dalyvauti valdyme. Surinktieji balsai dingsta. Vietas dalijasi peržengusios barjerą partijos. Rinkimų barjerai – Vengrija – 4 proc, Slovakija – 5 proc, Egiptas – 8, Turkijoje – 10. Tai verčia politikus jungtis į stambesnius susivienijimus.

Vietų paskirstymas partijos viduje.Pagal proporcinę sistemą rinkėjai balsuoja už visą sąrašą, neskirdami asmenybių – t.y. balsuojama už

programą. Kurie kandidatai pateks, nustatoma:

1) eiliškumo principas – mandatai skirsto nuo sąrašo pradžios2) preferencinis balsavimas už sąrašą – rinkėjas gali pažymėti kandidatus, kuriuos norėtų matyti

išrinktais (žymi kandidatus pagal skaičius – pvz. kandidatui A – 3, kandidatui B – 1). Vėliau šie skaičiai sudedami ir nustatymas asmuo, gavęs daugiausiai preferencijų.

3) Vienintelio nepereinančio balsų sistema – išrenka dieną kandidatą:1. panašažas – sąrašų sujungimas –teisė balsuoti už įvairių sąrašų kandidatus – keičia

proporcinės sistemos esmę.2. partijos gali sujungti partinius sąrašus tam, kad laimėtų balsų likučius, tačiau partijos

laikomos savarankiškomis. Gautos vietos paskirstomos pagal susitarimą.3. vienintelio perduodamo balso principas – rinkėjas balsuoja ne už sąrašą, o už preferenciją –

vieną kandidatą.

Mišrios rinkimų sistemos. Naudojamos, norint sumažinti rinkimų sistemų trūkumus. Naudojama kolegialioms institucijoms

rinkti. VFR – pusė Bundestago deputatų yra renkami pagal mažoritarinę vienmandatę sistemą, kita pusė –

pagal žemių partinius sąrašus. Italija – ¾ parlamento renkami pagal mažoritarinę, ¼ pagal proporcinę, 4 proc barjeras.

Rusija – ½ pagal mažoritarinę vieno rato, kita pusė – pagal proporcinę sistemą.

Proporcinė rinkimų sistema yra labiau paplitus Europoje. Taip renkamas ir Europarlamentas.

Rinkimų organizavimo ir vykdymo kontrolė.Vykdo:

1) rinkimų komisijos2) bendrųjų teismų sistema3) konstitucinės justicijos institucijos4) kai kuriose valstybėse – administraciniai teismai5) visuomeninė kontrolė – partijų atstovai yra prašomi į rinkimų komisijas; spaudos atstovų

dalyvavimas, skaičiuojant balsus; tarptautiniai stebėtojai.

3. Rinkimų sistemų įvairovė. Mažoritarinė rinkimų sistema: privalumai ir trūkumai. Proporcinė rinkimų sistema: privalumai ir trūkumai. Mišrioji rinkimų sistema. Rinkimų sistemų JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje apžvalga.

1. Rinkimų teisės samprata. Sąvokos susijusios su rinkimais

Rinkimai – tai valdžios organų formavimo ar įgaliojimų pareigūnui suteikimo procedūra, kuri vykdoma balsuojant ir esant pretendentų konkurencijai.

Rinkimai naudojami tiek valdžios institucijų formavimui, tiek atskirų pareigūnų išrinkimui /pvz., JAV renkami šerifai, kai kuriose V – teisėjai/. Būtinas rinkimų požymis – balsavimas, o taip pat pretendentų konkurencija /min 2 konkurentai/. Kartais balsavimas vyksta, tačiau nėra rinkimų. Tai pvz., toks atvejis, kai yra siūloma vieno asmens kandidatūra į tam tikrą postą, o tam tikra institucija sprendžia šio asmens paskyrimo klausimą /taip skiriamas MP/. Tačiau tai nėra rinkimai. Čia balsuojama, bet balsavimas skirtas tik pritarimui ar nepritarimui.

Rinkimai – vienas iš svarbiausių demokratijos institutų. Tai vienas iš būdų, kuriais tauta gali išreikšti savo valią. Įgaliojimai traktuojami kaip gauti iš tautos /parlamentas veikia tautos vardu/.

Rinkimų – tai procedūra y, kai rinkėjų korpusas balsuoja, suteikia pasitikėjimo mandatą. Rinkimais yra legitimuojama valdžia/ Išrinktos valdžios institucijos laikomos teisėtomis.

Rinkimai pagal jų trukmė gali būti klasifikuojami:

1. Vieno turo, kai balsuojama vieną kartą;2. Dviejų turų.Tiek vieno, tiek dviejų turų rinkimai priklauso nuo to, kokia yra rinkimų sistema, naudojama V. Kai

rinkimų sistema yra absoliutinė mažoritarinė, tuomet rinkimai būna dviejų turų. Tuo tarpu kai yra paprasta mažoritarinė rinkimų sistema, pakanka vieno turo rinkimų.

Rinkimai laikomi neįvykusiais, kai rinkimų dieną neatvyksta įstatymais nustatytas rinkėjų skaičius. Paprastai būtinas rinkėjų skaičius išreiškiamas procentais (dažniausiai 50%). Rinkėjų dalyvavimo procentas nustatomas siekiant išvengti piktnaudžiavimo rinkimais. T.y., kad nebūtų kalbama visos tautos vardu, kai balsavo tik maža tautos dalis.

Minimalus rinkėjų skaičius dažniausiai nustatomas referendumu. Tai irgi tautos valios išreiškimas. Referendumas laikomas įvykusiu, jei jame dalyvavo ne mažiau kaip 50% visų rinkimų teisę turinčių piliečių. Tai nemažas procentas. Tačiau toks reikalavimas visai pagrįstas (norima sužinoti tikrąją tautos valią).

Kai rinkimai neįvyksta, organizuojami nauju rinkimai (taip ir vadinami) /pvz., kai buvę rinkimai pripažįstami negaliojančiais, kai nėra reikiamo skaičiaus rinkėjų/. . Jei rinkimai susideda iš dviejų turų, tai antras turas nėra nauji rinkimai, tai pirmojo turo tęsinys. Nauji rinkimai organizuojami ir tuomet, kai buvę rinkimai pripažįstami negaliojančiais, t.y., kai pažeidžiami rinkimus reglamentuojantys įstatymai, rinkimams nustatyta tvarka.

Rinkimai gali būti:

1. Eiliniai;

2. Neeiliniai.Eiliniai. Jie vyksta periodiškai, praėjus įstatymų nustatytam laiko tarpui. T.y., pasibaigus įgaliojimų

laikui, kadencijai /LRS – 4 metai/.

Neeiliniai. Šie rinkimai vyksta pirma laiko. Paleidus parlamentą, skiriami nauji rinkimai. Kadangi jie vyksta nepasibaigus kadencijai, todėl jie ir vadinami neeiliniais.

Rinkimų periodiškumas priklauso nuo renkamo organo įgaliojimų laiko. Kadencija dažniausiai būna nustatoma konstitucijoje. Paprastai parlamentas renkamas 4, 5 metams. Kartais – trumpesniam laikui /JAV Žemieji rūmai renkami 2 metams, Aukštieji – 6, tačiau kas 2 metus vyksta rinkimai (atnaujinamas 1/3 narių). Kai kongreso rinkimai sutampa su prezidento rinkimais → didieji rinkimai/. Savivaldybių tarybų įgaliojimų laikas 2, 3 kartais 5 metai.

Kadencijos trukmė gali būti įvairiai vertinama. Kai įgaliojimų laikas trumpesnis, išrinktieji turi glaudesnius ryšius su rinkėjais. Rinkėjams nereiks ilgai laukti, kol bus galima atsisakyti nepageidaujamų parlamento narių. Taigi, rinkėjus tenkina trumpesnė kadencija. Tačiau ji sukelia nemažai problemų. Per trumpą laiką išrinkti asmenys nespėja susipažinti su parlamentinio darbo tvarka, sąlygomis.

V, kur yra parlamentinis valdymas, parlamentą galima paleisti pirma laiko. Jei parlamentas ‘nepakenčiamas’, vyksta politinės krizės, prezidentas gali paleisti parlamentą ir paskelbti naujus rinkimus.

Rinkimų sistema

Rinkimų sistema (plačiąja prasme) – tai visuma visuomeninių santykių, susijusių su rinkimų organizavimu, jų vykdymo tvarka ir rinkimų rezultatų nustatymu.

Rinkimų sistema (siaurąja prasme) – rinkimų rezultatų nustatymas ir deputatų mandatų paskirstymo tarp deputatų būdai. Šiuo atveju – tai lyg ir vienas elementas iš rinkimų sistemos plačiąja prasme.Yra dvi pagrindinės rinkimų sistemos:

1. Mažoritarinė;2. Proporcinė.

Rinkimų teisė

Objektyviąja prasme rinkimų teisės – tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl rinkimų organizavimo, vykdymo ir rezultatų nustatymu.

Objektyvioji rinkimų teisės susideda iš įvairių teisės normų, kurios priklauso ne tik konstitucinei, bet ir finansų, civilinei teisei. Šios normos didžiąja dalimi yra procesinės, nustatančios įvairias procedūras /organizavimą, vykdymą/. Aišku, yra ir materialinių teisės normų, kurios nustato piliečių, kandidatų teises.Rinkimų teisė objektyviąja prasme susideda iš daugybės normų. Yra daug įstatymų, reglamentuojančių rinkimų procedūrą /Parlamento; Prezidento; Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymai/. Kiekvieni rinkimai turi savų ypatumų. Todėl ir yra tiek daug atskirų įstatymų. Pažymėtina, kad linkstama prie kodifikuotų įstatymų. Pvz., Prancūzija turi rinkimų kodeksą, kuriame kompleksiškai sureguliuoti visi rinkimų klausimai.

Šalia teisės normų, rinkimų procedūras reguliuoja ir kitos normos:1. Politinės. Jas rengia politinės partijos /kandidatūrų skėlimo tvarka, svarstymo normos/;2. Moralės;3. Papročiai, tradicijos;Kitos socialinės normos yra papildomi rinkimų sistemos reguliatoriai, į rinkimų institutą neįeina,

funkcionuoja greta rinkimų teisės.

Subjektyviąja prasme rinkimų teisė – tai piliečiui valstybės garantuota teisė ir galimybė dalyvauti rinkimuose, renkant valkstybės organus ar pareigūnus.

Subjektyvioji rinkimų teisės – tai lyg tam tikras subinstitutas. Subjektyvioji rinkimų teisė nėra vienoda:1. Aktyvioji;2. Pasyvioji.Aktyvioji. Tai piliečio galimybė dalyvauti rinkimuose sprendžiant kad atiduoti savo balsą. Aktyvioji

rinkimų teisė siejama su tam tikru amžiumi. Daugeliu atveju – su pilnametyste (18 metų). Kai kuriose V /P.

Amerika/ - 16 metų. Aktyvios rinkimų teisės neturi nepilnamečiai, ji nepripažįstama neveiksniems asmenims.

Pasyvioji. Tai galimybė kandidatuoti, pretenduoti būti išrinktu į Parlamento, savivaldybių tarybų narius. Šiai rinkimų teisei nustatomas aukštesnis amžiaus cenzas. Tai siejama su įgyta gyvinimo patirtimi, profesiniu patyrimu.

Deputatų atšaukimo teisė

Tai procedūra, kai asmuo, turintis mandatą, gali būti pirma laiko atšaukiamas. Atšaukimo teisė – ja anksčiau laiko nutraukiamas mandatas ar kitų pareigūnų įgaliojimai.

Deputatų atšaukimas pačių rinkėjų valia praktikuojamas labai retai. Šis institutas buvo plačiai propaguojamas komunistinėse šalyse. Tačiau čia buvo falsifikuojami rinkimai, o deputatų atšaukimo institutas buvo tik deklaruojamas.

Jei deputatas padaro nusikaltimą – jis gali būti pašalintas iš pareigų, naudojant apkaltos procedūrą. Todėl deputatų atšaukimo teisė nesiderina su demokratinės V koncepcija, laisvo mandato principu. Kai kuriose JAV savivaldybių lygmeny taikomas deputatų atšaukimas.

2. Rinkimų teisės principaiRinkimų teisės principai – tai subjektyvios rinkimų teisės realizavimo sąlygos, kurių laikymasis

rinkimų metu garantuoja realias galimybes tautos valiai išaiškinti ar pareikšti.Svarbiausi rinkimų teisės principai:

1. Visuotinė rinkimų teisė;2. Lygi rinkimų teisė;3. Tiesioginė rinkimų teisė;4. Laisvas, slaptas balsavimas.

Visuotinė rinkimų teisė. Subjektyvioji rinkimų teisė turi būti pripažįstama visiems suaugusiems šalies piliečiams /išimtis – nepakaltinami asmenys/. Kai kuriose V rinkimuose gali dalyvauti ir asmenys, neturintys tos V pilietybės. Tai nustatoma tarptautinėse sutartyse. Dažniausiai susitaria gretimos V. ES valstybėse municipaliniuose rinkimuose negali būti kliudoma dalyvauti ir asmenims, nuolat gyvenantiems kitoje V /pvz., belgai, gyvenantys Vokietijoje/. Taigi, pilietybė, kaip būtina subjektyviosios rinkimų teisės sąlyga, traktuojama laisviau.

Rinkimai – politinė teisė, todėl paprastai pripažįstama tik piliečiams. Piliečiai, turintys aktyviąją rinkimų teisę, vadinami rinkėjais. O jų visuma – rinkėjų korpusu /elektoratu – šis terminas plačiai naudojamas politologijoje/.

Rinkimų teisėje yra nustatomi tam tikri cenzai. Cenzai – papildomi reikalavimai, specialios sąlygos rinkėjams. Rinkimų cenzai koreguoja visuotinės rinkimų teisės principą. Dažniausi rinkimų cenzai:

1. Amžiaus cenzas. Rinkimų teisę turi asmenys, sulaukę tam tikro amžiaus;2. Pilietybės cenzas. Tai kriterijus, pagal kurį atrenkami asmenys, galintys būti rinkikais;3. Sėslumo cenzas. Tai reikalavimas pragyventi tam tikroje teritorijoje nustatytą laiką (kartais

reikalaujama, kad asmuo nuolat gyventų tam tikroje teritorijoje);4. Išsilavinimo (raštingumo) cenzas. Reikalaujama ne kokio nors ypatingo išsilavinimo, o

paprasčiausiai, kad žmogus mokėtų skaityti ir rašyti;5. Religinis (konfesinis) cenzas. Reikalaujama išpažinti tam tikrą tikėjimą;6. Moralinis cenzas. Tai reikalavimai, skiriami kandidatams /nepriekaištinga reputacija/ (Nyderlandai);7. Turto cenzas. Tai reikalavimas turėti nekilnojamo turto. Kažkada turtas suteikdavo tam tikrų

privilegijų /asmuo, turintis nekilnojamo turto gaudavo ir antrą balsą/.Cenzai traktuojami kaip nepageidautinas dalykas. Tačiau kai kurie jų yra teigiami /amžiaus cenzas/. Kai

kuriose V 19-ame amžiuje buvo lyties cenzas. Moterys rinkimuose negalėjo dalyvauti. Kai kur tik 20-ame amžiuje šis cenzas buvo panaikintas /Šveicarijoje – tik po II PK/.

Lygi rinkimų teisė. Tai vienodos įtakos rinkimų rezultatams galimybė. Pagrindinis reikalavimas, kad renkant parlamento narį, jis atstovautų maždaug tą patį rinkėjų skaičių. Todėl sudaromos rinkiminės apygardos. Jas sudarant siekiama, kad jos gyventų vienodas rinkėjų skaičius. Tiesa, leidžiamos tam tikros paklaidos /iki 5 %/.

Naudojant proporcinę rinkimų sistemą, mandatai paskirstomi naudojant tam tikras formules. Rinkiminis barjeras – nustatomas min. rinkėjų skaičius, užtikrinantis galimybę dalyvauti mandatų paskirstyme. Politinės partijos, nesurinkusios min. rinkėjų skaičiaus, iškrenta. Dažniausiai nustatomas 4 – 5% barjeras. Įvedant rinkiminį barjerą, siekiama, kad parlamente nebūtų labai daug politinių partijų, taip pat – smulkių partijų. Nes jei jų būtų labai daug, atsirastų nestabilumas, nepastovumas. Išimtys kartais daromos tautinėms, religinėms grupėms. LR iš pradžių (1992) nebuvo taikomas rinkiminis barjeras, siekiant kad mažumos turėtų atstovus. Tai yra pozityvi diskriminacija.

Tiesioginė rinkimų teisė. Rinkėjai patys tiesiogiai balsuoja už kandidatą, atlieka savo pilietinę pareigą. Dažniausiai to reikalaujas įstatymas. Tam reikalui numatytas balsavimas paštu. Kai kur galima balsuoti pagal įgaliojimą už kitą asmenį. Tiesioginiais rinkimais balsuojama už kandidatą. Kai kuriose V rengiami daugiapakopiai rinkimai – renkami rinkikai, kurie vėliau balsuoja už kandidatą /JAV taip renkamas prezidentas/.

Slaptas balsavimas. Šio principo paskirtis – laiduoti laisvą valios pareiškimą. Niekas neturi žinoti, kaip rinkėjas balsavo. Tam tikslui ruošiamos specialios kabinos. Slaptam balsavimui dar naudojama mechaninė technika. Draudžiama žymėti biuletenius, persekioti asmenis, dėl jų politinių pažiūrų.Su slaptu balsavimu siejamas laisvas dalyvavimas rinkimuose. Kiekvienas pilietis pats sprendžia, ar pasinaudoti rinkimų teise, ar ne. Daugumoje V egzistuoja laisvas dalyvavimas /patys piliečiai registruojasi/. Tačiau kai kuriose V nustatomas privalomas votumas /privalomas dalyvavimas/. Nustatoma atsakomybė už nedalyvavimą rinkimuose /Australija (baudos), Graikija (baudos), Turkija (baudos, kartais laisvės atėmimas), Belgija (įspėjimas ar baudos), Argentina (baudos, draudimas užimti tam tikras pareigas)/. Privalomas dalyvavimas prieštarauja laisvų rinkimų principui. Tačiau jis įvedamas turint gerų tikslų, jis užtikrina apie 90% dalyvavimą rinkimuose. Ten, kur nėra tokios pareigos, rinkimuose dalyvauja mažiau nei pusė rinkėjų.

Piliečių atsisakymas dalyvauti rinkimuose – absentizmas. Šio reiškinio priežastys labai įvairios: politinės /nežino, už ką balsuoti/; indiferentiškumas /abejingumas, nesidomėjimas valdžia/.

3.Rinkimų procesas(RP).RP – tai įstatymais ir kitomis socialinės normomis sureguliuota veikla, susijusi su rinkimų

organizavimu ir jų vykdymu. Socialinės normos – tai politinės normos ir pan. RP yra gana sudėtingas. Jo metu vyksta daug veiksmų, agitacijų. Dėl to RP skaidomas į etapus.

Svarbiausi RP etapai:1) Rinkimų paskyrimas . Tai veiksmas, kuris gana formalus. Tai rinkimų datos paskyrimas. Tą

datą nustato ir rinkimus paskiria valstybės vadovas, kai vyksta parlamento rinkimai, o dėl prezidento rinkimų datą nustato parlamentas. Šis veiksmas turi rimtas teisines pasekmes, nes nustačius datą, prasideda visa kitų RP veiksmų serija. Kai kuriose valstybėse rinkimų data nustatyta įstatymuose, ir dėl to ten tokio etapo nebūna. Rinkimų datos nustatymas įstatymais turi t.t. prasmę – nebelieka jokios galimybės manipuliuoti terminais. JAV – konstitucijoje nustatyta, kad rinkimai vyksta lapkričio pirmą antradienį po pirmo pirmadienio.

2) Rinkiminių apygardų ir rinkiminių apylinkių nustatymas . R apygarda – tai teritorija, nuo kurios renkamas 1 parlamento narys ar keli parlamento nariai. Sudarius R apygardą yra galimybė patikrinti lygių galimybių principo įgyvendinimo praktiką. Kiekvienoje R apygardoje turi būti daugmaž vienodas rinkėjų skaičius. Kiekvienas mandatas turi atstovauti tokį patį rinkėjų skaičių. Atsižvelgiama į administracinį teritorinį valdymą. Jo laikantis yra paprasčiau spręsti klausimus, kaip suskirstyti teritoriją į rinkimines apygardas, kad būtų vienodas rinkėjų skaičius. Tačiau tam tikrų nukrypimų būna. Patys rinkimų įstatymai leidžia tam tikrus nukrypimus. Laikantis principo, kad mandatas atstovauja tą patį rinkėjų skaičių, yra naudojamas žodis “daugmaž”. Leidžiama, kad rinkėjų skaičius skirtųsi nuo kelių procentų iki kelių dešimčių. Kai piktnaudžiaujama, tai jau nusižengiama. R apylinkės sudaromos R apygardų viduje. Jose vyksta balsavimas. Jos sudaromos pačių rinkėjų patogumui. Jose būna apie vieną, du ar kelis tūkstančius rinkėjų. Rinkiminės teritorijos dažniausiai, kai būna sudaromos vieną kartą, po to kitiems rinkimams būna tik patikslinamos. Dažniausiai daromi tik patikslinimai, kad išlyginti skaičių.

3) Rinkimų organų (institucijų) sudarymas . Tai rinkimus organizuojančios ir vykdančios institucijos, kurios vadinamos rinkiminėmis komisijomis ar tribunolais. R komisijos būna:

1) Centrinė (vyriausioji) rinkimų komisija. Ji veikia visoje valstybės teritorijoje, metodiškai vadovauja kitoms komisijoms, prižiūri jų veiklą, atsako už visų rinkimų organizavimo tvarką, vykdymo tvarką, sprendžia klausimus, prižiūri, kad būtų laikomasi rinkimų įstatymų reikalavimai.

2) Teritorinės rinkimų komisijos. Svarbiausios – rinkiminių apygardų rinkimų komisijos. Jos organizuoja rinkimų apygardų darbą ir prižiūri rinkimų apylinkių komisijų darbą.

3) Rinkiminės apylinkės rinkimų komisijos. Tai žemiausios grandies, smulkiausios komisijos, bet labai svarbios.

R komisijas sudaro valstybės vadovas ar vyriausybė, kartais parlamentas. Įstatymai nustato sąlygas, reikalavimus ir pan. šioms komisijoms ir jų nariams. Nariai turi būti depolitizuoti. Taip siekiama išvengti galimo įtakos. Praktikoje : dalis komisijų būna profesionalūs valdininkai (teisininkai, ekonomistai, valstybės tarnautojai), reikalavimas jiems toks, kad nebūtų politinių partijų nariai; kita dalis – politinių partijų atstovai. Šiuo atveju tas partijos atstovavimas būna paremtas parlamentiniu statusu. Teikiama tam tikra privilegija politinėms partijoms, turinčioms atstovus parlamente. Tai motyvuojama tuo, kad pačios politinės partijos kontroliuoja viena kitą. Tai savikontrolės mechanizmas.

4) Rinkėjų registracija . Rinkėjų registracija tenka apylinkių komisijoms. Rinkėjų registracija būna: 1) laisva (pats rinkėjas, norintis dalyvauti rinkimuose, turi atvykti ir užsiregistruoti. Turi pateikti

dokumentus. Po rinkimų paskyrimo yra paskiriamas laikas, kad rinkėjai užsiregistruotų. Tas registravimas baigiasi dažniausiai savaitė iki rinkimų datos. Neužregistruoti žmonės vadinami indiferentiškais.

2) Privaloma (sudaromi visų potencialių rinkėjų sąrašai. Tai pavedama R apylinkių komisijoms. Padeda policija, mokesčių inspekcija. Piliečiai gali patikrinti, ar jie įrašyti į tuos sąrašus. Rinkėjų sąrašai yra privalomi, kur yra privalomasis votumas (kai yra sancija už nedalyvavimą rinkimuose). Tai reikalinga tam, kad žinoti, kiek balsuos žmonių, kiek reikia biuletenių ir pan.

5) Kandidatų kėlimas . Jis vyksta nustatytais terminais. Kandidatų kėlimas turi būti užbaigtas maždaug prieš mėnesį iki rinkimų dienos, nes turi vykti agitacija. Kandidatų kėlimas vyksta įvairiai: (1) patys asmenys gali kelti kandidatūrą. Šiuo atveju reikia, kad būtų surinktas rinkėjų parašų reikalingas skaičius. Pats išsikeliantis asmuo prašo jį paremti. Dar viena priemonė, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams – rinkimų užstatas. Pretendentas į kandidatus turi įnešti tam tikrą sumą pinigų į banko sąskaitą; ir po to, kai surinktas reikalingas rinkėjų parašų skaičius, įnešta suma – rinkimų komisija sprendžia jį užregistruoti kaip kandidatą. (2) Kandidatus taip pat gali kelti politinės partijos. Tai dažniausiai pasitaikantis atvejis. Politinė partija visada žino, ką kelti, kokius sąrašus sudaryti ir pan. Nebereikalingi rinkėjų parašai. Bet užstatas visgi reikalingas, tačiau jis būna mažesnis. Užstatas papildo valstybės biudžetą. (3) Kai kuriose valstybėse būna dar viena kandidato kėlimo galimybė – kandidatus gali kelti piliečių grupės savo iniciatyva. Anksčiau buvo, kad kandidatus keldavo darbo grupės, visuomeniniai kolektyvai. Iškeltos kandidatūros teikiamos apygardos rinkimų komisijai arba jei vyksta parlamento rinkimai – tai atlieka centrinė (vyriausioji) rinkimų komisija. Kartais būna ir papildomų reikalavimų. Reikalaujama, kad žmonės, kurie nori iškelti savo kandidatūrą, turi prisipažinti apie dalyvavimą slaptose užsienio valstybių tarnybose. Kai prisipažįsta, rinkėjai išsprendžia, ar jis gali kandidatuoti. Jei kandidatas nuslepia ir tą faktą išaiškina rinkimų komisija – jo neregistruoja kaip kandidato. O jei jo buvę ryšiai išaiškėja jau išrinkus parlamentą – gali būti atimamas mandatas. Užregistravus visus kandidatus, prasideda rinkiminė agitacija.

6) Rinkiminė agitacija . Tai galimybė patiems kandidatams susitikinėti su rinkėjais, kalbėti per TV ar radiją. Rinkiminė agitaciją plačiausiai organizuoja ir vykdo politinės partijos, jos organizuoja savo kandidatų rėmimą. Rinkinė agitacija reikalauja nemažai lėšų. Apie finansinius šaltinius turi būti informuojamos rinkimų komisijos ir visuomenė. turi būti žinoma, kas eina į valdžią. Įstatymas numato, kad dalį išlaidų finansuoja valstybė ir biudžeto. Vyriausioji rinkimų komisija nuperka laiką TV, radijo laidose ir jį padalina kandidatams. Greta šio valstybinio finansavimo kandidatai gali naudotis savo ar savo rėmėjų lėšomis. Rėmėjais gali būti kiekvienas pilietis, firma, išskyrus biudžetą. Nustatomi tam tikri maksimalūs finansinių dovanų dydžiai, kad būtų lygios galimybės. Apie finansinius šaltinius turi būti deklaruojama su paaiškinimais, kas juos remia. Užsienio valstybių finansinės lėšos neleidžiamos naudoti rinkimų kampanijoje. Rinkimų agitacija baigiasi likus dienai ar dviem iki rinkimų dienos. Jei vyksta jau neleistinu laiku įvairūs renginiai, kaip rinkimų agitacija – tai jau taikomos sankcijos.

7) Balsavimas . Jis vyksta rinkimų dieną, dažniausiai vieną diena, bet kartais dvi, kai yra didesnes valstybės. Balsavimas – laikas, kai rinkėjai atvyksta į rinkimines apylinkes ir patys sprendžia, už ką balsuoti. Svarbu užtikrinti balsavimo slaptumą. Visada būna balsavimo kabinos, po to biuletenis metamas į balsadėžę. Balsavimo dieną balsavimo patalpoje leidžiama dalyvauti politinių partijų atstovams – kurie vadinami

stebėtojais. Tai užtikrina tam tikrą tvarką. Gali būti rašomi skundai dėl balsavimo tvarkos pažeidimų. Jie duodami vyriausiajai rinkimų komisijai ar teismui. Pasibaigus rinkimams, tai paskelbiama.

8) Balsų skaičiavimas . Jis vyksta stebėtojams matant. Bet skaičiuoja balsus rinkimų komisijos nariai. Surūšiuojami biuleteniai ir suskaičiuojami balsai. Po to surašomas balsų skaičiavimo protokolas, jį pasirašo apylinkės komisijos nariai,jis užantspauduojamas ir siunčiamas į apygardos rinkiminė komisiją. Čia, gavus protokolus, sumuojami balsai apygardoje. Iš rinkimų apygardų dokumentai perduodami centrinei rinkimų komisijai. Ji nustato galutinius rinkimų rezultatus. Kai gaunama skundų, juos nagrinėja rinkimų komisijos, jų sprendimai gali būti skundžiami teismui. Kol teismas nagrinėja skundą, galutiniai rinkimų rezultatai neskelbiami. Teismo sprendimai neskundžiami. Įstatymai nustato labai glaustus terminus skundui paduoti (2, 3 paros), tokie patys terminai skiriami ir teismui.

Rinkimų sistemos (RS).RS nagrinėjamos siaurąja prasme. RS – tai mandatų tarp kandidatų paskirstymo būdai. Literatūroje

randama duomenų, kad egzistuoja apie 100 RS, nes kiekviena valstybė pati gali nustatyti tam tikrą tvarką skaičiuoti rinkimų rezultatus. Paprastai tai būna daugiausia tam tikros RS variacijos, nes pagrindiniai bruožai išlieka vienodi. Svarbiausios RS yra šios:

1) Mažoritarinė RS;2) Proporcinė RS.

Po II PK naudojama dar mišri RS. Tai šių dviejų sistemų derinimas. Ji naudojama ir LT.

MAŽORITARINĖ RS. (Balsų daugumos sistema). Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiau balsų, nei kuris nors iš konkurentų. Ši sistema turi savo porūšius:

1) Santykinės daugumos mažoritarinė sistema;2) Absoliučios daugumos mažoritarinė sistema;3) Kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema.

Santykinės daugumos mažoritarinė sistema – reikalaujama, kad vienas iš kandidatų surinktų daugiau balsų, nei kitas atskiras kandidatas. Sakykime: yra 12 kandidatų, dalyvavo 10 000 rinkėjų. Vienas iš kandidatų gavo 2000 balsų, o kiti likę 11 – pasidalijo likusius balsus, bet nė vienas iš tų 11 negavo 2000. Laimėjo asmuo, surinkęs 2000. Tačiau gaunami rezultatai yra įdomūs, nes visi kiti kartu surinko pagal pateiktą pavyzdį 8000. Reiškias visi 8000 buvo prieš tą, kuris surinko 2000. Dėl to ši sistema peikiama, nes nėra tikro atstovavimo. Siekiant tobulinti šią sistemą, pereinama prie absoliučios daugumos sistemos. Tokia sistema buvo ir LT šių metų rinkimuose.

Absoliučios daugumos mažoritarinė sistema – laimi tas, kuris surenka ne mažiau kaip 50 procentų + 1 balsas nuo rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Esant šiai sistemai, atsitinka kitas negeras dalykas. PVZ.: 12 kandidatų per rinkimus nesurenka absoliučios balsų daugumos. Todėl po pirmojo turo organizuojamas antras turas. Į jį atrenkami 2 kandidatai, surinkę daugiausiai balsų. Antrame ture paprastai nereikalaujama absoliučios balsų daugumos. Tas mandatas, kuris gaunamas tokiu būdu, įgyja tam tikrą svorį. Išrinktas kandidatas atstovauja daugiau kaip pusę rinkėjų. Kai vyksta antras turas, gali būti, kad tas, kuris pirmame ture laimėjo, pirmame ture pralaimi.

Kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema – taikoma itin retai, nes reikalaujama, kad už kandidatą balsuotų 2/3, ¾, ar 60 procentų, bet daugiau kaip pusė. tai nėra labai realu. Tokiu atveju rinkimai gali būti paskelbti neįvykusiais.

Mažoritarinė RS patinka rinkėjams, nes visada matomi konkretūs asmenys, iš kurių pasirenkamas vienas. Ši sistema kartu pasižymi vienu dideliu trūkumu – jai esant “prapuola” daug rinkėjų balsų. Ši sistema aiškinama kaip neteisinga. Ši sistema garantuoja laimėjimą stambioms politinėms partijoms. Didelės partijos laimi, o mažos – nežinomos ir turi mažiau galimybių.

PROPORCINĖ RS. Ji yra ne sena. Atsirado XIX a., pirmą kartą 1889 m. Belgijoje. Pagrindinė šios RS idėja – užtikrinti proporcingą politinių jėgų atstovavimą. Principai:

1) Visada sudaromos daugiamandatės rinkiminės apygardos ar bendranacionalinė R apygarda (ji taikoma mažesnėse valstybės). Esant mažoritarinei RS – sudaromos vienmandatės R apygardos.

2) Keblu nustatyti ir paskirstyti mandatus. Yra balsuojama už atskiras politines partijas. Skaičiuojama, kiek balsų kuri politinė partija surinko, po to, atsižvelgiant į tą proporciją, dalijami parlamento narių mandatai. Esant proporcinei RS naudojamas rinkiminis barjeras – nustatomas minimalus procentas balsų,

kuri politinė partija turi surinkti, kad galėtų dalyvauti mandatų dalybose. Rinkimų barjeras būna dažniausiai 5 procentai (LT0. To tikslas – užtikrinti, kad nebūtų parlamente daug politinių partijų įvairovės.

3) Sudaromos daugiamandatės rinkimų apygardos. Iš vienos rinkiminės apygardos renkama grupė parlamento narių. Čia konkuruoja partijos: rinkėjai balsuoja už sąrašus, pateiktus politinių partijų. Kiekvienai politinei partijai tenka tiek vietų parlamente, kiek išeina pagal surinktą balsų skaičių. Skaičiavimui naudojamas rinkiminis metras (rinkiminė kvota). Natūrali rinkiminė kvota apskaičiuojama dalijant rinkėjų balsus iš mandatų skaičius. T.y., jei yra 10 tūkst. rinkėjų ir 5 mandatai, tai rinkiminė kvota yra 2000. Praktikoje būna taip: Keturios politinės partijos dalyvauja rinkimuose. Balsai tarp partijų pasiskirsto:

1. A – 45 0002. B – 34 0003. C – 15 0004. D – 6 000

Rinkiminis metras - 20 000 (100 000 gyventojų / 5 mandatų).Partijai A atitenka 2 mandatai, partijai B – 1. Kiti trys mandatai lieka. Kyla klausimas, kaip juos paskirstyti. Greta natūralios rinkiminės kvotos naudojamas dar ir toks skaičiavimo principas: rinkėjų skaičius / mandatas + 1. Tuomet partijai A tenka tiek pat (2 mandatai), o partijai B – 2. Gali būti atsižvelgiama į liekaną. Mandatas atitenka tai partijai, kuriai po visų skaičiavimų lieka didžiausia liekana. Šiuo atveju mandatas atitenka partijai C (liekanos: partija A – 13 000; B – 2 000; C – 15 000; D – 6 000).Gali būti naudojama ir kitokia mandatų paskirstymo metodika – daliklio metodas (d’Ondto). Šiuo atvejai partijų surinkti balsai dalijami iš 1, po to iš 2, vėliau iš 3 ir t.t.

Daliklis Partija A Partija B Partija C Partija D/1 45 000 (I) 34 000 (II) 15 000 6 000/2 22 500 (III) 17 000 (IV) 7 500 3 000/3 15 100 (V) 11 300 5 000 1 000

(V) skaičius yra rinkiminis metras. Galima dalinti ir iš neporinių skaičių.Kartais iškyla tam tikri keblumai. Pvz., partijos surinko vienodą balsų skaičių. Tokiu atveju prioritetas paprastai teikiamas partijai, turinčiai daugiau mandatų. LR – vienoje apygardoje kandidatai surinko vienodą balsų skaičių. Prioritetas buvo atiduotas vyriausiam kandidatui.

Esant PRS didžiausia rinkėjų dalis dalyvauja mandatų paskirstyme. Rinkėjų balsai ‘nedingsta’. Todėl tai teisingesnė rinkiminė sistema. Ji sudaro galimybę didžiajai rinkėjų daliai turėti savo atstovus. Be to, PRS atveju padidėja politinių partijų reikšmė. Faktiškai be mandatų lieka mažiausiai balsų surinkusi politinė partija.

Labai dažnai naudojamas rinkiminio barjero (rinkiminio slenksčio) metodas. Politinės partijos, kurios nesurenka min. rinkėjų skaičiaus, išbraukiamos iš sąrašų.

Vienas iš PRS trūkumų – didelis parlamentinių politinių partijų skaičius (parlamentinė politinė partija yra tokia, kuri gauna vietų parlamente). Didelis parlamentinių politinių partijų skaičius parodo, kad egzistuoja politinis pliuralizmas. Tokiu atveju nėra vienos politinės partijos, turinčios absoliučią daugumą. Šalies vyriausybė formuojama koalicijos pagrindu. Dauguma - 50% + 1 balsas. Tik ji užtikrina galimybę kontroliuoti darbą parlamente. Todėl daugelyje V ir susidaro parlamentinė koalicija, koalicinė vyriausybė. Koalicinė vyriausybė ir koalicinė parlamentinė dauguma nėra pakankamai stabilios. Dažnai atsiranda nesutarimai, prieštaravimai. Opozicinės partijos įvairiais būdais stengiasi išardyti koalicijas. Kai viena politinė partija išeina iš koalicijos, koalicija sugriūna, o tuomet ir nėra daugumos. Todėl PRS dažnai ir kritikuojama. T.y., ji neužtikrina politinio stabilumo. Tačiau PRS sudaro geriausias sąlygas veikti visoms politinėms partijoms dalyvauti valdant V (daugiapartinė sistema). MRS yra palankiausia stambioms politinėms partijoms, nes čia rinkimus dažniausiai laimi politinių partijų atstovai.

MIŠRI RS. Tai yra MRS ir PRS derinys. Dalis parlamento narių renkami pagal mažoritarinę RS, kita dalis – pagal proporcinę RS. Tokiu atveju bandoma patenkinti piliečių norus, o taip pat ir politinių partijų

valią. Mišri RS naudojama ir LT (71 ir 70). Taip pat Vokietijoje. Mišri RS – kompromisas tarp dviejų pagrindinių sistemų.

Rinkimų teisės samprata ir šaltiniai

RT samprata – tai specialus teisinis institutas, kuris naudojamas formuojant svarbius valdymo organus, o taip pat renkant į pareigas ypač svarbius valdymo pareigūnus.

Rinkimams būdinga: procedūra vykdoma naudojant balsavimą: paprastai rinkėjai gali pasirinkti bent iš kandidatų. (jei tik vienas kandidatas - tai skiriama panaudojant balsavimo metodus). Rinkimai - tai galimybė rinktis iš kandidatų. Rinkimai kaip speciali procedūra naudojama formuojant parlamentą (yra tam tikrų išimčių, bet parlamentų formuojami rinkimo būdu) respublikose renkant valstybės vadovą, formuojant vietos savivaldos atstovybes, kai kuriose valstybėse - formuojant vyriausybes (retai): JAV teisėjai renkami valstijose.

Rinkimai kaip speciali procedūra labai reikšminga, nes jie dažnai legitimuoja tam tikrą valdžios instituciją, pareigybę, jų ryšį su teisinė tauta.

Rinkimai-ypatinga procedūra, nes parodo aukščiausia valdžios kilmę, ryšį su teisinė tautą , tautos suvereniteto idėją.

Rinkimų rūšys:

I. . Vieno turo rinkimai

. Dviejų turų rinkimai kiek kartų panaudojami balsavimai renkant, formuojant tam tikra valdžios institucija,

. Trijų turų rinkimai pareigūną

1. Po vieno balsavimo suformuluojama tam tikrą institucija, išrenkamas pareigūnas.2. Antrame ture sumažėja kandidatų skaičius. Antras turas pakartotiniai rinkimai (tai yra vyksta ta pati rinkimų procedūra, ji nesibaigia ir pratęsiama).

Nauji rinkimai netapatūs pakartotiniams rinkimams. Nauji rinkimai - kai rinkimai paskelbiami negaliojančiais arba neįvykusiais.

II. .Eiliniai rinkimai. Vyksta tam tikru periodiškumu, nes rinkimams būdinga , kad institucijos renkamos įstatymo nustatytai laiko kadencijai-įgaliojimų trukmei. Kadencija--metai (kartais m.). Parlamentas - metai, valstybės vadovai - metai. Pasibaigus kadencijai vyksta eiliniai rinkimai.

.Neeiliniai rinkimai. Įvyksta nepasibaigus kadencijos terminui. Dažnai organizuojami neeiliniai parlamento rinkimai-tai pirmalaikiai rinkimai paleidus parlamentą. Kitos teisinės normos nustato, kada parlamentas gali būti paleistas pirma laiko. Pirmalaikiai parlamento rinkimai vykdomi tik parlamentinio valdymo šalyse. Prezidentinėje respublikoje jų nebūna.

8.2. Rinkimų teisės principai ir cenzai

Rinkimo teisės principai – tai subjektyvios RT realizavimo tam tikros normos, kurių laikymasis rinkimų metu užtikrina realias galimybes realizuoti tautos valią.

Pagrindiniai principai:

. Visuotinė rinkimų teisė (subjektyvia prasme pripažįstama visiems suaugusiems ir psichiškai sveikiems valstybės piliečiams. Turi tam tikru išlygų – rinkimų cenzų.)

. Lygi

. Tiesioginė

. Slaptas balsavimas

(). Laisvų rinkimų principas, nors nėra visuotinai pripažintas.

. Visuotinė rinkimų teisė. Rinkimų cenzai:

a) pozityvūs - tokios sąlygos, kurios nėra diskriminavimo pobūdžio, bet jos logiškai pagrįstos. Pvz.: pilietybės cenzas. Užsieniečiai nedalyvauja. Todėl RT išreiškia piliečio ryšį su valstybė. RT-svarbi politinė teisė.

ES valstybės dėl šio cenzo išimčių: tam tikros rekomendacijos siūlo ES valstybėms suteikti RT ir kitiems ES šalių piliečiams.Nors jie nuolatos gyvena kitose ES valstybėse , bet tik municipaliniuose rinkimuose. ES (konfederacija) nereikalauja to aukščiausioms valstybės institucijoms rinkimų atveju.

Sėslumo cenzas-t. t. laiką gyventi t. t. vietoje.

Amžiaus cenzas- vaikai negali dalyvauti. Brazilijoje, Iranas nuo m., dažnai-m.

b) negatyvūs - sąlygos rinkimo teisei realizuoti,kurios išreiškia t. t. diskriminacija.

Lyties cenzas- Šveicarijoje panaikintas m.

Turto cenzas- beveik nesutinkamas (N. Zelandija, Australija). Turto cenzas reiškė papildomą rinkimo teisė. Turi nekilnojamojo turto-gauni papildomą balsą.( II balsą). Jie gali balsuoti pagal gyvenamą ar pagal nekilnojamojo turto vietą.

Išsilavinimo cenzas (raštingumo cenzas)-tik raštingi gali dalyvauti (buvo a. pradžioje).

Religiniai cenzai-Islamo valstybėse. Irano parlamento nariu g.b. tik praktikuojantis musulmonų tikėjimo.

Moraliniai cenzai-narkomanai (Meksika). Teisti, prasiskolinę

. Lygi. Reikalavimas, kad visų rinkėjų balsai turėtų tą patį svorį. Lygiateisiškumo principo išraiška rinkimų metu. Dažnai užtikrinamas sudarant vienmandatės rinkimų apygardas-tiek, kiek reikia išrinkti parlamento narių. Išrenkamas vienas narys. Svarbiausia, kad visos apygardos būtų vienodo dydžio ; pagal rinkėjų skaičių. Lygi RT reikalauja, kad būtų sudarytas apylygės apygardos ir rinkėjų balsų svoris būtų apylygis. Kartais daromos t.t. išimtys. Dažnai t. t. visuomenės grupėms nustatomos t. t. lengvatos-tautinių mažumų atstovams, religinių bendruomenių atstovams.Tai lyg pažeidžiama lygi RT, bet laikoma pozityvinė diskriminacija, nes siekiama visuomenei naudingo rezultato.

. Tiesioginė. rinkėjai už kandidatus balsuoja patys, betarpiškai. Jie sprendžia, kas bus išrinktas. Tiesioginiai rinkimai dominuoja. G. b. netiesioginiai (daugiapakopiai rinkimai). ( Rinkėjai- rinkikai- kandidatas).Tai lyg dvi rinkimų pakopos.

. Slaptas balsavimas Draudžiama kontroliuoti rinkėjų valią. Specialios balsavimo kabinos. Kartais naudojamos balsavimo mašinos. K. k. valstybėse rinkėjai biuletenį užpildo namie, jį atneša į rinkimų apylinkė, įdeda į voką, užklijuoja, o rinkimo komisijos narys įmetą į balsadėžė. Jei voke keli biuleteniai-negalioja.

. Laisvų rinkimų principas. Rinkėjui pačiam nuspręsti dalyvauti ar ne rinkimuose. Taikomas dažniausiai anglosaksų valstybėse. Rinkėjai patys registruojasi rinkėjų sąrašuose. K. k. valstybių Konstitucija draudžiama versti dalyvauti rinkimuose. (Ispanijos karalystė)

Abejonės-k.k. valstybėse dalyvavimas rinkimuose privalomas.(Australija). Jei nebalsuoji –bauda. (Graikija, Turkija- net laisvės atėmimas). (Belgija- įspėjimas, bauda). ( Argentina- bauda m. draudžiama dirbti valstybinėje tarnyboje). Ši sistema garantuoja, kad rinkimuose dalyvauja rinkėjų.

Absenteizmas- rinkėjai neatvyksta balsuoti. Jo priežastis: politinė (nepasitenkinimas kandidatais).nepolitinės (žmogui neįdomu, nesvarbu).

Rinkimų sistemos sąvoka ir rūšys. RS turi du aspektus:

1. Plačiąja prasme- visuma visuomeninių santykių, kurie susiję su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. Visuomeniniai santykiai susiformavę organizuojant ir vykdant rinkimus. Šie santykiai dažnai reguliuojami Konstitucijos teisinių normų, rinkimų įstatymų, kitų teisinių šakų teisinėmis normomis, politinių partijų statutais (politinės normos), moralės etikos normomis, papročiais, tradicijomis. Pvz.: kandidatų kilimo tvarko nustato teisinės normos, partijų statutai. Teisinės normos nustato kandidatų registravimo tvarką ir taip toliau.

2. Siaurąja prasme- deputatų mandatų paskirstymo tarp kandidatų būdai atsižvelgiant į rinkimų rezultatus. Tuos visuomeninius santykius reglamentuoja teisinės normos (ne partijų dokumentai), nes tai lemiamas rinkimų etapas, todėl turi būti aiškios taisyklės, nustatančios kas įgauna mandatą. RS siaurąja prasme dažniau vartojama praktikoje, nors gana sudėtingi mandatų paskirstymo būdai.Pagrindinės rinkimų sistemos:

1. Mažoritarinė2. Proporcinė (mišri )Rinkimų sistemos.

1. Mažoritarinė paprastosios daugumos;2. Mažoritarinė absoliučios daugumos;3. Mažoritarinė kvalifikuotos daugumos . Išrinktu laikomas kandidatas ar jo sąrašas, gavęs

kvalifikuotą balsų daugumą. Kvalifikuotą daugumą nustato įstatymas ir bet kokiu atveju viršija absoliučią daugumą. Ši sistema yra reta, nes mažiau rezultatyvi, nei absoliučios daugumos. Gali būti: 2/3 balsų; 65%.

4. Sistema vienintelio neperduodamo balso. Reta. Tai pusiau proporcinė, todėl kad mažiau

iškreipia jėgų santykius tarp politinių partijų., nei įprasta mažoritarinė sistema.

Esmė:daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkėjai balsuoja už vieną kandidatą, o ne už kandidatų sąrašą nuo kažkokios partijos, kaip įrastoje mažoritarinėje sistemose. Išrinkti laikomi kandidatai, gavę daugiausiai balsų ( t. y. santykinę daugumą). Šioje sistemoje, nors ir galioja mažoritarinis principas, bet g. b. išrinkti ir kandidatai, atstovaujantys mažumą, taigi, šie balsai gali ir neprapulti.

Ši sistema reikalauja iš partijos tiksliai prognozuoti savo elektoratą. Nors partija ir gali iškelti tiek kandidatų, kiek toje apygardoje yra mandatų, bet jai g. b. nepalanku pasinaudoti tokia teise. jei kandidatų bus per daug, balsai g. b. tarp jų išskirstyti, ir kandidatai nebus išrinkti. Jei kandidatų bus per mažai, tai rinkėjų palaikymas bus pilnai nerealizuotas, partijai liks “atliekami“ balai, taigi gaus ir mažiau mandatų, nei galėjo.

Tikslas – užtikrinti valdžią ne tik daugumai, bet ir mažumai. Bet gali būti ir kraštutinumų: Pvz., apygardoje yra 5 kandidatai ir 2 mandatai, 1 kandidatas gauna 90% balsų, o visi likusieji tik 10 %. Taigi antrą mandatą gauna turintis iš tų 4 daugiausiai procentų – pvz., 4%. Taigi koks skirtumas –90% ir 4 %.5. Kumuliatyvinis votumas.

Kiekvienas rinkėjas daugiamandatėje apygardoje turi tiek balsų, kiek reikia išrinkti kandidatų arba mažiau. Ir išskirsto savo balsus tarp kandidatų kaip nori: gali atiduoti keliems kandidatams po 1 balsą, gali duoti vienam kandidatui visus balsus (akumuliuoti kandidatui -cumulatio –“sukaupimas“).

6. Proporcinio atstovavimo sistema

7. Sąrašų sujungimas (blokavimas – sudaromas blokas) pačios partijos susitaria sujungti. Blokas dalyvauja rinkimuose, gauna kaip blokas kažkokį kiekį mandatų ir jau paskui tarpusavyje pasidalija. Išvada: g. b. kad balsai paduoti už 1 partiją, atitenka visai kitai partijai (mažesnei).

8.Griežti ir laisvi sąrašai. Preferencinis balsavimas.

Griežti sąrašai (tvirti, uždari) – kai sudaryto partijos sąrašo negalima keisti.

Laisvi sąrašai (lankstūs, atviri) – gali keistis.

Preferencija – tai pirmenybės suteikimas. Preferencinio balsavimo tikslas – rinkėjams suteikta teisė išsirinktos partijos sąrašo viduje suteikti pirmenybę kokiam nors kandidatui. Nes juk sąraše kandidatų eiliškumą nustato pati partija, o rinkėjas gal nori, kadmandatas atitektų ne patiems pirmiesiems sąraše, o kur nors per vidurį ar gale.

9. Panašavimas (panasažas) (pranc. Panachage –sumaišymas). Tai rinkėjo teisė balsuoti už kandidatus iš skirtingų sąrašų arba įrašinėti į sąrašus naujus kandidatus. G. b. ir mažoritarinė, ir proporcinė sistema.

Mažoritarinė sistema – suskaičiuojami visi balsai kiekvieno atskiro kandidato, nepaisant , buvo jis sąraše ar balotiravosi kaip atskiras.

Proporcinė sistema –sunkiau suskaičiuojama.

Panašavimas –Belgijoje.

10. Vienintelio perduodamo balso sistema techniškai sudėtinga. Teoretikų laikoma proporcine. Primena proporcinę sistemą su panašavimu ir preferenciniu balsavimu. Techniškai artima sistemai su vieninteliu neperduodamu balsu.

Taikoma tik daugiamandatėje apygardose. Rinkėjas turi 1 balsą ir balsuoja tik už 1 kandidatą, bet tuo pačiu g. nurodyti keltą preferencijų (t. y. keletui kandidatų suteikti pirmenybę). Biuletenyje5 prie kandidato, kuriam atiduoda balsą, rašo “1“ (be šio skaitmens biuletenis negaliotų). Prie kitų pageidaujamų rašo “2“, “3“, ir t. t.

11. Sumaišytos sistemos. Tikslas – sujungti sistemų pliusus ir išvengti minusų, arba sušvelninti jų poveikį.

Vokietijoje _ renkant Bundestagą. Pusė deputatų –daugiamandatėse apygardose visoje valstybėje pagal mažoritarinę paprastos daugumos sistemą. Kita pusė deputatų –renkama žemėse (federacijos subjektuose) daugiamandatėse apygardose, pagal kandidatų sąrašus, iškeltus partijų pagal proporcinę sistemą.

Bulgarija, Gruzija, Lietuva.

Rinkimų teisės aspektai

1. Objektyvioji rinkimų teisė - visuma teisinių normų, kurios reguliuoja visuomeninius santykius,susijusius su rinkimų organizavimu, jų vykdymu ir rinkimų rezultatų nustatymu. RT siauresnė sąvoka nei rinkimų sistema plačiąja prasme, nes RT yra tik teisinė norma,nėra politinė norma.

RT-kompleksinis teisių institutas (polivalentės teisės institutas) nes ji susideda iš įvairių teisinių šakų, teisinių normų. Dominuoja Konstitucinės teisinės normos, administracinės teisinės normos, darbo teisinės normos, civilinės teisės, teismo proceso teisinės normos. Tai susiję su tuo, kad rinkimų teisė nustato tam tikras darbo lengvatas, garantijas kandidatams. Teisminis procesas nustato rinkimų ginčų sprendimo galimybę, teismui skųsti rinkimo komisijų sprendimus.

Šiame institute vyrauja procesinės teisinės normos, jos reglamentuoja rinkimų procesą: kandidatų kėlimas, agitacija. Yra materialinių teisinių normų, kurios nustato kandidatų teises ir pareigas.

Dažnai RT reglamentuoja įstatymų normos. Prancūzijoje- rinkimų kodeksas, kuris nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką įvairiom valdžios institucijom ir pareigūnams, nes yra daug panašių rinkiminių procedūrų.

2. Subjektyvioji rinkimų teisė - piliečiui valstybės garantuojama teisė ir galimybė dalyvauti renkant tam tikrus valdymo organus. Tai kompleksinė teisė:

1. Aktyvioji - piliečio teisė balsuoti rinkimo metu (balso teisė). Ji skaidoma:

1) teisė balsuoti paštu (jei numato įstatymas)

2) teisė apskusti rinkimų komisijos sprendimą (negavus balsavimo biuletenio)

2. Pasyvioji piliečio teisė balotiruotis rinkimuose (kelti savo kandidatūrą),teisė pretenduoti į tam tikras renkamas pareigas. Pilietis tik iškelia savo kandidatūrą, o ji išrenka kiti. Pilietis turi agituoti rinkėjus.

Deputato atšaukimo teisė.

Dažnai ši teisė taikoma parlamento nariams, savivaldybių atstovybių nariams. Dar nepasibaigus kadencijai išrinktą asmenį bandoma atšaukti. Rinkėjai nori šios teisės. Pagal demokratiškos valstybės tradicijas atšaukimo teisė laikoma nesuderinama su demokratiniais rinkimais. Išrinktas negali būti atšauktas.Rinkėjas apsaugotas kadencija. Jai pasibaigus jie gali rinktis naują kandidatą.

Atšaukimo teisė komunistinėse valstybėse. Esą rinkėjai su išrinktu asmeniu turi bendrauti ir jei jis nepateisina jų pasitikėjimo, kandidatą gali atšaukti: labai retai naudota. Yra Kinijoje, Kuboje. Kai kuriuos demokratinės valstybės bandė atšaukimo teisė numatyti: JAV valstijose savivaldybių institucijose. Tarpukario Austrijoje – prezidento pirmalaikio atšaukimo galimybė.

RINKIMAI IR ATŠAUKIMO TEISĖ

.Rinkimų samprata. Rinkimai-tai valdžios organų formavimo procedūra arba t. t. įgaliojimų suteikimas pareigūnui (asmeniui),vykdoma balsavimo kelių, su sąlyga, kad į vieną siūloma mandatą

pretenduotų ir daugiau kandidatų. Tuo atskirti nuo pareigūnų skyrimo, kai yra formuojami kolegialūs organai. Skyrimui į pareigas paprastai siūlomas vienas asmuo. Rinkimų tikslas išrinkti -ą iš kelių. Rinkimai formuojami: Parlamentas, valstybės vadovas, kartais vyriausybės, teismo organai, savivaldybės.

Rinkimų funkcijos:

. Legitimuoja valdžią. Tauta išrenka savo atstovus ir suteikia mandatą vykdyti jos suverenias teises. Bet kitų nuomone: vargu ar suverenitetas g.b. dalijamas ar perduodamas. Rinkimais tik perduodama tam tikta veikimo teisė.

. Politinio gyvenimo barometras. Susiduria įvairių politinių jėgų interesai, požiūriai,platformos.

. Politinių vadovu selekcija. Tauta perduoda tiems asmenims, kurie verti vykdyti valdymo funkcijas. Gali sukelti rinkėjų absenteizmą-nedalyvavimą rinkimuose.dažnai žmonės mano, kad jų balsas nieko nepakeis ar nežino iš ko rinktis, ar nėra tinkamo kandidato.

.Rinkimų rūšys:

I. . Tiesioginiai

. Netiesioginiai (per rinkimus JAV)

II.. Visuotiniai (bendri)

. Daliniai (papildomi). Pvz.: vietoj mirusio Parlamento nario reikia naujo

III.. Nacionaliniai-visoje valstybėje

. Regioniniai (vietiniai) (lokaliniai)-renkama savivaldybė

IV.. Vieno turo

. Pakartotiniai

(). Nauji-kai neįvyko

V.. Eiliniai

. Neeiliniai

. Rinkimų periodiškumas.

Priklauso nuo organų veiklos trukmės,termino. Rinkėjams galimybė iš naujo atnaujinti organų sudėtį. Tai įgalina rinktinus asmenis ir politikus geriau skaitytis si rinkėjų interesais. Parlamentas veikia: - m. Prezidentas: -m. Tik nedaugelis Parlamentų gali pratęsti savo terminą. Kanada: krizės metu iš narių balsų. Suomija, Italija, D. Britanija.: tik karo metu.

9.4. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka (Rinkimų procesas)

RP samprata -veikla

RP kaip teisinių normų visuma, neg. rinkimai

RP kaip įstatymais ir kt. Normomis sureguliuota individų, organų, organizacijų ir grupių veikla, rengiant ir vykdant rinkimus į valstybės ir savivaldybės organus.

RP stadijos:

. Rinkimų skyrimas,paskelbimas. Datos nustatymas. Tam išleidžiamas specialus aktas. Svarbu kas ją nustato. (Čekija-Prezidentas). Daugely valstybių-rinkimų diena-nedarbo (sekmadienis).JAV-antradienį)

. R. apygardų nustatymas R. apygardos-tai teritoriniai vienetai, jungiantys piliečius renkančius kandidatus į parlamentą ar savivaldybė. Dažnai tai būna: federacijose-federaciniai organai, sub., unitarinėse - administraciniai vienetai -rajonai, sritys, provincijos. Priklausomai nuo kandidatų skiriami (t.y. kiek mandatų priklauso vienai apygardai):

. Vienmandatės apygardos (uninominalinės)

. Daugiamandatės:

a) polinominalinės ( l. daug, dešimtys kandidatų)

b) pliurinominalinės (renkami keli deputatai). R. apylinkių nustatymas (sekcijų) R. apylinkės-teritorinių vienetų jungiančios rinkėjus bendra balsavimo vieta. Tai grynai techninė reikšmė.

. R. organų sudarymas (komisijos, biurai) R. organai. Funkcija: viso rinkimo proceso organizacinis valdymas. Skiriami: 1) teritoriniai (įskaitant centrinius) –remiasi valdymo politinė-teritorinė santvarka, 2) apygardų, 3) apylinkių

. Rinkėjų registravimas - įrašymas į rinkėjų sąrašą, tuo pagrindu rinkėjas g. b. prileistas balsuoti. Iki rinkimų nustatyti rinkėjo asmenybę. Registracija:

. Visuotinė (būtina).(Vokietija,Švedija,Šveicarija). Gyventojų surašymas ir jų kilnojimosi registravimas.

. Asmeninė (laisvanoriška). Rinkėjas pats ateina su dokumentais įsiregistruoti. (JAV, Prancūzija).

Rinkėjui išduodamas rinkimo biuletenis (kortelė)-leidimas dalyvauti rinkimuose.

. Kandidatų iškėlimas. Šioje stadijoje nustatomas asmenų ratas, iš kurių bus išrinkti deputatai, prezidentas. Iškėlimo būdai:

1. Pats išsikelia. Prancūzijoje paduoda prašymą, įneša rinkimų užstatą.2. Iškelia rinkėjų grupė. Belgija: sąrašą kandidatų su 200-500 parašų.3. Iškelia politinė partija ar kita visuomeninė organizacija. Vokietija, Austrija, Suomija, Japonija

– pateikiamas kandidatų sąrašas. Specifika: vyksta pirminiai rinkimai (praimeris). JAV : iš sąrašo patys rinkėjai išsirenka vieną kandidatą, kuris atstovaus rinkimams.

Tik užsiregistravusios (t. y. veikiančios) partijos gali iškelti kandidatą – tai garantija, kad kandidatas turi visuomeninį palaikymą, kad gali tinkamai atstovauti interesus. Įnešamas rinkimų užstatas.

Asmuo, įvykdęs reikalavimus, gauna oficialų kandidato statusą nuo įregistravimo momento ar nuo paskelbimo kandidatu momento.

. Agitacinė kampanija. Problema: rinkimų kampanijos finansavimas, nes didžioji dalis lėšų eina agitacijai. Daugelyje valstybių nenumatyta normų apie valstybinį finansavimą, bet ,kai reikia , jis suteikiamas. Netgi suteikiamas nepriklausomiems kandidatams. Valstybėse, kur leidžiamas privatus finansavimas, t. b. pristatoma apskaita, iš kur gauti pinigai ir kokiems tikslams panaudoti. Nustatoma rinkimų išlaidų viršutinė, maksimali riba.

. Balsavimas. Svarbiausia stadija –tautos valia. Rezultatas: kandidatas gauna mandatą arba, jei II turas – teisę balotiruotis II ture. Balsuoja -tik sąrašuose, pateikę dokumentus. Balsavimo būdai: 1) užpildant biuletenį; 2) balsavimo mašinos.Kai asmuo nėra tą dieną savo apylinkėje ir negali balsuoti:1. leidžiama balsuoti kitoje apylinkėje, tik pagal savo apylinkės biuletenį (Meksika). 2. iš anksto gauna biuletenį, o rinkimų dieną užpildo ir įmeta toje apylinkėje, kurioje yra (Austrija). 3. -balsavimas paštu.4. -balsavimas pagal įgaliojimą.

. Balsų skaičiavimas ir rezultatai. Skaičiuojama apylinkėse, po to apygardose, po to centriniame rinkimų organe. Nustatomi galiojantys ir ne biuleteniai.

. II turas ar nauji rinkimai (jei reikia)

. Galutinis nustatymas ir rezultatų paskelbimas

Rinkimų kontrolė. Ginčų sprendimas. Atsakomybė. Kontrolė – rinkimų organai. Jų sprendimai gali būti skundžiami teismePo rinkimų gali būti sudaromos specialios komisijos ( mandatinės ir t. t. ), kurios tikrina rinkimų tikrumą. Atsakomybė. Sankcijos dažniausiai baudžiamos – BA.

4. Referendumas šiuolaikinėse valstybėse. Tautos įstatymų leidybos iniciatyvos teisė.

Referendumas.

Referendumas – nėra universalus institutas. Jis netaikomas dažnai. Pvz. belgai naudojo 1 kartą. Plačiai naudojamas totalitarinėse valstybėse, siekiant pridengti jų politiką.

Referendumas – tiek teisinis, tiek politinis institutas. Įstatymas ir doktrina traktuoja referendumo sąvoką nevienodai. Lotynų Amerikoje referendumas vadinamas plebiscitu. Vokietijoje plebiscitas – Rusijoje, Vengrijoje – referendumas.

Prancūzijoje – plebiscitas - rinkimai, kai pritariama politikai ar konkrečiam asmeniui. Referendumas – tai balsavimas ypač svarbiais klausimais. Referendumas – tai įpareigojantis balsavimas,

kurio išraiška – įstatymas ar kitas teisės aktas. Plebiscitas – tautos nuomonė kaip valdžios orientacija. Plebiscitas (tarptautinėje teisėje) – tai balsavimas dėl teritorijos pasikeitimų. Referendumas – tautos balsavimas, kad būtų priimtas sprendimas. Sprendimai gali būti priimami

įvairiais lygmenimis:1) nacionaliniai, 2) regioniniai3) vietiniai

konstitucijoje apie referendumą galima paprastai rasti 1 – 2 str, detaliau šį klausimą nagrinėja įstatymas, kiti teisės aktai.

Argentinos konstitucija ir federalinis įstatymai referendumo nenumato. Prezidentas referendumą skyrė savo aktu 1994 m. – buvo reikalingas piliečių pritarimas dėl sutarties su Čile dėl sienų sustatymo. Vadinasi, čia referendumas – tai tautos teisė išdėstyti savo nuomonę referendume.

Tam tikrais klausimais referendumai negalima priimti sprendimų. Rusija – referendume negali svarstyti klausimai dėl federacijos subjektų statuso, dėl pirmalaikių prezidento, Federalinės Tarybos, ar Valstybės Dūmos rinkimų, dėl federalinio biudžeto, draudžiama referendumu nustatyti federalinis mokesčius.

Referendumai gali būti ribojami tam tikromis aplinkybėmis – Ispanijoje – karo, ypatingosios padėties metu, taip pat draudžiama vykdyti referendumą dar 20 dienių nuo jų pasibaigimo, taip pat turi praeiti 80 dienų nuo seno referendumo tam, kad galėtų būti vykdomas naujas. Biskareti del Rufija klasifikacija:

1) konstituciniai referendumai – skelbiami, siekiant sužinoti, ar tauta pritaria naujos konstitucijos projektui ar konstitucijos pataisoms.

2) Įstatyminiai – balsavimas dėl įstatymo:1. atmetamasis – siekiama panaikini įstatymą ar jo dalį (Italija). 2. patvirtinamasis – balsuojama dėl įstatymo projekto patvirtinimo (Urugvajus).

3) tarptautinės teisės klausimais – pvz, dėl stojimo į ES (Prancūzija, Suomija, Švedija, D. Britanija). Šveicarija pirmoji įvedė įstatymo normas dėl referendumo tarptautinės teisės klausimais.

4) administraciniai – balsavimas klausimais, susijusiais su valdymu – dėl administracinių vienetų ribų. Šveicarijoje – balsuojama dėl užsieniečių, kuriem suteikiama teisės gyventi šalyje, skaičiaus ribojimo. Pastebima tendencija, kad referendumų daugėja – socialiniais, moraliniais, etiniais klausimais. Pagal sprendimų juridinę galią:

1) konsultaciniai – tikslas – išsiaiškinti tautos nuomonę – institucijoms sprendimas neprivalomas. 2) Privalomieji sprendžiamieji – tauta balsavimu priima spendimą.

Pagal tai, kam priklauso referendumo rengimo iniciatyvos teisė:1) Parlamentiniai2) vyriausybiniai prezidentiniai3) tautos iniciatyva.

Slovakija – 350 000 piliečių iniciatyva, priėmus sprendimą Nacionalinei tarybai, Prezidentas privalo skelbti referendumą.

Rezultatų skaičiavimas:

1) Italijoje – dauguma rinkėjų dalyvauja, turi būti surinkta absoliuti balsų dauguma

2) Danija - žu sprendimą turi pasisakyti daugiau negu prieš jį, tačiau “už” turi nubalsuoti daugiau kaip 40 proc visų įrašytų į rinkėjų sąrašą piliečių.

5. ReferendumasPlebiscitas, visaliaudinė apklausa, liaudies balsavimas.Plebiscitas. Referendumas ir plebiscitas - lygiavertės sąvokos. Plebiscitas – prancūzų kilmės žodis,

reiškiantis visaliaudinį balsavimą. Anglosaksų teisinėje sistemoje vartojamas referendumo terminas. Kartais nurodoma, kad plebiscitas – tai toks liaudies balsavimas, kurio metu sprendžiami svarbiausi V klausimai. O referendumu sprendžiami daugiau šalies vidaus klausimai. Tačiau daugelis nemato ir nedaro skirtumo tarp plebiscito ir referendumo.

Visaliaudinė apklausa. Jai esant gali būti naudojamas ne tik balsavimo, bet ir kiti būdai, kurių pagalba sužinoma visuomenės nuomonė.

Visaliaudinis balsavimas. Tai referendumas, kurio metu sprendžiami valstybiniai ar politiniai klausimai. Šis terminas nėra labai tinkamas. Visaliaudiniame balsavime dalyvauja tik aktyviąją rinkimų teisę turintys piliečiai.

Organizuoti, skelbti referendumą gali V vadovas ir parlamentas (arba tik jis pats). Kartais V vadovas gali ir neturėti tokios teisės. Parlamentinio valdymo šalyse, jam suteiktos ne tokios jau ir plačios teisės. Referendumo iniciatyvos teisė priklauso t.t. parlamento narių skaičiui, kuris paprastai nustatytas V konstitucijoje. Po to, kai inicijuojamas referendumas, priimamas sprendimas. Kai kuriose V yra liaudies iniciatyva. T.y., kai referendumo gali reikalauti t.t. rinkėjų skaičius. Tas skaičius apibrėžiamas įvairiai – 50 000 rinkėjų (LT – 300 000); 1%. Tokiu atveju renkami parašai. Be to, nustatomi rekvizitai (turi būti nurodomas asmens kodas, gyvenamoji vieta ir t.t.).

Taigi, piliečiams leidžiama patiems inicijuoti R. Tai labai demokratiška. Tačiau tuo neturi būti piktnaudžiaujama. Kad būtų išvengta piktnaudžiavimo, nustatomas gana didelis rinkėjų skaičius. Kai surenkamas pakankamas rinkėjų parašų skaičius, parlamentas privalo rengti referendumą. Negali atsisakyti.Taigi, sprendimą dėl referendumo priima parlamentas arba V vadovas (pvz., Prancūzijoje, kur yra pusiau prezidentinis valdymas).

Referendumas gali būti tiesiogiai siejamas su parlamentu. Referendumu pats rinkėjų korpusas sprendžia įvairius klausimus. Tuo tarpu parlamentas – rinkėjus atstovaujanti institucija. Referendumo rengimas dažnai kelia grėsmę parlamentarizmui, atstovaujamai demokratijai. Pati tauta pradeda spręsti klausimus, tuo parodydama nevisišką pasitikėjimą parlamentu.

Referendumu sprendžiant įvairaus pobūdžio klausimus aiškaus atsakymo negaunama. Kai kurių V konstitucijose naudojamas neigiamo apibrėžimo metodas, t.y. kokie klausimai negali būti sprendžiami referendumu /pvz., mokesčių/. Tai dažniausiai ilgo ir išsamaus svarstymo reikalaujantys klausimai.

Paprastai referendumu teikiami spręsti svarbiausi valstybės politinio gyvenimo klausimai, kurie nėra konkretizuojami. Vienas iš referendumo ypatumų – ribotumas. Referendumo metu neįmanoma tobulinti priimtų sprendimų, jų keisti, racionalizuoti, nes referendumo metu pateikiamas konkretus klausimas, į kurį galima atsakyti /paprastai/ - TAIP/NE. Kadangi atsakymas yra labai kategoriškas, klausimas turi būti formuluojamas labai konkrečiai. Nuo to, kaip suformuluojamas klausimas, priklauso referendumo sėkmė.LR organizuoti referendumai:

1. Dėl kariuomenės išvedimo /dauguma pasisakė už/;2. Dėl konstitucijos /projektą rengė LRS/.Referendumo ribotumas turėtų eliminuoti tokius dalykus, kurių neįmanoma aiškiai įvertinti. Kartais kyla

įvairių neaiškumų, susijusių su referendumu. Retkarčiais dėl to net kreipiamasi į konstitucinį teismą.

Referendumo organizavimo sąlygos, referendumo balsavimo procedūra. Taikomi bendri rinkimų teisės principai:

1. Dalyvauja piliečiai, turintys rinkimų teisę;2. Komisijos tokios pat, kaip ir per rinkimus;3. Vyksta rinkiminė agitacija.Tačiau referendumui nustatomi t.t. įvykimo reikalavimai. Daugelyje V nustatyta, kad referendumas

laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių /kitaip gali būti spekuliuojama rezultatais/. Sprendimas laikomas priimtu, kai piliečių, dalyvavusių rinkimuose, dauguma

pasisako už vieną ar kitą sprendimą. Kartais, dėl ypač svarbių V gyvenimo klausimų, reikalaujama, kad būtų daugiau kaip pusė visų aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių balsų. Tai absoliuti dauguma.

Referendumu kartais būna sprendžiami klausimai, į kuriuos atsakymai yra alternatyvūs. Tuomet sunkiau surinkti daugumą.

Referendumo rūšys

Referendumai klasifikuojami labai įvairiai.1. Valstybinai;2. Vietiniai.

1 – Jų metu sprendžiami valstybinės reikšmės klausimai.2 – Organizuojami t.t. V teritorijoje /administraciniame vienete/. Kartais jie net nevadinami referendumais. Laikoma, kad tai gyventojų apklausa. Vietiniai referendumai gali būti pavojingi. Gali kilti prieštaravimų tarp vietinės ir centrinės valdžios.

1. Sprendžiamieji;2. Patariamieji.

1 – Priimamas galutinis sprendimas.2 – Klausiama tik gyventojų nuomonės. Vėliau t.t. V institucija priima sprendimą.

1. Privalomieji;2. Fakultatyviniai.

1 – Tam tikrus klausimus spręsti pavesta tautai, ir tik rinkėjų korpusas gali priimti sprendimą. Tai dažniausiai referendumai dėl stojimo į tarptautines organizacijas. Pvz., LR draudžiama stoti į postsovietines organizacijas. Tą draudimą galima panaikinti referendumo keliu.2 – Sprendžiami bet kokie klausimai. Įstatymų leidėjas gali išspręsti klausimus įstatymų pagalba. Bet gali pasidomėti ir visuomenės nuomone.

1. Konstituciniai;2. Paprasti.

1 – Dėl konstitucijos, jos pataisų.2 – Dėl paprastų įstatymų.

Referendumai vertinami atsargiai ir kritiškai. Žinomi atvejai, kai referendumai buvo rengiami nedemokratiniais tikslais /fašistinė Vokietija, Prancūzija, Graikiją/. Kartais net karinį perversmą bandoma įtvirtinti referendumo keliu.

Parlamento konstitucinė teisinė padėtis. Parlamentas ir parlamentarizmasParlamentas – svarbiausias atstovaujamosios demokratijos institutas. Tautos atstovybė vykdanti

įstatymų leidybą; iš tautos gauti įgaliojimai.Parlamentarizmas – parlamento aukščiausios vietos valstybėje iškovojimas. Dauguma valstybių siekė

parlamentarizmo viršūnių. Didžiausią grėsmę jam kelia autoritarizmas; išauga vykdomosios valdžios galios. Parlamentas kaip ypatinga valstybės valdžios institucija atsirado viduramžiais (XII-XIII a.). nurodomi

pirmieji parlamentai: Didžiosios Britanijos parlamentas, generaliniai kortesai, Islandijos parlamentas. Kai kas sako, kad parlamentas buvo ir senosiose valstybėse: Romoje, Graikijoje.

Šiuolaikinis parlamentas atsirado buržuazinių revoliucijų pasekoje. Parlamentas suvokiamas kaip tautos, nacijos atstovybė. Parlamentas (kaip atstovaujamoji įstaiga) atsirado, kai revoliucijų metu buržua reikalavo savo atstovų. Parlamentas atsirado kaip mechanizmas absoliutinei monarchijai apriboti. Parlamentas – tai tautos nepriklausomybės požymis, kaip tautos atstovybė, į kurią renka tauta.

Parlamentas renkamas periodiškai, keičiasi perlamento sudėtis. O tai garantuoja kad tautos interesai bus atstovaujami atitinkamai tos epochos dvasiai.

Parlamentas siejamas su valdžios padalijimo principu (turi būti bent trys valdžios). tokia valdžia vienintelė gali užtikrinti demokratiją šalyje.

Parlamentas – įstatymų leidžiamoji valdžia – viena iš trijų valdžių.

Parlamentui, suteikiant valdžią leisti įstatymus, monarcho valdžia buvo apribota ir jo teisė leisti įstatymus buvo dalinai perkelta į parlamentą. Iš pradžių parlamento atsiradimas sukūrė parlamentarizmą:

1. Parlamento išimtinė teisę leisti įstatymus. 2. Parlamento išaukštinimą.3. Parlamentas įgijo teisę kištis formuojant ir kontroliuojant vykdomąją valdžią.

Dabar nėra valstybės, kuri neturėtų parlamento, todėl parlamentas – neatskiriama bet kurios valstybės aparato dalis.

Išimtys retos: parlamento vengia autoritariniai ir totaliniai režimai, nors formaliai parlamentas būdavo steigiamas su labai siaurais įgaliojimais. Taip pat ir absoliutinėse monarchijose:parlamentas yra tik monarcho patariamasis organas.

Parlamento realios galios būna nevienodos įvairiose valstybėse. Todėl parlamentas skirstomi pagal turimas galias:

1.Parlamentai, turintys neribotą kompetenciją. Parlamento galios būna labai plačios ir įstatymas nenumato parlamento kompetencijos ribų. Pvz., Didžioji Britanija, Japonija. Tokia parlamento neribota galia vadinama parlamentine valdymo forma.

2.Parlamentas su absoliučiai apibrėžta kompetencija. Tie parlamentai, kurių kompetenciją įstatymas (dažniausiai k.) apibrėžia: kokiais klausimais, kokios sferos, parlamentas gali leisti įstatymus. Tai, kas nenurodyta prie parlamento kompetencijos, atitinka vykdomąją valdžią. Pvz.,Prancūzija, Prancūzijos kolonijos-Senegalai.

Šią sistemą 1958 m. įvedė De Golis (Va., Prancūzijos Respublika). Jis specialiai įvedė parlamento apribojimus.

3. Parlamentai, kurie turi santykinai ribotą kompetenciją. Nėra išsamaus parlamento galių įvardijimo, bet yra t. t. dalis. Bandoma lyg ir nurodyti parlamento galias, bet numatyti atvejai, kad parlamentas gali spręsti ir kitus klausimus.

Tokie parlamentai dažniausiai būna federacinėse valstybėse (federalinis parlamentas – visos nacijos ir parlamentas – kiekvieno federalinio subjekto). Pvz., JAV, Ispanijos. Deleguotoji įstatymų leidyba.

Kiekvienoje valstybėje egzistuoja deleguotoji įstatymų leidyba – kai įstatymus leidžia ne tik parlamentas, bet ir vykdomoji valdžia. Ji būna dvejopa:

1. kai Konstitucija tiesiogiai numato, kad įstatymus gali leisti ir vykdomoji valdžia. Demokratinėse valstybėse tai būna išimtys. Tai dažniausiai siejama su tuo, kai parlamentas yra atostogose. . bet, grįžęs iš atostogų, parlamentas gali tuos įstatymus patvirtinti (kad jie taptų tikrais įstatymais) arba nepriimti.

2. parlamentas pats gali suteikti teisę vykdomajai valdžiai priimti įstatymus. Tai susiję, kai įstatymus reikia priimti labai greitai. Literatūroje deleguotoji įstatymų leidyba vertinama kritiškai. Tai tam tikros tendencijos riboti parlamento galias, tai pasikėsinimas į valdžių padalijimą. Tokia leidyba yra numatyta Prancūzijos Konstitucijoje. Kaip parlamentarizmo t. t. principų pažeidimas – kai parlamentas priima įstatymus-rėmus, nustato tartum principus, kuriais remiantis vėliau vykdomoji valdžia leidžia įstatymus. Tai taip pat taikoma, kai stiprinama parlamentarizmo sistema: Parlamentas – atstovaujanti įstaiga; Parlamentas – įstatymų leidžiamoji valdžia; Parlamentas – tautos atstovybė, kuri įgyvendina įstatymų leidžiamąją valdžią.

Kai kuriose valstybių Konstitucijose numatyta, kad susidarius ekstremalioms situacijoms (karo padėtis), galimas parlamento pavadavimas. Pvz., Vokietijos Konstitucijoje numatyta, kad esant ypatingai padėčiai šaukiamas bendras komitetas. Tai 2/3 Bundestago, 1/3 Bundesrato deputatų. Jis negali keisti Konstitucijos, negali keisti žemių. Ispanijoje taip pat susidarius ypatingai padėčiai, gali būti nuolatinė deputacija – 21 parlamento narys.(jie renkami pagal frakcijas).

Parlamentų formos. Išorinė parlamento struktūra. Išorinė parlamento struktūra – iš kelių rūmų susideda parlamentas. Būna vienerių rūmų arba

dviejų rūmų parlamentas. Dviejų rūmų vadinami bikameraliniai parlamentai. Žemieji rūmai – tautos atstovybė.

Aukštieji rūmai – )aristokratijai atstovauti) atstovauja federacijos subjektus. Gali būti ir unitarinėse valstybėse. Aukštieji rūmai tarsi pataiso žemųjų rūmų klaidas. Dviejų rūmų parlamentui būdingas ilgas įstatymų leidybos kelias.

Nuo ko priklauso? Griežtų taisyklių nėra. Pradėjo parlamentas kurtis kaip dviejų rūmų institucija, nes parlamentas atsirado t. t. laikotarpiu, kuomet buvo siekiama apriboti monarcho valdžią. Vidurinieji sluoksniai siekė savo atstovų. Šalia žemųjų rūmų savo teisės atstovauti siekė ir kilmingieji (šalia karaliaus). Esant respublikinei valdymo formai, aukštųjų rūmų reikšmė mažėjo arba net buvo atmetama. Kai kuriose respublikose išliko dveji rūmai, bet aukštieji rūmai gavo Senato pavedinimą, kuris buvo orientuotas į t. t. žinovų, specialistų atstovybę.

KT mokslas mano, kad bikameralizmas pateisinamas federacinėse valstybėse. Bet parlamento struktūra priklauso nuo valstybės istorijos, jos ypatumų.

Norvegija, Islandija – unikalios savo patirtimi. Šie parlamentai renkami kaip vienų rūmų parlamentai, bet išrinktas parlamentas pasiskirsto į 2 rūmus:įstatymų projektas svarstomas I rūmuose , o vėliau vėl kartojama įstatymo priėmimo procedūra kituose rūmuose nuo pradžių. Tai lėtina įstatymų leidybą. Bet tai nebaisu senosioms valstybėms. Laikoma, kad bikameralizmas gerina įstatymų kokybę, taip pat tai stabdžių-atsvarų sistemos įtvirtinimas.

Vidinė struktūra – vienų rūmų parlamentas arba dviejų rūmų parlamento kiekvienų rūmų struktūra. Turi savo vadovybę.Parlamento pirmininkas (spikeris), pavaduotojas, sekretorius, kancleris, pareigūnas atsakantis už finansinius reikalus. Jų visuma sudaro parlamento valdybą. Pirmininkas paskirsto pareigas, riboja kompetenciją

Nuolatiniai komitetai, nuolatinės komisijos – nuolat veikiančios parlamento grupės. Kiekvienas deputatas turi dirbti atitinkamame komitete. Parlamentarai skirstomis į komitetus pagal partinio atstovavimo principą. Veikia per visą parlamento kadenciją. Tai pagrindinai veiklos organai. Gali būti laikinieji komitetai arba laikinosios komisijos – formuojami iškilus būtinybei. Išsprendus klausimą nustoja veikti.

Parlamento viduje būna partinės frakcijos – tam tikri politiniai darinai. Partinės frakcijos turi papildomas teises, gali dalyvauti komitetuose; turi teisę siūlyti atstovus į komitetus. Frakcijose būna partijų lyderiai.

Seniūnų taryba – patariamasis parlamento organas. Susideda iš frakcijų atstovų (frakcijų lyderiai arba jų pavaduotojai). Svarbiausias uždavinys- svarstyti ir rengti darbotvarkes.9.3. Parlamento formavimo tvarka, jos ypatumai

Parlamentai yra renkami, nes tik rinkimų būdu galima realizuoti atstovavimo principą. Rinkimų keliu formuojami žemieji rūmai, kai yra dviejų rūmų parlamentas. Esant dviejų rūmų

parlamentui, aukštieji rūmai formuojami specifine tvarka. Ypatumas: Didžiosios Britanijos parlamento aukštieji ( Lordų) rūmai nėra renkami, jų sudėtis nekeičiama, tik šiek tiek kinta paveldėjimo būdu, Tai aristokratiškos kilmės atstovai – perai. Lordų rūmų narys – vyriausias šeimos narys. Greta paveldimų perų dar būna II kategorija – perų titulą suteikia monarchas iki gyvos galvos, t. y. šis titulas neperduodamas palikuonims. Šį titulą dažniausiai gauna garsūs politikai ( buvę ministrai-pirmininkai). III perų kategorija – perai apeliaciniams reikalams. Tai garsiausi, žymiausi teisininkai. IV perų kategorija - dvasiškieji perai – anglikonų bažnyčios vyskupai ir arkivyskupai. Airijai ir Škotijai taip pat nustatytos perų vietos. Lordų rūmuose yra apie 1000 narių. Didžiosios Britanijos parlamento aukštieji rūmai istoriškai išliko kaip aristokratijos atstovavimo institucija.

Federacinėse valstybėse parlamentas turi dviejų rūmų sistemą: žemieji rūmai – tautos atstovybė. Aukštieji rūmai nėra tiesioginė atstovybė. Pvz., JAV į Senatą po 2 senatorius nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus.

Parlamentarų įgaliojimų terminas, apibrėžtas įstatymu, vadinamas kadencija. Kiekvienoje valstybėje Konstitucija skirtingai apibrėžia tą kadenciją:

JAV atstovų rūmų nariai – kas 2 metai; Senato nariai – kas 6 metai. Rotacijos principas: kas 2 metai atnaujinamas, tik 1/3 Senato. Tai užtikrina Senato pastovumą ir periodinį atnaujinimą.

Vokietijoje: Bundestagas (Žemieji rūmai); Bundesratas (Aukštieji rūmai) atstovauja Federacijos žemes, bet jo narius skiria žemių vyriausybės (dažniausiai būna Vyriausybės vadovas plius dar vienas ministras). Būna nuo 3 iki 6 narių, priklausomai nuo Žemėje esančių gyventojų skaičiaus.

Parlamento paleidimas prieš laiką. Pirmalaikiai rinkimai

Laikoma, kad parlamentas funkcionuoja tą laiką, kuriam yra išrinkti jo nariai. Bet daugelyje valstybių numatyti atvejai, kai parlamentas paleidžiamas anksčiau laiko. Tai taikoma parlamentinio valdymo valstybei (esant prezidentiniam valdymui – parlamento paleidimo nenumato).

Parlamentas gali būti paleidžiamas Vyriausybės krizės atveju: kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe, ir ji turi atsistatydinti, arba kai parlamentas nesugeba priimti sprendimo dėl Vyriausybės sudarymo. Tada valstybės vadovas turi teisę paleisti parlamentą. Skelbiami pirmalaikiai parlamento rinkimai. Kol renkamas naujas parlamentas, sena Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, arba sudaroma laikina speciali Vyriausybė.

Pati iniciatyva dėl parlamento paleidimo priklauso pačiai Vyriausybei (ypač, kai skelbiamas nepasitikėjimas ja). Kartu turi būti skelbiami nauji pirmalaikiai rinkimai. Situacija, kai esti parlamento pirmalaikiai rinkimai, įvyksta tada, kai parlamentas susidaro iš daugelio politinių partijų atstovų, o tos politinės partijos tarpusavyje nesutaria. Paleidžiant parlamentą tikimasi, kad naujas parlamentas bus tvirtesnis su stipresne Vyriausybe.

Parlamento nario teisinis statusas įtvirtinamas įvairiuose teisės aktuose: Konstitucijoje, įstatymuose, parlamento statutuose. Kartais rinkimų įstatymai, kartais t. t. valstybės papročiai.

Kada atsiranda parlamentaro teisinis statusas? Bendra tvarka – nuo išrinkimo dienos (iki tol – kandidatas). Kai kuriose valstybėse numato, kad pilną statusą asmuo įgauna nuo jo mandato patvirtinimo. Mandatą tvirtina pats parlamentas arba statusas atsiranda nuo priesaikos davimo dienos. Atsisakius duoti priesaiką, mandatas gali būti atšauktas.

Aukštųjų rūmų parlamento nariai dažnai ne renkami, o skiriami. Lordai – iki gyvos galvos. Jie įgaliojimus gauna, kai atsiranda pagrindas užimti lordo vietą arba nuo paskyrimo dienos (suteikus pero titulą).

Parlamento nario sąvoka apima abiejų rūmų narius. Dažniausiai parlamento nariai turi skirtingus pavadinimus:

1. Žemųjų rūmų deputatas (narys) (JAV kongresmenas). 2. Aukštieji rūmai dažniausiai vadinamas Senatu, nariai – senatoriai (Didžiojoje Britanijoje – lordai).

Ką atstovauja parlamento narys? Demokratinėse valstybėse – visą tautą, o ne atskirą rinkėjų grupę. Nepriklausomai nuo jo išrinkimo tvarkos. Laisvasis mandatas – parlamento narys atstovauja tautą; jis negali būti rinkėjų atšauktas, jo įgaliojimai pasibaigia įstatymų nustatytais pagrindais; jis turi veikti tautos, valstybės interesams ir vadovautis savo sąžine. Neturi remtis grupiniais interesais .

Imperatyvusis mandatas – atsirado Paryžiaus Komunos laikais. Parlamento narys gauna pavedimą atstovauti rinkėjų grupę, kuri jam gali duoti rinkimines priesaikas. Rinkėjai gali atšaukti parlamento narį. Praktikoje tai praktiškai neveikia.

Parlamentaro teisės ir pareigos:

1.Dalyvauti parlamento posėdžiuose.

2.Siūlyti svarstyti klausimus.

3.Teikti įstatymų programas, siūlymus dėl įstatymų priėmimo.

Įstatymo iniciatyvos teisę (Konstitucija ar įstatymas ją apibrėžia) turi nedaugelis subjektų. Kai kuriose valstybėse ją turi deputatų grupės. Teisės esmė: parlamento nario siūlymas turi būti svarstomas (bet nereiškia, kad turi būti priimtas). Nuo šios teisės prasideda įstatymų leidimo procedūros.

Pateikus pasiūlymą parlamento narys gali sudaryti grupę įstatymų projektams ruošti. Gali būti duodamas pavedimas kitoms institucijoms parengti projektus.

4.Sprendžiamojo balso teisė. Priimami aktai balsų dauguma. Visi parlamento nariai lygūs, turi vieną balsą.

5.Parlamento nariai turi teisę būti išrinkti į parlamento komiteto, komisijos narius. Tai ir pareiga.

6.Teisė dalyvauti ir kitų komitetų posėdžiuose, nebūnant jų nariais. Čia turi patariamojo balso teisę.

Parlamentaro privilegijos:

1. Indemnitetas:

a) parlamento nario teisė laisvai kalbėti posėdžių metu : jis negali būti traukiamas atsakomybėn už kalbas, sakomas iš parlamento tribūnos, už kalbas ir balsavimus draudžiama persekioti;

b) teisė gauti atlyginimą už parlamentinę veiklą,ir teisė į išlaidų, susijusių su parlamentine veikla, padengimą. Tai – atlyginimai. Prancūzijos parlamento narys gauna tris vidutinio atlyginimo dydžio atlyginimą. Didžiojoje Britanijoje – 49 procentus kabineto nario algos arba 96 procentus jaunesniojo ministro algos. JAV – apie 11000dolerių per metus. Parlamentarų narių kelionės išlaidos kompensuojamos (vykimas į savo rinkimines apygardas). Parlamento nariai gauna pinigų kanceliarinėms, ryšių išlaidoms. Jie turi teisę į nemokamą medicininį aptarnavimą. Parlamento narys turi padėjėją ir gauna ryšių jų išlaikymui. Padėjėjai būna pačiame parlamente arba / ir rinkiminėje apygardoje. Aukštųjų rūmų narių atlyginimas dažniausiai didesnis. JAV Senato nario išlaikymas apie vieną milijoną per metus.

2. Imunitetas: asmens neliečiamybė. Parlamento narys negali būti suimamas, apribojama jo laisvė be parlamento sutikimo. Tarp sesijų tokį sutikimą gali duoti vadovybė. Išimtis: in flagranti - jis gali būti suimamas be parlamento leidimo.

Parlamentaro įgaliojimų nutrūkimas.

1. Parlamentaras renkamas t. t. kadencijai ir jo mandatas dažniausiai galioja iki kadencijos pabaigos – tada dažniausiai baigiasi įgaliojimai. Žemuosiuose rūmuose – visų parlamentarų įgaliojimai nutrūksta vienu metu – po naujų rinkimų. Aukštuosiuose rūmuose, kur rotacija, parlamentarų įgaliojimai nutrūksta ne vienu metu (JAV Senatas).

2. Parlamentarų rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais. Pagrindas tam – jei šiurkščiai pažeisti rinkimų įstatymai. Sprendimą dėl rezultatų gali priimti centrinė rinkimų komisija arba teismai.

3. Mandato atėmimas pagal specialias procedūras. Apkalta. Parlamentas už t. t. parlamentaro veiksmus balsavimo keliu nušalina parlamentarą, atima jo mandatą.

4. Parlamentaro mirtis.5. Parlamentaro atsistatydinimas. Tą numato įstatymas, parlamento statutas. Atsistatydinimo

priežastys labai įvairios (pvz., gresianti baudžiamoji byla, sveikatos problemos). Laisvasis mandatas – dar nereiškia, kad parlamentaro nario laisvė absoliuti.

1.Parlameno nariai dažniausiai yra priklausomi nuo partijos, kuriais jie yra. Svarbių balsavimų metu parlamento nariai balsuoja pagal partinės vadovybės nurodymus. Kartais politinės partijos leidžia parlamento nariams patiems apsispręsti. Parlamento nariai gali nepaklusti partinei vadovybei. Tą įtvirtina įstatymas. Bet, konfliktuodamas su partine valdžia, jis žlugdo savo ateitį.

2.Parlamento nariai dažnai priklauso nuo savo rinkėjų. Kai renkami vienmandatėse apylinkėse, jie turi susitikti su rinkėjais ir pan.

Parlamento ir jo rūmų vidinė struktūra. Yra išorinė ir vidinė parlamento struktūra.

Vidinė:tai reiškia pačio parlamento t. t. vidinius struktūrinius vienetus. Reikia išskirti du momentus: 1) jei yra vienų rūmų parlamentas, tai kalbama apie vieną parlamento struktūrą;2) jei yra dviejų rūmų parlamentas, tai jie turi savo struktūras.

Pagrindiniai vidinės struktūros padaliniai:

1.Vadovybė.2.Komisijos arba komitetai.3.Seniūnų taryba. 4.Parlamentinės frakcijos.

1.Vadovybė. Jai priklauso parlamento pirmininkas (Didžiojoje Britanijoje ir jos buvusiose kolonijose – spikeris). Taip pat parlamento pirmininko pavaduotojai (vicepirmininkai), pagrindinės vadovybės pareigūnai. Kai kuriose valstybėse kolegiali vadovybė:parlamento prezidiumas, biuras, valdyba. Tačiau didžiausius įgaliojimus turi pirmininkas. Į kolegialią vadovybę įeina pirmininkas, jo pavaduotojai, sekretoriai.

Lemiamas žodis priklauso pirmininkui, o prezidiumas – patariamoji institucija. Dominuoja kolektyvinio vadovavimo principas. Demokratinėse valstybėse – visuomeninio vadovavimo principas.

Vadovybės funkcijos:

1. vadovauja parlamento darbui (vadovauja posėdžiui, suteikia parlamentarams žodį ir gali jį atimti, kt.);

2. gali taikyti drausminio poveikio priemones parlamentarams. Kartais tokių priemonių taikymas būna perkeliamas į kitas struktūras. Parlamento vadovybę renka parlamentarai, nors yra ir išimčių. Europos valstybėse vadovybę renka

parlamentarai balsuodami. Kai kuriose prezidentinėse respublikose gali skirti valstybės vadovas arba valstybės vadovas vyriausybės teikimu.

Ypatumas aukštųjų rūmų. Pvz., JAV Senatui vadovauja ir viceprezidentas. Jis negali balsuoti, tačiau yra išimtis: kai balsai pasiskirsto po lygiai, gali balsuoti ir viceprezidentas. Tada jo balsas lemiamas. Kai viceprezidentas nedalyvauja posėdyje, generalgubernatorius (valstybės vadovas). Panašiai Didžiojoje Britanijoje. Vadovauja vykdomosios valdžios atstovas. Lordų rūmuose vadovauja lordas – kancleris, ir jis yra laikomas vyriausybės nariu.

Vyriausybė koordinuoja kitų institucijų darbą. Tais atvejais, kai parlamento vadovą renka pats parlamentas, galima teigti, kad šiuo vadovu būna didžiausios parlamento frakcijos lyderis (dominuojančios politinės partijos).

Kai nėra daugumos parlamente, tai vyksta derybos tarp politinių partijų dėl vadovo kandidatūros. Tokių derybų metu vienoms frakcijoms leidžiama iškelti parlamento pirmininko kandidatūrą, o tos, kurios pritaria, gali kelti vicepirmininko kandidatūrą,

2.Komitetai (komisijos). Tai pagalbiniai parlamento organai. 2 rūšių:

1.Nuolatiniai komitetai veikia visą parlamento kadencijos laiką. Išrenkami pirmoje sesijoje Jos metu patikrinamas komitetų sąrašas arba parlamento statuse tai būna nurodyta. Po to vyksta parlamentarų užsirašymas į komitetus. Paprastai parlamentaras turi priklausyti kokiam nors komitetui. Komitetai – viena iš parlamento veiklos formų.

Nuolatiniai komitetai dažniausiai sudaromi funkciniu (šakiniu) principu – pagal vidinės veiklos kryptis. Pvz., ekonominių, socialinių reikalų komitetai (šakiniu principu); finansų, biudžeto komitetai, įstatymų leidybos komitetai; teisėtvarkos komitetas (funkciniu principu).

Komitetų skaičius būna įvairus. Gali būti ir kelias dešimtis. Jų skaičius priklauso nuo parlamento sprendimo. Būna nustatomas ir apytikris komiteto narių skaičius. Kiekviena frakcija nori turėti komitetuose kuo daugiau savo atstovų. Komitetui vadovauja komiteto pirmininkas. JAV juo tampa didžiausią darbo stažą turintis parlamentaras. Kai kuriose valstybėse jį renka vadovybė.

Nuolatiniai komitetai priima sprendimus visais parlamento svarstomais klausimais. Jie turi įlemiamos įtakos įstatymų priėmimui. Kai kuriose valstybėse komitetai turi neribotas teises.

2.Laikini komitetai sudaromi apibrėžtam laikotarpiui, nurodant t. t. laiką arba t. t. problemai spręsti. Vengiama situacijos, kai komitetai sudaromi iš vienos politinės partijos. Paprastai laikomas tolygaus atstovavimo principo.

Pagal veiklos kryptį jie gali būti skirstomi į:

1) tyrimo komitetus: sudaromi, kai būna keliama impičmento (apkaltos) procedūra parlamento nariui;

2) kontrolinius komitetus: sudaromi, kai kyla abejonės dėl t. t. institucijos;

3) revizinius komitetus: susiję su finansinės veiklos kontrole.

Laikinieji komitetai į savo darbą gali pasitelkti valstybės aparato vadovus, nevalstybines organizacijas. Jų įtaka būna didelė. Pvz., JAV visos impičmento procedūros prasidėdavo nuo laikinojo komiteto sudarymo.

3. Seniūnų taryba - tai patariamasis parlamento organas, į kurį įeina parlamento vadovybė ir frakcijų atstovai. Seniūnų taryba gali būti kaip derinamoji institucija, kai reikia priimti sudėtingus sprendimus (pvz., dėl parlamento dienotvarkės sudarymo).

Į seniūnų tarybą įeina apie 30 žmonių. Paprastai parlamento Statuse būna numatyta, kad tai, ką seniūnų taryba nusprendžia, parlamentas nekeičia. Seniūnų taryba gali spręsti ir kitus dalykus.

4.Frakcijos - viena iš pagrindinių sudarymo principų – nustatomas minimalus parlamentarų skaičius. Didelis frakcijų skaičius nenaudingas parlamentui. Frakcijos reiškia oficialų parlamentarų partinės priklausomybės pripažinimą.

LR Seime : Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą dėl frakcijų sudarymo. Konstitucinio Teismo sprendimu pakeistas Seimo Statutas (frakciją gali sudaryti trys parlamentarai). LR frakcijas gali sudaryti ir nepartiniai parlamentarai.

Frakcijos turi papildomų teisių. Būdami frakcijų nariais, parlamentarai gali geriau reikšti savo nuomonę.

Stambios frakcijos įgauna teisę užimti vadovaujančius postus parlamente, turi pirmenybę siūlyti komitetų pirmininkų kandidatūras. Frakcijų vaidmuo būna ypač didelis, kai sudaroma Vyriausybė. Kur yra parlamento valdymo forma, tai Vyriausybę formuoja frakcija, kuri turi absoliučią daugumą. Kai nėra absoliučios daugumos turinčios frakcijos, tai tarp stambiausių frakcijų vyksta derybos dėl koalicijos. Paprastai koalicija sudaroma iš tiek politinių partijų, kad parlamente ta koalicija turėtų daugumą.

Frakcijų buvimas daugiau politinis reiškinys. Ir pats parlamentas daugiau yra politinis , o ne teisinis reiškinys.

Parlamente greta vidinių struktūros vienetų, susidedančių iš pačių parlamento narių, yra kitos vidinės struktūros, kuriose dirba valstybės tarnautojai:

1.Parlamento darbo aparatas – parlamento veiklą aptarnaujantys struktūriniai padaliniai, kur dirba valstybės tarnautojai. Jam dažniausiai vadovauja parlamento pirmininkas. Turi sudaryti normalias parlamento darbo sąlygas. Rengia įvairius dokumentus, dokumentų projektus.

a) teisės (juridinė) tarnyba. Teikia išvadas dėl teisės aktų;b) dokumentų skyrius;c) protokolo skyrius.

2.Parlamento kontrolieriai (ombudsmenai). Pradžia – Skandinavijos valstybės. Tai parlamento skiriami pareigūnai t. t. funkcijoms atlikti, kontroliuoti vykdomosios valdžios pareigūnų veiklą, jos teisėtumą. (Didžiojoje Britanijoje – parlamentinis komisaras).

Pareiga – tirti gyventojų parlamentui adresuojamus skundus. Savo iniciatyva ombudsmenai skundų netiria. Gina žmonių teises. Jų buvimas – demokratinės valstybės būtinasis požymis.

Parlamento kompetencija, įgaliojimų rūšys

Parlamento veiklos kryptys nustatomos pagal kompetenciją:

Dabartinių parlamentų kompetencijai priklauso įvairios klausimų grupės:

1. įstatymų leidimas, 2. valstybės biudžeto tvirtinimas, 3. vyriausybės ir kitų valdymo organų suformavimas bei jų veiklos kontrolė, 4. užsienio politikos strategijos nustatymas.

1. Įstatymų leidyba. Parlamentą renka tauta, todėl parlamentas tiesiogiai su ja susijęs, nes susideda iš tautos atstovų. Dominuoja pozicija – tik parlamentas leidžia įstatymus (parlamentarizmas). Ilgainiui įstatymų leidybos teisė suteikta ir kitoms institucijoms – Vyriausybei (leidžia įstatymų galią turinčius aktus. Prancūzijoje nuo 1958 metų Vyriausybė gali leisti reglamentinius aktus. Vadinasi, padalinta kompetencija tarp parlamento ir Vyriausybės. Vyriausybiniams aktams nebūtinas įstatyminis pagrindas, aktus savo nuožiūra leidžia Vyriausybė. Yra apibrėžti klausimai., kuriais parlamentas leidžia įstatymus, o t. t. klausimų atžvilgiu tik Vyriausybė priima aktus. Atribota kompetencija. Taip kėsinamasi į parlamentarizmą; tai normalus kompetencijos padalijimas (įvairios nuomonės).

Dažniausiai parlamentuose nusistovi tokia įstatymų leidimo procedūra:

1. Įstatymo projekto pasiūlymas;2. Įstatymo projekto svarstymas;3. Įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas.

Jeigu parlamentas susideda iš 2-jų rūmų, tai įstatymas laikomas priimtu, kai sutarus abejiems rūmams, paskelbiamas tapatus įstatymo tekstas. Kilus nesutarimams tarp abejų parlamento rūmų, sudaroma speciali Taikomoji komisija. Priimtą įstatymą turi patvirtinti valstybės vadovas (prezidentas ar karalius). Po to jis publikuojamas oficialiame valstybės leidinyje.

Kai kuriose valstybėse yra deleguotoji įstatymų leidyba. Parlamentas suteikia teisę leisti įstatymų galią turinčius aktus Vyriausybei.

Įstatymų leidybos procedūra prasideda nuo įstatymų iniciatyvos teisės (įstatymo sumanymo). Tai formali juridinė teisė, kurią turi ribotas asmenų skaičius. Dažniausiai:

1. Parlamento deputatai: a) kiekvienas; b) ar jų grupė. 2. Valstybės vadovas, tačiau kai kur kartu su Vyriausybe.3. Vyriausybė (o kartais gali turėti kartu). Dažnai valstybės vadovas turi veto teisę, jo lemiamas

žodis baigiamojoj stadijoj, todėl tas, kuris užbaigia, neturi inicijuoti to įstatymo, todėl kai kur vietoj valstybės vadovo, įstatymų iniciatyva suteikiama Vyriausybei.

4. Rinkėjų grupės – liaudies iniciatyva. Nustatomas rinkėjų skaičius, kuris gali pateikti įstatymų projektus (Italijoje – 500000, Austrijoje – 200000, JAV – tai taikoma valstijose nuo 3-5 procentų valstijos rinkėjų).

5. Federaciniai subjektai (Šveicarija – kantonai, Meksika – valstijos). Kai kur ir unitarinėse valstybėse, ir regioninėse srityse (Italijos sritys) gali turėti įstatymų iniciatyvos teisę. Tai baigtinis sąrašas.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė reiškia, kad tik šią teisę realizavus, prasideda įstatymų leidybos procedūra. būtina, kad turint iniciatyvos teisę subjektas šia teise pasinaudotų. Tai daroma:

1. pateikiant įstatymų projektą ir nedelsiant pradėti svarstymą;2. kai subjektas tik išsako idėją dėl įstatymo priėmimo. Tuomet irgi realizuota iniciatyvos teisė.

Parlamentas privalo į tai reaguoti, jis svarsto klausimus dėl projekto parengimo. Kai teikiamas projektas – jis registruojamas parlamento posėdyje. O kartais tai įvardijama kaip pirmasis svarstymas. Čia apsiribojama projekto pavadinimo paskelbimu ir trumpu pranešimu. Čia parlamentas priima sprendimą priimti projektą svarstymui, ar atmesti. Gali (pvz., Airijoje, Australijoje) atsisakyti projektą svarstyti.

Bet daugelyje valstybių po pateikimo galutinis sprendimas nebūna priimamas, o nusprendžiama kokiam komitetui perduoti svarstyti projektą ir nusprendžia, kada svarstys projektą. Kai komitetas pateikia išvadas, įvertina projektą ir tada priimamas sprendimas ar tęsti šio projekto svarstymą ar jį atmesti.

Pirmasis svarstymas (skaitymas) reiškia projekto atmetimą ar priėmimą, bet tai nebūtinai reiškia vieną posėdį.

Kai projektas yra priimamas, paskiriamas vedantysis parlamento komitetas, kuris veda projektą II svarstymui. Ir antrame svarstyme žodis suteikiamas iniciatoriui ir pagrindiniam komitetui. Pilnai supažindinama su projektu ir vyksta parlamentinės diskusijos dėl projekto. Galimi atvejai, kai ir antro svarstymo metu jau priimtas projektas gali būti atmestas.

Bet dažnai jis toliau tobulinamas pagrindiniame komitete. Realizuoja parlamentarų pateiktus siūlymus. Čia yra dvi parlamento darbo tradicijos: kai kuriose valstybėse komitetai gali projektą tvarkyti savo nuožiūra. Lyg mini parlamentai – gali visiškai patvarkyti projektą (pvz., JAV parlamento komitetai turi neribotas teises dėl projektų). Bet pakeitimų rizika tenka pačiam komitetui. Italijoje parlamentas gali suteikti komitetui parengti projektą ir jį apriboti, o parlamentas čia formaliai atlieka funkcijas.

Po to , kai komiteto pataisyti projektai svarstomi parlamente ir turi galimybę pasisakyti visos frakcijos. Laikoma, kad antras svarstymas baigiamas dėl to balsuojama. Ir laikoma, kad pereinama į III (įstatymų priėmimo) stadiją. Nauji pasiūlymai dėl projekto neteikiami (išimtys raštu iš anksto prieš 1-2 paras iki III skaitymo).

Įstatymų priėmimas paprastai priimamas pastraipsniui: jei yra pasiūlymai, kurie laiku pateikiami raštu yra alternatyvos ir balsuojama. Kai nėra jokių alternatyvų, laikoma, kad straipsnis priimamas bendru sutarimu. Galima straipsnius priiminėti ir pagal jo dalis (bet reikalingas parlamentarų vieningas sutikimas). Po to dar balsuojama už visą įstatymą.

Reikalingas parlamentarų skaičius: čia kyla kvorumo problema. Tai minimalus parlamentarų skaičius reikalingas įstatymui priimti. Kvorumų klausimas sprendžiamas įvairiai (pvz., Didžioji Britanija, Žemųjų rūmų kvorumas, 40 narių, o yra 635 nariai, Austrijoje 1/3 parlamentarų, kitur – ne mažiau kaip ½ visų parlamentarų, tuomet tai reiškia – įstatymui priimti reikia ne mažiau ¼ narių).

Dabar Lietuvoje iš viso nustatytas kvorumas. Įstatymas priimamas paprasta balsų dauguma (iš 11 parlamentarų 6 – už). Atstatomojo Seimo metu reikėjo ½ narių parlamento, o išėjus opozicijai iš salės kvorumas sužlugdomas ir įstatymų leidyba stabdoma, prasidėjo parlamento darbo destrukcija ir Konstitucija nebuvo nustatytas kvorumas.

Konstitucijos įstatymai priimti reikalaujama absoliuti arba reikalaujama absoliuti arba kvalifikuota balsų dauguma daugiau kaip ½, 2/3, 3./5 parlamentarų (50 procentų + 1)

Balsavimo procedūra įvairi:

1. Senuose parlamentuose balsuojama balsu “taip” ar “ne”, ir , kas garsiau, nustato spikeris.2. Vardinis balsavimas – parlamentaras turi pats pasakyti, klausiama pavardėmis.3. Atsistojimu. 4. Vokietijoje parlamentarai išeina pro skirtingas duris.5. Elektroninis balsavimas.

Priėmus įstatymus vienuose rūmuose, įstatymas perduodamas kitiems rūmams. Ir įstatymas priimamas tik po to, kai abudu rūmai balsų dauguma įstatymą patvirtina.

Tokia sistema vadinama šaudyklės metodu, kol sudaromas derinimo komitetas iš abiejų rūmų narių, kuris rengia abejiems rūmams priimtiną variantą (JAV) ir abu rūmai svarsto iš naujo, ir turi iš naujo priimti.

Anglijoje , jei lordų rūmai atmeta įstatymų bilį, antrą kartą įstatymų projektą svarsto aukštieji rūmai, ir jų sprendimas galutinis. Taip baigiasi įstatymų priėmimo procedūra parlamente.

Bet įstatymas turi praeiti dar vieną stadiją:įstatymo tvirtinimo ir promulgavimo stadiją. Ją atlieka valstybės vadovas. Parlamente priimti įstatymai teikiami valstybės vadovui pasirašyti, ir pasirašymas laikomas tvirtinimu, o po to teikiamas skelbti įstatymų leidiniuose. Valstybės vadovas turi teisę per nustatytą laiką įstatymo nepasirašyti ir grąžinti parlamentui svarstyti (tai įstatymo vetavimas; absoliutaus veto teisė – valstybės vadovo sprendimas yra galutinis – įstatymas nepriimtas). Dabar absoliutaus veto teisė beveik nesutinkama, nes ir beveik nėra absoliutizmo. Didžiosios Britanijos monarchas formaliai turi absoliučią veto teisę, bet susiklostė konstitucinis paprotys, ir apie 280 metų karalius ja nesinaudojo.

Dabar yra santykinė (atidedamoji) veto teisė. Valstybės vadovas atideda įstatymo galiojimą ateičiai. Parlamentas pakartotiniu svarstymu gali įveikti veto teisę, čia reikalinga kvalifikuota balsų dauguma arba absoliuti balsų dauguma, jei įstatymas buvo priimtas paprasta balsų dauguma. Nustatant terminą veto teisei pareikšti siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Jei per nurodytą terminą valstybės vadovas nepasirašo, tai tvirtinimo teisė pereina parlamento vadovui, ir įstatymų leidyba neuždelsiama.

Parlamento įgaliojimai finansų ir biudžeto srityje. Grupės:

1. mokesčių nustatymas – išimtinė parlamento prerogatyva;2. parlamento teisė leisti imti paskolas (vidaus, užsienio);3. biudžeto svarstymas ir priėmimas;4. biudžeto vykdymo kontrolė.

Biudžetas – valstybės pajamų ir išlaidų sąmata. Biudžetas tvirtinamas įstatymu. Šis įstatymas specifinis.Pagrindiniai biudžeto įstatymo ypatumai:

1. įstatymas terminuotas. Biudžetas tvirtinamas vieneriems metams;2. biudžeto įstatymas rengiamas ir priimamas labai savotiška tvarka. Biudžeto projektas dažnai rengia

Vyriausybė. Svarstant šį įstatymą parlamente, suvaržomos parlameno narių teisės. Reikalaudami lėšų padidinimo, parlamento nariai turi nurodyti tų lėšų padengimo būdus;

3. -biudžeto tvirtinimas dažnai pavirsta Vyriausybės veiklos vertinimu. Po pirmojo svarstymo dažniausiai Vyriausybė tą biudžetą taiso, papildo.

Parlamento patvirtintas, biudžetas grąžinamas Vyriausybei vykdyti. Biudžeto vykdymas – Vyriausybės prerogatyva. Vyriausybė privalo griežtai laikytis biudžete numatytų asignavimo tvarkos. Parlamentas kontroliuoja biudžeto vykdymą.

Pasibaigus finansiniams metams Vyriausybė teikia parlamentui tvirtinti biudžeto vykdymo ataskaitą-apyskaitą (paskesnioji kontrolė).

Parlamento įgaliojimai užsienio politikoje ir gynybos srityje

Įgaliojimai užsienio politikos srityje. Jie nėra vienodi. Kai kuriose valstybėse jie priskiriami valstybės vadovui (pasirašo sutartis, teikia jas ratifikuoti parlamentui, skiria diplomatinius atstovus), taip pat – Vyriausybei (yra URM, kuri užsiima užsienio politika). Todėl užsienio politika yra vykdomosios valdžios prerogatyva, bet yra ir parlamentui priskirti įgaliojimai:

1. karo skelbimas;2. taikos sudarymas;3. karo padėties skelbimas;4. jungimasis į karines sąjungas;5. ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis.

Įgaliojimai saugumo ir gynybos srityje:

1. gynybos doktrinos svarstymas, jos tvirtinimas;2. ginkluotų pajėgų finansavimo dalykai (per biudžetą);3. karinės tarnybos klausimai (kariniai statusai, kiti įstatymai, kurie reguliuoja gynybos sritį).

Parlamentinė kontrolė. OmbudsmenaiParlamento teisė prižiūrėti Vyriausybės veiklą – parlamentinio valdymo savybė. Vyriausybės

kontrolės būdai:

1. pasitikėjimo Vyriausybe klausimo iškėlimas (dažniausiai tai daro parlamento opozicija, pati Vyriausybė – kai parlamentas pradeda trukdyti Vyriausybės veiklai (nepraeina Vyriausybės teikiami įstatymo projektai parlamente). Esant vienpartinei Vyriausybei, tokių problemų dažniausiai nekyla – parlamente dauguma palaiko savo Vyriausybe. Esant koalicijai – tai neretas reiškinys (Latvija). Vyriausybė nori patikrinti, ar koalicija ją remia. Pasitikėjimo klausimą Vyriausybė kelia priimant biudžeto įstatymus, kitus esminius įstatymus.

2. nepritarimo rezoliucija – opozicinės frakcijos inicijuoja jos priėmimą. Tą gali t. t. deputatų grupė. Prancūzijoje 1/10 Nacionalinio Susirinkimo narių (išreiškiamas nepasitikėjimas Vyriausybe).

3. interpeliacija – rašytinis kreipimasis į Vyriausybę, reikalaujant paaiškinti Vyriausybės veiklos klausimus. Gali būti teikiama visai Vyriausybei arba atskiram ministrui. Vyriausybė privalo pasiaiškinti raštu, atvykti į parlamentą ir ten atsakinėti į klausimus. Priklausomai nuo parlamento narių diskusijose gimusių vertinimų gali būti keliamas klausimas dėl nepasitikėjimo Vyriausybe. . nepasitikėjimo votumui dažniausiai būtina absoliuti balsų dauguma, kartais net kvalifikuota.

4. klausimai Vyriausybės nariams. Vyriausybės valandos parlamente klausimai pateikiami žodžiu ir atsakinėjama žodžiu.

5. tyrimo komitetai ir komisijos. Sudaromi iškilus ypač aktualiam klausimui, kurį parlamento nariai nori apsvarstyti. Dažniausiai tai laikinos komisijos. Parlamentas turi neribotą teisę sudaryti tokias komisijas ir tirti Vyriausybės ar ministrų veiklą. Esant prezidentiniam valdymui ar absoliučiai monarchijai parlamento teisė kontroliuoti vykdomąją valdžią yra ribota arba net negalima.

Parlamento teisminiai įgaliojimai. Svarbiausia forma – impičmentas (apkalta); tai kvaziteisminė procedūra. Gali būti iškeltas kaltinimas aukščiausiems valdžios pareigūnams (prezidentui, Vyriausybės nariams. Parlamento nariams, aukščiausio rango teisėjams). Impičmentas atsirado Anglijoje ir net galėjo būti taikomas karaliui (dabar negalioja).

Impičmentas nėra tikra juridinės atsakomybės procedūra. Dažniausiai sakoma, kad tai politinės, politinės-teisinės atsakomybės rūšis. Čia sprendžiamas tik vienas klausimas – asmens pašalinimas iš užimamų pareigų. Kitos sankcijos nėra taikomos ir negali būti taikomos. Bet pritaikius impičmento procedūrą ir atleidus pareigūną gali būti keliama ir baudžiamoji byla, ir sprendžiamas teisinės atsakomybės klausimas.

Už ką galima patraukti impičmentan?

1. už valstybės išdavimą (Prancūzija, Suomija);2. už Konstitucijos pažeidimą, kitų įstatymų pažeidimą (Vokietija);3. už korupciją, kitus sunkius nusikaltimus (JAV).

Pradėti impičmento procesą turi teisę žemieji parlamento rūmai. Jie svarsto apkaltinimo punktus, sudaroma speciali komisija kaltinimams pareikšti (JAV teisės komitetas). O savotišku teismu tampa aukštesnieji rūmai (JAV, Anglija, Brazilija). Kai kuriose valstybėse kaltinimus gali pareikšti bet kurie rūmai (Indija), o kiti rūmai tuomet tampa teismu. Kai kuriose valstybėse teikia parlamentas, o bylą nagrinėja aukščiausi teismai (Vokietija, Italija – Konstitucinis Teismas). Kai kuriose valstybėse sudaromi specialūs impičmento teismai (Danija), kontroliuoja parlamentą (Japonija – iš pačių parlamentarų).

Greta impičmento kai kurie parlamentarai turi ir kitus teisminius įgaliojimus. Didžiosios Britanijos lordų rūmai yra aukščiausias apeliacinis teismas (baudžiamosiose bylose ir civilinėse bylose), o bylose dėl lordų rūmų nario – I instancijos teismas. Šiuo atveju ne visa sudėtimi lordų rūmai vykdo teisminius įgaliojimus (nes yra virš 1000 narių). Lordų rūmuose sudaroma speciali lordų kolegija (iki 30 narių) – tai perai iki gyvos galvos, buvę aukščiausio lygio teisėjai, ir jie, būdami profesionalais, atlieka teismines funkcijas.

Parlamento aktai:

1.Svarbiausia – įstatymas, nes parlamentas steigiamas įstatymų leidybai.

2.Kiti teisiniai aktai – nutarimai, rezoliucijos, deklaracijos, kreipimaisi.

1) Nutarimai – dėl įstatymo įgyvendinimo, taip pat atliekant parlamentinę kontrolę. Nutarimuose paprastai nebūna teisės normų., tai vienkarčiai aktai, atspindi t. t. parlamento požiūrį. Neturi įstatymo galios.

2) Rezoliucija – panaši į nutarimą, turi mažesnę galią nei įstatymas; čia fiksuojami parlamento svarstymo rezultatai.

3) Deklaracija – dėl užsienio klausimų, reaguoja į įvykius, tarptautinius santykius.

VII tema. VALSTYBĖS VALDŽIOS ORGANIZAVIMO PAGRINDAI

VIII tema. PASAULIO VALSTYBIŲ VALDYMO FORMA

1. Valstybės valdymo forma. Valdymo formų įvairovė pasaulyje.

Valstybės vadovo organizacinės formos, jų ryšys su valstybės valdymo forma

Yra dvi pagrindinės valstybės vadovo organizacinės formos (priklausomai nuo valstybės valdymo formos):

1. Monarchas (monarchija).

2. Prezidentas (respublika).

V. vadovo institutas reiškia vieno asmens tam tikrą padėtį ir ypatingą statusą valstybėje. Todėl v. vadovas dažnai vadinamas aukščiausiu valstybės pareigūnu.

Kolegialus v. vadovas – tam tikra kolegija stovi valstybės priekyje. Retas. Plačiai taikytas komunistinėse valstybėse ir t. t. pokumunistinėse valstybėse (AT Prezidiumas). Valstybę atstovaudavo Prezidiumo pirmininkas.

V. vadovas - aukščiausias valstybės pareigūnas, atstovaujantis valstybę tiek viduje, tiek ir už jos ribų (spec. įgaliojimų tam nereikia). Neretai v. vadovas laikomas valstybės ir tautos vienybės simboliu, ypač monarchas.

V. vadovo institutas išaugo iš absoliutinės monarchijos instituto. V. vadovas reprezentuoja valstybę. T. t. atvejais v. vadovas laikomas arbitru tarp valdžių (taiko Vyriausybę ir parlamentą).

V. vadovas – Konstitucijos garantas; sakoma, kai norima pabrėžti v. vadovo prerogatyvas, nors realiai Konstituciją saugo t. t. teisinės institucijos.

V. vadovo valdžios sistemoje. Pavadinimas – valstybės vadovas – pabrėžia ypatingą šio pareigūno vietą. Dažniausiai v. vadovas priskiriamas prie vykdomosios valdžios, nes jo vykdomos funkcijos maksimaliai priartėja prie vykdomosios valdžios esmės. Tai absoliučiai teisinga prezidentinėse valstybėse (respublikose), kur v. vadovas yra ir Vyriausybės vadovas. Pvz., JAV, čia nėra Vyriausybės, tik Prezidentas – vyriausia vykdomoji valdžia. Pats skiria ministrus su Senato pritarimu. Jį varžo tik Senato pritarimas, o kandidatus pasirenka pats.

Didžiojoje Britanijoje monarchas – parlamento dalis. Tokia situacija susiklostė istoriškai, nes siekta apriboti monarcho valdžią. Daugelį jo funkcijų perėmė parlamentas. Monarchas gali valdyti tik su parlamentu. Jis dalyvauja įstatymų leidyboje – tvirtina ir promulguoja įstatymus.

Vyrauja nuomonė, kad v. vadovas – vykdomosios valdžios sudėtinė dalis. Vykdomoji valdžia arba susideda iš dviejų institutų – valstybės vadovo ir Vyriausybės, arba v. vadovas ir Vyriausybės vadovas sutampa viename asmenyje.

2. Monarchija šiuolaikiniame pasaulyje.

Monarcho teisinis statusas. Sosto paveldėjimo sistemosMonarchas - valstybės vadovas monarchinėse valstybės valdymo formose. Monarchija dažnai

laikoma istorine atgyvena, bet pasaulyje - 44 monarchijos iš apytiksliai 200 valstybių. Amerikos monarchijos - dažniausiai buvę D. Britanijos kolonijos ir jos pripažįsta šio valstybės monarcho, kaip valstybės vadovo teisinį statusą. Nors pačios valstybės yra savarankiškos (Kanada, Belizas, Bermudai, Granada). Čia valstybės vadovo funkcijas atlieka generalgubernatoriai - D. Britanijos monarcho atstovai. Dažniausiai - parlamentinės monarchijos. Būdinga tai, kad valstybės vadovo “titulas” paveldimas.

4 sosto paveldėjimo sistemos:1. salinė (monarcho sostą galui paveldėti tik vyrai - Japonija, Belgija)2. kastilinė (pirmenybė vyriškajai linijai, bet jei nėra vyriškosios giminės palikuonių, sostą gali

užimti moteris - Ispanija, Olandija, D. Britanija)3. austriškoji (moteris gali paveldėti, kai visai nėra vyriškosios giminės įpėdinių)4. švediškoji (nuo 1979 lygios vyrų ir moterų paveldėjimo teisės)Monarcho postas - iki gyvos galvos. Monarchas gali savo noru pasitraukti iš pareigų. Kai sostas

atitenka nepilnamečiui, skiriamas regentas. Regentų taryba valdo už tą nepilnametį, jam pataria.Kiekvienos valstybės monarchui keliami įstatymu nustatyti reikalavimai. Pvz., religija. D. Britanijoje anglikonų bažnyčia yra valstybinė. Monarchas visada turi teisę į tam tikrą titulą, net keletą titulų. Jie gali būti susiję su tam tikrų žemių valdymu - hercogai, grafai.

Monarchas turi teisę į valstybines regalijas - specialius ženklus: karūna, skeptras, sostas, mantija. Monarchai turi absoliučią asmens neliečiamybės teisę. Jie negali būti traukiami teisinėn, politinėn atsakomybėn. Gal tik už išdavimą. Monarchas dažnai negali laisvai išvykti iš valstybės be parlamento leidimo.Monarchas turi teisę į dvarą, t.y. personalą, kuri jam patarnauja. Dvaras dažnai išlaikomas iš valstybės biudžeto. Esant monarchinei valstybės valdymo formai, parlamentas priima civilinį lakštą - specialų teisės aktą, kur numatytos lėšos monarcho išlaikymui (dvaras, kelionės). D. Britanijoje skiriama apie 0.5 mln svarų. Lėšos neapmokestinamos. Olandija - apie 1.5 mln. guldenų per metus. Civilinis lakštas priimamas naujam monarchui užėmus sostą. Jo negalima keisti esant gyvam monarchui, mažinti lėšų.Kiekvienos valstybės monarchas - ne tik savo valstybės vadovas. Monarchas gali būti kelių valstybių vadovu. Toks reiškinys - asmeninė unija. Ji plačiai naudojama Britanijos sandraugoje (D. Britanija ir jos buvę kolonijos -) iš viso 49 valstybės).

Tik 17 valstybių iš 49 pripažįsta D. Britanijos monarchą savo valstybės vadovu. Pvz., Australija - monarchinė valstybė, bet pereis prie respublikinės valstybės valdymo formos.Esant asmeninei unijai, monarcho funkcijas atlieka generalgubernatoriai. Jų skyrimas: parenka tos valstybės Vyriausybė, o skiria monarchas.

2.Monarchas. Monarcho teisinės padėties ypatumai.

Tai viena iš valstybės vadovo organizacijos formų. Tai seniausia valstybės vadovo organizacinė forma. Ji būdinga seniausioms valstybėms. Šiais laikais monarchija traktuojama kaip istorinė forma, ir monarchas išlieka kaip senovinis institutas. Dabar yra 44 monarchinės valstybės, vadinasi yra ir 44 monarchai.

Monarchinė valdžia yra nepriklausoma nuo tautos, liaudies. Ji yra kylanti pati iš savęs. Monarcho sostas, pareigos perduodamos paveldėjimo keliu. Nėra demokratinių procedūrų, rinkimų, kadencijos apribojimų ir pan. Skiriamos įvairios sosto paveldėjimo sistemos:

1) Salinė paveldėjimo sistema. Tai viena griežčiausių sistemų, kuri paneigia lyčių lygybės principą. Sostą gali paveldėti tik vyrai. Moterys nušalinamos nuo sosto paveldėjimo (Japonija, Belgija, Norvegija).

2) Kastilinė paveldėjimo sistema. Pirmenybė teikiama vyriškai giminei (jaunesnis brolis nušalina vyresniąją seserį). Moteris gali sostą paveldėti, tik jei nėra vyriškos lyties įpėdinių (Ispanija, B.Britanija, Danija, Nyderlandai (iki 1983 m.)).

3) Austriškoji paveldėjimo sistema. Ji siejama su buvusia Austrijos imperija. Pirmenybė teikiama vyriškai giminei. Bet numatytas atvejis, kai sostą gali paveldėti moteris: su sąlyga, kad visiškai nėra vyriškos lyties atstovų.

4) Švediškoji paveldėjimo sistema. Atnaujinta ir įtvirtinta 1979m. sosto paveldėjimo įstatyme. Vienodas teises turi tiek vyrai, tiek moterys. Prioritetas teikiamas vyresniam amžiui (Švedija, 1983 m. ši sistema priimta ir Nyderlanduose).

5) Musulmoniškoji paveldėjimo sistema. Mirus monarchui, karališkoji šeima pati nusprendžia, kurias iš jos narių gali užimti mirusiojo vietą. Tose šalyse yra daugpatystė, todėl įpėdinių yra dešimtimis. Todėl ši sistema padeda išvengti karų, konfliktų tarp palikuonių. Paveldi tik vyriškos giminės atstovai. Karališkos šeimos turi teisę ir nušalinti esamus monarchus (Saudo Arabija, Omanas).

Kai sosto paveldėtojas yra nepilnametis asmuo, skiriamas regentas arba regentų taryba. Regentu dažniausiai būna asmuo, artimas karališkajai šeimai, turintis išsilavinimą, išmanantis valstybės valdymą. Tai savotiškas nepilnamečio monarcho patarėjas. Skiriant regentą dalyvauja karališkos giminės suaugę nariai, neretai ir vyriausybės atstovai, dvasininkai. Tai atsakinga procedūra, nes regentas gauna ir tam tikra prasme tam tikras teises valdyti šalį. Regentystė baigiasi monarchui (sosto įpėdiniui) pasiekus pilnametystę. Sosto perėmimas yra vykdomas iškilmingai. Ta procedūra vadinama karūnavimu. Jis dažniausiai vykdomas katedroje ar sobore.

Monarcho privilegijos:1) Monarchas turi teisę į monarchinės valdžios atributus: karūną, mantiją, sostą, skeptrą ir kai

kuriuos kitus.2) Turi teisę į atitinkamą titulą. Tas titulas būna gana ilgas. Tai įvairūs aristokratiniai vardai,

dažniausiai siejami su jo valdomomis žemėmis (dvarais). Ta valda dar siejama su aristokratiniu titulu (grafas, hercogas).

3) Teisė į rezidenciją. Tai teisė į karališkąjį dvarą, teisė turėti dvariškių (aristokratiškos kilmės asmenys, monarcho personalo asmenys, tarnai, gvardijos daliniai). Kartu tai gali būti suprantama ir kaip tam tikros patalpos, kur monarchas atlieka valstybės vadovo funkcijas.

4) Civilinis lakštas. Tai finansinės lėšos, skiriamos iš valstybės biudžeto monarchui ir jo dvarui išlaikyti, priimamas specialus įstatymas. Jis negali būti mažinamas po to, kai nustatomas. Pasibaigus vieno monarcho valdžiai, kai skiriamas kitas, civilinis lakštas gali būti padidintas.

5) Monarcho asmens neliečiamybė. Monarchas turi absoliučią asmens neliečiamybę. Jis negali būti traukiamas baudžiamojon, civilinėn, administracinėn, politinėn atsakomybėn. Labai retai, bet gali būti kaltinamas valstybės išdavyste. Bet koks monarcho garbės įžeidimas užtraukia teisinę atsakomybę.

6) Daugeliu atveju monarchai atleidžiam,I nuo mokesčių mokėjimo.7) Turi teisę į ypatingą pagarbą (“Raudoni kilimai”). Ypatinga monarcho pagarba pagimdė

kontrasignacijos institutą. Kontrasignacija – tai antras parašas monarcho priimamuose dokumentuose. Monarchas turi teisę priimti aktus ir reikalaujama, kad tie aktai būtų pasirašyti dar kito pareigūno. Monarcho priimtas teisinis aktas įsigalioja, kai yra abu parašai. Antrojo parašo esmė ta, kad monarchas nėra atsakingas už savo veiksmus, o atsakingas tik tas pareigūnas, kuris padėjo antrą parašą. Kontrasignacijos teisė suteikiama Ministrui Pirmininkui ar kitam ministrui.

Kai kuriose šalyse yra nustatomi apribojimai monarchui: Draudimas monarchui palikti valstybę be parlamento leidimo. Tai siejama su tam tikra monarcho

politine neliečiamybe. Tai reikalinga tam, kad monarchas neišduotų valstybės. Reikalavimas, kad monarchas išpažintų valstybinę religiją (tose šalyse, kur yra paskelbta valstybinė

religija). Jei monarchas skelbia priešingas valstybinei religijai pažiūras, jis gali būti nušalintas (D.Britanija).

Kai kuriose valstybėse monarchai pripažįstami ir kitų valstybių vadovais. D.Britanija: yra išlikusi D.Britanijos sandrauga, į kurią įeina 49 valstybės, kurios anksčiau buvo D.Britanijos kolonijomis. Įgijusios nepriklausomybę, jos išlaiko saitus su buvusia metropolija ir sudaro D.Britanijos sandraugą. Kai kurios iš jų turi respublikinę valdymo formą. 17 šių šalių išlaikė monarchinę valdymo formą ir savo valstybės vadovu pripažįsta D.Britanijos monarchą. Todėl D.Britanijos monarchas yra ir kitų 17 valstybių valstybės vadovas. Ši sistema vadinama asmenine unija. Tai nėra ypatinga valstybių sąjunga. Jos yra savarankiškos valstybės. Realiai valstybės vadovo funkcijas tose valstybėse vykdo generalgubernatoriai. Jį skiria D.Britanijos monarchas atitinkamos valstybės vyriausybės teikimu. Tai D.Britanijos monarcho vietininkai atitinkamoje valstybėje. (Australija, N.Zelandija).

Monarcho teisinė padėtis dar priklauso ir nuo valstybės valdymo formos. Yra tokios monarchijos:1) absoliutinė monarchija;2) dualistinė monarchija;3) parlamentinė monarchija.

Didžiausius įgaliojimus turi absoliutinių monarchijų vadovai (Omanas, Saudo Arabija). Ten valstybės vadovas iš tiesų turi realią vykdomąją valdžią. Jie leidžia įstatymus, nes ten nėra parlamento. Ten yra tik patariamieji organai. Čia jo valdžia ne ritualinė, o reali.

Dualistinėse monarchijose susiformavusios 2 pagrindinės valdžių šakos: vykdomoji ir leidžiamoji (yra ir teisminė). Vykdomoji valdžia priklauso monarchui. Tik įstatymų leidyba yra parlamento žinioje. Ši monarchija kartais lyginama su prezidentine respublika (Jordanija, Marokas).

Parlamentinėse monarchijose monarchas daugiau yra simbolinė figūra. Jam priklauso ritualinės funkcijos. Realios vykdomosios valdžios jis neturi. “Karalius karaliauja, bet nevaldo”. Vykdomoji valdžia yra vyriausybės rankose. Parlamentas šią valdžią kontroliuoja.

Absoliutinė ir ribota monarchijaYra žinomos dvi monarchinės valstybės formos:

1. Absoliutinės monarchijos,2. Konstitucinės monarchijos.

Kai kurie autoriai, norėdami pabrėžti monarcho valdžios pobūdį, absoliutines monarchijas vadina neribotomis, o konstitucines – ribotomis. Toks klasifikacijos patikslinimas atsirado norint pabrėžti monarcho valdžios apribojimą valstybių teisės aktais (konstitucijomis, konstituciniais įstatymais):Konstitucinės monarchijos pagal monarcho valdžios ribojimo apimtį skirstomos į:

1) Dualistines. (konstitucija numato parlamento dalyvavimą leidžiant įstatymus, tačiau suteikia monarchui teisę savo nuožiūra skirti ir atleisti ministrus)

2) Parlamentines. (parlamentas turi teisę dalyvauti įstatymdavystėje, o monarchas – atstatydinti parlamento pasitikėjimą praradusius ministrus).

Absoliutinės monarchijosSvarbiausia įstatymų leidžiamoji valdžia atskiriama nuo monarcho ir sukuriamas parlamentas, bet

monarcho rankose lieka visa vykdomoji valdžia, paprastai net parlamentas nelyginamas. Taigi yra dvi institucijos. Dar lyginama su prezidentine respublika.

Be to įstatymų leidyboje monarchas turi veto teismui arba turi sustabdyti parlamento priimamus įstatymus. O kartais gali keletą metų nebūti parlamento ir jis tampa absoliutus monarchas (Jordanija-Hošemidų karalystė, Marokas, Kuveitas) ir čia santykiai tarp monarcho ir parlamento nėra vienodi skirtingose valstybėse. Greta parlamento monarchas turi teisę leisti aktus, kurie konkuruoja neretai sum parlamento aktais.

Nėra parlamentinės kontrolės. Parlamentas neturi teisės kištis į vykdomąją valdžią, pareikšti Vyriausybei nepasitikėjimą ir pan.

Taigi yra 2 aiškiai išreikštos valdžios. Monarchas skiria pats teisėjus, taigi formuoja trečią valdžią.

Konstitucinės monarchijosTai švelniausia monarchijos forma (demokratiškiausia forma). Laikoma, kad valstybė yra absoliučiai

apribota priešybė absoliutinei monarchijai). Monarchas karaliauja, bet ne valdo. Jis yra simbolinis valdovas, jis turi atributus valdžios, regalijas, gauna iš valstybės išlaikymą, turi teisę į privilegijas, bet realios valdžios jis neturi. Ypatingas galias turi parlamentas. Jo galios reiškiasi pirmiausia įstatymų leidyboje. Jas išimtinai leidžia parlamentas. Įstatymus pasirašo karalius, bet neturi veto teisės (pvz.:Japonijai draudžiama tiesiogiai vetuoti ir nepasirašyti įstatymų; Britanijoje turi veto teisę, bet apie 200 m. nebesinaudoja ir tai tapo konstituciniu papročiu). Pagal įstatymą parlamentinėse monarchijose vyriausybės vadovą skiria monarchas, bet tai formalu, nes yra paprotinė norma, kad Vyriausybės vadovui tampa laimėjusios partijos lyderis (parlamentiniuose rinkimuose).

Vyriausybė būna atskaitinga, ne monarchui, bet parlamentui. (Vyriausybę formuoja pats premjeras ir tvirtina arba parlamentas, arba karalius).

Parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe ir pan.Suformuota vyriausybė daro poveikį monarchui, nes monarchas gali leisti teisės aktus tik

Vyriausybei pritarus (kontrasignavimas). Tokį aktą turi pasirašyti Vyriausybės vadovas ar ministras. Taigi savotiškai Vyriausybė prižiūri monarchą, o iš kitos pusės tai savotiška monarcho neliečiamybės garantija, nes ministras prisiima atsakomybę nuo monarcho už blogą aktą.

Monarchas turi teisę paleisti parlamentą, bet naudojasi paprastai tik Vyriausybės siūlymu. Dažniausiai pagrindas paleisti parlamentą, kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybei, tai Vyriausybė privalo atsistatydinti arba gali siūlyti monarchui paleisti parlamentą (jeigu tai numatyta konstitucijoje). Tokiu atveju ne vienas monarchas priima sprendimą dėl parlamento paleidimo. Vyriausybė toliau tęsia veiklą, kol bus išrinktas naujas parlamentas suformuos naują vyriausybę. Šitokia procedūra priverčia abi institucijas galvoti, kad nebūtų lengvabūdiškai pareiškiamas nepasitikėjimas ir t.t. (tai užprogramuoti stabdžiai tarp valdžių).

Esant šiai monarchijai dar praktikoje susiformuoja 2 porūšiai:ParlamentarizmasMinisterializmasMinisterializmas-atsiranda kai rinkimuose absoliučią balsų daugumą laimi viena partija (turi

daugiau kaip 1/8 balsų parlamente). Ji suformuoja vienpartinę Vyriausybę ir tuomet Vyriausybė ir parlamentas veikia sutartinai ir praktiškai. Beveik paralyžiuojama parlamentinė kontrolė, nes veikia viena partija. Ir praktikoje vyksta: Vyriausybė rengia įstatymo projektus, o parlamente įstatymai labai lengvai patvirtinami. Todėl palaipsniui įsivyrauja vyriausybės dominavimas parlamento atžvilgiu. Vyriausybė naudoja parlamentą tik tam, kad priimtų jos įstatymus. Praktiškai vyriausybė vadovauja.

Parlamentarizmas-reiškia, kad tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios dominuojantis vaidmuo priklauso parlamentui. (Parlamentarizmas susiformuoja kai nėra aiškios, absoliučios daugumos). Vyriausybė daugiausia formuojama koalicijos pagrindu. Ir esant koalicinei vyriausybei ji priklauso nuo to ar yra tarp šių partijų vienybė, pasitikėjimas. Nes jei riejamasi koalicijos viduje, tai reiškiamas nepasitikėjimas Vyriausybe, taigi svorio centras persikelia į parlamentą. Nuo jo priklauso vyriausybės likimas.

Yra dar:renkamos monarchijos -federacinės valstybės, turinčios monarchinę valdymo formą. Jos yra:

Malaizijos federacija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Butanas. Jos susideda iš nedidelių monarchijų. Malaizija susideda iš 9 valstijų ir kiekviena turi savo monarchą, kurie paveldėjimo keliu užima sostą. Iš jų renkamas vyriausias monarchas 5 metams.

teokratinės monarchijos (Arabų valstybėse, kur dominuoja islamas): Omanas, Kataras, Bachreinas. Koranas prilyginamas katalikybei. Pagal Koraną daugelis valdymo funkcijų ir t.t.

3. Respublika: prezidentinės, parlamentinės ir mišriosios valdymo formos. JAV kaip prezidentinė respublika, VFR kaip parlamentinė respublika, Prancūzija kaip pusiau prezidentinė respublika.

Respublikos rūšys:1) prezidentinė2) parlamentinė

3) mišri4) kitų respublikų rūšys (Pvz.: sovietinės respublikos: Kinijos LR, Korėjos LR).

Prezidentinės respublikos požymiaiPrezidentine respublika vadinama tokia valstybė, kurioje įtvirtintas vyriausybės ir parlamento

struktūrinis ir kompetencinis atskyrimo principas.Požymiai:

- paprastai renka prezidentą tauta (tiesiogiai ar per daugiapakopius rinkimus) ir todėl jis traktuojamas, kaip tautos atstovas;

- prezidentas yra ne tik valdžios vadovas, bet ir Vyriausybės vadovas. Nebūna MP, o jo pareigas eina prezidentas. Vyriausybę renka pats, pats skiria ir atleidžia ministrus. Prezidentas privalo gauti parlamento pritarimą (paprastai aukštuosiuose rūmuose. Pvz.: JAV- Senate).

- vyriausybė neatsakinga parlamentui, nėra parlamento kontroliuojama ir neatsako parlamentui.- nei prezidentas, nei Vyriausybė negali paleisti parlamento. Taigi galioja visiškas valdžios

atskyrimas, kiekviena valdžia veikia savo srityje. Gal todėl, kad šios valdžios stiprios ir tokios nepriklausomos, todėl dar vadinama prezidentine dualistine respublika. Santykiai tarp parlamento ir vykdomosios valdžios prezidentas turi veto teisę parlamento priimtiems įstatymams, nes jis turi teisę pasirašyti įstatymą ir gali vetuoti, atsisakyti pasirašyti.

Prezidentas turi teisę kreiptis į tautą, kreipimesi išdėsto savo požiūrį į užsienio ir vidaus politiką ir t.t. Bet prezidentas paprastai neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Tačiau poveikį daro vetuodamas (Ji vadinama santykinio, atidedamojo veto teise, tai yra neatmetama visiškai).

Prezidentas dažniausiai skiria teisėjus. Aukščiausiųjų teismų teisėjus turi pateikti parlamentui (JAV Senatui).

- veikia stabdžių ir atsvarų mechanizmo sistema-kai viena valdžia turi galimybę daryti įtaką kitai valdžiai, tiesiogiai nesikišant į tos valdžios prerogatyvas.

- valdančiąja partija laikoma tik ta, kuri laimėjo prezidento rinkimus, o ne parlamento, nes būtent ši partija turi vykdomąją valdžią.

- Vyriausybės samprata yra labai santykinė. Prie prezidento yra ministrai, jis su ministrais tariasi, bet neleidžia teisės akto ir nėra kolegialaus darbo. Nes prezidentas visuomet gali pasakyti, kaip darysim, jis vienas leidžia prezidento aktus ir jie yra vykdomosios valdžios aktai, o ministrai tik pataria.Prezidentinė respublika dominuoja Amerikos kontinente (JAV ir Pietų Amerikoje-čia dar labiau išreikštos prezidento galios, todėl dar vadinamos superprezidentinėmis. Bet esant tokiai respublikai perauga autoritarinį režimą. Nemažai Afrikoje, o Europoje nė vienos).

Parlamentinė respublikaParlamentinė resp. Dominuojanti valdymo forma Europoje (Austrija, Italija, Vokietija, Čekija,

Slovakija, Vengrija, Estija, Latvija, Indija).Teisiniu požiūriu parlamentinė respublika nuo prezidentinės skiriasi dviem esminiais požymiais:

- Parlamentui suteikti ne tik įstatymų leidimo įgaliojimai, bet ir teisė atstatydinti vyriausybę (pareiškiant nepasitikėjimą ja);

- Respublikos prezidentas yra tik valstybės , bet ne vyriausybės vadovas.Vyriausybę formuoja parlamentas ir ji atsakinga parlamentui. Paprastai formuoja parlamento rinkimus laimėjusi partija, ir jei neatsiranda viena partija sudaroma koalicija (jungiasi tiek partijų, kad jų junginys sudarytų absoliučią daugumą, nes jei truks dviejų balsų, tai likusi faktinė dauguma galės nusverti vyriausybę).paprastai vyriausybės formavime dalyvauja prezidentas. Jis premjeru skiria tos partijos lyderį, kuri laimėjo rinkimus, taigi prezidentas atlieka medianos vaidmenį. Taigi Vyriausybės formavimas vyksta parlamente.

- visas valdymo funkcijas vykdo vyriausybė, o ne valstybės vadovas. Reali vykdomosios valdžios galia yra vyriausybės rankose.Ir vyriausybė veikia tol kol turi parlamento pasitikėjimą. Keisti vyriausybės narius gali tik parlamentas.

- yra kontrasignavimo momentas su sąliga , kad prezidento aktus pasirašys vyriausybės vadovas. Iš kitos pusės daugelį įgaliojimų prezidentas vykdo vyriausybės patariamas. Vyriausybės teikimu prezidentas gali paleisti parlamentą (dažniausiai jei pareikštas nepasitikėjimas vyriausybe).

- atidedamojo veto teisę prezidentas turi.

- prezidentas vykdo reprezentacines funkcijas turi nemažus įgaliojimus užsienio politikos srityje, priimti kitų valstybių atstovus ir pan.Diplomatinių atstovų skyrimas, nes diplomatai visuomet atstovauja užsienio valstybės vadovą.

Mišri valdymo forma, jos ypatumai.Prezidentinės ir parlamentinės respublikos hibridas. Pvz. Tipinis pavyzdys - Prancūzija 1958 m.

Šarlio De Golio konstitucija, Suomija, Portugalija, Šveicarija, Bulgarija, Kroatija, Makedonija Slovėnija ir Lietuva.

Požymiai:

- Prezidentą tiesiogiai renka tauta.- Prezidentas turi daugiau galių formuojant vyriausybę. Ji atsakinga ne tik parlamentui bet ir

prezidentui. Tačiau realiai ne visada normaliai funkcionuoja, ypač vyriausybės pavaldumas prezidentui realus tik tuomet, kai prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai politinei jėgai. Tuomet prezidentas gali daryti įtaką vyriausybei, bet jei prezidentas yra kitos politinės partijos atstovas nei vyriausybės nariai, tai nėra realių galimybių daryti įtaką (nors konstitucija ir laiduoja vadovui tokią teisę). Nes nėra jokių juridinių svertų. Be to vyriausybė veikia kaip kolegiali institucija ir prezidentas negali nulemti sprendimų (pvz. Prancūzija).

- Šveicarijos ypatumas - ji yra federatyvinė resp. Ir federalinis susirinkimas yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Jie išrenka 7 narių federalinę tarybą 4 metams - jie yra ir vyriausybė ir kolegialus valstybės vadovas. Jie iš savo tarpo renka kasmet 1 m. prezidentą.

3. Prezidento teisinis statusasPrezidentas – respublikinės valdymo formos valstybės vadovas. Prezidentui būdingi šie požymiai,

skiriantys jį nuo monarcho:1. Prezidentas yra renkamas;2. Jo įgaliojimai visada apibrėžti tam tikru terminu (kadencija).Visa tai sąlygoja, kad prezidento institucija išvedama iš tautos, valdingus įgalinimus gauna iš tautos

tiesiogiai arba iš tautos suformuotos atstovybės. Taigi, prezidento institutas siejamas su tautos suverenitetu, atstovavimu. Tai ryškiausia demokratijos išraiška.Prezidento rinkimo būdai:

Tiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentas renkamas tiesiogiai tautos. Tokių rinkimų privalumas tas, kad įgaliojimus prezidentas gauna tiesiogiai iš teisinės tautos (piliečių). Kai prezidentą renka tauta, pabrėžiamas jo tvirtumas, jo galių stiprumas. Todėl neretai prezidentas gretinamas su parlamentu, nes tai irgi atstovybė. Laikoma, kad tai daugmaž tolygios institucijos, nes valdžios šaltinis – tas pats. Tiesa, tiesioginiai prezidento rinkimai sukelia tam tikrų problemų – vyksta varžybos tarp prezidento ir parlamento, vyksta ginčai dėl to, kurio įgaliojimai yra stipresni. Galutinai nuspręsti, kuri institucija yra svarbesnė, sudėtinga. KT doktrinoje laikomasi, kad stipresnis yra parlamentas, nes jis plačiausiai atstovauja politines jėgas ir interesus. Todėl tai tikroji tautos atstovybė. Tuo tarpu prezidentas – tai tik viena persona, atstovaujanti kuriai nors vienai politinei jėgai.

Tiesioginiai prezidento rinkimai taikomi prezidentinėse respublikose. Tai vienas iš šios valdymo formos požymių. Tiesiogiai išrinktas prezidentas traktuojamas kaip aukščiausios vykdomosios valdžios atstovas, kuris formuoja visas kitas vykdomosios valdžios institucijas.

o Netiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentą renką parlamentas. Taigi, prezidento instituciją tauta formuoja netiesiogiai – jį renka tautos išrinkta atstovybė. Valstybės vadovas – prezidentu išrinktas asmuo – gauna įgaliojimus iš tautos atstovybės. Skirtingai nuo ↑ čia nekyla konkurencijos problema. Parlamento išrinktas prezidentas laikomas žemesne institucija, kurios galios yra siauresnės apimties. Pažymėtina tai, kad prezidentas, išrinktas netiesioginiais rinkimais, yra politinės daugumos atstovas.

Dažniausiai šis rinkimų būdas taikomas parlamentinėse valstybėse. Tai taip pat šios valdymo formos požymis. Valstybės vadovo įgaliojimai yra gana kuklūs. Dažniausiai jis vykdo ritualines-ceremonines funkcijas.

Netiesioginiai rinkimai taikomi Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Estijoje, Latvijoje.

Prezidentą renka speciali atstovybė . Šiuo atveju renkant prezidentą dalyvauja parlamentas ir savivaldybių tarybų atstovai arba kitų renkamų institucijų nariai. Italijoje dalyvauja parlamentas ir sričių atstovai. Taigi, sudaroma speciali komisija. Vokietijoje renkant prezidentą dalyvauja Bundestago nariai ir toks pat žemių atstovų narių skaičius (Bundesratas nedalyvauja). Šiuo atveju paneigimas tiesioginis rinkimų principas. Ši rinkimų sistema būdinga taip pat parlamentinėms respublikoms.

Tiesioginiai rinkimai gali vykti dviem būdais:

1. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai. Tai paprastai vieno turo rinkimai. Galimas ir antras turas, į kurį patenka daugiausia balsų surinkę kandidatai;

2. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai, bet šie rinkimai turi tam tikrų ypatumų – pirmiausia renkami rinkikai (JAV). Tai gana keista sistema, kuri buvo sugalvota JAV. Tai buvo savotiškas kompromisas, pasiektas konstitucijos rengėjų, kurie negalėjo sutarti dėl prezidento rinkimo būdo (tiesioginio ar netiesioginio). Taigi, buvo nuspręsta, kad pirmiausia renkami rinkikai, o po to jie renka prezidentą.

Pastarasis principas aiškinamas tokiais argumentais: JAV yra federacinė valstybė, sudaryta iš valstijų (iš pradžių buvo 13, dabar 50). Pagal konstituciją visos valstijos yra lygios bei lygiateisės. Mažosios valstijos reikalavo, kad būtų išlaikyta galimybė įtakoti federacijos institucijas. Taigi, buvo nuspręsta, kad renkami rinkikai. Kiekvienoje valstijoje jie renkami atskirai. Jų skaičius priklauso nuo to, kiek kiekviena valstija turi kongreso narių. Pažymėtina tai, kad valstijos turi po du senatorius. Be to, kiekviena valstija dar renka ir žemųjų rūmų narius (jų skaičius proporcingas valstijos gyventojų skaičiui). Todėl valstijos renka ne vienodą skaičių rinkikų (Kalifornija – 30; min. 3-4).

Amerikos rinkikų ypatumas tas, kad kongrese yra 535 nariai: 435 – žemųjų rūmų nariai, 100 – senatorių. Prie šio skaičiaus prisideda 3 Vašingtono atstovai. Taigi, iš viso yra 538 rinkikai.

Piliečiai, balsuodami už rinkikus, žino už kokį asmenį jie balsuos.

Tiesa, žinomi atvejai (4), kai dėl tokių rinkimų sistemos kildavo nemažai sunkumų. T.y., jei būtų susumuoti rinkėjų balsai, laimėtų vienas kandidatas (pvz., Goras), o jei rinkikų, laimėtų visai kitas kandidatas (pvz., Bushas).

Rinkikai nedalinami pagal politines partijas.

Įstatymai paprastai nustato reikalavimus, kuris turi atitikti asmuo, norintis tapti prezidentu:

1. Pilietybės cenzas. Prezidentu gali būti tik atitinkamos valstybės pilietis. Dažnai dar pabrėžiama, kad kandidatas turi būti įgijęs pilietybę gimimu (o ne pvz., natūralizacijos būdu).

2. Amžiaus cenzas. Min. – 25 metai. Nors dažniausiai pasitaiko 35, 45. Italijoje – 50 m. Amžiaus cenzas siejamas su patirtimi.

3. Sveikatos reikalavimai. Reikia pateikti gydytojų komisijos išvadas. Max amžiaus riba nefiksuojama. Tam, kad būtų išvengta įvairių nesklandumų, reikalaujama pateikti medicininę pažymą.

4. Nustatomas skaičius, kiek kartų asmuo gali būti prezidentu. Paprastai – ne daugiau kaip dvi kadencijas. Tokiu ribojimu bandoma užkirsti kelią valdžios uzurpavimui.

5. Sėslumo cenzas. Reikalaujama išgyventi tam tikrą laiką savo valstybėje. JAV – 14 metų, Ukrainoje – 10 metų.

Kandidatūras kelia politinės partijos. Dažniausiai iškelia savo lyderius. Kai kuriose valstybėse kandidatūrą galima iškelti ir parlamento narių grupei. Kartais leidžiama kelti ir savivaldybių tarybų atstovams (Italija). Be to, asmuo gali surinkti piliečių parašų skaičių, kurio min. nurodytas įstatymuose, ir tapti kandidatu.

Prezidentas renkamas tam tikrai kadencijai. Trumpiausia – 3 metai. Dažniau pasitaiko 4 (JAV), o kartais 6 (Meksika), 7 (Italija, Prancūzija) metai.

Prezidento pavadavimas

Prezidentas – vienasmenis valstybės vadovas. Jam suteikiami valstybės vadovo įgalinimai. Tačiau kartais jis negali atlikti savo pareigų (dėl ligos, išvykimo į užsienį). Parlamentinėse respublikose prezidentą pavaduoja parlamento pirmininkas. Prezidentinėse respublikose, kur galioja griežtas valdžios padalijimas, kartu su prezidentu renkamas ir viceprezidentas. Jis renkamas tam, kad būtų galimybė pavaduoti prezidentą,

kai jis negali vykdyti savo funkcijų. Valstybės vadovas – vykdomoji valdžia, kuri negali būti perduota kitai valdžiai. Todėl viceprezidentas ir renkamas.

Viceprezidentas renkamas kartu su prezidentu, tų pačių rinkimų metu. Jų metu balsuojama už abu kandidatus. Kartais viceprezidentu galima išrinkti neutralų asmenį.

Taigi, išrinkus prezidentą, išrenkamas ir viceprezidentas. Prezidentas paskirsto pareigas tarp savęs ir viceprezidento, kuris traktuojamas kaip prezidento pagalbininkas. JAV viceprezidentas turi papildomą funkciją – jis yra aukštųjų rūmų (Senato) pirmininkas. Jis pirmininkauja posėdžiams, bet nebalsuoja. Jo balsas gali turėti reikšmės tik tuomet, kai balsai pasiskirsto po lygiai.

Jei prezidentas miršta, viceprezidentas perima jo pareigas iki kadencijos pabaigos. Laikoma, kad tokia procedūra užtikrina valstybės interesų apsaugą, vykdomosios valdžios nenutrūkstamumą.

Prezidento įgaliojimai

Kaip valstybės vadovas bet kuris prezidentas vykdo ritualinius įgaliojimus – atstovauja valstybę tarptautiniuose ir nacionaliniuose santykiuose. Kiti prezidento įgaliojimai priklauso nuo valdymo formos.

Mažiausiai įgaliojimų turi prezidentas parlamentinėse valstybėse. Jo, kaip ir monarcho parlamentinėse monarchijose, įtaka yra minimali. Prezidentas dalyvauja formuojant vyriausybę: skiria ministrą pirmininką, tačiau tai daro atsižvelgdamas į parlamento daugumos valią. Tai formalūs įgaliojimai. Realiai vykdomojoje vadžioje nedalyvauja. Tiesa, prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų užsienio politikos srityje, skiria diplomatus, vyksta į kitas šalis atstovauti valstybę. Parlamentinėse respublikose prezidentas dalyvauja ir įstatymų leidyboje. Tačiau šie įgaliojimai susiję su priimtų įstatymų pasirašymu. Prezidentas tvirtina parlamento priimtus įstatymus ir juos promulguoja. Po to tie įstatymai įstatymų nustatyta tvarka įsigalioja. Parlamentinėse valstybėse prezidento veto teisė gali būti varžoma, nepripažįstama. Jam gali būti draudžiama atsisakyti pasirašyti įstatymą. Tiesa, kai kuriose valstybėse prezidentui pripažįstama veto teisė.

Parlamentinėse valstybėse dažnai naudojama ir kontrasignacija. Parlamentas gali leisti prezidentui priimti įstatymus, bet jie turi būti kontrasignuojami. Kontrasignavimas – atvejis, kai teisė aktą pasirašo ne tik prezidentas, bet ir vyriausybės narys arba ministras pirmininkas.

Plačiausius įgaliojimus prezidentas turi prezidentinio valdymo respublikose. Šios valdymo formos pavadinime pabrėžiamas ypatingas prezidento statusas. Prezidentas yra vykdomosios valdžios pareigūnas. Ši valdžia siejama su prezidento pareigybe, laikoma, kad visa vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, todėl tik jis realus valstybės valdytojas. Žinoma, tai nereiškia, kad pats vienas įgyvendina vykdomąją valdžią. Yra įvairūs pagalbininkai, bet prezidentas – pagrindinis vykdomosios valdžios pareigūnas.

JAV pasikeitus prezidentui keičiasi apie 7 tūkstančius pareigūnų. Iš jų apie 1600 dirba prezidento aparate (Baltųjų rūmų tarnautojai).

Prezidentas tvarko visus reikalus, susijusius su valdymu. Prezidentas turi veto teisę. Pasirašo įstatymus, bet gali ir atsisakyti. Tokiu atveju įstatymas grąžinamas parlamentui. Jis prezidento veto gali įveikti (absoliuti balsų dauguma).

Prezidentinėse respublikose nėra kolegialios vyriausybės. Ją formuoja prezidentas, skirdamas ministrus, kurie yra jo pagalbininkai. Paprastai ministro pirmininko nebūna. Jo funkcijas vykdo pats prezidentas. Taigi, prezidentas ne tik vyriausybės vadovas, bet ir jos galva. Nėra kito vyriausybės vadovo išskyrus prezidentą.

Kai reikia prezidentas ministrus pasikviečia, organizuoja posėdžius. Ministrai sudaro patariamąją instituciją, kurios patarimais prezidentas nėra saistomas. Vyriausybė neatskaitinga parlamentui. Prezidentas derina ministrų kandidatūras su aukštaisiais rūmais.

Būtent prezidentinio valdymo šalyse prezidentas savarankiškai leidžia teisė aktus. Jokia kontrasignacija netaikoma. Tai gali būti ir norminiai aktai. (atsakyta ne visai pilnai, na man taip atrodo:)

IX tema. PASAULIO VALSTYBIŲ SANDAROS FORMA

1. Valstybės sandaros formų įvairovė. Valstybės sandaros formų klasifikacija. Valstybės sandarą lemiantys veiksniai.

Valstybių forma pagal jų teritorinę sandarąValstybių teritorinės struktūros ypatumai. Teritorinių vienetų pagrindinės rūšys, politiniai ir administraciniai

vienetai.

Teritorija - viena iš valstybės elementų požymių, tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės kuria valstybę. Teritorijoje vykdoma valstybės valdymas, apibrėžia valstybės ribas. Į teritorijos sampratą įeina: sausuma, vandens teritorija, oro erdvė virš teritorijos.

Teritorijoje valstybės valdymą įgyvendina centrinė valdžia. Problema: šiuolaikinė valstybė turi nemažą teritoriją, todėl centriniai valdžiai keblu, todėl valstybės teritorija įvairiai organizuojama, skirstoma į dalis, dėl to susidaro valstybės teritorinė struktūra. Svarbiausias suskirstymo tikslas- valstybės valdymo patogumas. Vienas iš suskirstymo tikslingumas -Valdymo interesai. Kitas poreikis skirstyti į sudėtines dalis - pačių gyventojų interesai. Gyventojai turi savų poreikių, kuriuos gali patenkinti tik valdžios institucijos, susiję su žmogaus teisių įgyvendinimu, soc. teisių - teisė į mokslą, į soc. paramą, dėl kurių reikia kreiptis į valstybės įstaigas. Valstybė būna suinteresuota kurti valdžios instancijas tose vietose, kur žmonėms reikia.

Teritorinės struktūros požiūriu valstybės skirstomos į vientisas (unitarines) ir jungtines. Jungtinės valstybės – kelių santykinai suverenių ar autonominių valstybių organizacijos, vadinamos federacijomis ir konfederacijomis.

1.Unitarinė valstybė, kurios teritorija skelbiama kaip vieninga ir nedaloma. Nedaloma į valstybinius, politinius teritorinius vienetus. Gali būti kitokie teritoriniai dariniai: Sudaromi administraciniai-teritoriniai vienetai. Pasaulyje vyrauja unitarinės valstybės. Ji yra tvirtesnė - teritorinis vientisumas, todėl nėra galimybių ardyti ją iš vidaus. Centrinės valstybės suverenitetas galioja visai valstybės teritorijai.

2.Federacinės teritorijos susideda iš politinių, valstybinių teritorinių vienetų. Todėl laikoma, kad federacinė valstybė-tai sąjunginė valstybė ir sudėtinga valstybė. Nėra vieningos teritorijos, teritorija-tai tam tikrų valstybinių teritorinių vienetų suma. Sąlyga federacinei valstybei atsirasti-savarankiškų valstybių sąjunga, susivienijimas. Esant federacijai galima daryti prielaidą, kad yra pavojus iš vidaus. Federacinių valstybių dabar yra 20. Iš jų 6 -Amerikos kontinente: JAV, Meksika, Kanada, Argentina, Brazilija, Venesuela. Europoje 7: Šveicarija, Vokietija, Austrija, Belgija, Rusija, Bosnija ir Hercogovina, Jugoslavija. Azijoje 4: Indija, Pakistanas, Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai. 1 kontinentas Australija. Unitarinė valstybė, jos požymiaiUnitarinėje valstybėje nė viena jos sudėtinė dalis neturi valstybinio junginio statuso. Tokioje valstybėje yra tik viena konstitucija, viena pilietybė ir viena aukščiausiųjų valdžios organų sistema. Savarankiškos unitarinės valstybės dalys dažniausiai turi administracinio – teritorinio padalinio vieneto statusą.

Pagal centralizacijos laipsnį unitarinės valstybės gali būti:1) Formaliai decentralizuotos – tos, kurių regioniniai organai formuojami nepriklausomai nuo

centrinių: vietinės valdžios organus renka vietiniai gyventojai (nors faktiškai juos kontroliuoja centrinė valdžia) – Didžioji Britanija, Japonija, Naujoji Zelandija.

2) Atvirai decentralizuotos – visas valdžios funkcijas vykdo hierarchine tvarka sudaryti valstybės organai. Tokioje valstybėje vietiniams valdžios organams dažniausiai vadovauja centrinės valdžios skirti pareigūnai – Prancūzija, Olandija, Norvegija.

Žinoma įvairiose valstybėse centralizacijos laipsnis ir formos yra skirtingi.

2. Unitarinės valstybės. Administracinių teritorinių vienetų teisinė padėtis.

Unitarinės valstybės požymiai:1. -teritorija skirstoma tik į administracinius teritorinius vienetus, nėra jokių politinių teritorinių

darinių. Kartais tam tikroms teritorijoms suteikiama autonomija, bet tai nereiškia valstybinio teritorinio vieneto įsteigimo. Bet su laiku gali peraugti į atskirą vienetą.

2. -viena konstitucija, nes vieninga valstybė.3. -vieninga teisinė sistema, ji kuriama 1 konstitucijos pagrindu.4. -viena ir vieninga pilietybė. Išimtys: Suomija-unitarinė, tačiau Alandų salos turi autonomiją, jų

gyventojai turi savo pilietybę-dviguba pilietybė.

5. -vieninga centrinių valdymo organų sistema: 1 parlamentas, 1 valstybės vadovas, vienas vyriausybės vadovas, vienas Aukščiausias teismas.

Stambios šiuolaikinės unitarinės valstybės linkusios plėsti savo didelių teritorinių vienetų teises. Tam naudoja autonomijos statuso suteikimą-įstatymo apibrėžtose ribose savarankiškai tvarkytis.

Dekoncentracija-centralizuotas valdymas, tam tikrų galių perkėlimas į tuos stambius vienetus. Stambių teritorinių vienetų savarankiškumo plitimas-regionalizmas-valstybės formuojami regionai, kuriems suteikiamas savarankiškumas, pvz.: Italija-Italijos sritys.

3. Federacijos. Federalizmo teorijos. Federacijos subjektų teisinė padėtis.

Federacinės valstybės požymiai ir ypatumaiJungtinės valstybės – kelių santykinai suverenių ar autonominių valstybių organizacijos, vadinamos

federacijomis ir konfederacijomis.Federacija – tai jungtinė valstybė, sudaryta iš atskirų dalių (valstybinių junginių). Tokie į federacijos

sudėtį įeinantys junginiai yra pilnateisiai sąjunginės valstybės nariai ir vadinami federacijos subjektais.Federacijos požymiai :1. ypatingi teritoriniai vienetai - valstybinai arba politiniai vienetai. Jie turi savo tradicinius

pavadinimus: valstijos - (JAV, Meksika, Venesuela, Brazilija, Australija, Indija)-tai federacijos subjektai. Kiti pavadinimai - provincijos - (Kanada, Argentina, Pakistanas), Europoje - žemės (Vokietija, Austrija), Kantonai, pusiaukantonai (Šveicarija), sritys - (Belgija).

2. -greta federacijos subjektų federacijoje būna ir kitų teritorinių vienetų, kurie vadinami federalinėmis teritorijomis. JAV-Kolumbijos federalinė apygarda su sostine Vašingtonu. Tai rodo, kad pati federacinė valstybė neturi savo teritorijos, tik šią apygardą. O kita teritorija priklauso valstijoms. Indijoje net 9 federacinės teritorijos.

3. -dviguba centrinių valdymo organų sistema, tai yra federacinė centrinė valdžia (JAV-fed. Prezidentas su Vyriausybe, fed.kongresas, fed. Teismai: Aukščiausias fed. Teismas, Apeliacinis, Apygardos. Kiekvienas federacijos subjektas -generalgubernatorius, perlamentas-legislatūra, savo teismų sistema: Aukščiausias teismas, Apeliacinis teismas, vietų teismai.

4. -dviejų tipų Konstitucija: federalinė ir federacinių subjektų. Konstitucija ne visuose federacijos subjektuose. Egzistuoja dviguba teisinė sistema: federalinė teismų Konstitucija, federalinio parlamento įstatymai, vykdomosios valdžios aktai. Kiekvieno federacinio subjekto teisės sistema: Konstitucija, legislatūros įstatymai, vykdomoji valdžia, dekretai, ordonansai ir kiti teisiniai aktai.

5. -gali būti dviguba pilietybė: bendra fed. pilietybė ir federacinio subjekto pilietybė (JAV, Šveicarija, Austrija).

6. -Bikameralizmas: 2 rūmų parlamentas. Žemieji rūmai- visos valstybės gyventojų atstovybė. Aukštieji rūmai (Senatas) - skirti federacijos subjektams vadovauti.

7. -Fed. Konstitucija atriboja kompetenciją tarp federacinės valstybės ir federacijos subjektų valdžios. Valstybės galias reikia skirstyti.

Konfederacija - Sutartimi įtvirtinta dvišalė ar daugiašalė sąjunga valstybių, siekiančių tam tikrų bendrų tikslų (karinių, užsienio, politikos, ekonomikos ir pan.) Konfederacijos narės valstybės išlieka tarptautinės teisės subjektais. Konfederacijos kompetencijai perduodami įgaliojimai tiksliai apibrėžiami sutartyje (o federacijos subjektas-nėra tarptautinės teisės subjektu, tik valstybės sudėtinė dalis). Konfederacija - laikinas junginys. Ilgesnį laiką neišgyvena. Atsiradus, turi galimybę peraugti į federaciją arba sugriūva, išyra. Nemažai šiuolaikinių federacinių valstybių išaugo iš konfederacijos. JAV. Egzotinis atvejis - Šveicarijos konfederacija. Tačiau šis pavadinimas rodo istorinę tradiciją. Ji tiesiog nepakeitusi pavadinimo peraugo į federaciją. Konfederacija – tai ne sąjunginė valstybė, o valstybių sąjunga.

Konfederacijoje nėra:1. bendros (centrinės) valdžios, diktuojančios savo valią, nėra bendro įstatymų leidimo (bendros

konstitucijos) ir bendros vyriausybės. Todėl konfederacijai deleguoti įgaliojimai įgyvendinami bei juos atitinkantys sprendimai priimami kiekvienoje valstybėje atskirai, remiantis savo valdžios organų sistema ir savais įstatymais. Tuo tikslu šalies įstatymai koreguojami, priderinami prie sutarties dėl konfederacijos reikalavimų. Bendri sprendimai priimami paritetiniais pagrindais ir įsigalioja tik juos patvirtinus atitinkamiems konfederacijos narių organams (parlamentui ar vyriausybės vadovui).

2. bendros armijos. Kiekviena valstybė (konfederacijos narė) turi atskiras karines formuotes, atskirą jų vadovybę.

3. bendros pilietybės – ji išlieka tų valstybių, kurios įeina į konfederaciją.4. bendrų mokesčių ir bendro biudžeto – bendros išlaidos dengiamos iš atskirų konfederacijos narių

įnašų.Kadangi centralizuotos suverenios valdžios konfederacijoje nėra, ją sudarančių valstybių aukščiausieji

valdžios organai išsaugo savo aukščiausiąją galią (suverenitetą).

Federacijos subjektai, jų teisinis statusasFederacijos skirstomos į 2 rūšis:

1. Sutartinės atsirado sutarties pagrindu (JAV, Šveicarija, Australija, Malaizija).2. Nesutartinės atsirado įvairiais kitais pagrindais. Jų kilmė dažnai paremta centrinės valdžios

sprendimais, valingais aktais. Tai savotiškas buvusios unitarinės valstybės pertvarkymas į federacinę valstybę. Tokio pertvarkymo priežastys įvairios, dažniausiai politinės – kai gresia tam tikri socialiniai, nacionaliniai neramumai (vadinamasis išsivaduojamasis judėjimas). Vienas iš būdų spręsti problemą – tai politinio statuso suteikimas tam tikroms teritorijoms. Buvusi unitarinė valstybė skyla į dvi dalis, teritorijoms pripažįstamas tam tikras valstybingumo statusas centrinės valdžios sprendimu ar referendumu.

Kitas pagrindas – valdymo sumetimais (racionalaus valdymo poreikiai). Iškyla didelėse teritorijos valstybėse, kurias sunku valdyti iš vieno centro. Tokia padėtis Kanadoje (buvo nuspręsta valdyti federaciniais pagrindais. Panašiai ir Australijoje, nors Australijos sąjunga susidarė sutartiniais pagrindais). Kanada, Indija, Pakistanas, Nigerija – didžiulės teritorijos valstybės. Anksčiau kildavo nacionaliniai neramumai. Belgija – ilgus šimtmečius buvo unitarinė, o aštrėjant nacionaliniams santykiams (2 tautinės grupės: valonai ir flamandai), šio amžiaus pabaigoje buvo pertvarkyta į federaciją.

Laikoma, kad federacija yra gana tinkama valstybės forma, siekiant spręsti nacionalinius klausimus, prieštaravimus, nes tautoms suteikiamas tam tikras savarankiškumas.Pagal tautinę sudėtį federacijos yra:

1. Daugianacionalinės (Kanada, Šveicarija, Indija, Nigerija, Meksika, Malaizija). Nors skirstymas į daugianacionalines yra sąlyginis – Kanadoje gyvena dviejų tautybių gyventojai: angliškai ir prancūziškai kalbantys kanadiečiai, bet pati federacijas susideda iš 10 provincijų. Prancūziškai kalbanti – Kvebekas – stengiasi atsiskirti. Dauguma kitų – angliškai kalbančios.

2. Mononacionalinės (Austrija, Vokietija). Vienos tautybės gyventojai sudaro didžiąją gyventojų dalį, bet yra ir kitų tautų gyventojų, tik jos neturi. Taip pat Australija – dauguma gyventojų išeiviai iš Anglijos. JAV nė viena valstija nėra sudaryta nacionaliniu pagrindu.

Federalinio subjekto teisinis statusas. Viena didžiausių federacinių valstybių problemų – kompetencijos atribojimas tarp federacinės valdžios ir federacijos subjektų valdžios. Konstitucijoje atribojama, nustatant klausimus, kurie priskiriami federacinei valdžiai, visa kita, kas nepriklauso federacinės valdžios institucijoms, priklauso federacijos subjektams. Priimant federacijos subjektų konstitucijas, detalizuojama, kokie klausimai perduodami federacijos subjektams.Federacijos subjektas turi savo Konstituciją. (JAV, Vokietija, Meksika, Brazilija). Konstitucija nustato federacinio subjekto kompetenciją: organų sistema, sudarymo principai: jei nėra Konstitucijos-specialūs įstatai.

Galimybė būti tarptautinės teisės subjektu dažnai nepripažįstama. Kai kurių valstybių fed. subjektai dalyvauja tarptautiniuose santykiuose - Kanadoje Kvebekas sudaręs sutartį su Prancūzija dėl kultūrinių mainų. Tarp Kanados provincijų ir šiaurinių JAV valstijų (tarp pasienyje esančių federacijų subjektų) sudaromi susitarimai dėl gamtos apsaugos, prekybos.Nors nėra laikoma visuotinai paplitusiu dalyku, kad federacijos toleruotų federacijų subjektų tarptautinius ryšius.

Kartais tarp federacijos subjektų kyla tautų apsisprendimo teisė - tai secesijos teisė - teisė į atsiskyrimą, teisė išeiti iš federacijos. Kaip kuriose federacijose numatyta, kad federacijos subjektai gali atsiskirti, bet tai labai reti atvejai. Naujose federacijose to nenumatyta. Praktikoje buvę atvejų, kai federacijos subjektai bandė atsiskirti – JAV, Meksikoje vyko karai. Kanadoje – Kvebeko provincija laikas nuo laiko rengia referendumus. Sėkmingas secesijos pavyzdys – Singapūro atsiskyrimas nuo Malaizijos. Bangladešas atsiskyrė nuo Pakistano (didelis atstumas, atsiskyrė ginkluotos kovos būdu).

Kooperatinio federalizmo koncepcija-išreiškia bendradarbiavimo idėjas tarp centrinės valdžios ir fed. Subjektų.

Kompetencijos tarp federacijos centrinės valdžios ir federacijos subjektų paskirstymo būdaiFederacijų K. įtvirtinami federacijos subjektų įgaliojimai, konkretizuojama federacijos subjektų kompetencija, federacinės valdžios atribojimą. Pagal kompetencijos paskirstymą tarp federacijos ir jos subjektų išskiriami įvairūs būdai:3 kompetencijos rūšys:

1. Išimtinė fed. Kompetencija (Gynyba, ginkluotos pajėgos, užsienio santykiai, pinigų apyvarta, mokesčiai, rinkliavos, organų steigimas)

2. Išimtinė fed. Subjekto kompetencija. (Vietinės valdžios organizavimo principai, viešos tvarkos palaikymas, kitų vietos reikalų tvarkymas - keliai, gamtos apsauga, sveikatos pasauga, socialinis aprūpinimas, prekyba).

3. Bendra kompetencija (konkuruojanti) – klausimai, kurie tiesiogiai nepriklauso nei federacinei valdžiai nei federaciniams subjektams. Dažniausiai vykdoma bendrai arba kažkurių institucijų, kurios pirmos pradeda spręsti šiuos klausimus.

Svarbiausia valstybinės valdžios funkcijų bei kompetencijos dalis priklauso centrui, t.y. federaliniam organui. Federacijos subjektų suverenios teisės yra apribojamos. Federaliniai organai sprendžia užsienio politikos ir prekybos, gynybos ir saugumo bei svarbiausius ekonominio gyvenimo klausimus. Federacijos subjektams skiriami tik vietinio pobūdžio valstybiniai klausimai: mokesčių rinkimas ir paskirstymas, švietimo, sveikatos, kultūros reikalai Federacijos subjektui turi teisę leisti įstatymus ir juos įgyvendinti savo kompetencijos ribose.

4. Autonomija šiuolaikinėse valstybėse.

Autonomija ir jos formos užsienio valstybėseAutonomija – tai tam tikras savarankiškumas, tam tikrų savivaldos teisių suteikimas. Būna

unitarinėse valstybėse (dažniausiai) ir federacijose. Svarbiausi autonominio vieneto požymiai:

1. jo teritorijoje veikia tam tikri įstatymai, 2. savas “autonominis parlamentas” ir sava “autonominė vyriausybė” nepripažįstami savarankiškais

valstybiniais junginiais. 3. jų savarankiškumas apribotas: autonominių organų veiklą nuolat kontroliuoja centrinė valdžia,

skirianti į juos savo specialius atstovus (gubernatorius, komisarus); 4. regioninius įstatymus, prieštaraujančius bendravalstybiniams interesams dažniausiai panaikina

centriniai valdžios organai. Autonominis vienetas nėra federacijos subjektas, neturi jo teisių – o tam tikro federacinio subjekto

tam tikra teritorija.

Federacijos subjektai turi savo teritorijos administracinį suskirstymą (vidinę struktūrą). Tai vykdoma pagal atitinkamą įstatymą. Yra panašumas tarp federacijos subjekto teritorinės struktūros ir unitarinės valstybės administracinio – teritorinio vieneto struktūros.

Autonominis statusas visada nustatomas įstatymu. Esant federacijai – federacinio vieneto statusas nustatomas Konstitucijoje (konstitucinis statusas) arba atitinkamas politinis vienetas pats savo konstitucijoje apibrėžia savo statusą. Autonomija šiuo atveju gali būti apibūdinama kaip vietinė savivalda – tam tikrų savivaldos teisių suteikimas.

Autonominis statusas dažniausiai suteikiamas tautinėms mažumoms, tenkinant jų nacionalinius poreikius, kartais šiuolaikinėse valstybėse vykdoma regionalinė politika – tai autonomijos plėtojimas, siekiant decentralizuoti valstybės valdymą, diegiant demokratinius valdymo principus. Neretai autonominis statusas suteikiamas geografiniais sumetimais (pvz.,saloms, kurios priklauso valstybei. Jų nutolimas nuo valstybės, salų izoliuotumas sąlygoja autonominio statuso suteikimą). Grenlandija ir Farerų salos priklauso Danijai. Jas valdyti iš Kopenhagos būtų absurdiška. Dauguma Grenlandijos gyventojų eskimai. Portugalija: dvi autonomijos Akorų Archipelago ir Madeiros salos nutolusios nuo žemyno, joms suteiktos platesnės savivaldos teisės. Suomijai priklauso Alandų salos – jos yra arčiau Švedijos, gyvena Švedų kilmės gyventojai. Po I-ojo PK buvo sprendžiamas Alandų salų priklausomybės klausimas: į jas pretendavo Švedija, bet Suomijai pavyko tarptautinių susitarimų pagalba pasiekti jų pripažinimą Suomijai, suteikiant ypatingą autonominį statusą – turi savo parlamentą, vykdomąją valdžią ir netgi pilietybę, nors yra tik 20000

gyventojų. Alandų Suomiai turi dvigubą pilietybę – alandų ir suomių. Pilietybė įgyjama tik natūralizacijos būdu (Suomiai atvykę į Alandų salas negauna alandų pilietybės).

Autonomijos forma, kaip t. t. savivaldos vidinė forma labai paplitusi Europoje – apie 40 valstybių turi autonomijas. Italijoje (unitarinė v.) – 20 sričių turi autonominį statusą, Ispanijos konstitucija taip pat pripažįsta ir garantuoja regionams bei nacijoms teisę į autonomiją: nacionalinėmis sritimis pripažintos Katalonija, Andalūzija, Baskija, Galisija. 13-ka regionų gavo autonomiją kaip istorinės sritys (vietos gyventojų išrinkta asamblėja leidžia įstatymus ir formuoja autonominę vyriausybę).

Autonomijos formos:1. nacionalinės sritys (Ispanija: Katalonija, Andalūzija, Galisija, Baskija);2. istorinės sritys (Hong-Kongas, Ispanija: 13-ka autonominių regionų).Ispanijos nacionalinės sritys turi daugiau kompetencijos negu istorinės sritys. Šių autonominių

organų veiklą kontroliuoja konstitucinis teismas ir centrinė vyriausybė.

5. Konfederacijos, valstybių sąjungos, sandraugos ar kitokie susivienijimai. Europos Sąjunga.

X tema. POLITINIS REŽIMAS PASAULIO VALSTYBĖSEXI tema. KONSTITUCINIAI ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOSIOS VALDŽIOS MODELIAI XII tema. KONSTITUCINIAI VYKDOMOSIOS VALDŽIOS MODELIAIXIII tema. TEISMINĖS VALDŽIOS KONSTITUCINIAI MODELIAI

1. Teisėjų konstitucinio teisinio statuso bruožai.

Teisėjų teisinio statuso ypatumai.

Teisėjų parinkimas, reikalavimai. Kas gali būti teisėjais. Dvi grupės reikalavimų:1. Profesiniai reikalavimai

1) turėti teisinį išsilavinimą (aukštąjį - baigti universitetą)2) išlaikyti teisėjų egzaminus (į teisėjo vietą skelbiamas konkursas). Išlaikiusieji egzaminus įrašomi

į teisėjų rezervą, iš kurio vėliau skiriami teisėjais.3) darbo stažas. Turi būti pagal profesiją. Stažas apibrėžiamas įvairiai: norint dirbti aukštesniame

teisme, reikia išdirbti žemesniame.2. Moraliniai reikalavimai:

1) nepriekaištinga reputacija. 2) neteistas, neturintis teistumo.3) objektyvumas - tik objektyvus asmuo, kuris nesusiję su organizacijomis, politinėmis partijomis,

ar kitaip suinteresuotas.Reikalavimų būna ir daugiau.

Teisėjai į pareigas skiriami - skiria valstybės vadovas ar teisingumo ministras, ar vyriausybė. Gali skirti ir parlamentas (Lietuvoje skiria parlamentas su prezidentu). Kai kuriose valstybėse teisėjai renkami. Ši sistema paplitusi JAV - renkami valstijų teisėjai pagal valstijų konstitucijas. Renka piliečiai.Pagal europos (romanų) teisinę sistemą teisėjai (teisėjų korpusas) vadinama magistratu (Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje). Į šią sąvoką įeina: teisėjai, tardytojai ir prokurorai. Tai jau visa sistema. Būdami magistrato (magistratūros) nariais gali dirbti bet kuo - ir teisėju ir prokuroru. Magistratūra organizuota savivaldos principu. Tuo pabrėžiama teisminės valdžios nepriklausomumas. Tačiau tai darosi panašu į tam tikrą uždarą ratą, ypač jei atsiranda ryšiai su nusikalstamu pasauliu. Reikalavimai ir draudimai:

1) teisėjų nepriklausomumas. Deklaruojama visose konstitucijose. Nepriklausomumas nuo bet kokios valdžios: įstatymų leidžiamosios, vykdomosios.

2) Teisėjų nepakeičiamumas. Teisėjai negali būti atleidžiami iš užimamų pareigų be įstatyme numatytų pagrindų. Tai taip pat teisėjų nepriklausomumas. Teisėjo kadencija baigiasi pasibaigus kadencijos terminui arba sulaukus pensijos. Kiti įstatymuose numatyti atvejai: jei teisėjas padaro nusikaltimą; teisėjas savo elgesiu pažemino teisėjo vardą.

3) depolitizavimo principas. Neleidžiama dalyvauti jokioje politinėje veikloje. Šis principas traktuojamas nevienodai: kai kuriose valstybėse leidžiama būti parlamento nariu, tačiau be jokios partijos paramos.

4) draudžiama dirbti bet kokį darbą: valstybinės valdžios struktūrose, privačioje srityje. Išimtis - pedagoginis darbas.

5) draudimas mažinti teisėjų atlyginimą. Atlyginimai gana aukšti. Šis draudimas yra įtvirtintas JAV konstitucijoje. Tai nepriklausomumo garantas. Atlyginimai skiriami iš biudžeto. JAV - teisėjų atlyginimas pagal didumą II vietoje po prezidento (Aukščiausiojo teismo teisėjas uždirba 165 tūkst. dolerių per metus).

Teismų organizavimo principai. Susiformavo per ilgą ir šiandien pripažįstami principai, kurie

būdingi bet kuriai valstybei:

1. Teisėjų nepriklausomumo principas. Nepriklausomumas:

1) nuo valstybinės valdžios (ypač vykdomosios valdžios)2) nuo politinių organizacijų3) nuo visuomeninių organizacijų4) nuo kitų asmenų.Tai būtina garantija teisingumo vykdymui. Teisėjo nors ir mažiausia nepriklausomybė daro jį šališku,

suinteresuotu sprendžiant ginčą ir todėl paiso kažkokio subjekto interesų. Teisėjas pavaldus tik įstatymui. Teisėjas negali būti nepriklausomas nevisiškai, bet visada - susaistytas įstatymais.

Nepriklausomumo principo garantijos: teisėjų nepakeičiamumas. Daugelyje valstybių teisėjai skiriami iki gyvos galvos ar pensijos, ar tam tikrai kadencijai. Tai reiškia, kad kol nepasibaigė teisėjo paskyrimo laikas, jis negali būti keičiamas, bet tai suprantama ne absoliučiai, nes jei padaro nusižengimą, jis gali būti atleistas. Teisėjo atleidimo pagrindus nustato tik įstatymas. Kita valdžia negali nušalinti teisėjo be įstatyme nurodytų pagrindų: už priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą, kita.Tokie pagrindai būna abstraktūs, pvz., pažemino teisėjo vardą - tai gali reikšti ir nusikaltimo, ir kitų teisės pažeidimų padarymą, šeimyninį konfliktą, amoralius dalykus, girtavimą ir kt.

Kita garantija: teisėjo imunitetas - teisėjo asmens neliečiamybė. Jis nėra vienodas įvairiose valstybėse, bet paprastai: teisėjus draudžiama suimti, riboti jų laisvę ir, norint iškelti baudžiamąją bylą, reikia atlikti tam tikras procedūras - gauti leidimą iš tų institucijų, kurios skiria teisėją. Imunitetas atšaukiamas paprastai parlamento ar prezidento sutikimu.

Imunitetas reiškia ir dėl administracinės atsakomybės. Jie paprastai netraukiami administracinėn atsakomybėn, o už administracinius nusižengimus jiems gali būti keliamos drausminės bylos. Ir tokia sankcija gali būti net griežtesnė.Draudimas mažinti teisėjų atlyginimą, kol jis eina savo pareigas (JAV Konstitucija). Prieš 200 m. suvokta, kad teisėjai gali būti paveikiami finansiškai, sumažinant atlyginimus. Tai, jei įstatymų leidėjas nustato atlyginimą įstatymu, tai, jei parlamentas bus nepatenkintas teismų veikla, gali smogti teisėjams per kišenę, o nuo to priklauso ir teisėjų nepriklausomumas.

Kai kuriose valstybėse nepriklausomumo principas yra dar daugiau įtvirtinamas: nustatant teismų autonomiją ir teismų finansinę nepriklausomybę.

2. Teisingumą vykdo tik įstatymu įsteigti teismai.

Įstatymu nustatomi, kokie teismai gali egzistuoti. Konstitucijose būna nurodyti pagrindiniai teismų sistemos bruožai. Konstitucijos išvardija teismų rūšis, pavadinimus, o įstatymai jau nustato jų kompetenciją, steigimą ir t.t.Šis principas reiškia, kad teismų nesteigtų bet kas bet kur savo iniciatyva. Tai garantija vieningai teismų sistemai.

Esant autoritariniam režimui, egzistuodavo ypatingieji teismai. Jie buvo steigiami paslapčiomis, specialiais teisės aktais. Jie veikdavo prie jėgos struktūrų ir iš esmės atlikdavo represinę funkciją. Jie bylas nagrinėjo net nedalyvaujant pačiam kaltinamajam, už uždarų durų ir net galėjo skirti mirties bausmę.

Todėl dabar konstitucijose įtvirtinta, kad ypatingi teismai negali būti steigiami. Išimtis karo teismams. Jie turi ypatingų teismų požymių, bet jų ypatumas tas, kad jų steigimo tvarką ir veiklos procedūras nustato įstatymai. Karo teismai steigiami įvedus karo padėtį. Ir tai nėra laikoma, kad pažeidžiamas draudimas steigti specialius teismus.

3. Visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumąTai senas principas, naudojamas anglosaksų teismų sistemoje. Pagrindinė forma - prisiekusiųjų

teismas. Tai speciali piliečių kolegija, susidedanti iš 6, 9, 12 teismo paskirtų asmenų tam tikram laikui, kol dirba teismas.

Prisiekusiųjų teismo sudarymo principai: būti jo nariu yra piliečio pareiga, nuo jos atleidžiami teisti, administracinius pažeidimus padarę asmenys (JAV gali būti neskiriamas net už kelių eismo taisyklių pažeidimą). Sąrašai sudaromi savivaldybėje ir, kai ateina laikas, asmenys eilės tvarka pakviečiami teisėjais.

Prisiekusiųjų teismui būdinga: šie asmenys dalyvauja teisminiame nagrinėjime, jie stebi bylos nagrinėjimą ir sprendžia tik fakto klausimą, o ne teisės, todėl teisinės žinios jiems nereikalingos. Svarbiausi faktai:

a) ar buvo padaryta tam tikra veikla (kuri inkriminuojama),b) ar kaltinamasis tą veiką įvykdė,c) ar kaltinamasis kaltas,d) jei kaltinamasis pripažįstamas kaltu, ar jis vertas pasigailėjimo, ar jam gali būti švelninama

bausmė.Paprastai prisiekusieji šiuos klausimus sprendžia pasibaigus teisminiam nagrinėjimui ir atskirai

pasitarimų kambaryje priima verdiktą: išteisinamąjį ar apkaltinamąjį. Jis priimamas balsų dauguma arba vienbalsiai.

Šiuo atveju teisėjas būna įpareigotas taikyti įstatymą pagal prisiekusiųjų priimtą verdiktą. Jei prisiekusieji pripažįsta, kad kaltinamasis kaltas, teisėjas privalo skirti bausmę įstatymo ribose ir atvirkščiai. Bet būna numatyta, kad prisiekusiųjų verdiktą teisėjas gali skųsti aukštesniajam teismui.

4. Teisminių instancijų principas.

Reiškia teismų tam tikrą hierarchinę struktūrą, kurios paskirtis apskųsti žemesniųjų teismų sprendimus aukštesniajam teismui, kuris peržiūri sprendimo teisėtumą ir tikslingumą. Paprastai skundžiami neįsiteisėję sprendimai (nustatomas terminas), o įsiteisėję - neskundžiami.

I instancijos sprendimas skundžiamas II instancijai, o jos - III instancijai.3 teismų instancijų sistema. Tarptautiniai dokumentai pripažįsta, kad ir dvi pakopos jau yra

pakankama žmogaus teisių garantija.Instancijos nereikia painioti su teismo grandimi (pastarųjų gali būti daugiau, pvz., Lietuvoje yra 4

teismų grandys ir 3 teisminės instancijos). Apylinkių ir apygardų tesimai yra I instancijos, Apeliacinis - II instancijos, Aukščiausiasis - kasacinė (III) instancija. Tarp apylinkės ir apygardos teismų paskirstyta kompetencija. Apylinkės teismų sprendimai gali būti skundžiami apygardos teismui, taigi, vienu atveju apygardos teismas yra I instancijos teismas, o apylinkių teismų sprendimams apskųsti - apeliacinė instancija. Yra du teisminių skundimų formos:

a) apeliacine tvarka, (Lietuvoje - apygardos ir apeliacinis). Būdinga: priimtas žemesnio teismo sprendimas tikrinamas iš esmės nusižengimo fakto ir teisės klausimais. Teismas iš naujo tiria įrodymus ir priima naują sprendimą naikindamas žemesnio teismo sprendimą.

b) kasacine tvarka. esant kasacinei tvarkai, aukštesnysis teismas tikrina žemesniojo teismo sprendimą tik teisėtumo aspektu, o netikrina pagrįstumo. Jeigu nustatoma, kad pažeistas įstatymas, žemesniojo teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama tos instancijos teismui, kurios sprendimas panaikintas, o kasacinės instancijos teismas sprendimo byloje priimti negali.

Revizija - (a) ir (b) mišinys. Skundai paduodami aukštesniajam teismui, kuris savo nuožiūra sprendžia nagrinėti bylą (a) ar (b) tvarka. Esant revizinei skundimų tvarkai, skundai paduodami aukštesniajam teismui, bet jis turi platesnę pasirinkimo laisvę. Gali bylą nagrinėti (a) arba (b) tvarka (t.y. tik naikina teismo sprendimą ir perduoda žemesniam teismui arba pats sprendžia bylą iš esmės).

Anglosaksų sistemos šalyse, yra tik apeliacinė skundimo tvarka. Tuo tarpu romanų-germanų sistemoje naudojamos abi skundimų sistemos ir laikomasi, kad II

instancija yra apeliacinė, o III - kasacinė instancija (Prancūzijoje). Italijoje yra tik kasacinė tvarka; Vokietijoje: II instancija apeliacinė, o III - revizinė skundų nagrinėjimo tvarka.

Dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų: jie bendra tvarka laikomi neskundžiamais, bet jie gali būti peržiūrimi nepaprastąja tvarka. Įstatymas gali numatyti teismo pirmininkui teisę užprotestuoti teismų sprendimą. Ši tvarka reikalinga išvengti teismo klaidų, bet ji plačiai netaikoma, tam nustatyti terminai.II. Teismų veiklos principai.

Tai tam tikri proceso principai - teismas jais vadovaujasi savo veikloje. Šie procesiniai principai kiekvienoje valstybėje įtvirtinti procesiniuose įstatymuose - kodeksuose. Svarbiausi iš principų fiksuojami konstitucijoje. Čia principai formuluojami kaip tam tikros žmonių teisės: žmogaus teisė į teisėtą teismą; žmogaus teisė į prisiekusiųjų teismą; habeas corpus principas (lot. turėk asmenybę, asmenį) - žmogus turi būti pristatytas į teismą (per 48 val.) ir teisėjas sprendžia, ar yra pagrindas suimti žmogų; teisė į gynybą - net ir pats teisės subjektas gali gintis arba gali turėti advokatą. Ši teisė išplėtojama: žmogus gali atsisakyti kalbėti su tardytojais, kol neturės advokato. Kitas principas - viešumo principas. Tai reiškia, kad teismas yra viešas tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose. Bet kuris pilnametis įleidžiamas į teismo salę - tai teisiamojo garantija, kad jis nebus teisiamas už akių ir nubaustas teisingai. Išimtis - uždari posėdžiai, kai reikia apsaugoti valstybines, profesines, asmenines paslaptis.

Kitas principas - teisėjų pavaldumas tik įstatymui.Pabrėžia teisėjo nepriklausomumą. Teisėjai vadovaujasi tik įstatymais, o ne direktyvomis ar

nurodymais, ar telefoniniais nurodymais (telefoninė teisė - kai įvairūs vadovai nurodinėdavo kokį sprendimą priimti. Ypač tarybiniais laikais, kai teisėjais skirdavo partijos organai, todėl vėliau galėjo veikti teisėjus).

Teismų sistemos ir jų ypatumai. Kiekviena valstybė turi savo teismų sistemą. Apibendrintai skiriamos dvi sistemos:

1. anglosaksų;2. kontinentinė.

1. Anglosaksų teismų sistema. Tai pati seniausia (ar viena iš seniausių). Susiformavo kaip išbaigta, vieninga teismų sistema, kurios aukščiausiu organu yra Aukščiausiasis teismas. Jis apibendrina visų kitų teisminę praktiką, formuoja precedentus. Šiai sistemai būdinga: nėra specializuotų teismų; visi teismai - universalūs, gali nagrinėti bet kokią bylą. Darbo specializacija yra tik teismų viduje - bylų pasiskirstymas tarp teisėjų. Paskirstoma kas sprendžia baudžiamąsias, civilines, administracine bylas, arba sudaromos kolegijos - darbo, baudžiamųjų, administracinių, civilinių bylų sprendimui.

Kiti šios sistemos bruožai:1) pripažįstama bendroji teisė - tik anglosaksų šalyse. Bendroji teisė tai iš esmės tesimų sukurta

teisė: teismų praktika ir precedentai. Bendroji teisė paprastai priešpastatoma statutinei teisei - parlamento priimti įstatymai. Ši statutinė teisė formavosi vėlyvaisiais amžiais ir dabar turi didelę įtaką Didžiojoje Britanijoje.

2) rungtyniškumo principas. Jis reiškia, kad bylos šalys tarpusavyje rungiasi žodžiais. Šis principas pripažįstamas ir kontinentinėje teisėje, bet čia kraštutinumas - teisėjas visai nesikiša į procesą, tik stebi. Teisėjas neužduoda klausimų, netyrinėja, netardo, neiškvočia. Šis teisminis procesas savotiškas: teisėjų vaidmuo - tik sutramdyti bylos šalis.

3) teisminiai sandoriai. Dažniausiai būna ir leidžiama bylose. Leidžiama ginčo šalims susitarti tarpusavy ir teisėjas priima nutarimą tuo susitarimu. Advokatas sako: Mano ginamasis prisipažins, o tu nuimk kitus kaltinimus.

4) plačiai naudojamas prisiekusiųjų teismas. Daugiausia baudžiamosiose bylose, bet būna ir civilinėse bylose.

5) yra taikos teisėjai. Tai pirminės teismų grandinės teisėjai. Nebūtinai turi būti teisininkai, bet turi turėti gyvenimo patirtį. Sprendžia buitinio pobūdžio bylas. Jų paskirtis - rasti konflikto sprendimą, sutaikyti šalis. Jei neišsprendžia - perduoda aukštesniam teismui. Šiuos teisėjus išrenka patys gyventojai.

6) teisėjų rinkimas (nebūdinga kontinentinei). Nors dabar teisėjų rinkimas net JAV kritikuojamas - dažnai rinkimai formalūs - kandidatūrą iškelia tas pats teisėjas ir dažnai tik jis vienintelis.

7) žemesnių teismų sprendimai gali būti skundžiami tik apeliacine tvarka.2. Kontinentinei sistemai būdinga: detalus įstatyminis teismų veiklos organizavimas (sudarymo, veiklos

principai). Taigi, dominuoja statutinė teisė - įstatymai. Būdinga tai, kad: 1) nepripažįstamas precedentas, kaip teisės šaltinis (bent formaliai). Tačiau paskutiniais

dešimtmečiais precedentai pamažu tampa pripažįstami, įsitvirtina. Ypač, kai pripažįsta mokslininkai. Tačiau precedentai nevaidina lemiamos reikšmės.

2) kitas teisėjo vaidmuo procese. Būna aktyvūs teismo metu: pats užduoda klausimus, nukreipia teisminį tyrimą į vieną ar kitą pusę (o ne snaudžia kėdėje).

3) žymiai mažiau paplitę prisiekusiųjų teismai. Tačiau kai kuriose valstybėse (Vokietijoje) naudojami teismų tarėjai.

4) žymiai rečiau - taikos teisėjai. Jei yra teismas, tai turi atlikti profesionaliai.5) beveik nepasitaiko teisėjų rinkimų. Jie skiriami.6) paplitusi teisėjų savivalda (magistratas).7) greta apeliacinio skundo naudojamas ir kasacinis. Yra net atskiri kasaciniai teismai (jie

laikomi aukščiausiu teismu).8) yra revizijos tvarka - žemesniųjų teismų sprendimų patikrinimas, kai jie apskundžiami.9) plačiai paplitusi teismų specializacija. Greta bendros jurisdikcijos teismų kuriami specializuoti

teismai. Vokietijoje - net 5 teismų sistemos:

1. bendros jurisdikcijos teismai,2. administraciniai teismai,3. finansų teismai,4. darbo teismai,5. socialiniai teismai.

Vokietija yra federacinė valstybė, todėl šie teismai egzistuoja 2 lygmenyse - žemės ir federaciniai. Pvz., socialiniai teismai: žemės socialinis teismas ir Aukščiausias federacinis socialinis teismas.

Bendrieji teismai (Vokietijoje) 4 grandžių: apylinkių teismai - žemės teismai - žemių aukščiausieji teismai - federalinis teismas. Šiuos teismus jungia Aukščiausiųjų teismų senatas. Reguliuoja klausimus tarp skirtingų grandžių, aukščiausiųjų teismų. Bendros jurisdikcijos teismai nagrinėja 2 rūšių bylas: civilines ir baudžiamąsias. Šie teismai turi 4 grandis:

1) Pirminė grandis: 1) taikos teisėjai, 2) policijos teisėjai, 3) apylinkės teisėjai.Tenka paprasčiausios bylos. Policija ką sulaikiusi veda pas taikos teisėją. Bylos dėl policijos veiksmų, tvarkos pažeidimų. Šių teismų daugiausia, bet jų nedideli.

2) pagrindinė grandis: Tai I instancijos teismai. Jie nagrinėja didžiąją baudžiamųjų ir civilinių bylų dalį (išskyrus tas, kurias nagrinėja 1 grandis).

1) apygardos teismai,2) tribunolai.3. apeliacinė grandis:1) apeliacinis (iai) teismas,2) (gali būti aukštesnysis teismas).4. aukščiausioji grandis - aukščiausieji (kasaciniai) teismai.Pirminė ir pagrindinė grandys atlieka I instancijos teismo funkcijas. Tačiau (2) kartais atlieka ir

apeliacines funkcijas (1) sprendimams. Tarp specialiųjų teismų ypatingą vietą užima administraciniai teismai. Yra beveik visose Europos

valstybėse. Sprendžia ginčus tarp gyventojų ir valdžios įstaigų (viešosios administracijos įstaigų). Gina žmogaus teises prieš valdžios institucijas, tramdo jas.

XIV tema. VIETINIO VALDYMO IR SAVIVALDOS MODELIAI PASAULIO VALSTYBĖSEXV tema. KONKREČIOS VALSTYBĖS KONSTITUCINĖS TEISĖS PAGRINDŲ ANALIZĖ

(PRANCŪZIJOS V-OSIOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO MODELIO NAGRINĖJIMAS KAIP TOKIOS ANALIZĖS PAVYZDYS

1. Vietinis valdymas ir savivalda.

Valstybių administracinė teritorinė struktūra.Valstybės pagrindiniai elementai yra:

1) teritorija;2) gyventojai;3) valstybės valdžia. Taigi be teritorijos valstybė neįmanoma. Teritorija yra vieta valstybinei valdžiai dislokuoti ir visoje

teritorijoje funkcionuoja antrinė valdžia, tačiau esant didesnėm valstybėm, valdyti visą šalį iš centro

neįmanoma, todėl organizuojamos valdžios vietose ir tam reikia apibrėžti vietinės valdžios ribas. Todėl valdžios teritorijos skirstymas susijęs su tuo, kad vietose reikia kurti vietos valdžias . Iškyla klausimas dėl valstybės teritorinių vienetų statuso, nes teritorijos vaidina svarbų vaidmenį, nes kai atsiranda nors ir vietinės valdžios, jos siekia plačių įgaliojimų , todėl teritorinis skirstymas siejamas su politine santvarka. Didesnėse valstybėse siejamas skirstymas su autonomine, todėl didelės valstybės skirstomos į:

a) federacines – susideda iš valstybės teritorinių vienetų;b) unitarines – sudaromi administraciniai – teritoriniai vienetai.

Taigi valstybiniai teritoriniai dariniai būna 2 rūšių:

1. administraciniai – teritoriniai;2. valstybiniai – teritoriniai vienetai (fed. subjektai).

Pačiuose valstybiniuose – teritoriniuose vienetuose dar būna administracinė – teritorinė struktūra. Taigi administraciniai - teritoriniai vienetai sudaromi arba unitarinėse arba federacinėse - federacijos subjektuose.

Paprastai valstybės teritorinė struktūra susiklosto istoriškai ir egzistuoja šimtmečiais, tik keičiasi jos ekonominėms, socialinėms sąlygoms ji būna peržiūrima ir vienetai stambinami arba smulkinami, nors būna ir kardinalių pertvarkymų.

1. Pirminiai administraciniais vienetais laikomos gyvenvietės, miestai ar jų dalys. Tai vadinami pirminiai vienetai – smulkiausios valstybės dalys. Juose jau kuriamos valdžios struktūros, kurie arba įgyvendina valstybės valdžią arba veikia savivalda.

2. Antros grandies administraciniai – teritoriniai vienetai – pirminiai jungiami į stambesnius, o prireikus, didelėse valstybėse dar jungiami į stambesnius junginius. Į stambesnę II grandies teritoriniai vienetai įeina keli I grandies, o į III grandies - keli II grandys. (Vokietijoje: pirminiai I – bendruomenės, II –bendruomenių apjungiamos į apskritį. Anglijoje: 3 grandžių – I –parapijos, II – apygardos, III – grafystės. Italijoje ir Prancūzijoje yra 4 grandžių: I – bendruomenė, II – apygarda, III – provincijos, IV – regionai (sritys).

Valstybės teritorijos skaidymo uždavinys – dislokuoti valdžios struktūras vietose (įkurdinti).

Teritorinė struktūra padeda įvykdyti su valdžios organizavimu susijusius 2 uždavinius:

1) dekoncentruoti valstybės valdymą – kai centrinės valdžios įgaliojimai perkeliami į vietą;2) decentralizacija – valdymo organizavimas, kai greta valstybės valdymo kuriamas valdymas

savivaldos principais. Ji išreiškia valstybės valdžios derinimą su savivalda. Paprastai savivalda kuriama I teritoriniuose vienetuose. Savivalda būna 1 ar 2 grandžių.(I ir II grandyse).

Taigi susikuria 2 grandžių savivalda. Aukštesniuose teritoriniuose vienetuose paprastai kuriasi centrinės valdžios įstaigos (ministerijų skyriai, departamentas, vyriausybės įgaliotos institucijos).juose jau valstybės valdymą atlieka jau antrinės valdžios įkurtos institucijos. (Ir tai valstybės bendro valdymo sudėtinė dalis).

Vietinio valdymo ypatumai. Autonomija.

Vietiniu valdymu vadinamas valstybės valdymas, kuris įgyvendinamas t. t. teritoriniuose vienetuose. Ir čia įgyvendina valdymą centrinės valdžios atstovai vietose.Būdinga (ypač stambiuose vienetuose), kad vyriausybė skiria savo įgaliotinius, kurie veikia valstybės vardu ir paprastai įgaliotiniai veikia vienvaldiškumo principu.

Italijoje vadovauja vyriausybinis komisaras, Švedijoje – vyriausybės skiriami gubernatoriai, Prancūzijoje – prefektai (atstovauja vyriausybei). Šie vyriausybės skiriami įgaliotiniai ir vyriausybės vardu vykdo valdymą. Šie vienasmeniai pareigūnai prižiūri visas kitas valdžios įstaigas tame regione, o iš kitos pusės turi teisę prižiūrėti žemesnių teritorinių vienetų veiklą ir jų žinioje būna policijos tarnybos, valstybinės transporto įstaigos ir neretai justicijos įstaigos.

Didelėse valstybėse stambiausi teritoriniai vienetai įgauna daug teisių, ir jie priartėja prie autonominio statuso, o kai kuriose valstybėse net įstatymiškai įteisinama jų autonomija. Autonomijos statusas sutiktas Italijos autonomijoms arba sritims. Jos turi savo legislatūras (?), kurias renka gyventojai, o šios įstaigos priima vietinės reikšmės aktus, bet valstybės valdžia gali tikrinti, ar šie aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Šitoks regionų reikšmės išaugimas apibūdinamas kaip regionalizmas, tai politinis teisinis reiškinys ir ši sąvoka parodo ypatingą šių vienetų galios išaugimą ir reikšmę tvarkant valstybės reikalus

Regionai įgauna vos ne valstybinį politinį statusą. Ypač tai atitinka valstybę, kur gyventojai nėra vienos tautybės. Todėl tie regionai būna kaip t. t. forma tiems reikalavimams išspręsti ir panaikinti

konfliktus (Ispanija – Basku kraštas, Katalonija, todėl suteikia t. t. pusiau politinio autonomiškumo elementus). Būdinga tai, kad kai kalbam apie autonomiją, tai vyksta unitarinėse valstybėse.

Įdomus autonomijos pvz., Suomijos Alandų salos yra tarp Švedijos ir Suomijos, ir kai Suomija po I pasaulinio karo tapo savarankiška valstybe, kilo klausimas, kam priklauso Alandų salos. Suomija ir salos priklausė Rusijai, bet dauguma Alandų gyventojų buvo švedai. Taigi Suomija norėdama išlaikyti Alandų salas, suteikė labai plačią autonomiją, taigi Alandų salos turi valstybės statusą – turi valstybinę kalbą – švedų pilietybę – alandų piliečiai, nors jei Suomijos pilietis persikelia į Alandus, jis automatiškai neįgauna Alandų pilietybės.

Vietos savivalda ir municipalinė teisė

Vietos savivalda – tai administracinio – teritorinio vieneto gyventojų ir jų rinktų organų veikla, reguliuojant ir tvarkant vietos reikalus įstatymo numatytose ribose. Todėl administracinio – teritorinio vieneto gyventojai, ten kur yra savivalda, vadinami teritoriniu kolektyvu. Šie gyventojai išsirenka t. t. organus, kurie gauna teisę tvarkyti ir spręsti visus vietinius valdymo reikalus ir valdyti savivaldos teritoriją.

Savivalda atsirado pirmiausiai miestuose, kai miestai išsikovojo laisvę nuo centrinės valdžios. centrinei valdžiai pirmiausiai rūpi surinkti mokesčius ir ne taip jai svarbu valdymas. Buvo vykdomos municipalinės reformos, ir atsirado savarankiški municipalitetai. Iš čia atsirado municipalinė teisė.

Municipalitetas – tai miesto valdžia, ir municipalitetas buvo perkeltas į kaimų vietoves, ir tai tapo bendra savivaldos forma. Taigi greta centrinės valdžios susikūrė kita valdymo forma, kuri veikė savaveiksmiškumo principu. .

Vietos valdymas ir savivalda yra skirtingi reiškiniai.

Savivalda – tai nėra valstybės valdymas, kurį vykdo patys gyventojai ir jų suformuotos struktūros. Europoje priimta vietos savivaldos chartija 1985 m. šis aktas yra vienas pagrindinių Europos Tarybos dokumentų ir ET narės laisvu prisijungia prie chartijos ( Lietuva ruošiasi ratifikuoti). Nes chartija apibrėžia pačią savivaldą ir jos principus. Chartija apibendrina Europos patirtį ir stengiasi suvienodinti. Chartija susideda iš 18 str. juose nustatyti t. t. savivaldos principai (30 svarbiausių principų, iš kurių 20 privalomi kiekvienai chartiją ratifikuojančiai valstybei). Pati valstybė gali nuspręsti, kas jai labiau tinka pagal valstybės valdymo modelį.

Žinomi 2 pagrindiniai savivaldos modeliai:

1. Anglosaksų modelis susiformavo Anglijoje ir paplitęs buvusiose kolonijose: JAV, Kanadoje, Australijoje. Būdinga:

1) Savivaldos egzistuoja daugumoje administracinių vienetų ar net visuose. 2) Savivaldos turi gana didelį savarankiškumą, laikomasi tokios taisyklės srityse, kurios

priskiriamos savivaldai, tai jose savivaldos valdžios ir tvarkomos, nesikišant valstybės valdžiai. 3) Čia nėra Vyriausybės savivaldos veiklos priežiūros (neegzistuoja valstybės priežiūra). 4) Gana plačiai taikomas rinkimų principas formuojant įvairias savivaldos institucijas, ne tik

atstovybės, bet ir kiti savivaldos pareigūnai (JAV šerifai (policijos komisarai), teisėjai). 5) Didelius įgaliojimus turi atstovybių komisijos ir komitetai. Iš pradžių deputatai sudaromi, vykdo

šakiniu principu, vykdo kitų institucijų kontrolę.6) Savivaldos veiklos priežiūra patikėta teismams (teisminė savo veiklos kontrolė)

2. Kontinentinis modelis – tai prancūziškasis savivaldos modelis. Paplitęs Europoje ir jo pradininkė –Prancūzija, Lotynų Amerikoje – plito per Ispaniją, Portugaliją, Artimuosiuose Rytuose – Afrikoje, buvusiose Prancūzijos kolonijose. Būdinga:

1) Čia savivalda kuriama žemiausiuose vienetuose (Prancūzijos komunose). Aukštesniuosiuose jau steigiami valstybės valdymo organai.

2) Savivalda derinama su vietos valdymu arba valstybės administracija. Ir tai pasireiškia, kad greta savivaldos kuriamos valstybės institucijos, kurios veikia paraleliai, nors kompetencija atribota, bet atrodo, lyg veiktų 2 valdžios.

3) Yra institucijos sudaromos savivaldos veiklai prižiūrėti vyriausybės įgaliotiniai. Arba tas funkcijas savivalda perduoda savo įgaliotiniams. Skiriami prefektai, kurie prižiūri, ar savivalda nepažeidžia Konstitucijos ir įstatymų ( tai savivaldos administracinė priežiūra vadinama, nes ją atlieka valstybės

administraciniai valdžios atstovai). Tokia priežiūra yra ir Lietuvoje- yra Vyriausybės atstovai, kurie kontroliuoja savivaldos veiklą.

4) Jeigu yra 2 grandžių savivaldybės, tai tarp jų yra t. t. pavaldumo santykiai. Paprastai žemesnė savivalda paklūsta aukštesnei, kur kompetencija sutampa. Nors kompetencija būna šiek tiek apribota.

Dabartiniu metu ryškesnis abiejų modelių suartėjimas. Beveik kiekviena Vyriausybė, susiduria su savivaldos teisinio reguliavimo tobulinimu, ir norima savivaldą padaryti laisvesnę ir kad laikytųsi vieningos antrinės valdžios politikos. Todėl kreipiamasi į užsienio valstybių pavyzdį. Todėl Vokietiją sunku priskirti anglosaksų ar kontinentiniam modeliui, nes yra abiejų požymių.

Dabar savivaldos principai įtvirtinti Konstitucijoje. To reikalauja chartija (Konstitucija arba bent įstatymu). Po to principai detalizuojami įstatymuose, kurie dar detalizuojami kitais Vyriausybės ir žinybiniai aktais.

Greta specialių normų jų daug ir kituose įstatymuose, pvz., finansų. Leidžiama nustatyti vietiniu mokesčius, vadinamas rinkliavas, kurios eina į savivaldybių biudžetą, t. p žemės įstatymuose.

Teisės normų visuma, kuri reglamentuoja savivaldos organizavimo tvarką, veiklos principus ir vadinama municipaline teise.

Savivaldybių organai ir jų sudarymo tvarka

Savivaldos institucijos pagrindiniai organai:

1) gyventojų renkamos atstovybės2) vykdomosios valdžios.

1. Atstovybės vadinamos įvairiai, priklauso nuo istorijos, tradicijų (tarybos, asamblėja, susirinkimas). Vykdomoji valdžia dažniausiai būna vienasmenio vadovo – meras, burmistras, šalia kurių pagalbinis aparatas, kuris vykdo vykdomosios valdžios funkcijas. Vykdomosios valdžios organus dažniausiai formuoja atstovybės.

XX a. pradžioje JAV atsirado nauja savivaldos forma – komisinė (komisijinė). Gyventojai rinkdavo 3-7 žmonių komisijonierių tarybą, o ši tiesiogiai išrinkta komisijonierių taryba buvo ir atstovybė, ir vykdomoji valdžia. Kai posėdžiaudavo kartu – atstovybė. Kiekvienas iš komisijonierių turėdavo savo vykdomąjį aparatą - veikdavo kaip vykdomoji valdžia. Jie sudarydavo t. t. komisijas – šakiniu pagrindu – soc. Reikalų, finansų. Atskiras komisijonierius vadovavo atskiram savivaldos skyriui.

Ši sistema grindžiama tuo, kad kas priima politiniu sprendimus, tas turi ir juos įgyvendinti. Buvo norima suderinti atstovybės funkcijas su vykdomosios valdžios funkcijomis. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ši sistema veikė prastai, nes kiekvienas komisijonierius rūpinosi tik savo reikalais, sritimi, kuriai vadovavo . susidarė konkurencija tarp tų atstovybių. Tačiau komisinei valdymo sistemai būdingas trūkumas ir tai, kad būdavo išrenkami politikai, o ne specialistai, be patirties valdymo srityje, kuriai vėliau vadovaudavo. Dabar ši sistema praktiškai nebesutinkama, o vyrauja 2 pagrindinės struktūros..

Atstovybės - tai gyventojų renkamos kolegialios institucijos, visuotinai tiesioginių rinkimų būdu renkamos. Įgaliojimų laikas apibrėžiamas įstatymu arba Konstitucija. (2-6m.) (Lietuvoje buvo 2 m., dabar – 3 m.) JAV Kongresas renkamas 2 m. ir nemato problemų.

Narių skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Bendra praktika – įstatymas numato min ir max tarybos narių skaičių, ir tas tarpas tarp min ir max priklauso nuo gyventojų skaičiaus (9-69 narių Prancūzijoje, 9-45 –Austrijoje, 5-55 Belgijoje, 7-45 Olandijoje, 5-35 – Danijoje).

Daugelyje V. Europos valstybėse miestai yra. Tuomet miestai skirstomi į apygardas ir formuojamos savivaldos institucijos. Tai dažniausiai sostinės.(Paryžius – 20 apygardų, Marselis – 16, Londonas – 32 (čia buvo ir didžioji Londono Taryba ir apygardų tarybos, bet kildavo ginčai dėl valdžios ir 1986 m. didžioji Londono Taryba panaikinta).

Atstovybės dirba sesijomis, n|ra nuolat veikiantys organai. Sesijų skaičius 2-4 per metus.( kartą į pusmetį ar kartą per ketvirtį – Didžiojoje Britanijoje).

Mažose savivaldose atstovybės gali rinktis ir dažniau – kartą per mėnesį. Bendruomenių tarybos (D. B.). Prireikus šaukiamas ir neeilinės sesijos, kai iškyla naujos problemos.

Atstovybės dirba ir komisijų, komitetų forma. Atstovybės būna skirstomos į komisijas šakiniu principu. Gali būti sudaromi ir teritoriniai komitetai, tuomet grupė narių dirba t. t. teritorijoje.

Toks darbas vyksta tarp sesijų. Komitetų ar komisijų reikšmė didelė, ypač Didžiojoje Britanijoje, JAV – jie net gauna tvarkomuosius įgaliojimus. Neretai vykdo atstovybės funkcijas. Komisija rengia ir medžiagą atstovybei, ruošia projektus ir pan. (sesija gali keisti, tačiau anglosaksų šalyse dažniausiai pritariama komiteto projektui). Kontrolės srityje komitetai turi dideles galias.

Kontinentinėse valstybėse (išskyrus Vokietiją) komitetų įtaka mažesnė, jie traktuojami kaip pagalbiniai tarnybos organai, o savarankiškų įgaliojimų neturi. Tai t. t. panašumai su parlamentinės veiklos principais.

Vykdomieji organai. Jie būna:

1. Kolegialūs. turint omeny svarbiausią organą. Kolegialių nedaug: Italijos savivaldos yra džiunta, kolegialus vykdomosios valdžios organas, kurią renka atstovybė. Kai kuriose Vokietijos žemėse (Hesenė, Bremenė, Holšteinė)yra magistratai kaip kolegialūs. Socialistinėse valstybėse – Kuba, Kinija.

2. Vienasmeniai, Kitose demokratinėse valstybėse dominuoja vienasmeniai organai – meras, burmistrai, pirmininkai.

Vykdomoji valdžia paprastai renkama atstovybės. Meras ar burmistras dažniausiai būna tarybos nariais iki išrenkant. Jie vadovauja tarybos posėdžiams. Taip jie tampa 2 valdžių atstovais – vykdomosios valdžios ir atstovybės. Organizacinė forma ta pati – vienasmenis – bet jo teisinė padėtis labai skiriasi.

Pagal įgaliojimus skiriamos vykdomosios valdžios sistemos:

1. “silpnas meras – taryba”2. “stiprus meras – taryba“3. “taryba –valdytojas“1. “Silpnas meras –taryba“. Ši sistema yra JAV, D. B. meras turi nedidelius įgaliojimus, dažniausiai tenka atstovavimo funkcija,

turi įgaliojimus kontroliuoti, prižiūrėti kitus vykdomosios valdžios skyrius, o svarbiausias vykdomosios valdžios funkcijas vykdo tarybos komitetai ir komisijos. Greta tarybos komitetų ir komisijų daug tenka profesionalams valdininkams, dirbantiems atstovybių departamentuose, skyriuose. Meras net būna ir nelinkęs kištis į vykdomosios valdžios funkcijas, o taip pat varžo ir komisijos, komitetai, turintys kontrolės funkcijas.

Meras atlieka kontrolės funkcijas, gali protestuoti priimamus sprendimus (Vokietijos burmistrai).

2. “Stiprus meras – taryba“. Sutinkama JAV, susiformuoja tuomet, kai merą betarpiškai renka gyventojai. Meras įgaliojimus gauna

tiesiogiai iš gyventojų, todėl laikoma, jog yra nepriklausomas nuo tarybos. Panašumas į prezidentinio valdymo sistemą (nors ten 2 pakopų rinkimai). Merai turi teisę vetuoti tarybos priimamus sprendimus (atsiranda konkurencija - kad įveikti veto, reikalinga kvalifikuotų balsų dauguma). Meras turi finansinius svertus, formuoja biudžeto projektą, nors jį teikia tarybai tvirtinti.

Šioje sistemoje meras pasitelkia į pagalbą profesionalius valdininkus, vadinamus menedžeriais, kurie teikia jam patarimus.

Panašiai yra kai kuriose Vokietijos žemėse (Bavarija), Japonijoje.

Belgijoje ir Nyderlanduose merą skiria Vyriausybės municipalinės tarybos teikimu. Taip centrinė valdžia ir taryba formuoja savivaldybės vykdomąją valdžią. Taip lyg ir kišamasi į savivaldą. Savivaldos vykdomosios valdžios turi pasitikėjimą iš centrinės valdžios pusės – tai vienas iš pagrindinių argumentų. Neretai merui suteikiami įgaliojimai vykdyti t. t. funkcijas.

3. “Taryba –valdytojas“

Paplitusi JAV vidutinio didumo miestuose. Taryba kaip atstovybė renka metrą, kuris yra tik nominalus vykdomosios valdžios vadovas.

Kai kur meras renkamas net gyventojų. Meras vykdo tik nominalią funkciją, o reali valdžia perduodama samdomam profesionaliam valdytojui. Administravimas laikomas ypatinga funkcija, kuriai reikia

profesionalo, tarybos valdymo kadencijai samdomos. Taryba jį kontroliuoja, nes su juo sudaroma sutartis. Vykdytojas pats renkasi personalą, teikia siūlymus tarybai, patvirtinus betarpiškai vykdo. Taigi valdytojas kaip profesionalus menedžeris kartu su taryba valdo. Atribojamos politinės funkcijos nuo administracinių.

Politinės funkcijos priklauso tarybai, merui. O tiesioginiai valdymo reikalai priklauso valdytojui. Meras atpalaiduojamas nuo smulkių valdymo dalykų, o gali susikoncentruoti ties politika. Tokia sistema – Skandinavijos valstybėse (Norvegija, Švedija, Suomija, išskyrus Daniją), Vokietijos miestuose, Kanadoje.

Greta mero vykdomąją valdžią vykdo savivaldybių departamentai, jų vadovai. Savivaldybėse būna departamentai: 1) bendrojo valdymo; 2) finansų; 3) viešosios tvarkos; 4) kultūros, švietimo; 5) transporto; 6) ekonomikos.

JAV savivaldybėse grafystėse (kaimo vietovėse) gyventojai renka ne tik tarybą, merą, bet ir k.k. kitas savivaldos struktūrose dirbančius pareigūnus ( šerifą, klerką, prokurorą).

Savivaldos organų funkcijos ir jų kompetencija

Savivaldos institucijos turi jiems suteiktus įgaliojimus, kuriuos vykdo priklausomai nuo antrinės valdžios, jai nesikišant. Todėl svarbu, kad kompetencija būtų įtvirtinta įstatymu ar Konstitucija. Pabrėžiamas būtinumas pagrindines savivaldos funkcijas įtvirtinti aukštu juridiniu lygiu. Dažniausiai įgaliojimai nustatomi įstatymu, atskirai atstovybės ir vykdomosios valdžios.

Literatūroje skiriami 2 įstatyminio reguliavimo metodai:

1. pozityvus (JAV, D. B. , anglosaksų valstybėse) – savivaldybės gali darytu tik tai, ką jom suteikia įstatymas. Jei prireikia papildomų įgaliojimų, privalo kreiptis į atitinkamas valstybės valdžios institucijas, prašydamos įgaliojimų.

D. B. – kreipiamasi į parlamentą, o jam atostogaujant – į valstybės sekretorių, t. y. į t. t. srities pagal klausimą, o jo priimtą įsaką vėliau turi patvirtinti parlamentas.

2. negatyvus – (kontinentinėse valstybėse) – savivaldybės gali daryti tai, ko įstatymas nedraudžia ir priskirta kitoms valstybės institucijoms. Suteikiama lyg ir didesnė laisvė, bet turi surasti laisvas nišas. Tačiau nėra pakankamo tikslumo ir tikrų juridinių garantijų, kad tie klausimai priklauso savivaldai.

Savivaldybėms priskiriami vietinės reikšmės dalykai, kurie bendravalstybiniu keliu nesprendžiami. Savivaldybių |įgaliojimai skirstomi:

1) privalomus įgaliojimus – įstatymų numatyti, ir tų klausimų niekas nesprendžia.

1) visuomenės saugumas;2) sveikatos apsauga;3) -gatvių apšvietimas ir valymas;4) -vietinis transportas;5) -vandens tiekimas.

2) fakultatyvinius įgaliojimus – gali vykdyti savo nuožiūra, leidžiama tai daryti su sąlyga, kad turės tam pakankamai lėšų, Jei savivaldybė sugeba gauti lėšų , gali ir vykdyti tas funkcijas: 1) soc. rūpybos; 2) kultūros funkcijos.

3) deleguotus įgaliojimus (kompet.) – tai įgaliojimai, kuriuos savivaldybėms perduoda valstybės valdžios institucijos (min. ir kiti). Tokie įgaliojimai jau laikomi valstybės įgaliojimais, o ne savivaldybių. Savivaldybės dalyvauja vykdant valstybės valdžią. Tie įgaliojimai suteikiami t. t. laikui, ir juos gali susigrąžinti centrinė valdžia. Kai perduodami įgaliojimai, t. t. institucijos privalo suteikti ir reikalingą finansavimą tiems įgaliojimams vykdyti.

Savivaldos institucijų veiklos valstybinė priežiūra

Savivalda - viešosios veiklos rūšis, netapatinama su valstybės funkcijų vykdymu.

Tai atskira viešojo administravimo rūšis. Savivaldos funkcijos vienu ar kitu aspektu liečiasi su valstybės vadovavimo funkcijomis. Todėl valstybė linkusi vykdyti priežiūrą savivaldybei. Savivalda išaukos iš vietinio valstybės valdymo , ir kurianti savivaldai, kontrolė buvo stipri. Pvz., Prancūzijoje savivaldos prievarta buvo vadinama administracine globa – valstybės institucijos teisė kištis į savivaldybės reikalus. Savivaldybės tarybų sprendimai įsigaliodavo tik aukštesnei valdžiai patvirtinus. Vėliau valstybės kontrolė silpnėjo.

Savivaldybių veiklos valstybinės priežiūros rūšys:

1. Administracinė priežiūra būdinga kontinentiniam valdymui – aukštesniuosiuose teritoriniuose vienetuose veikia valstybės valdžios institucijos, t. t. agentūros ir centrinės valdžios vietininkams suteikiama teisė prižiūrėti savivaldą. (Prancūzijoje – prefektams skiriamiems prezidento dekretu laikomi Vyriausybės atstovais, suteikiama teisė prižiūrėti savivaldos veiklą. Italijoje – sričių vadovai. Skandinavijoje _ gubernatoriai).

2. Teisminė priežiūra -anglosaksų valstybėse –savivaldybės priimtus sprendimus gali skųsti teismui. Teismai savo iniciatyva nevykdo priežiūros, o nagrinėja, kai kreipiamasi suinteresuotas asmuo. Kai kur naudojamos abi formos. Lietuvoje - 2 priežiūros formos.