TERAPINES PASAKOS

Kai baisu eiti į darželį, nesinori į mokyklą, kai atsiduri ligoninėje, kai kiti tyčiojasi, kai susiduri su mirtimi bei kitomis sunkiomis, baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis, pasakos padeda be

baimės pažvelgti į problemas ir moko padėti pačiam sau.

Ši knyga skirta vaikams ir jais besirūpinantiems žmonėms – tėvams, auklėtojams, mokytojams, psichoterapeutams...

maria molicka

TERAPINES PASAKOS

antra dalis

ISBN 978-5-415-02122-2

w w w . v a g a . l t

.

.m

aria molicka

TERAPINES PASAKOS.

maria molicka

antra dalis

UDK 884-93 Mo-71

Maria MolickaBajki terapeutyczne, cz. 2Media Rodzina, Poland

ISBN 978-5-415-02122-2

© This edition of Bajki terapeutyczne, cz. 2 is published by arrangement with Harbor Point Sp. z o. o., Media Rodzina.© Maria Molicka, 2003© Vertimas į lietuvių kalbą,Irena Aleksaitė, 2009© Iliustracijos, Asta Puikienė, 2009© Leidykla VAGA, 2009

TERAPINES PASAKOS

maria molicka

Iš len kų kal bos ver tė Irena Aleksaitė

Vilnius, 2009

maria molicka

antra dalis

.

6 Pratarmė 12 Vištytis ir antukas 29 Riteris ir jo ginklanešys 40 Namelis medyje 55 Vaiduoklis kurmiukas 65 Kamuoliukas 82 Apie lėlytę, kuri tapo klounu 103 Karolina pasakų šalyje 127 Susipykę metų laikai 143 Vilkiukas ir jo draugas triušelis 162 Akmuo ir valtelė 173 Apie drąsią mergaitę ir piktą burtininką

TURINYS

8

pratarmė

Į jūsų rankas, brangus skaitytojau, atiduodu terapines pasa-

kas, skirtas vaikams nuo ketverių iki devynerių metų. Galbūt kai

kurie iš jūsų paklaus: ar išties jos vaikams reikalingos, ar nepa-

kanka žinomų pasakų ar kitų pasakojimų? Vis dėlto aš esu įsi-

tikinusi, kad šios pasakos vaikams yra nepaprastai reikalingos.

Reikalingos dėl daugelio priežasčių, bet pirmiausiai todėl, kad

vaikai labai giliai išgyvena visas sunkias situacijas, labai ilgai jas

atsimena. Baimė ir liūdesys gali apgaubti ne tik vaikystės metus,

bet ir neigiamai paveikti vėlesnes emocines reakcijas. Stipriai iš-

gyvendami sunkias situacijas, vaikai tarsi atsiduria spąstuose, iš

kurių nesugeba ištrūkti, nes dažniausiai nemoka papasakoti apie

savo problemas, paprašyti pagalbos. Be to, jie nemoka padėti

sau, apskritai nežino, kad yra savipagalbos strategija, o baimė

vis labiau auga – ypač ta, kuri neišsakyta žodžiais, ne iki galo su-

vokta, o tokio amžiaus vaiko baimė kaip tik tokia ir būna. Kartais

vaikas, blaškomas stiprių emocijų, tampa agresyvus. Jis ne tik

nesuvokia, kodėl taip elgiasi, bet ir smerkia save, nes mato, kad

suaugusieji jo poelgiams nepritaria. Jis kaltina kitus vaikus, žais-

liukus. Tai projekcija – dėl savo netinkamo elgesio ar troškimų

kaltinami kiti. Vaikai vienpusiškai suvokia situaciją ar savo pačių

elgesį, juk jie turi mažai žinių, mažai patirties. Jie dar tik mokosi

pažinti save ir pasaulį.

Kitaip nei suaugusieji, vaikai nesulaukia aplinkinių paramos

(nors jos labai reikia), nes, kaip jau minėjome anksčiau, nesuge-

ba papasakoti savo problemų, baimių, taip pat nežino žodžių,

kuriais galėtų nusakyti savo potyrius. Jie nesuvokia savo jausmų

ir reakcijų, vadinasi, negali prašyti padėti juos išsiaiškinti. Tai mes,

suaugusieji, stebėdami, žaisdami ar kalbėdamiesi su vaiku gali-

me sužinoti, kas jam sukelia baimę, netikrumo jausmą, ko jam

trūksta ir kokiu būdu jis bando rasti išeitį; tai mes, suaugusieji,

galime padėti jam suvokti emocijas, kurias jis patiria.

Baimės kyla iš patirtų stiprių, negatyvių įvykių, išgyventų po-

tyrių, dažnai vadinamų traumomis, pavyzdžiui, jei vaikui atlieka-

ma medicininė procedūra, ypač skausminga, kuriai jis nebuvo

paruoštas, jei jis paliekamas nepažįstamoje aplinkoje, jei miršta

mylimas naminis gyvūnėlis ir daugybė kitokių. Sudėtingų situa-

cijų poveikis priklauso nuo vaiko amžiaus, jo psichikos atsparu-

mo ir situacijos pobūdžio.

9

Baimių kyla ir netinkamai stimuliuojant vaiko vaizduotę, ypač

jei jis žiūri siaubo filmus.

Baimių kyla nepatenkinus vaiko poreikių, iš šių baimių kyla

kitos, susijusios su vaiko vaizduotės raida. Svarbiausi vaiko po-

reikiai, kad jis galėtų normaliai vystytis, – tai saugumas, meilė ir

pripažinimas.

Baimę, susijusią su saugumo poreikiu, dažniausiai sukelia si-

tuacijos, pavojingos gyvybei. Tai gali būti audra, alkis, skausmas,

tamsa, laukiniai žvėrys. Mažiems vaikams baimė kyla tada, kai

trūksta kontakto su artimu žmogum (atskirties baimė).

Nepatenkintas meilės poreikis sukelia palikimo ir atstūmimo

baimę. Pripažinimo, laimėjimų trūkumas gali sukelti kritikos –

pajuokos, kompromitacijos – baimę, vaikas ima bijoti naujų situ-

acijų, kurios gali kelti tokią grėsmę.

Vaiko baimės, kurios atsiranda vėliausiai, kyla iš negatyvaus

savęs vertinimo. Tai yra dalis jo Aš vaizdo. Tas vaizdas – tarsi vei-

drodis, kuriame vaikas mato save patį. Tačiau veidrodis atspin-

di ne tik išorę, išvaizdą, bet ir psichikos savybes: sugebėjimus ir

jų vertinimą, visas žinias apie save ir emocijas, susijusias su tuo

vaizdu. Aš vaizdas vaikystėje nėra stabilus, jis priklauso nuo kon-

kretaus laimėjimo ar pralaimėjimo. Todėl norint apsaugoti vaiką

nuo neigiamo Aš vaizdo susiformavimo, reikia gerai pasverti už-

duočių, kurias skiriame vaikui, sunkumą, ir kuo dažniau leisti jam

patirti sėkmę. Visa tai padeda formuoti realistinį ir pozityvų Aš

vaizdą, taip pat grūdina psichiką. Aš vaizdas formuojasi ikimoky-

kliniame amžiuje ir mokantis pradinėje mokykloje. Jeigu Aš vaiz-

das negatyvus, vaiką nuolatos kamuoja nesaugumo jausmas,

nepasitikėjimas savimi, savo veiksmais, bendravimu su kitais. To-

kiame amžiuje negatyvi savivertė dažniausiai susiformuoja tada,

kai lieka nepatenkintas meilės poreikis (matyt, aš jos nevertas),

taip pat jei vaikas per mažai sulaukia sėkmės, jei aplinkiniai nepa-

kankamai jį vertina – tada ir jis nevertina pats savęs.

Dažnos ir stiprios baimės suformuoja bailią asmenybę, taip

pat tokiu atveju dažnai pasireiškia neurozės požymių – taip nu-

tinka dėl patologinių būdų įveikti nerimą (plačiau apie šias pro-

blemas galite paskaityti mano knygelėje „Bajkoterapia. O lękach

dzieci i nowej metodzie terapii“ („Pasakų terapija. Apie vaikų bai-

mes ir naują terapijos metodą“).

Niekam ne naujiena, kad norint suvaldyti stresą, ypač atsi-

spirti grėsmingoms situacijoms, be kita ko, reikia teisingai suvok-

ti situaciją, žinoti veiksmų modelius, taip pat sulaukti aplinkinių

paramos ir pritarimo, suvokti savo reakcijas ir jausti savo spren-

dimų veiksmingumą.

Nuo vaikystės iki gilios senatvės mes patiriame ir turime iš-

spręsti įvairias sunkias situacijas. Laikinos krizės nesukels emo-

cinių sutrikimų, jei įstengsime jas įveikti, tai yra išspręsti jas taip,

kad formuotųsi teigiamas įvaizdis. Tai pavyksta dėl sugebėjimų,

kurie įgyjami vaikystėje.

Skaitydami ar pasakodami terapines pasakas apie įvairias

sunkias gyvenimo situacijas, kurių neįmanoma išvengti, nenau-

dodami įsakmaus tono parodome, kad tą pačią situaciją galima

vertinti įvairiai, savaip į ją reaguoti – efektyviai ir neefektyviai, pa-

tenkinamai ir nepatenkinamai.

Vaikas nemalonius įvykius pirmiausia patiria saugioje aplin-

koje. Jis apsipranta su jais, nes juos suvokia ir žino, kaip su jais

tvarkytis. Dėl tos priežasties, jog veiksmas vyksta sąlyginiame,

10

pasakų pasaulyje, o ne realiame, vaikas nejaučia, kad yra moko-

mas, kad juo manipuliuojama.

Pagalba per terapines pasakas naudinga kiekvienam vaikui,

nes jos leidžia tinkamai interpretuoti daugybę įvairių gyvenimiš-

kų situacijų. Žinojimo, taip pat ir pasakiško, užduotis – padėti vai-

kui suprasti įvairiausias situacijas, taip pat susipažinti su naujo-

mis, iki šiol nežinomomis veiksmų strategijomis. Pasakos leidžia

suvokti emocijas, kurias sukelia viena ar kita situacija, ir pasirinkti

tokius veiksmus, kurie leistų kuo neskausmingiau įveikti sunku-

mus, iškylančius ir gyvenime. Vaikas pasijus tvirčiau, nes suvoks jį

kankinantį nerimą, pasakose atpažins savo išgyvenimus, emoci-

jas ir mintis, jis tarsi veidrodyje pamatys, kad ir kiti pasaulį mato ir

suvokia panašiai kaip jis. Tad galės išlieti susikaupusias emocijas,

galės išsiverkti, pasiguosti, išlieti pyktį. Jis sulauks užuojautos ir

supratimo intymioje aplinkoje.

Šios pasakos padės vaikui kompensuoti tai, ko jam labiausiai

trūksta, nes jis susitapatins su pasakos herojumi. Patekęs į pa-

sakų pasaulį, vaikas gaus tai, kas jam yra svarbiausia, kas leidžia

normaliai vystytis ir gyventi. Tai saugumas, meilė ir pripažinimas.

Susitapatinęs su pasakų herojumi, kartu su juo patirs pergalės,

laimėjimo džiaugsmą, tai padės suformuoti teigiamą savivertę,

suteiks pasitenkinimo, kartu sustiprins ir gerą nuomonę apie

save. Jis vėl atras viltį, kuri padės kuriant optimistinį pasaulį, pa-

dės suprasti, kad troškimai anaiptol ne visuomet iškart išsipildo.

Jis patirs įvairių nuotykių, iš pasakų pasaulio į realybę grįš turtin-

gesnis ir visų pirma ramesnis.

Terapinės pasakos yra vaiko vaizduotės šaltinis, jos gali sukel-

ti pozityvių emocijų, padėti formuotis vaizduotei ir, kaip jau buvo

minėta, teigiamai paveikti savęs vertinimą, stiprinti vaiko pasiryži-

mą veikti. Pavyzdžiui, pasakoje apie baimę eiti pas dantų gydyto-

ją riterio-daktaro ir ginklanešio-paciento personažai kartu, petys

į petį, kaunasi su priešu – ėduonimi. Sąmonėje įsitvirtinus tokiam

vaizdui, dantų gydymas taps būtinu dalyku. Vaikas, įveikęs bai-

mę, išgyvena situacijas, su kuriomis susitvarko tiek vaizduotėje,

tiek – vėliau – tikrovėje. Tad galima tikėtis, kad apsilankymas pas

odontologą jam taps iššūkiu, kurį jis priims lengviau.

Kokios situacijos šioje pasakų knygoje yra apibrėžtos kaip

„emociškai sunkios“? Šeimoje atsiranda dar vienas vaikas – kon-

kurentas kovoje už tėvų meilę, mylimo gyvūnėlio mirtis, vizitas

pas odontologą, įvaikinimas, vaiduoklių baimė, nepritapimas

prie bendraamžių, nederamas elgesys, dėl kurio vaikas jaučia

baimę ir gėdą. Taip pat išgyvenamos traumuojančios situacijos –

tėvų skyrybos arba gyvenimas atskirai, fizinė, psichinė, seksuali-

nė prievarta. Ankstesnėje knygoje, kuri irgi pavadinta „Terapinės

pasakos“, taip pat buvo aprašytos emociškai sunkios situacijos:

ką reiškia pasimesti ir nerasti tėvų, likti vienam namuose, būti

tamsiame kambaryje, pirmos dienos darželyje, nemalonūs poty-

riai apsišlapinus ar persivalgius, kelios dienos ligoninėje, chirur-

ginė operacija, pirmos dienos naujoje mokykloje, vieno iš tėvų

nesaikingas alkoholio vartojimas. Visos šios išvardytos situacijos

(ir daugybė kitų) sukelia įvairių baimių. Pasirinkau būtent šias,

nes didžioji jų dalis yra tipinės; augdamas vaikas gali su jomis

susidurti, ir reakcija į jas bus stipri baimė.

Terapinė pasaka, kurios tema – grėsmė prarasti tėvų meilę,

kai gimsta mažas broliukas, – pavadinta „Apie lėlytę, kuri tapo

klounu“.

11

Apie baimę būti paliktam kalbama pasakoje apie tėvų skyry-

bas („Susipykę metų laikai“). Apie dantų gydymo baimę papasa-

kota pasakoje „Riteris ir jo ginklanešys“. Nežinomos ir nepažįsta-

mos, todėl keliančios baimę situacijos aptartos pasakose „Name-

lis medyje“ (mylimo gyvūnėlio mirtis), „Vištytis ir Antukas“ (įvai-

kinimas), „Vaiduoklis kurmiukas“ (vaiduoklių baimė). Mokymosi

sunkumų ir nepritapimo prie bendraamžių problemas rasime

pasakoje „Karolina pasakų šalyje“. Apie baimę, sukeltą netinka-

mo elgesio, kuris neatitinka tėvų lūkesčių, pasakoja kūrinėlis „Ka-

muoliukas“. Apie fizinę, psichinę ir seksualinę prievartą pasakoja

„Akmuo ir valtelė“, „Vilkiukas ir jo draugas triušelis“ ir „Apie drąsią

mergaitę ir piktąjį burtininką“.

Pasakos apie tėvų skyrybas, taip pat apie prievartą padės tė-

vams ir psichologams bendrauti su vaiku. Žinoma, viena pasaka

kokiu nors stebuklingu būdu neišspręs nei suaugusiųjų, nei vai-

kų problemų. Tad kur slypi terapinis pasakų poveikis? Norėdami

tai išsiaiškinti, turime prisiminti psichologų patarimus, skirtus

ketinantiems skirtis tėvams. Vieni psichologai pataria kalbėtis su

vaiku, kad šis išsakytų savo jausmus, baimes, kurias tada galima

išsklaidyti ar bent sumažinti. Taip pat atsakyti į vaikui kylančius

klausimus: kur aš gyvensiu, kas bus su manimi po jūsų skyrybų

ir daugelį kitų. Be to, tėvai įspėjami, kad vaikas jokiu būdu neturi

tapti tarpininku tarp tėvų, nevalia per jį perduoti vienas kitam

kokią nors informaciją, netgi, atrodytų, visai nekaltą, pavyzdžiui:

„Pasakyk tėčiui, kad atiduotų mano knygas.“ Tokiu būdu vaikas

yra įtraukiamas į suaugusiųjų ginčus ir patiria neigiamų emoci-

jų. Jam šiame konflikte tenka pasirinkti vieną arba kitą pusę, o

juk vaikas trokšta mylėti abu tėvus. Tokia situacija sukelia daug

baimių, gėdą, kaltės jausmą dėl susiklosčiusios situacijos. Tuo lai-

kotarpiu vaiką derėtų sudominti kokia nors nauja veikla ir tokiu

būdu „palengvinti“ jo mintis. Taip pat derėtų parodyti jam, kad

skyrybos ar gyvenimas atskirai turi ir savo teigiamų pusių. Ar tai

neskamba paradoksaliai? Ar tai protinga ir įmanoma? Taip. Gy-

venant atskirai ar išsiskyrus galbūt išnyks barniai, priešiškumas,

agresija. Šis išsiskyrimas leis ir motinai, ir tėvui ir toliau būti ge-

rais tėvais, būti su vaiku ir išlikti ramiems. Kaip tik šis aspektas –

kad tėvai, kurie nebegali gyventi kartu, puikiausiai gali mylėti ir

rūpintis savo vaikais, – buvo išryškintas pasakoje. Ji turi padėti

vaikams susitaikyti su tuo, kas nutiko jų namuose, nes jie dėl to

nė truputėlio nėra kalti. Kitiems vaikams, kurie tokios situacijos

nepatyrė, ši pasaka leis suvokti panašius įvykius, todėl jie daug

ramiau reaguos į kiekvieną tėvų ginčą ar net barnį, taip pat su-

pras, ką jaučia vaikai, kurių tėvai išsiskyrė.

Skriaudžiami vaikai, fizinės, psichinės ar seksualinės prievar-

tos aukos, patiria pačių įvairiausių neigiamų emocijų – juos ka-

muoja baimė, gėda, kaltė, pyktis. Vaikai puikiai suvokia, kad jokiu

būdu negali pakeisti įvykių tėkmės, jaučiasi bejėgiai, gėdijasi arti-

mųjų, suaugusiųjų. Jie jaučiasi nuskriausti ir nesuprasti, išgyvena

ir fizines kančias. Tas bejėgiškumas, nesugebėjimas pasipriešinti

suaugusiųjų smurtui sugriauna vaiko savivertę, jis ima neigiamai

vertinti save. Jis yra įsitikinęs, kad nieko nesugeba, nieko nemo-

ka, viską daro blogai. Dažnai atsiranda asmenybės pokyčių arba

dar blogiau – asmenybė susidvejina. Nestabilumas ir negatyvi

savivertė sukelia didžiulę frustraciją, kuri išoriškai dažnai pasireiš-

kia autoagresija, neadekvačiu elgesiu, pavyzdžiui, vaikas bėga iš

namų, jis neatsispiria priklausomybėms, jį traukia nusikalstamu-

12

mas, smurtas, rizikingas seksualinis elgesys. Toks elgesys yra pa-

galbos šauksmas, noras atkreipti į save dėmesį, o dažnai ir būdas

atkeršyti kitiems ar pačiam sau. Be to, bejėgiškumas – tai tiesus

kelias į depresiją.

Smurto ar prievartos auka priima jai primestą vaidmenį, o

vėliau, kai suauga, dažnai pats tampa agresoriumi arba auka. To-

dėl nekelia abejonių tai, jog tokiems vaikams reikalinga terapija.

Per pasakas vaikas išlaisvinamas nuo kaltės jausmo, jis tampa

atviresnis, gali kalbėti apie tai, kas atsitiko, jis skatinamas veikti,

drąsiai papasakoti apie įvykį, jam suteikiama galimybė pajusti

aplinkinių paramą. Tik apie 28 % vaikų prabyla apie patirtą sek-

sualinę prievartą, o didžioji tylinti dauguma pasiduoda ir kenčia,

tad nepaprastai svarbu yra prakalbinti juos, kad papasakotų, ką

patyrė, paskatinti aktyviai pasipriešinti ir apsiginti. Pasakose apie

fizinį ir psichinį smurtą atkreipiamas dėmesys ne tik į tai, kaip

svarbu aktyviai valdyti savo gyvenimą, bet ir į draugystę, kuri gali

kompensuoti liūdną patirtį, atsineštą iš tėvų namų.

Pasakose skaitytojas ras metaforų ir simbolių, kurių dėka vai-

kas gali atpažinti savo jausmus, pats atrasti ir suvokti problemas.

Pereiti nakties šalį ar atsidurti požemiuose – tai problemų, kurias

jis turi išspręsti, metafora. Skaitydamas pasakas apie tėvų skyry-

bas ar naujagimį broliuką, kaip varžovą dėl tėvų meilės, supranta,

kad niekas nesistengia jo atstumti ar palikti, nors vaikai būtent

taip dažniausiai jaučiasi šioje situacijoje. Išgyventi neigiamas

emocijas ir susitvarkyti su jomis – nepaprastai sunkus uždavinys,

juolab kad tėvai dažnai verčia vaiką vaidinti patenkintą ar laimin-

gą dėl atsiradusio varžovo – iš čia klouno kaukės simbolis. Juk

laimingi žmonės kaukių nenešioja. Dėl nepaprastai stiprių emo-

cijų, su kuriomis vaikas neįstengia susitvarkyti, jis prisiima sve-

timą vaidmenį, kad tik gautų tai, ko jam labiausiai reikia. Tomis

sunkiomis akimirkomis dažnai vaikas ir tėvai atitolsta, tad vaikas

jaučiasi paliktas, vienišas. Pabėgimas – tai vienišumo išraiška ir

kitų pripažinimo paieškos, nes jam reikia būti svarbiam, jausti

savo vertę. Taip pat vaikas turi suvaldyti neigiamas emocijas –

pyktį, skriaudą, kaltę, negalvoti, kad jis yra blogas. Šiose pasakose

jis atpažins savo jausmus, suvoks juos, sužinos, kad su jais galima

susitvarkyti, ir taip patirs sėkmę bei galės atgauti pasitikėjimą

savimi, savo jėgomis. Kas yra sėkmė? Pripažinti kito vaiko gimi-

mo faktą ir susirasti naują, tinkamą vietą šeimoje. Kitoje pasakoje

sėkmė – tai suvokti, kad tėvai negali gyventi kartu ir kad galima

surasti kompromisą. Metų laikų simboliai turi padėti suprasti tas

sudėtingas problemas, kurias sunku išspręsti tėvams, bet triskart

sunkiau – vaikams. Pasaka „Karolina pasakų šalyje“ metaforiškai

parodo, kaip literatūra gali padėti vaikams, kuriems labai reikia

sėkmės, to būtino vaisto, leidžiančio atgauti savivertę, kompen-

suoti trūkumus. Pasakos „Kamuoliukas“ herojus negali būti toks,

kokį jį nori matyti tėvai, nes yra labai judrus, dėl to netyčiom iš-

krečia visokių eibių, ir tai jį labai slegia. Pasakos apie fizinį ar sek-

sualinį smurtą yra skirtos aukoms ir metaforiškai pasakoja apie

drastiškus įvykius, o kitiems, to smurto nepatyrusiems vaikams

tai bus pamoka, kad negalima visais pasitikėti, kad jie turi būti

atsargūs bendraudami su nepažįstamais žmonėmis, nes pasakų

pasaulyje, kaip ir realybėje, būna ir gerų, ir blogų burtininkų. Pik-

tasis burtininkas su veidrodžiu padalija mergaitę – atsiranda ta,

kuri prisimena, kas įvyko, bet yra nebylė, ir ta, kuri neprisimena,

bet gali kalbėti. Metaforos tikslas – išlaisvinti vaiką, seksualinės

13

prievartos auką, nuo kaltės jausmo, kad drovėjosi, kad slėpė tiesą

ir ne iš karto viską papasakojo artimiesiems.

Kaip buvo minėta anksčiau, terapinės pasakos yra būdas

padėti vaiko raidai, apsaugoti jį nuo baimių ar bent sušvelninti

susidūrimą su nelauktais įvykiais.

Šias pasakas reikia skaityti iš anksto, profilaktiškai, nelaukti,

kol vaikas susidurs su sunkia situacija, pavyzdžiui, prireiks eiti

pas odontologą, neteks mylimo kačiuko, pradės bijoti vaiduo-

klių, šeimoje atsiras kūdikis, vyresnėlio varžovas, įvyks tėvų sky-

rybos ar pamatys smurtą šeimoje. Argumentas, kad vaikas yra

vienturtis ir skyrybų, įvaikinimo ar smurto jis nepatirs, todėl šios

pasakos jam nereikalingos, mano manymu, yra niekinis. Traumas

išgyvena daugybė vaikų, tarp jų gali būti sūnaus bendraklasis ar

dukters kiemo draugė. Tada mūsų vaikas, racionaliai suvokda-

mas situaciją, lengviau padės sau ir galbūt kitiems vaikams, nes

geriau supras tai, kas vyksta.

Pasakos padės ir vaikui atsidūrus sunkioje situacijoje, ir ją jau

išgyvenus. Pasakų dėka suvoks, kas iš tikrųjų atsitiko, išanalizuos

savo emocijas, o suvokus baimės gerokai sumažėja. Šias pasakas

pirmiausiai skiriu tėvams ir pradinių klasių mokytojams. Psicho-

logų rankose ši knyga gali paspartinti vaiko gijimą.

Ar pasakos padės ir suaugusiesiems? Manau, kad taip – pa-

dės suvokti vaiko pasaulį, dideles ir mažas problemas, pažinti jo

reakcijas, mąstymo būdus, tai yra būtina tarpusavio supratimo,

buvimo kartu sąlyga. Vaikams nėra didesnio džiaugsmo už aki-

mirkas, praleistas kartu su tėvais, o pasakojimas ar skaitymas yra

vienas iš būdų užmegzti glaudesnius santykius, suteikti vaikui

saugumo, meilės, kartu padėti vaikui sustiprinti psichiką, suteikti

jėgų įvairioms situacijoms įveikti, tada tos situacijos taps pozity-

viu iššūkiu, o ne pralaimėjimu, praradimu, nesėkme.

Visi žino, kad vaikams būtina skaityti knygas, ir neabejoju, kad

nėra reikalo skaitytojams dar kartą to aiškinti. Labai viliuosi, kad

sužadinau norą skaityti būtent terapines pasakas. Jeigu iš tikrųjų

taip, tuomet kviečiu kuo dažniau kartu su vaiku apsilankyti šioje

vaizduotės karalystėje.

14

Mažas viščiukas gyveno didelėje paukštidėje kartu su savo šeima. Jis turėjo tėtį –

didelį gaidį, mamą – mažą vištelę ir daugybę broliukų ir sesučių – tokių pat mažų

kaip ir jis viščiukų. Šalia jų paukštidės buvo ir kitų, jose gyveno antys ir kalakutai.

Paukštidės buvo dviaukštės ir sudarė aukštus blokus. Už jų driekėsi pieva, kuri iš

VISTYTIS IR ANTUKASv

15

vienos pusės ėjo net iki miško, o iš kitos – iki tvenkinio. Vištytis buvo mažas geltonas

kamuoliukas, kuris prieš kelias dienas išsirito iš kiaušinio. Šiandien, vaikštinėdamas

priešais paukštidę, jau išdidžiai rietė galvą – visai kaip suaugę gaidžiai. Jis įdėmiai

žvalgėsi į ančiukus ir viščiukus, tarytum ieškotų draugo. Mažyliai žaidė smėlio dė-

žėje arba bėgiojo aplink suolelius, ant kurių sėdėjo jų mamos ir senelės. Vištytis –

toks buvo viščiuko vardas – nuėjo toliau, už paukštidės, ir sustojo pievos pakrašty.

Tolumoje augo miškas. Medžių viršūnės, vėjo siūbuojamos, lankstėsi taip, tarytum

kviestų pasisvečiuoti.

„Kaip norėčiau ten nueiti, atrasti naujas, nepažįstamas vietas, patirti nepaprastų

nuotykių. Gal surasčiau giliai žemėje užkastą lobį arba susidraugaučiau su laukiniu

žvėreliu? – galvojo Vištytis. – Bet juk vienas neisiu, o jei turėčiau draugą, tada nieko,

ničnieko nebijočiau“.

– Cho cho, – nė nepajuto, kaip ištarė garsiai, tarytum būtų norėjęs suteikti sau

drąsos.

– Cho cho, – kažkas atsišaukė šalimais. Vištytis nustebęs apsidairė ir tik dabar

pamatė, kad šalia jo stovi mažas ančiukas.

– Turbūt šaipaisi iš manęs, – tarė jis pyktelėjęs. Iškėlė galvą viršun, taip aukštai,

kaip tik begalėdamas, ir jau ketino eiti šalin, tik staiga išgirdo ančiuką tyliai sakant:

– Aš nesišaipau.

„O gal su juo galėčiau keliauti į mišką?“ – staiga pagalvojo viščiukas. Mostelėjo

sparneliu rodydamas, kad nepyksta, ir paklausė:

– Ar pažaisime kartu?

16

– Kodėl gi ne? – atsakė ančiukas.

Vištytis įdėmiau pažvelgė į jį – tasai buvo mažutis, visas geltonas, bet toks lie-

sutis, kokie ančiukai paprastai nebūna. Ant viršugalvio jam įžūliai styrojo kelios

plunksnelės.

– Aš vardu Vištytis, o tu? – paklausė.

– Antukas, – ir suklapsėjo snapu – visai taip, kaip sveikinasi suaugusios antys.

– Ar gyveni čia? Kieme nesu tavęs matęs, – tarė Vištytis.

– Ne, – nenorom, tarsi abejodamas atsakė Antukas.

– O iš kur atvažiavai? – toliau klausinėjo Vištytis.

Antukas nervingai suplakė sparneliais, plonai sučepsėjo, bet nieko nepasakė.

Nusisuko, tarsi ketintų grįžti į paukštidę.

17

Pamatęs tai, Vištytis greitai pasiūlė:

– Pasistatykime palapinę, bet ne čia. Ten, palei mišką. Tai bus mūsų nuosavas

namas. Nori?

Antukas degte užsidegė tuo sumanymu, kažkur pranyko jo nerimas ir nedrąsa

kalbėti. Patenkintas net straksėjo ir kartojo:

– Pasistatysime palapinę, savo namus, valio, valio!

Vištytis ir Antukas kiek kojos neša nuskuodė per pievą miško link. Dvelkė švelnus

vėjelis, aplinkui sklandė saldus gėlių aromatas. Bet jie nestabtelėjo nė valandėlei

pailsėti. Netrukus jau buvo pamiškėje.

18

– Iš ko ją statysime? – paklausė Antukas, dairydamasis aplinkui.

– Tik pažvelk, kiek čia šakų. Iš jų ir pastatysime palapinę, o paskui apdėsime sa-

manomis. Nebus mums baisus nei lietus, nei vėtra, – atsakė Vištytis.

– Ar anksčiau esi statęs palapinę? – paklausė Antukas, pagarbiai žiūrėdamas į

draugą.

– Neee, bet mums tikrai pavyks. O, statysime štai čia, po tuo ąžuolu, – tarė viščiu-

kas, nageliu rodydamas į galingą ąžuolą.

Abudu karštai ėmėsi darbo. Po valandėlės šakos buvo suremtos taip, kad sudarė

palapinę.

– Šonus reikia sutvirtinti akmenimis, kad vėjas nesugriautų mūsų namo, – tarė

Vištytis, su pasitenkinimu apžiūrinėdamas jų bendro triūso vaisių.

Antukas, nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, ritino didelius akmenis ir jais tvirtino

visą konstrukciją. Vištytis tuo tarpu sienas užkamšė samanomis.

Galiausiai jie baigė, palapinė buvo pasiruošusi priimti gyventojus.

– Ak, ok, – nuvargę kartojo jie, tačiau savo darbu buvo baisiai patenkinti.

Saulė pamažu slėpėsi už debesų, ėmė temti. Vištytis dairėsi aplink, medžiai metė

ant žemės ilgus šešėlius, vėjas grėsmingai taršė medžių šakas. Staiga atvėso, pasi-

darė kažkaip nejauku.

– Grįžkime namo, – sukomandavo jis. Tuo metu Antukas įlindo į palapinę. – Mama

ir tėtis mūsų laukia, – pridūrė Vištytis matydamas, kad tasai nė neketina išeiti. – Juk

rytoj čia grįšime, – įtikinėjo jis, bet Antukas lindėjo palapinėje, ir tiek.

– Aš jau einu.

19

Tie žodžiai galiausiai išjudino Antuką. Jis iš lėto išlindo iš palapinės, ir abu pasi-

leido savo namų link. Vištytis jau iš tolo pamatė savo mamą ir šalia stovinčią didelę

antį. „Veikiausiai tai Antuko mama“, – pagalvojo jis.

– Kaip gerai, kad atsiradote, mes labai jaudinomės! – tarė mama Višta, laužyda-

ma sparnus.

– Žaidėme štai ten, pamiškėje, – aiškino Vištytis.

Antukas tylėjo, jo mama apglėbė jį savo sparnu ir nusivedė namo.

Tuo tarpu mama Višta niekaip negalėjo nurimti:

– Negi negalėjai man pasakyti, kad su draugu išsiruošei į pamiškę? Aš čia ieškau,

nerimauju, verkiu.

Vištytis prisiglaudė prie mamos ir sušnibždėjo:

– Atsiprašau.

Jie grįžo į paukštidę. Tėtis Gaidys jau sėdėjo prie stalo ir šeimynykščiams snapu

dėliojo į lėkštes vakarienę.

– Kur jis buvo pradingęs? – priekaištingai paklausė tėtis, piktai žiūrėdamas į

Vištytį.

– Su tuo... na, žinai, su tuo įvaikintu ančiuku buvo nuėjęs net iki pamiškės.

– Įvaikintu? O ką tai reiškia? – labai susidomėjęs nežinomu žodžiu puolė klausi-

nėti Vištytis.

– Daug žinosi, greit pasensi, – tarė mama ir skaudžiai snapu bakstelėjo jam į

kaklą.

„Kodėl jie nenori man paaiškinti?“ – nustebęs mąstė Vištytis.

20

– Nusiprausti snapą ir prie stalo, – sukomandavo tėtis.

Vištytis žinojo, kad dabar ne laikas klausinėti. „Tai kažkoks paslaptingas reikalas.

Rytoj viską išsiaiškinsiu“, – nusprendė jis.

Išaušus rytui pasigirdo džiaugsmingas gaidžių giedojimas, ančių garksėjimas,

vištų kudakavimas. Vištytis pašoko iš lovos ir pribėgo prie lango. Rytas išaušo kuo

gražiausias, danguje – nė debesėlio, skaisčiai švietė saulė. Jo mintys sukosi apie

palapinę, Antuką ir paslaptingą žodį.

– Mama, ar po pusryčių galiu su Antuku nueiti į pievą pažaisti? – paklausė jis

žengdamas per virtuvės slenkstį. – Prašau, labai prašau, – pridūrė meilindamasis.

– Na, gerai, tik negrįžk labai vėlai, – tarė mama.

Jis sėdo prie stalo. Valgė greitai, kąsdamas didelius duonos kąsnius.

– Oi oi, ims skaudėti pilvuką, – priminė mama pamačiusi, kaip jis valgo.

O ne, jis turi sutvarkyti tiek svarbių dalykų, sirgti negalima. Ėmė valgyti lėčiau,

bet kas valandėlę pribėgdavo prie lango pasižiūrėti, ar kieme dar nėra jo draugo.

Staiga pamatė Antuką, kuris ištiesęs kaklą dairėsi aplink, tartum jo ieškotų.

– Aš čia! – pamojavo sparneliu ir pasileido į kiemą. Šokinėjo per dvi pakopas, kad

kuo greičiau atsidurtų prie draugo.

– Kaip gerai, kad atėjai, – uždusęs tarė Vištytis.

– Eime į palapinę? – paklausė Antukas.

– Žinoma, – atsakė viščiukas. Ir jau po valandėlės jie bėgo per pievą miško link.

Palapinę rado taip, kaip vakar buvo palikę. Įėjo vidun; ten buvo šalta ir tamsu. Vos

keli spinduliai, įspindę vidun, sklaidė prieblandą.

21

22

– Čia galime pailsėti ir pasikalbėti, – tarė Vištytis.

Antukas linktelėjo galvą sutikimo ženklan. Vištytis įkvėpė oro ir sukaupęs visą

drasą paklausė:

– Mama sakė, kad esi įvaikintas. Ką tai reiškia?

Stojo tyla. Po ilgokos pauzės Antukas tylutėliai atsakė:

– Žinai, aš irgi šito iki galo nesuprantu ir nežinau, ko galėčiau paklausti, nes... nes

apie tai niekas nenori su manimi kalbėtis. Man, man... – jis pradėjo mikčioti, – man

labai neramu, aš bijau, nes nežinau, ką tai reiškia. Nežinau, ką reiškia būti įvaikintu,

nežinau, ar mama ir tėtis mane myli, ar aš esu jų, ar visada būsiu su jais? Tai sunku

paaiškinti, bet aš tikrai labai bijau ir man labai liūdna.

Vištytis pamatė ašaras Antuko akyse, bet tasai greitai nusibraukė jas sparneliu.

Stojo tyla. Vištytis sėdėjo visiškai suglumęs.

„Bet juk kažkas turi žinoti atsakymą, kažkas turi žinoti, ką tai reiškia“, – pagalvojo

viščiukas.

Jis išėjo iš palapinės. Virš galvos išgirdo: tuk tuk, tuk tuk. Pakėlė galvą ir pamatė

genį, kalantį į medžio kamieną.

– Ponas geny, ponas geny! – pašaukė jis. – Gal jūs žinote, ką reiškia žodis „įvai-

kintas“?

– Ne, – atsakė genys.

– O tada gal žinote, kas galėtų paaiškinti? – nepasidavė Vištytis.

– Hmmm... Manau, kad pelėda, juk ji suvalgė visus protus, todėl tapo labai pro-

tinga, taip, ji tikrai turėtų žinoti atsakymą.

23

– O kur ją galėčiau sutikti? Kur ji gyvena? – neatstojo viščiukas.

– Eik tiesiai, pro atžalyną, paskui pereisi nedidelę laukymę, ir ten, dideliame ąžuo-

le, rasi jos uoksą.

– Ačiū! – nudžiugęs sušuko Vištytis ir nubėgo pas Antuką, kuris liūdnai sėdėjo

palapinėje.

– Eime ieškoti pelėdos, genys pasakė, kad ji viską žino ir tikrai mums paaiškins, ką

reiškia tas paslaptingas žodis! – linksmai paaiškino jis.

Jie nubėgo ten, kur buvo nurodęs genys: per atžalyną, per laukymę – ir ėmė dai-

rytis pelėdos uokso. Tada išgirdo ūksint: ūk ūk ūk.

– Turbūt tai pelėda, – tarė Vištytis. Ir pašaukė: – Pelėda, pelėda!

– Kas mane šaukia? – pasigirdo balsas jiems tiesiai virš galvų. Jie pakėlė akis ir

pamatė pelėdą su dideliais akiniais ant snapo.

– Tai mes – Vištytis ir Antukas! Atėjome pas tave, nes žinome, jog tu esi pati pro-

tingiausia ir išmintingiausia. Norėtume šio to paklausti.

Pelėda pasitaisė akinius; jai buvo malonu klausytis, kad apie ją taip galvojama.

– Gerai, padėsiu jums, – atsakė ji. – Tačiau turite žinoti, kad tai ne aš esu pati pro-

tingiausia.

– O tada kas? – susidomėjęs paklausė Vištytis.

– Protingiausios yra mano knygos, ten randu atsakymus į daugybę klausimų. Už-

eikite, – pakvietė juos vidun.

Vištytis ir Antukas susižvalgė: ne, jie niekaip neįstengs taip aukštai užskristi. Sto-

vėjo, nežinodami ką daryti. Pelėda be žodžių suprato, kaip čia yra, ir staiga jiems

24

prieš snapelius nusileido virvinės kopėtėlės. Vištytis pirmas šoko ant jų, ir po va-

landėlės abu jau sėdėjo pelėdos uokse. Ji gyveno didelėje, ilgoje patalpoje, pilnoje

knygų; sienos buvo nukabinėtos knygų lentynomis, ant krėslų gulėjo knygos, visur

knygos ir knygos.

– Ką norėtumėte sužinoti? – paklausė Pelėda, nuimdama nuo kėdžių knygas, kad

jie galėtų atsisėsti.

– Norime paklausti, ką reiškia būti įvaikintam, – atsakė Vištytis.

– Tuoj, tuoj aš ją surasiu, – murmėjo pelėda, stumdydama ant stalo visokias kny-

gas. – O, štai kur ji, – linksmai tarė ji ir, atsisukusi į Vištytį ir Antuką, tęsė: – Ši knyga

yra pati protingiausia, čia rasime atsakymą į jūsų klausimą.

25

Ji ėmė vartyti lapus, ieškodama reikiamo žodžio. Po valandėlės, rodydama nage-

liu, tarė:

– Štai čia yra atsakymas.

Vištytis ir Antukas palinko prie knygos ir slebizuodami perskaitė: į-vai-ki-ni-mas.

– Turime ten išsiruošti, – tarė pelėda.

– Kur? – nustebo Vištytis.

– Turime nueiti į knygos šalį; nepakanka tik perskaityti paaiškinimą, to aiškiai per

maža. Reikia ten nueiti ir viską pamatyti savo akimis, kad galėtum suprasti, – aiškino

pelėda.

Tai nuskambėjo labai paslaptingai: nueiti į knygos šalį.

26

TERAPINES PASAKOS

Kai baisu eiti į darželį, nesinori į mokyklą, kai atsiduri ligoninėje, kai kiti tyčiojasi, kai susiduri su mirtimi bei kitomis sunkiomis, baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis, pasakos padeda be

baimės pažvelgti į problemas ir moko padėti pačiam sau.

Ši knyga skirta vaikams ir jais besirūpinantiems žmonėms – tėvams, auklėtojams, mokytojams, psichoterapeutams...

maria molicka

TERAPINES PASAKOS

antra dalis

ISBN 978-5-415-02122-2

w w w . v a g a . l t

.

.m

aria molicka