2012 m. birželio 23 d., šeštadienis • Nr. 50 (9173) • Išeina trečiadieniais ir šeštadieniais • Kaina 2,49 Lt

• „Žmoguje viskas turi būti gra-žu“, – kadaise išsprūdo Antonui Če-chovui, tarsi gyvenimo neuosčiu-siam idealistui. Tačiau aktorė Vaiva Mainelytė be jokio idealizavimo yra čechoviška asmenybė.

• Pasak visur spėjančios Zitos Bar-kauskienės, žmonėms, gyvenantiems kaime, nėra laiko nuobodžiauti.

• Mediena yra ypatinga statybi-nė medžiaga, kurios pranašumus ir trūkumus lemia kilmė, todėl visa, kas sodyboje yra iš medžio, būtina tinkamai prižiūrėti.

• Dabar pats metas pasirūpinti iš-siplėtusiomis kojų venomis. Ir ne tik todėl, kad jos geriausiai pastebimos. Per karščius paūmėja venų ligos.

Šiandien skaitykite:

Ietys laužomos ir dėl Klaipėdos „Švyturio“ arenos. Prieš 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą darbai čia vykdyti paskubomis. Todėl neatsitiktinai „Vėtrūnos“ darbininkai paliko nemažai broko. Petro Malūko nuotrauka

Miškininkai perspėja, kad į valstybinius miškus nusitaikę verslininkai siekia per lobistus pakeisti valstybinių miškų valdymo struktūrą. Jei taip nutiktų, per keliolika metų daug tokių miškų būtų privatizuota.

ŠEŠTADIENIS, 11 p.

Tautiečiai tėvynėje kabinasi į gyvenimą lyg tremtyje, tačiau jų kūrybingumas ir išradin-gumas naudingas tik jiems patiems.

Apie tai – 6 p.

Skęstantys lietuviai griebiasi šiaudo

Apie tai – 19 p.

SVEIKATA, 23 p.

Šią naktį švęsime ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties šventę. Senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė vadinta įvairiai, tačiau atėjus krikščionybei ji sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis.

Gediminas StanišauskasVL žurnalistas, gediminas.stanisauskas@krastospauda.lt

Už šimtus milijonų litų Euro-pos vyrų krepšinio čempionatui didmiesčiuose pastatytos dau-giafunkcės arenos šiuo metu primena statinius vaiduok lius be žmonių. Iš jų išsiskiria tik Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Siemens“ arenos, kuriose va-sarą vyksta įvairūs renginiai. Kitų miestų arenose vyrauja arba visiškas štilis, arba siau-čia skandalų audros.

Įsiplieskė skandalas dėl pinigų

Dar nespėjus pamiršti 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempiona-to batalijų, kai kurios daugiafunk-cės arenos jau pagarsėjo skandalais. Didžiausias jų įsiplieskė Šiauliuose, kur arenos vadovas Gintaras Ra-davičius ir kai kurie miesto politi-kai apkaltinti lėšų švaistymu ir net koncesijos sutarties klastojimu.

Spaudoje skelbta, kad Šiaulių apygardos prokuratūra per teismą siekia nutraukti Šiaulių arenos kon-cesijos sutartį, o arenos perdavimo privačiai įmonei „Pramogų sala“ aktą panaikinti.

Teigta, kad buvęs Šiaulių savi-valdybės administracijos direkto-rius Genadijus Mikšys suklastojo tarybos patvirtintą dokumentą. Esą iš jo išnyko sutarties punktas, įpa-reigojantis „Pramogų salą“ su savi-valdybe dalytis 6 proc. viršijančiu grynuoju pelnu. Be to, savivaldybė koncesininkui esą jau permokėjo 2 mln. Lt.

Nukelta į 2 p.

Daiva NorkienėVL žurnalistė, daiva.norkiene@valstietis.lt

Kiekvienas nori gyventi oriai – turėti būstą, vairuoti automobilį ir kad jo vaikai nei alktų, nei šaltų. Kai vidutinis darbo užmokestis nuo europinio atsilieka kelis kartus, o

kainos panašios, aktyviausieji grie-biasi išradimų, stato būstus iš atlie-kų. Tačiau skurdo padiktuotas išra-dingumas ir saviveikla neturi nieko bendra su naujausių technologijų plėtra ir tik padeda sutaupyti vieną kitą litą ar išvengti paskolų.

Nukelta į 3 p.

SODYBA, 7 p.

SODYBA, 7 p.

Praėjus beveik metams po Europos vyrų krepšinio čempionato, universalių arenų valdytojai suka galvas, kaip jas išlaikyti.

Milijonus kainavusios arenos atostogauja

Trečiadienį VL su priedais:Ūkininkų žiniosMoters pasaulisTėviškės šviesa

(Užs. 65)

2 2012 m. birželio 23 d. • Nr. 50 (9173)Valstiečių laikraštis

Atkelta iš 1 p.

Pačiam G.Radavičiui, turinčiam in-teresų kitose srityse, priekaištauta dėl išlaidavimo ir protekcijų. „Tas skanda-las visas sufabrikuotas ir mes ketiname kreiptis į teismą dėl šmeižto“, – „Vals-tiečių laikraštį“ tikino G.Radavičius.

Pašnekovas aiškino, kad savivaldy-bė negalėjo „Pramogų salai“ permokėti 2 mln. Lt, nes pagal sutartį ji kas-met turi pervesti ne daugiau kaip 740 tūkst. Lt. „Mes, palyginti su ki-tomis savivaldybėmis, mokame patį mažiausią koncesijos mokestį“, – sakė G.Radavičius.

Šiaulių arenos statybos kainavo daugiau nei 75 mln. Lt. Ji talpina iki 5 tūkst. žiūrovų.

Greita statyba patenkinti ne visi

Ietys laužomos ir dėl Klaipė-dos „Švyturio“ arenos. Prieš 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą darbai čia vykdyti paskubomis. Todėl neatsitiktinai „Vėtrūnos“ darbininkai paliko nemažai broko, kurį uostamies-čio savivaldybė, kaip arenos užsakovė, siekia statytojus priversti ištaisyti.

„Defektų yra, bet mes, kaip are-nos operatoriai, negalime kaip nors daryti įtakos „Vėtrūnai“. Tai savival-dybės kompetencija“, – sakė „Švytu-rio“ arenos direktorė Jolita Krickė.

„Vėtrūnai“ priekaištaujama dėl vėdinimo sistemos, garso, informa-cinio kubo įrangos ir didelių šildy-mo sąskaitų. Statytojai teigia, kad broko nepaliko, nes arena buvo pri-pažinta tinkama eksploatuoti.

J.Krickė neatskleidė, kiek kiekvieną mėnesį kainuoja išlaikyti areną. „Ta-čiau esame vieninteliai arenos valdy-tojai Lietuvoje, kuriems savivaldybė

nemoka jokio koncesijos mokesčio, to-dėl turime patys suktis, kad išgyventu-me“, – kalbėjo J.Krickė.

Be kita ko, arenos valdymo konkur-są pralaimėję dalyviai siekia, kad būtų nutraukta „BLT Group“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės sutartis. Klaipė-

dos apygardos prokuratūra jau krei-pėsi į teismą, nes nustatė teisės aktų ir viešojo intereso pažeidimų.

„Švyturio“ arenos sąmata iš pra-džių siekė 55 mln. Lt, bet vėliau pa-didėjo 17 mln. Lt. Arenoje telpa iki 7,4 tūkst. žiūrovų.

Vasara – ramybės laikotarpis

Panevėžio „Cido“ arenos ge-neralinis direktorius Dainius Vi-sackas, kuris vadovauja ir Vilniaus „Siemens“ arenai, ragina nesistebėti, kad vasarą visose arenose numato-ma mažiau renginių.

Pavyzdžiui, 108 mln. Lt kainavusio-je Panevėžio „Cido“ arenoje artimiau-sias renginys – tik liepos 19–25 d. Čia vyks Europos jaunučių vaikinų (iki 16 metų) krepšinio čempionatas, o kitas renginys numatomas tik spalio vidury-je. Visą likusį laiką joje niekas nevyks.

„Renginiai prasidės šaltuoju se-zonu, – ramina D.Visackas. – Be to, Panevėžio miesto savivaldybė įsi-pareigojo kasmet surengti 50 ne-mokamų renginių.“

Panevėžio miesto savivaldybė pa-gal koncesijos sutartį 7 tūkst. žiūro-

vų arenai skiria metinę 2,05 mln. Lt subsidiją.

D.Visackas pripažino, kad pri-traukti pelningus renginius nėra len-gva. Svarbesni sportininkų ir mu-zikantų pasirodymai organizuojami didesnėse arenose. Pavyzdžiui, kai

Lietuvos krepšinio rinktinė žaidžia draugiškas rungtynes, jos paprastai vyksta Kauno „Žalgirio“ arenoje, ku-rioje telpa 15 tūkst. žiūrovų.

„Švyturio“ arenos vadovė J.Kric-kė taip pat pripažino, kad vasarą pas juos štilis. „Renginių organizatoriai tikriausiai irgi netiki, kad vasarą ga-lima pritraukti žmonių į uždarą pa-talpą. Bet juk nepabandęs, nesuži-nosi“, – svarstė J.Krickė.

Per pirmus metus „Švyturio“ are-noje vyko 75 renginiai, nors iš pra-džių planuota surengti tik 50. Jei vyksta kokios nors sporto šakos čem-pionatas, renginiu laikomos ir vienos rungtynės, o ne visas turnyras.

„Aišku, konkurencija tarp visų objektų dabar didelė, bet nuo to ge-riau gyventojams, kuriems nereikia kur nors važiuoti“, – tikino Panevėžio „Cido“ arenos vadovas D.Visackas.

Lūkesčius gerokai pranoko tik Kaunas

Kauno miesto savivaldybė už Kau-no „Žalgirio“ arenos koncesiją kasmet privalo sumokėti statinio operatorei Kauno arenai maždaug 3,2 mln. Lt.

Šią bendrovę įsteigė Vladimiro Ro-manovo valdoma „Ūkio banko inves-ticinė grupė“ (ŪBIG), pasirašiusi su savivaldybe 25 metų arenos koncesijos sutartį. Per ketvirtį amžiaus koncesi-jos mokestis (neskaitant PVM) sieks 62,5 mln. Lt. „Žalgirio“ arenos rin-kodaros vadovė Vilija Bulanavičienė teigė, kad pagal koncesijos sutartį are-nos operatorius įsipareigojo, jog arenos lankomumas turėtų siekti ne mažiau

kaip 380 tūkst. žmonių per metus. „Mes jau dabar gerokai pranoko-me tuos lūkesčius, nes per pusme-tį įvairiuose renginiuose apsilankė daugiau nei 500 tūkst. žmonių“, – pasakojo V.Bulanavičienė.

Didžiausiame Baltijos šalyse dau-giafunkciame centre jau dabar supla-nuota gerokai daugiau renginių nei kitose didmiesčių sporto arenose.

„Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vy-kusiose draugiškose krepšinio rungty-nėse tarp Lietuvos ir Graikijos rinkti-nių apsilankė beveik 10 tūkst. žiūrovų, o analogiškose rungtynėse senutėlėje Sporto halėje būdavo net tuščių vie-tų“, – sakė V.Bulanavičienė.

Sporto halėje geriausiu atveju sutilpdavo iki 5,5 tūkst. žmonių. V.Bulanavičienė tikino, kad „Žal-girio“ arena jau tapo kauniečių trau-kos centru dėl geros infrastruktūros. Čia vyksta nemažai koncertų, įvai-rių parodų, konferencijų.

„Žalgirio“ arenos statybos kaina-vo per 172 mln. Lt. Iš fondų buvo skirta 50 mln. Lt.

Ypač naudingi masiniai renginiai

Universaliose arenose renginių ga-lėtų būti ir daugiau, tačiau į jas nesi-veržia kitų sporto šakų atstovai. Pel-ningiausi kol kas yra įvairūs krepšinio čempionatai, kuriems dėmesio negai-li ir žiniasklaida.

„Reikia suvokti, kad kitos sporto ša-kos sunkiai randa rėmėjų, todėl sporto federacijos nėra aktyvios“, – teigė Šiau-lių arenai vadovaujantis G.Radavičius,

užimantis ir Lietuvos žolės riedulio fe-deracijos viceprezidento postą.

Pasak G.Radavičiaus, net jei pavyk-tų susikooperuoti su kitų šalių sporto federacijomis organizuojant bendrus čempionatus, pirmiausia iškyla klau-simas, kas už viską sumokės.

„Federacijos pinigų neturi. Jų neturi ir savivaldybės. Kūno kultūros ir spor-to departamentas taip pat vienas visko nefi nansuos“, – pabrėžė G.Radavičius. Pavyzdžiui, nors ir yra galimybė uni-versaliose arenos statyti net surenka-

mus plaukimo baseinus, už šį malo-numą tektų susimokėti federacijai, kurios biudžetas daug kartų mažes-nis nei krepšinio ar net futbolo fede-racijų. Vien todėl įvairių sporto šakų tarptautinių čempionatų šalyje suren-giama vos vienas kitas.

„Niekas neabejoja, kad didesni čempionatai atsiperka su kaupu, nes į juos atvyksta daug dalyvių, tad naudos turi ir verslininkai, ir visas miestas, ne tik arena“, – aiškino G.Radavičius.

Jis tikisi, kad daug naudos Šiau-liai turės liepos 5–11 d., kai vyks 5-osios TAFISA pasaulio sporto visiems žaidynės „Šiauliai-2012“. Tikimasi, kad čia apsilankys iki 5 tūkst. žaidynių dalyvių.

K.Rimšelis: „Pamatę vieną plyšį, daro tragediją“

Kūno kultūros ir sporto departa-mento direktorius Klemensas Rim-šelis neabejoja prieš Europos vyrų krepšinio čempionatą pastatytų uni-versalių arenų nauda.

„Atvirai kalbant, mane piktino kal-bos, kai dar arenos tik buvo statomos. Tada visi norėjo sužinoti tikslią die-ną ir valandą, kada tie statiniai iškils. Vėliau vis klausinėjo, kodėl tiek mažai žmonių susirinkdavo į Europos čem-pionato rungtynes. O dabar, pamatę vieną plyšį, daro tragediją“, – žurnalis-tams priekaištavo K.Rimšelis.

Pašnekovo teigimu, statybų dar-bams yra suteikiamos garantijos, tad iškilusios problemos bus išspręstos, kaip ir numatyta sutartyse.

„Bet ne tai svarbiausia. Šie dau-giafunkciai centrai buvo statomi ir iš ES Sanglaudos fondo progra-mos „Nacionalinės svarbos turizmo objektai“ lėšų, – teigė K.Rimšelis. – Tai dabar pasakykite, kada Lietuva be Europos pagalbos sugebės pasi-statyti tokius objektus?“

Parama iš valstybės biudžeto penkių arenų statyboms siekė 120,7 mln. Lt. Vien todėl tuščias sporto arenas K.Rimšelis pavadino neiš-vengiama visuomenine prabanga, už kurią reikia susimokėti.

„Kodėl renginių mažai, žmonių mažai, reikia klausti arenų valdymo operatorių. Arenų savininkės yra sa-vivaldybės, todėl jos, o ne valstybės institucijos, atsakingos už centrų pa-naudojimą“, – reziumavo Kūno kultū-ros ir sporto departamento direktorius K.Rimšelis.

Aktualijos

26 proc.

Tokį klausimą buvome pateikę interneto puslapyje valstietis.lt.

Paragavau su šaltibarščiais. Skonis patiko, bet kaina nuvylė.

Neragavau, nes jos brangesnės už bananus. Mėgstu didžkukulius ir bulvinius blynus,

o iš šviežių bulvių – vienas vandenėlis. Bulvių nevalgau, nes nuo jų labai storėju.

Ar jau ragavote šviežių bulvių?

8 proc.

9 proc.

57 proc.

Jaunatis.Saulė teka 4.42, leidžiasi 22.00.

RytojŠiandien

Šiandien naktį daugelyje rajonų palis, šiaurės rajonuose gali smarkiai palyti. Dieną lietus pamažu liausis ir po pietų lyti jau neturėtų. Vėjas pasisuks iš vakarų, bus gūsingas, ypač pajūryje. Oro temperatūra lietingą naktį bus 11–16, dieną – 17–22 laipsnių šilumos.

Sekmadienį, per Jonines, šalyje vietomis perbėgs trumpas vasariškas lietus, vietomis gali sudundėti ir perkūnija. Pūs nestiprus pietvakarių vėjas. Oro tempe-ratūra naktį bus 7–12, dieną – 19–24 laipsnių šilumos.

Ateinančios savaitės pradžioje tęsis aktyvi atmosferos cirkuliacija ties Vidurio bei Šiaurės Europa. Orai Lietuvoje išliks nepastovūs. Jau pirmadienį kitas ciklonas žada sukelti smarkias liūtis, vėliau orai taps vėsesni. Vasariška kaitra nenumato-ma iki pat liepos pradžios.

orai.lt, VL inf.

Dieną: +19 +24°

Naktį: +7 +12°

Dieną: +17 +22°

Naktį: +11 +16°

PorytDieną: +16 +21°

Naktį: +11 +17°

Universaliose arenose renginių galėtų būti ir daugiau, tačiau į jas nesiveržia įvairių sporto šakų atstovai. Pelnin-giausi kol kas yra krepšinio čempionatai, kuriems dėmesio negaili ir žiniasklaida. Petro Malūko nuotrauka

Arenos pavadinimas Statybų sąmata (mln. Lt)

Atidarymo metai

Alytaus sporto rūmai (rekonstrukcija) 30 2011Kauno „Žalgirio“ arena 172 2011Klaipėdos „Švyturio“ arena 72 2011Panevėžio „Cido“ arena 108 2008Šiaulių arena 75,5 2007Vilniaus „Siemens“ arena 68 2004

„Kodėl renginių mažai, žmonių mažai, reikia klausti arenų valdymo operatorių. Arenų savininkės yra savivaldybės, todėl jos, o ne valsty-bės institucijos, atsakingos už centrų panaudojimą“, – teigė K.Rimšelis.

Milijonus kainavusios arenos atostogauja

32012 m. birželio 23 d. • Nr. 50 (9173)Valstiečių laikraštis

Atkelta iš 1 p.

Europos uodegoje

Vienos visuomeninės organizacijos forume neseniai paskelbtas palygini-mas sukėlė šoką dalyviams ir jų pasi-piktinimą. Anglijoje nekvalifi kuotas darbininkas už minimalų valandinį atlygį gali nusipirkti 1 l pieno, 1 kg miltų, 1 kg cukraus, 6 kiaušinius, 1 lit-rą aliejaus ir į automobilio baką įpilti litrą dyzelino. Lietuvoje nekvalifi kuo-tas darbininkas, užsidirbęs minima-lų valandinį atlygį, neišgali nusipirkti 1 l dyzelino ar 1 l aliejaus, o iš keturių anksčiau išvardytų produktų įstengia nusipirkti tik vieną kurį nors, nes ki-tiems įsigyti pinigų nepakaktų.

Per krizę Vokietijoje nedarbas padidėjo 1 proc., o Lietuvoje nuo 2008 m. jis išaugo kelis kartus ir tai buvo didžiausias nedarbas visoje ES, neskai-tant Latvijos. Mūsų minimalus ir vidu-tinis darbo užmokestis – vienas mažiau-sių ES – trečias nuo galo po bulgarų ir rumunų ir, kaip teigė Darbo ir sociali-nių tyrimų instituto vadovas prof. dr. Boguslavas Gruževskis, nuo daugumos ES šalių atsilieka 2–5 kartus. Svarbiau-sių vartojimo ir paslaugų prekių kainos skiriasi vos 20 proc. Tačiau lietuviai nori gyventi „kaip visi normalūs žmonės“: pasistatyti namą, į automobilio baką įsi-pilti degalų, o šilumos tiekėjams neati-duoti paskutinių centų.

Posakis, kad lietuvis ir ant ak-mens prasigyvens, nėra laužtas iš piršto. Mūsų tautiečiai – puikūs ra-cionalizatoriai ir išradėjai, sukurian-tys ar savaip pritaikantys kitų jau

išrastas technologijas. Deja, mokslo žiniomis pagrįsta saviveikla neatve-ria kelio aukštosioms technologi-joms, ji tik padeda išgyventi.

Ribojo aliejaus pardavimą

Remiantis ES direktyvomis, 2020 m. sunaudojamų biodegalų kie-kis turės sudaryti net 10 proc. viso sunaudojamo degalų kiekio. Turbūt nedaugelis žino, kad gudrūs lietuviai šį planą įvykdė dešimteriopai. Ro-kiškio rajono Panemunėlio gyven-toja Rasa Bitinienė apie degalų tau-pymą, pilant į baką aliejų, žino ne iš nuogirdų. Anksčiau, kai šeima tu-

rėjo nenaują „Peugeot“ markės au-tobusiuką, į degalinę sukdavo retai. Valgomąjį, kepti ir salotoms gardinti skirtą aliejų parduotuvėje pirkdavo dėžėmis. „Dėžėje – dvylika buteliu-kų po litrą, – pasakojo moteris. – Jie atstodavo maždaug tiek pat dyzelino, o kainuodavo pigiau. Aliejų naudoti vietoje degalų apsimokėjo, kol jo kai-na nesiekė trijų litų.“

Vietos gyventojai pasakojo, kad Bitinams automobiliu pravažiavus gatve, pasklisdavo keptų blynų kva-pas. Apie šį taupymo metodą Rasos vyras sužinojo iš draugų, o šie apie tai nugirdo iš panevėžiečių. Moteris sakė, kad kai kuriuose Aukštaitijos

miestuose tokia mada buvo smarkiai paplitusi. „Aliejų maišydavo su šiek tiek dyzelino, – pasakojo moteris. – Variklio trauka nenukentėdavo.“

Šiandien Panemunėlyje „alieji-niais“ automobiliais niekas nevažinė-ja, nes aliejus pabrango. Beje, Pasaulio prekybos organizacija buvo įspėjusi, kad atsiradus biodegalų, maisto pro-duktai gali pabrangti iki 75 proc.

Tačiau Rokiškio gatvėse, anot R.Bitinienės, ir dabar kartkartėmis pakvimpa kepamais sklindžiais. Pa-šnekovė neatmetė tikimybės, kad pigesnio aliejaus rokiškėnai įsiveža iš užsienio. „Anksčiau, negalėdami suvaldyti masinio aliejaus pirkimo, prekybos centrai net buvo įvedę ap-ribojimą – kiek vienu kartu žmogus gali įsigyti aliejaus“, – pasakojo Rasa. R.Bitinienė dirba atsakingą darbą vienoje iš Rokiškio prekybos įmonių. Darbšti šeima užaugino šešis vaikus, šiandien namie likęs tik jaunėlis, an-trokas. Kiti, neradę darbo ir pragyve-nimo šaltinio, išvažiavo į užsienį.

Išradimai valstybei nerūpi

O du garbingo amžiaus kauniečiai, susirūpinę kylančiomis degalų kaino-mis, sukonstravo vandeniu kūrenamą krosnį. Prieš kelerius metus Augusti-nas Markevičius ir Juozas Voronavi-čius pagarsėjo, pradėję namą šildy-ti pjuvenomis ir vandeniu. „Vanduo gali tapti išsigelbėjimu Lietuvai, kai bus uždaryta Ignalinos AE“, – karštai

įtikinėjo žurnalistus A.Markevičius. J.Voronavičiaus namo rūsyje vyrai sumeistravo katilą, kuriame dega su vandeniu perpus sumaišytos drožlės. Jei jos per sausos, išradėjai užpila ki-birą vandens. Degimo metu vanduo krosnyje suskyla į deguonį ir vande-nilį, pastarasis dega mėlyna lieps-na. Ją išradėjai mielai pademonstra-vo žurnalistams. Jie norėjo išradimą užpatentuoti, net kreipėsi į Lietuvos mokslų akademiją, tačiau susidomėji-mo nesulaukė. Dabar patys pigiai šil-dosi namus ir šypsosi į ūsą: vandens ir pjuvenų Lietuvoje pakaks ilgam.

Gamtos mokslus Vilniaus universi-tete baigęs daugelio išradimų autorius

Kęstutis Usevičius energijos taupymo sprendimų ėmėsi paskatintas buities. Šeima gyveno sename name, kurį ap-šiltinti būtų kainavę 50 tūkst. Lt. Todėl vyriškis nutarė verčiau statytis naują namą, o sutaupyti... šildymui nenaudo-jant nei malkų, nei dujų, nei kito kuro. Įprasti saulės kolektoriai K.Usevičiui netiko, nes, jo manymu, mūsų žiemos per šaltos ir per mažai saulės. Todėl iš-radėjas sukūrė plokštuminį ir pakopinį kolektorius būstui bei vandeniui šildy-ti. Kai lauke būdavo 5–6 ar 10 laips-nių šilumos, išradėjo mašinos gaudavo 60–70 laipsnių šilumą, tai yra mažesnę paversdavo didesne. Panaudojus šilu-minę ir elektrinę mašinas vietoje va-riklio, sukurta energijos kaupimo iš aplinkos sistema. Išradėjas sukūrė ir šilumos grąžinimo sistemą, galinčią grąžinti, pavyzdžiui, 95 proc. šilumos iš panaudoto vonioje vandens, iš aplinkos prie namo ar sklindančios nuo įjung-to kompiuterio. K.Usevičius sakė, kad nereikia nei atomo, nei dujų, nei mal-kų, nes jo mašinos gali imti šilumą iš oro tamsoje ir šaltyje, ją koncentruoti ir atiduoti žmonėms.

Tačiau mūsų šalis arba per tur-tinga, arba per skurdi, kad pavie-niai išradėjai ar mokslininkai būtų remiami, o jų išradimai būtų įgy-vendinti, tai yra pradėti gaminti ir naudoti masiškai. O štai norint įsi-kurti savame būste ar pradėti sava-rankišką gyvenimą, atrodo, didelių investicijų nereikia.

Namai – iš to, ką randa aplink

Lietuvoje išpopuliarėjusios sta-tybos iš šiaudų, molio, pjuvenų nie-ko nestebina. Prieškariu lietuviai na-mus statėsi iš durpių, o po karo – iš šlako betono. To paties akmens an-glies šlako, kurio tonos susidarydavo didžiosiose – miestų, mokyklų, gy-venviečių – katilinėse. Tokių namelių nemažai išlikę aplink Vilnių. Skurdas išmokė ir kitokių gudrybių. Prisipir-kę geležinkelininkams nereikalingų senų medinių pabėgių, žmonės ren-tė ūkinius pastatus ir gyvenamuosius namus. Sakydavo, kad nieko nėra ge-riau kaip antiseptikuose išmirkytas pabėgis – nei drėg mė pūdo, nei gry-bai įsimeta, nei kinivarpos graužia. Tokių statybų teko matyti ir atkūrus nepriklausomybę. Vieni minėti staty-bos būdai abejonių dėl ekologiškumo nekelia, o kitų „vargo namelių“ gy-

ventojus belieka užjausti ir palinkėti sveikatos. Bene įdomiausia pastaro-jo dešimtmečio naujovė – statybos iš atliekų. Vilnietis menininkas ir diplo-muotas statybininkas inžinierius Ro-bertas Bartašius dar prieš prasidedant krizei, per patį paskolų bumą, užsibrė-žė tikslą – šeimai pastatyti būstą ne-įlindus į bankų kišenę. Užsienyje na-mai iš atliekų, nukainotų medžiagų ir visko, kas tinkamo randama gamtoje, seniai išpopuliarėjo. Pradėjęs svajonių namą statyti 2006-aisiais, R.Bartašius gyvena po savo stogu ir kuria savi-tą interjerą. Namo iš molio ir šiau-dų statybos etapus Robertas aprašė dienoraštyje internete „Kitokia sta-

tyba“ (rb.blogas.lt), patirtimi jis dali-jasi seminaruose. Juk nedažnas žino, kad kuriantis sodyboje gali praversti seno automobilio padangos, jo sti-klai, grindų plytelių duženos.

Namą savo rankomis nusilipdžiu-si ir į skolas neįbridusi žinoma kera-mikė Dormantė Penkinski taip pat neatsigina besidominčiųjų skambu-čių, todėl vasaromis rengia statybos iš šiaudų ir molio seminarus. Šalia Vilniaus nuosavame molio name, kurį statė su žmona ir vaikais, gyve-na skulptorius Robertas Strazdas, dar prieš kelerius metus po skyrybų su buvusia žmona turėjęs tik skolų ku-prą ir išsinuomotą lūšnelę. Laimei, sumanieji „saviveiklininkai“ puikiai išmanė dabartinius šilumos varžos reikalavimus, apželdintų stogų pri-valumus ir kitus svarbius taupymo niuansus, tad pigūs jų būstai yra šilti ir neeikvojantys daug energijos.

Specialistus lietuvių taupumas, iš-radingumas ir žavi, ir liūdina. Anot vieno pašnekovo, taip atkakliai nagais ir ragais mūsų žmonės į gyvenimą ka-bindavosi tik per karus ar tremtyje. Tais laikais gimė ir posakis, kad lietu-vis ir ant akmens prasigyvens. Krizės sąlygomis sunkiai skinasi kelią aplin-ką saugančios ir taupyti padedančios, tačiau tūkstančius kainuojančios nau-jausios technologijos.

Aktualijos

Skęstantys lietuviai griebiasi šiaudo

Krizė trukdo skintis kelią išradimamsAlvydas Zagorskis, Vilniaus Gedi-mino technikos universiteto (VGTU) mokslų daktaras

Kartą su vienos įmonės darbuo-toju kalbėjausi apie mažų gabaritų bioreaktorius, kuriuose iš organinių atliekų gaminamos biodujos. Paaiš-kėjo, kad žmogus aktyviai domisi su-skystinto vandenilio technologijomis ir praktiniu jo panaudojimu. Baigęs VGTU Elektronikos fakultetą, tad iš-mano hidrolizės technologiją. Savo garaže pats sukonstravo dujų reak-torių, kuriame vanduo skaidomas į deguonį ir vandenilį. Pastarąjį iš tiesų galima panaudoti patalpoms šildyti ir net automobiliuose. Mums besi-kalbant ir man kilo idėja patobulinti VGTU gaminamą bioreaktorių, pasi-telkus hidrolizės technologiją. Žmo-nės domisi mokslininkų išradimais. Neseniai apsilankė pažangiai mąs-tantis ūkininkas: „Kodėl turėčiau mo-kėti už šilumos ir elektros energiją kažkam, jei pasitelkęs naujas techno-logijas galiu jos pasigaminti pats?“ Jis augina kiaulių, karvių, ožkų. Paprašė patarimo. O mūsų universitete kaip tik kuriamas mobilus nedidelių gaba-ritų ir našumo bioreaktorius elektros ir šilumos energijai išgauti. 50 kub. metrų talpos bioreaktoriaus pakak-tų vidutinio ūkio elektros ir šilumos poreikiams patenkinti, bioreaktoriuje anaerobiniu būdu perdirbtas atliekas galima panaudoti dirvai tręšti, nes taip perdirbtos atliekos net 20 proc. tinkamesnės tręšti nei įprastos. Be to, atliekas perdirbus bioreaktoriuje, į aplinką pasklinda net 90 proc. ma-žiau nepageidaujamų kvapų. Deja, dėl nestabilios ekonominės padėties daugelis smulkiųjų ir vidutinių versli-ninkų, ūkininkų pinigus skiria mais-tui, taupo, o aplinkosaugai skirtus įrenginius laiko prabangos dalykais, nors kai kurios aplinką saugančios technologijos gali būti naudingos ir ekonomiškai.

Mūsų tautiečiai – puikūs racionalizatoriai ir išradėjai, sukuriantys ar sa-vaip pritaikantys kitų idėjas. Tačiau mokslo žiniomis pagrįsta saviveikla neatveria kelio aukštosioms technologijoms, o tik padeda išgyventi.

Šį namą savo rankomis nulipdė ir į skolas neįbrido žinoma keramikė Dormantė Penkinski. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Kęstutis Usevičius energijos taupymo sprendimų ėmėsi paskatintas buities.Petro Malūko nuotrauka

4 2012 m. birželio 23 d. • Nr. 50 (9173)Valstiečių laikraštis

Albinas ČaplikasVL žurnalistas, albinas.caplikas@valstietis.lt

Pastarosiomis dienomis korupci-jos pamatus paklibino du įvykiai. Ge-neralinė prokuratūra pradėjo ikiteis-minį tyrimą dėl Ignalinos atominės elektrinės pareigūnų galimo kyšinin-kavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Kyšius davusi amerikiečių kompanija savo šalyje nesipriešinda-ma sumokėjo 8 mln. dolerių baudą. Įdomu, kokie bus tyrimo Lietuvoje rezultatai ir pasekmės?

Kitas įvykis irgi neeilinis – Spe-cialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai atliko kratą ne bet kur, o itin įtakingoje Ūkio ministerijo-je. Akivaizdu, kad abu atvejai su-siję su viešaisiais pirkimais. Kol kas STT tyli.

Neseniai vienas Seimo narys man atvirai pasakė, ir tuos žodžius išspausdinome, kad didžioji korup-cija giliausiai įleido šaknis savivaldy-bėse. Savivaldybių administracijose ir jų veiklą stebinčiose tarybose sėdi,

kaip Seimo narys pavadino, nieko neišmanantys „lapausiai“, neturintys jokios atsakomybės, tačiau turintys didelius norus pralobti, sutvarkyti savo ir artimųjų problemas.

Specialiosios struktūros atvirai praneša: dėl viešųjų pirkimų savi-valdybėse net išnyksta politinis pa-siskirstymas, tampa visiškai nesvar-bu, kokiai partijai priklauso meras, vicemeras ar administracijos di-rektorius. Jie dažniausiai ir būna iš skirtingų partijų, nes valdžią suda-ro koalicijos.

Kaip tai vyksta? Apie tai papasa-kojo vieno rajono verslininkas, kurio bendrovė užsiima statybos darbais. Jis pateko į STT akiratį ir atvirai išklojo: „Taip, daviau kyšį, tačiau ofi cialiai to nepatvirtinsiu.“ Kodėl, juk įstatymai jį gina, juk akivaizdu, kad valdininkai ir už jų nugarų sto-vintys politikai jį provokuoja duoti kyšį. Taip, provokuoja. Tačiau ko-kios būtų liudijimo pasekmės? Jei verslininkas tiesiai šviesiai išklotų viską, ką žino apie korupcijos sis-temą, ir sutiktų liudyti, jam liktų vienintelė išeitis – uždaryti įmonę. Kodėl? Todėl, kad kai kuriose savi-valdybėse nustatyta nerašyta, tačiau neginčijama tvarka – neduodantis kyšių negaus nė vieno užsakymo. Savivaldybėse viešųjų pirkimų kon-kursų laimėtojai dažniausiai žinomi

iš anksto. Visi konkurso dalyviai tai žino ir nesipriešina. Jie taip pat žino, kad kitą konkursą laimės kita ben-drovė, trečią – dar kita, o ketvirtą konkursą jau laimės tavo vadovau-jama bendrovė.

Štai kitas konkretus atvejis. Be-veik po dvejus metus trukusio ope-ratyvinio tyrimo STT pareigūnai nustatė, kad miškininkai nuolat duodavo kyšius transporto polici-jos pareigūnams. Kaip viskas vyko? Transporto policija pastebėjo, kad medieną vežančios mašinos iš tikrų-

jų sveria daugiau, nei nurodyta važ-taraščiuose. Žinoma, transporto po-licijos atstovai galėjo ir privalėjo apie tai informuoti specialiąsias struk-tūras. Tačiau jie pasielgė kitaip. Jie dėmesį nukreipė į kitą pažeidimą – mašinos su kroviniu sveria daugiau nei apskritai leidžiama vežti tam ti-krais keliais. Vadinasi, tokius pažei-dėjus galima bausti arba nebausti. Taip buvo sukurta schema, pagal

kurią konkrečią teritoriją aptarnau-jantis transporto policijos atstovas kiekvieną mėnesį prie valstybės mo-kamo atlyginimo prisidurdavo po 5–6 tūkst. Lt. Paaiškėjo, kad tokia schema veikė beveik trejus metus, iš valstybės pavogti milijonai litų.

Kas kelia didžiausią apmaudą? Štai artėja rinkimai, partijos žada kovą su korupcija, tačiau po rinki-mų dažniausiai lieka tik žodžiai, o anksčiau veikusią sistemą perima kiti žmonės. Tiesa, kartais STT ar kitos struktūros suįžūlėjusį ir bu-drumą praradusį pareigūną pagauna už rankos. Tačiau tokios išimtys tik patvirtina taisyklę. Sutrūkusi gran-dinė greitai pakeičiama nauja.

Korupcinius atvejus šiais lai-kais sunku įrodyti. Sukčiai papras-tai būna pasirengę gintis teismuose. Ir dažnai apsiginti jiems pavyksta. Kokios galimybės nustatyti kyšio davimą? Tik atliekant operatyvi-nį tyrimą arba naudojant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, t. y. pasiklausant telefoninių pokalbių, taikant nusikalstamos veikos imita-cijos modelį. Tačiau specialiųjų tar-

nybų atstovai skundžiasi, kad šiais laikais teismai kartais atmeta slapta surinktus įrodymus, aiškindami, kad tai buvo ne nusikalstamos veikos imitacija, bet provokacija.

Kita vertus, ar įmanoma korupci-ją naikinti tik baudžiant? Prieš kelis šimtmečius už vagystes ir korupciją, kaip ji buvo suprantama tais laikais, būdavo kapojami pirštai, rankos ir galvos. Tačiau ši liga pasiekė ir mūsų laikus. Ar gali būti naudingos pre-vencijos priemonės? Daugelis tik nu-sijuoks – vagies tikrai nepaveiks pa-sakaitės, jog duoti kyšį yra negerai.

Tačiau prevencija galima va-dinti ne tik pokalbius ar raginimą neduoti kyšių. Štai kaimynai estai

sumažino korupciją padidinę elek-troniniu būdu teikiamų paslaugų kiekį. Dėl daugelio reikalų estams net nereikia bendrauti akis į akį su savo šalies valdininkais – daug ką galima atlikti elektroniniu būdu, o tokiais atvejais nelieka gundymų duoti kyšius. Taip sukuriamos są-lygos neatsirasti galimybėms duoti kyšius, o tai ir yra veiksmingiausia prevencija.

Komentarai

Savaitės komentaras

Kiekvienais metais birželio mė-nesį prisimename tragiškus Lie-tuvos įvykius, palietusius daugelio mūsų tautiečių gyvenimus. Pir-miausia tai 1940 m. birželis, kai Kremliaus valdžia atsiuntė me-morandumą, reikalaujantį pakeis-ti Vyriausybę, suimti vidaus rei-kalų ministrą generolą Kazimierą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį ir įsileisti papildomus raudonosios armijos dalinius. Prasidėjo okupa-cija, jau pirmomis dienomis paro-džiusi savo nagus. Buvo uždaryti tautiniai ir katalikiški laikraščiai, organizacijos, panaikintas tikybos dėstymas mokyklose ir vienas po kito leidžiami įstatymai, varžan-tys bet kokią religinę bei tautinę veiklą. Tačiau tai buvo tik nelai-mių pradžia.

1941 m. birželio 15 d. į prekinius vagonus buvo sukišta dešimtys tūks-tančių geriausių mūsų tautos žmo-nių, šviesuolių, vyrai buvo atskirti nuo šeimų – prasidėjo trėmimai į Sibirą. Nežmoniškomis sąlygomis nuo bado ir šalčio mirė daugelis išvežtųjų. Kruviniausius pėdsakus

okupantai paliko Rainiuose, Pra-vieniškėse ir Červenėje, todėl pra-sidėjęs karas daugeliui atrodė ne ne-laimė, bet išsigelbėjimas iš baisaus košmaro.

Pokario partizaninis karas su okupantais buvo natūrali Lietuvos žmonių reakcija į vykdytą raudonąjį terorą. Tačiau, kaip buvo galima ti-kėtis, teroras ne mažėjo, bet augo. Į Sibirą vėl buvo tremiami žmo-nės, vėl vyrai ir moterys suimami ir teisiami ilgiems nelaisvės metams. Ne vienas išgirdo 25 metų nelaisvės

nuosprendį. Kai kurie politiniai ka-liniai iškalėjo net po 37 metus.

Galingo okupanto nepajėgė iš-gąsdinti menkai ginkluoti parti-zanai, ir pasipriešinimas buvo su-naikintas. Tačiau okupantas bijojo ne tik ginkluotų partizanų, bet ir paprasto tiesos žodžio. Pavergtų žmonių sąmonę turėjo pasiekti tik sovietinė tiesa, bet kokiai kitai tie-sai buvo pastatytos neperžengia-mos užkardos. Tačiau tiesos žodį sovietams buvo sunkiau įveikti nei Lietuvos partizanus. Nuo 1972 m. iki pat Nepriklausomybės pogrin-dyje buvo leidžiami įvairūs katali-

kiški ir tautiniai leidiniai, siekiant budinti žmonių sąmonę ir nesusi-taikyti su melu, prievarta. Vienas po kito Lietuvos žmonės – kunigai, vienuolės ir pasauliečiai – buvo tei-siami ir siunčiami į gulagus. Anuo-met drįsusiems priešintis okupaci-jai įprastos žemiškos vilties nebuvo, nes okupantas buvo per daug galin-gas ir jo bijojo net galingos valsty-bės. Visų tremtinių ir politinių ka-linių viltis buvo tik Dieve. Jei bus tokia Dievo valia, kaip mąstė ne-kaltai teisiamieji, sugrįšime iš Si-biro, iš kalėjimų, ir vėl bus laisva Lietuva.

Išgyventos kančios, netektys ir viltys jau yra praeitis. Tikėkimės, kad tokie košmarai niekuomet ne-pasikartos. Bet ar ne panašiai mąstė tarpukario lietuviai? Net košmariš-kame sapne negalėjo prisisapnuoti tai, ką teko išgyventi tikrovėje.

Prieš dvidešimt dvejus metus išaušusi laisvė ir atkurta nepri-klausomybė nepatenkino žmonių lūkesčių. Visai panašiai, kaip anuo-met į laisvę iš Egipto ėjusių izra-elitų: jie tikėjosi, kad Pažadėtoje žemėje pamatys tekančias pieno ir medaus upes, bet sutiko prie-šiškus žmones ir didelį vargą, kurį reikėjo įveikti.

Okupacijos metais skaudūs tremtinių ir politinių kalinių liki-mai buvo ne pati didžiausia bėda, kur kas didesnė – tūkstančiai, šim-tai tūkstančių tautiečių, kurie nu-ėjo arba buvo priversti nueiti tar-

nauti okupantams, skųsti ir išduoti brolius. Ši moralinė tragedija, iš-tikusi daugelį, yra baisesnė, nei mes galime įsivaizduoti, nes atsi-tiesti yra labai sunku. Atėjo lais-vė, bet daugybės žmonių sąžines slėgė kolaboravimo šešėlis, kuris neleido džiaugtis laisve. Šį šešėlį buvo galima išpirkti atgaila, bet kas ją atliko? Tokiai atgailai reikia nuolankaus pripažinimo, kad buvo klysta, bet juk lengviau kaltinti ki-tus. Už šiuos žmones ypač reikia daug melstis, nes pykčiu nė vieno iš jų nesugrąžinsime nei Dievui, nei Lietuvai.

Net ir geriausių žmonių gyveni-me nieko nėra pražūtingesnio kaip netikros ar perdėtos viltys. Lais-vė ir gerovė nėra visiškai tas pats. Gerą gyvenimą reikia susikurti ne geriant, bet dirbant. Daug dirbant. Reikia pradėti naujai mąstyti, at-

metant pagundą, kad galima būti valstybės išlaikytiniais ar nesąži-ningai įsigyti trokštamų turtų.

Gyvename demokratinėje san-tvarkoje, bet lieka galimybė, kad neteisiais keliais milijonus susikro-vę žmonės gali diktuoti tautai savo valią. Prieš pinigus sunkiai atsilai-ko politikai, teisėtvarka ir valdinin-kai. Nusivylę tokia padėtimi žmo-nės pradeda mąstyti, kad padaryti tvarką ir Lietuvą išgelbėti gali tik koks nors naujas geras gelbėtojas. Taip žmonės pradeda ilgėtis tvir-tos rankos. Ar ne panašiai jos ilgė-josi prieškario vokiečiai, demokra-

tiniu būdu į valdžią atvedę Hitlerį? Tai didelė ir labai pavojinga pagun-da. Diktatoriai gali padaryti kai ką gero, bet dar daugiau – blogio, ir mums pavyzdžių toli ieškoti ne-reikia.

Susitaikykime su mintimi, kad Lietuvos reikalai staiga, kaip mes visi norėtume, nesikeis į gera. Bet atkakliai dirbant jie keisis. Juk ir per šiuos dvidešimt Nepriklauso-mybės metų mes pasiekėme la-bai daug. Lietuva nebankrutavo ir net geriau išsilaikė nei kitos senos Europos šalys. Tačiau neišspręstų klausimų aibės. Tai sunkiai kuria-ma energetinė nepriklausomybė, tai žmonėms tarnaujanti teisėsau-ga, tai Seimas, ginantis ne alkoho-lio lobistų ar panašių grupių inte-resus, bet dirbantis Lietuvai. Ne už kalnų rinkimai į Seimą. Vėl bus didelė pagunda rinkti gražiai kal-bančius gelbėtojus, žadančius gy-venti pagal dešimt Dievo įsakymų. Vėl bus pagunda neiti į rinkimus manant, kad nuo mažų žmonių niekas nepasikeis. Vėl bus pagun-da pasipusčius padus laimės ieš-koti už jūrų marių. Ką mes pasi-rinksime?

Kas gali išgelbėti Lietuvą? Tik dori ir nesavanaudiškai tarnaujan-tys žmonės. Juos reikia išsiauginti. Tai ne tik švietimo sistemos, bet ir mūsų visų uždavinys. Be rimto tikė-jimo, esu įsitikinęs, to padaryti neį-manoma. Bažnyčia šioje srityje gali nuveikti daug, todėl belieka mal-dauti Viešpatį, kad siųstų daugiau gerų darbininkų į savo vynuogyną. Šiandien, kaip niekad, kiekvienas doras lietuvis turi pagalvoti, ką jis gero gali padaryti savo kraštui.

Netektys ir viltys

Jei verslininkas tiesiai šviesiai išklotų viską, ką žino apie korupcijos sis temą, ir sutiktų liudyti, jam liktų vienintelė išeitis – uždaryti įmonę. Kodėl? Todėl, kad kai kuriose savivaldybėse nustatyta nerašyta, tačiau neginčijama tvarka – neduodantis kyšių negaus nė vieno užsakymo.

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba, pasakyta 2012 m. birželio 16 d. XI respublikinėje tremtinių ir politinių kalinių šventėje „Leiskit į tėvynę“ Ukmergėje

Kas gali išgelbėti Lietuvą? Tik dori ir nesava naudiškai tarnaujantys žmonės. Juos reikia išsiauginti. Tai ne tik švietimo sistemos, bet ir mūsų visų uždavinys. Be rimto tikėjimo, esu įsitikinęs, šito padaryti neįmanoma.

Netepsi – nevažiuosi?

52012 m. birželio 23 d. • Nr. 50 (9173)Valstiečių laikraštis Žemės ūkis

Neprižiūrėti melioracijos grioviai darko kraštovaizdį ir nesurenka vandens iš laukuose esančių sau-sinimo sistemų. Grioviai driekiasi per ūkininkų žemes, todėl jie ska-tinami imtis griovių priežiūros.

Kompensuos 100 proc.

Ūkininkai, kurie naudojasi melio-ruotomis žemėmis, pastaruoju metu būrėsi į melioracijos statinių naudo-tojų asociacijas. Jos rengė sausinimo sistemų rekonstrukcijos projektus ir, gavusios paramą pagal Kaimo plėtros 2007–2013 m. programą (KPP) žemės ūkio vandentvarkai, atnaujino sausi-nimo sistemas, išvalė griovius. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nutarė paska-tinti žemdirbius – melioracijos grio-viams tvarkyti bei prižiūrėti parengė naują kompensavimo priemonę.

Lietuvos ūkininkai gali pasinaudo-ti KPP priemone „Pelno nesiekiančios investicijos“. Melioracijos grioviams sutvarkyti šiais ir kitais metais nu-matyta skirti 20 mln. Lt KPP para-mos ir nacionalinio biudžeto lėšų. Ūkininkams ši parama turėtų būti patraukli, nes viskas, ką jie padarys

atsižvelgdami į paramos reikalavi-mus, bus kompensuojama 100 proc. Ši KPP priemonė priklauso antrajai KPP krypčiai, pagal kurią fi nansuo-jamos priemonės, padedančios tvar-kyti aplinką ir kraštovaizdį.

Taigi, ūkininkams teikiama fi nan-sinė parama pagal priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos“ padės ne tik sutvarkyti aplinką, bet ir pašalin-ti neprižiūrimų melioracijos griovių daromą neigiamą poveikį sausinimo sistemoms ir kaimo vandentvarkos infrastruktūrai.

Reikia suskubti teikti paraiškas

Paraiškas melioracijos grioviams tvarkyti Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) teritoriniams pa-daliniams reikia pateikti iki liepos 10 d. Kol kas agentūrą pasiekė viena kita paraiška, bet viliamasi, kad ne-trukus jos plūstelės.

2012 m. birželio 17 d. įsigaliojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m.programos (KPP) priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos“ įgyven-dinimo taisyklių pakeitimas. Pagal

taisyklių pakeitimą pareiškėjai, pre-tenduojantys gauti paramą pagal KPP priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos“, melioracijos grioviams sutvarkyti turi gauti savivaldybės, kurios teritorijoje yra tie grioviai, ra-šytinį sutikimą.

Nuo šiol paramos gali kreiptis fi zi-niai ir juridiniai asmenys, atitinkantys pareiškėjams keliamus reikalavimus ir gavę savivaldybių rašytinius sutiki-mus sutvarkyti atitinkamą melioraci-jos griovį (jo dalį). Iki minėto taisyklių pakeitimo paramos galėjo kreiptis tik asmenys, valdantys melioracijos griovius (jų dalis) nuosavybės teise arba kitais teisėtais pagrindais.

Atkreipiame dėmesį, jog paramos gavėjai įsipareigoja nekeisti veiklos vykdymo vietos ir sąlygų. Pakeiti-mai galimi tik gavus rašytinį NMA ir savivaldybės sutikimą.

Teks sutvarkyti abu šlaitus

Reikalavimai dėl pareiškėjų prisi-imtų įsipareigojimų, susijusių su me-lioracijos griovių plotu, liko tie patys. Tvarkytinų melioracijos griovių plo-tas turi būti ne mažesnis kaip 1 hek-taras (apie 1 km). Vientisa dalis ne-gali būti mažesnė kaip 0,3 hektaro. Pretenduojantys gauti paramą turi

sutvarkyti abu lygiagrečiai einančius melioracijos griovio šlaitus.

Primename, kad paraiškos para-mai pagal KPP priemonę „Pelno ne-siekiančios investicijos“ gauti prii-mamos nuo 2012 m. gegužės 7 d. Jų laukiama NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės departamento teri-toriniuose paramos administravimo skyriuose pagal numatomą projekto įgyvendinimo vietą. Paraiškų rinkimo terminas baigsis liepos 10 d.

ŽŪM inf.

Birželio 15 d. Daugų technologi-jos ir verslo mokykloje (Alytaus r.)vyko baigiamasis kaimo profesi-nių mokyklų mokinių profesinio meistriškumo konkursas-šventė „Žemės vaikai 2012“, kuriame da-lyvavo dvidešimt vienas profesi-niuose konkursuose prizines vie-tas užėmęs mokinys. Jie varžėsi dėl garbingo „Žemės sūnaus“ ir „Žemės dukros“ vardo. Ši šventė skirta kaimo jaunimui, kad dau-giau jo ateitį sietų su kaimu, įgy-tų žemdirbiškas profesijas.

Renginys „Žemės vaikai 2012“ vyko jau šeštą kartą. Pirmą kartą konkursas buvo surengtas 1997 m. Dauguose, antrą – 1999 m. Rietave.

2006 m., po septynerių metų per-traukos, jis vyko Alantoje (Molėtų r.), 2008 m. – Kudirkos Naumiestyje (Ša-kių r.), 2010 m. – Šeduvoje.

Šeštojo konkurso dalyvių laukė išpuoselėta Daugų technologijos ir verslo mokyklos aplinka, išpuošta gė-lių puokštėmis ir vainikais. Rūpestingi šeimininkai kiekvienai mokyklos ben-druomenei leido pasirinkti vietą ir įsi-rengti savo „kiemelius“. Jiems įsikū-rus, liepsnojo laužai, kaito krosnelės, nes moksleiviai ir mokytojai gamino įvairius savo krašto patiekalus.

Į konkursą-šventę buvo pakviesti 1977–2010 m. vykusių konkursų „Že-mės dukros“ ir „Žemės sūnūs“, kurie papasakojo, kokią įtaką konkursas padarė dabartinei jų veiklai, prisimi-

nė vykusios šventės įspūdžius. Su jais kalbėjosi žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ir Žemės ūkio ministeri-jos vyriausioji patarėja Virginija Žoš-tautienė. „Žemės sūnūs“ ir „Žemės dukros“ paleido į dangų baltus ba-landžius, linkėdami sėkmės šių metų konkurso dalyviams.

Daugiausia dėmesio buvo skiria-ma „Žemės dukros“ ir „Žemės sū-naus“ rinkimams. Konkurso daly-viai turėjo atsakyti į dvidešimt testo klausimų iš Lietuvos istorijos, geo-grafi jos, pilietinio ugdymo pagrin-dų. Jiems buvo pateikta klausimų ir apie lietuvių tradicines kalendorines šventes, papročius ir kt.

Konkurso organizacinio komiteto pirmininkas – žemės ūkio ministras Ka-

zys Starkevičius, vertinimo komisijos pirmininkas – žemės ūkio viceminis-tras Mindaugas Kuklierius. Jie stebėjo, kaip konkurso dalyviai atliko ir prakti-nes užduotis. Vaikinai dalgiu šienavo, merginos iš pasirinktų lauko gėlių ir žolynų pynė proginius vainikus. Šven-tėje dalyvavo dvidešimt šeši meno sa-viveiklos kolektyvai. Trisdešimt moky-klų įrengė „kiemelius“, kuriuose prista-tė savo regiono amatus ir produktus.

Konkurso „Žemės vaikai 2012“ prizininkai – G.Kryžiokaitė (Dau-gų technologijos ir verslo mokykla), D.Verseckaitė (Utenos regioninis pro-fesinio mokymo centras), R.Jurgaitienė (Ukmergės technologijos ir verslo mo-kykla), Ingrida Michalkevičienė (Die-veniškių technologijos ir verslo mo-kykla), Aividas Kriogas (Alantos tech-nologijos ir verslo mokykla), E.Kereišis (Kretingos technologijos ir verslo mo-kykla), E.Sobutas (Plungės technologi-jos ir verslo mokykla) ir E.Lukoševičius (Simno žemės ūkio mokykla).

Ministras pirmiausia paskelbė „Že-mės sūnų 2012“, kuriuo tapo Rolan-das Zolubas iš Anykščių technologijos mokyklos. Vaikiną konkursui parengė vyresnysis mokytojas Bronius Budrei-ka. Rolandas yra kilęs iš Pandėlio (Ro-

kiškio r.), jis – tikras kaimo vaikas, stu-dijuoja techninę priežiūrą ir verslą.

„Žemės dukra 2012“ pirmą kartą tapo alytiškė Gintarė Zubravičiūtė iš Alytaus profesinio rengimo centro. Ji mokosi šio centro Mykolo Krupa-vičiaus žemės ūkio ir verslo skyriu-je, kuris yra Balbieriškio mstl., Prie-nų rajone. Gintarė yra antrakursė, ji pasirinkusi smulkiojo verslo paslaugų teikėjos specialybę. „Žemės dukros 2012“ gimtinė yra Žagariuose, Prienų rajone. Visi prizininkai gavo po gravi-ruotą laikrodį ir kitų dovanų. Žemės dukra ir Žemės sūnus buvo iškilmin-gai apjuosti tautinėmis juostomis.

Renginio organizatoriai – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, VšĮ Daugų technologijos ir verslo mo-kykla, Kaimo plėtros profesinio mo-kymo įstaigų asociacija. Pagrindiniai rėmėjai – Programos LEADER ir žem-dirbių mokymo metodikos centras, VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavi-mo tarnyba, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, uždarosios akcinės bendrovės „Biržų žemtieki-mas“ bei „Arvi ir Ko“ ir kt.

Renginys fi nansuotas ir iš 2007–2013 m. kaimo plėtros programos lėšų.

Už profesinį meistriškumą – garbingas titulasBaigėsi respublikinis kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų mokinių profesinio meistriškumo konkursas-šventė „Žemės vaikai 2012“.

Puiki proga sutvarkytimelioracijos grioviusMelioracijos griovius galės tvarkyti savival-dybės rašytinį sutikimą gavę pareiškėjai.

Neprižiūrėti melioracijos grioviai darko kraštovaizdį ir nesurenka vandens iš laukuose esančių sausinimo sistemų.ŽŪM archyvo nuotraukos

„Žemės vaikai 2012“ skiriama kaimo jaunimui, kad daugiau jo ateitį sietų su kaimu.

Šventėje dalyvavo dvidešimt šeši meno saviveiklos kolektyvai.

(Užs. 341)

6 2012 m. birželio 23 d. • Nr. 50 (9173)Valstiečių laikraštisŠventės

Šią naktį švęsime ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties šven-tę. Senoji lietuvių vasaros saulėgrį-žos šventė vadinta įvairiai – Rasos, Kupolės, Krešės. Atėjus krikščiony-bei šventė sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Nors dėl krikščionybės įtakos pama-žu nyko senosios lietuvių šventės prasmė, vis dėlto svarbiausi jos ele-mentai išliko. Įdomu tai, kad mūsų protėviai Rasas švęsdavo ne birže-lio, o gegužės pabaigoje.

Nesutariama dėl pavadinimo

Pasak garsios lietuvių etnologės Pranės Dundulienės, šios šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šalti-niuose apie jas pirmąkart užsimena-ma 1372 m. Senieji lietuvių papro-čiai pasirodė esą gajūs ir išsilaikė iki XII a. pab. Dabar, deja, beveik ne-įmanoma rasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo.

Šaltiniuose minima Rasos šventė, Kupolės, bet nebūtinai šiais žodžiais buvo vadinama visa šventė – galbūt tik tam tikra apeiga ar dalis. Bene pirmasis šią šventę Rasa pavadino lietuvių istorikas Teodoras Narbutas. Vienas svarbiausių nepriklausomybės

siekėjų Jonas Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis).

O štai Mažosios Lietuvos fi lo-sofo Pilypo Ruigio ir vertėjo Gotli-bo Milkaus XVIII–XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrįža vadi-nama Saulėmis. Kupolių pavadini-mas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, su aug-menijos klestėjimu, vešėjimu. Kre-šės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu.

Prieš 9 metus, 2003 m., vasa-ros saulėgrįžos šventė Lietuvoje paskelbta poilsio diena, bet įsta-tyme minimos Joninės. Tai sukė-lė diskusijų tarp siekiančių atskir-ti šiuolaikines Jonines ir senąsias Rasas. Tačiau dėl minėtų priežas-čių nėra visai aišku, kaip turėtų vadintis senąsias tradicijas tęsianti šventė. Vis dėlto Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.

Švęsdavo gegužę

Vasaros saulėgrįža – tai ilgiau-sios dienos ir trumpiausios nakties metas, ji priešinga žiemos saulėgrį-žai, Lietuvoje švenčiamai kaip Kūčios bei Kalėdos. Svar-biausias šventės tikslas – užtikrinti augalų au-gimą ir klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių ne-laimių, dvasių, raganų. Nors da-bar Rasos arba Joninės švenčia-mos naktį iš bir-želio 23-iosios į 24-ąją, tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pra-dedamos švęsti sparčiai ėmus ilgėti dienoms – sė-tinio (taip buvo vadinamas gegužės mėnuo) pabaigoje.

Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų Simonas Dau-kantas rašė, kad Rasos šventė buvo švenčiama 14 dienų. Kai kur išliko

paprotys švęsti 6 dienas – nuo bir-želio 24 d. iki birželio 29 d.

Išlikę ir užmiršti papročiai

Vanduo vasaros saulėgrįžos šven-tėje turėjo ypač didelę reikšmę. Lie-tus ir vanduo ne tik apvaisina žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus ele-mentas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai ei-davo maudytis, tikėdamiesi pasveik-ti, būdavo maudomi ir gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasme-nindavo – dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Žmonės ti-kėjo, kad išsivolioję rasoje trumpiau-sios nakties rytą bus sveiki ir gražūs. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba, apsižergę šaką, apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrės-tų rasą ir taip padidintų derlių.

Ypatinga reikšmė buvo skiriama augmenijai. Anksti rytą prieš saulė-tekį per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, kiti žolynai. Žolynų rin-kimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavi-mu. Šis paprotys labai senos kilmės. Kupolė (surinkti žolynai) minima jau XIII a. metraščiuose. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jona-žolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės.

Sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Iki šiol išlikęs pa-protys vainiką dėti po pagalve, plukdyti upe su pritaisyta žvakute, mesti į šulinį

ar palikti kryž-kelėje. Ku-

pole taip pat vadinama kartis, papuoš-ta žolynais. Žymus Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikas ir mitologas Matas Pretorijus rašė, kad šią kartį – kupolę arba kaupolę – žmonės pritvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau veždavo javus. Žolynai ir kartis vaizduodavo pasaulio ašį bei pasaulio medį.

Iki šiol tikima, kad vidurnaktį pra-žysta papartis, tačiau jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Rasų apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki saulėtekio. Se-novėje apeiginis laužas būdavo kuria-mas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo išgaunama trinant vieną me-džio gabalą į kitą arba išskeliama iš tit-nago. Žmonės degindavo ne tik lau-žus. Senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizuoja Saulę ir jos vežimą.

Pagal laisvosios enciklopedijos ir senovės baltų religinės bendrijos

„Romuva“ inf. parengė VL žurnalistas Vismantas Žuklevičius

Joninių naktį atgims senieji lietuvių papročiai

Iš surinktų žolynų merginos pindavo vainikus.

Mums neįprastai Jonines švenčia kitos tautos. Kaimynai latviai Ja-nius ir Janinas sveikina net kelias dienas. Kuldygos mieste trečią va-landą ryto bėgioja nuogaliai. Estų Saremos ir Hijumos salose padega-mos senos žvejų valtys, nes tikima, kad ugnis atbaido piktąsias dva-sias. Iki šiol Danijoje per Jonines laužuose deginamos iš šiaudų pa-gamintos raganos. Taip prisimena-mi analogiški XVI–XVII a. bažnyčios veiksmai. Švedijoje iki šiol išlikusi tradicija žolynais papuošti stulpą, vadinamą majstang, aplink kurį žmonės vėliau šoka ir dainuoja. Norvegijoje per Jonsok dieną ren-giamos teatralizuotos vestuvės. Nors Joninės švenčiamos beveik visoje Europoje ir net už Atlanto, tik keturiose šalyse – Lietuvoje, Lat vijoje, Estijoje ir Kvebeke (Ka-nadoje) – vasaros saulėgrįža pa-skelbta valstybine švente.

Rasų apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Petro Malūko nuotraukosKupolę pritvirtindavo prie vartų.

Iki šiol tikima, kad vidur-Iki šiol tikima, kad vidur-naktį pražysta papartis.naktį pražysta papartis.

Impregnuota mediena tarnaus daug ilgiau

Kitus straipsnius skaitykite laikraštyje

Šeštadienis

11 p.

Sodyba

Sveikata

23 p.

7 p.7 p.

23 p.

Nuostabios gamtos apsuptyje įsikūręs Veprių miestelis garsus ne tik apylinkėmis, bet ir žmonėmis, kuriančiais grožį. Be darbo nė dienos neįsivaizduojanti Zita Barkauskienė lyg vijurkas sukasi Veprių ambulatorijoje, o po darbo – namų ūkyje.

Jolita Žurauskienė

Dabar pats metas pasirūpinti išsiplėtusiomis kojų venomis. Ir ne tik todėl, kad jos geriausiai pastebimos avint atvirą avalynę ir dėvint lengvus drabužius. Tvyrant karštam orui, venos dar labiau plečiasi, jose tvenkiasi daugiau kraujo. Sergant venų liga, paryškėja jos simptomai: sunkumas kojose, tinimas, nuovargis ir kt.

Asta Geibūnienė

Mediena yra ypatinga statybinė medžiaga, kurios pranašumus ir trūkumus lemia kilmė, todėl medines namo lauko konstrukcijas ir visa, kas sodyboje yra iš medžio, būtina tinkamai prižiūrėti.

Rapolas Tamošiūnas

Auksinė Vaivosgyvenimo gervė

Lenkijoje ir Ukrainoje vykstantis Europos futbolo čempionatas kelia ne tik džiaugsmą. Tik prasidėjusiame EURO 2012 čempionate moterų judėjimas „Femen“ surengė protesto akcijas prieš šį renginį teigdamos, kad futbolo čempionatas abi šalis pavertė viešnamiais.

Marius Eidukonis

Futbolo sirgaliams rūpi ne tik futbolas

Kaimas gyvuos, kol bus darbščių rankų

Vasara supėdkelnėmis

Vyrų sveikata – ne tik moterų reikalas

„Žmoguje viskas turi būti gražu“, – kadaise išsprūdo Antonui Čechovui, tarsi gyvenimo neuosčiusiam idealistui. Tačiau aktorė Vaiva Mainelytė be jokio idealizavimo yra čechoviška asmenybė.Žmogus turi būti gražus ir senatvėje, o tai retai pavyksta net tituluotomsgražuolėms.

Rūta Klišytė

Anksti nustačius sveikatos sutrikimą, jį daug lengviau ir paprasčiau išgydyti.

Karolina Stankaitytė

22 p.

Sportas