filosofijos - logikos konspektas

FILOSOFIJOS ĮVADAS

Paskaitų konspektas

Parengė

Dėst. Jurgis Dieliautas

ŠIAULIAI, 2007

TURINYS

Dalyko anotacija ......................................................................................................3

Dalyko turinys .........................................................................................................4

Paskaitų konspektas.................................................................................................5

Filosofijos įvado egzamino klausimai .....................................................................8

Rekomenduojama literatūra.....................................................................................11

Jurgis Dieliautas. Filosofijos įvadas. (2007)

3

DALYKO ANOTACIJA

Dalyko dėstymo tikslai:

1. Žinoti filosofijos reikšmę, gebėti analizuoti filosofinius tekstus, mokėti nagrinėti

filosofinę problematiką, mokėti argumentuoti;

2. Gebėti savarankiškai ir kritiškai mąstyti;

3. Gebėti panaudoti asmeninę teorinę patirtį;

4. Gebėti aiškiai ir artikuliuotai išreikšti mintis;

5. Gebėti papildomai savarankiškai dėstyti mintis.

Nagrinėjami klausimai:

Filosofijos kilmė. Filosofijos ir tikrovės santykis. Gnoseologija filosofijoje. Teisingumo

problema. Filosofinė antropologija. Egzistencinis mąstymas. Tiesos problematika. Teisingumo

problemos. Kaip galima filosofinė praktika. Pagrindiniai filosofijos metodai.


4

DALYKO TURINYS

1. Kas yra filosofija?

1.1. Filosofijos kilmės teorijos. Filosofijos kilmė i religinių vyno apeigų. Žodžio teorija

etimologija.

1.2. Filosofinė būsena . Filosofija kaip beprielaidiškumas. Filosofija kaip abejonė. Filosofija

kaip nuostaba. Filosofija kaip kančia.

2. Filosofija ir tikrovė

2.1. Filosofijos santykis su tikrove. Kas yra tikra ir kas yra netikra. Gamyba, darymas ir

teorinė įžvalga. Tikrovė ir tikrovės pakaitalai. Informacija ir manipuliacija.

2.2. Kas yra idėjos. Empirinis ir proto pasaulis.

3. Pažinimo ir žinojimo problema

3.1. Kaip įmanomas pažinimas. Aš pažinimas. Pažinimo ribos. Teorinis pažinimas

3.2 Pasaulio socialinis konstravimas. Protas ir tikrovė. Tikrovė kaip konstruktas. „Tikrovė“

ir „realybė‘.

4. Teisingumo problema

4.1.Tiesa ir teisingumas. Tiesos samprata. Empirinė ir teorinė tiesa. Sąlyginės tiesos.

4.2.Teisingumo įžvalga socialinėje tikrovėje. Teisingumo samprata. Asmeninis ir visuotinis

teisingumas.

5. Žmogaus problema

5.1. Filosofinė antropologija. Filosofinis požiūris ir mokslinis požiūris į žmogų.

5.2. Žmogaus problematika. Žmogaus nestabilumas. Žmogaus padėtis kosmose.

6. Egzistencijos filosofija.

6.1. Kas yra egzistencija? Egzistavimas ir vegetavimas. Asmeniniai išgyvenimai ir žmogaus

praktika.

6.2. Egzistencija ir transcendencija. Pasaulio atsivėrimas ir prasiplėtimas, įvairovės

atsiradimas. Ribotumo ir mirtingumo supratimas. Žmogiška laisvė.


5

7. Tiesos klausimas.

7.1.Tiesos sąlyginumas. Tiesos ir melo santykis. Tiesa ir tikrovė. Tiesos pažinimo galimybės.

7.2.Tiesos rūšys. Fakto tiesos. Tiesa kaip įrodymas. Tiesa kaip ginčas. Asmeninės

išgyvenimų tiesos.

8. 8. Valstybė ir teisė.

8.1.Valstybės galios. Asmens ribų samprata. Visuotinė ir asmeninė laisvė.

8.2. Filosofinė teisės samprata. Socialinis ir teisinis žmogaus statusas.

9. Marxo filosofija.

9.1. Darbo ir sąmoningumo ryšys. Prasminga ir beprasmis darbas. Kokį darbą pasirinkti?

9.2. Socialinis susvetimėjimas ir jo įveikimo būdai. Pinigų simbolinė prasmė.

10. S.Kierkegaardo filosofija.

10.1. Pasirinkimas ir apsisprendimas gyvenime. Žmogaus unikalumas ir išskirtinumas.

Asmeninė praktika darbe ir gyvenime.

10.2. Gyvenimo stadijos: estetika, etika, religija. Žmogaus intensyvumas gyvenime.

žmogaus galimybės.

11. F.Nietzsche filosofija.

11.1. Gyvenimas kaip menas. Gyvenimo ekstatika. Kūno praktikos.

11.2. Valia valdyti. Kas nevaldo savęs, tą valdo kiti. Vertybių perkainavimas.

12. Analitinis filosofijos metodas.

12.1. Kalba ir mąstymas. Logikos įtaka mąstymui. Kalba ir semantika.

12.2. Kalbiniai žaidimai. Socialinės situacijos ir jų konvensionalumas. Kalbos ribos.

13. Struktūrinis filosofijos metodas.

13.1. Struktūrinis žmogaus veiklos pobūdis. Pasaulio struktūra- kalbos struktūra.

13.2. Ženklinis tikrovės supratimas. Kalbėjimas kaip atskiras diskursas.


6

14. Hermeneutinis filosofijos metodas.

14.1. Interpetavimas ir komentavimas. Hermeneutinis ratas: ryšys tarp dalies ir visumos.

Hermeneutinė arka. Filosofija kaip įtarimas ir nepasitikėjimas savaime suprantamais

dalykais.

14.2. Mąstymas kaip istorinis mąstymas. Istorinė kalbos samprata.


7

PASKAITŲ KONSPEKTAS

I paskaita. Kas yra filosofija

Filosofija atsiranda kaip bandymas siekti išminties, tobulinti išmintį ir paversti išminties siekiamybę

atsinaujinančiu procesu. Atsiradusi Antikoje ji gyvybinga ir šiais laikais.

Filija, Patos, Agape reikšmės. Kodėl, būtent Filija kaip meilės forma susijusi su filosofija.

Skirtumas tarp sofistikos ir filosofijos. Žinojimo, žinių kaupimo ir išminties siekimo

skirtumai.

Filosofija kaip nesibaigiantys klausimai. Filosofija neduoda galutinių tiesų ir galutinių

atsakymų, o išveda į klausimo erdvę. Skirtumas tarp mokslinių ir filosofinių klausimų. Universalus

klausimų pobūdis. Ką atveria klausinėjimas?

Filosofijos ryšys su teorija. Teorija ir teorai kaip nesuinteresuoti dieviškieji stebėtojai.

Teorai prižiūri, kad nebūtų pažeista harmonija, kad būtų laikomasi saiko. Harmonija susijusi su

minčių tvarka. Jos negali būti pateiktos ir išreikštos bet kaip.

Teorija kaip nesuinteresuotas stebėjimas. Nesuinteresuotas stebėjimas yra įžvalga, tai ko

neįmanoma įžvelgti įprastinėmis empirinėmis priemonėmis.

Skirtumas tarp teorijos ir empirijos. Empirija yra juslinis pasaulio suvokimas. Teorinis

suvokimas yra proto sferoje. Empirinis suvokimas yra atsitiktinis suvokimas.

Filosofija ieško vienijančio pagrindo- Logos. Logos yra vieninga mintis, telkinys, sąvoka.

Tai leidžia taupiai, abstrakčiai išreikšti, perkelti ir perimti mintis. Ką galima ilgai ir sudėtingai

plėtoti aiškinti filosofija nusako vienu žodžiu- Logosu. Logosas yra rūpestingas minčių surinkimas.

Mintyje turi būti viskas ko reikia minčiai ir neišbarstyta esmė.

Filosofija yra idėjų mokymas ir idėjų paieška. Idėja yra pavidalas, planas, esmė. Idėjos

nematomos tiesioginė to žodžio prasme. Empirijoje jos nesuvokiamos ir nepagaunamos. Idėjas

galima rasti tik proto sferoje, t.y. įžvelgti protu. Įžvalga susijusi su sugebėjimu matomoje tikroje

rasti tai kas empiriškai nepastebima.

Filosofija yra demokratiškas, atviras ir lygiavertis mokymas. Skirtingai nuo religijos kuri yra

slaptas mokymas. Filosofija yra išminties siekimas ir išminties atnaujinimas, todėl tai yra amžinas ir

atsinaujinantis procesas.


8

II paskaita. Filosofinė būsena

Nuostaba, kaip filosofijos pradžia, verčia žmogų pamatyti tikrovę tarsi iš naujo. Tai yra

pastebėjimas neįprastų dalykų įprastinėje terpėje. Ši būsena siejama su grožio, meilės ir kūrybos

būsena.

Keli požiūriai į nukritusius lapus:

Pirmas požiūris. Pragmatinis požiūris verčia matyti netvarką.

Antras požiūris. Dirbančiojo akimis nukritę lapai nėra joks grožis, tai tik darbo objektas.

Trečias požiūris. Nustebusiojo akimis nukritę lapai yra nauja tvarka, tai, ko anksčiau

nebuvo. Pakinta pats požiūris į supantį pasaulį.

Abejonė, kaip filosofavimo pradžia, verčia žmogų suabejoti tuo, kas yra. Tai gimdo kritinę

distanciją ir kritinę nuostatą pasaulio atžvilgiu. Abejojant tikrovė nepriimama kaip savaime

suprantama.

Priimti tikrovę kaip savaime suprantamą dalyką pavojinga.

Pirmas atvejis. Empirinis pasitikėjimas gali apgauti. Gali apgauti regėjimas, lytėjimas,

klausa, uoslė, skonis.

Antras atvejis. Apgavystės įmanomos ir socialinėje tikrovėje. Manipuliuoja tuomet, kai

besąlygiškai pasitikima tuo, kuo nederėtų pasitikėti. Tai, kas yra tikr,a gali būti tik įkalbėjimas ar

įteigimas.

Trečias atvejis. Abejonė leidžia pačiam nusistatyti daiktų ir pasaulio tvarką.

Kančia, kaip filosofavimo pradžia, verčia žmogų gręžtis į egzistencinę patirtį, į kulminacinius ir

ribinius išgyvenimus.

Kančia, kaip netektis, verčia žmogų suvokti savo ribotumą ir mirtingumą. Ribotumas yra

savo ribų ir savo galių suvokimas.

Kančia, kaip liga, leidžia keisti požiūrį į žmogaus sveikatą.

Kančia, kaip nesėkmė, verčia žmogų peržiūrėti savo strategijas ir planus.

Kančia išskiria žmogų iš aplinkinio empirinio pasaulio ir leidžia suprasti savo“ aš“ ribas.

Beprielaidiškumas, kaip filosofijos pradžia, verčia žmogų atsigręžti į tai, kas yra aukščiau

empirijos, – minties netikėtumus, į nenumatomus minties blyksnius.


9

Įžvalgos nėra visada planuotos ar iki galo prognozuotos. Įžvelgiama tuomet, kai tam

nesiruošiama. Filosofija moko budrumo netikėtoms įžvalgoms ir netikėtiems atradimams.

III paskaita. Idėjos ir daiktai

Dangiška ir žemiška tikrovė pagal Platono skirstymą. Dangiška yra proto sfera, žemiška yra juslinė

sfera.

Žemiška tikrovė prieinama neišprususiam žmogui, o dangiška prieinama išprususiam.

Filosofinio išsilavinimo svarba šiuolaikiniame pasaulyje.

Kam reikalingas filosofinis išsilavinimas.

Kas yra idėjos.

Daiktai ir idėjos yra susiję. Idėja valdo daiktą, neleidžia jam išsiskaidyti.

Užčiuopti idėją, vadinasi, užčiuopti daiktą.

Gamyba, darymas ir įžvalgumas. Kad galėtum kažką pagaminti, turi turėti to gaminio planą arba

idėją.

Idėja ir provaizdis yra susiję. Idėja yra pirminis vaizdas, arche, pavidalas, eidos.

Tikrovė šiuolaikiniame pasaulyje yra pateikiama kaip reprodukcija. Visuminę tikrovę keičia jos

vaizdas. Tačiau tikrovė nėra tik vaizdas, ji susijusi ir su kitais pojūčiais.

1) Ar gali vienas pojūtis pavaduoti visus kitus pojūčius?

2) Kaip tai keičia suvokimą, jei viską paverčiame vien matymu?

Tikrovė ir tikrovės pakaitalai.

Tai, ką mes matome, nėra galutinė tiesa.

Integrali tikrovė ir dalinė, fragmentiška tikrovė.

Medija kaip iškreipimo ir klaidinimo priemonė.

Medžiagos apdorojimas ir manipuliacija.

Ikonos kaip tikrovės stabai.

Vaizdų visuomenė.

1) Kaip pakeičiama ir kaip perkeičiama tikrovė vaizdų dėka;

2) Klaidinio mechanizmai;

3) Informacija kaip klaidinimo priemonė.


10

IV paskaita. Platonas. Olos alegorija.

Kelias iš olos į dienos šviesą yra kelias iš prietarų pasaulio į tiesos pasaulį. Dienos šviesa liudija

tiesą kaip atvirumą ir nepaslėptumą.

Saulės šviesa yra proto šviesa, ugnis – regimybės šviesa.

Pripratimas prie šviesos yra pripratimas aiškiai mąstyti. Tai mąstymo siejimas su matymu,

tiesiogine įžvalga.

Žmonės įkalina save, prirakina save tame, kas duota, ir tame, kas įprasta. Duotybė priimama kaip

galutinė norma.

Iš įpročių, kurie atsitiktiniai ir stichiški, neįmanoma suvokti ir susigaudyti, kas yra tikra ir kas

netikra.

Filosofinis švietimas yra vadavimasis iš prietarų pasaulio. Prietarai yra susiję su įpročiais, daliniu

pasaulio matymu.

Dienos šviesa yra proto laisvė. Apšviestas protas ir filosofinė kompetencija.

Protas yra veiklos būsena.

Tai yra duota ir tai dar reikia lavinti plėtoti, puoselėti. Išsilavinimo ir laisvės ryšys.

1. Kaip šią olos alegoriją galima būtų aiškinti šiuolaikiniame kontekste?

2. Kaip įmanomas išėjimas iš prietarų pasaulio?

3. Kam reikalingas filosofinis išsilavinimas?

4. Kaip išsilavinimas susijęs su laisve?

V paskaita. Pažinimas ir žinojimas

Ką aš galiu žinoti?

Sokratiškasis teiginys: „Žinau, kad nieko nežinau“. Žinojimo ribotumas. Pats gyvenimas

riboja žinias, jis per trumpas, kad viską įgytume, kad viską aprėptume. Vadinasi, reikia kelti

klausimą apie būtinus ir reikalingus pažinimui ir žinojimui dalykus. Žmogaus ribotumas verčia

peržiūrėti esamas žinias. Švietimo plotmėje kyla klausimas: ko apskritai gyvenime verta mokytis.

Kita vertus, žinant ribas yra žinoma, nuo ko aš pradedu. Žinojimas, kaip išmintis, turi

išeities tašką. Aš turiu norėti pažinti save, apžvelgti savo pradinę ir esminę situaciją. Ar aš noriu

mokytis išminties?

Kuo aš galiu pasitikėti pažindamas?

Descartes′o metodas. Reikia ne prisitaikyti prie seno mąstymo, o pertvarkyti savo paties

mąstymą. Pažinimas yra tam tikras kelias ir tam tikras būdas.


11

Analitika, skaidymas, vengimas skubotų ir išankstinių apibendrinimų, išsamūs įvardijimai,

apibūdinimai.

Abejonės kelias link išminties. Abejonė nėra radikali, ji turi ribas ir tos ribos baigiasi ties „Aš“.

Mąstau, vadinasi, egzistuoju. Jei aš abejoju, aš mąstau, aš esu gyvas. Tiek, kiek aš mąstau, tiek aš

esu gyvas. Gyvybinių funkcijų palaikymas nėra tikrasis gyvenimas. Tikrasis gyvenimas yra mano

asmeninis mąstymas.

Empirizmas kaip pažinimo būdas.

Atsigręžimas į patirtį. Patirtis garantuoja pažinimą.

F.Bacon′as. Pažinimas – tai kova su stabais ir prietarais. Mokslas kaip tyrimų pagrindas.

Stebėjimas ir pažinimas kaip mokslų pagrindas.

J.Lock′as. Nieko nėra prote, ko prieš tai nebūtų buvę pojūčiuose.

Įgimta ir įgyta. Išorinis ir vidinis patyrimas.

Pojūčiai yra daiktų impresijos, mintys apie tai yra idėjos.

Geltonas stalas nėra geltonas, jis tik toks matomas.

D.Hume′as. Įspūdžiai tiesiogiai susiję su patirtimi. Mintys arba idėjos yra įspūdžių

atspindžiai, arba kopijos. Dvi žmogiškojo mąstymo objektų klasės, idėjų santykiai ir faktai.

VI paskaita. Kanto pažinimas

Protas nustato gamtai taisykles.

Mums tik atrodo, kad protas derinasi prie gamtos, o iš esmės gamta derinasi prie proto. Tikrovė yra

proto produktas.

Tiek, kiek esame protingi, ar tai, kiek esame išvystę protą venoje ar kitoje sferoje,

tiek suvokiame tikrovę.

Bet koks teiginys , bet koks samprotavimas yra proto produktas. Pasakymas, kad

šiandien šviečia saulė, irgi yra proto išraiška.

Dvejopas pažinimas:

Apriorinis- bendras, nuo patyrimo nepriklausomas pažinimas.

Aposterinis- kilęs iš patyrimo.

Pažinimas yra jungimo proceso rezultatas, čia veikia juslumas ir intelektas. Juslumas

pateikia pojūčius, intelektas juos apmąsto. Jutimų duomenys teikia pagrindą pažinimui, bet tik su

proto pagalba jie gali būti apibendrinti, surūšiuoti ir išreikšti sąvokomis.

Mes daiktuose pažįstame tai, ką į juos įdedame.


12

Be pojūčių mes neįgytume reikalingų duomenų, būtinų pažinimui. Be vaizduotės

mūsų protas taptų aklas ir uždaras protas.

Mąstome todėl, kad turime mąstymo mechanizmą ir todėl, kad plėtojame savo mąstymą.

Tai, kokia yra tikrovė, lemia tai, kiek mes tą tikrovę protu pažįstame, kiek sugebame tą tikrovę

aprėpti.

VII paskaita. Kas yra žmogus?

Trys klausimai – kas mes esame, kur mes einame, ko mes galime tikėtis – gali būti suvesti į vieną

klausimą – kas yra žmogus. Žmogus pats sau kaip mįslė. Net tuomet, kai bus atsakyta į visus visų

mokslų klausimus apie pasaulį ir aplinką, žmogaus klausimas liks atviras.

Žmogus problema iškyla nuo pat filosofavimo pradžios, bet ypač tai tampa aktualu XX

amžiaus mąstymui.

Kodėl prireikia filosofinio požiūrio į žmogų? Mokslas ar mokslinės antropologijos – tai

specifinis, siauras požiūris į žmogų. Viso žmogaus tai neaprėpia.

• Filosofija, kaip antropologija, bando integruoti kitų antropologijų žinias ir patirtį.

• Filosofinė antropologija nuo psichologinės ar medicininės antropologijos skiriasi tuo, kad ji

bando pažinti žmogų apskritai. Jai nepakanka atskirų mokslų pateikiamų žinių.

• Filosofinė antropologija domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet ir kaip subjektu.

Žmogaus paskirtis, žmogaus pašaukimas, žmogaus kilmė – išplėstinės filosofinės

antropologijos temos.

Mokslas tiria žmogų apibrėždamas jo atskiras funkcijas, o žmogaus visuma lieka neaprėpta

ir neatskleista. Mokslas tiria dalis neatskleisdamas visumos.

VIII paskaita. Žmogaus prasmė antropologiniu požiūriu.

Žmogaus prasmės klausimas. Prasmė yra anapus žmogaus, šalia jo ar aukščiau jo. To, kuo žmogus

gyvena, ko jis siekia ir kokius tikslus sau kelia.

Žinios nesuteikia galutinės prasmės. Išsimokslinęs ar išsilavinęs žmogus gali nusižudyti ar

degraduoti. Kodėl? Nerandama prasmės. Prasmė yra anapus žmogaus.

Žmogaus susivokimas pasaulyje yra problema. Ieškoma tolimesnių gairių, tikslų.

Kyla pagrįstas klausimas, o kas yra žmogaus būtis?

Pasimetimo būsenos yra nuolatinės žmogaus gyvenimo būsenos. Susivokimas vienoje


13

gyvenimo sferoje ir visiškas pasimetimas kitoje gyvenimo sferoje.

Žmogus yra tarp gyvulio ir angelo. Tame ir didybė, ir menkumas. Jis negali būti nei vien tik

gyvūnu, nei plevenančia dvasine būtybe. Nuo gyvūnų žmogų skiria proto ir intelekto galios. Nuo

angelų žmogų skiria jo kūnas, lytis, organika.

Žmogus negali išsižadėti savo gyvybinių funkcijų, jis negali nekvėpuoti ir negali

nesimaitinti. Kita vertus, žmogus turi jį viršijančius poreikius. Tai estetiniai, moraliniai, religiniai

poreikiai.

Žmogus yra asmuo. Jam būdingas gailestis, rūpestis, meilė, dvejonė, laisvė. Žmogus yra

nepriklausomas nuo organinio pasaulio. Žmogus sugeba save atskirti nuo aplinkos. Žmogus yra

neužbaigtas ir todėl jis vystosi. Jis yra pats sau uždavinys.

Žmogaus nestabilumas glūdi jo psichikoje. Žmogų valdo jausmai. Jausmai sujaukia žmogaus elgesį.

Žmogui būdingi nuopuoliai ir krizės. Amžiaus krizės, socialinės krizės.

Žmogaus socialinis statusas. Žmogus kaip politinis gyvūnas. Žmogaus moralumas. Žmogaus

religingumas.

IX paskaita. Egzistencijos filosofija

Laisvės problema

Laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus suvokia save patį kaip galimybę ir projektuoja save. Aš esu toks,

kokį save projektuoju egzistuodamas.

Laisvė kaip subjektyvumas - tai laisvė, kurioje aš pats kuriu save. Ji yra suvokiama egzistenciniuose

išgyvenimuose:

1. Suvokiant savo būtį kaip buvimą mirties link. (M.Heidegger)

Žmogaus gyvenimas – ėjimas nuo gimimo link mirties – baigtinumo. Buvimas pasaulyje yra

bandymas įsisąmoninti, suvokti mirtį.

2. Žinant savižudybės galimybę. (A.Camus)

Žmogus turi turėti pasirinkimo galimybę gyvenime, mirtis ar gyvenimas yra esminis

pasirinkimas.

3. Patiriant būties trapumą ribinėse situacijose. (K.Jaspers)

Ribinėse situacijose atsiveria begalybė ir amžinybė. Pati gyvenimo ir perėjimo riba yra

verta apmąstymų.

Egzistencija visuomet esti pasaulyje.

1. Ji atsiskleidžia kaip „rūpestingas buvimas“. (M.Heidegger)


14

Rūpestis yra ontologinė būsena. Tai ne socialinis ar buitinis rūpestis, o rūpestis dėl savo

autentiško buvimo. Tai buvimo su savimi būsena, o ne buvimas su kitais ar taip, kaip būna kiti.

2. Ji atsiskleidžia „mylinčioje kovoje“. (K.Jaspers)

Gyvenimas yra mylinti kova kaip autentiška komunikacija. Mylinčioje kovoje kaip

polemikoje aš kitam atiduotu savo ginklus ir savo argumentus. Tai įmanoma tik su nedaugeliu

žmonių. Visa kita – priverstinė ir neautentiška komunikacija.

X paskaita. Egzistencija ir transcendencija

Mirties suvokimas kaip mirtingumo ir baigtinumo suvokimas.

Suvokti save, vadinasi, suvokti savo mirtingumą. Amžinas gyvenimas yra beprasmis ir

neproduktyvus gyvenimas. Gyvenime aš turiu save užbaigti – įprasminti. Prasmė yra prasminga

veikla, prasmingos pastangos. Kuo skiriasi prasmingos ir nevilties kupinos, desperatiškos

pastangos?

Mirtis kaip ribinė situacija.

Pati mirtis yra riba. Mirtis yra mirimas kaip būsena. Mirtis yra neišvengiama. Mirtyje

manęs niekas negali pavaduoti. Būtent tai mirtį paverčia autentiškiausia būsena. Mirtis atveria

mano laikinumą. Mano būtis šiame pasaulyje turi laikiną pobūdį. Laikinumas nurodo į tai, kad

gyvenimas turi turėti tam tikrą tempą ir intensyvumą. Kaip ir kokiu ritmu gyvename? Kaip

paskirstome savo laiką? Gyvenimas mirties fone yra bandymas nugalėti mirtį, tačiau nugalėti mirtį

tai nugalėti mirties baimę. Mirties baimė sukelia nerimą. Nerimas gali virsti kūryba arba

destrukcija.

Egzistencija yra transcendencija.

Mirties išgyvenimas kaip anapusybės atsivėrimas. Išgyvenant baigtinumą ir mirtingumą,

netekties galimybę, atsiveria anapusinės erdvės. Per baigtinumą atsiveria amžinybė. Gyvenimo

simbolių ir gyvenimo šifrų atskleidimas per meno kūrinius. Netiesioginės komunikacijos galimybės.

Baimė kaip ribinė situacija.

Baimė kaip pamatinė buvimo būsena. Netekties baimė, nesaugumas ir užtikrintumas.

Baimė ir drąsa - kaip šios dvi būsenos yra susijusios. Drąsa būti ir drąsa kurti. Ar reikia

bijoti baimės?


15

XI paskaita. Kas yra tiesa?

Tiesos samprata. Tiesa kaip akivaizdumas. Tiesos regimumo problema.

Vieni tiesą mato kiti jos nemato. Kodėl taip yra?

Savaime suprantamos tiesos ir tiesa kaip proto įžvalga. Tiesa ir intelektas. Tiesa ir intuicija.

Tiesą gali riboti akiratis, interesai, intelektas, išsilavinimas.

Tiesos suvokimą gali riboti akiratis, pasaulio vaizdas, požiūris į vienus ar kitus dalykus.

Vienų interesų žmogui tiesa gali iš karto atsiskleisti, kitam tai gali tapti neįmanomu ir beviltišku

dalyku.

1. Tiesa kaip faktas.

Tai elementarios ir lengvai patikrinamos tiesos. Ar tokios tiesos yra galutinės tiesos? Tą

patį dalyką galime suprasti skirtingai dėl daugelio priežasčių.

Mūsų patyrimas daugelyje sričių gali būti ribotas.

Faktas yra daugelį kartų tikrinamas. Dėl faktų retai kas ginčijasi. Tokios tiesos yra

paveldimos tiesos. Jos galioja, kol nesikeičia faktai.

Teiginys „visos gulbės baltos“ galiojo tol, kol nebuvo rasta juodųjų gulbių rūšis.

2. Tiesa kaip ginčas.

Yra tiesų, dėl kurių nuolat nesutariama. Dėl jų nuolat ginčijamasi. Tai sąlyginės tiesos. Jos

priklauso nuo daugelio aplinkybių ir daugelio sąlygų ir nuo daugelio kintamųjų.

3. Tiesa kaip įrodymas.

Tiesos atitikimas protą. Tiesa remiantis kažkokiu kriterijumi.

4. Egzistencinė tiesa.

Išgyvenimų ir asmeninių patyrimų tiesos. Gyvenimo tiesos matuojamos tam tikrais

išgyvenimais. Ekstremalių situacijų tiesos. Tiesa ir asmeninė patirtis.

5. Tiesa kaip sutartis.

1) dėl ko galima tartis ir dėl ko susitariama?

2) kaip tariamasi ir kokios yra sutarčių sąlygos?

3) konsensusas kaip susitarimas.

XII paskaita. Valstybė ir teisė

Asmens ir valstybės santykiai filosofijoje.

Egoizmo ir sugyvenimo problema. Žmogaus prigimties dviprasmybės.


16

Kas svarbiau: valstybės abstrakti visuma ar jos dalis atskiras žmogus?

Kaip pažaboti žmogaus egoizmą neatimant jo prigimtinių teisių, neapribojant jo laisvės?

Žmogaus prigimtis ir elgesio normos. Geras ir priimtinas elgesys.

Elgesio reguliavimo teisinės ir moralinės formos. Vidinis ir išorinis elgesys.

Teisės galios. Kodėl galioja arba kodėl negalioja teisė? Teisės įvairovė ir teisės tradicijos. Kintanti

teisingumo samprata. Nuo ko priklauso teisingumas?

Stiprios valstybės samprata. Prisirišimas prie stiprios valstybės. Asmens iniciatyvos atidavimas į

valstybės globą.

Ribota valstybės valdžia. Valdžių pasidalijimas. Demokratinė teisinė visuomenė.

Asmens laisvė ir prigimtinė teisė. Asmens apibrėžimas teisiniu pagrindu. Iš kur kyla asmens laisvė?

Laisva žmogaus prigimtis ir tramdančios prigimtį normos. Norma moraliniu ir teisiniu požiūriu.

Apibrėžta ir neapibrėžta tvarka.

Asmeniniai žmogaus interesai ir valstybės interesai. Interesų derinimas valstybėje.

Piliečių švietimas ir teisinė būklė. Apsišvietusi ir atsilikusi visuomenė.

Proto galia ir laisvas nuomonių reiškimas. Sąmonė ir sąžinė kaip susiję ir vienas kitą papildantys

dalykai.

Absoliuti valdžia ir jos pasekmės. Totalitarizmo pavojai.

Bausmės teorija. Kerštas, atpildas ir pasitaisymas.

Visuomenė raidos problemos.

XIII paskaita. K.Marxo filosofija

Darbas ir sąmonė

Marxas bando versti filosofijos kalbą į ekonominę kalbą. Mąstymas bandomas aiškinti ekonominės

praktikos fone. Į klausimą, kaip galima praktika, Marxas atsako, kad tai įmanoma kaip ekonominė

praktika. Filosofija, kaip ideologija, yra tik aidas, atspindys ekonominių santykių. Viską lemia

ekonominė socialinė būklė, kuri ir yra santykių pagrindas.

Kaip susiję darbas ir sąmonė? Darbas yra saviugdos aktas. Tik dirbdamas žmogus atlieka

savo paskirtį. Daiktų pasaulis (gamta) neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, žmogus privalo

prisitaikyti prie gamtos, nes gamta yra neorganinis organiško kūno kūnas.

Prasmingas ir beprasmis darbas. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo objektu.

Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus gamintojas, nes gamina ne vien

fizinių poreikių verčiamas, bet turi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį, nuo jo įvaldymo ir

apdorojimo priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija.


17

Žmogaus veikla pasižymi tikslingumu. Ji visuomet kryptinga. Darbininkas, veikdamas

gamtos daiktus, įvykdo savo sąmoningą tikslą.

1. Dėl ko kyla išnaudojimas? Jis kyla dėl samdomo darbo.

2. Kaip žmogus save įkalina aplinkybėse, situacijose? Įkalina aklas darbas kaip

nesąmoninga veikla.

3. Skurdo problema susijusi su nekvalifikuotu darbu.

XIV paskaita. K.Marxo filosofija

Susvetimėjimo formos

1. Darbininkas su savo darbo produktu santykiauja kaip su svetimu daiktu.

2. Darbo procesas darbininką daro svetimą jam pačiam, ir pats darbas jam atrodo esąs

nukreiptas prieš jį kaip prievartos aktas.

3. Susvetimėjimas rūšies gyvenimui.

4. Žmonių susvetimėjimas vienų kitiems.

Žmonių santykių sudaiktinimo procesas sukelia individų nepasitikėjimą vienas kitu.

Susvetimėjimo ištakos – susvetimėjimo ekonomikos sąlygojama privatinė gamybos

priemonių nuosavybė ir darbo pasidalijimas. Privatinė nuosavybė būtinąsias priemones žmonių

poreikiams tenkinti (vartojamąsias vertes) paverčia mainomosiomis vertėmis. Kad produktas būtų

mainomoji vertė, pirmiausia jis turi tapti preke.

Pinigai kaip simboliniai mainai.

Pinigai yra mainomoji vertė. Pinigus galima keisti į bet kokius kitus produktus.

Plėtojantis prekinei gamybai, mainomoji vertė įgauna atskirą nuo gaminio funkciją.

Mainomoji piniginė vertė virsta visą gamybą reguliuojančiu principu.

Mainomojoje vertėje glūdintis abstraktus santykis maskuoja visuomeninius savininkų santykius.

Preke tampa ne tik gaminiai, bet ir į juos įdėta žmogaus darbo jėga. Ji degraduoja iki

mainomosios vertės. Ją reikia parduoti, kad būtų realizuoti egzistenciniai poreikiai.

XV paskaita. S. Kierkegaardo filosofija

Kierkegaardas verčia filosofiją į išgyvenimų kalbą. Į klausimą, kaip galima praktika, Kierkegaardas

atsako: galima kaip išgyvenimai.

Egzistencija prieš esenciją.


18

Egzistencija yra tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. Egzistencija ankstesnė už mąstymą.

Descartes′o „mąstau, vadinasi, egzistuoju“ apverčiam aukštyn kojom

Kadangi aš esu ir dabar ir esu mąstantis, tik todėl galiu pamąstyti ir apie tai, kad esu.

Aš privalau egzistuoti, kad galėčiau mąstyti.

Egzistencija – tai integralus žmogus būvis: mąstymo, valios, jausmų ir veikimo vienovė. Kiekvieną

akimirką ši vienovė turi būti kuriama iš naujo.

Mąstymas virsta steigimu ir perkūrimu. Gyvenimas turi būti naujai sudėliojamas.

Egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu

ir su Dievu.

Mąstymas nėra abstrakti anoniminė būsena. Tai aktyvi būsena.

Egzistencija – tapimo savimi procesas.

Žmogaus tapimas žmogumi - tai unikalumo ir išskirtinumo atskleidimas. Perėjimas nuo

vegetacinės prie egzistencinės būsenos.

Žmogus – sintezė tarp begalybės ir baigtinumo, laikinumo ir amžinumo, laisvės ir būtinumo.

Žmogus yra prieštaravimų kompleksas.

Abejonės ir nepasitenkinimas esama situacija verčia ieškoti netradicinių ir nestandartinų

sprendimų.

Asmens pagrindas yra Dieve.

Kierkegaardas supranta religiją kaip ryšį su begalybe. Išsivaduoti iš savo įkalinimo

laikinume ir neviltyje žmogus gali tik radęs ryšį su begalybe. Kierkegaardas pasisako prieš

ritualinę religiją ir ją suvokia kaip nuolatines kasdienes gyvenimo pastangas bei išgyvenimus.

XVI paskaita. S.Kierkegaardo filosofija

Trys egzistencijos stadijos

Estetinė stadija. Čia pasireiškia juslinė egzistencija. Žmogus nepajėgdamas savęs realizuoti ištirpsta

pasaulyje. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja prigimtis. Jo gyvenimas – susitaikymas su viskuo, kas

beįvyktų. Vienintelis tikslas – tenkinti savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios

stadijos.

Jusliniam žmogui iliustruoti Kierkegaardas pasitelkia kultūrinį herojų Don Žuaną. Šis

herojus ieško idealios moters, kurios negali būti. Jokia konkreti moteris jo negali tenkinti. Juslinis

malonumas niekad negali būti patenkintas. Kuo didesnis ir intensyvesnis malonumas, tuo greičiau

jis praeina.


19

Etinė stadija. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija. Čia reikalingas

apsisprendimas: arba - arba. Etikos srityje negali būti kompromisų. Gilindamasis į save žmogus

išgyvena savo ribotumą ir baigtinumą.

Kierkegaardas savo dienoraštyje apibūdina pasirinkimo dilemą baigus gimnaziją. Mano

draugai ir bendraklasiai pasirinko pareigas ir profesijas, bet jie nepasirinko savęs. Reikia

pasirinkti tokią veiklą, kuri leistų realizuoti save, iškleisti save.

Religinė stadija. Kiek žmogaus „aš“ santykiauja su pačiu savimi, tiek santykiauja su kitu,

būtent su Dievu. Savo santykio su Dievu akivaizdoje jis turi išnykti kaip baigtinis „aš“.

Kartais gyvenime yra būsenų ir situacijų, kuomet negalime pasitarti su aplinkiniais ar

artimaisiais. Tuomet reikia įsigilinti ir įsiklausyti į save, į savo balsą ir savo intuiciją. Kaip atskirti

balsą nuo kliedesio? Reikia kai kada suspenduoti išankstines normas ir išankstines konvencijas.

Reikia priimti nestandartinius sprendimus.

Perėjimas nuo vienos egzistencinės stadijos prie kitos nėra tolygus, o vyksta su peršokiais,

kadangi turi būti įveiktos atskirų stadijų prieštaros. Kiekvienam šuoliui reikalingas tam tikras

apsisprendimas, tai visuomet yra tam tikra rizika. Būti savimi ir būti su Dievu reikia ryžtis.

Filosofijos pagrindinis rūpestis – individo realizavimasis.

Kierkegaardo gyvenimo motto – toks vienintelis. Kiekvieno žmogaus gyvenimas unikalus ir

nepakartojamas.

XVII paskaita. F.Nietzsches filosofija

Nietzsche bando filosofijos kalbą versti į meno kalbą. Mąstymo praktika analogiška meninei

praktikai. Nietzsches filosofija - artistinė metafizika.

Filosofija kaip intelektualinė klausa labiau artima muzikai nei mokslui. Mokslas stovi ant

molinių kojų. Mokslinės tiesos viso labo konvencinės tiesos. Jos absoliučiai negalioja. Filosofija

yra menas gyventi ir pajusti gyvenimo intensyvumą, svaigulį, įtampą.

Metafizinių vertybių sistemos griovimas. Kova su idealizmu, nuvertinančiu šio pasaulio

gyvenimą ir kuriančiu idealų anapusinį pasaulį. Idealizmas kuria stabus. Idealizmas atmeta kūnišką

„žemės gyvenimą“. Idealizmas žlugdo konkretumą. Idealizmas yra platonizmas ir krikščionybė.

Konkretus žmogus yra žuvęs. Iš jo yra atimamas juslingumas ir kūnas. Teorinio žmogaus kritika.

Jei teigiame, kad taip yra ir taip turi būti, mes įtvirtiname totalitarizmą. Mes atmetame

gyvybines alternatyvas, pasirinkimo galimybę. Idealus žmogus yra visų ideologijų siekiamybė.

Idealumo propagavimas numato įvairiausias manipuliacijas.


20

Vertybių perkainavimas. Vertybių kova gyvenime. Senos ir naujos vertybės keičiasi

vietomis. Tai, kas tampa vertybe, gali nuvertėti. Kovodamas su „žemės“ (kūno, jusliškumo)

neigimo tradicija, Nietzsche kviečia perkainoti vertybes. Siūloma įsiklausyti į kūno leitmotyvus,

atskleidžiančius daug gyvenimą sąlygojančių perspektyvų ir smulkmenų. Kūno kompleksiškumas

gyvenamame pasaulyje.

Valia valdyti yra valia gyventi ir duoti sau įsakymus. Gyvenimo geismo samprata. Tai aistra

gyventi ir pats gyvenimo geismas. Nietzsche žvelgia į žmogų kaip į atskirą asmenybę. Yra kelių

rūšių asmenybės, valingos ir nevalingos asmenybės. Yra tie, kurie laiko rankose bizūną, valios

instrumentą ir yra tie, kuriems to bizūno reikia. Valia, noras ir galia, jėga. Noras gyventi yra noras

kurti ir perkurti save. Gyvenimas kaip savikūros veiksmas. Gyvenimas kaip nuolatinė aktyvacija.

Gyvenimas kaip galių kova.

XVIII paskaita. F.Nietzsches filosofija

Dievo mirtis.

Klasikinės tradicijos ir klasikinio mąstymo pabaiga.

Orientyrų išnykimas: kairės ir dešinės nebuvimas, viršaus ir apačios išnykimas.

Tamsiųjų amžių atėjimas ir naujo dievo laukimas.

Žmogus nužudo dievą ir bando užimti jo vietą. Tačiau žmogus to padaryti negali, nes jis yra per

silpnas. Žmogui tapti stipriu trukdo jo silpnybės. Žmogui reikia pakeisti save.

Antžmogio kaip ateities žmogaus teorija

Antžmogis – tai stipri asmenybė. Skirtumas tarp antžmogių ir „superherojų“.

Žmogaus klasifikacija: žmogus, vien tik žmogus ir antžmogis. Ateities alternatyvos: gyvulys arba

antžmogis.

Gyvenimo rizika ir „ėjimas tiltu“. Žmogus nėra tikslas, jis yra tiltas.

Laimės ir gyvuliškumo sąsajos.

Paskutiniai žmonės.

Žmogaus gyvenimas – tragiškas veiksmas

Tragiškojo mąstymo esmė.

Gyvenimo teigimas prieš mirtį.

Ekstatinės praktikos teigimas. Gyvenimas ant ugnikalnio. Gyvenimas kaip šėlsmo ir vizijos

susidūrimas.

Apoloniškasis ir dioniziškasis pradai.


21

Istorija ir dabartis

Apie istorijos naudą ir žalą.

Istorija prieš dabartį.

Gręžimasis į praeitį vietoj to, kad būtų gyvenama dabartyje. Gyvenimas kaip aktualusis dabar.

XIX paskaita. Analitinis filosofijos metodas

Kalbos posūkis filosofijoje

Filosofinės kalbos problemos.

Sąmonė ir kalba.

Analitinės filosofijos paskirtis ir pobūdis.

Kalba kaip pasaulio pažinimo instrumentas. Viskas, ką mes išsakome, yra kalba.

Prasmingi ir beprasmiai sakiniai. Viskas, kas gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai.

Prasmės kriterijus.

Egzistenciniai sakiniai, kurių negalima falsifikuoti.

Logikos ir kalbos santykis. Loginis pasaulio vaizdas atsispindi kalboje.

Nuo metafizikos link logikos. Metafizinė ir loginė kalba skiriasi savo aiškumu ir paprastumu.

Daikto ir žodžio santykis. Daiktas yra viskas, ką galima išreikšti esamu žodžiu.

Definicijos ir jų reikšmė.

Predikacija , indikatoriai, paženklinimas.

Sąvokos aiškinimas kasdienėje kalboje.

Kalbinis faktas kaip egzistuojantis prasminis turinys.

Kalba ir metakalba.

Formalaus mąstymo ypatumai. Logika ir formalioji kalba.

XX paskaita. Analitinis filosofijos metodas

Sakinys kaip tikrovės vaizdas

Kiekvienas sakinys nusako dalykų padėtį.

Tikras sakinys yra teisingas arba klaidingas.

Sakinys suprantamas tada, kai suprantamos jo sudedamosios dalys.

Suprasti, vadinasi, sugebėti susidaryti vaizdą.

Atominis faktas.

Visuma teisingų minčių kaip pasaulio vaizdas.

Mintyje yra mąstomos dalykų padėties galimybė.


22

Negalima mąstyti nieko nelogiško.

Sakinyje mintis išreiškiama jusliškai suvokiamai.

Logika papildo pasaulį.

Mano kalbos ribos yra pasaulio ribos.

Apie tai, ko negalima pasakyti, reikia tylėti.

Kalbiniai žaidimai

Kalbiniai žaidimai kaip kultūrinai ir situaciniai žaidimai.

Supratimas ir mąstymas kaip ženklų vartojimas.

Susitarimas kaip ženklas.

Žaidimo taisyklių sistema.

Kalbinai veiksmai ir kalbos žaidimai.

Kaip vartojamas posakis „tikrovė“.

XXI paskaita. Struktūrinis filosofijos metodas

Struktūralizmo kalbos teorija

Būdas iškelti ir tyrinėti su ženklais susijusias sistemas.

Diachroninė ir sinchroninė kalbos samprata.

Tik laikantis sinchronijos principų galima atsiriboti nuo kintančių žmogaus poreikių.

Kalba kaip bendra kalbos struktūra ir šneka kaip kalbos vartojimas.

Kalba – tai gebėjimas formuluoti ir suprasti dabartinės kalbos sakinius.

Šneka – specifinis šio sugebėjimo naudojimas.

Signifikatas -signifikantas.

Prasmės ir garso ryšys.

Kalba kaip ženklų sistema. Kiekvieno atskiro ženklo vieta priklauso nuo jį supančių ženklų.

Svetimų kalbų mokėjimo reikšmė. Svetimų papročių mokėjimas kaip ženklų supratimas.

Ženklo interpretavimas.

Kas sudaro ženklus ir kas juos valdo.

XXII paskaita. Struktūrinis filosofijos metodas

Kalbos aktas

Manymas, išraiška ir siekiamybė.


23

Kalbos funkcija

Trys ženklo dimensijos

Žodis sintaksine prasme. Žodis priklauso kalbai ir turi santykių su kitais kalbos žodžiais.

Žodis semantine prasme. Žodžiai ką nors reiškia. Jais norima kažką perteikti

Žodis pragmatine prasme. Žodį kas nors ištaria ir jis kam nors skirtas.

Šie skirtingi žodžiai tarpusavyje sąveikauja.

Kalba kaip kalėjimas

Kalba kaip kodas.

Kalbos prievarta.

Prasmės suteikimas ir vertės suteikimas.

Mėgavimasis tekstu

Kalba ir tylėjimas.

XXIII paskaita. Hermeneutinis filosofijos metodas

Hermeneutika kaip supratimo menas

Pavadinimas kyla iš dievo Hermio, kaip tarpininko tarp dievų ir žmonių.

Interpretavimo teorija. Santykis tarp interpretavimo ir komentavimo.

Suprasti ir paaiškinti. Gal ir gebi kažką paaiškinti, jei kažką pats supranti.

Teisingai išaiškinti posakio prasmę – pagrindinis hermeneutikos tikslas.

Ugdyti žmogaus supratimą savo istoriškume.

Kalbiškumas

Mano kalbos galimybės.

Kalba, kurią aš vartoju nuo pat vaikystės.

Kalba kaip gyvenimo būdas.

Kalba kaip visuomenės išraiška.

Naujų žodžių formavimasis.

Istoriškumas

Dabartinis naujumas ir istoriškumas. Istorija gali padėti, išgali trukdyti suprasti naujumą. Daugelis

dalykų yra istoriškai negrįžtamai pakitę, jų galiojimas baigėsi.


24

Kita vertus, dabartyje glūdi istorijos pėdsakai. Praeitis aiškina, komentuoja dabartį.

Protas

Protas yra tokia žmogaus veikla, kuria jis orientuojasi savo pasaulyje ir kartu suranda pats save.

Žmogus aprašo savo pasaulio daiktus. Žmogus apmąsto savo ateitį. Žmogus vertina savo veiksmus.

Supratimas kaip bendras elgesys. Įtampa tarp bendrumo ir individualumo.

XXIV paskaita. Hermeneutinis filosofijos metodas

Hermeneutika kaip vidinio žodžio paieška. Kūrinys turi vidinę prasmę ir ją būtina atskleisti. Prasmė

slypi už žodžių, už to, kas laikoma savaime suprantama. Tiesioginė ir netiesioginė prasmė.

Simbolinių prasmių atskleidimas.

Hermeneutika kaip įsijautimas.

Supratimas kaip įsijautimas į kito mintis. Įsitraukimas į pokalbį, į dialogą. Numanymas, ko galima

laukti, ko galima tikėtis.

Atskiras individas yra atpažįstamas iš visumos.

Hermeneutinis ratas

Visuma suprantama, kai suprantamos jos dalys.

Pradedama nuo visumos, rezultato numanymo. Palyginimas tarp to, ko tikėjausi, ir to, ką aš radau.

Hipotezės keitimas pasikeitus supratimui ir įgijus naujos kompetencijos.

Dinaminis skaitymas kaip interaktyvus skaitymas.

Dalyvavimas viso žmogaus, visos žmogaus patirties interpretavime. Integravimas savo asmeninės

patirties.

Mano bendros žinios padeda teisingai sugrupuoti, nustatyti panašumus su tuo, kas jau girdėta.

„Kito kitoniškumas“ ir kito priėmimas tokiu, koks jis pasireiškia.

Atvirumas tam, kas interpretuojama. Ėjimas ir pasitikimas to, kas interpretuojama.

Skirtingas tikrovės aiškinimas ir tikrovės kaita.

Išankstinis supratimas ir supratimo kaita interpretavimo procese.

Atsivėrimas patyrimui, kuris yra ir kuris gimsta interpretacijos dialoge.


25

Hermeneutika komunikacijoje

Komunikacinė kompetencija ir dialogiškas konfliktų sprendimas. Nusiteikimas dialogui ir

nusiteikimas aiškinimuisi.

Kito supratimas kaip bandymas suprasti kitą ir atsivėrimas kito patirčiai. Tradicijų problematika

skirtingų kultūrų kontekste.

Suderinamumas ir nesusipratimų šalinimas.

Bendros kalbos paieška.


26

DISKUSINIAI KLAUSIMAI IR PRAKTINĖS UŽDUOTYS

1. Kas yra filosofija?

Paaiškinti pagrindines filosofijos kilmės teorijas, jas pagrįsti.

Paaiškinti filosofijos, kaip teorinio mąstymo, reikšmę gyvenime.

2. Filosofija ir tikrovė.

Paaiškinti teorinį žmogaus santykį su tikrove. Paaiškinti tikrovės nevienareikšmiškumą. Kuo

skiriasi filosofija nuo empirinio tikrovės aiškinimo. Kas yra visuminis tikrovės supratimas ir kas yra

fragmentiškas tikrovės supratimas?

3. Pažinimo ir žinojimo problema.

Paaiškinti, kaip įmanomas pažinimas ir kur yra pažinimo ribos. Kaip pasaulis konstruojamas

žinojimo pagrindu.

4. Kas yra teisingumas?

Paaiškinti, kuo skiriasi tiesa ir teisingumas. Atskleisti abstraktų teisingumo pobūdį.

5. Žmogaus problema.

Paaiškinti filosofinės antropologijos būtinumą sprendžiant žmogaus klausimą. Kuo skiriasi

žmogus nuo kitų būtybių?

6. Egzistencijos filosofija.

Paaiškinti egzistencijos ir transcendencijos ryšius.

7. Tiesos klausimas.

Nurodyti tiesos rūšis ir pagrindinius tiesos įrodymo būdus.

8. Valstybė ir teisė.

Nurodyti valstybės ir asmens santykius esant skirtingoms teisinėms sistemoms.

9. K. Marxo filosofija.

Paaiškinti ryšį tarp darbo ir sąmoningumo. Kas yra susvetimėjimas ir kaip jį įveikti.


27

10. S.Kierkegaardo filosofija.

Paaiškinti pasirinkimo ir apsisprendimo ryšius. Kokios yra žmogaus gyvenimo stadijos?

11. F.Nietzsche filosofija.

Paaiškinti, kas tai yra valia valdyti, dievo mirtis, vertybių perkainavimas.

12. Analitinis filosofijos metodas.

Paaiškinti, kaip siejasi kalba ir mąstymas. Koks kalbos ir logikos ryšys. Kas yra kalbiniai

žaidimai.

13. Struktūrinis filosofijos metodas.

Paaiškinti struktūrinį žmogaus veiklos pobūdį. Kas yra ženklinis tikrovės supratimas.

14.Hermeneutinis filosofijos metodas.

Paaiškinti ryšį tarp komentavimo ir interpretavimo. Kas yra hermeneutinis ratas.


28

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA

Pagrindinė:

1. Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius: Lumen, 1995.

2. Filosofijos chrestomatija. Kaunas: Technologija, 2000.

Papildoma:

1. Filosofijos atlasas. Vilnius: Alma litera, 1999

2. Holder A. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma litera, 2002.

3. Morkūnienė J. Socialinė filosofija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.

4. Šliogeris A. Kas yra filosofija. Vilnius: Strofa, 2002.

REKOMENDUOJAMOS LITERATŪROS EGZEMPLIORIŲ SKAIČIUS

STUDENTAMS PARANKIOSE BIBLIOTEKOSE

Leidinio pavadinimas Šiaulių

universiteto biblioteka

Šiaulių a. P.Višinskio

viešoji biblioteka

1. Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vinius: Lumen,1995

10 10

2. Filosofijos chrestomatija. Kaunas: Technologija, 2000

10 5

3. Filosofijos atlasas. Vilnius: Alma littera, 1999 5 5 4. Holder A. Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma

litera, 2002 10 10

5. Morkūnienė J. Socialinė filosofija. Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 2002

5 5

6. Šliogeris A. Kas yra filosofija. Vilnius: Strofa, 2002

2 2

filosofijos - logikos konspektas

Documents